Administracinė byla Nr. A-1130-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00575-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 14 d. Vilniaus PN buvo atliekami remonto darbai ir tuo laikotarpiu jam buvo nustatytas vienos valandos pasivaikščiojimas. 2014 m. lapkričio 14 d. buvo išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 2, kuriame vyko remonto darbai (metalo pjaustymo ir virinimo darbai). Pasivaikščiojimo kiemelis buvo pilnas dūmų ir geležies žarijų. Pažymėjo, kad šaukė pareigūnui, jog sustabdytų remonto darbus, kol jis yra kiemelyje, tačiau pareigūnai darbų nesustabdė, dėl ko jam teko visą valandą kvėpuoti dūmais ir bėgioti nuo žarijų. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė nepatogumus ir psichologinę įtampą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 6–8) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliuose 2014 m. lapkričio 14 d. buvo vykdomi remonto darbai. Pabrėžė, kad pasivaikščiojimų kiemelių sienų konstrukcija įrengta iš metalinių profiliuotų skardos lakštų. 2014 m. lapkričio 14 d. buvo remontuojami Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimų kiemeliai, kuriuose buvo pritvirtinta atlaužta sienų skarda. Profiliuoti skardos lakštai buvo tvirtinami prie sienos metalinių konstrukcinių skersinių, kurie yra išorinėje sienos pusėje. Paaiškino, kad minėti remonto darbai pareiškėjui negalėjo sukelti didesnių nepatogumų ir tuo labiau psichologinės įtampos. Pabrėžė, kad buvo laikomasi saugumo reikalavimų, todėl pareiškėjo pateikiama versija, jog jis buvo pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2, yra abejotina, atsižvelgiant į tai, jog baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpose įrengti 5 pasivaikščiojimo kiemeliai. Atsakovas nurodė, kad nežinomos aplinkybės, kodėl pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą ir ginti jo tariamai pažeistas teises, prašydamas priteisti neva jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą, praėjus daugiau negu vieneriems metams po skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala, nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėjo pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Atkreipė dėmesį, kad skunde nurodytos aplinkybės buvo grindžiamos tik abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas neįrodė, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo fizinei ir psichinei sveikatai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 43–46) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 11 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXXVII skyriuje yra nustatyta nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarka. Pažymėjo, kad nei HN 76:2010, nei Taisyklėse nėra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kyla pareiga vieną valandą per dieną būti gryname ore, todėl teismas padarė išvadą, jog pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tuo metu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 2, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog 2014 m. lapkričio 14 d. buvo Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2, kuriame vyko remonto darbai, yra pagrįsti.

Teismas pakartotinai nurodė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl net ir pripažinus, jog pareiškėjas Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, pareiškėjas turėjo teisę prašyti nutraukti pasivaikščiojimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra duomenų, kad jis dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, diskomforto kreipėsi į pataisos namų psichologinę tarnybą ar sveikatos priežiūros tarnybą. Teismas priėjo išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad patyrė nežymius nepatogumus dėl remonto darbų kiemelyje, pažymi, jog tokie darbai apskritai negalėjo būti vykdomi kaliniams vaikščiojant kieme. Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodė, jog kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus dėl išvedimo iš kiemelio, kai buvo atliekami remonto darbai, tačiau pareigūnų nebuvo sureaguota.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63–65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Įrodymų, kad Vilniaus PN administracija žemintų pareiškėjo orumą ar kitaip žiauriai su juo būtų elgiamasi, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo, kalint Vilniaus PN, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad 2014 m. lapkričio 14 d. buvo atlikti remonto darbai pasivaikščiojimo kiemelyje, kurie pareiškėjo teisei į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą neigiamos įtakos daryti negalėjo, todėl nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos neteisėti veiksmai ir neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas pasivaikščiojimo kiemelyje sąlygas, vadovavosi HN 76:2010 11 punktu, kuriame įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatyta nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarka, rėmėsi LVAT suformuota praktika ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais Vilniaus PN išdėstytais paaiškinimais ir įrodymais – Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 42-1149(1) (b. l. 2), taip pat Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 18 d. protokolu dėl remonto darbų (b. l. 9) teisingai nustatė, kad remonto darbai 2014 m. lapkričio 14 d. atlikti tinkamai, buvo remontuojamos ne vidinės, bet išorinės Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 2 sienos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėją 2014 m. lapkričio 14 d. išvedus pasivaikščioti į kiemelį Nr. 2, pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą nebuvo pažeista ir realizuota tinkamai, todėl pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo nebuvo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė prašymą išreikalauti iš Vilniaus PN taksofono skambučių išklotinių kopijas, kuriomis galėtų pagrįsti bendravimą su psichologinės pagalbos linija dėl patirtos psichologinės įtampos. Teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes pažeidimo padarymas nebuvo nustatytas.

Taip pat pareiškėjas prašo apklausti liudytoją D. P., kuris ginčo laikotarpiu vaikščiojo kartu pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ir šio prašymo tenkinimui, kadangi byloje esančių duomenų pakanka padaryti išvadą, kad teisė į pasivaikščiojimą kieme nebuvo pažeista, o liudytojo apklausa nepadarys įtakos bylos baigčiai.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė