Administracinė byla Nr. A-1150-502/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01537-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B. ir R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, (tretieji suinteresuotieji asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, V. R., advokato V. R. kontora, advokato A. G. kontora, V. S.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai D. B.ir R. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 13ST-247-(14.13.5) „Dėl sutikimo statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti rašytinį sutikimą statyti tvorą ant sklypo ribos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai nurodė, kad 2016 m. gegužės 16 d. prašymu kreipėsi į NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių, prašydami duoti sutikimą aptverti jų ilgalaikės nuomos teise valdomą valstybinės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), 1,5 m aukščio plienine, segmentine tvora. Pažymėjo, kad atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti sutikimą statyti 1,5 m aukščio segmentinę plieninę tvorą, kurios kiaurymių plotas sudaro daugiau nei 50 procentų viso tvoros ploto, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštą Nr. (4.37.)-R2-1667 (toliau – ir Savivaldybės raštas). Atsakovas ginčijamą sprendimą argumentavo tuo, jog veikla laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje sklypai nesuformuoti, bus apribota, kadangi užtveriamas esamas privažiavimas prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas, ginčo teritorija).
3. Pareiškėjų vertinimu, sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Teigė, kad NŽT direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-259 patvirtintos Sutikimų statyti statinius žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybinės žemės sklypais ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nedraudžia pareiškėjams išduoti sutikimą statyti tvorą. Pažymėjo, kad 2013 m. spalio 25 d. nuosavybės teise įsigijo kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), o 2013 m. lapkričio 13 d. su NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriumi pasirašė susitarimą Nr. 13SŽN-(14.13.55.)-272 (toliau – ir Susitarimas), kuriuo iki 2032 m. balandžio 8 d. išsinuomojo valstybinės žemės sklypą, suformuotą 2002 m. gegužės 2 d. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 245 patvirtintu detaliuoju planu. Pabrėžė, jog minėtam sklypui jokių servitutų ar apribojimų dėl įvažiavimo ar praėjimo nenustatyta nei sklypo detaliuoju planu, nei nuomos sutartimi ar Susitarimu.
4. Pareiškėjai pripažino, kad per jų sklypą į ginčo teritoriją yra įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) pusės, kuriuo be pareiškėjų sutikimo iki šiol naudojasi pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai bei naudotojai. Pastate veikia advokatų kontora „(duomenys neskelbtini)“, kūrybinę dirbtuvę turi V. S.. Akcentavo, kad šiuo metu teritorijai galioja Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. AD1-3598 „Dėl Klaipėdos miesto viešojo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje (U16) detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendiniai, pagal kuriuos Pastato savininkai ir naudotojai privalo naudotis tik jiems skirtu ir šiuo metu esamu įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Atkreipė dėmesį, jog iš esamo privažiavimo pusės į advokatų kontoros patalpas Pastate nėra jokio patekimo, V. S. automobiliu nesinaudoja apskritai, o netoliese yra gyvenamojo namo automobilių aikštelė, adresu (duomenys neskelbtini), bei apie 50 m. atstumu kita didelė automobilių parkavimo vieta.
5. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų žemės sklype nuolat parkuojami kitiems asmenims priklausantys automobiliai, dėl to užstatomos pareiškėjų nuomojamos ir įrengtos parkavimo vietos. Šios situacijos neišsprendė ir įrengtas kelio ženklas, ribojantis motorinių transporto priemonių eismą, kadangi daugelis nepaiso šio ženklo ir toliau stato automobilius ant pareiškėjų nuomojamos žemės. Teigė, jog nuolat tekdavo uždažyti ir remontuoti fasado, lauko durų ir langų apgadinimus, o dėl Pastato naudotojos V. S. maitinamų beglobių kačių, kurios pareiškėjų nuomojamame sklype šlapinasi ir tuštinasi, jie negali auginti dekoratyvinių augalų bei naudotis lauko baldais.
6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. gegužės 16 d. kreipėsi į NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių, prašydami išduoti sutikimą statyti plieninę 1,5 m aukščio, segmentinę tvorą žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ir (ar) valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Akcentavo, kad pareiškėjai pateikė visus dokumentus, nurodytus Taisyklių 4.2–4.3 punktuose, tačiau nustačius, jog planuojama statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, vadovaujantis Taisyklių 8.2 punktu, 2016 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 13SD-694-(14.13.5.) buvo kreiptasi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašant per 10 darbo dienų pateikti raštu nuomonę – ar valstybinės žemės plote nebus apribota veikla, jeigu besiribojančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bus išduodamas sutikimas statyti statinį (tvorą) arčiau sklypo ribų, nei numatyta teisės aktuose. Pabrėžė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2016 m. birželio 2 d. raštu Nr. (4.37.)-R2-1667 informavo NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių, jog išdavus sutikimą statyti statinį (tvorą) pietvakariniame žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kampe, veikla laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, bus apribota, kadangi bus užtveriamas esamas privažiavimas prie Pastato. Atsakovas, gavęs iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos raštišką nuomonę dėl planuojamo statyti statinio, bei vadovaudamasis Taisyklių 10 punktu ir atsižvelgdamas į Pastato savininkų nesutikimą, priėmė ginčijamą sprendimą.
8. Tretieji suinteresuoti asmenys V. R., A. G. ir V. S. atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad V. R., advokato V. R. kontorai, advokato A. G. kontorai ir V. S. priklauso Pastatas – kūrybinės dirbtuvės, adresu (duomenys neskelbtini). Prie Pastato galima privažiuoti keliu, einančiu iš (duomenys neskelbtini)gatvės, kuris yra vienintelis privažiavimas prie šio Pastato. Paaiškino, kad šiuo keliu tretieji suinteresuoti asmenys nuolat naudojasi, kadangi Pastate dirba, o kito privažiavimo kelio nėra. Pažymėjo, kad prie Pastato yra įrengtas vidinis kiemas su automobilių parkavimo vietomis, kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys naudojasi ir į kurias gali patekti tik keliu iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Pabrėžė, kad Pastato bendraturtė V. S. taip pat naudojasi esančiu privažiavimu, nors ir nevairuoja automobilio, tačiau esant poreikiui esamu keliu prie V. S. patalpų atvyksta transporto priemonės.
10. Trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, jie turi pagrįstą ir teisėtą interesą naudotis esamu keliu tam, kad privažiuotų prie jiems priklausančio Pastato ir galėtų naudotis prie Pastato esančia automobilių stovėjimo aikštele. Mano, kad valstybinėje žemėje negali būti statomi statiniai (tvoros), kuriais būtų apsunkinamas kelio eksploatavimas, paneigiama naudojimosi esamu keliu teisė ir atitinkamai ribojama veikla valstybinėje žemėje. Akcentavo, kad pareiškėjų argumentas dėl įvažiavimo prie tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančio Pastato iš (duomenys neskelbtini) gatvės yra nepagrįstas, kadangi įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) gatvės nėra ir Detaliuoju planu nebuvo sprendžiami privažiavimo prie Pastato klausimai, nes ir pats Pastatas nepateko į Detaliuoju planu nagrinėtą teritoriją. Atkreipė dėmesį, jog toje vietoje, kurioje pareiškėjai nurodo esant įvažiavimą, yra šaligatvis, kuriuo privažiuoti prie Pastato ir parkuoti automobilių negalima.
11. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pareiškėjams priklausančiame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), yra įrengti svečių namai ir teikiamos apgyvendinimo paslaugos, o visam pareiškėjų nuomojamam žemės sklypui (0,0234 ha) yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos – nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos. Dalis pareiškėjų nuomojamo žemės sklypo yra užsėta žole, toje sklypo dalyje pareiškėjai laiko lauko baldus, kitus daiktus ir šią sklypo dalį yra aptvėrę, todėl pareiškėjų nurodomi argumentai dėl to, kad jie negali laikyti lauko baldų ar kito turto lauke yra nepagrįsti. Taip pat mano, jog pareiškėjų nurodomos pretenzijos dėl to, kad žemės sklype vaikšto naminiai gyvūnai ar šiukšlina praeiviai, taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes priešingu atveju, tvoros turėtų būti statomos visame mieste.

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, o trečiųjų suinteresuotų asmenų V. R., advokato A. G. kontoros ir V. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtu.
13. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 4, 5, 8.2, 10 ir 11 punktais, sprendė, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas įvertinti ir pateikti nuomonę apie tai, ar valstybinės žemės plote nebus apribota veikla, jeigu pareiškėjams bus išduodamas sutikimas statyti statinį (tvorą) arčiau sklypo ribų, negu numatyta teisės aktuose.
14. Teismas pažymėjo, kad iš Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 245 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių specialiajame plane suformuotų naujų sklypų detaliojo plano patvirtinimo“, Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 10, žemės sklypo (0,0241 ha), adresu (duomenys neskelbtini), plano, Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 13.6-610 matyti, jog įvažiavimas į teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), buvo numatytas tik iš (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau ne iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės. Atkreipė dėmesį, jog į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad privažiavimo prie Pastato iš (duomenys neskelbtini) gatvės nėra, kadangi (duomenys neskelbtini) gatvę ir prie Pastato esančią trečiųjų suinteresuotų asmenų automobilių stovėjimo aikštelę skiria šaligatvis, bordiūrai, per kuriuos privažiuoti prie Pastato neįmanoma. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad pastačius tvorą tretieji asmenys nebegalės įvažiuoti ir naudotis aikštele, esančią prie trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomo Pastato, todėl pareiškėjams įrengus tvorą pietvakariniame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kampe, veikla laisvoje valstybinėje žemėje būtų apribota.
15. Teismas akcentavo, kad Detaliuoju planu nebuvo sprendžiami privažiavimo prie Pastato klausimai, nes ir pats Pastatas nepateko į Detaliuoju planu nagrinėtą teritoriją. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pareiškėjų argumentus, kad Detaliuoju planu tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra suprojektuotas įvažiavimas į ginčo teritoriją iš (duomenys neskelbtini), laikė nepagrįstais.
16. Teismo vertinimu, nors ginčijamame sprendime nebuvo nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jis buvo priimtas, pareiškėjų subjektinė teisė žinoti bei suprasti ginčijamo sprendimo esmę bei jo turinį iš esmės nebuvo suvaržyta. Akcentavo, kad ginčijamame sprendime remtasi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštu Nr. (437.)-R2-1667, kuriame nurodytas Taisyklių 8.2 punktas bei aplinkybės, kuriomis vadovaujantis atsisakyta išduoti sutikimą statyti tvorą arčiau žemės sklypo ribos (t. y. dėl užtveriamo esamo privažiavimo). Pabrėžė, jog aplinkybę, kad pareiškėjai suprato šio sprendimo esmę ir turinį, patvirtina jų veiksmai bei paaiškinimai.

III.

17. Pareiškėjai D. B. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog ginčijamo sprendimo pagrįstumą patvirtina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštas Nr. (4.37.)-R2-1667, kadangi pagal Taisyklių 10 punktą savivaldybės administracijos pozicija visais atvejais turi būti nagrinėjama NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriuje. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius turėjo pateikti motyvus, kodėl sutinkama su savivaldybės administracijos nuomone.
19. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išdavus sutikimą būtų užtveriamas privažiavimas prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi prie Pastato faktiškai yra dar du privažiavimai, neskaičiuojant galimybės privažiuoti per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigia, jog privažiavimą prie Pastato iš (duomenys neskelbtini) pusės patvirtina 2017 m. sausio 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
20. Pareiškėjų vertinimu, jiems, kaip pastato, (duomenys neskelbtini), savininkams ir žemės sklypo nuomininkams, turėtų būti leista naudotis įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) pusės, o kiti tretieji asmenys galėtų naudotis kitais dviem pravažiavimais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog prie Pastato numatytas privažiavimas tik iš (duomenys neskelbtini) pusės, kadangi teritorijų planavimo dokumentai ir Detaliojo plano sprendiniai patvirtina, kad prie Pastato privažiuojama ir iš (duomenys neskelbtini). Mano, kad teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo Detaliojo plano sprendiniais.
21. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas suklydo konstatuodamas, jog prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) nebuvo numatytas, nes įrodymuose, kuriuos vertindamas teismas padarė minėtą išvadą, kalbama apie pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne pastatą, adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog teismas taip pat pripažino, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau nepagrįstai minėtos aplinkybės nevertino kaip pažeidimo.
22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovo vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai vadovavosi Taisyklių nuostatomis. Mano, kad nepagrįsti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog Detaliajame plane numatytas privažiavimas prie pastato (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pusės, kadangi tokia išvada prieštarauja Detaliojo plano tikslams ir uždaviniams. Pažymi, kad pareiškėjų pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
24. Atsakovo teigimu, pareiškėjams jau 2013 m. lapkričio 6 d. buvo išaiškinta, jog kito suplanuoto privažiavimo prie pastato (duomenys neskelbtini) nėra, o iš (duomenys neskelbtini) pusės privažiuoti neįmanoma dėl šaligatvio ir bordiūrų.
25. Tretieji suinteresuoti asmenys V. R., A. G. ir V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
26. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą, o pareiškėjai nors ir teigia, jog ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, suprato jo esmę bei argumentus, dėl ko sutikimas nebuvo išduotas.
27. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, pareiškėjai tiesiog nenori pripažinti, jog jų norima pastatyti tvora būtų užtveriamas privažiavimas prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), dėl ko tretieji suinteresuoti asmens negalėtų naudotis asfaltuota aikštelė, esančia laisvoje valstybinėje žemėje. Teigia, kad pareiškėjų pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos automobilio vėžės ant šaligatvio, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 124 punktu, motorinių transporto priemonių vairuotojams važiuoti šaligatviu draudžiama. Pažymi, kad neteisėti veiksmai nesukuria teisės šaligatvio dalies, tarp pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), naudoti kaip pravažiavimo. Akcentuoja, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos automobilio vėžės veda ne į asfaltuotą aikštelę prie pastato (duomenys neskelbtini), bet dėl tarp šaligatvio ir aikštelės esančios kliūties – aukštų bordiūrų – į daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kiemą.
28. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Detaliajame plane kalbama tik apie privažiavimą prie pastato (duomenys neskelbtini), kadangi teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), apima pastatai, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentu, jog Detaliajame plane numatytas privažiavimas prie pastato (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pusės. Pažymi, kad net ir teritorijų planavimo dokumentams sudarius teisines prielaidas egzistuoti įvažiavimui nuo (duomenys neskelbtini), tarp pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pritaikyti šios erdvės pravažiavimui nebūtų techninių galimybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 13ST-247-(14.13.5), kuriuo atsisakyta pareiškėjams išduoti sutikimą statyti tvorą arčiau žemės sklypo ribos, teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, konstatuodamas, kad ginčijamame sprendime nesant nurodytam teisiniam pagrindui, pareiškėjų subjektinė teisė žinoti bei suprasti ginčijamo sprendimo esmę bei jo turinį iš esmės nebuvo suvaržyta, kadangi ginčijamame sprendime remtasi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštu Nr. (437.)-R2-1667, kuriame nurodytas Taisyklių 8.2 punktas bei aplinkybės, kuriomis vadovaujantis atsisakyta išduoti sutikimą statyti tvorą arčiau žemės sklypo ribos.
31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštas Nr. (4.37.)-R2-1667 nepatvirtina ginčijamo sprendimo pagrįstumo, o teismas nepagrįstai nepripažino ginčijamo sprendimo nemotyvavimo kaip pažeidimo.
32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius, priimdamas individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013).
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų  kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 išaiškino, jog tais atvejais,  kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, pripažįsta, kad ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 13ST-247-(14.13.5) „Dėl sutikimo statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“ neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ginčijamas sprendimas nurodytos teisės normos požiūriu surašytas ydingai, nes jame nėra pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas bei motyvai, kurių pagrindu atsisakyta išduoti prašomą sutikimą. Nors atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. raštą Nr. (437.)-R2-1667, minėtas raštas nelaikytinas procedūriniu dokumentu, sudarančiu individualaus administracinio akto motyvuojamąją dalį. Pažymėtina, kad raštas, į kurį atsižvelgta ginčijamame sprendime atsakovas, surašytas trečiojo asmens, o ne paties atsakovo, todėl jis nevertintinas kaip atsakovo iki ginčijamo sprendimo priėmimo atliktas darbas, atspindintis individualiam administraciniam aktui priimti reikalingus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamo sprendimo turinio nėra pakankamai aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant netenkinti pareiškėjų prašymo. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymą pagrindas. Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo teisinių santykių ribos, taip apribojant pareiškėjų teisę į teisminę gynybą, antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas, apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to, pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti. Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
36. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamame sprendime tebuvo nurodytas tik sprendžiamas klausimas, dokumento pavadinimas, į kurį atsižvelgiant netenkintas pareiškėjų prašymas, bei priimto administracinio akto apskundimo tvarka. Vadovaudamasi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiu teisinės valstybės principu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga motyvuoti individualius administracinius aktus ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjų prašymas netenkintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik pareiškėjų teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjams suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.
37. Pažymėtina, kad klausimas, kokie konkretūs pagrindiniai teisės aktai bei jų dalys turėtų būti įvardijami viešojo administravimo subjektams priimant administracinio pobūdžio aktus, yra priskirtas spręsti pačiam viešojo administravimo subjektui. Teismo pareiga, iškėlus bylą teisme, patikrinti teisės akto teisinį pagrindimą bei priimti atitinkamą sprendimą, bet jeigu teisinio pagrindimo nėra, tai nėra ir galimybės patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas laikėsi teisės aktų reikalavimų (buvo kompetentingas, nepažeidė procedūros ir kt.). Priešingu atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės tampa neįmanomu, o išnagrinėjus bylą gali būti priimtas neteisėtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
38. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu. Dėl nurodytų priežasčių nebetenka teisinės reikšmės pasisakymas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o ginčijamas NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 13ST-247-(14.13.5) naikinamas (ABTĮ 88 str. 2 p.).
39. Panaikinus šioje byloje ginčijamą atsakovo sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnyje numatytomis akto panaikinimo pasekmėmis, atsakovas NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius turi pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti sutikimą aptverti jų ilgalaikės nuomos teise valdomą valstybinės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), 1,5 m aukščio plienine, segmentine tvora.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 15 Eur sumokėto žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.
41. ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis.
42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai, paduodami apeliacinį skundą, sumokėjo 15 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl patenkinus apeliacinį skundą pareiškėjai turi teisę į šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
43. Pažymėta, kad vienas iš pareiškėjų skundo reikalavimų buvo įpareigoti atsakovą išduoti rašytinį sutikimą statyti tvorą ant sklypo ribos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti jiems sutikimą statyti tvorą nebuvo patenkintas, nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjų apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo priimtu sprendimu panaikinus ginčijamą sprendimą ir išaiškinus atsakovui administracinio akto panaikinimo pasekmes, pareiškėjų interesai iš esmės patenkinti, todėl yra pagrindas jiems priteisti 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. B. ir R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjų D. B. ir R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 13ST-247-(14.13.5) „Dėl sutikimo statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė