Civilinė byla Nr. e3K-3-126-313/2019
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00688-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.2.2.3.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. M. ir G. M., atstovaujamos globėjo V. M., kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ bankroto administratoriaus Juozo Žvirblio prašymą dėl įmonės savininkų procesinės padėties pakeitimo ir leidimo nukreipti išieškojimą į V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininkų V. M. ir G. M. turtą bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sąlygas išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko ir jo sutuoktinio turimo turto, aiškinimo ir taikymo.
2. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi V. M. gamybinei-komercinei firmai „Stilma“ iškelta bankroto byla, jos bankroto administratoriumi paskirtas Juozas Žvirblis, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d. 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
3. Bankroto administratorius pateikė prašymą dėl įmonės savininkų procesinės padėties pakeitimo ir leidimo nukreipti išieškojimą į V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininkų V. M. ir G. M. turtą.
4. V. M. su prašymu nesutiko, nurodė, kad bankroto byloje nebuvo išspręstas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo, įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl teisę išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turimo turto įmonė prarado.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą tenkino: pakeitė bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininko V. M. ir jo sutuoktinės G. M. procesinę padėtį iš trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų į atsakovų, leido nukreipti išieškojimą į V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininko ir jo sutuoktinės turtą, taip pat ir tą turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.
6. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad bankroto administratorius nurodė, jog įmonė neturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių reikalavimai, o taikos sutarties bankroto procese sudaryti nepavyko. Įmonė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. turi bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto įmonės statusą, o tai, teismo vertinimu, reiškė, kad taikos sutarties bankroto procese jau ir nebebuvo galimybės sudaryti. Teismas konstatavo, kad egzistavo sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės turtą.
7. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų V. M. ir G. M., atstovaujamos globėjo V. M., atskirąjį skundą, 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį.
8. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atskirajame skunde atsakovų buvo nurodytos naujos aplinkybės dėl atsakovės psichikos sveikatos sutrikimo nuo 1995 metų, todėl jų apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, nes atsakovai šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu pagrindu, atsikirsdami į bankroto administratoriaus prašymą, nesirėmė pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad bankroto administratoriaus pateikti duomenys apie tai, jog atsakovė G. M. buvo įmonės darbuotoja, patvirtino faktą, jog individuali įmonė buvo atsakovų šeimos verslas. Teismo teigimu, nurodyto fakto užteko konstatuoti atsakovės G. M. aktyvų dalyvavimą įmonės veikloje bei prisidėjimą prie įmonės veiklos intelektiniu darbu. Atsakovai turėjo pareigą paneigti, kad atsakovė aktyviai nedalyvavo įmonės veikloje. Atsakovės G. M. ligos faktas savaime nebuvo priežastis konstatuoti, jog ji įmonės veikloje faktiškai nedalyvavo, nes pagal darbingumo lygio pažymą ji iš dalies buvo darbinga, todėl, nors ir ribotai, galėjo dalyvauti įmonės veikloje ir gauti iš jos pajamų.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutarties dalį, kuria buvo leista išieškojimą nukreipti į V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininko sutuoktinės G. M. turtą, taip pat ir tą turto dalį, kuri yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės įmonės „Stilma“ bankroto administratoriaus prašymą dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko sutuoktinio turtą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje konstatuota, kad galimybė išieškoti iš individualios įmonės savininko sutuoktinio turto yra tik tuomet, kai įmonė yra šeimos verslas, t. y. kai verslui naudojamas abiejų sutuoktinių fizinis ir intelektinis darbas ir abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Teismai rėmėsi tik formaliu atsakovės G. M. įdarbinimo įmonėje faktu. Atsakovai teigia, kad ši atsakovė dėl savo psichinės negalios negalėjo prisidėti prie įmonės veiklos intelektiniu darbu, negalėjo aktyviai veikti įmonės interesais ir apskritai įmonėje buvo įdarbinta tik formaliai. Sprendžiant klausimą dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko sutuoktinio turtą, nepakanka konstatuoti formalų sutuoktinio įdarbinimo faktą, taip pat ribotas individualios įmonės savininko sutuoktinio dalyvavimas įmonės veikloje atliekant paprastas funkcijas negali būti laikomas aktyviu dalyvavimu bei prisidėjimu prie šeimos verslo kūrimo.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Kreditorius, siekiantis įrodyti, kad bankrutuojančios įmonės savininko sutuoktinis dalyvavo šeimos versle, turi pareigą įrodyti aktyvius tokio sutuoktinio veiksmus, pastangas kuriant verslą, bendrai veikiant su įmonės savininku.
11. Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nenagrinėjo atsakovų nurodytų naujų aplinkybių dėl G. M. psichikos sveikatos sutrikimo nuo 1995 metų, nes atsakovai šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu pagrindu, atsikirsdami į bankroto administratoriaus prašymą, nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog vien G. M. ligos faktas savaime nėra priežastis konstatuoti, kad įmonės veikloje ji faktiškai nedalyvavo.
11.2. Atsakovų individuali įmonė buvo įsteigta santuokos metu, tai iš esmės buvo šeimos verslas: verslui buvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gautos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors ir registruota tik vieno iš sutuoktinių vardu, pripažintina bendra sutuoktinių nuosavybe. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-596-618/2014 dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo konstatuota, jog V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ yra šeimos verslas, kurio veikloje dalyvauja abu sutuoktiniai. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Bankroto administratorius, teikdamas prašymą dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininkų turtą, nurodė, jog nuo (duomenys neskelbtini) su G. M. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta dirbti į V. M. gamybinę-komercinę firmą „Stilma“ vadybininke. Darbo sutartis įsigaliojo ir G. M. įmonėje dirbti pradėjo nuo 1995 m. rugsėjo 20 d. Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad G. M. buvo įdarbinta formaliai, tačiau iš byloje esančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų matyti, kad G. M. buvo draudžiama socialiniu draudimu V. M. gamybinėje-komercinėje firmoje „Stilma“ nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 29 d., nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d., nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Vadinasi, nurodytais laikotarpiais G. M. dirbo ir jai buvo priskaičiuojamos draudžiamosios pajamos, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.
12. Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą bankrutavusi V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“, atstovaujama bankroto administratoriaus J. Žvirblio, prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendime dėl G. M. neveiksnumo nustatymo nėra konstatuota, kad G. M. psichinės ligos pradžia sietina su 1995 metais. Priešingai, laikytina, kad G. M. psichikos ligos pradžia – 2007 metai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės dėl G. M. psichinės ligos eigos ir ligos pradžios turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o atsakovai teiginių apie tariamą ligos eigos pradžią nuo 1995 metų nepagrindė jokiais kitais leistinais įrodymais. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendime nurodyta, kad suinteresuoto asmens G. M. atstovė advokatė nesutiko, jog moters veiksnumas būtų apribotas darbo teisinių santykių srityje. Priimdamas sprendimą teismas G. M. darbo teisinių santykių srityje nustatė ribotą veiksnumą.
12.2. Atsakovų teiginiai apie formalų G. M. darbą V. M. gamybinėje-komercinėje firmoje „Stilma“ nepagrįsti įrodymais. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas įrodė priešingus faktus. Pažymėtina, kad iš pažymos matyti, jog nuo 2011 metų iki 2013 metų G. M. pajamos buvo tikrai nemažos ir jos nebuvo formaliai įrašytos bei nekintamos, tai reiškia, kad G. M. skirtingais mėnesiais gaudavo skirtingo dydžio darbo užmokestį, dirbo pagal su ja sudarytos darbo sutarties sąlygas. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad įmonėje G. M. nedirbo, pajamų negavo.
12.3. Įmonė buvo įsteigta santuokos metu, tai buvo šeimos verslas, verslui buvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, iš veiklos gaunamos pajamos naudotos visos šeimos poreikiams tenkinti. Tai patvirtino pats V. M., dėstydamas savo poziciją byloje dėl bankroto bylos iškėlimo V. M. gamybinei-komercinei firmai „Stilma“. Pajamos, gautos iš V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“, buvo vienintelės atsakovų pajamos. Duomenų apie tai, kad atsakovai turėjo kitų pragyvenimo šaltinių, bankroto byloje nebuvo surinkta.
12.4. Bankroto administratoriui pateikus duomenis apie įmonės įsteigimą santuokos metu, G. M. darbą įmonėje ir apie jos neveiksnumo nustatymą, atsakovai turėjo pareigą paneigti tokius bankroto administratoriaus teiginius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sąlygas išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko ir jo sutuoktinio turimo turto, aiškinimo ir taikymo
13. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato CK, IĮĮ bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 straipsnio 1, 4 dalys).
14. Pagal IĮĮ 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis), ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra nurodęs, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011).
15. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).
16. Sutuoktinių turto teisinį režimą, jeigu jis nenustatytas vedybų sutartimi, reglamentuoja CK 3.87–3.100 straipsniai. Pagal bendrąją taisyklę įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.91 straipsnyje nustatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, o įsteigtos iki santuokos sudarymo – pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato individualios įmonės turto teisinį režimą ir nurodo jo nuosavybės formą, kuri reikšminga sprendžiant dėl sutuoktinių turtinių teisių, pvz., sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės kiekio, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, vieno sutuoktinio dalies nustatymo ir pan. Šios teisės normos ir jų pagrindu nustatytas individualios įmonės turto režimas neturi lemiančios teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutuoktinių atsakomybės už individualios įmonės prievoles, nes nereglamentuoja įmonės, kaip savarankiško civilinių santykių subjekto, ir sutuoktinių civilinės atsakomybės, kai individualios įmonės turto nepakanka įmonės turtinėms prievolėms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
18. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje taip pat išaiškino, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidarioji, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.
19. Atsakovai, kasaciniame skunde remdamiesi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nes kreditorius, siekiantis įrodyti, jog bankrutuojančios įmonės savininko sutuoktinis dalyvavo šeimos versle, turėjo pareigą įrodyti aktyvius tokio sutuoktinio veiksmus, pastangas kuriant verslą, bendrai veikiant su įmonės savininku. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
20. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai individualiai įmonei nepakanka turto jos skoloms apmokėti ir, kreditoriui ar bankroto administratoriui pareiškus ieškinį, siekiant nukreipti skolų išieškojimą į individualios įmonės savininko ar jo sutuoktinio turtą, paprastai ieškovo (kreditoriaus ar bankroto administratoriaus) galimybės įrodyti kito sutuoktinio (ne individualios įmonės savininko) aktyvų dalyvavimą įmonės veikloje yra labai ribotos, nes ieškovas dažniausiai niekaip nėra susijęs su įmonės savininku ar jo sutuoktiniu ir apie įmonės ar jo savininko bei šio sutuoktinio veiklą sprendžia tik iš jam perduotų dokumentų. Dėl to tokiu atveju patikimesniais įrodymais laikytini ne šalių paaiškinimai, o pateikti rašytiniai įrodymai: dokumentai, pavyzdžiui, darbo sutartis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiai ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 21 straipsnį darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys; darbuotojas ? fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Taigi vertinat darbo sutartį kaip įrodymą, pabrėžtina, kad darbuotojas, pasirašęs darbo sutartį, pagal darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus įsipareigoja atlikti jam pavestas darbo funkcijas, laikytis darbo tvarkos, atvykti į darbą. Galimybė išieškoti iš individualios įmonės savininko sutuoktinio turto yra tuomet, kai įmonė yra šeimos verslas, t. y. kai verslui naudojamas abiejų sutuoktinių fizinis ir intelektinis darbas ir abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Šioje byloje, vadovaujantis CPK 185 straipsniu, pateiktų rašytinių įrodymų pakako daryti išvadą, kad darbuotojos darbo funkcijos pagal darbo sutartį pripažintinos asmens aktyvia veikla darbo teisiniuose santykiuose, o kita šalis, siekdama paneigti aktyvius darbuotojo veiksmus, turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovo V. M. individuali įmonė įsteigta jam su atsakove G. M. jau esant santuokoje, G. M. gamybinėje-komercinėje firmoje „Stilma“ įsidarbino nuo 1995 metų (šiam faktui įrodyti byloje pateikta (duomenys neskelbtini) darbo sutartis); darbdavė mokėjo už ją socialinio draudimo įmokas (tai patvirtino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys); jai buvo mokamas darbo užmokestis, jis nuolat kito. Šių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ bankroto administratorius šiuo atveju įrodė, kad V. M. sutuoktinė aktyviai dirbdama dalyvavo įmonės veikloje, gavo iš jos nuolatinių pajamų ir kad tai buvo vienas iš šeimos pragyvenimo šaltinių, o atsakovai pagal CPK 178 straipsnį šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Nors atsakovas V. M. nurodė, kad jo sutuoktinė teismo pripažinta ribotai veiksnia tam tikrose srityse (įskaitant ir darbo teisinių santykių sritį) dėl psichikos sveikatos sutrikimų, todėl neva negalėjo aktyviai dalyvauti darbinėje veikloje, tačiau bylą nagrinėję teismai, vertindami šią aplinkybę, teisingai nurodė, jog neveiksnia ir ribotai veiksnia tam tikrose srityse G. M. pripažinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, juolab kad teismo sprendime konstatuota, jog 40 procentų darbingumo lygis jai nustatytas tik nuo 2015 metų, o byloje nustatyta ir atsakovai to neginčijo, kad įmonėje G. M. įsidarbino nuo 1995 metų.
22. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad vien ligos faktas nėra pakankama aplinkybė pripažinti, jog V. M. sutuoktinė negalėjo aktyviai dalyvauti individualios įmonės veikloje. Atsakovai, atsikirsdami, kad dėl ligos G. M. negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo įmonės veikloje, pagal CPK 178 straipsnį turėjo pareigą įrodyti jos nedalyvavimo įmonės veikoje faktą, nes byloje buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys, jog G. M. nuo 1995 metų dirbo įmonėje ir gavo darbo užmokestį. Ar egzistuoja šalių reikalavimus ir atsikirtimus sudarančios aplinkybės, teismas privalo spręsti, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimų taisyklių – visų pirma pakankamų ir leistinų įrodymų pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl individualios įmonės pripažinimo šeimos verslu pagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o vien atsakovų paaiškinimai, kad G. M. įmonėje buvo įdarbinta formaliai, nėra pakankamas įrodymas faktui dėl G. M. nedalyvavimo įmonės veikloje pripažinti.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 20 punkte išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, kad, esant itin ribotoms kreditoriaus (nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus) galimybėms įrodinėti kito sutuoktinio fizinio ar intelektinio darbo individualioje įmonėje apimtį ir byloje esant pateiktai sudarytai ir galiojančiai bei šalių neginčytai darbo sutarčiai su visomis iš jos kylančiomis pasekmėmis, ši aplinkybė pagal CPK 185 straipsnį gali būti vertinama kaip aktyvus sutuoktinio dalyvavimas individualios įmonės veikloje, jeigu kitas sutuoktinis (individualios įmonės savininkas) neįrodo priešingai (CPK 178 straipsnis).
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas tinkamai vadovaujantis materialiosios ir proceso teisės normomis, nenukrypstant nuo teismų praktikos sprendžiant dėl įrodinėjimo taisyklių nustatant, ar individuali įmonė buvo šeimos verslas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
25. CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, jiems turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
26. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą).
27. Bankroto administratorius atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikė tik sąskaitą dėl teisinių paslaugų suteikimo kasaciniame teisme, tačiau nepateikė šių bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, todėl jam bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
28. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš nurodytų proceso dalyvių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,68 Eur (tris Eur 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti valstybei iš atsakovės G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), atstovaujamos globėjo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), 3,68 Eur (tris Eur 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Alė Bukavinienė
Algis Norkūnas