Administracinė byla Nr. A858-2388/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1.; 11.4. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjos G. B. atstovei advokatei D. P.,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atstovei J. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. S., J. S.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (t. I, b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydama:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) 2011 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalyje dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S. (b. l. 8-9) (toliau – ir išvada Nr. 49IP-73);
2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408 (b. l. 10-11);
3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. lT-(3.5)-93 (b. l. 12-19);
4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba), 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo;
5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 000 litų).
Pareiškėja paaiškino, kad ji ir tretieji suinteresuoti asmenys J. S. bei J. S. pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises įgijo po M. S. mirties. Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 M. S. buvo skirtas 20 ha žemės sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kvartale. Tuo pačiu sprendimu Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) įsipareigojo nuosavybės teises į likusią 4,3200 ha žemės dalį atkurti vėliau. Nurodė, jog suinteresuoti asmenys kreipėsi į VAVA, prašydami parengti išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir tokiu būdu iš esmės išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.
Pažymėjo, jog pareiškėjai ir J. S. bei J. S. yra žinoma, kad ginčo žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą ir natūra nebus sugrąžinta. Taip pat nurodė, jog jie yra pasirinkę kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. žemės perdavimas neatlygintinai kitoje Vilniaus apskrities vietovėje, tačiau VAVA atsisakė vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų J. S., G. B. ir J. S. skundas buvo patenkintas iš dalies, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 įpareigojo NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengdamas išvadą Nr. 49IP-73 nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties ir joje padarytų išvadų bei neteisingai nusprendė, jog pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniams Lietuvos valstybė turi grąžinti tik 0,9695 ha žemės.
Nesutikdama su išvada Nr. 49IP-73 pareiškėja nurodė, jog išvados 2 punkte neteisingai nurodyta, kad A. S. Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 atkurtos nuosavybės teisės į 2,0505 ha žemės, nes Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328 2 punkte konstatuota, jog šiuo sprendimu nuosavybės teisės atkuriamos tik į 0,2 ha žemės. Todėl išvados 4 punkte nepagrįstai konstatuota, kad pageidaujama gauti nuosavybėn 0,9695 ha žemės. Pažymėjo, jog pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl klaidos ištaisymo, tačiau Tarnybos direktorius 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. lT-(3.5-93) „Dėl G. B. ir J. S. skundo išnagrinėjimo“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nesutikdama su NŽT direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. lT-(3.5-93) pareiškėja nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi NŽT įpareigota vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą, o ne iš naujo analizuoti ir vertinti, į kokią žemės dalį turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Be to, nepaisant to, kad ginčas su NŽT yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408 pakeitė Vilniaus apskrities 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. S.“. Nesutikdama su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymu pareiškėja nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartyje atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į likusią žemę, priklausiusią S. S., trukdo atlikti ta aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 nuosavybės teisės į 0,200 ha ploto naują žemės sklypą Vilniaus mieste buvo atkurtos nepagrįstai, nes jau prieš tai buvo suteiktas vienas naujas žemės sklypas Vilniaus mieste.
Pažymėjo, jog, kadangi tiek Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkis Nr. 2327V, tiek Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328, kuriais buvo suteikti nauji žemės sklypai individualiai statybai, nėra panaikinti ar pakeisti, nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 suteiktas nepagrįstai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog dėl žemės, į kurią Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V ir Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 jau yra atkurtos nuosavybės teisės, ginčo nėra. Todėl pareiškėjai neaišku, kodėl NŽT ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas ir bando iš naujo inicijuoti ir perspręsti jau išspręstą ginčą.
Pabrėžė, jog NŽT negalėjo vienašališkai pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328, nes šis sprendimas yra įvykdytas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328 pakeistas iškreipiant faktus ir tokiu būdu siekiama grąžinti mažiau žemės.
Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras R. K. 2009 m. spalio 29 d. nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo dėl Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328 panaikinimo, kadangi nenustatė Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328 neteisėtumo fakto. Taip pat pažymėjo, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas nėra kompetentingas keisti Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, kadangi tokia vedėjo funkcija neįtvirtinta nė viename teisės akte, todėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymas naikintinas kaip priimtas nekompetentingo subjekto.
Pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog NŽT neteisėta veika pasireiškė neveikimu ir aktyviais veiksmais. Neteisėtas neveikimas delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone yra konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi, todėl iš naujo šios aplinkybės įrodinėti nereikia. Be to, kadangi teismas jau yra pripažinęs NŽT neveikimą neteisėtu ir yra įpareigojęs parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone, Tarnyba piktybiškai ir sąmoningai šio sprendimo nevykdo. Pareiškėja nurodė, jog dėl tokio delsimo žemių Vilniaus rajone lieka mažiau, dėl ko galimybė gauti geresnį sklypą mažėja, žemės kainos krenta, teisėti lūkesčiai yra pažeidžiami. Pažymėjo, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja yra praradusi pasitikėjimą valstybės institucijomis, nuolat patiria stresą, pažeminimą. Be to, pareiškėja buvo priversta ieškoti advokatų, gaišti laiką teismuose. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pateiktas 1991 metais, tačiau iki šiol nuosavybės teisės pareiškėjai yra neatkurtos dėl sąmoningo atsakovo neveikimo. Nurodė, kad žalos dydis nustatytas įvertinus ilgą, besitęsiantį pažeidimo pobūdį, atsakovo piktybišką elgesį nevykdant teismo sprendimo bei įstatymų.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 109-118) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, jog tiek priimant Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkį Nr. 2327 V, tiek Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328 buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos M. S., buvusios žemės savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos S. S. sūnaus A. S. sutuoktinei, kuri nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį negalėjo būti pretendente į S. S. turėtą žemės valdą. Be to, nei pareiškėja, nei tretieji suinteresuoti asmenys nėra pretendentai atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės S. S. turėtą žemės valdą.
Pažymėjo, jog, priimant Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328, galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn piliečiui perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą), o maksimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo Vilniaus mieste plotas turėjo būti ne didesnis kaip 0,20 ha. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad S. S. turėtos žemės valdos plotas buvo 3,2 ha, o Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,18 ha ploto lygiaplotis naujas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti, tai už likusį grąžinti žemės plotą, t. y. 3,02 ha, pretendentams gali būti atlyginta vienu ar keliais Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytų būdų. Todėl naujas 0,20 ha ploto žemės sklypas Vilniaus mieste turėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą, t. y. kaip lygiavertis žemės sklypas. Nurodė, jog tuo remiantis buvo priimta išvada, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniais, už iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje turėtą žemę piliečiui pageidaujant gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtas arba neįrengtas tik vienas naujas žemės sklypas (t. y. lygiaplotis likusiam grąžinti žemės plotui), o antras naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn tik lygiavertis likusiam grąžinti žemės plotui. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 37 punkte nurodyta, kad iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose lygiaverčiai nauji žemės sklypai suteikiami piliečiams tokia pat eilės tvarka ir tik po to, kai piliečiams bus suteikti nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai. Pažymėjo, kad šiuo metu lygiaverčiai nauji žemės sklypai Vilniaus mieste nesuteikiami.
Atsakovas nurodė, jog, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas bei į tai, kad nėra duomenų, kad M. S. turėtų teisę į kito iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko (ne S. S.) atkurtinos žemės dalį, pretendentui į S. S. turėtą žemę galėjo būti neatlygintinai perduotas tik vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai, todėl Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328 yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu, nes pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo nuostatos.
Pažymėjo, jog VAVA, atsižvelgdama į tai, kad M. S. perduoti neatlygintinai nuosavybėn du lygiapločiai žemės sklypai individualiam namui statyti, kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328 panaikinimo teismine tvarka. Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. spalio 29 d. nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, motyvuodama tuo, kad nuo sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, susiklostė stabilūs teisiniai santykiai, asmenys, kuriems atkurta nuosavybės teisė į 0,20 ha ploto žemės sklypą, įgijo teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems buvo atkurtos teisėtai, žemės sklypas yra perleistas tretiesiems asmenims ir nėra pagrindo taikyti restituciją natūra. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra nutarime konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises M. S. į 0,20 ha ploto žemės sklypą padaryti Atkūrimo tvarkos pažeidimai.
Siekiant išspręsti susidariusią situaciją NŽT Vilniaus apskrities viršininkui pasiūlė kreiptis į paveldėtojus ir pasiūlyti administracine tvarka patikslinti Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328, nurodant, kad M. S. perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,20 ha ploto žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai yra lygiavertis, taip pat pasiūlė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui sudaryti ekspertinę komisiją, kuri išnagrinėtų nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tačiau tuo metu J. S., G. B. ir J. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti VAVA per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti jiems išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 4,32 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S. atkūrimą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija, išnagrinėjusi buvusios savininkės S. S. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nutarė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 658 pateikti keli papildomais laikytini nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, todėl pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, t. y. esamų dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą 3,20 ha žemės sklypą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs NŽT apeliacinį skundą bei įvertinęs komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti išvadą, jog dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha ploto buvusios savininkės S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemės valdą, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi įpareigojo NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. Tuo remiantis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 iš dalies buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328.
Pažymėjo, kad, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių į 0,9695 ha likusį žemės plotą atkūrimo ir perdavus neatlygintinai nuosavybėn 6 049,68 litų vertės lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nuosavybės teisės bus visiškai atkurtos į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės S. S. turėtos žemės valdos plotą, t. y. į 3,20 ha (0,18 ha + 2,0505 ha + 0,9695 ha = 3,20 ha). Nurodė, jog, kadangi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328 bei parengta Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvada Nr. 49IP-73 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn yra tinkamai ir pagrįstai parengti dokumentai, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje yra įvykdyta.
Atsakovas dėl argumento, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 priimtas nekompetentingo subjekto, nurodė, jog priimant įsakymą buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 9 dalimi.
Atsakovas dėl žalos atlyginimo nurodė, jog nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartyje pripažino, kad NŽT nepagrįstai vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, po to, kai teismas įpareigojo NŽT parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą, šis įpareigojimas buvo įvykdytas laiku. Tačiau, kadangi pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys nėra nurodę Vilniaus rajono kadastro vietovės bei seniūnijos, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl tinkamai patikslinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 neįmanoma dėl turto paveldėtojų neveikimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 98-107) prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl atsakovo veiksmų atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į žemę, atlyginimo, nes tokios žalos atlyginimo nenumato įstatymai ir sprendimas atkurti nuosavybės teises, kuris sukuria teisines turtines pasekmes pareiškėjai, nėra nepriimtas. Be to, pareiškėja neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, 2008 m. spalio mėnesį tapusi mirusiosios M. S. turto paveldėtoja, tik 2010 m. vasario 19 d. pateikė prašymą parengti išvadą. Atsakovas 2011 m. birželio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo įpareigotas per dešimt dienų parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo. Kadangi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius išvadą parengė 2011 m. birželio 27 d., o 2011 m. birželio 29 d. apie tai informavo pareiškėją, todėl pareiškėja skunde nurodomų dvasinių ir emocinių išgyvenimų, nepatogumų negalėjo patirti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu (t. I, b. l. 164-172) atmetė pareiškėjos G. B. skundą kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs NŽT apeliacinį skundą bei įvertinęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti išvadą, kad dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha ploto buvusios savininkės S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemės valdą, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą – įpareigojo NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą; likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V, vykdant Vilniaus miesto mero 1993 m. lapkričio 18 d. potvarkį Nr. 2125V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. M. S.“ A. S. sutuoktinei M. S. suteiktas neatlygintinai 0,18 ha ploto žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai Visorių gyvenamajame rajone. Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 M. S. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,20 ha ploto ir 33 675 litų vertės žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai Santariškių kvartale, skl. Nr. 53, Vilniuje. Teismas nurodė, jog valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašuose (2009 m. sausio 28 d.) nurodytas M. S. asmens kodas bei sklypų įregistravimo pagrindas (valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkis Nr. 2327V ir Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328) patvirtina, kad sklypai suteikti tam pačiam asmeniui. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį ir atsižvelgiant į tai, kad M. S. buvo suteikti du nauji lygiapločiai žemės sklypai individualiai statybai, į NŽT 2010 m. birželio 16 d. raštą Nr. 4B-(7.3)-674, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, NŽT pagrįstai atliko privalomus veiksmus pagal įstatymus:
1) NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328: 1) sprendimo preambulėje pakeistas S. S. turėtos žemės valdos plotas iš „4,52 ha“ į „3,20 ha“; 2) panaikintas sprendimo 2 punkto įrašas, pagal kurį pilietei buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiaplotis 0,2000 ha ploto naujas žemės sklypas Nr. 53 individualiam namui statyti Santariškių kvartale, Vilniuje; 3) sprendimo 3 punktas papildytas įrašu, pagal kurį M. S. atkurtos nuosavybės teisės į 33 675 litų vertės (vertė apskaičiuota vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205) 2,0505 ha turėtos žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn tokios pat vertės, t. y. lygiavertį 0,2000 ha ploto, naują žemės sklypą; 4) sprendimo 6 punkte pakeistas turėtos žemės valdos dalies plotas, į kurį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau iš „4,32 ha“ į „0,9695 ha“; 5) sprendimo 7 punkte nurodyta, kad į 0,18 ha žemės plotą nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V;
2) NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 pagrindu mirusiojo A. S. vardu parengta NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvada Nr. 49IP-73 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, už likusį neatkurtą 6 049,68 litų vertės žemės plotą 0,9695 ha (3,20 ha – 0,18 ha – 2,0505 ha (0,20 ha, kurio vertė lygi 2,0505 ha) = 0,9695 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Vilniaus rajono teritorijoje (seniūnijos ir kadastro vietovės pavadinimai nenurodyti). Minėta išvada Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 49SJ-455 perduota NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui bei apie tai tuo pačiu raštu informuoti A. S. turto paveldėtojai.
Teismas nurodė, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 iš dalies pakeisdamas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328 vadovavosi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs NŽT ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 8 d. raštu Nr. 49SJN-1011 kreipėsi į NŽT, kad būtų įvertinta, ar tinkamai ir pagrįstai patikslintas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328 ir parengta 2011 m. birželio 27 d. išvada Nr. 49IP-73. NŽT 2011 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. lSS-(3.5.)-2026 pateikė 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. lT-(3.5.)-93, jog visi minėti veiksmai atlikti tinkamai ir pagrįstai, tačiau įpareigojo patikslinti 2011 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 49IP-73 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nurodant Vilniaus rajono kadastro vietovę bei seniūniją, kurioje bendru sutarimu A. S. turto paveldėtojai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Vykdant minėtą sprendimą, 2011 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 49SF-397 A. S. turto paveldėtojai informuoti apie būtinybę išreikšti valią dėl vietos pasirinkimo tam, kad būtų galima patikslinti NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 49IP-73 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad minėta išvada yra patikslinta, nes A. S. turto paveldėtojai nėra nurodę Vilniaus rajono kadastro vietovės bei seniūnijos, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą. A. S. turto paveldėtojams išreiškus valią, kurioje Vilniaus rajono kadastro vietovėje bei seniūnijoje jie pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių į 0,9695 ha likusį žemės plotą atkūrimo ir perdavus neatlygintinai nuosavybėn 6049,68 litų vertės lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nuosavybės teisės bus visiškai atkurtos į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės S. S. turėtos žemės valdos plotą, t. y. į 3,20 ha (0,18 ha + 2,0505 ha + 0,9695 ha = 3,20 ha).
Teismas dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pabrėžė, jog pareiškėja tik nurodo, kad dėl atsakovo elgesio ji patiria didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, dvasinius nepatogumus. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, neturtinės žalos dydį reikalinga įrodyti bei pagrįsti neginčijamais įrodymais, kuriuos pateikti privalo pareiškėja. Pareiškėja skunde teigė, kad žalos dydis nustatytas, įvertinus ypatingai ilgą, besitęsiantį pažeidimo pobūdį, atsakovo įžūlų ir piktybišką elgesį, nevykdant teismo sprendimo bei įstatymų, kt., tačiau teismas pabrėžė, jog šių aplinkybių tikrumas bylos įrodymais nepatvirtintas. Teismas pažymėjo, jog viešajai atsakomybei atsirasti nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Pareiškėja argumentais ir įrodymais nepagrindė civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, žalos bei priežastinio ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintino.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, nepatenkinus pagrindinių pareiškėjos skundo reikalavimų, netenkinamas prašymas dėl 2 000 litų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
Pareiškėja G. B. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodomų motyvų. Pareiškėja pažymi, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, kad pareiškėja G. B. ir tretieji asmenys J. S. bei J. S. turi teisę į iki šiol neatkurtą 2,82 ha žemės plotą. Atmesdamas pareiškėjos skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės pripažino, kad nurodyti asmenys turi teisę tik į iki šiol neatkurtą 0,9695 ha žemės plotą. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas neatnaujindamas proceso iš esmės persprendė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi užbaigtą administracinę bylą Nr. A525-2151/2011.
Pareiškėjos nuomone, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408, kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apskrities 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. S.”, negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas, kadangi juo yra siekiama sudaryti sąlygas užkirsti kelią įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties vykdymui. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad dėl žemės, į kurią Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V ir Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 jau yra atkurtos nuosavybės teisės, ginčo nėra.
Pareiškėja nurodo, jog NŽT negalėjo vienašališkai pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328, nes šis sprendimas yra įvykdytas. Šiame sprendime konstatuota, kad nuosavybės teisės M. S. atkuriamos į 0,2000 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2000 ha 3 3675 litų vertės žemės sklypą. Be to, tokiu būdu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus viršininkas paneigia pareiškėjos, J. S. ir J. S. teises, kurios yra pripažintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi.
Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas nėra kompetentingas keisti Vilniaus apskrities viršininko įsakymų. Tokia vedėjo funkcija neįtvirtinta jokiame teisės akte, todėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymas naikintinas kaip priimtas nekompetentingo subjekto. Pareiškėja pabrėžia, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimdamas šį įsakymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas vadovavosi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Paaiškina, jog šioje teisės normoje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Mano, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatomis, negalėjo pakeisti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi sukurtų teisių ir pareigų.
Pareiškėja pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad neteisėto įsakymo pagrindo parengtoje 2011 m. birželio 27 d. išvadoje, kurią pareiškėja teismo prašė panaikinti, įrašyti pareiškėjos norų neatitinkantys ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartyje padarytoms išvadoms prieštaraujantys teiginiai, jog pilietis pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 0,9665 ha žemės plotui, iš kurio 0,9695 ha žemės yra Vilniaus miestui iki 1991 m. liepos 31 d. miestui nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, yra Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Paaiškino, jog šios išvados 2 punkte neteisingai nurodyta, kad A. S. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 atkurtos nuosavybės teisės į 2,0503 ha žemės. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-328, kurio 2 punkte konstatuota, jog juo nuosavybės teisės atkuriamos į 0,2 ha žemės. Ignoruojant priimtus įsiteisėjusius teismų sprendimus ir nepaisant pareiškėjos valios, 2011 m. birželio 27 d. išvados 4 punkte nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėja ir suinteresuoti asmenys pageidauja gauti nuosavybėn 0,9695 ha žemės. Mano, jog remiantis nurodytais argumentais turi būti panaikintas ir NŽT direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. lT-(3.5-93), kuriuo atmestas pareiškėjų skundas dėl 2011 m. birželio 27 d. išvados panaikinimo.
Pareiškėja pažymi, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir NŽT, priimdami skundžiamus administracinius aktus, iš esmės ginčijo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties turinį. Mano, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnį įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas atitinkamos viešojo administravimo institucijos priimamais administraciniais aktais.
Pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, jog neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad ją patyręs asmuo dažniausia negali pateikti jokių apčiuopiamų, neabejotinų įrodymų. Neturtinės žalos negalima ekvivalenčiai įvertinti ir kompensuoti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė, kad tokią žalą patyrė, yra nepagrįsta. Pareiškėjos skundžiamus administracinius aktus pripažinus neteisėtais, atsiranda pagrindas spręsti pareiškėjos patirtos žalos atlyginimo klausimą. Teigia, jog Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, neteisėta veika pasireiškė neveikimu ir aktyviais veiksmais. Neteisėtas atsakovo neveikimas delsiant parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone yra konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi, todėl iš naujo šios aplinkybės įrodinėti nereikia. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, nuolat patiria stresą, nervinasi, mano, kad su ja yra nesiskaitoma, nepaisant to, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra išspręstas.
Nurodo, jog vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras yra taikomas protingo termino principas. Atsakovui nebuvo jokių objektyvių kliūčių, dėl kurių jis būtų negalėjęs pabaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog protingo termino principą atsakovas pažeidė. Pažymi, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pateiktas prieš daugiau nei dvidešimt metų, tačiau nuosavybės teisės nėra atkurtos dėl sąmoningo atsakovo neveikimo. Paaiškino, jog pareiškėjos prašomas priteisti žalos dydis nustatytas įvertinus ilgai besitęsiantį pažeidimo pobūdį, atsakovo piktybišką elgesį nevykdant priimtų teismo sprendimų bei įstatymų, ilgalaikes neteisėtų veiksmų pasekmes, pažeistus teisėtus lūkesčius.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II, b. l. 36-32) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą. Remiamasi Atkūrimo įstatymo 19 straipsniu, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi ir nurodoma, jog nurodytuose specialiuosiuose nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, nustatančiuose sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo, apskundimo ir panaikinimo tvarką, nenumatyta, kad, panaikinus priimtus pažeidžiant teisės aktus sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtų atlyginama neturtinė žala. Mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl NŽT veiksmų atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į žemę, atlyginimo, nes tokios žalos atlyginimo nenumato įstatymai ir sprendimas atkurti nuosavybės teises, kuris sukuria teisines turtines pasekmes, pareiškėjai nepriimtas.
Pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendime nurodyta, kad, A. S. turto paveldėtojams išreiškus valią, kurioje Vilniaus rajono kadastro vietovėje bei seniūnijoje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių į 0,9695 ha likusį žemės plotą atkūrimo ir perdavus neatlygintinai nuosavybėn 6 049,68 litų vertės lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nuosavybės teisės bus visiškai atkurtos į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės S. S. turėtos žemės valdos plotą, t. y. į 3,20 ha (0,18 ha + 2,0505 ha + 0,9695 ha = 3,20 ha). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties reikalavimus. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju ne NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius turi būti atsakovu, o NŽT.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjos G. B. prašomų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalies dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. lT-(3.5)-93 teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjos prašomos priteisti 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. vasario 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjos G. B. skundą kaip nepagrįstą. Teismas, be kita ko, nurodė, jog pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių teigti, kad administracinėje byloje skundžiami aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, pareiškėja nepateikė neginčijamų įrodymų, kad ji patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai jautė depresiją.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes, nepasisakė dėl jos skunde nurodytų motyvų.
Teisėjų kolegija, įvertusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės, neįvertino proceso šalių pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog teismo priimtam sprendimui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) kelia teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (ABTĮ 86 str.). Priimdamas sprendimą teismas privalo ištirti ir įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje ir ar skundas yra tenkinamas (visiškai ar iš dalies). Be teismo pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 str.), teismas privalo laikytis proceso reikalavimų (ABTĮ 1 str.). Tik teismui atlikus įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės, atsiranda prielaidos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl iškelto ginčo – pareiškėjo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti arba, išimtiniu atveju, grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-563/2009, 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-596/2009, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2926/2011).
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai J. S., G. B. ir J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydami įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti jiems išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 4,32 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S. (Sienkievič), atkūrimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 4,14 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą pakeitė ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. Likusioje dalyje teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str.). Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Nagrinėjamu metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 turi res judicata galią, todėl ji yra vykdytina. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas – lemia pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų priimtas sprendimas, neturėtų būti kvestionuojamas, nevykdomas, nes teismų priimti sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalies dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. lT-(3.5)-93 panaikinimo, žalos atlyginimo (t. I, b. l. 1-6). Pareiškėja iš esmės skundą dėl nurodytų aktų panaikinimo grindė tuo, kad atsakovas nevykdo (netinkamai vykdo) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 numatyto įpareigojimo. Teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ 2 punkte nepagrįstai nurodyta, jog A. S. Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 atkurtos nuosavybės teisės į 2,0505 ha žemės, nes nurodyto sprendimo 2 punkte yra pažymėta, jog šiuo sprendimu nuosavybės teisės yra atkurtos į 0,2 ha, todėl, pareiškėjos vertinimu, nepagrįstai konstatuota, kad pageidaujama gauti nuosavybėn tik 0,9695 ha žemės (t. I, b. l. 8-9, 32-33). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pabrėžia, jog teismas iš esmės neanalizavo pareiškėjos pateiktų argumentų, nepasisakė dėl jų iš esmės, teismas formaliai nurodęs faktines bylos aplinkybes sprendė, kad atsakovas įvykdė jam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 paskirtą įpareigojimą parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir įvykdė nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą.
Papildomai pabrėžtina, jog pareiškėja skunde inter alia nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas negalėjo vienašališkai pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-328, nes šis sprendimas yra įvykdytas, pabrėžė, jog sprendimas yra priimtas nekompetentingo subjekto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjos argumentus, remdamasis ginčijamuose teisės aktuose nurodytais teisiniais jų priėmimo pagrindais (t. I, b. l. 8-11), nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas, 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2408 iš dalies pakeisdamas Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-328, vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (2010 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 9 dalimi, kuri numato, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, yra nurodęs, jog šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurių egzistavimas suteikia teisę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui neteismine tvarka pakeisti ar panaikinti įsiteisėjusį viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o būtent, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo turėjo būti pažeisti atitinkamų įstatymų reikalavimai ir, antra, dėl to (dėl sprendimo neteisėtumo, jo keitimo būdo ir pan.) turi nekilti (nebūti) ginčų. Aiškinant antrąją sąlygą, reikalaujančią, kad dėl sprendimo pakeitimo ar jo panaikinimo turi nekilti ginčų, ši sąlyga subjektų aspektu, reiškia, kad ginčų turi nekilti tarp institucijos, priėmusios sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir asmenų, kuriems nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos šiuo sprendimu. Nuosavybės teisių į žemę perėmimo ar perleidimo atveju po sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priėmimo, tinkamais šio teisinio santykio subjektais yra laikytini asmenys nustatyta tvarka perėmę nuosavybės teises į atitinkamą žemės sklypą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-57/2012). Šiuo atveju pareiškėja teigė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatomis, pažeidė kompetenciją priimdamas skundžiamą įsakymą, kad jis negalėjo pakeisti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi sukurtų teisių ir pareigų, teisės aktai jam tokių įgalinimų nesuteikė, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės šių pareiškėjos argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tik formaliai konstatavo, kad priimant skundžiamus aktus nebuvo peržengtos atsakovo kompetencijos ribos, kad skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, tačiau nemotyvavo, kodėl ir ar iš tikrųjų ginčijami aktai yra pagrįsti objektyviais, teisingais duomenimis, nepateikė iš esmės jų teisinio vertinimo.
Kiek tai yra susiję su pareiškėjos prašoma priteisti neturtine žala ir pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad ji patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai jautė depresiją, teisėjų kolegija nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010). Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėja neturtinę žalą kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir jos padalinių neteisėtų veiksmų ir atmesdamas jos reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo kaip nepagrįstą, be kita ko, neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, neanalizavo neteisėtų veiksmų buvimo, nenurodė, kuo tiksliai jie pasireiškė (t. I, b. l. 164-172). Šiuo atveju nebuvo įvertinta tai, kad pareiškėja neturtinę žalą kildino iš atsakovo neveikimo neatkuriant nuosavybės teisių ilgą laiką, delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone ir sąmoningai nevykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatytų įpareigojimų (t. I, b. l. 1-6).
Pažymėtina, jog administracinio teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės normų ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą kyla iš ABTĮ 57, 81, 86 straipsnių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepaisė jam numatytų įpareigojimų, neatskleidė ginčo esmės, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su byloje skundžiamų aktų teisėtumu ir pagrįstumu, prašoma priteisti neturtine žala. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Pažymėtina, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatytų bylos nagrinėjimo trūkumų negali ištaisyti, nepažeisdamas proceso šalių teisės į apeliaciją, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos G. B. apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas yra naikintinas ir byla pirmosios instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Irmantas Jarukaitis