Civilinė byla Nr. 2-1936/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00243-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės K. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1685-273/2013 pagal ieškovės K. N. ieškinį atsakovams E. N. ir uždarajai akcinei bendrovei „Attentus“ dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiu ir kainos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

I. K. N. pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti tarp atsakovų E. N. ir UAB „Attentus“ 2012-06-15 UAB „Energolinija“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimo sandorį, sudarytą 2012-06-29, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; iš atsakovo UAB „Attentus“ ieškovei priteisti ½ 2012-06-15 UAB „Energolinija“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 p. nurodytos kainos – 2 032 500 Lt; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3 – 10).

Ieškovės iniciatyva Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovės turtinių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo bendrai 2 032 500 Lt sumai atsakovei UAB „Attentus“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, turtines teises, pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose (b. l. 30 – 32).  

Po ieškinio pateikimo teismui ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymo dienos taikyti UAB „Attentus“ turto visišką administravimą, administratoriumi paskiriant A. L.. Paaiškino, kad antstolis, vykdantis Kauno apygardos teismo nutartį dėl atsakovės UAB „Attentus“ turto arešto, nustatė, jog atsakovo UAB „Attentus“ direktorė, iškėlus šią civilinę bylą, atsistatydino, šiuo metu bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo. Akivaizdu, kad bendrovės turtui reikalinga apsauga, nes kyla reali grėsmė netinkamam bendrovės turto išsaugojimui (b. l 44 – 46).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo UAB „Attentus“ turto administratoriaus paskyrimo – atmetė. Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog kyla reali grėsmė netinkamam bendrovės „Attentus“ turto naudojimui, kadangi ieškinyje nurodyta, kad UAB „Attentus“ neturi jokio nekilnojamojo turto, o turimas turtas – vertybiniai popieriai  - visas įkeistas, užtikrinant trečiųjų asmenų prievoles. Taigi, ieškovė nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiam bendrovės turtui reikalinga apsauga. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį, būtų nuvykęs į atsakovo UAB „Attentus“ buveinę bei patikrinęs įmonės turtinę padėtį. Prašyme ieškovė nurodo, kad atsakovo atsiliepimas byloje nebus gautas, kadangi nėra kam atsakovo vardu įgyvendinti jo procesinių teisių šioje byloje, tačiau 2013-05-02 Kauno apygardos teisme gautas atsakovės UAB „Attentus“ atsiliepimas į ieškinį (b. l. 64 – 66).

III. Atskirojo skundo argumentai

I. K. N. (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos taikyti laikinąją apsaugos priemonę – UAB „Attentus“ turto administravimą, administratoriumi paskiriant A. L. (b. l. 67 – 71). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino prašomo paskirti turto administravimo specifikos, atsižvelgiant į atsakovo UAB „Attentus“ teisinę formą. Atsakovas yra uždaroji akcinė bendrovė, vykdanti ūkinę – komercinę veiklą, organizuojamą bendrovės vadovo. Šiuo atveju bendrovės vadovo nėra, todėl akcinės bendrovės funkcijos, užtikrinančios atsakovo veiklą, tame tarpe ir funkcijas, susijusias su turto ir jo vertės išsaugojimu, nėra įgyvendinamos. Juridinio asmens vienasmenio valdymo organo buvimas yra privalomas pagal imperatyvias įstatymų nuostatas (CK 2.82 str. 2 d.), todėl vien jo neegzistavimo aplinkybė sudarė pagrindą teismui skirti atsakovo administratorių;

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad niekas kitas išskyrus atsakovą UAB „Attentus“ negali įvykdyti teismo reikalavimo. Viešuosiuose registruose yra nurodoma informacija tik apie juridinio asmens nekilnojamąjį turtą, tačiau apeliantei nėra galimybės nustatyti, kiek ir kokio turto, kuriam teisinė registracija neprivaloma, turi atsakovas UAB „Attentus“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo UAB „Attentus“ bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo, todėl net antstoliui nuvykus į atsakovo buveinę, į patalpas nebūtų įmanoma patekti, nes jose nėra asmens, kuris galėtų antstolį įleisti ir parodyti įmonės turtą;

3. Teismo argumentas, kad atsakovui nekilnojamojo turto neturint, o jo nuosavybės teise turimiems vertybiniams popieriams esant įkeistiems, paneigiama teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, yra visiškai nepagrįstas. Apie atsakovo UAB „Attentus“ nuosavybės teisės į vertybinius popierius egzistavimą apeliantei tapo žinoma tik dėl įkeitimo jų atžvilgiu egzistavimo, kadangi tai įregistruota Hipotekos registre, taigi, atsakovas UAB „Attentus“ gali turėti ir kitų neįkeistų akcijų. Be to, įkeitimas nei turtinių, nei neturtinių akcininko teisių įgyvendinimo neapriboja, kadangi atsakovas kaip kitų juridinių asmenų akcininkas turi pareigas priimti sprendimus ir balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose valdant šias įmones;

4. Teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo paskirstymo naštos ir įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas dėl grėsmės turto išsaugojimui. Teismas, atmesdamas apeliantės prašymą tuo pagrindu, kad nepateikti įrodymai grėsmės buvimo patvirtinimui, neatsižvelgė į tai, kad teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė;

5.  Pagal teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paskirstant įrodinėjimo naštą taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių lengviau minimaliomis sąnaudomis įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Apeliantė pateikė teismui duomenis, patvirtinančius imperatyvių įstatymo normų pažeidimą. Tuo tarpu iš atsakovo pusės nebuvo pateikta jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog visas jo turtas bus išsaugotas.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutarties, kuria apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo turto administratoriaus skyrimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Šis principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei šios priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinio proceso įstatyme įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas suponuoja išvadą, jog laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Siekis laikinųjų apsaugos priemonių taikymu apsiriboti joms keliamų tikslų įgyvendinimu atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, kadangi tokiu atveju yra išvengiama asmens, kuriam pareikšti reikalavimai, teisių ir teisėtų interesų suvaržymo labiau negu reikia laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams pasiekti, užtikrinama ginčo šalių interesų pusiausvyra, padedama išvengti savivalės, nestabilumo, interesų priešpriešos, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais yra susijęs su vienos iš šalių teisių apribojimu ar pareigų nustatymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 2-2368/2010). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas teismų praktikoje vertinama kaip išimtinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio mėn. 14 d. nutartis Nr. 2-512/2012).

Byloje pareikštu ieškiniu faktiškai yra siekiama 2 032 500 Lt sumos iš atsakovo priteisimo. Apeliantės ieškinio reikalavimai užtikrinti 2013 m. balandžio 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria atsakovo UAB „Attentus“ kilnojamajam ir kitam turtui pritaikytas areštas 2 032 500 Lt sumai (b. l. 30 – 32). Taigi, apeliantės reikalavimai ieškinio patenkinimo atveju jau yra užtikrinti pritaikytu areštu. Nutartis dėl arešto pavesta vykdyti apeliantės pasirinktam antstoliui, būtent jam yra pavedama pareiga surasti ir aprašyti turtą. Apeliantės pateiktas antstolio R. B. raštas apie tai, kad paaiškėjo, jog UAB „Attentus“ oficialiai vadovo neturi nuo 2013-05-06 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis bendrovėje nėra darbuotojų (b. l. 47), savaime nereiškia, jog esant tokioms aplinkybėms ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas ar gali pasunkėti. Šiame kontekste pastebėtina, kad tuo atveju, jei atsakovo turto surasti ir aprašyti dėl paminėtų priežasčių neturi galimybės antstolis, kuriam įstatymai suteikia daugiau teisių (CPK 585 str.), abejotinos, esant tokiai situacijai, ir administratoriaus realios galimybės.

Tam, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu būtų galima siekti prevencinio tikslo - užkirsti kelią nuostolių atsiradimui ar padidėjimui ateityje, būtina, jog teismo sprendimo įvykdymas ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo atveju būtų tiesiogiai susijęs su šio tikslo įgyvendinimu, t.y. ieškiniu pareikštais reikalavimais būtų siekiama uždrausti atsakovo veiksmus, kurie kelia žalos atsiradimo grėsmę. Pažymėtina, kad apeliantė be bendro pobūdžio teiginių apie būtinumą išsaugoti atsakovo turtą (kas savaime yra teisinga) iš esmės nenurodo nei kokiam konkrečiam atsakovo turimam turtui (jei jo apskritai yra) yra iškilusi grėsmė, nei kas ir kaip konkrečiai tokią grėsmę patvirtina.  Sutiktina su apeliante, kad ji neprivalo neabejotinai įrodyti tokios grėsmės egzistavimą, tačiau, kita vertus, grėsmės tikimybė negali būti nustatoma faktiškai ir vien deklaratyvių teiginių pagrindu.

Apeliantė nurodo, kad jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik nesukeltų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, o priešingai – atitiktų ne tik apeliantės, bet ir paties atsakovo interesus, kadangi administratorius turi pareigą veikti išimtinai naudos gavėjo interesais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovo turto administratoriaus paskyrimas yra neproporcingas UAB „Attentus“ teisių suvaržymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 2.81 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.  Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra (CK 2.82 str. 2 d.). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalį vienasmenis bendrovės valdymo organas yra bendrovės vadovas, kurį renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Taigi, net tuo atveju, kai bendrovės vadovas dėl kažkokių priežasčių atsistatydina, o įmonėje nėra nei vadovo, nei darbuotojų, tai nereiškia, jog juridinis asmuo tampa neteisnus, o jo turtui visais atvejais kyla grėsmė, kadangi yra dalyvių (akcininkų) susirinkimas, kuris ir spręs tolesnės juridinio asmens veiklos, vadovavimo bei turto disponavimo klausimus. Iš apeliantės pateiktų dokumentų nustatyta, kad atsakovo UAB „Attentus“ vadovė atsistatydino santykinai neseniai, t. y. 2013 m. gegužės 2 d., tačiau bendrovė turi visuotinį akcininkų susirinkimą (b. l. 54 – 58), kuris, tikėtinai, ateityje įgyvendins Akcinių bendrovių įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ir paskirs bendrovės vadovą. Tuo tarpu šiame etape, kai praėjo nedidelis laikotarpis nuo UAB „Attentus“ direktorės atsistatydinimo, teismui patenkinus prašymą dėl atsakovo turto administratoriaus paskyrimo, gali būti nepagrįstai ir neproporcingai suvaržyta UAB „Attentus“ akcininkų, beje, ir nesančių dalyvaujančiais byloje asmenimis, teisė išrinkti jiems tinkamą bendrovės vadovą. 

Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuojama, jog apeliantės prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo UAB „Attentus“ turto administratoriaus paskyrimas – neatitinka pareikšto ieškinio reikalavimo esmės, nėra tiesiogiai susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, tuo tarpu yra neproporcingai suvaržanti atsakovo UAB „Attentus“ teises.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ar nepagrįsta, ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad šia nutartimi apeliantei neužkertamas kelias pasikeitus nustatytoms bylos aplinkybėms (pavyzdžiui, atsakovo akcininkams neskiriant vadovo ilgesnį laiko tarpą, iškilus grėsmei konkretaus turto apsaugai ir pan.) pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl atsakovo turto administratoriaus paskyrimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos  civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                             Alvydas Poškus