Civilinė byla Nr. 3K-3-435/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04103-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.9; 45.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 939 944,87 Lt skolos už patiektą vandenį, 8,05 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2000–2004 m. buvo sudaręs sutartis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 22 d. sprendimu byloje Nr. 2A-708-467/2009 buvo pakeistos tam tikros šių sutarčių nuostatos. Sudarytų sutarčių ir jų dalimi laikytino Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu ieškovas išrašė ir pateikė atsakovui sąskaitas už jo patiektą nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti Vilniaus miesto daugiabučiams namams pagal į bylą pateiktą sąrašą apmokėti, tačiau atsakovas atsisakė. Ieškovo nuomone, nors daugiabučių namų gyventojai ir informavo apie priimtus sprendimus pasirinkti 2–ajį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, bet tinkamai neįgyvendino šio būdo pakeitimo, todėl laikytina, kad jie ir toliau apsirūpina karštu vandeniu 1–uoju būdu. Ieškovo teigimu, naujų rašytinės formos jo ir daugiabučių namų gyventojų sutarčių dėl geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo-pardavimo nebuvimas reiškia, kad jis negali reikalauti iš vartotojų atsiskaityti su juo už vartotojams patiektą vandenį karštam vandeniui ruošti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu tenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 1 939 944,87 Lt skolos, 290 132,30 Lt procesinių palūkanų už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai, taip pat procesines palūkanas, kurių dydis apskaičiuotinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikant atitinkamu laikotarpiu galiojusią vieno mėnesio Vilibor palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5352 Lt bylinėjimosi bei 55,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, patiektą į daugiabučius namus, kurių gyventojai informavo apie savo sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu (be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo), pažymėjo, kad iki naujos redakcijos Taisyklių įsigaliojimo norminiuose aktuose nebuvo nustatyta tvarka, kaip turėtų būti įgyvendinamas gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011 atkreipė dėmesį į tai, kad naujos redakcijos Taisyklių 185.2.1 ir 185.2.2 punktuose nustatyta pareiga vartotojams (jiems teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo nulemta Energetikos įstatymo bendrosios nuostatos, jog energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Kadangi energija tiekiama pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tai pagrindas tokiems santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti yra atitinkama vartotojo (jų grupės) ir energijos tiekėjo sutartis. Dėl to teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, sprendė, jog naujos redakcijos Taisyklių nuostatos nenustato papildomų reikalavimų gyventojams, tai tik procedūrinės normos. Atitinkamų procedūrinių reikalavimų nustatymas per se yra teisėtas ir gali būti taikomas gyventojams priimant sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu. Nors teismas neturėjo teisės nagrinėjamoje byloje taikyti naujos redakcijos Taisyklių nuostatų, tačiau pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios pereinamojo laikotarpio procedūras, susijusias su apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimu, gyventojų priimto sprendimo pasirinkti konkretų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinimą taip pat aiškiai susiejo ne tik su atitinkamų sprendimų priėmimu, bet ir su sutarčių su šilumos, karšto ir šalto vandens tiekėjais sudarymu ar pakeitimu. Teismo įsitikinimu, gyventojų sprendimas nėra pakankamas sutartiniams santykiams su ieškovu sukurti, nes tai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime pateiktiems motyvams. Perėjimas prie 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo susijęs su atitinkamais atsiskaitymo už šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti pasikeitimais – už jį gyventojai privalės atsiskaityti ne pagal butuose esančius apskaitos prietaisus, o pagal atitinkamus skaitiklius, įrengtus prieš karšto vandens ruošimo įrenginį. Tam reikalingi atitinkami ieškovo kaip geriamojo vandens tiekėjo ir daugiabučio gyventojų susitarimai, t. y. ne tik ieškovo kaip šalto vandens tiekėjo, bet ir gyventojų aktyvių veiksmų. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo ir gyventojų sutartys buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais nuo atitinkamo sprendimo priėmimo ar gyventojų informavimo apie jų pasirinkimą datos. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nepagrįstai delsia sudaryti sutartis su 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusiais gyventojais, pažymėdamas, jog šie motyvai nesusiję su šios bylos šalių sutartiniais teisiniais santykiais.
Kadangi ginčo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose aiškiai įtvirtintas ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių tęstinumas iki bus tinkamai įgyvendintas gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu, šiuo laikotarpiu nesudaryta naujų sutarčių su daugiabučių namų gyventojais, tai teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, kurio nuostatose numatyti alternatyvūs apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (toliau – pirmasis būdas) arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – antrasis būdas), arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius geriamajam vandeniui pašildyti. Vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad teisinis reglamentavimas leido daryti išvadą, jog gyventojų sprendimui pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą reikia sudaryti (pakeisti) sutartis su šilumos ir vandens tiekėjais. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad, prijungus įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes CK 6.384 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Kolegija pažymėjo, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu patvirtintose naujos redakcijos Taisyklėse buvo detalizuota apsirūpinimo karštu vandeniu antrojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka. Ir nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime padarytą išvadą Taisyklių nuostatos netaikytinos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki jų įsigaliojimo, ginčo laikotarpiu, kai įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nebuvo detalizuota apsirūpinimo karštu vandeniu antrojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka, vis dėlto Taisyklių nuostatos turėtinos omenyje sprendžiant šalių ginčą. Taisyklėse nustatyta pareiga vartotojams su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo kyla iš Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kad energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Nuostata dėl sutarties sudarymo įtvirtinta ir Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepakanka gyventojų sprendimo pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą priėmimo fakto, nes anksčiau galiojęs būdas galėtų būti laikomas pakeistu tik daugiabučių namų gyventojams sudarius sutartis su šilumos ir geriamojo vandens tiekėjais. Kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vandens tiekimas iki įvadinio skaitiklio gali būti vykdomas tik pagal sutartis su atsakovu, kaip karšto vandens tiekėju 1–ojo būdo atveju, arba sutartis, sudarytas su vartotojais, pasirinkusiais 2–ąjį būdą.
Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu dėl priteistų palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, dydžio. Kolegija pažymėjo, kad ir valstybės institucijos, sudarydamos, vykdydamos ir nutraukdamos sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinčios institucijos, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Nustatant palūkanas už pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius, taikytinas specialus Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. Taigi atsakovas teisiniuose santykiuose veikė kaip lygiavertis ieškovui ūkio subjektas, todėl susiklostė komerciniai šalių santykiai. Dėl to pagrįstai iš atsakovo priteistos palūkanos pagal nurodytą įstatymą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 1.7, 1.67, 1.68, 1.71, 6.157, 6.383, 6.384, 6.391 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 2 ir 15 straipsnių, Taisyklių nuostatas. Ginčo laikotarpiu Šilumos ūkio įstatyme (2 straipsnio 2 dalyje, 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse) buvo nustatyti trys karšto vandens paruošimo būdai bei galimybė juos pasirinkti. Kasatorius mano, kad nors šioje įstatymo normoje nurodyta, kad už geriamąjį vandenį su ieškovu atsiskaito 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusieji vartotojai, teismai nepagrįstai sprendė, jog pareiga atsiskaityti už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti 2–ojo tipo daugiabučiuose namuose ir toliau tenka kasatoriui. Kasatorius teigia, kad jam buvo pateikti nedviprasmiški ir nekeliantys pagrįstų abejonių dėl jų turinio atitinkamų namų valdytojų pranešimai, sudarantys pakankamą pagrindą šiuos namus laikyti 2–ojo tipo daugiabučiais. Tačiau teismai sprendė, kad vartotojų informavimo apie jų priimtus sprendimus nepakanka, būtina individuali rašytinė atitinkamą sprendimą priėmusių gyventojų ir geriamojo vandens tiekėjo sutartis. Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo šiuo atveju atsižvelgti į specialiąsias CK 6.384 ir 6.391 straipsnių normas. Gyventojų tiek geriamojo vandens, tiek šilumos, tiek karšto vandens vartotojų energijos tiekimo sutartys laikomos sudarytos konkliudentiniais veiksmais. Šios sutartys yra viešosios vartojimo sutartys, esminės jų sąlygos reglamentuojamos ne šalių susitarimu, o įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais teisės aktais. Teismai šiuo atveju nurodydami, kad turi būti sudaromos rašytinės sutartys su gyventojais, netinkamai taikė CK 1.71 straipsnio normą, taip pat specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sudarymą (CK 6.383, 6.384, 6.391 straipsniai).
2. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė ir CK 1.7 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime pateiktus išaiškinimus, pažeidė lex retro non agit principą. Ieškovas reikalauja priteisti skolą už 2010 m. gegužės 1 d.–2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį, t. y. iki 2010 m. spalio 25 d. naujų Taisyklių įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kad Taisyklių pakeitimų nuostatos negali būti taikomos retrospektyviai, t. y. šioje byloje nagrinėjamam laikotarpiui. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčui netaikoma nauja Taisyklių redakcija, bet šalių santykius vis dėlto aiškino pagal Taisyklių nuostatas, taigi retrospektyviai taikė šias nuostatas.
3. Kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005, suformuotų sutartinių ir imperatyviųjų teisės aktų nuostatų tarpusavio santykio aiškinimo taisyklių, t. y. kad tęsiantis sutartiniams santykiams, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas. Nagrinėjamu atveju, daugiabučių namų vartotojams nusprendus apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu, kasatorius nebeturėjo teisės ar galimybės perpardavinėti ieškovo geriamojo vandens daugiabučių namų gyventojams.
4. Kasatoriaus įsitikinimu, privalomas geriamojo vandens tiekėjo ir daugiabučių namų vartotojų sutarčių dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo sudarymas (net jei jos turėtų būti sudarytos rašytine forma, o ne kokliudentiniais veiksmais) negali priklausyti nuo energijos tiekėjo valios. Kasatorius mano, kad vartotojams priėmus sprendimą dėl vandens tiekimo 2–uoju būdu, būtent ieškovui atsirado pareiga inicijuoti atitinkamos sutarties pateikimą pasirašyti vartotojams. Tačiau ieškovas nepagrindė, kad jis būtų teikęs pasirašyti (inicijavęs) teisės aktų reikalavimus atitinkančias sutartis. Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad teismas, pažeisdamas CPK 37 straipsnio 1 dalį, nusprendė dėl byloje neįtrauktų asmenų, t. y. 2–ajį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusių valdytojų bei jų atstovaujamų vandens vartotojų teisių ir pareigų. Tai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
5. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnį. Geriamojo vandens tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnį daugiabučio savininkams suteikiama išskirtinė teisė pasirinkti tiekimo vartojimo ribą įvade ir numatyti tai sutartyje su ieškovu. Taigi tiekimo vartojimo riba atsiskaityti už geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui 2–ojo tipo daugiabučiuose yra butas, t. y. sąskaita už jam tenkančią į namą patiekto geriamojo vandens dalį tiekėjo privalomai turi būti išrašyta kiekvienam vartotojui, o ne visam namui. Kolektyvinio energijos pirkimo daugiabučiuose namuose nenumatyta teisės aktuose, o šios taisyklės išimtys turi būti patvirtintos visų namo bendraturčių.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas teigia, kad atsakovas be teisinio pagrindo siekia įtikinti, jog šalto vandens tiekėjas turi teisines ir faktines prielaidas reikalauti atsiskaityti už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti ne iš kasatoriaus, kuris įpareigotas daryti apskaitą pagal šalių sudarytas galiojančias sutartis, bet iš daugiabučių namų gyventojų, kurie ginčo laikotarpiu nors ir buvo priėmę sprendimus dėl 2-ojo būdo, bet dar neatlikę veiksmų, būtinų tokiems sprendimams įgyvendinti. Karšto vandens ruošimui reikalingas vanduo, nepriklausomai nuo pasirinkto apsirūpinimo karštu vandeniu būdo (1–ojo ar 2–ojo), gali būti ir yra tiekiamas tik iki daugiabučio namo įvadinio skaitiklio. Tiekimas iki įvadinio skaitiklio vykdomas tik pagal sutartis su kasatoriumi kaip karšto vandens tiekėju arba sutartis, sudarytas su daugiabučio namo gyventojais (bendrai, o ne pavieniais), jei gyventojai pasirenka 2–ąjį būdą. Ieškovas pažymi, kad sutarties sudarymas reikalingas ne tik energijos tiekimo santykius tvarkingai įforminti raštu, bet ir yra būtina prielaida daugiabučio namo gyventojų apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad su jo pozicija sutiko ne tik teismai, bet ir Vilniaus miesto savivaldybė, Energetikos ministerija ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ieškovo pozicija atitiko tiek iki 2010 m. spalio 31 d. galiojusį teisinį reguliavimą, tiek nuo 2010 m. lapkričio 1 d. pasikeitusį reglamentavimą. Kasatorius, pažeisdamas CPK 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, manipuliuoja sąvokomis „apskaitos riba“ ir „atsiskaitymo riba“, kaip tariamai nesutampančiomis reikšmėmis: sąvokos „atsiskaitymo riba“ turinį aiškina remdamasis reguliavimu, susijusiu su geriamojo (šalto) vandens tiekimu į daugiabučio namo butus, kuris nesusijęs su geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti tiekimu. Taip jis nepagrįstai bando pagrįsti būtinybę ir tariamą galimybę pritaikyti CK 6.384 straipsnio 1 dalį šalių ginčui išspręsti. Kasatoriaus pozicija formuluojama visiškai neatsižvelgiant į su geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose techninę ir teisinę specifiką. Dėl to ieškovas mano, kad teismai, tinkamai taikydami teisės aktus, padarė pagrįstą išvadą, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina ginčo teisiniams santykiams.
2. Ieškovas nurodo, kad kasatorius be pagrindo teigia, jog apeliacinės instancijos teismas retrospektyviai taikė teisės aktus. Gyventojų būtinybę ne tik priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu 2–ojo būdo, bet ir tokį sprendimą įgyvendinti, teismai kildino iš ginčo laikotarpiu galiojusio teisinio reguliavimo. Nuoroda į nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusias Taisykles duodama tik kaip papildoma informacija, kuri „turėtina omenyje“, nes taip papildomai patvirtinamas anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo aiškinimo nuoseklumas. Ieškovas nurodo ir tai, kad kasatorius melagingai nurodo, jog neva ieškovas nesąžiningai vengia sudaryti ir apskritai nėra sudaręs sutarčių su daugiabučių namų gyventais, pasirinkusiais 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (tai patvirtinantys duomenys pateikti byloje). Kasatorius be teisinio ar faktinio pagrindo teigia, kad teismai pažeidė sandorių teisinius santykius reguliuojančias CK 1.67–1.68 straipsnių normas – byloje nagrinėti visuomeniniai santykiai su sąlyginiais sandoriais nesusiję.
3. Ieškovas pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas skolos priteisimo pagal dviejų ūkio subjektų sudarytas sutartis klausimas. Nepriklausomai nuo sprendimo šioje byloje, atitinkamų daugiabučių namų gyventojams (buitiniams vartotojams) bet kuriuo atveju išlieka pareiga atsiskaityti už jiems pateiktą energiją teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovo vertinimu, labai didelį skaičių trečiųjų asmenų kasatorius siekia įtraukti į bylą, siekdamas pasunkinti jos nagrinėjimą ir užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Ieškovas pažymi ir tai, kad kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu neteikė prašymų įtraukti daugiabučių namų gyventojus trečiaisiais asmenimis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareigos atsiskaityti už patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę reikalauti atsiskaityti už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, netinkamai taikė karšto vandens tiekimą reglamentuojančius teisės aktus, nes neatsižvelgė į specialiąsias CK 6.384, 6.391 straipsnių normas, pagal kurias karšto vandens tiekimo sutartys, kaip ir geriamojo vandens ar šilumos tiekimo, sudaromos konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis). Kasatorius mano, kad, gyventojams apsisprendus pasirinkti 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jam, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjui, neliko pareigos atsiskaityti už tiektą vandenį karštam vandeniui ruošti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, pažymi, kad tokia išvada galėtų būti pripažinta pagrįsta tik konstatavus, jog 2–ojo būdo pasirinkimas įgyvendintas pagal įstatymo reikalavimus. Dėl to nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose teisinį reglamentavimą.
Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta bendroji nuostata, kad energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis; energija vartotojams ir fiziniams asmenims tiekiama, perduodama, skirstoma sudarius sutartis pagal privalomąsias standartines sąlygas. Atsiskaityti su ieškovu kasatorių įpareigoja šalių sudarytos ir galiojančios sutartys, kurios šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalių sudarytomis 2000–2004 m. sutartimis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo buvo susitarta, kad ieškovas tieks šaltą vandenį iki įvadinio šalto vandens skaitiklio karštam vandeniui ruošti, o atsakovas – apmokės už pateiktą vandenį. Iš esmės šalių sudarytomis sutartimis reglamentuojami šalių atsiskaitymo atvejai, kai vanduo karštam vandeniui ruošti gyventojams tiekiamas 1–uoju būdu. Šios šalių sutartys nepakeistos ir nenutrauktos šalių susitarimu ar teismo sprendimu.
Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo (galiojusios nuo 2008 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti alternatyvūs apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (1–asis būdas); šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (2–asis būdas); individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros (3–asis būdas). Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta daugiabučių namų vartotojų teisė CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Kartu nustatyta, kad pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų; nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis; nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šią įstatymo nuostatą karšto vandens tiekimo sąlygos (kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimas, mokėjimo tvarka) nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.
Šilumos įstatymą detalizuojančių ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 red.) patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 363 punkte nustatyta pareiga šilumos tiekėjams, esamiems karšto vandens tiekėjams, taip pat juridiniams asmenis, siekiantiems būti karšto vandens tiekėjais, bei geriamojo vandens tiekėjams pasiūlyti iki 2009 m. liepos 1 d. buitiniams šilumos vartotojams daugiabučiuose namuose Šilumos įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka priimti juose nurodytus sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo ar sudarymo. Tol, kol buitiniai šilumos ir karšto vandens vartotojai minėtuose teisės aktuose nustatyta tvarka priima sprendimus ir su šilumos tiekėjais sudaro, jeigu tokios nesudarytos, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su karšto vandens tiekėjais – karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su geriamojo vandens tiekėjais – geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis, buitiniams šilumos ir karšto vandens vartotojams, esamiems karšto vandens ir šilumos tiekėjams taikomos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, patvirtintos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289, ir Taisyklių 8 priedo, reglamentuojančio šilumos pristatymo buitiniams šilumos vartotojams, nuostatos. Taisyklių 364 punkte nustatyta pareiga karšto vandens tiekėjams ir geriamojo vandens tiekėjams iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlyti buitiniams karšto vandens vartotojams, kuriems nuosavybės teise priklauso atsiskaitomieji šilumos apskaitos ir karšto vandens apskaitos prietaisai, perduoti juos šilumos tiekėjams ir (ar) karšto vandens tiekėjams. Pažymėtina, kad aptartame reglamentavime nedetalizuojama apsirūpinimo karštu vandeniu 2–uoju būdu įgyvendinimo tvarka, tačiau sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad gyventojai turi ne tik priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, bet ir pakeisti šilumos ir karšto vandens vartojimo sutartis, sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su karšto vandens ar geriamojo vandens tiekėjais, jeigu keičiamas karšto vandens tiekėjas. Nagrinėjamu atveju kasatorius buvo ir šilumos, ir karšo vandens tiekėjas, t. y. kasatorių ir vartotojus siejo sutartiniai šilumos ir karšto vandens tiekimo santykiai. Gyventojams išreiškus valią keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turėjo keistis jų ir kasatoriaus sutartiniai santykiai, taip pat atsirasti nauji sutartiniai santykiai su vandens tiekėju dėl vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo, taip pat šilumos tam vandeniui paruošti tiekimo.
Kasatorius, remdamasis CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata, teigia, kad karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, todėl daro išvadą, jog sutartys su vartotojais, pasirinkusiais 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, laikomos sudarytomis nuo pranešimo naujam tiekėjui momento. Teisėjų kolegija sutinka, kad vartotojo įrenginius prijungus prie energijos tiekimo tinklų, atsiranda energijos tiekimo–vartojimo teisiniai santykiai, šalių valia gauti ir tiekti energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais, t. y. energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo sutartis gali būti sudaroma konkliudentiniais veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. UAB „Diskontas“, bylos Nr. 3K-3-154/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2012; kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju jau buvo susiklostę kasatoriaus ir buitinių vartotojų šilumos ir karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai, o buitiniai vartotojai, įgyvendindami įstatyme nustatytą teisę, siekė pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba jo tiekėją, t. y. vandenį pirkti tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti – iš šilumos tiekėjo. Dėl to keičiant karšto vandens tiekimo būdą sutartiniams kasatoriaus ir gyventojų santykiams pakeisti neužteko tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo. Dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose techninės ir teisinės specifikos daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir įgalioti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už šilumos ir geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeisti sudarytas šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudaryti naujas sutartis su vandens tiekėju, karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (Taisyklių 361, 362 punktai). Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gyventojų sprendimui pasirinkti 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinti CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, bylos Nr. 3K-3-605/2005), nes, pasikeitus imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, sutarčių vykdymas turi jas atitikti, taigi įstatyme nustačius kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kasatorius nebeturėjo teisės ar galimybės pardavinėti karšto vandens gyventojams. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės skiriasi nagrinėjamos ir kasatoriaus nurodomos bylos faktinės aplinkybės. Nurodomoje byloje sprendžiamas klausimas dėl jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo: nustojus galioti teisės aktui, kurio pagrindu buvo skaičiuojamas uosto žemės nuomos mokestis, nuomos mokestis skaičiuojamas nesiremiant šiuo aktu. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl kasatoriaus kaip karšto vandens tiekėjo pareigos sumokėti skolą už patiektą vandenį karštam vandeniui ruošti tol, kol gyventojai nėra sudarę naujų sutarčių, būtinų 2–ajam apsirūpinimo karštu vandeniu būdui įgyvendinti. Atsiskaitymo pagal gyventojų pasirinktą 2–ąjį būdą galimybė nepatenka į ginčo šalių sudarytos sutarties taikymo sritį. Teismų byloje nenustatyta, kad būtų tinkamai įgyvendintas gyventojų pasirinktas 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, todėl kasatoriui išliko pareiga atsiskaityti pagal šalių sudarytą sutartį. Dėl to argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.
Kasatorius argumentą, kad teismai netinkamai taikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnį, nurodo siekdamas pagrįsti atsiskaitymo už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti ribą, kuri eliminuotų jo pareigą atsiskaityti už patiektą vandenį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam teisiniam santykiui šio įstatymo nuostatos netaikytinos – geriamojo vandens tiekimas karštam vandeniui ruošti reglamentuojamas Šilumos ūkio, Taisyklių nuostatų. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus nurodomos ,,apskaitos ribos“ ir ,,atsiskaitymo ribos“ bei kitų argumentų, susijusių su šio įstatymo nuostatų aiškinimu.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime pateiktus išaiškinimus, kad naujų Taisyklių pakeitimų nuostatos negali būti taikomos retrospektyviai, t. y. šioje byloje nagrinėjamam laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, ginčo teisiniams santykiams taikydamas Taisyklių nuostatas, aptarė ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų naujų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – naujos Taisyklės), įsigaliojusių nuo 2010 m. lapkričio 1 d., reglamentavimą, ir nurodė, jog jose išsamiai aptarta pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu 2 –uoju būdu įgyvendinimo tvarka, nustatant, kokius dokumentus šilumos ir geriamo vandens tiekėjams privalo pateikti vartotojai, priėmę sprendimą apsirūpinti šiuo būdu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011, pripažinta, kad naujų Taisyklių 233 punktas ta apimtimi, kiek juo reglamentuojami teisiniai santykiai, susiklostę iki naujų Taisyklių įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytam lex retro non agit principui. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai aptaręs ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, sistemiškai juos taikė su naujų Taisyklių nuostatomis (,,turėdamas omenyje“). Teisėjų kolegija kasatoriaus įvardijamo lex retro non agit pažeidimo nekonstatuoja, nes pirmiau aptartas ginčijamu laikotarpiu galiojęs karšto vandens tiekimo teisinis reglamentavimas, taip pat Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta bendroji nuostata, jog energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis, lėmė būtinybę gyventojams ne tik priimti sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu, bet ir sudaryti (pakeisti) sutartis su vandens ir šilumos tiekėjais. Apeliacinės instancijos teismo nuoroda į naujų Taisyklių nuostatas vertintina kaip papildoma argumentacija, nelėmusi teismo išvados pagrindimo. Dėl to šis kasacinio skundo argumentas pripažintinas nesudarančiu pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo.
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismai nusprendė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, t. y. 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusių valdytojų bei jų atstovaujamų vartotojų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas skolos tarp dviejų ūkio subjektų priteisimo pagal jų sudarytas sutartis klausimas. Kol vartotojai tinkamai neįgyvendino pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, kuriam kyla pareigą atsiskaityti su ieškovu pagal jų pasirašytas sutartis. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo pripažintinas nepagrįstu.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė jiems materialiosios teisės normas, todėl apeliacinio teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti šio procesinio sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Netenkinus kasacinio skundo, ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 1950,13 Lt atstovavimo išlaidų, todėl šios priteistinos iš atsakovo.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 30,94 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ (j. a. k. 111760831) 1950,13 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt litų 13 ct) atstovavimo išlaidų ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) naudai, taip pat į valstybės biudžetą 30,94 Lt (trisdešimt litų 94 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas