Administracinė byla Nr. eA-2161-552/2024

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01983-2024-2 

        Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja Y. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S103387 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1       Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas objektyviai neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgus į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

2.2       Migracijos departamentas Sprendimą grindė aplinkybėmis, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nes ji 2015 m. dirbo Baltarusijos banke „Belinvestbank“. Tačiau šią informaciją atsakovui sąžiningai pateikė pati pareiškėja, atsakydama į jo pateiktą klausimyną. Atsakovas neatliko individualaus vertinimo, tik pacitavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. 18-1964 (toliau – ir VSD išvada), kuri yra neobjektyvi. Nuo darbo santykių su banku „Belinvestbank“ praėjo jau 9 metai, o tai savaime leidžia abejoti VSD išvados pagrįstumu.

2.3       Pagal ginčui aktualią teismų praktiką Migracijos departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektas, turėjo atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas patikrino pagrindinius faktus apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje, nesuponuoja išvados apie individualų pareiškėjos atvejo vertinimą.

2.4       Pareiškėja nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. lapkričio 14 d. turėjo galiojančią nacionalinę vizą. Pareiškėjos sutuoktinis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, Vilniuje dirba aukštos profesinės kvalifikacijos darbą. Pareiškėja su nepilnamečiu sūnumi gavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjai išduotas leidimas galiojo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. kovo 22 d.

2.5       Priimant Sprendimą nebuvo analizuota pareiškėjos labai trumpa darbo trukmė Baltarusijos banke „Belinvestbank“, jos darbo pobūdis, priežastys, dėl ko darbo santykiai nutrūko. Nei iš VSD išvados, nei iš Migracijos departamento Sprendimo nėra aišku, kaip konkrečiai pareiškėjos darbas Baltarusijos banke „Belinvestbank“ buvo susietas su keliama grėsme nacionaliniam saugumui. Nėra pateikta jokių duomenų apie galimus ryšius, kurie įrodytų keliamos grėsmės riziką. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis, tačiau jų netikrino, nesikreipė į pareiškėją su prašymu paaiškinti, dėl kokių priežasčių ji taip dažnai vyksta į Baltarusiją. Jokie teisės aktai neriboja asmens galimybės laisvai judėti tarp valstybės sienų gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl tokie Migracijos departamento argumentai yra subjektyvūs ir teisiškai nereikšmingi.

2.6       Pareiškėja Lietuvoje neturi valstybinio socialinio draudimo, todėl gydytis buvo priversta važinėti į Baltarusiją. Į Baltarusiją  ji dažnai važiuodavo išimtinai dėl sveikatos problemų – (duomenys neskelbtini).

2.7       Dėl Migracijos departamento priimto nemotyvuoto Sprendimo pareiškėjos šeimai yra ribojama teisė būti kartu, o nepilnamečiui vaikui ribojama teisė augti darnioje šeimoje kartu su motina ir tėvu. Panaikinus leidimą laikinai gyventi, ji su sūnumi buvo priversti išvykti į Baltarusiją, todėl sūnus negali matytis su Lietuvoje gyvenančiu tėvu.

2.8       Sprendimas nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatų, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas pritaikytas formaliai, neatlikus objektyvaus tyrimo ir individualaus atvejo vertinimo.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1       Byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į Baltarusiją (2023 m. 13 kartų vyko į Baltarusiją ir ten praleido apie 185 d.), todėl tikėtina, kad ji gali palaikyti ryšius su buvusioje darbo vietoje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjos darbas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jos pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

4.2       Priimant Sprendimą remtasi VSD išvada, tačiau papildomai individualiai vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėja turėjo galiojusią nacionalinę ir Šengeno vizą bei leidimą laikinai gyventi, įdarbinta Lietuvos Respublikoje nebuvo. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje leidimų laikinai gyventi pagrindu gyvena jos sutuoktinis ir sūnus. Priimant Sprendimą remtasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis. Sprendime atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, kad ji dirbo Baltarusijos banke „Belinvestbank“, į dažnus jos vykimus į kilmės šalį.

4.3       Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

4.4       Sprendimu nei pareiškėjai, nei jos sūnui ir sutuoktiniui nėra uždrausta atvykti ar lankytis kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse, todėl nesutiktina, kad juo ribojama pareiškėjos sūnaus teisė augti darnioje šeimoje.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu.

5.1       VSD nuomone, Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

5.2       VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

5.3       Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinę vizą, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

5.4       Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į teismo suformuotą praktiką, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II.

6.       Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos Y. B. skundą atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri 2022 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 7 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 22 d.

8.       Šioje byloje skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas remiantis VSD išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsisakymas motyvuotas tuo, jog pareiškėja 2015 m. dirbo Baltarusijos banke „Belinvestbank“, taip pat gyvendama Lietuvos Respublikoje, periodiškai ir dažnai vyksta į Baltarusiją. Darbas Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje bei periodiškas vykimas į Baltarusiją kelia kontržvalgybinių rizikų.

9.       Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d.) 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

10.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD 2024 m. vasario 28 d. išvadą Nr. 18-1964. Minėta išvada grindžiama tuo, jog pareiškėja 2015 m. dirbo Baltarusijos banke „Belinvestbank“, Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos Vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ (ketvirtai pagal dydį finansų įstaigai Baltarusijoje) nuo 2022 m. birželio 14 d. įvedė sankcijas. VSD išvadoje nurodyta, jog pareiškėja, gyvendama Lietuvos Respublikoje, periodiškai vyksta į Baltarusiją. Pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

11.       Teismo įsitikinimu, tai, kad pareiškėja Baltarusijos Respublikos banke „Belinvestbank“ dirbo prieš 9 metus (2015 m.) ir trumpą laiką (7 mėnesius), nepaneigia grėsmės valstybės saugumui.

12.       Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja 2023 m. 13 kartų vyko į Baltarusiją ir ten praleido apie 185 dienas. Taigi, Migracijos departamento buvo nustatyta, kad užsienietė periodiškai vyksta į Baltarusiją ir ten praleidžia daug laiko. Nepaisant jos nurodytų vykimo į kilmės šalį priežasčių (gydymosi tikslais, kilmės šalyje pigesnės sveikatos priežiūros išlaidos, nes Lietuvoje neapdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir pan.), šios aplinkybės, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina užsienietės pažeidžiamumą ir kartu didina pagrįstą tikimybę, kad ji gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų.

13.       Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumą Baltarusijos valdžiai.

14.       Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2023 m. sausio 8 d., o nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. balandžio 19 d. ji turėjo Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) pilietis M. B. (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), kuris turi iki 2027 m. sausio 10 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas. Leidimas išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu. Šeima augina nepilnametį sūnų I. B., kuriam taip pat išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (galioja iki 2026 m. vasario 24 d.). Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad ilgalaikiai ryšiai su Lietuva jos nesieja, darbo santykių Lietuvos Respublikoje ji neturi, nėra šeimos narių, kurie Lietuvoje gyventų nuolatinai. Pareiškėja palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos paaiškinimais nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena jų pilnametė dukra. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, kad 2023 m. kilmės šalyje praleido 173 dienas. 2024 m. iki kovo mėn., kol galiojo leidimas (iki 2024 m. kovo 22 d.), gyveno Lietuvoje, tačiau dažnai važinėdavo į Baltarusiją. Ginčo laikotarpiu pareiškėja daugiau laiko praleido ne Lietuvoje. Taigi su kilmės šalimi pareiškėją tebesieja glaudūs ryšiai.

15.       Pareiškėjos argumentai, kad jos lojalumas Lietuvos valstybei Migracijos departamento buvo patikrintas prieš išduodant jai nacionalinę vizą, teismo vertinimu, nėra esminiai, nes atsakovas turi teisę iš naujo atlikti tyrimą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateikta išvada. Pareiškėjai tiek Šengeno, tiek nacionalinė vizos buvo išduotos dar iki 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“.

16.       Dėl pareiškėjos argumentų, kad Migracijos departamentui neįvertinus šeiminių ryšių ir atsisakius pakeisti leidimą, ji su sūnumi buvo priversta išvykti į Baltarusiją, sūnus negali matytis su Lietuvoje gyvenančiu tėvu, tuo neužtikrinama pagarba teisei į šeimą, teismas pažymėjo, jog EŽTT yra išaiškinęs, kad Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93).

17.       Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024).

18.       Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, pagal kurias nustatyta, kad pareiškėja ir jos šeima neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika, pareiškėja dažnai vyksta į kilmės šalį, su kuria tebesieja glaudūs socialiniai ryšiai. Pareiškėjos sutuoktinį su Lietuva sieja tik profesinio pobūdžio ryšiai, šeima nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

19.       Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia Sprendime išdėstyto pagrindo, kad dėl jos darbo „Belinvestbank“ praeityje ir dėl periodiško vykimo į kilmės šalį ir išlikusių glaudžių ryšių kilmės šalyje, kyla grėsmė Lietuvos valstybės saugumui dėl kontržvalgybinių rizikų Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

20.       Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

III.

21.       Pareiškėja Y. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S103387. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 Eur už advokato teisines paslaugas bei 11,25 Eur žyminį mokestį.

22.       Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

22.1       Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimą teismas priėmė pažeisdamas arba neteisingai pritaikydamas procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.), pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 147 str.), nukrypo nuo bylai aktualios naujausios LVAT praktikos analogiškose bylose.

22.2       Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas nei Migracijos departamente, nei pirmosios instancijos teisme – nebuvo individualiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Neigiamas vertinimas yra grindžiamas pareiškėjos grėsmės prezumpcija remiantis vien faktu, kad pareiškėja 2015 m. dirbo „Belinvestbank“ banke, nesant jokių kitų neigiamai apeliantę charakterizuojančių aplinkybių.

22.3       Teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes: nepaisė formuojamos LVAT praktikos analogiškose bylose; bylą išnagrinėjo formaliai; nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos; nepagrįstai ir neteisingai nurodė, esą atsakovas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą; neteisėtai suteikė VSD išvadai išskirtinę įrodomąją galią; priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kuriuo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais formaliai pritarė Migracijos departamento Sprendimui.

22.4       Teisme pareiškėja nebuvo tinkamai išklausyta, kaip to reikalaujama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Todėl sprendimas negali būti laikomas teisingu ne tik ABTĮ, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

22.5       Teismas, pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs ir neįvertinęs pareiškėjos „Belinvestbank“ banke atliktų funkcijų, jų pobūdžio, nenustatė dėl kokių priežasčių pareiškėja nesiejo savo ateities su „Belinvestbank“ banku, neanalizavo klausimyne nurodytos pareiškėjos darbinės veiklos kilmės šalyje pobūdžio nuo 2015 m. iki Migracijos departamento leidimo išdavimo 2022 metais.

22.6       Teismas taip pat nevertino jam pateiktų duomenų laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Pareiškėjos skunde nurodytos bylai reikšmingos aplinkybės, kad ji 2015 m. dirbo „Belinvestbank“ banke, faktas egzistavo ir 2022 metais, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

23.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

24.1       Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytose LVAT nutartyse (eA-2285-1047/2023; eA-1959-1188/2023; eA-2136-822/2023; eA-2304-822/2023; A-1542- 492/2024 ir kt.) nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai.

24.2       Nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, klausimyno atsakymus), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

24.3       Pareiškėja, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

24.4       Pareiškėjos apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės (darbo trukmė, pobūdis, darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimo priežastis, sąžiningai užpildytas klausimynas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

24.5       Pareiškėja niekuo nepagrindžia savo apeliacinio skundo argumento, kad ji nebuvo tinkamai išklausyta pirmosios instancijos teisme, todėl jos argumentai yra atmestini. Pareiškėja pati asmeniškai ir jos atstovas dalyvavo teismo posėdyje ir jai buvo sudarytos galimybės nurodyti visas jos manymu svarbias aplinkybes.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

25.1       VSD vertinimu, teismo sprendimas atitinka LVAT suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pagal susiformavusią ir nuoseklią LVAT praktiką užsieniečių darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos) bankuose (t. y. strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje) pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT teismo baigiamuosius aktus administracinėse bylose Nr. eA-1561-520/2024, Nr. eA-1434-822/2024, Nr. eA-1448-552/2024, Nr. eA-997-415/2024, Nr. eA-1130-624/2024, Nr. eA-1077-662/2024, Nr. eA-930-442/2024, Nr. eA-2400-821/2023, Nr. eA-2264-1047/2023, Nr. eA-2221-556/2023 ir kt.). Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodoma LVAT praktika nėra pagrindo vadovautis, nes: (i) ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje; (ii) ji prieštarauja vyraujančiai LVAT praktikai.

25.2       Pareiškėja jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje bei Sprendime nurodytas aplinkybes, nepateikė. Pareiškėjai VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui.

25.3       Buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.

25.4       Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023 ir kt.). Be to, apeliaciniame skunde neatsižvelgiama į tai, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas.

25.5       Teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos dažnas vykimas į Baltarusiją ir ilgai trunkantis buvimas Baltarusijoje (pvz., vien tik 2023 m. ji net 13 kartų vyko į Baltarusiją ir ten išbuvo net 185 dienas) didina pareiškėjos pažeidžiamumą ir tikimybę, kad ji gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėja, kaip buvusia Baltarusijos valstybinio banko „Belinvestbank“ darbuotoja.

26.       Pareiškėja Y. B. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriais akcentavo, jog jai iki 2024 m. rugpjūčio 12 d. nebuvo įteiktas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr.24S105767, kuriuo jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių. Būtent tik dėl šios priežasties ji šio sprendimo nėra apskundusi ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, jog Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr.24S105767 pareiškėja neginčija, o tai yra papildomas pagrindas atmesti skundą, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

28.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjos pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Migracijos departamento Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jo naikinti nei remiantis pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais.

29.       Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimu buvo grubiai pažeistos jos procesinės ir materialinės teisės bei esmingai nukrypta nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.

30.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31.       Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjos nurodytų procesinio pobūdžio aplinkybių, kad pirmosios instancijos teisme ji nebuvo tinkamai išklausyta, pažymi, kad pareiškėja ir jos atstovas dalyvavo teismo posėdyje ir jai buvo sudarytos galimybės tiek žodžiu, tiek raštu nurodyti visas jos manymu svarbias faktines ir teisines aplinkybes.

32.       Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo, pažymėtina, kad, sprendžiant dėl išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-442/2023 ir kt.); sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023); Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, turi pagrįsti priimamą atitinkamą administracinį sprendimą (pvz., dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo) objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą bei laikytis proporcingumo principo, be kita ko, gero administravimo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs byloje nustatytų  faktinių aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjos praeities darbinę veiklą, vertinant ją kartu su aplinkybe, kad pareiškėja iki šiol dažnai vyksta į Baltarusiją, leidžia spręsti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Tai, kad pareiškėja nebedirba Baltarusijos Respublikos valstybiniame banke, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su buvusia darboviete išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas pagrįstas ir pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

35.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėja, nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, individualiai vertino pareiškėjos socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius, nustatė tiek pareiškėjos, tiek jos šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę ir teisinį pagrindą, pripažino, kad ilgalaikiai ryšiai su Lietuva jos nesieja, darbo santykių Lietuvos Respublikoje ji neturi, nėra šeimos narių, kurie Lietuvoje gyventų nuolatinai. Pareiškėja palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi, kurioje gyvena jos pilnametė dukra. Ginčo laikotarpiu pareiškėja daugiau laiko praleido ne Lietuvoje.

36.       Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos socialinių, šeiminių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą. Tai, kad, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nenustatė visų reikšmingų jos individualią situaciją apibūdinančių aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas jos situaciją apibūdinančias aplinkybes, kurios kartojamos ir papildytos pareiškėjos apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad jų visuma šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso ir toliau laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą.

37.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. EŽTT yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą; nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19).

38.       Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.); teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023).

39.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nekartodama nustatytų bylos aplinkybių, įvertinusi bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, Migracijos departamento Sprendime bei VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, remdamasi neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Rusijos Federacijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai – atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.

40.       Atsakant į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio tarnybos (darbo) Baltarusijos Respublikos institucijose, pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta LVAT praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Nors nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas VSD išvadoje pateikta informacija ir joje nurodytu pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu, tačiau iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką Sprendimui priimti aktualių ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimą ir taikė atitinkamas teisės normas.

41.       Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr.24S105767 bei pareiškėjos poziciją dėl jo, nepagrįstai nurodė šį sprendimą kaip papildomą skundo atmetimo pagrindą, todėl šis pirmosios instancijos teismo argumentas šalintinas kaip perteklinis.

42.       Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43.       Pareiškėja prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Y. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Ramūnas Gadliauskas

                Ričardas Piličiauskas

                Arūnas Sutkevičius