Administracinė byla Nr. A-1633-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07319-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.9; 11.12. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. R. (Z. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. R. (Z. R.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, S. B., G. S. dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Z. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, Vilniaus miesto skyrius) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-847 ir NŽT 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2339; 2) įpareigoti Vilniaus miesto skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti pareiškėjui Z. R. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui; 3) pareiškėjo Z. R. naudai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 21 d. pareiškėjas Z. R. kartu su suinteresuotais asmenimis S. B. ir G. S. kreipėsi į atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydami kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad jiems būtų suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m. Vilniaus miesto skyrius skundžiamu 2013 m. liepos 29 d. raštu pripažino, kad pareiškėjas turi teisę atkurti 0,6221 ha ploto žemės iš buvusio savininko K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 5,5991 ha ploto žemės Vilniaus apskrityje, Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, kadangi (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. ir nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui turi būti vykdomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimą pareiškėjas apskundė NŽT, tačiau ji 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-2339 prašymo netenkino. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto skyrius nepagrįstai taiko Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. spalio 11 d. nutarimu. Pažymėjo, kad ginčo teritorija Vilniaus miestui priskirta iki 1995 m. birželio 1 d., todėl atsakovas klaidingai nurodo, jog Upytės kaimas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Nuosavybės teisės į miesto žemę (iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai atsisako kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Nurodė, jog neegzistuoja joks aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, būtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nėra jokių kliūčių vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus miesto skyriaus atsisakymas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją yra aiškiai neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad viešojo administravimo subjektas tinkamai vykdys įstatyme įtvirtintas savo funkcijas ir imsis visų įstatymų leidėjo jam suteiktų teisių, siekiant kuo skubiau atkurti nuosavybės teises. Skundžiamais sprendimais vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt. Atsakovo neteisėti veiksmai sukelia jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, o pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negali būti užbaigtos tik dėl įstatyme nustatytų atsakovo funkcijų nevykdymo. Atsakovas su pareiškėju nesiskaito, savivaliauja nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl jis nuolat jaučia nervinę įtampą bei pažeminimą, prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui liko atkurti nuosavybės teises į 0,3731 ha buvusio savininko K. R. turėtos 5,5991 ha žemės. Teigė, jog žemės valda, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teise, patenka į teritoriją, paskirtą Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. Teritorijoje, kuri Vilniaus miesto savivaldybei priskirta po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį, todėl NŽT pagrįstai atsisakė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl natūra grąžintinų žemės sklypų suformavimo Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra į tą buvusio savininko turėtos žemės dalį, kuri yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir nepatenka į 120 ha žemės sklypo teritoriją (duomenys neskelbtini) mikrorajone, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ paskirtą neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto tarybai. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarime buvo pasisakyta tik dėl valstybės išperkamos žemės priskyrimo Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. Nurodė, kad 2013 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas nurodyti 120 ha žemės sklypo teritoriją (duomenys neskelbtini) mikrorajone, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 paskirtą Vilniaus miesto tarybai, į kurią patenka buvusio savininko K. R. turėtos žemės dalis. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. rugsėjo 26 dd. raštu pateikta žemės sklypų analize ir buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės kartografine medžiaga, buvusių savininkų turėtos žemės valda, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjas, patenka į teritoriją, Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., kurioje nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą nesutiko su juo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad dalis buvusio savininko turėtos žemės patenka į teritoriją, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteiktą ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartimi perduotą naudotis Vilniaus miesto tarybai. Ši žemė priskirtina valstybės išperkamai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes skirta Vilniaus miesto gyventojų reikmėms tenkinti ir jų poilsiui organizuoti. Ginčo teritorija Vilniaus miesto reikmėms naudoti priskirta po 1995 m. birželio 1 d., todėl nuosavybės teisių atkūrimas vykdytinas kaip į teritoriją, kuri miestui pagal teisės aktus priskirta tik po 1995 m. birželio 1 d., vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, buvusio savininko turėta žemė patenka ir į teritoriją, kuri pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, priskirtina infrastruktūros teritorijų funkcinei zonai, taip pat teritoriją, kurioje nustatytos gatvių raudonosios linijos. Į ginčo žemę patenka ir valstybinės reikšmės miškas. Teritorijoje, priskirtoje miestui po 1995 m. birželio 1 d., laisvos žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą organizuoja NŽT, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,6221 ha ploto buvusio savininko K. R. visuotinio žemės nacionalizavimo metu valdytos 5,5991 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) km., Vilniaus m., Vilniaus apskr. Pareiškėjui Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,2490 ha žemės sklypo dalį, esančią prie jam priklausančių pastatų 0,9960 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl pareiškėjui liko atkurti nuosavybės teises į 0,3731 ha žemės plotą. Pareiškėjas 2003 m. kovo 20 d. prašyme išreiškė valią atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra.

Dalis buvusio savininko K. R. turėtos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“, kuris buvo pakeistas Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai. Minėto Vyriausybės nutarimo 2 punktu nustatyta, kad nurodytas žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1460-01 nustatyta, kad minėta žemė (viso 120 ha ploto žemės sklypas) suteikiama Vilniaus miesto savivaldybės tarybai Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti. 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartimi 120 ha žemės sklypas, į kurį patenka dalis buvusio savininko turėtos žemės, 99 m. suteiktas naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.

Pareiškėjas kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bendrosios kompetencijos teisme kėlė ginčą dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, patenkančią į Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduoto 120 ha ploto žemės sklypo ribas, pagrįstumo, tačiau įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013 pareiškėjo bei trečiųjų asmenų reikalavimai dėl 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir 2003 m. balandžio 8 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 414 dalių dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio(duomenys neskelbtini) kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto tarybai, 2000 m. gegužės 4 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutarties dalių dėl minėtos žemės sklypo dalies perdavimo panaikinimo buvo atmesti, konstatavus, kad ginčijami teisės aktai ir panaudos sutartis yra teisėti, priimti remiantis galiojančiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų 2013 m. gegužės 19 d. prašymą, siekdamas tiksliai įvertinti, kiek tiksliai žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės yra laisvos ir neužimtos valstybiniam parkui įrengti, kurioje gali būti suformuotas žemės sklypas grąžinimui natūra, 2013 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas pateikti teritorijų planavimo dokumento ištrauką, kurioje teritorija, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai, patenka į buvusio savininko K. R. turėtos žemės Upytės kaime, dalį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu atsakovui pateikė ištraukas iš teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio, nurodydamas teritoriją, suteiktą Vilniaus miesto tarybai, skirtą miesto parkui įrengti. Techninė dokumentacija bei 2001 m. liepos 9 d. atlikta buvusio savininko K. R. žemėvaldos kartografija buvo perduota rangovui atlikti galimo grąžinti natūra žemės sklypo paženklinimo bei žemės sklypo kadastro duomenų bylos parengimo darbus. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais Nr. 49SK-(14.49.109.)-1521 ir Nr. 49SK-(14.49.109.)-1522 suformavo ir patvirtino žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 (0,9091 ha ir 0,6356 ha ploto) kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Arlitanus“ parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu pakvietė pareiškėją bei trečiuosius suinteresuotus asmenis susipažinti su grąžinamų natūra žemės sklypų plotais, vieta, ribomis ir kitais duomenimis. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 18 d. prašymą, 2014 m. spalio 27 d. raštu paaiškino, kad pareiškėjui tenkanti 0,9091 ha ploto žemės sklypo dalis sudaro 0,0951 ha plotą, o pareiškėjui tenkanti 0,6356 ha ploto žemės sklypo dalis – 0,0665 ha.

Teismas, įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui proceso eigą, konstatavo, kad atsakovas tinkamai vykdė įstatyme numatytas funkcijas, neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, o taip pat priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimo nuostatas, įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai skundžiamu 2013 m. liepos 29 d. sprendimu nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti pareiškėjui Z. R. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui teritorijoje, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartimi perduotoje naudotis Vilniaus miesto tarybai Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 ir 1061 punktuose numatytus veiksmus NŽT privalo atlikti, kai atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo šioje teritorijos dalyje jau išspręstas teismine tvarka, teisės aktai, kurių pagrindu ši žemė perduota naudotis Vilniaus miesto tarybai, pripažinti teisėtais. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovui nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, kad šioje teritorijoje esanti žemė yra laisva (valstybės neišperkama) ir, atitinkamai, nekilo pareiga jos atžvilgiu atlikti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 ir 1061 punktuose nurodytų veiksmų bei kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų nuosavybės teisės grąžinimui suprojektavimo. Minėti galiojantys teisės aktai patvirtina konkretų ir aiškiai išreikštą visuomenės poreikį minėtai teritorijai, t. y. savivaldybės parkui įrengti ir eksploatuoti, valstybinės reikšmės rekreaciniams miškams išsaugoti. Taigi atsakovas, gavęs pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų 2013 m. gegužės 19 d. prašymą, pagrįstai, siekdamas įvertinti, kiek tiksliai žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės yra laisvos ir neužimtos minėtam parkui įrengti, kurioje gali būti suformuotas žemės sklypas grąžinimui natūra, 2013 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas pateikti teritorijų planavimo dokumento ištrauką, kurioje teritorija, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai, patenka į buvusio savininko K. R. turėtos žemės Upytės kaime, dalį.

Pažymėjo, jog atsakovas, iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento gavęs ištraukas iš teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio, kurioje nurodyta teritorija, suteikta Vilniaus miesto tarybai, skirta miesto parkui įrengti, pagrįstai tęsė nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui į žemę, nepatenkančią į teritoriją, skirtą miesto parkui įrengti. Nuosavybės teisių atkūrimui natūra atsakovas 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais suformavo ir patvirtino dviejų žemės sklypų kadastro duomenis. Nors atsakovas, atlikdamas šiuos veiksmus, vadovavosi nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, reglamentuojančia nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo žemę (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 103 punktas), teismas vertino, kad šis faktas pats savaime pareiškėjo teisių nepažeidžia. Nepriklausomai nuo to, ar žemė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra kaimo, ar miesto teritorijoje, galioja principinė nuostata, kad buvusio savininko turėta žemė grąžinama natūra, jei pilietis to pageidauja ir jei žemė nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Pastebėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė patvirtino, kad pareiškėjui iš esmės nėra svarbu, ar žemė jam natūra bus grąžinta pagal procedūras, taikomas nuosavybės teisių atkūrimui į kaimo, ar į miesto žemę. Taigi skundžiamas atsakovo sprendimas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko turėtą žemę, nepatenkančią į Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteiktą naudotis Vilniaus miesto tarybai, kaip į kaimo žemę, pareiškėjo teisių nepažeidžia. Pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjui yra realiai vykdomas, pareiškėjas ginčo dėl atsakovo sprendimų, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui pagal procedūrą, taikomą atkuriant nuosavybės teises į kaimo žemę, nekėlė. Be to, byloje nekyla ginčo dėl tos aplinkybės, kad buvusio savininko valdyta žemė priskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, jei ši žemė nepriskirta valstybės išperkamai. Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 11 d. nutarime sprendė dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto tarybai perduoto naudotis 120 ha ploto žemės sklypo faktinio priskyrimo Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., tačiau išvadų dėl buvusio savininko turėtos žemės, nepatenkančios į Vilniaus miesto tarybai perduotą žemės sklypą, priskyrimo miestui iki 1995 m. birželio 1 d., nepadarė. Todėl teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, konstatavo kad skundžiamas atsakovo sprendimas nesikreipti į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, o nuosavybės teisių atkūrimą natūra toliau vykdyti teritorijos dalyje, nepatenkančioje į Vyriausybės nutarimu Vilniaus miesto tarybai perduoto naudotis žemės sklypo ribas, kaip į kaimo žemę pagrįstas ir teisėtas, jis pareiškėjo teisių nepažeidžia, todėl pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamus sprendimus bei įpareigoti atsakovą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti pareiškėjui žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, nėra.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti iš valstybės 20 000 Lt  neturtinės žalos atlyginimo kildino iš, pareiškėjo manymu, neteisėto ir nepagrįsto atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, išreikšto skundžiamame sprendime. Tačiau teismas nenustatė skundžiamo atsakovo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Jokių kitų konkrečių galimai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo pareiškėjas nenurodė. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas teritorijoje, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai, realiai vyksta, pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimui natūra yra suformuoti žemės sklypai. Teismas pažymėjo, jog esant tokioms aplinkybėms, nenustatyta būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėti valdžios institucijų veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

III.

Pareiškėjas Z. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, dėl ko bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleista jos esmė ir nepagrįstai atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo. Atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamu sprendimu paneigtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarime padarytos išvados.

Pažymi, kad atsakovo sprendimas atsisakyti kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingą žemės sklypą grindžiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo nuomone, atsakovo nurodyti teisės aktai nagrinėjamu atveju netaikytini. Atsakovas klaidingai nurodo, jog (duomenys neskelbtini) kaimas (teritorija, kurioje prašoma suformuoti žemės sklypą) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Toks atsakovo teiginys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams, todėl negali būti laikomas pagrįstu. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paminėtoje byloje nepadarė išvadų dėl buvusio savininko turėtos žemės, nepatenkančios į Vilniaus miesto tarybai perduotą žemės sklypą, priskyrimo miestui iki 1995 m. birželio 1 d.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamas atsakovo sprendimas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko turėtą žemę, kaip į kaimo žemę, pareiškėjo teisių nepažeidžia. Ši teismo išvada yra neteisinga, nepagrįsta jokia įstatymo norma. Įstatyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemės grąžinimas natūra mieste ir kaime yra reglamentuojamas skirtingai. Pabrėžė, jog atsakovo 2014 m. rugpjūčio 26 d. (bylos nagrinėjimo metu) priimti sprendimai, kuriais suformuoti ir patvirtinti dviejų žemės sklypų kadastro duomenys, yra niekiniai, nes jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Šie sprendimai priimti vadovaujantis teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę, nors nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui turi būti vykdomas remiantis teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą į miesto vietovėje esančią žemę. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie atsakovo veiksmai neginčijamai patvirtina, jog atsakovas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą.

Pastebi, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymo nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Pažymi, kad ginčo sklypui nėra jokio įstatymo nustatyta tvarka patvirtinto detaliojo plano. Priešingai, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I10-955-2003 Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 393V „Dėl 120 ha teritorijos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g.) detaliojo plano tvirtinimo“ yra panaikintas. Taigi joks aiškiai išreikštas visuomenės poreikis nagrinėjamu atveju neegzistuoja, todėl nėra jokių kliūčių vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo teritoriją priskyrė valstybės išperkamai žemei.

Atsakovas, atsisakydamas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, dėl ko pareiškėjas patiria tęstinio pobūdžio neturtinę žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai sukelia pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Siekdamas atkurti teises į ginčo žemę, pareiškėjas atliko visus nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytus veiksmus – visi reikiami dokumentai buvo pateikti laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų. Nepaisant to, nuosavybės teisės pareiškėjui nėra atkurtos nors tam nėra jokių kliūčių. Pabrėžia, jog šiuo metu nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negali būti užbaigtos tik dėl to, kad atsakovas nevykdo įstatyme numatytų savo funkcijų. Pažymi, jog pareiškėjas nuolat jaučia nervinę įtampą bei pažeminimą dėl to, kad atsakovas su juo visiškai nesiskaito ir savivaliauja nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Dėl šios priežasties pareiškėjas yra praradęs pasitikėjimą valdžios institucijomis.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 49SF-(14.49.104)-847 ir NŽT 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5.)-2339 teisėtumo ir pagrįstumo, NŽT Vilniaus miesto skyriaus pareigos kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti pareiškėjui Z. R. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, taip pat neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nuosavybės teises siekia atkurti būtent natūra. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad dalis žemės, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, patenka į 120 ha teritoriją, kuri 1999 m. liepos 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir jį įgyvendinančių teisės aktų pagrindu yra perduota Vilniaus miesto reikmėms, taigi Atkūrimo įstatymo prasme yra valstybės išperkama žemė ir šioje teritorijoje nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra. Tuo tarpu likusi teritorija, kurioje yra buvusio savininko nuosavybės teise valdyta žemė, Vilniaus miestui buvo priskirta po 1995 m. birželio 1 d., konkrečiai, 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu, todėl pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės teisės į šią žemę turi būti atkuriamos kaip į kaimo vietovėje esančią žemę (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis). Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, taip pat, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, teismas atmetė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir jiems taikytiną reguliavimą teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo teiginiams iš dalies pritaria.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. nuosavybės teise valdytą žemę, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu atskirai nepasisako. Ginčas iš esmės kyla dėl žemės, į kurią pareiškėjui atkurtinos nuosavybės teisės, statuso Atkūrimo įstatymo prasme (miesto ar kaimo vietovės žemė), ir, atitinkamai, nuosavybės teisių atkūrimui taikytinos procedūros.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia iš esmės du argumentus. Pirma, pareiškėjas nurodo, kad žemė, į kurią jis siekia atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miestui buvo priskirta iki 1995 m. birželio 1 d., todėl Atkūrimo įstatymo prasme laikytina miesto žeme. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT, Konstitucinis Teismas) 2012 m. spalio 11 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui.

