Administracinė byla Nr. eTA-358-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00688-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui J. L. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo J. L. 117,99 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą, susidariusią per laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.

II.

2.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą, t. y. priteisė jam iš atsakovo J. L. 117,99 Eur, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., taip pat 12,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

3.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog atsakovui ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), todėl, vadovaujantis Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90 patvirtintų Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4.4 ir 32 punktais, atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą. Pareiškėjo pateikta skolos pažyma patvirtina, kad atsakovas per ginčo laikotarpį nėra sumokėjęs 117,99 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėjas įspėjimu informavo atsakovą apie susidariusią vietinės rinkliavos skolą.

4.       Teismas, atsakydamas į atsakovo argumentus, jog Name niekas negyvena, todėl komunalinės atliekos nesusidaro, o pareiškėjas neteikia atsakovui jokių paslaugų, pažymėjo, kad atsakovas patvirtino, jog jis nebuvo pateikęs pareiškėjui prašymo atleisti jį nuo kintamosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo, kaip tai numatyta Nuostatuose. Kita vertus, net tuo atveju, jei atsakovas būtų pateikęs tokį prašymą ir pareiškėjas būtų jį tenkinęs, atsakovas būtų buvęs atleistas tik nuo kintamosios, bet ne nuo pastoviosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo. Be to, teismo vertinimu, atsakovo pateiktų įrodymų (duomenų apie elektros energijos suvartojimą Name 2017–2020 m.) nepakanka patvirtinti, kad niekas negyveno Name ginčo laikotarpiu, juolab kad iš UAB „Ignitis“ informacijoje apie apmokėtą elektros energiją nurodytos pastabos matyti, kad suvartotas elektros energijos kiekis galėjo būti nustatytas ir pagal paties kliento praneštus elektros apskaitos prietaiso duomenimis. Ginčo laikotarpiu Name savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę 6 asmenys, už kuriuos buvo apskaičiuota kintamoji vietinės rinkliavos dalis. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad už jį patį ar už kitus Name deklaruotus asmenis būtų mokama vietinė rinkliava toje pačioje ar kitoje savivaldybėje pagal kito nekilnojamojo turto savininkui teikiamas sąskaitas. Pabrėžta, kad net ir galbūt egzistuojant atsakovo nurodytoms aplinkybėms, atsakovas pagal Nuostatų 17, 54 punktų reikalavimus privalėjo teikti duomenis apie tai pareiškėjui, kuris privalėjo atsakovo pateiktus duomenis įvertinti, tačiau atsakovas to nepadarė. Teismas konstatavo, kad vietinė rinkliava apskaičiuota Nuostatų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo per ginčo laikotarpį susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas.

5.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 15 Eur, akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai jau ne kartą buvo išnagrinėti teismuose, todėl buvo suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus dydžio, tačiau atsižvelgtina į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo jam pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota. Teismas padarė išvadą, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių. Dėl šios priežasties pareiškėjui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis sumažintas iki 12,50 Eur.

III.

6.       Atsakovas J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą, netenkinti pareiškėjo prašymo.

7.       Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad pažymos apie elektros suvartojimą neįrodo, jog objektas iš viso nebuvo naudojamas. Teismo abejonės dėl pateiktų duomenų apie suvartotą elektros energiją teisingumo nepagrįstos, nes per tokį ilgą laikotarpį būtų buvę atlikti patikrinimai. Atsakovas taip pat nesutinka su sprendimu priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kelia abejones dėl teismo nešališkumo. Atsakovas išreiškia nepasitenkinimą dėl nustatytos tvarkos, pareiškėjo veiklos (neatsakingo asmens duomenų naudojimo, nepagrįstų reikalavimų sumokėti rinkliavą ir pan.). Atsakovas tvirtina, kad iki bylos iškėlimo jis nė negirdėjo apie pareiškėją, pareiškėjas net neteikia paslaugų ginčo adresu.

8.       Atsakovas 2021 m. gegužės 31 d. gautame rašte, kuris laikytinas apeliacinio skundo papildymu, pakartotinai pažymi, jog nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo jam suteiktas paslaugas. Pareiškėjas nepagrįstai teikia nuorodas į įvairius teisės aktus, kadangi pareiškėjas nėra nei pareigūnas, nei valdžios atstovas, o santykiai tarp pareiškėjo ir kitų asmenų turi būti grindžiami sutartimis ir šalių bendradarbiavimu, tačiau atsakovas anksčiau apie pareiškėją nė nebuvo girdėjęs. Atsakovas prašo teismo nagrinėti konkretų atvejį ir mažiau vadovautis panašiomis bylomis, nes ten galėjo būti kitokios aplinkybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

9.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą – 117,99 Eur už laikotarpi nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.

10.       Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo pareigą mokėti pareiškėjui vietinę rinkliavą, o atsakovas neįvykdė šios pareigos, todėl susidariusi skola priteistina pareiškėjui iš atsakovo, tačiau nesutinka su sprendimu priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui atsakovui realiai neteikė jokių paslaugų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

12.       Pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą pirmiausiai kildino iš Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90 patvirtintų Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai; įsigaliojo 2017 m. spalio 1 d.). Nuostatų 1 punkte įtvirtinta, kad dvinarė vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Panevėžio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje. Nuostatų 4.2 papunktyje komunalinių atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, turintis nekilnojamo turto, gyvenantis ir / ar vykdantis veiklą Savivaldybės teritorijoje. Pagal to paties akto 4.4 papunktį, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamu turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Nuostatų 5 punkte pakartotinai įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą (susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios) nustatoma visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims. Nuostatų 32 punkte nurodyta, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti visi fiziniai asmenys, gyvenantys arba kitu pagrindu teisėtai valdantys nekilnojamojo turto objektus Savivaldybės teritorijoje, ir visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdantys ūkinė ir kitokią veiklą Savivaldybės teritorijoje.

13.       Pagal Nuostatų 20 punktą, vietinės rinkliavos dydžius, susidedančius iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios, tvirtina Savivaldybės taryba: 20.1. Pastovioji Vietinės rinkliavos dedamoji nustatoma visiems Savivaldybės nekilnojamojo turto objektų savininkams, nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovams, nekilnojamojo turto naudotojams arba kitiems asmenims, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. 20.2. Kintamoji Vietinės rinkliavos dedamoji nustatoma Savivaldybės nekilnojamojo turto objektų savininkams, nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovams, nekilnojamojo turto naudotojams arba kitiems asmenims, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga.

14.       Iš Nuostatų matyti, jog atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už nekilnojamojo turto objektą (gyvenamasis namas), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį atsakovui (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko Nuostatuose įtvirtintą sąlygą, kad būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju šių nuostatų prasme.

15.       Be to, pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovui (adresu (duomenys neskelbtini)) buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, įspėjimas apie susidariusią skolą, vadovaujantis Nuostatų 38 ir 50 punktais. Taigi, atsakovo argumentai, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja jo sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą, nes atsakovas nėra nė girdėjęs apie pareiškėją, nepagrįsti. Atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų apie pareiškėjui pateiktą prašymą dokumentus atsakovui siųsti kitu adresu.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atmestinos atsakovo abejonės dėl pareiškėjui suteiktų įgaliojimų. Pagal Nuostatų 4.12 punktą, UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras yra ginčo vietinės rinkliavos administratorius. Administratorius organizuoja ir vykdo vietinės rinkliavos mokėtojų registravimą (Nuostatų 6 p.), jis yra atsakingas už vietinės rinkliavos dydžių apskaičiavimą, surinkimą ir išieškojimą (Nuostatų 19, 33 ir 49 p.), taip pat vykdo kitas funkcijas. Deklaratyvaus pobūdžio atsakovo pasvarstymai apeliaciniame skunde neįrodo, kad pareiškėjas šiuo atveju veikia peržengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribas.

17.       Pažymėtina ir tai, kad, skirtingai nei teigia atsakovas, jo nurodomos aplinkybės, kad ginčo gyvenamajame name niekas negyvena, todėl komunalinės atliekos nesusidaro, jis pats su šeima gyvena jo sutuoktinei priklausančiame gyvenamajame būste Pakruojo rajone, savaime nepaneigia vertinimo, jog atsakovas laikytinas „komunalinių atliekų turėtoju“ Nuostatų 4.2 papunkčio prasme. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai kritikuoja teismo išvadą dėl pateiktos informacijos apie suvartotą elektros energiją nepatikimumo (šią informaciją apie sunaudotą elektros energiją atsakovui pateikė pats elektros energijos tiekėjas – UAB „Ignitis“, o pirmosios instancijos teismas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė savo abejonių dėl šios informacijos teisingumo). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 25 d. posėdyje atidėjo bylos nagrinėjimą tam, kad atsakovas galėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jis faktiškai gyvena kitu adresu Pakruojo rajone, tačiau tokie duomenys (dokumentai) nebuvo pateikti teismui. Atsakovas niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo akcentuotų aplinkybių, jog ginčo name savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę 6 asmenys (tai patvirtina išrašai iš Gyventojų registro) ir nėra duomenų apie tai, kad vietinė rinkliava už šiuos asmenis yra mokama toje pačioje ar kitoje savivaldybėje pagal kitam nekilnojamojo turto savininkui teikiamas sąskaitas. 

18.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad „atliekų turėtojo“ sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-832 redakcija) 17 dalyje: atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai, atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis (2 str. 8 d.). Šiuo aspektu pastebėtina, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto, objektų skaičiaus, objekto rūšies, objekte gyvenančių gyventojų skaičiaus ir pan. (Nuostatų 24 p., Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos, patvirtinto Savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90, 41, 43 p., 1 priedas ir kt.). Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia (be kita ko, įskaitant) savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys, teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Primintina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2196-415/2018, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-16-629/2020). Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

19.       2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnyje pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr., pvz., 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinį sprendimą byloje Commune de Mesquer (C-188/07).

20.       Pažymėtina ir tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

21.       Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019). Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, tokios aplinkybės (atsakovo atleidimas nuo vietinės rinkliavos arba jos kintamosios dalies mokėjimo) nebuvo pagrįstos ir patvirtintos objektyviais įrodymais.

22.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą 117,99 Eur už laikotarpi nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Atsakovas neginčijo pareiškėjo pateiktų skaičiavimų teisingumo kitais aspektais. Byloje nėra duomenų apie atsakovui suteiktas lengvatas arba prašomos priteisti vietinės rinkliavos sumokėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimus.

23.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepritaria teismo sprendimui priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. vietoj prašomos priteisti 15 Eur sumos priteisė 12,50 Eur, atsižvelgdamas į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota.

24.       Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

25.       Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ
39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyta tvarka.

26.       Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

27.       Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai jos buvo būtinos siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

28.       Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus ir sprendimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neatitinka šiuo metu vyraujančios, atsižvelgiant į ABTĮ nuostatų pakeitimus suformuotos teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo
24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-178-821/2022). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo veiklos pobūdį, jo vidaus struktūrą (kaip matyti, bendrovėje dirba teisininkas ir, Rinkliavų administravimo ir kontrolės padalinyje, juriskonsultas). Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir objektyviais duomenimis paremtų argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog jis nebuvo pajėgus savo interesus ginti teisme be advokato pagalbos arba jog kreipimasis į teismą be advokato pagalbos jam lemtų žymias papildomas sąnaudas, dėl kurių jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų apribota, pavyzdžiui, kad nustatytos formos procesinio dokumento teismo įsakymui gauti (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) užpildymas ir pateikimas teismui pareikalautų daug didesnių žmogiškųjų ir kitų išteklių nei, pavyzdžiui, informacijos apie įsiskolinimus ir skolininkus rinkimas bei perdavimas procesinius dokumentus ruošiančiai advokatų kontorai, raginimų sumokėti rengimas ir siuntimas skolininkams. Taigi, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai gauti neatitinka būtinumo kriterijaus ir todėl tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš atsakovo.

30.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo J. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Prašymą tenkinti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrui iš J. L. 117,99 Eur Eur (vieną šimtą septyniolika eurų ir 99 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.

Atmesti uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Veslava Ruskan

        Iveta Pelienė

        Ramūnas Gadliauskas