Civilinė byla Nr. e3K-3-116-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07701-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.30 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimo pagrindą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. prašė priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos dėl indėlių draudimo išmokos iškėlimo iki draudimo išmokos išmokėjimo: V. P. – 648,27 Eur, I. P. – 2204,13 Eur, R. M. – 368,97 Eur, R. N. – 3635,80 Eur, R. S. – 2747,50 Eur, R. M. – 404,08 Eur, A. P. – 999,78 Eur, S. P. – 1499,68 Eur, iš viso 12 508,21 Eur procesinių palūkanų.

3.       Ieškovai su trečiuoju asmeniu BAB banku „Snoras“ buvo sudarę indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis ir atitinkamai 2013 m. gegužės 24 d. ieškovė R. M., 2013 m. liepos 26 d. – ieškovas     R. N., 2013 m. rugsėjo 12 d. – ieškovai V. P., I. P., D. M. (teisių perėmėja I. P.), 2013 m. spalio 3 d. – ieškovas R. S., 2014 m. sausio 27 d. – ieškovas R. M., 2014 m. kovo 12 d. – ieškovai A. P. ir S. P. kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas.

4.       Atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ patenkinus visus ieškovų reikalavimus, susijusius su indėlių sertifikatų įsigijimo sutartimis, t.  y. atsakovė visiems indėlių sertifikatų pirkėjams išmokėjo indėlių draudimo išmokas, ieškovai atsisakė ieškinių ir civilinės bylos buvo nutrauktos.

5.       Ieškovai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, konstatavo ir suformavo precedentą, kad BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl mano, kad ir šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas priteisti procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovai buvo pareiškę kreditoriaus reikalavimus AB banko „Snoras“ bankroto administratoriui ir jų finansiniai reikalavimai buvo įtraukti į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. civilinėje byloje Nr. B2-2361-611/2011 (šiuo metu Nr. B2-2097-614/2018) patvirtintą šio banko kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Dėl to spręsta, kad tuo metu ieškovai jau suvokė savo teisių pažeidimą dėl draudimo išmokos nesumokėjimo ir atitinkamai tai, jog jų pinigais yra naudojamasi be atlygio. Ieškinys dėl kompensuojamųjų palūkanų už naudojimąsi pinigais pateiktas 2018 m. kovo 13 d., t. y. praleidus sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėta, kad ieškovai neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.

8.       Teismas, konstatavęs, kad nors ginčo dėl palūkanų skaičiavimo nėra ir ieškovai turi reikalavimo teisę į procesinių palūkanų priteisimą pagal jų nurodytas aplinkybes, tačiau jie ieškinį pareiškė praleidę ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestas. 

9.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju pagrindiniai reikalavimai civilinėse bylose dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas ieškovų buvo pareikšti 2013 m. gegužes 24 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. spalio 3 d.,      2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. kovo 12 d. Taigi, išvestinio ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo senaties terminą nutraukė pagrindinio ieškinio pareiškimas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). CK 1.130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą; iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

11.       Konstatuota, kad ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo senaties terminą nutraukė ieškovų ieškinių dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas pateikimas atitinkamose civilinėse bylose, todėl ieškinio senaties terminas dėl procesinių palūkanų nagrinėjamojoje byloje prasideda iš naujo nuo teismo nutarčių 2016 m. vasario 3 d., kovo 8 d., gegužės 30 d.,   gegužės 31 d., birželio 3 d., rugpjūčio 12 d. įsiteisėjimo civilinėse bylose Nr. 2-2832-340/2016, Nr. 2-614-661/2016, Nr. 2-3518-614/2016, Nr. 2-3472-614/2016, Nr. 2-3420-275/2016 ir Nr. 2-3264-614/2016. Dėl to kolegija nurodė, kad, ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškovams pareiškus 2018 m. kovo 13 d., ieškinio senatis dėl procesinių palūkanų priteisimo praleista nebuvo ir ieškinys šiuo pagrindu negalėjo būti atmestas.

12.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019).

13.       Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 24–27 d. gavo iš AB banko „Snoras“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė informaciją apie mokėtinas išmokas ir lėšas AB SEB bankui, jame indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti išmokas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškovais tinkamai, t. y. kad pagrindinė prievolė yra įvykdyta per protingą terminą. Atsižvelgdama į tai, kolegija darė išvadą, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovams kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai), todėl ieškinys atmestas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu ieškovai V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai argumentavo, jog atsakovė nėra praleidusi prievolės įvykdymo termino, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nes šiam straipsniui taikyti prievolės praleidimo terminas nėra aktualus, ji nustato atskirą savarankišką pagrindą procesinių palūkanų skaičiavimo pradžiai ir jų priteisimui – tai bylos iškėlimo teisme faktas. O CK 6.210 straipsnis, jo nuostata, kad „terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti palūkanas“, šioje byloje aktualus tik tuo, kad jame nustatyti procesinių palūkanų dydžiai. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Teismas, tenkindamas kreditoriaus (ieškovų) reikalavimą, neturi pareigos nustatyti papildomų aplinkybių (pvz., kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pinginės prievolės įvykdymo termino praleidimo fakto, jo priežasčių ar pan.). Be to, kreditorius gali reikalauti palūkanų, pareikšdamas teisme atskirą reikalavimą, grindžiamą CK 6.37 straipsnio 2 dalimi.

14.2.                      Pažymėta, kad draudimo išmoka pagal nuo 2011 metų galiojusį reguliavimą turėjo būti išmokėta per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcijos Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 10 straipsnio 1 dalis, šiuo metu galiojančios redakcijos IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalis). IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis, su kuriuo siejama atsakovės prievolė išmokėti draudimo išmoką, įvyko 2011 m. lapkričio 16 d., Lietuvos bankui priėmus sprendimą apriboti AB banko „Snoras“ veiklą ir paskirti jo laikinąjį administratorių, todėl kitą dieną ieškovai įgijo teisę į draudimo išmoką, taip pat prasidėjo 20 darbo dienų terminas, per kurį atsakovė privalėjo ieškovams išmokėti draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi nebuvo pakeistos ar nustatytos naujos IĮIDĮ normos, nes jokios pakopos teismas nėra įgalioti kurti teisės normų. Šiuo atveju pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė dėl to, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o ieškovai dėl to kreipėsi į teismą. Net jei atsakovė tuo metu nemanė, kad šią prievolę turi, ar net jei pagal tuo metu galiojusį IĮIDĮ atsakovei nebuvo imperatyviai nustatyta pareiga mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, tai neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti CK nustatytas procesines palūkanas ir nenukelia šių palūkanų skaičiavimo pradžios iki tada, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Toks aiškinimas paneigtų CK 6.37 straipsnyje įtvirtintos normos paskirtį ir tikslus, sukurtų išimtį iš šios normos, t. y. faktiškai sukurtų naują teisės normą, o tai jau visiškai akivaizdžiai viršija teismo kompetenciją. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo pareigos išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado momentą (kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019) su kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pagrindu – prievolės įvykdymo termino praleidimu, taip pat nepagrįstai ieškovų reikalaujamas priteisti palūkanas laikė kompensuojamosiomis palūkanomis.

14.3.                      Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi kaip precedentu, nes nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 materialiniai ieškinių reikalavimai ir ieškinių pagrindai iš esmės yra skirtingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje visiškai nieko nebuvo analizuota ir pasisakoma dėl procesinių palūkanų priteisimo tuo pagrindu, kokiu yra pareikštas ieškovų ieškinys šioje byloje. Kasacinio teismo praktika dėl procesinių palūkanų priteisimo yra nevienoda: tam tikrais atvejais CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu BAB banko „Snoras“ kreditorių reiškiamas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas (žr.   2017 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017), kitais atvejais – netenkinamas (žr. 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-403/2019).

15.       Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatuota, kad nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo. Taip pat nutartyje konstatuota, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015 m. lapkričio    17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Šis išaiškinimas yra reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje, nes jame konstatuota, jog atsakovė nepraleido piniginės prievolės sumokėti draudimo išmoką termino. Atsakovė pati savarankiškai išaiškinti dėl indėlio sertifikatų draudimo jokiu būdu negalėjo.

15.2.                      Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad kasacinio teismo praktika dėl procesinių palūkanų priteisimo skiriasi: civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 teismas priteisė procesines palūkanas, nes jos buvo reikalautos pirminiu ieškiniu, o civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-403/2019 – nepriteisė, nes buvo analogiška šiai bylai faktinė situacija. Dėl to pastarąja nutartimi ir turi būti vadovaujamasi sprendžiant nagrinėjamą bylą.

 Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

            Dėl procesinių palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo ankstesnių bylų dėl indėlių draudimo išmokų iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų sumokėjimo dienos

16.       IĮIDĮ (2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2054 redakcija) 36 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo veikloje vadovaujasi šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo įstatais. Draudimo įmonės veiklos tikslai – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka drausti indėlininkų indėlius, įsipareigojimus investuotojams, administruoti Indėlių draudimo fondą, Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondą ir Pertvarkymo fondą (toliau – administruojami fondai), taip pat atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

17.       Viena iš esminių VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų – apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų.

18.       Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

19.       CK įtvirtinta nuostata, kad įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamosios palūkanos skaičiuojamos tik tuomet, kai praleidžiamas piniginės prievolės vykdymo terminas. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) – šioje teisės normoje reglamentuojamos procesinės palūkanos, jos priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms,   t. y. atlieka dėl prievolės neįvykdymo patirtų nuostolių kompensuojamąją funkciją. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 28, 29 punktai).

20.       Atsižvelgdama į suformuotą kasacinio teismo praktiką, aiškinančią CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje taip pat turi būti vertinama teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką. Kaip jau nurodyta šios nutarties 17 punkte, atsakovė turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. Dėl atsakovės pareigos laiku sumokėti draudimo išmoką vykdymo         IĮIDĮ nuostatų kontekste jau yra pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio atsiradimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ši nutartis turi precedento reikšmę ir byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo, kadangi šios palūkanos taip pat priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms, todėl abiejose bylose prievolės mokėti palūkanas atsiradimui teisinę reikšmę turi tai, ar buvo praleistas piniginės prievolės vykdymo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-403/2019, 24 punktas).

21.       Civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 kasacinis teismas konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo mokėti draudimo išmokos, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, nes būtent tokią išvadą, kad indėlių sertifikatai patenka į draudimo apsaugą, padarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pateikęs nurodytoje byloje prejudicinį sprendimą (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje C-671/13). Tiek minėtoje byloje, tiek vėlesnėje praktikoje kasacinis teismas išaiškino, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019 24 punktą ir jame nurodytą praktiką).

22.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 24–27 d. gavo iš AB banko „Snoras“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė informaciją apie mokėtinas išmokas ir lėšas AB SEB bankui, jame indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti išmokas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškovais tinkamai, t. y. pagrindinė prievolė yra įvykdyta per protingą terminą. Atsižvelgdamas į analogiškas aplinkybes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 44 punkte konstatavo, kad atsakovė ieškovei draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą, o pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Kasacinio teismo byloje, kurios faktinės aplinkybės tapačios nagrinėjamai bylai, jau konstatuota, kad šis išaiškinimas reikšmingas ir byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo, juo remiantis konstatuotina, kad atsakovė nepraleido piniginės prievolės sumokėti draudimo išmoką termino, per protingą laiką nuo pareigos išmokėti indėlių draudimo išmokas atsiradimo, pripažinus tokią teisę į indėlių draudimo išmokas remiantis Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, išmokėjusi draudimo išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-210-403/2019, 28 punktas).

23.       Kasacinio teismo praktika, aiškinanti teisės į procesines palūkanas įgyvendinimo sąlygas, yra nuosekli ir suformuota. Nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, šios palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas priteisti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 punktą).

24.       Nustatyta, kad ieškovai ankstesnėse bylose prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikato įsigijimo sutartis ir įpareigoti atsakovę išmokėti indėlių draudimo išmokas, tačiau nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti procesines palūkanas už laikotarpį nuo minėtų civilinių bylų iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo.

25.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė (šiuo atveju dėl nuostolių atlyginimo), išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Procesinės palūkanos turi būti priteisiamos kreditoriaus naudai tik nuo nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo momento (CK. 6.37 straipsnio 2 dalis), nes tik joje buvo pareikštas prašymas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

26.       Ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis), o už ankstesnį iki bylos iškėlimo laikotarpį procesinės palūkanos neskaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Kasacinis teismas civilinėse bylose, kurių aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai bylai, pasisakė, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje, kaip minėta, toks ieškovų reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovė įvykdė prievolę sumokėjusi draudimo išmokas dar iki ieškinio pareiškimo nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-403/2019, 32 punktas; 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-695/2019, 31 punktas).

27.       Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, jog kasacinio teismo praktika dėl procesinių palūkanų priteisimo yra nevienoda: tam tikrais atvejais CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu BAB banko „Snoras“ kreditorių reiškiamas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas (2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017), kai kuriais atvejais – netenkinamas (2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-210-403/2019). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių nurodytų bylų esminės faktinės aplinkybės yra netapačios – civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo buvo pareikštas pradinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo, o kitose bylose (nurodytose šios nutarties 26 punkte) toks reikalavimas buvo pareikštas atskirose bylose jau po draudimo išmokos išmokėjimo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą dėl kasacinio teismo praktikos nevienodumo.

28.       Dėl išdėstytų argumentų kasacinis skundas netenkinamas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

30. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovams neatlygintinos.

31. Atsakovas nepateikė duomenų apie kasaciniame teisme patirtas savo išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Janina Januškienė

Algirdas Taminskas