Antra, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dalis žemės, į kurį pareiškėjas siekia natūra atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas nurodo, kad 120 ha ginčo žemės sklypui visuomenės poreikis nėra išreikštas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši žemė laikytina valstybės išperkama.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo faktinėms aplinkybėms taikytino reguliavimo prasme pagrįstai išskyrė dvi teritorijų kategorijas, esančias K. ir M. R. nuosavybės teise valdytame žemės sklype. Kaip matyti iš bylos medžiagos (t. I, b.l. 86-87), dalis pirmiau minėto nuosavybės teise valdyto 11,2 ha žemės sklypo patenka į 120 ha žemės sklypą, kuris 1999 m. liepos 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir jį įgyvendinančių teisės aktų pagrindu perduotas Vilniaus miesto reikmėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dalis buvusio savininko K. R. turėtos žemės(duomenys neskelbtini) kaime, minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 895, kuris buvo pakeistas 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai. Šio Vyriausybės nutarimo 2 punktu nustatyta, kad nurodytas žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1460-01 nustatyta, kad minėta žemė (viso 120 ha ploto žemės sklypas) suteikiama Vilniaus miesto savivaldybės tarybai Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti (t. III, b. l. 145). 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartimi 120 ha žemės sklypas, į kurį patenka dalis buvusio savininko turėtos žemės, 99 m. suteiktas naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (t. III, b. l. 146-147).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LRKT 2012 m. spalio 11 d. nutarime konstatavo, kad pirmiau minėto 1999 m. liepos 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 895 1.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai, o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013 pareiškėjo bei trečiųjų asmenų reikalavimus dėl 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir 2003 m. balandžio 8 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 414 dalių dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto tarybai, 2000 m. liepos 4 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 4d. panaudos sutarties dalių dėl minėtos žemės sklypo dalies perdavimo panaikinimo atmetė konstatavęs, kad ginčijami teisės aktai ir panaudos sutartis yra teisėti, priimti remiantis galiojančiu ir Konstitucijai neprieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu (t. I, b. l. 96-100).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomenės poreikis gali būti išreikštas vieninteliu aktu – teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu, o minėtos 120 ha teritorijos detalusis planas nėra patvirtintas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad LRKT 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Iš šiame nutarime pateiktų išaiškinimų matyti, jog pagal Konstituciją valstybė nuosavybės teisių natūra gali neatkurti, be kita ko, tuomet, kai konkrečiai žemei yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis nepriklausomai nuo to, ar tai miesto, ar kaimo vietovės žemė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta, be kita ko, žemės sklypų, numatomų naudoti ar naudojamų bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai. Pirmiau minėto LR Vyriausybės nutarimo Nr. 895 preambulėje nurodyta, kad Vyriausybė šį nutarimą priėmė siekdama sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti poilsį, o 1.3 ir 2 punktais aptariamas žemės sklypas perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai naudoti bendroms gyventojų reikmėms, t. y. savivaldybės parkui įrengti ir išsaugoti valstybinės reikšmės rekreacinius miškus, taigi, tikslo prasme šiame nutarime minėtam 120 ha žemės sklypui yra aiškiai įvardintas ir apibrėžtas visuomenės poreikis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7–276–04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177; 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1354/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, viena vertus, nėra ginčo dėl LRKT 2012 m. spalio 11 d. nutarime konstatuotos faktinės aplinkybės, jog 1998 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 292 patvirtino Vilniaus miesto bendrąjį planą, iš kurio fragmento matyti, jog aptariamas 120 ha žemės sklypas yra įtrauktas į bendro naudojimo teritoriją, skirtą rekreacijai ir infrastruktūrai, ši paskirtis nekito ir vėliau patvirtintuose Vilniaus miesto bendruosiuose planuose. Taigi jau iš 1998 m. patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių galima įžiūrėti išreikšto visuomenės poreikio į šį sklypą apraiškas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje vertinamu atveju taikytinas ne tik Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, bet ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 14 punktas, kuriame expressis verbis nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir yra užimta parkų. Šių parkų ribas ir plotus nustato Vyriausybė.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir apeliantas apeliaciniame skunde, LRKT 2012 m. spalio 11 d. nutarime konstatavo, jog LR Vyriausybės nutarimo Nr. 895 1.3 punktu Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduotas naudoti 120 ha sklypas, Vilniaus miestui Atkūrimo įstatymo prasme buvo priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d.

LR Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) nutarimo Nr. 895 2 punkte nurodyta, kad nutarimo 1.3 punkte nurodytas 120 ha žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti (t. y. paskirčiai, nurodytai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 14 punkte) išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 14 punkte nėra įtvirtintas reikalavimas, jog visuomenės poreikis į konkretų ginčo sklypą būtų išreikštas būtent detaliuoju planu.

Dėl pirmiau pateiktų argumentų teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad galiojantys teisės aktai patvirtina aiškiai išreikštą ir konkretų visuomenės poreikį į aptariamą 120 ha žemės sklypą, todėl dėl šios žemės atsakovas neturėjo pagrindo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo pareiškėjo nuosavybės teisėms atkurti natūra.

Kiek tai susiję su buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalimi, kuri nepatenka į 120 ha žemės sklypą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ši teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta po 1995 m. birželio 1 d., teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad buvusio savininko valdyta žemė priskirta Vilniaus miesto teritorijai 1996 m. balandžio 24 d.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kada ginčo žemė priskirta Vilniaus miesto teritorijai, nes, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jo ir jo atstovų pozicijos bylos nagrinėjimo eigoje, taip pat apeliacinio skundo, būtent šis klausimas ir yra vienas iš pagrindinių ginčo aspektų. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad procedūros, kurios pagrindu atliekamas nuosavybės teisių atkūrimas (miesto ar kaimo vietovės žemę), savaime nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes pareiškėjas 2013 m. gegužės 19 d. d. prašymu (t. I, b.l. 36) pateikė konkretų prašymą atsakovui – kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo suformavimo, jo skundas grindžiamas būtent ta faktine aplinkybe, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas jo atžvilgiu turi būti vykdomas griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Šiuo klausimu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 11 d. nutarime pažymėjo, jog „<...> 2. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. priėmė potvarkį Nr. 87p, kurio 1 punktu inter alia suteikė ir priskyrė žemės sklypus Akmenės, Anykščių, Jurbarko, Kapsuko, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Radviliškio, Skuodo, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, Palangos ir Vilniaus miestuose pagal 1–15 priedėlius.

Pagal šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“ Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti buvo suteiktas naudoti nuolatinai 681,6 hektaro žemės sklypas. Šiame priedėlyje taip pat nustatytos žemės suteikimo sąlygos, inter alia tai, kad Vilniaus miesto vykdomasis komitetas sumoka priedėlyje nustatytą pinigų sumą „naujai žemei įsisavinti vietoj (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti nuolatiniam naudojimui paimamų <...> žemės ūkio naudmenų“, dalis jų skiriama statybos ir montavimo darbams, taip pat sumokama už naikinamus melioracijos ir laukų drėkinimo sistemos įrenginius, jais atlyginama už įdėtas, bet nepanaudotas lėšas miškui prižiūrėti ir kt.

Taigi Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p tam tikras Vilniaus rajone buvusias teritorijas priskyrė Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti.

Iš konstitucinės justicijos byloje esančios grafinės medžiagos (žemės skyrimo projekto „Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai ((duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti bei fekalinės ir lietaus kanalizacijos kolektoriams tiesti) žemės skyrimo projektas“, brėžinio „Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos VK kapitalinės statybos valdybai ((duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti) (duomenys neskelbtini) T. Ū. T. riboje skirto sklypo atribojimo brėžinys“, kuriuo pažymėtos ribos, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p) matyti, kad teritorija, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkio Nr. 87p 12 priedėliu suteikta inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti, apėmė ir (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra.

Taigi teritorija, apimanti inter alia (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta ir priskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p.

3. Konstitucinės justicijos byloje esanti grafinė medžiaga, inter alia Vilniaus rajono Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame matyti 1994 m. Vilniaus miesto užstatymo zona, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribų projektas, rengtas 1994 m., leidžia konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, patenkantis į teritoriją, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p skirtą inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti, tuo metu jau buvo žymimas kaip Vilniaus miesto teritorija, miestui suteikta minėtu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu.

4. Seimas 1996 m. balandžio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 1996 m. gegužės 10 d., kuriuo inter alia buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos.

4.1. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta:

„1. Priskirti Vilniaus miesto savivaldybei šias Vilniaus rajono savivaldybės gyvenamąsias vietoves ar jų dalis: <...>

2) Pilaitės, Smalinės, Varnės gyvenamąsias vietoves ir Buivydiškių, Gudelių, Salotės, Dvarykščių, Vilkeliškių, Padekaniškių, Kriaučiūnų, Platiniškių, Naujosios, Plytinės, Gineitiškių, Pavilionių gyvenamųjų vietovių dalis (Vilniaus miesto Sudervėlės gyvenamųjų namų kvartalų naudojama žemė – 583,2 ha <...>).“

Taigi pagal šiuo įstatymu nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, pateko į nustatytomis ribomis apibrėžtą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją.

Pažymėtina, kad iš šio įstatymo travaux préparatoires, inter alia jo projekto aiškinamojo rašto, matyti, jog šio įstatymo tikslas – „pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija“.

Vadinasi, (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskyrus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi teritorija, kuri Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta dar 1988 m., t. y. dar iki Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo priėmimo.

<...> 7. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p, o 1996 m. balandžio 24 d. priimtu Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu inter alia šį žemės sklypą priskyrus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo tik įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi miesto teritorija.“

Įvertinusi pirmiau cituotus Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarime pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime sprendė dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto tarybai perduoto naudotis 120 ha ploto žemės sklypo faktinio priskyrimo Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., tačiau išvadų dėl buvusio savininko turėtos žemės, nepatenkančios į Vilniaus miesto tarybai perduotą žemės sklypą, priskyrimo miestui iki 1995 m. birželio 1 d., nepadarė. Viena vertus, sutiktina su teiginiu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimo vertinimo objektas buvo minėto Nutarimo 1.3 punktas, taigi, buvo spręsta dėl 120 ha teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui datos.

Kita vertus, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų motyvų, jis tokią išvadą padarė įvertinęs, be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkį Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“, kuriuo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai buvo suteiktas ne tik 120 ha ginčo žemės, bet 681,6 ha žemės sklypas, skirtas, be kita ko, (duomenys neskelbtini) gyvenamajam rajonui statyti. Teisėjų kolegijos manymu, tų pačių faktinių aplinkybių (t. y. atitinkamos teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui laikas) to paties teisinio reguliavimo (t. y. Atkūrimo įstatymo) požiūriu negali būti skirtingas.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Konstitucinis Teismas nepadarė jokių šiai bylai reikšmės turinčių išvadų dėl žemės, kuri nepatenka į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą 120 ha žemės sklypą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje nepagrįstai nevertino aplinkybių ir įrodymų, siekiant nustatyti, ar ginčo žemė, nepatenkanti į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą 120 ha žemės sklypą, patenka į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėliu 1988 m. Vilniaus miestui priskirtą teritoriją. Tik nustačius šią faktinę aplinkybę būtų pagrindas spręsti, kuriuo metu ginčo žemė Atkūrimo įstatymo prasme buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai, ir, atitinkamai, spręsti, ar atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į ginčo žemę kaip į miesto žemę.

Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ir su tuo susijusių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, jų vertinimas pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme ribotų proceso dalyvių teisę į apeliaciją, ginčijamas teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kadangi pirmiau aptartų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrindu teismas sprendė klausimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat naikintina ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar byloje bus nustatyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai ar neveikimas.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Z. R. (Z. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė