Administracinė byla Nr. A-1827-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02556-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–17).
2. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. Asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kameros plotas užstatytas baldais. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Signalizacijos mygtukai neveikia. Vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to, kiemelių stoge yra asbesto. Kamerose nėra įrengta ventiliacija, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis. Pareiškėjui nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį. Nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus. Pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas. Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Dušo patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Kamerose pilna tarakonų, utėlių, pelių, vorų, blakių. Neužtikrinamas tinkamas maistas, maistas nebuvo kaloringas ir skanus. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs. Nurodė, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–36, 99).
4. Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius bei kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Paaiškino, kad priežiūros posto pareigūnas turi nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji juos neretai gadina. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Teigė, kad langai vėdinimui yra pritaikyti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Teigė, kad asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nurodė tvarką, kuria vadovaudamiesi įgyvendina suimtųjų teisę pasimatyti. Teigė, kad nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Prašė atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinės žalos. Netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kitą skundo dalį atmetė (b. l. 158–165).
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. (742 dienos). Sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m.  Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, teismas konstatavo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus iš viso 228 dienas, likusias 514 dienų – jų neatitiko. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą.
7. Teismas nagrinėjamu atveju taikė Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ir sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Higienos normą 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015). Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė, temperatūra ir apšvietimas Lukiškių TI-K kamerose atitiko Higienos normos 76:2010 ir Higienos normos 134:2015 reikalavimus. Kaip matyti iš Centro patikrinimo aktų duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose santykinės oro drėgmės, temperatūros ir apšvietimo reikalavimai nebuvo pažeisti.
8. Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pakankamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, todėl Lukiškių TI-K laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
9. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Byloje nebuvo ginčo, kad teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, kaip numatyta HN 134:2015 44 punkte, pareiškėjui buvo užtikrinta. Taip pat teisės aktai (HN 134:2015 18 p.) nenustato įpareigojimo Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą šiais aspektais.
10. Pareiškėjas nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore nebuvo, šis pareiškėjo teiginys atmestas kaip nepagrįstas.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamuose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Lukiškių TI-K administracija atsiliepime patvirtino pareiškėjo teisę dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose ar užsiimti kita veikla, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tokio noro nepareiškė nei žodžiu, nei raštu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke, taip pat pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą užsiimti fizine veikla sporto salėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo užimtumo neužtikrinimo atmesti.
12. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius, vertinti kaip nepagrįsti, kadangi HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus ar pagal nustatytą tvarką išduodama švari patalynė, neneigė, todėl konstatuota, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų. Pažymėta, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Byloje nebuvo duomenų, kad kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės ar minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.
13. Teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintas maitinimo normas, valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmesti kaip nepagrįsti.
14. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.
15. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertinti kaip deklaratyvūs ir nesudarė pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo ar netinkamo veikimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
16. Pareiškėjas teigė, kad dušo kameros ir pasivaikščiojimo kiemeliai apleisti, netvarkingi, trūksta inventoriaus. Iš byloje pateiktų Centro patikrinimų aktų matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią dušo ir pasivaikščiojimo kiemelių būklę ir atitikimą higienos reikalavimams, o byloje nesant jokių rašytinių įrodymų apie dušo ir pasivaikščiojimo kiemelių būklę, atitikimą ar neatitikimą higienos normų reikalavimams, teismas negali remtis vien pareiškėjo nuomone apie, jo manymu, netinkamas sąlygas. Pareiškėjo teiginius dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių teismas laikė neįrodytais.
17. Teismas nurodė, jog tai, kad ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Dėl susidariusių kliūčių išvalyti tarp lango ir grotų esančias šiukšles, pažymėta, kad patys nuteistieji ir suimtieji yra atsakingi už kamerų valymą ir tvarką. Todėl atmesti pareiškėjo teiginiai dėl kliūčių išvalyti tarp grotų ir lango esančias šiukšles.
18. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t. y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad būtina sąlyga suteikti pareiškėjui pasimatymą, be kita ko, yra ir pareiškėjo kreipimasis į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymo suteikimo. Tačiau byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su tokiu prašymu į Lukiškių TI-K administraciją bei kad jam buvo atsisakyta suteikti pasimatymus. Lukiškių TI-K teismui nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Pareiškėjas priešingų įrodymų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentas, jog dėl asmeninių pasimatymų nesuteikimo jis buvo žeminamas, atmestas.
19. 2017 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas teismui paaiškino, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu jis blogai jautėsi, jam buvo paskirti gydytojai ir psichologai, pareiškėjas badavo. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos viršininko tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas į psichologus kreipėsi dėl formalių motyvų, be poreikio psichologinei pagalbai, pareiškėjas išskirtiniais emociniais ir elgesio sutrikimais nepasižymėjo. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų matyti, kad žala pareiškėjo sveikatai nekilo, jis buvo prižiūrimas medicinos darbuotojų. Taigi esminiai pareiškėjo sveikatos pakitimai (pablogėjimai) dėl išgyventų nepatogumų kalint nenustatyti. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendė, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu pakankamai ilgą laiko tarpą, privatumo neužtikrinimu naudojantis tualetu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.
20. Kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 500 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 70 000 Eur suma nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
21. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Todėl prašymas dėl dokumentų parengimo išlaidų atmestas.

III.

22. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 167–171).
23. Apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
24. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
25. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti (b. l. 177–182).
26. Mano, jog vertinant asmeniui tekusį plotą, atsižvelgtina ir į plotą, kuris užstatytas baldais ir kitais įrenginiais. Teigia, kad esant mažam plotui kameroje prastas miegas tiesiogiai sietinas su kamerų plotu. Dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos. Kai kuriose kamerose plotas buvo nežymiai pažeidžiamas tiek, kad savaime sukeltų problemas. Teigia, kad priteista suma yra nepakankama atsižvelgus į dienų skaičių.
27. Mano, jog vien tas faktas, kad jį išveda į kiemelį 1 valandai, nereiškia, kad yra sudarytos sąlygos sportuoti lauke.
28. Mano, kad vien faktas, jog sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nepatvirtina, kad tokios paslaugos yra teikiamos ir jos teikiamos kokybiškai. Iš Centro 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-449 matyti, kad deratizacija ir dezinfekcija neatliekama kiekvieną mėnesį. Be to, Seimo kontrolierius 2016 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 4D-2016/1-179 pripažino skundą pagrįstu dėl deratizacijos ir dezinfekcijos pažeidimų.
29. Remiasi Seimo kontrolieriaus 2016 m. sausio 11 d. pažyma Nr. 4D-2015/1-1385, kurioje nurodyta, jog Lukiškių TI-K pripažįsta, kad dalyje kamerų aliarmo (iškvietimo) mygtukai neįrengti, o tose kamerose, kuriose įrengti, neretai neveikia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad aplinkybė, jog kamerose nebuvo pagalbos mygtuko, patvirtina tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumą.
30. Teigia, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų vidinės grotos. Šiuo metu Lukiškių TI-K nurodo, kad tokios grotos bus demontuotos, kas reiškia, kad atsakovas pripažįsta, jog jos sumontuotos nepagrįstai. Mano, kad grotos įrengtos tokiu būdu, kad asmenys negalėtų pasiekti lango ir vėdinti patalpų, be to, dėl to yra nepakankamas apšvietimas.
31. Nurodo, kad iki 2017 m. ilgalaikių pasimatymų kambarių nebuvo, kaip ir nebuvo numatyta tokia teisė Suėmimo vykdymo įstatyme, todėl kreiptis į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo nebuvo tikslinga.
32. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu, tačiau visiškai nepriteisė neturtinės žalos.
33. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 185–188) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
34. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui E. K., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
36. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
37. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.
39. Visų pirma, kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
40. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 514 dienų buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą: pažeidimų atveju pareiškėjui tekdavo nuo 1,86 kv. m iki 3,44 kv. m (b. l. 21–25). Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą kamerose, išskaičiavo kamerose buvusių sanitarinių mazgų užimamą plotą. Todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ši aplinkybė dėl papildomai užimamo ploto nebuvo įvertinta. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai, iš esmės atsiradę dėl kamerų perpildymo (kaip, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas vietos prie stalo trūkumas), vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017 ir kt.).
42. Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio teiginius, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti lauke. Tačiau pareiškėjas visiškai nedetalizuoja, kokiu aspektu šios sąlygos buvo netinkamos, kaip konkrečiai jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas neneigia, kad jam suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 valandą per dieną išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį, kaip yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Todėl šiuo aspektu konstatuoti pažeidimą nebuvo jokio pagrindo.
43. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vien tik sudaryta sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia bendrove nėra pakankamas įrodymas, pažymėtina, jog pats pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių ir objektyviai pagrįstų argumentų, kad kenkėjų kontrolės paslaugos nebūtų teiktos ar jos būtų teiktos nekokybiškai. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 41–69) patvirtina, kad patikrinus kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl graužikų ir buitinių parazitų nustatyta nebuvo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktu ir Seimo kontrolieriaus 2016 m. birželio 2 d. pažyma, kurių pareiškėjas į bylą nepateikė, kadangi nėra duomenų, jog nurodyti dokumentai būtų susiję su nagrinėjamam ginčui aktualiomis Lukiškių TI-K kameromis ir ginčo laikotarpiu. Pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
44. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai taip pat paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo bendro pobūdžio teiginius dėl pažeidimų, susijusių su ant langų įrengtomis grotomis. Pažymėtina, kad patikrinus ginčui aktualias kameras, apšvietos ar oro judėjimo greičio pažeidimų nebuvo nustatyta.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai abstraktūs, jis nepateikė argumentų, kad dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos nėra, ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
46. Pareiškėjas taip pat nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardijo konkrečių būtent jo teisių pažeidimo atvejų dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris šiuos nekonkrečius teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau tokie pasimatymai jam nebūtų buvę suteikti.
47. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo įrengimas, jį nuo gyvenamosios patalpos atskiriant 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tokiu sanitariniu mazgu, privatumą. Pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Visais atvejais, sprendžiant dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, atsižvelgiama į teismų praktikoje suformuotus žalos atlyginimo nustatymo kriterijus (pvz., pažeidimo mastą, intensyvumą, pobūdį ir pan.).
48. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėją laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. laikant Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį (742 dienas) buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, 514 dienų buvo pažeista ir minimalaus asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma.
49. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
50. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).
51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.
52. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
53. Vertinant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginius dėl priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, pabrėžtina, jog kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 6 000 Eur.
55. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 000 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė