Civilinė byla Nr. e2A-769-921/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15773-2018-4 Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.3.6; 2.6.8.11.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1639-1052/2024 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui E. V. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo bei atsakovo E. V. priešieškinį dėl šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties pripažinimo nutraukta nuo šildymo pakeitimo būdo įteisinimo ir įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kauno miesto savivaldybė, J. N., G. P., G. P., uždaroji akcinė bendrovė „Aldentus“, R. U., V. B., A. B., M. L., B. G., E. N. ir A. J., institucijos, teikiančios išvadą byloje, Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinė energijos reguliavimo taryba ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė akcinė bendrovė „Kauno energija“ (toliau – ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. V. (toliau – atsakovas) 4 548,28 Eur skolą už šilumos energiją, 5 procentų dydžio palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2009 m. balandžio 16 d. sudarė Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 (toliau – ir sutartis), pagal kurią, negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), (toliau – ir patalpos), priklausančioms atsakovui, ieškovė tiekė šilumą. Atsakovas savo pareigos atsiskaityti už šilumos energiją nevykdė, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. už šilumos energiją susidarė 4 548,28 Eur skola.. Atsakovas buto šilumos įrenginių atjungimą įteisino 2013 m. gruodžio mėn., todėl iki tol atsakovui už šilumą buvo skaičiuojama kaip pilnaverčiui vartotojui. Nuo 2013 m. gruodžio mėn. atsakovui buvo paskaičiuojami mokesčiai tik už šilumą, skirtą namo bendrosioms reikmėms, kaip bendraturčiui, kuris turi prisidėti prie bendro daikto išlaikymo.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė tenkinti priešieškinį ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas priešieškiniu prašė: pripažinti atsakovo ir ieškovės 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo; jei šis reikalavimas būtų atmestas, tuomet – pripažinti atsakovo ir ieškovės 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuo atsakovo buto vietinio šildymo būdo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre; jei šis reikalavimas būtų atmestas, tuomet – pripažinti atsakovo ir ieškovės 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 nutraukta nuo atsakovo 2010 m. sausio 22 d. pranešimo ieškovui, kad nutraukia 2009 m. balandžio 16 d. sutartį su ieškovu; jei šis reikalavimas būtų atmestas, tuomet – pripažinti atsakovo ir ieškovo 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 nutraukta nuo 2009 m. spalio 19 d., kai atsakovas atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos; įpareigoti ieškovę atsakovo atžvilgiu atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., į šilumos energijos paskirstymą įtraukiant visas namo, kuriame yra atsakovo butas, gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant sandėliukus, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal šių patalpų faktinį bendrą plotą.
4. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti iš jo ginčo sumą, nes jam šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama nuo 2009 m. spalio mėn. Atsakovo teigimu, jis su ieškove už suteiktas paslaugas yra atsiskaitęs iki 2010 m. gegužės 1 d. Atsakovas taip pat tvirtina, kad tarp jo ir ieškovės sudaryta sutartis yra nutraukta. Atsakovas nesutinka, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3636-585/2016 nustatytos aplinkybės dėl atsakovo atsijungimo neteisėtumo nuo centralizuotos namo šildymo sistemos turi šalims prejudicinę galią šioje byloje. Pažymėjo, kad atsakovas 2009 m. spalio 19 d. pradėjo šildymo sistemos atjungimo darbus, informavo ieškovę 2010 m. sausio 22 d. apie šildymo būdo pakeitimą, taip pat 2010 m. spalio 1 d. užpildė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą dėl šildymo būdo pakeitimo, užbaigdamas šildymo būdo pakeitimo procesą, ir 2011 m. rugsėjo 5 d. įregistravo buto vietinį šildymo būdo pakeitimą Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenų ieškovė neginčijo. Taigi, atsakovo butas nėra prijungtas prie centralizuoto šildymo, o vietinis šildymo būdas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsakovo nuomone, sutartis, pagal suformuotą teismų praktiką, turi būti laikoma nutraukta nuo pranešimo apie sutarties nutraukimo momento arba fakto išviešinimo Nekilnojamojo turto registre, arba nuo statybos užbaigimo akto surašymo. Be to, atsakovo nuomone, ieškovė šilumos paskirstymui taikė netinkamą šilumos paskirstymo Metodą Nr. 4, nes turėjo taikyti paskirstymo Metodą Nr. 4 kartu su paskirstymo Metodu Nr. 5. Be to, ieškovė privalėjo į šilumos paskirstymą įtraukti name esančią palėpę, priklausančią J. S. P., kuris neturi buto name, ir kitas name esančias asmeninio naudojimo negyvenamosios paskirties rūsio patalpas (sandėliukus). Atsakovas nesutinka, kad šilumos paskirstymas teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro duomenų, tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai galimai nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį jų butų plotą arba rūsyje turimus garažus ar kitas patalpas, nes toks įstatymų aiškinimas tiesiogiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai.
5. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad nagrinėja buitinių vartotojų skundus dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių ir naujų buitinių vartotojų įrenginių prijungimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo bei buitinių vartotojų skundus dėl energijos tiekėjų nesąžiningos komercinės veiklos, vertina sutarties sąlygų sąžiningumą, bet ne sutarties šalių veiksmus, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp ieškovės ir atsakovo nėra kilęs dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Todėl Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teisės aktų nėra įgaliota pasisakyti dėl atsakovo keliamo reikalavimo pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta ir įpareigoti šilumos tiekėją atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą aukščiau minimu laikotarpiu, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Kauno miesto savivaldybės administracija išvadoje nurodė, kad su atsakovo priešieškiniu nesutinka. Nurodė, kad patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovė tiekė ir šiuo metu tiekia šilumos energiją ne tik visam gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas), bet ir atsakovo nuosavybės teise valdomoms patalpoms. Ieškovė ir atsakovas 2009 m. balandžio 16 d. sudarė atsiskaitymo už šildymą rašytinę sutartį, kuri nėra nutraukta, tačiau atsakovas nemoka už tiekiamą šilumos energiją į jam nuosavybės teise priklausančioms patalpoms. Atsakovas 2009 m. spalio mėn. savavališkai, pažeisdamas galiojantį teisinį reglamentavimą, atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas iki 2013 m. gruodžio 18 d. būtų pasirašęs ginčo patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos aktą, taip pat nėra duomenų, kad šilumos įrenginiai ginčo patalpose iki 2013 m. gruodžio 18 d. būtų buvę atjungti teisėtai ir pagal teisės norminių aktų reikalavimus. Todėl darytina išvada, kad ginčo patalpų šilumos vartojimo įrenginiai nuo bendros daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos iki 2013 m. gruodžio 18 d. buvo atjungti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą jų atsijungimo tvarką. Todėl ieškovė neturėjo pagrindo neskaičiuoti atsakovui mokesčių laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. bei neturėjo pagrindo neskaičiuoti laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. šilumos bendroms reikmėms ir cirkuliacijai. Nepagrįstas priešieškinio argumentas, kad patikslinto ieškinio reikalavimui turėtų būti taikomas 3 arba 5 metų ieškinio senaties terminas. Bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 3635-585/2016 jau pasisakė dėl mokesčio už šildymą ir šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti perskaičiavimo, sąskaitų ištaisymo, sutarties tarp atsakovo ir ieškovo nutraukimo, ir šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl tų pačių reikalavimų, nesant naujai paaiškėjusių aplinkybių, nagrinėjimas neturėtų būti atliekamas.
7. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT arba Taryba) 2021 m. rugpjūčio 24 d. išvadoje nurodė, kad šilumai pastate paskirstyti ginčo laikotarpiu turėjo būti taikomi: 1) nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio mėn. (t. y. iki atsakovo patalpų teisėto atjungimo nuo pastato centralizuotos šildymo sistemos) – Metodas Nr. 4; 2) nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. (t. y. iki buvo nuimtas bendras įvadinis apskaitos prietaisas ir įrengti du atskiri šilumos apskaitos prietaisai šildymui ir šilumos karštam vandeniui) – Metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5; 3) nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. – Metodas Nr. 1 kartu su Metodu Nr. 5. Taryba nėra kompetentinga vertinti atsakovo buto atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo klausimo, todėl Taryba pasisako dėl šilumai paskirstyti pastate taikytinų šilumos paskirstymo metodų pagal jai pateiktus duomenis (darant prielaidą, kad atsakovas teisėtai atsijungė nuo pastato centralizuotos šildymo sistemos nuo 2013 m. gruodžio mėn.). VERT pažymėjo, kad ieškovė 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėn., 2018 m. sausio ir birželio mėn. netinkamai taikė Metodą Nr. 4 (redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.) ir Metodą Nr. 1 (redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.), priskirdama vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, nors negalėjo to daryti, kadangi iki 2018 m. liepos mėn. nebuvo įvykdžiusi visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate. Tačiau Taryba pažymėjo ir tai, kad ieškovė paskirstydavo tik neigiamą su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį (t. y. tik tais atvejais kai pastate suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui paruošti buvo mažesnis už butams ir (ar) kitoms patalpoms priskiriamų šilumos kiekių karštam vandeniui paruošti sumą), todėl nurodytu atveju vartotojų (pastato gyventojų) interesai nenukentėjo.
8. Taryba 2022 m. liepos 4 d. pateikė papildomą išvadą, kurioje nurodė, jog patalpų naudingasis plotas yra apibrėžiamas būtent kaip šildomos gyvenamosios ar kitos paskirties šildomos patalpos. Pastate esančios rūsio patalpos nėra šildomos ir jos neatitinka patalpų naudingojo ploto sąvokos. Tokios patalpos į mokesčių skaičiavimus nėra ir negali būti įtrauktos. Atsakovo minimos J. S. P. nuosavybės teise priklausančios pastogės (palėpės) patalpos taip pat nėra šildomos, tai patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, todėl ir jos į mokesčių skaičiavimus nėra ir negali būti įtraukiamos. Taryba konstatavo, kad ieškovė įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate nuo 2018 m. liepos mėn., ir atitinkamai su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis galėjo būti paskirstomas nuo 2018 m. liepos mėn. Atlikus byloje Excel formatu pateiktos šilumos paskirstymo lentelės analizę, Taryba nustatė, kad 2010 m. rugsėjo mėn., 2011 m. gegužės mėn., 2011 m. birželio mėn., 2012 m. gegužės mėn., 2012 m. birželio mėn., 2012 m. liepos mėn., 2012 m. rugsėjo mėn., 2013 m. gegužės mėn., 2014 m. birželio mėn., 2014 m. rugpjūčio mėn., 2014 m. rugsėjo mėn., 2015 m. liepos mėn., 2016 m. gegužės mėn., 2016 m. birželio mėn., 2016 m. rugpjūčio mėn., 2016 m. rugsėjo mėn., 2017 m. liepos mėn. šilumos kiekis cirkuliacijai viršija Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 „Dėl Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikos patvirtinimo“ nustatytus vidutinius energijos sąnaudų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) normatyvus (netinkamai taikomas Metodas Nr. 4, pagal kurį šilumos vartotojams pagal šią metodiką priskiriamas šilumos kiekis cirkuliacijai turi būti mažesnis arba lygus nustatytam šilumos sąnaudų cirkuliacijai normatyvui). Taip pat ieškovė 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėn., 2018 m. sausio ir birželio mėn. netinkamai taikė Metodą Nr. 4 (redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.) ir Metodą Nr. 1 (redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.), priskirdama vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, nors negalėjo to daryti, kadangi iki 2018 m. liepos mėn. nebuvo įvykdžiusi visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate. Tačiau Taryba pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė paskirstydavo tik neigiamą su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį (t. y. tik tais atvejais kai pastate suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui paruošti buvo mažesnis už butams ir (ar) kitoms patalpoms priskiriamų šilumos kiekių karštam vandeniui paruošti sumą), nurodytu atveju vartotojų (pastato gyventojų) interesai nenukentėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – ieškovei iš atsakovo priteisė 4 548,28 Eur skolą už šilumos energiją, 5 procentų dydžio palūkanas skaičiuojamas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos, nuo 2018 m. rugsėjo 24 d., bei bylinėjimosi išlaidas – 102,87 Eur; nutraukė civilinės bylos dalį pagal atsakovo priešieškinio reikalavimą ieškovei pripažinti 2009 m. balandžio 14 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį Nr.25013189 nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo; kitą priešieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo valstybei 217,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
10. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo teisėto atsijungimo centralizuoto šilumos tiekėjo momento ir skolos už šilumos energiją paskaičiavimo ir dydžio.
11. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pripažinti 2009 m. balandžio 4 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-3635-585/2016 atmetė ieškovo E. V. ieškinį atsakovei AB „Kauno energija“, kuriuo ieškovas prašė: 1) pripažinti, kad ieškovo ir AB „Kauno energija“ sudaryta šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; 2) įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; 3) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017, E. V. apeliacinį skundą atmetė, o anksčiau minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko galioti. Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo analogišką reikalavimą šioje byloje priešieškiniu atsakovo pareikštam reikalavimui (pripažinti 2009 m. balandžio 4 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo). Todėl teismas sprendė, kad šis reikalavimas negali būti pakartotinai nagrinėjamas šioje civilinėje byloje ir bylos dalį pagal minėtą reikalavimą nutraukė.
12. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo pripažinti ginčo sutartį nutraukta nuo faktinio įrenginių atjungimo, t. y. nuo 2009 m spalio 19 d., konstatavo, kad atsakovas siekia faktinio atjungimo nuo centrinio šildymo faktą sutapatinti su šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimu, o to daryti šioje byloje nėra pagrindo. Vilniaus apygardos teismas sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr.2-3635-585/2016, yra nustatęs, kad E. V. 2010 spalio 1 d. nebuvo įgyvendinęs reikalavimų, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, t. y. 2010 m. spalio 1 d. nebuvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos, nebuvo pasirašytas trišalis (vartotojo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir iš naujo nenustatinėtinos. Kadangi civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 nustatyta, jog 2010 m. spalio 1 d. atsakovas dar nebuvo įvykdęs specialiųjų įrenginių atjungimo reikalavimų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog 2009 m. spalio 19 d. ir 2010 m. sausio 22 d. įrenginiai buvo atjunti teisėtai. Todėl šią priešieškinio reikalavimų dalį teismas atmetė.
13. Teismas, spręsdamas dėl atsakovas prašymo pripažinti ginčo sutartį nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 5 d., t. y. nuo atsakovo buto vietinio šildymo būdo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, pažymėjo, kad nors 2011 m. rugsėjo 5 d. įrenginiams atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra, tačiau vis tiek buvo taikomi tam tikri reikalavimai. Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti statytojas. Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Be to, įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teismas pripažino, kad atsakovas įrodė, jog 2011 m. rugsėjo 5 d. jis jau buvo užpildęs statybos darbų užbaigimo deklaraciją, taip pat pakeisdamas duomenis viešame registre atliko informavimo pareigą, tačiau nebuvo pasirašytas aktas. Be to, teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo visiškai atsiskaitęs už šilumos energiją. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 9 d. savivaldybės administracija išdavė raštišką pritarimą statinio projektui, o 2013 m. gruodžio 18 d. buvo pasirašytas trišalis atsijungimo aktas. Todėl teismas sprendė, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. atsakovas nebuvo įgyvendinęs teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo ir pripažinti, jog 2011 m. rugsėjo 5 d. atsakovas nuo centralizuoto šildymo tiekimo buvo atsijungęs teisėtai. Tokiu būdu teismas atmetė kaip nepagrįstą priešieškinio reikalavimą pripažinti ginčo sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 5 d.
14. Teismas, atmetęs priešieškinio reikalavimus pripažinti sutartį nutraukta atsakovo nurodytomis datomis, sprendė klausimą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo ir atsakovo reikalavimo įpareigoti ieškovę perskaičiuoti sumas už šiluminę energiją atsakovui priklausančiam objektui (ne)pagrįstumo.
15. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl mokesčių už šilumą skaičiavimo pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovė paskaičiavo, kad objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), skola už šilumos energiją sudaro 4 548,28 Eur. Ieškovė, grįsdama skolos dydį, pateikė skaičiavimo žiniaraščius, sąskaitas faktūras, formules ir metodų skaičiavimo taikymo paaiškinimus. Ieškovės skaičiavimus patikrino išvadą teikianti institucija – VERT, kuri nustatė, kad iš esmės ieškovė tinkamai paskirstė mokėjimus už šilumos energiją, o nukrypimai nuo nustatytos tvarkos nepakenkė vartotojų interesams.
16. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo anksčiau minėtoje civilinėje byloje atsakovo motyvus dėl šilumos vandens pašildymui paskirstymo teisėtumo, taip pat dėl laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 13 d. taikytų šilumos paskirstymo metodų. Minėtas teismas atsakovo argumentus pripažino nepagrįstais ir juos atmetė. Šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovas nuo skolos ginasi analogiškais motyvais. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatyti prejudicinę reikšmę turinys faktai, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 13 d. taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, ir tai, kad tinkamai paskirstė šilumą vandens pašildymui.
17. Dėl laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., taikytų šilumos paskirstymo metodų, teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog pastate šiluma buvo apskaitoma bendru apskaitos prietaisu, kuris nuimtas ir įrengti du atskiri šilumos apskaitos prietaisai šildymui ir karštam taikomi tik 2017 metų gruodžio mėn., todėl buvo taikytas Metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5. Šilumos paskirstymo Metodas Nr. 4 buvo taikomas pagrįstai, nes įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matavo bendrą visą pastate, kuriame yra ginčo patalpa, suvartotą šilumos energijos kiekį. Kartu su Metodu Nr. 4 taikomas Metodas Nr. 5. Šis metodas, be kitų atvejų, gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kita) (penktojo šilumos paskirstymo metodo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, 1.4 punktas). Nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo taikyti Metodas Nr. 1 kartu su Metodu Nr. 5. Dėl šių metodų taikymo atsakovas argumentų neišsakė, jų neginčijo, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisakė.
18. Atsakovas nurodė, kad ieškovė atliko netinkamus skaičiavimus, nes į skaičiavimus neįtraukė prie butų priskirtų rūsio patalpų naudingojo ploto, bei į skaičiavimus neįtraukė J. S. P. priklausančios palėpės patalpos.
19. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo nurodytose patalpose (rūsiuose ir palėpėje) patenka šiluma vamzdžiais ar kitais įrenginiais. Teismas pripažino, kad atsakovo nurodytos patalpos pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti įtrauktos į skaičiavimus paskirstant šilumos energiją, tačiau vertino, kad to padaryti ieškovė negalėjo ne dėl savo kaltės. Sutvarkyti viešus kadastro duomenis, yra patalpų savininkų pareiga. Byloje nėra duomenų, kad ieškovei buvo pateikti duomenys, ji buvo tinkamai informuota apie kitas name esančias asmeninio naudojimo patalpas ir jų priskyrimą, todėl atsakovas negali reikalauti perskaičiavimo, nes jis pats ir (ar) kiti daugiabučio namo patalpų savininkai savo neveikimu – duomenų apie tokias patalpas nepateikimu ir neišviešinimu – sudarė sąlygas taip skirstyti šilumą. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl už šilumą priskaičiuotų sumų perskaičiavimo.
20. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir išvadą teikiančios institucijos išaiškinimus rašytinėse išvadose, sprendė, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį tenkino visa apimtimi. Tenkinus ieškinį, teismas tenkino ir ieškinio reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
21. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas nustatė, kad reikalavimams dėl mokėjimų už šilumos energiją taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra suėjęs ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį nėra teisinio pagrindo.
22. Tenkinus ieškinį, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 102 Eur žyminio mokesčio, 0,87 Eur už duomenų gavimą bei valstybei priteisė 217,11 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, o priešieškinį patenkinti visiškai, iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
23.1. Atsakovas nesutinka su teismo motyvais, kad klausimas dėl atsakovo buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo yra prejudicinis faktas, nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016. Toks prejudicinis faktas nėra nustatytas jokiu galiojančiu teismo sprendimu, todėl teismas nepagrįstai nusprendė šių aplinkybių nenustatinėti ir nevertinti. Atsakovas nurodo, kad tariamai prejudicinį faktą nustatė ne Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016, o Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2011 m. vasario 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 yra panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-653-199/2015, kurioje AB „Kauno energijos“ ieškinys, pareikštas civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, buvo paliktas nenagrinėtu, o byla – nutraukta. Todėl nuo 2017 m. lapkričio 2 d. nėra jokio prejudicinio fakto, kad E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.
23.2. Teismas netinkamai įvertino atsakovo buto šildymo būdo (ne)teisėtumą ir sutarties nutraukimo teisinį pagrindą, numatytą specialioje teisės normoje, bei pasekmes. Šalis siejusi sutartis buvo nutraukta atsakovui pakeitus ir įteisinus buto šildymo būdą, o toks sutarties nutraukimas gali būti įvykdomas ne tik raštu pranešant apie nutraukimą, bet ir faktiškai nutraukus vartojimą ir raštu pranešant apie atsisakymą nuo paslaugų. Atsakovas pripažįsta, kad šildymo būdo pakeitimo darbus formaliai užbaigė 2010 m. spalio 1 d., užpildydamas deklaraciją apie šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Tačiau atsakovas nurodo, kad registruotais laiškais pranešė ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą, pakeitus buto šildymo būdą ir taip atsisakė ieškovės tiekiamos šilumos energijos. Byloje esanti 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą ir 2011 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Todėl atsakovas pagristai prašė teismą pripažinti sutartį nutraukta nuo šildymo būdo teisėto pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo įpareigoti ieškovė atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo teisėtos sutarties nutraukimo datos, atsakovo butui nepriskiriant jokios centralizuotos šilumos energijos.
23.3. Teismas turėjo spręsti dėl atsakovo veiksmų teisėtumo tik remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir jį detalizuojančiais statybos techniniais reglamentais, kurių pažeidimų teismas nenustatė. Todėl laikytina, kad atsakovo buto šildymo pakeitimas buvo atliktas teisėtai, nes asmens veiksmų teisėtumas yra preziumuojamas.
23.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo ir prievolės mokėti už negautą šilumos energiją, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, esančiais išaiškinimais, nes minėtos bylos ir šios bylos tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas sutampa.
23.5. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 pateiktais išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų ir kitų įstatymų normų santykio sprendžiant dėl vartotojo vienašališko energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas, fizinis asmuo, turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Todėl atsakovas šioje byloje pagrįstai ir teisėtai prašė teismo konstatuoti, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo centralizuotos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo iki ginčo laikotarpio, nes atsakovas yra teisėtai įregistravęs buto vietinį šildymo būdą nuo 2011 m. rugsėjo 5 d.
23.6. Teismo argumentai, kad atsakovas privalo pateikti 2009 ir 2010 m. Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir pasirašyti trišalį (vartotojo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir šilumos tiekėjos) atjungimo aktą, iš esmės reiškia reikalavimą atsakovui atgaline tvarka įforminti atjungimą, pvz., iš ieškovo gaunant atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos aktą, nors tai suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatymo numatytas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl atsakovas neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti butą nuo centralizuoto šildymo, nes pripažintina, kad šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su ieškove dėl atsakovo buto yra nutraukta.
23.7. Teismas netinkamai įvertino atsakovo (ne)atsiskaitymą už laikotarpį iki ginčo laikotarpio pradžios. Šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu atsakovas buvo visiškai atsiskaitęs už centralizuotą šilumą, patiektą iki šildymo būdo pakeitimo, o nuo atsakovo šildymo būdo pakeitimo ieškovė nebetiekia šilumos energijos į atsakovo butą, nes butas yra atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir šildomas vietiniu šildymu.
23.8. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės nurodytos patalpos pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti įtrauktos į skaičiavimus paskirstant šilumos energiją, tačiau, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovės kaltės nebuvimą. Sprendžiant klausimą dėl tinkamo šilumos paskirstymo ieškovės kaltės buvimas arba nebuvimas neturi jokios reikšmės, nes ginčas nėra kilęs dėl žalos atlyginimo, kai reikia įrodinėti atsakovo kaltę dėl žalos padarymo. Teismas pagristai nurodė, kad į šilumos energijos paskirstymą neteisėtai yra neįtrauktos namo rūsyje esantys asmeninio naudojimo patalpos, įskaitant trečiojo asmens J. S. P. palėpę, todėl ieškovė akivaizdžiai netinkamai taikė šilumos paskirstymo metodus, neįtraukdama dalies asmeninio naudojimo patalpų į šilumos energijos paskirstymą name, be to, nepagrįstai dalį šilumos energijos priskyrė ir atsakovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu, nors tokiais atvejais joks šilumos kiekis atjungtam butui nepriskiriamas.
23.9. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, neįvertindamas atsakovo argumentų dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name, dėl ko atsakovui buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis.
24. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą ieškovė prašo įvertinti, ar atsakovas nepraleido įstatyme nustatyto 30 dienų termino apeliaciniam skundui pateikti. Jeigu terminas praleistas, prašo apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui. Jeigu apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas, ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
24.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017 nustatytais prejudiciniais faktais, jog atsakovas (iki 2013 m. gruodžio mėn. įteisinimo) neteisėtai buvo atjungęs nuosavybės teise valdomos patalpos (Kaunas, Kumelių g. 8-2) šilumos įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos. Pažymi, kad abiejų instancijų teismo sprendimai šiai dienai yra įsiteisėję ir galiojantys, todėl teismai ir bylos dalyviai privalo naudotis tų bylų nustatytais prejudiciniais faktais. Minėti teismai detaliai nagrinėjo atsakovo patalpų atjungimo teisėtumo klausimą t. y. ištyrė kokie konkrečiai norminiai teisės aktai galiojo atjungimo veiksmų metu ir ko konkrečiai atsakovas neatliko, jog šie jo atsijungimo veiksmai galėtų būti pripažinti teisėtais. Todėl atsakovo teiginys, kad šie teismai tik atkartojo Kauno apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 yra visiškai nepagrįsti.
24.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre, nes šie duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol tai nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 yra pasisakęs, kad kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo ir kartu nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir patalpų savininko – šilumos energijos vartotojo – pabaigos.
24.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl atsakovo veiksmų teisėtumo tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu. Atsakovas teigia, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (atsijungimo metu galiojusi redakcija), kuriose yra numatyta buto šildymo būdo pakeitimo tvarka, buvo pripažintos negaliojančiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais. Tačiau priimti sprendimai yra neaktualūs nagrinėjamam ginčui, kadangi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nenustatytas retrospektyvus (nukreiptas į praeitį) šio sprendimo pasekmių taikymas. Vadinasi, tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimai dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo. Be to minėtas teismas pripažino, kad tik dalis taisyklių yra pripažįstamos neteisėtomis, taisyklių punktai, kurie reglamentavo atsijungimą, liko galioti.
24.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovui mokesčiai už šilumą buvo paskaičiuoti nepagrįstai, kadangi atsakovas šilumos nevartojo ir ieškovė neva turėjo paskirstyti šilumą visoms pastate esančiomis nešildomoms patalpoms. Ieškovė nurodo, jog pagal galiojančius teisės aktus, taip pat ir pagal Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos metodų rengimo ir taikymo taisyklių išaiškinimą, šilumos tiekėjas skaičiuoti mokesčius už nešildomas patalpas negali. Šią poziciją patvirtino ir į nagrinėjamą bylą įtrauktos Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pateikta išvada. Pastate esančios rūsio patalpos ir atsakovo minimos J. S. P. nuosavybės teise priklausančios pastogės (palėpės) patalpos nėra šildomos ir jos neatitinka patalpų naudingojo ploto (kt. šildomo ploto) sąvokos. Tokios patalpos į mokesčių skaičiavimus nėra ir negali būti įtrauktos. Rūsio patalpos nėra išskirtos į atskirus kadastrinius vienetus kaip tai teigia atsakovo atstovas, todėl tai, koks konkrečiai rūsys priklauso name esantiems butams ar kitoms patalpoms, nėra aišku. Atsakovo pateiktas rūsio planas taip pat neatsako į klausimą, kuri konkrečiai rūsio patalpa priklauso vienam ar kitam butui (patalpai). Analogišką klausimą dėl mokesčių skaičiavimo rūsio ar kitoms nešildomoms patalpoms yra išsprendę Kauno ir Vilniaus apygardų teismai. Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020 (nutarties 11, 12, 13, 14 punktai) ir Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-301-881/2019 (nutarties 31, 32 punktai) bylas nagrinėdami apeliacine tvarka, vieningai konstatavo, kad rūsio ar kitos nešildomos patalpos dėl aukščiau nurodyto įstatyminio reglamentavimo nėra ir negali būti įtrauktos į mokesčių skaičiavimus.
24.5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjamu ginčo klausimu. Visi atsakovo keliami klausimai iš esmės jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teisme ir Lietuvos apeliacinio teisme), o teismų nustatytos aplinkybės ir faktai turi prejudicinę galią šiai nagrinėjamai bylai. Ieškovė pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui ir papildomai pasisako, jog teismas laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės nagrinėjant šią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kol šilumos vartotojas neįvykdo teisės aktuose numatytų atsijungimo nuo namo centralizuotos šildymo sistemos procedūrų, laikoma, kad su šiuo šilumos vartotoju šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis nėra nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-469/2021 ir kt.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
26. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo, kuriuo buvo patenkintas ieškovė ieškinys ir atmestas atsakovo priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo esminius argumentus, juos papildo.
Dėl prejudicinių faktų, nustatytų kitose civilinėse bylose, taikymo (ne)pagrįstumo, nagrinėjant tarp šalių iškilusį ginčą
28. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad klausimas dėl jo buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo yra išspręstas ir nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016. Atsakovas teigia, kad joks prejudicinis faktas nėra nustatytas jokiu šiuo metu galiojančiu teismo sprendimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su atsakovo argumentais sutikti, juos laiko nepagrįstais.
29. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
31. Be to, teismo sprendimo res judicata teisinė galia reiškia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį, o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo – civilinę bylą pagal tapatų ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).
32. Taigi, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius.
33. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant anksčiau minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021 18 punktą).
34. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021 20 punktą).
35. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 38 punktas). Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).
36. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019 33 punktą).
37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas E. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei AB „Kauno energija“, kuriame, be kita ko, prašė: 1) pripažinti, kad ieškovo ir AB „Kauno energija“ sudaryta šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; 2) įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; 3) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovo E. V. pareikšto ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016, ieškovo E. V. ieškinį atmetė.
38. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017, Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.2-3635-585/2016, paliko nepakeistą.
39. Tuo tarpu šioje byloje į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovui E. V., dėl skolos priteisimo kreipėsi ieškovė AB „Kauno energija“. A. E. V. šioje byloje pareiškė priešieškinį ieškovei AB „Kauno energija“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir kt.
40. Taigi, ginčas tiek civilinėse bylose, išnagrinėtose Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo, tiek šioje byloje kilo tarp tų pačių šalių, t. y. AB „Kauno energija“ ir E. V..
41. A. E. V. šioje byloje priešieškiniu, be kita ko, prašė pripažinti jo ir ieškovės 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25013189 nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minėtas atsakovo reikalavimas iš esmės sutampa su Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 ieškovo E. V. pareikštu reikalavimu pripažinti, kad sudaryta Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. Be to, pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, E. V. reikalavimą, pareikštą šioje byloje, grindė iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, kaip ir Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje.
42. Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad Vilniaus apygardos teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybės dėl jo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos namų šildymo sistemos (ne)teisėtumo. Be to, nesutiktina su atsakovu, kad minėta aplinkybė buvo nustatyta tik Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, kuris buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-653-199/2015.
43. Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, kuriuo ieškovės AB „Kauno energija“ patikslintą ieškinį atsakovui E. V. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo tenkino visiškai. Kauno miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, be kita ko, nustatė, kad atsakovas, savo buto radiatorius atjungė nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką.
44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-11250-199/2012, atnaujino procesą Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 ir bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-578-962/2017, ieškovės AB „Kauno energija“ patikslintą ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo paliko nenagrinėtą. Minėta nutartis įsiteisėjusi.
45. Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, atnaujinus bylos nagrinėjimą, buvo panaikintas.
46. Tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad prejudicinis faktas, jog E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos yra (buvo) nustatytas tik Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. priimtame sprendime, kuris šiuo metu yra panaikintas, o ne Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016.
47. Pažymėtina, kad atsakovas teisingai atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016, yra nurodyta, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, bylos šalims turi prejudicinę galią, kas reiškia, jog šiame bylos procese negali būti iš naujo tiriami ir vertinami nurodomu sprendimu nustatyti faktai bei teisiniai santykiai (žr. minėto teismo priimto sprendimo 10 punktą).
48. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, detaliai aiškinosi ir tyrė aplinkybes dėl E. V. patalpų atsijungimo nuo šildymo sistemos (ne)teisėtumo (žr. minėto teismo priimto sprendimo 16–18 punktus). Minėti punktai yra aptarti šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime, todėl teisėjų kolegija jų nedetalizuoja. Pažymi tik tiek, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, detaliai nagrinėjo E. V. patalpų atjungimo nuo centralizuotos namo šildymo sistemos teisėtumo klausimą, aiškinosi, kokie teisės aktai galiojo atjungimo momentu, kokius veiksmus E. V. atliko, kokių ne ir kt. Minėtos Vilniaus apygardos teismo nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados buvo patikrintos Lietuvos apeliacinio teismo, priimant 2017 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017.
49. Tiek Vilniaus apygardos teismo sprendime, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad E. V. neįrodė ir nepateikė dokumentų, kad jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, t. y. E. V. neįrodė, kad deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs: 1) Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą; 2) buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas.
50. Taigi, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo visas ieškovo atsijungimo nuo centralizuotos namo šildymo sistemos teisėtumo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai, kad minėti teismai tik atkartojo Kauno apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, kuris šiuo metu yra panaikintas, yra visiškai nepagrįsti.
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad aplinkybės, susijusios su šildymo įrenginių neteisėtu atsijungimu, kurios nustatytos ir konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017, turi prejudicinę galią šioje byloje ir iš naujo nevertinamos bei nenustatinėjamos.
52. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo analogišką reikalavimą (tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu) šioje byloje priešieškiniu atsakovo pareikštam reikalavimu: pripažinti 2009 m. balandžio 16 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo.
53. Kaip minėta anksčiau, CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius. CPK 293 straipsnio 3 punkte numatyta, teismas bylą nutraukia, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
54. Šiuo atveju, kaip minėta anksčiau, buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, atmetė ieškovo E. V. reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
55. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl atsakovo E. V. pareikšto reikalavimo – pripažinti 2009 m. balandžio 16 d. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos dėl šildymo būdo pakeitimo užpildymo, nes minėtas klausimas jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
56. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir tai, kad E. V., nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą Nr. 2-3635-585/2016, be kita ko, prašė: įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad E. V., nagrinėjant šią civilinę bylą, nesutikdamas su prašoma priteisti iš jo skola, taikytais metodais, paskaičiuojant prašomą priteisti skolą, iš esmės nurodė tuos pačius motyvus, kaip ir nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą. Vilniaus apygardos teismas, kaip minėta anksčiau, E. V. ieškinį atmetė. Minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. liepos 13 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. A2-470-516/2017 ir paliko sprendimą nepakeistą.
57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 13 d. taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, kad tinkamai paskirstė šilumą vandens pašildymui ir kt.
58. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatų, be to, nenukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias proceso teisės normas.
Dėl šildymo būdo pakeitimo išviešinimo Nekilnojamojo turto registre
59. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre, nes šie duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol tai nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka.
60. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 5 d. įregistravo buto vietinį šildymo būdo pakeitimą Nekilnojamojo turto registre. Taigi, Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovui priklausančiose patalpose yra įrengtas vietinis centrinis šildymas.
61. CK 4.262 straipsnis nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškai viešo registro duomenų teisinis statusas apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje.
62. Sprendžiant, kokia yra tokių duomenų įregistravimo viešame registre reikšmė atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumui įvertinti, būtina pažymėti, jog, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų pagal pateiktus dokumentus apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą (kadastrą) ir išviešinimas. Registrų tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011; 2015 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015).
63. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo išaiškinimą, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
64. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos perdavimo tinklų teisėtumo ir kartu nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir patalpų savininko – šilumos energijos vartotojo – pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017)
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovui priklausančių patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų teisėtumo, pagrįstai nesuabsoliutino Nekilnojamojo turto registro duomenų apie patalpų šildymo būdą įregistravimo, o aiškinosi, kokie reikalavimai buvo taikomi 2011 m. rugsėjo 5 d., siekiant įrenginius atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo užpildęs statybos darbų užbaigimo deklaraciją, taip pat, pakeisdamas duomenis viešajame registre, atliko informavimo pareigą. Nepaisant to, nebuvo pasirašytas vandens tiekimo nutraukimą patvirtinantis aktas.
66. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. savivaldybės administracija išdavė raštišką pritarimą statinio projektui, o 2013 m. gruodžio 18 d. buvo pasirašytas trišalis atsijungimo aktas. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. atsakovas nebuvo į įgyvendinęs įstatymo reikalavimų, todėl nebuvo pripažinti, jog 2011 m. rugsėjo 5 d. atsakovas nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos buvo atsijungęs teisėtai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė atsakovo E. V. reikalavimą pripažinti sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 5 d.
Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinių teismo suformuotos praktikos (ne)tinkamo taikymo, nagrinėjant civilinę bylą
67. Lietuvos Respublikos teisiniame reguliavime nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę pastarieji turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia, pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017; kt.).
68. Pagal ieškovo nurodytos deklaracijos surašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją, atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 250–264 punktų nuostatas ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip (260 punktas). Be to, pagal nurodytas nuostatas, baigęs darbus apeliantas privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir šildymo bei karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 punktas). E. V. nepateikė jokių duomenų, kad įvykdė būtent 2010 m. spalio 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimus, susijusius su atlikto atjungimo įteisinimu. Kaip minėta anksčiau, ši aplinkybė nustatyta Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje.
69. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir pirmiau šioje nutartyje nurodytos Taisyklės nagrinėjamam ginčui neturi būti taikomos (kaip ir teismų praktika, kurioje šiomis normomis buvo vadovaujamasi), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 jas panaikino.
70. Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013, vertindamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą, išaiškino, jog atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija toje byloje pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą. Taigi, net ir esant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, kuriuo remiasi apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas teisės išaiškinimas akivaizdžiai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsijungimo darbai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo turėjo būti atliekami tik pagal statybos santykius reglamentavusius teisės aktus. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-153-178/2016).
71. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo niekaip nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo keitimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. I858-13/2014 buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos tik nuo 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuo paties sprendimo įsiteisėjimo, todėl, kaip analogišku klausimu jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-128-178/2016, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas panaikino Taisyklių nuostatas galiojusias iki 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis ieškovas, siekdamas atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų įteisinimo.
72. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. įrenginiams atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra
, tačiau vis tiek buvo taikomi tam tikri reikalavimai: deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, be to, įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Atsakovas nagrinėjamu atveju pateikė įrodymus, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo užpildęs statybos darbų užbaigimo deklaraciją, taip pat, pakeisdamas duomenis viešame registre, atliko informavimo pareigą. Nepaisant to, nebuvo pasirašytas aktas. Be to, atsakovas nebuvo visiškai atsiskaitęs su ieškovei už šilumos energiją.
73. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog trišalis atsijungimo aktas buvo pasirašytas 2013 m. gruodžio 18 d. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 5 d. nebuvo į įgyvendinęs įstatymo reikalavimų, todėl nebuvo ir pagrindo pripažinti, jog 2011 m. rugsėjo 5 d. atsakovas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atsijungęs teisėtai, todėl reikalavimas pripažinti ginčo sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. pagrįstai buvo atmestas.
74. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo reikalavimus dėl sutarties nutraukimo.
Dėl atsakovui skaičiuojamų mokesčių už šilumą ir šilumos paskirstymą (ne)pagrįstumo
75. Atsakovas tvirtina, kad prieš atjungdamas butą nuo centralizuotos šildymo sistemos visiškai buvo atsiskaitęs su ieškove. Atsakovas teigia ir tai, kad ginčo laikotarpiu jam priklausęs butas buvo šildomas ne centralizuotai į namą tiekta šilumą, o elektriniu šildymu. Taigi, tai, atsakovo teigimu, patvirtina, kad jis apskritai nevartojo ieškovės centralizuotos šilumos energijos ginčo laikotarpiu.
76. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad buto savininkui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, buto savininkas lieka šilumos vartotoju ir paslaugos tiekėjas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2013). Atsakovas išlieka teikiamo šilumos buitinis vartotojas ir jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją iki tol, kol atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka įteisina buto šildymo sistemų atjungimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-469/2021 ir kt.).
77. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas įteisino buto šildymo sistemos atjungimą 2013 m. gruodžio mėn. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui pagrįstai skaičiavimo mokesčius už šildymą taip, tarsi jis nebūtų atsijungęs nuo šildymo sistemos. Tai, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 13 d. taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, ir tai, kad tinkamai paskirstė šilumą vandens pašildymui yra pasisakyta anksčiau minėtoje civilinėje byloje, kurią išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Todėl dėl šiuo laikotarpiu paskaičiuotų mokesčių tinkamumo ir (ar) pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau ir nepasisakė, dėl jų plačiau nepasisako ir apeliacinės instancijos teismas.
78. Atsakovas tvirtina ir tai, kad į šilumos energijos paskirstymą neteisėtai ir nepagrįstai yra neįtrauktos namo rūsyje esančios asmeninio naudojimo patalpos, taip pat palėpė.
79. Pagal Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintas taisykles vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu.
80. Pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 705, 4.12 punktą, būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžiju, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas.
81. Taigi, gyvenamojo namo nešildomų rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą nėra įskaičiuojamas, atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus. Byloje nėra duomenų, kad pastate, kuriame yra atsakovo patalpos, rūsyje esančios patalpos būtų šildomos.
82. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcijos, įsigaliojusios nuo 2010 m. lapkričio 1 d.), 133.4 papunktyje buvo įtvirtinta vartotojo pareiga pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo−pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo−pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Šių taisyklių 147 punkte buvo numatyta, kad valdytojo ir šilumos tiekėjo sutartimis gali būti nustatytos valdytojo teikiamos šilumos tiekėjui paslaugos (pvz., teikti pastato ar jo atskirų butų ir kitų patalpų duomenis ar jų pasikeitimus, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, teikti atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitas ir kt.) ir šių paslaugų apmokėjimo tvarka. Analogiškas teisinis reglamentavimas galioja ir šiuo metu. Tai reiškia, kad teisės aktais buvo ir yra įtvirtinta vartotojo pareiga teikti šilumos tiekėjui duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, o esant šilumos tiekėjo ir valdytojo susitarimui – valdytojo pareiga teikti duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Šilumos tiekėjo pareigos rinkti, tikslinti duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, teisės aktai nenumato.
83. Be to, namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį viešą registrą įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnis). Ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga, kaip išaiškino kasacinis teismas, negali būti perkelta iš namo savininkų šilumos energiją teikiančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017).
84. Byloje nėra duomenų, kad ieškovei buvo pateikti duomenys apie pastate esančias patalpas, kurios gali turėti įtakos mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė šilumos energiją skirsti netinkamai ir neproporcingai.
85. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant šios bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl procesinės baigties
86. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Simona Dementavičienė
Edvardas Paliokas
Jurgita Sujetienė