Civilinė byla Nr. 2A-045-180/2016

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01019-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Pauliui Bružui,

atsakovui A. N. ir jo atstovams advokatams Laurynui Didžiuliui ir Egidijui Losiui,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui D. K.,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. (A. S.) ir R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3471-619/2015 pagal ieškovų A. S. ir R. S. ieškinį atsakovams A. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui ir notarei S. N., dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, valstybinės žemės ir garažo pastato pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisinės registracijos panaikinimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. S. ir R. S. prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 įsakymą Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0038:12) Sietyno g. 10, Vilniuje, pardavimo A. N.“;

2) pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2004-1000 ir taikyti restituciją;

2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 7 d. nutartimi teismo sprendimą atmesti ieškovų reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymo panaikinimo ir 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino valstybinės žemės sklypo pardavimo fiziniam asmeniui, įsigijusiam asmeninės nuosavybės teise sklype esantį statinį, tvarkos, ar ji, parduodant A. N. ginčo žemės sklypą, nebuvo pažeista. Statinio, kurio statybai buvo suformuotas žemės sklypas, nuosavybės teisei perėjus atsakovui A. N., žemės sklypas paminėtam asmeniui negalėjo būti perleidžiamas ta pačia tvarka, kaip ir garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui.

Ieškovai teigė, kad jie yra pretendentai į buvusio savininko F. S. buvusiame Bory kaime, Vilniaus mieste turėtą 15-os dešimtinių ploto žemę. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra. Į dalį žemės nuosavybės teisės jiems buvo atkurtos, tačiau nei į likusią A. S. 0,6376 ha žemės valdos dalį, nei į 0,7988 ha miško dalį, nei į R. S. 0,1084 ha žemės valdos dalį, nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos.

Iš suvestinio skaitmeninio miesto plano jie (ieškovai) sužinojo, kad jų (ieškovų) pretenduojamojoje atkurti nuosavybės teise žemėje yra suformuotas 0,9163 ha ploto žemės sklypas, adresu Sietyno g. 10, Vilniuje; iš Vilniaus apskrities viršininko sužinojo, kad 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/2004-1000 0,9163 ha ploto žemės sklypas parduotas A. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine L. N. prie nuosavybės teise valdomo nebaigto statyti garažo pastato. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sužinojo, kad ginčo žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1353 „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“ ir 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 960V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“. 1995 m. kovo 21 d. sutartimi šis sklypas išnuomotas 264-ąjai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, iš kurios nebaigtą statyti garažo pastatą nuosavybės teise įsigijo (nusipirko) atsakovas A. N. Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyta, kad nebaigto statyti statinio – garažo, unikalus Nr. 1099-6004-7010, baigtumas 5 proc., pastato plotas – 0,00 kv. m, o užstatymo plotas – 35 kv. m.

Ieškovų įsitikinimu, paminėtas statinys, atsakovui įsigyjant ginčo žemės sklypą, nebuvo ir nėra statomas, negalėjo būti naudojamas pagal jo paskirtį garažams, dėl to negalėjo būti suformuotas bei parduotas tokio dydžio žemės sklypas.

Sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu A. N. neturėjo galiojančio statybos leidimo bei atitinkamų valstybės institucijų sprendimų apie tai, kad nurodytas statinys yra baigtas ir tinkamas naudoti.

Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas ir 1995 m. kovo 21 d. valstybės ne žemės ūkio veiklai sutartimi išnuomotas 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai garažams statyti, o ne A. N. Parduodant ginčo žemės sklypą, jame esantis nebaigtas statinys jau tuo metu nepriklausė bendrijai, jis nebuvo statomas, o žemės sklypas nebebuvo nuomojamas ir naudojamas pagal jo paskirtį, dėl to atsakovas A. N., neturėdamas leidimo statyti garažus, negalėjo įsigyti 9163 kv. m ploto ginčo žemės sklypo – 2003 m. spalio 14 išduotas statybos leidimas NS/1539/03-1793 garažų statybai galiojo iki 2004 m. birželio 13 d.

Ieškovai teigia, kad valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo plotą buvo išreiškę 2003 metais, t. y. anksčiau, nei buvo perleistas ginčo žemės sklypas. Taip buvo pažeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

Ginčo žemės sklypas suformuotas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ reikalavimų.

Ieškovai įsitikinę, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas per didelis, nes jis galėjo būti formuojamas tik tokio dydžio, kuris reikalingas atsakovui priklausančiam nebaigtam statiniui eksploatuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas A. N. prašė taikyti ieškinio senatį dėl reikalavimo panaikinti 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-4639-01, nes apie savo teisių pažeidimą ieškovai turėjo žinoti dar 2008 metų pabaigoje.

Teismas sprendė, kad kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimu sprendžiant dėl administracinio akto – Vilniaus apskrities viršininko 2004-06-22 įsakymo Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0038:12) Sietyno g. 10, Vilniuje, pardavimo atsakovui A. N.“, teisėtumo, taikomas administracinių bylų teisenos terminas, nustatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje. Kadangi ieškovai nebuvo ginčijamo administracinio akto – įsakymo, subjektai, kuriems šis aktas turėjo būti įteiktas, terminas ieškovų reikalavimams pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo apie skundžiamą įsakymą dienos.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovai į teismą su ieškiniu dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi 2010 m. sausio 29 d., o reikalavimą dėl 2004 m. birželio 22 d. įsakymo panaikinimo pateikė 2011 m. sausio 26 d. Aplinkybė, kad atsakovas yra ginčo žemės sklypo savininkas, ieškovams buvo žinoma 2009 metų pradžioje; ginčijamas įsakymas pateiktas į bylą 2010 m. vasario 25 d. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas, o svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatyta. Šią faktinę aplinkybę teismas pripažino pagrindu taikyti ieškinio senatį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą ir ieškinį atmesti (ABTĮ 33 str.).

Dėl ginčo esmės

Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas sprendė, kad ieškovai neginčijo Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1353V „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“, Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 690V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“ bei 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/95-4338, kuria ginčo sklypas buvo išnuomotas 269 –ąjai GSEB garažų statybai ir eksploatavimui iki 2094 metų.

2004 m. vasarop 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SN-407 kartu su nuosavybės teisėmis į nebaigtą statyti pastatą – garažą, unikalus Nr. 1099-6004-7010, esantį Sietyno g. 10, Vilniuje, 269-oji GSEB A. N. perleido taip pat ir nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą bei su šia nuomos teise susijusius įsipareigojimus pagal 1995 m. kovo 21 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neprieštaravo, kad statinių įgijėjui tuo pačiu sandoriu garažų bendrija perleistų pagal 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338 įgytą nuomos teisę bei su ja susijusius įsipareigojimus. Garažų pirkimo–pardavimo sutartis galiojanti, ieškovų nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčo žemės sklypas buvo priskirtas prie valstybės išperkamų sklypų, už jį atlyginant, remiantis paminėto įstatymo 16 straipsnio nuostatomis. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad sprendimas Nr. 543-247 dėl nuosavybės teisės atkūrimo R. S. į 16,35 ha ploto žemės sklypą buvusiame Bory kaime priimtas 1994 m. rugpjūčio 30 d. Prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra Bory kaime R. S. ir A. S. pateikė 2003 m. kovo 26 d., po to, kai ginčo žemės sklypas buvo priskirtas prie valstybės išperkamos žemės.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad: 1) A. N., kreipdamasis dėl valstybinės žemės išsipirkimo, buvo įgijęs nuosavybės teises į nebaigtą statyti statinį – daugiaaukštį 5 proc. baigtumo garažą, plane pažymėtą 1G4p, kuriam eksploatuoti žemės sklypas jau buvo suformuotas, taip pat nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą bei su šia nuomos teise susijusius įsipareigojimus; 2) ginčo sklype buvo pradėtas statyti garažas, kurio teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta 2003 m. spalio 27 d.; 3) statinys – garažas, atsakovo pirktas galiojant statybos leidimui; 4) tai, kad priimant Vilniaus apskrities viršininko įsakymą ginčo sklypo pardavimo statybos leidimo galiojimas bendrijai buvo pasibaigęs, nepaneigia fakto, kad A. N. priklausė nuosavybės teisę sklype buvęs nekilnojamasis daiktas; 5) įsigijęs pastatus atsakovas siekė tęsti garažo statybas ginčo sklype (remiamasi atsakovui A. N. ir L. N. 2004 m. gruodžio 20 d. išduotos Specialiosios projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti, kurio objektas – Nebaigto statyti garažo rekonstrukcija), dėl to, teismo įsitikinimu, 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0038:12) Sietyno g. 10, Vilniuje, pardavimo A. N.“ Nr. 2.3-4639-01 buvo priimtas nepažeidžiant įstatymo normų reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Jo pagrindu sudaryta ginčijama 2004 m. liepos 7 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/2004-1000 teisėta.

Teismas sprendime nurodė, kad paminėtą išvadą grindžia Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurios nekonkretizavo, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiu Statybos įstatymu bei faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Teismas nesirėmė ieškovų pateiktu rašytiniu įrodymu – eksperto G. T. išvada, nes ji, teismo įsitikinimu, nėra visapusiška, joje remiamasi tik daliniais užsakovo pateiktais dokumentais, faktine situacija, nagrinėta projekto ir pirminio leidimo statybai išdavimo istorija.

Teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinio reikalavimus (CPK 178 str.).

Vilniaus apygardos teismas iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui priteisė 580 Eur atstovavimo teisme išlaidoms atlyginti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 1 ir 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai apeliaciniame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai irt priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties termino

Nepagrįstas teismo teiginys, kad praleistas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas terminas ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 įsakymą Nr. 2.3-4639-01, ir jo atnaujinti nebuvo pagrindo. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas panaikinti paminėtą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą ir pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją natūra, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Vertindamas paminėto teismo sprendimo pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių dėl praleisto termino ginčyti administracinius aktus.

Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokią įtaką daro senaties terminui žinojimas, kad atsakovas A. N. buvo ginčo žemės sklypo savininkas, nes tai neįrodo, kad buvo žinoma ir apie ginčijamo įsakymo turinį.

Reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-4639-01 yra išvestinis iš pradinio reikalavimo pripažinti 2004 m. liepos 7 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį, atsiradęs bylos nagrinėjimo metu tikslinant ieškinį, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

2. Dėl žemės sklypo pardavimo A. N.

1. Ginčui reikšminga ne tai, koks ginčo žemės sklypo statusas buvo ieškovams pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2003-03-26), o tai, koks jo (sklypo) statusas buvo priimant ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą ir sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nes šių aktų priėmimo metu jiems (ieškovams) nuosavybės teisės į žemė nebuvo atkurtos.
2. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad statinio, kurio statybai buvo suformuotas žemės sklypas, nuosavybės teisei perėjus A. N., žemės sklypas šiam statiniui eksploatuoti negali būti perleidžiamas ta pačia tvarka, kaip ir garažų statybos ar eksploatavimo kooperatyvui. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokio dydžio žemės sklypo reikėjo A. N. įsigytam statiniui eksploatuoti.
3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad atsakovas, įsigijęs statinį, turėjo teisę toliau jį statyti, tuo metu galiojusi Statybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė, kad juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės pereina tik po to, kai šis leidimas perregistruojamas statinį įsigijusio asmens vardu. Byloje nėra duomenų, kad A. N. perregistravo bendrijai išduotą statybos leidimą. Bendrijai išduotas leidimas garažų statybai ginčo žemės sklype galiojo iki 2004 m. birželio 13 d., o A. N. nei įsakymo leisti parduoti ginčo žemės sklypą priėmimo metu, nei sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (2004-07-07) galiojančio statybos leidimo neturėjo ir tęsti statybos neturėjo teisės.
4. A. N. nesiekė tęsti statybų (SĮ 3 str.), nes nuo statybos leidimo galiojimo pabaigos (2004-06-13) iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2010-01-29) jis nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl leidimo tęsti statybą ir jo negavo, o pagal antstolio 2010 m. kovo 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, statinys sunykęs. Atsakovas tame pačiame sklype siekė gauti pritarimą naujo statinio statybai, o ne garažo statybai tęsti.
5. Teismas privalėjo remtis teismo eksperto išvada arba motyvuotai ją paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau to nepradarė. Teismo argumentas, kad ekspertas nenagrinėjo projekto ar pirminio leidimo statybai istorijos, nesusijęs su nagrinėjamu klausimu, nes žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu statybos leidimas nebegaliojo. Jei ekspertui būtų nepakakę duomenų, jis jų pareikalautų.

Atsakovė – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės išperkamai, ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas, nes ieškovai, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra.
2. Apeliantai prašo panaikinti teismo sprendimą, kuriame apeliantų reikalavimai buvo nagrinėjami remiantis galiojančiais ir nenuginčytais planavimo dokumentais, kurių teisėtumo apeliantai neginčijo (Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkio Nr. 1353 V ir 1993-05-20 potvarkio Nr. 960 V). Be to, ginčo žemės statusas buvo nustatytas dar iki ieškovai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl negalima teigti, kad turtas atsakovams buvo perduotas naudotis neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo. VAVA pagrįstai priėmė ginčijamą įsakymą bei sudarė ginčijamą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, atsižvelgiant į visas būtinas nuosavybės teisių į žemės sklypą įsigijimo sąlygas.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ABTĮ 33 straipsnyje numatytą ieškinio senaties terminą. Apeliantams aplinkybė, kad atsakovas yra ginčo žemės savininkas buvo žinoma jau 2009 metų pradžioje. Šią aplinkybę įrodo pirmosios instancijos teismui pateiktos išvados (R. S. 2007-06-20 parengta išvada Nr. 01-2.12-378 ir A. S. 2007-06-18 parengta išvada Nr. 01-2.12-373). Be to, apeliantai turėjo būti susipažinę su jiems grąžintinos žemės dalies priskyrimu valstybės išperkamai žemei (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 105 p.).

Atsakovas A. N. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties termino

Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino yra visiškai nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas apskritai nieko nepasisakė dėl ieškinio senaties termino, todėl negalima teigti, kad jis terminą laikė nepraleistu, arba, kad nutylėjimu jį atnaujino. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti VAV įsakymą: į teismą su ieškiniu kreipėsi 2010 m. sausio 29 d, tačiau reikalavimą dėl paminėto įsakymo panaikinimo pateikė 2011 m. sausio 26 d., nors tai, kad atsakovas yra ginčo žemės sklypo savininkas ieškovams buvo žinoma nuo 2009 metų, o ginčijamas įsakymas į bylą buvo pateiktas 2010 m. vasario 25 d. 2007 metais ieškovams buvo parengtos VAVA išvados ir jose VAVA turėjo būti informuota apie žemės priskyrimą išperkamajai. Be to, kad jis (A. N.) yra ginčo sklypo savininkas, apeliantai galėjo sužinoti dar 2008 metų pabaigoje. 2009 m. balandžio 16 d. jie pranešė jam (A. N.), kad susipažinę su Sietyno g. 10, Vilniuje, sklypo išrašu, todėl senatis ginčyti administracinį aktą baigėsi bent jau 2009 m. gegužės 16 d., tačiau į teismą ieškovai kreipėsi tik 2010 m. sausio 29 d., ginčydami sutartį. Apeliacinio skundo argumentai, kad reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą yra išvestinis iš kito reikalavimo ir atsirado bylos nagrinėjimo metu tikslinant ieškinį, yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia to, kad ieškinio reikalavimams, nepriklausomai nuo to – pagrindiniams ar išvestiniams, taikoma senatis.

2. Dėl atsakovo nuosavybės teisių apsaugos

Jis (atsakovas) sąžiningai įgijo nuosavybę. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tokio dydžio statiniui negalėjo būti skirtas mažesnis žemės sklypas, nes projektas būtų techniškai neįgyvendinamas. Statinys įsigytas siekiant jį išplėtoti į viešąjį interesą tenkinantį miesto infrastruktūros projektą, o tam būtinos teisės į žemės sklypą. Teisė (at)statyti statinį įstatymų nustatyta tvarka kyla iš privačios nuosavybės teisės turinio, tai patvirtinta tiek EŽTK, tiek Lietuvos teismų praktikoje. Tai, kad VAVA priimant ginčijamą įsakymą, statybos leidimo galiojimas bendrijai buvo pasibaigęs, nepaneigia fakto, kad jam (atsakovui) priklausė nuosavybės teisė į įstatymų nustatyta tvarka įregistruotą nekilnojamąjį daiktą. Sklypas yra teisiškai nedalus daiktas, nes jį padalinus, iškart būtų paneigta galimybė toliau plėtoti suplanuotas statybas, o projektas taptų neįgyvendinamas, todėl ieškinio tenkinimas šioje byloje pažeistų Žmogaus Teisų Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje ir Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnyje saugomas atsakovo nuosavybės teises, įskaitant teisę įstatymo nustatyta tvarka tęsti statybas.

3. Dėl galimybių ieškovams atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas žemė grąžinama natūra turėtoje žemėje, jei ji nėra užstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais pastatais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei kitais pagrindais, išvardytas 12 straipsnyje. Žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų (12 str. 1 d. 3 p.). Pagal formuojamą teismų praktiką žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Žemės sklypas turi būti laikomas užstatytu ne tik tada, kai jame jau pastatytas konkretus baigtas statinys, bet ir tuomet, kai statybos neužbaigtos ir jas ketinama tęsti (12 str. 1 d. 3 p.). Ieškovams padavus prašymus atkurti nuosavybės teises, žemė jau buvo teisėtai priskirta išperkamajai ir natūra negražinamai žemei (šie administraciniai sprendimai nėra nuginčyti). Pirkimo – pardavimo sandoris yra išvestinis, bet ne pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Atsakovas įgijęs statinį, kartu įgijo ir tas pačias teises, kurias turėjo ankstesnis statinio savininkas – daiktines teises į nebaigtą statyti garažą, apimančias teisę tęsti statybas, sutartinę teisę nuomoti žemės sklypą iki 2094 metų, įstatyminę teisę išpirkti užstatytą valstybinės žemės sklypą, kurią ir realizavo. Statinio ir sklypo ribų santykis buvo perimtas iš ankstesnių bendrijos santykių su savivaldybe, todėl negalima revizuoti esamų nuosavybės santykių ignoruojant ankstesnius santykius, todėl statiniui funkcionuoti reikalingas sklypo dydis turi būti nustatomas pagal 1992 metais buvusią situaciją. Be to, jau vien iš sklypo plano matyti, kad statinio projektinės ribos užpildo beveik visą sklypo erdvę. Pretendentai prašymus pareiškė 2003 metais, kai žemės sklypas jau buvo užstatytas; 2004 metais jis (atsakovas) įsigijo išviešintą statinį, kuriuo buvo užstatytas ir dėl to valstybės išperkamas sklypas, todėl pretendentų teisės nebuvo pažeistos, nes jau prašymų padavimo dieną žemė buvo išperkama.

4. Dėl statybos leidimo reikšmės šioje byloje

Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad atsakovas neturėjo galiojančio statybos leidimo, todėl negalėjo tęsti ir statybos, be to, jos tęsti net ir nesiekė. Pirma, sprendžiant sandorio negaliojimo klausimus būtina analizuoti situaciją, buvusią sandorio sudarymo metu, bet ne po jo sudarymo. Antra, teisė statyti, nors ir įgyvendinama viešosios teisės nustatyta tvarka, kyla iš privatinės teisės, todėl statybos leidimo pasibaigimas nereiškia, kad išnyksta teisė statyti gavus naują statybos leidimą. Trečia, nors statybos leidimas baigė galioti 2004 m. birželio 13 d., atsakovas iškart siekė gauti naują statybos leidimą, todėl po kelių mėnesių (2004-09-15) kreipėsi dėl projektavimo sąlygų sąvado. 2004 m. gruodžio 20 d. patvirtintos specialiosios projektavimo sąlygos statybos leidimui gauti.

5. Dėl statiniui reikalingo ploto įrodinėjimo

Sutiktina su teismo išvada, kad ieškovo pateikta specialisto išvada negali būti laikoma visapusiška, nes išvadoje nėra nagrinėjama projekto ir pirminio leidimo statybai istorija. Pirma, teismas šioje byloje neskyrė ekspertizės, todėl gauta eksperto išvada laikytina paprastu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnis). Antra, į išvadą pateikusį specialistą kreipėsi ieškovai ir apmokėjo jam už suteiktas paslaugas, todėl specialistas galėjo būti suinteresuotas pateikti ieškovams palankią išvadą, be to, specialistas naudojosi tik ta informacija, kurią jam pateikė ieškovai. Trečia, specialistas ėmė spręsti ne techninius, bet teisinius klausimus, visiškai ignoruodamas teisės aktus ir teismų praktiką. Specialistas apie statinio ribas sprendė ne pagal projektą, bet pagal faktiškai spėtas atlikti statybas. Laikantis tokios logikos visos nebaigtos statybos gali būti stabdomos ir paliekami neišbaigti, nepilnaverčiai pastatai. Ketvirta, specialisto išvada, kad nebaigto statyti garažo konstrukcijų, užimančių 34 kv. m. ploto žemės sklype formuojamo žemės sklypo plotas galėtų būti apie 100 kv. m ar mažesnis, prieštarauja protingumo principui. Negalima spėtų pastatyti dalies statinio fragmentų sutapatinti su visu statiniu ir teigti, kad tai yra statinys pagal kurio plotą sprendžiamas jam reikalingas žemės plotas. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiu pažymą dėl statinio baigtumo, jo registraciją, statinio perleidimą ir taikyti restituciją, todėl nebegalima ginčyti nuosavybės teisių į statinį ir jo kaip nekilnojamojo daikto egzistavimo fakto, liko ginčijamos tik nuosavybės teisės į žemės sklypą. Mažiausias statiniui egzistuoti žemės sklypo plotas turi būti ne mažesnis už statinio plotą, o iš žemės sklypo plano matyti, kad statinio projektinės ribos užpildo beveik visą sklypo erdvę. Tam, kad būtų užbaigtos statinio statybos ir užtikrinti minimalūs STR reglamentuojami atstumai, būtinas visas ginčo žemės sklypas.

6. Dėl sąžiningo įgijėjo apsaugos

Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Dėl sąžiningumo principo taikymo restitucija nagrinėjamu atveju neįmanoma, todėl vien dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi būti keičiamas ar naikinamas.

7. Dėl viešojo intereso apsaugos

Ginčo sklypas įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirtas visuomenės poreikiams. Patenkinus ieškovų reikalavimus būtų pažeisti ne tik jo (atsakovo) nuosavybės lūkesčiai, bet ir viešasis interesas, nes ieškovai faktiškai prašo inicijuoti žemės sklypo ribų perbraižymą, taip statybos projektų plėtrą padarant nebeįmanomą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinti jo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio patikrinti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai 2010 m. sausio 29 d. ieškinyje prašę pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, neapskundė šios sutarties sudarymo pagrindo – 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo Sietyno g. 10, Vilniuje, pardavimo A. N.“. Jį apskundė vėliau – 2011 m. sausio 26d., teigdami, kad apie šį aktą sužinojo susipažinę su byla.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantai praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl paminėto įsakymo paduoti. Su tuo sutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Visų pirma, sprendžiant apie ieškinio senaties termino pradžią, reikšminga tai, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1. 127 str.). Dėl ieškinio senaties ginčyti pirkimo – pardavimo sutartį, ginčo byloje nėra. Sprendžiama, kad apie pažeistą teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemė sklypą apeliantai sužinojo laiku ir laiku kreipėsi į teismą.

Administracinis aktas, kurio pagrindu buvo sudarytas sandoris, apeliantams nebuvo įteiktas, ir apie jo turinį jiems nebuvo žinoma. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad atsakovams pateikus šį aktą į bylą, apeliantai turėjo pagrindą jį ginčyti tik susipažinę su jo turiniu, išsiaiškinę jo priėmimo tvarką. Be to, byloje nėra duomenų, kad teismas būtų išaiškinęs apeliantams teisę ginčyti atsakovo įsakymą. Nepaneigus apeliantų teiginių, kad administracinį aktą apskundė tuoj po to, kai su juo susipažino, suvokė jo esmę, nėra pagrindo teigti, kad jis (aktas) apskųstas pavėluotai, praleidus ieškinio senaties terminą. Be to, toks vertinimas būtų reikšmingas, jeigu taikyti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vieno mėnesio termino, skirto administraciniams aktams apskųsti. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas. Tai procesinis terminas, skirtas kreiptis į teismą, jo pradžiai nustatyti netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Apie tai ne kartą pasisakę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-533/2009; 3K-3-428/2011; 3K-3-568/2013; 3K-3-359/2014; 3K-3-470/2014 ir kt.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti valstybės institucijos priimtą administracinį aktą.

Dėl žemės sklypo pardavimo atsakovui A. N. teisėtumo

Daiktas, dėl kurio byloje kilęs ginčas – iki ginčijamų įsakymo priėmimo ir pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo nuosavybės teise priklausęs valstybei žemės sklypas. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis ar tik konkrečias teises (CK 4.37 str. 1 ir 2 d.), tačiau nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu (CK 4.39 str.1 d.). Ginčo sklypą, esantį Sietyno g. 10 (buvęs Sietyno g. 2), Vilniuje, ginčijamų sandorių sudarymo metu, patikėjimo teise valdė, naudojo ir juo disponavo Vilniaus apskrities viršininko administracija (jo teisų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba). CK 4.106 ir 4.109 straipsniai įpareigoja tokia teise valdantį valstybės turtą subjektą naudoti jam perduotą turtą, juo disponuoti nustatyta tvarka, sąlygomis, nepažeidžiant įstatymų.

Valstybinės žemės sklypų įsigijimas pirkimo–pardavimo būdu yra viena iš žemės reformos sudėtinių dalių, todėl, sprendžiant dėl žemės įsigijimo paminėtu būdu teisėtumo, taikomi Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatos, galiojusios ginčo administracinio akto priėmimo bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu.

Pagal Žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 10 straipsnio 5 dalį valstybiniai žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, ir tokio dydžio (jų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus), kurie būtini statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Galimybė parduoti valstybinės žemės sklypus prie paminėtų statinių nustatyta ir Žemės reformos įstatymo (toliau – ŽRĮ) 8 ir 9 straipsniuose. Abiejų paminėtų įstatymų pagrindu, detaliai reglamentuoti žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai miestuose ir kaimo vietovėse pardavimo tvarką buvo pavesta nustatyti Vyriausybei, kuri tokią tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (toliau – Nutarimas). Ginčui aktualios Nutarimo redakcijos, galiojusios nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. lapkričio 18 d., įžanginės dalies 2.2 punktas leido parduoti valstybinį žemės sklypą, naudojamą ne žemės ūkio paskirčiai prie kitų nuosavybės teise turimų pastatų. Tokia nuostata, leidžianti fiziniams ir juridiniams asmenims įsigyti žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems pastatams, įrenginiams ar kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų pardavimo metu buvusią tiesioginę paskirtį; įstatymų nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus žemė sklypus, pažymėtus teritorijų planavimo dokumentuose <...>, įtvirtinta ir Nutarimo „Naudojamų valstybės žemės sklypų pardavimas ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (toliau – Tvarka) 2.5 punkte. Pagal Tvarkos 4 punktą, prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrenginių, kitų statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėse), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba žemės sklypų planuose, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams, įrenginiams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Taigi aiškindama paminėtas teisės normas, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad parduodamo valstybinio žemės sklypo ribos sietinos su esančiu sklype statiniu ir jo tiesiogine paskirtimi, t. y. gali būti formuojamas ir parduotas tik tokio dydžio sklypas, kuris betarpiškai susietas su jame esančio statinio tikslinę paskirtį atitinkančiu realiu naudojimu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-428/2011; 3K-3-323/2014; 3K-3-640-611/2015. Nors paminėtose bylose buvo sprendžiama ne dėl valstybinės žemės, esančios prie statinių, pirkimo, o dėl nuomos, tačiau valstybinės žemės nuoma ir pardavimas iš esmės nesiskiria, vykdomas to paties Nutarimo, kurio nuostatas išaiškino kasacinis teismas, pagrindu, ir tai nėra kliūtis remtis kasacinio teismo išaiškinimais.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo žemės sklypas atsakovui A. N. parduotas teisėtai, remiantis Nutarimo 2.3 punktu, nes žemės sklypas, iki jį įsigijo A. N., buvo suformuotas garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui (vėliau pakeista į bendriją). Su tuo sutikti nėra pagrindo. Paminėta teisės norma leidžia pirkti žemės sklypus prie individualių automobilių garažų ar garažų statybos eksploatavimo bendrijų garažų (išskyrus žemės sklypus prie metalinių garažų), parduodant bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti – pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus. Atsakovas A. N. negalėjo įsigyti ginčo žemės sklypo šiuo teisiniu pagrindu, nes nebuvo tinkamas subjektas. Tai, kad jis įsigijo iš 269-oios Garažų savininkų eksploatavimo bendrijos (buvęs 264-asis Garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvas) ginčo sklype buvusį nebaigtą statinį (baigtumas 5 proc, užstatymo plotas 35 kv. m, pastato plotas 0,00 kv. m) – bendrijai suprojektuotą kaip Automobilių garažų kompleksą, nereiškia, kad atsakovas kartu įgijo teisę įsigyti nuosavybės teise ginčo žemės sklypą kaip bendrija, kuri, perleidusi statinį, neteko teisės nuomoti ar pirkti sklypą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje, kuria panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, perdavęs nagrinėti bylą iš naujo, nurodė, kad nuosavybės teisei į žemė sklypą perėjus iš bendrijos (garažų statybos iš eksploatavimo kooperatyvo) fiziniams asmeniui, žemės sklypas negali būti perleidžiamas ta pačia tvarka, kaip perleidžiamas bendrijai; jį perleidžiant, būtina nustatyti sklype esančiam statiniui eksploatuoti būtiną žemės plotą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo aukštesnės instancijos teismo teisės normų išaiškinimą ir tuo pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Paminėta, kad Nutarimas leido fiziniams ir juridiniams asmenims parduoti valstybinį žemės sklypą, naudojamą ne žemės ūkio paskirčiai prie kitų nuosavybės teise turimų pastatų, tačiau tai turėjo būti padaryta nepažeidžiant nustatytos sklypų pardavimo tvarkos (Tvarkos 2.5, 4, 13.1-13.4 ir kt. p.) Taigi, kad pirkimas būtų teisėtas, būtina, kad perkama sklypas būtų reikalingas ir naudojamas įsigytam pastatui eksploatuoti pagal jų pardavimo metu buvusią tiesioginę paskirtį, tokio dydžio, kuris būtinas esamam pastatui, įrenginiui, kitam statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį. Žemė sklypo ribos, plotai turi būti pažymėti detaliuose, specialiuose arba žemės sklypų planuose.

Nors apeliantai neskundė Vilniaus miesto valdybos potvarkių (1992 m. liepos 9 d. Nr. 1353V ir 1993 m. gegužės 20 d. Nr. 960V), kuriais 264-ajam Garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui (nuo 1994 m. rugsėjo 29 d. 296-oji Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija) (toliau-bendrija) buvo suteiktas ir išnuomotas žemės sklypas bendrijai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčo žemės sklypo suformavimo ir skyrimo pirminiam naudotojui procedūra turi reikšmės, vertinant tolesnius valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmus, todėl ją (procedūrą) analizuoja ir vertina. Taigi paminėtais potvarkiais bendrijai tarp Sietyno g. ir numatomo vakarinio greitkelio nutarta išnuomoti apie 2,8 ha žemės sklypus, pažymėtus miesto plano ištraukoje raudomis linijomis ir skaičiais1-6 (1992 m. potvarkis Nr. 960), įpareigojant bendriją parengti iki 1992 metų garažų statybos projektą. Pakeitus paminėtą potvarkį, nutarta išnuomoti du 1,63 ha bendro ploto sklypus prie numatomo vakarinio greitkelio, pažymėtus miesto plano ištraukose raudonomis linijomis 1-4 (0,89 ha ploto) ir 5-8 (0,74 ha ploto) bei rezervuota 1,17 ha ploto (1993 m. potvarkis Nr. 960V). Ginčui aktualus sklypas, pažymėtas 1-4. Kitokių potvarkių, sprendimų dėl sklypo ploto sumažinimo ar padidinimo, ribų keitimo byloje nėra. Vilniaus miesto savivaldybė, prašant apeliaciniam teismui, pateikė Vilniaus miesto plano ištrauką, sudarytą 1994 m birželio 2 d., kuriame nurodytas objektas „Garažas“, nubraižyti jo kontūrai sklype, o sklypo plotas – 9163,31 kv. m, t. y. didesnis už nurodytą potvarkyje (0,89 ha). Nors ant šio plano nurodyta, kad tai priedas prie Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 960V, tačiau šio potvarkio pakeitimo dėl sklypo dydžio koregavimo nėra. Toks priedas nenurodytas ir prie paminėto potvarkio. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi, remiantis paminėtu 1993 m. gegužės 23 d. potvarkiu Nr. 960V, bendrijai išnuomotas 9163 kv. m plotas Sietyno g. 2, Vilniuje (vėliau adresas pakeistas į Sietyno g. 10), iki 2094 metų statyti pastatus, kitus statinius, inžinierinius renginius bei komunikacijas, naudoti garažų statybai ir eksploatavimui, buvo paženklintas vietoje 1994 m. birželio 17 d. (pažyma, 5 t., 106 b. l.), tačiau joks administracinis aktas, kuriuo, iki sklypas buvo išnuomotas, dėl sklypo, suteikto bendrijai, dydžio patikslinimo, nebuvo priimtas. Namų valdos techninės apskaitos byla suformuota 1996 m. birželio 26 d., po nuomos sutartie sudarymo, o kadastriniai matavimai atlikti tik 2003 m. spalio 28 d. (5 t., 79-88 b. l.). 2004 m. vasario 3 d. bendrija atsakovui A. N. sutartimi pardavė objektą, įvardytą garažu (5 proc. baigtumo) ir perleido nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypo Sietyno g. 2, Vilniuje, bei su nuomos teise susijusius įsipareigojimus, Vilniaus apskrities viršininko administracijai sutikus (CK 6.394 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad ginčo sandoris sudarytas nesigilinus į bendrijai suteikto, jos naudoto sklypo dydį, paskirtį bei galimybę A. N. tęsti ginčo sklype veiklą, aptartą sutartyje – statyti ir eksploatuoti bendrijos pradėtą statyti garažo kompleksą (1 t. 76 b. l.).

Iš apeliantų ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 4639-01 turinio matyti, kad A. N. pateikė prašymą pirkti nuomojamą žemę prie įsigyto iš bendrijos statinio tuoj po statinio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo – 2004 m. vasario 5 d. Įsakyme, be žemės pardavimą reglamentuojančių teisės aktų, nurodytas jau paminėtas Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkis Nr. 960V, kuriame duomenys apie bendrijai išnuomotų sklypų dydį neatitiko parduodamo A. N. žemės sklypo ploto. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje (1 t., 71 b. l.) taip pat nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas suformuotas Vilniaus m. valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 960V (šio potvarkio turinys jau aptartas). Apie žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų posūkio taškais, riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje, su pažymėtais tame sklype esančiais pastatais, įrenginiais ir kitais statiniais, nenurodyta nei prie ginčijamo įsakymo, nei prie ginčijamos sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau nagrinėjamojoje byloje (5 t., 42, 62-63 b. l.) yra 2004 m. kovo 26 d. 0, 9163 ha žemės sklypo, esančio Sietyno g. 2, Vilniuje, planas ir 2004 m. vasario 18 d. šio žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas Nr. 186, iš kurio galima padaryti prielaidą, kad, prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą su A. N., ginčo sklypas buvo paženklintas vietoje. Nei atsakovai, nei tretieji asmenys nepaaiškino, dėl kokių priežasčių žemės sklypo pardavimo A. N. dokumentuose nebuvo remtasi paminėtais žemės sklypo planu ir aktu, o tik realios tikrovės dėl suteikiamo sklypo dydžio neatitinkančiais administraciniais aktais; ar jie (planas ir aktas) buvo pateikti žemės sklypo pirkimo-pardavimo projektą rengusiai institucijai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Nors tokius neatitikimus galima būtų pripažinti neesminiais, tačiau tai įrodo valstybės įgaliotų institucijų nerūpestingumą ir nepagrįstą skubėjimą, sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypų perleidimo (nuomos, pardavimo), bei tai, kad nebuvo pakankamai įsigilintą į esamą situaciją.

Pagal Tvarkos, galiojusios ginčijamų sandorių sudarymo metu, 17 punktą, parduodamų žemės sklypų dydžiai nustatomi įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto registravimo dokumentus, detaliajame plane pastatams, įrenginiams arba kitiems statiniams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą ir, prireikus, organizuojamas detaliojo plano patikslinimas ir pagal jį atitinkamai gali būti mažinamas žemės sklypo plotas. Duomenų, kad būtų atlikti paminėti veiksmai, į bylą nepateikta, dėl to yra pagrindas teigti, kad jie nebuvo atlikti: nebuvo vertinamas ginčo sklypo faktinis naudojimas, nesiaiškinta ar sklype esančio statinio būklė, ar toks statinys gali būti naudojamas pagal tikslinę paskirti, ar galima tokio pastato statyba pagal esamą projektą, ar toks, prašomas parduoti žemės sklypas, reikalingas jame esančiam statiniui (pastatui) eksploatuoti. Byloje esantys paminėti žemės sklypo planas ir žemės sklypo paženklinimo aktas neįrodo, kad paženklinant žemės sklypą, paminėtos aplinkybės buvo tiriamos ir vertinamos.

Atsakovas galimybę vystyti tikslinę veiklą ginčo sklype siejo su projekto, perimto iš bendrijos, įgyvendinimu, tačiau tai neįrodyta. Iš prie bylos pridėto projekto matyti, kad jis parengtas 1994 metais automobilių garažų kompleksui statyti. Darbų atlikta tik 5 proc. 1996 metais (tai užfiksuota Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje). Būtent tokį statinį įsigijo atsakovas A. N. Leidimas statyti garažų automobilių garažų kompleksą išduotas 1994 m. birželio 13 d. bendrijai ir galiojo iki 2004 m. birželio 13 d. Taigi priimant ginčijamus įsakymą ir sutartį dėl žemės sklypo pardavimo, statybos leidimas jau negaliojo ir atsakovas A. N. neturėjo teisės tęsti statybos pagal bendrijos projektą ketinamame įsigyti žemė sklype. Be to, iš byloje esančio projekto rengėjo UAB „Ekoprojektas“ 2012 m. rugsėjo 27 d. Pažymos – atsakymo A. N. dėl jo prašymo išduoti garažo komplekso projekto kopiją (5 t., 118 b. l.), akivaizdu, kad šio projekto atsakovas neturėjo ir jo realizuoti, įsigijęs statinį ir sklypą, neturėjo galimybės. Šių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino.

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovas A. N., įgijęs statinį (5 proc. baigtumo) galiojant bendrijai išduotam statybos leidimui, turėjo teisę vykdyti statybą toliau, nes tai prieštarauja teisės aktams. Ginčui aktualaus Statybos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), galiojusio nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 30 d.) nuostatos apibrėžė statybos leidimo galiojimo laiką – jis galioja 10 metų (23 str. 17 d.). Bendrijai išduoto leidimo galiojimo terminas buvo būtent toks – 1994 m. birželio 13 d. išduoto statybos leidimo galiojimo pabaiga – 2004 m. birželio 13 d. (3 t., 73 b. l.). Nors atsakovui A. N. įsigyjant statinį asmeninės nuosavybės teise 2004 m. vasario 3 d. statybos leidimas, išduotas bendrijai, formaliai galiojo, tačiau tęsti statybos atsakovas neturėjo teisės, nes tai draudė Statybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės pereina tik po to, kai statybos leidimas perregistruojamas statinį įsigijusio asmens vardu. Taigi tęsti bendrijos pradėtos statybos pagal automobilių garažo komplekso projektą nei įsigijęs statinį, nei ginčo sklypo pirkimo metu, nei jį nusipirkęs iš valstybės, atsakovas A. N. neturėjo teisės. Nustatyta, kad jos (teisės statyti) neturi ir šiuo metu. Šią aplinkybę atsakovas pripažįsta ir kartu teigia, kad jis siekė gauti statybos leidimą ir tęsti pradėtą statybą, tačiau tokiam teiginiui prieštarauja byloje esantys rašytiniai įrodymai. Gana greitai po ginčo sandorio sudarymo (2004 m. rugsėjo 9, 10, 14, 22 d., spalio 10 d., lapkričio 9, 29 d.) atsakovas A. N. paraiškose įvairioms Vilniaus miesto kompetentingoms Vilniaus miesto institucijoms projektavimo sąlygoms gauti, įrenginiams prijungti, objektą įvardijo kaip „garažų paskirties pastatą“, statybos rūšį – naujo statinio statyba (1 t., 66 b. l.,3 t.,9-20 b. l.). Nors išduotose specialiose projektavimo bei techninėse sąlygose nurodyta, kad sąlygos skirtos „nebaigtos statyti garažo rekonstrukcijai“, akivaizdu, kad tai nebus įsigyto bendrijos projekto įgyvendinimas – numatytos paskirties pastato, kuriam eksploatuoti galėjo būti skirtas paminėto dydžio žemės sklypas, statyba. Pagal Statybos įstatymą (2 str. 18 d.), statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę <..>. Kokį objektą ketino ar ketina statyti atsakovas A. N., teismui neatskleidė, bet pripažino, kad statybos leidimo tęsti pradėtą statybą neturi, jo negavo. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ginčo sklypas įsigytas ne jame esančiam statiniui eksploatuoti, tęsti jo statybą, ir yra pagrindas daryti prielaidą, kad jo dydis neproporcingas sklypo dydžiui, būtinam jame esančiam statiniui eksploatuoti. Atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų apie realų, būtiną sklype esančiam statiniui eksploatuoti sklypo dydį, neigė apeliantų pateiktą pirmosios instancijos teismui (6 t., 63-71 b. l. ) teismo eksperto G. T. išvadą apie tai, kad sklype esančiam 5 proc. baigtumo statiniui (bendras plotas 0,00 kv. m, užstatymo plotas 35 kv. m), įvertinus  gretimybes, privažiavimą ir galimybę apeiti konstrukcijas, galėjo būti apie 100 kv. m arba mažesnis. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmos instancijos teismo išvada dėl to, kad ekspertizė nevisapusiška, grindžiama tik daliniais užsakovo pateiktais duomenimis, faktine situacija, nenagrinėta projekto ir pirminio leidimo statybai istorija. Apeliantų pateikta ekspertizė nėra skirta teismo, todėl ji neturi didesnės įrodomosios galios ir vertintina kaip rašytinis įrodymas kitų įrodymų visete (CPK 177, 197, 216, 218, 185 str.). Tai, kad ekspertas nenagrinėjo projekto ir pirminio leidimo statybai istorijos, šiam ginčui neturi esminės reikšmės. Byloje nėra duomenų, to neteigia ir bylos šalys, kad statinys, po to kai jį įsigijo A. N., buvo toliau statomas ar rekonstruojamas. Duomenų, kad per tokį gana ilgą laikotarpį sumažėjo užstatytas plotas ar statinio baigtumas (5 proc.), taip pat nėra, todėl teigti, kad dabartinė situacija iš esmės skiriasi nuo pirminės, nėra pagrindo. Natūralu, kad nestatomas statinys per ilgą laiką, veikiamas gamtinių sąlygų, keičiasi, jo būklė blogėja. Problema yra ta, kiek realiai reikia žemės tokiam statiniui eksploatuoti. Paminėtoje ekspertizėje pateikiama tik prielaida, todėl teigti, kad reikia būtent 100 kv. m, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nustatyti realų sklypo dydį – kompetentingos valstybės institucijos pareiga. Teisėjų kolegija neneigia A. N. teisės į ginčo –žemės sklypą, tačiau sprendžia, kad žemės sklypo dydis turi būti realus, individualiai įvertinus situaciją, sklype esantį statinį ir jam eksploatuoti reikalingą žemės plotą.

Visų šių aplinkybių, spręsdamos valstybinio žemės sklypo pardavimo klausimą, kompetentingos valstybės ir savivaldybės institucijos nesiaiškino ir tuo pažeidė imperatyvines Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatas. Dėl to ginčijami sandoriai (Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymas ir 2004 m. liepos 7 d. žemės sklypo, esančio Sietyno g.10, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartis) naikinami, sutarties šalis grąžinant į pirminę padėtį (CK 1. 80  str. 1, 2, 3 d., 6. 145, 6.146 str.): valstybei, kurią atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, grąžinamas A. N. 2004 m. liepos 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P01/2004-100 parduotas ir perduotas 9163 kv. m žemės sklypas, esantis Sietyno g. 10, Vilniuje, kadastrinis adresas 0101/0038-0012 Vilniaus k. v. (unikalus Nr. 0101-0038-0012), o Nacionalinė žemės tarnyba, iš esmės atstovaujanti valstybę, grąžina A. N. už žemės sklypą sumokėtus pinigus – 66 295,47 Eur (228 905 Lt).

Dėl ieškovų reikalavimo teisės ir viešojo intereso

Atsakovas A. N. teigia, kad ieškovai neturi teisė ginčyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir administracinio akto dėl šio žemės sklypo pardavimo. Su tuo sutikti nėra pagrindo.

Asmens teisė į teisminę gynybą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, kuris užtikrina žmogaus teisę kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. Kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas nustatyta ir CPK 5 straipsnyje.

Ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemė sklypą. Į dalį žemės nuosavybės teisės atkurtos. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemės dalį nėra. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui A. N. parduotas ginčo žemė sklypas patenka į F. S. nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos žemės sklypą. Ieškovai siekia paneigti žemės sklypo perleidimo atsakovui A. N. teisėtumą, o kartu ir šios žemės, kaip valstybės išperkamos, statusą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.), todėl akivaizdu, kad apeliantai ieškiniu siekia apginti pažeistą teisę į nuosavybę, turi suinteresuotumą byloje ir teisę ginčyti administracinį aktą ir sandorį.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs dėl viešojo intereso sąvokos ir jo reikšmės, užtikrinant visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Valstybės turtas – viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną. Jis (turtas) negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse taip pat konstatavęs, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes pažeidus įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu ir viešasis interesas, reikalaujantis užtikrinti, kad valstybės institucijos savo veikloje užtikrintų teisėtumą, tarnautų žmonėms. Nustačius, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-194/2006; 3K-3-279/2009; 3K-3-232/2014 ir kt.).

Konstitucinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir valstybinės žemės pardavimo klausimą, svarbu siekti pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų, derinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesus (1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos  d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Apie tai yra pasisakęs ir kasacinis teismas nutartyse, priimtose bylose Nr. 3K-3-53/2013 ir 3K-3-232/2014.

Atsakovas A. N. nepagrįstai susiaurina viešojo intereso sąvoką, akcentuodamas tik galimą jo nuosavybės teisių pažeidimą, patenkinus ieškovų reikalavimus.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus atsakyta. Kiti – nėra esminiai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai  teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į ieškovų reikalavimus, patenkintų reikalavimų dalį (dėl įsakymo parduoti žemės sklypą ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties), jiems priteisiamos dėl šių reikalavimų patirtos išlaidos – sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį ir du apeliacinius skundus. Tai sudaro 5 110,94 Eur. Ši suma priteisiama iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos, nes ginčo valstybinės žemės sklypas buvo parduotas dėl neteisėtų valstybės institucijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) neteisėtų veiksmų. 

Atsižvelgiant į tai, kad kiti ieškovų reikalavimai (dėl statinio pirkimo-pardavimo sandorio, pažymos ir teisinės registracijos) nebuvo patenkinti pirmosios instancijos teisme ir dėl to apeliaciniai skundai nebuvo paduoti, atsakovas A. N. taip pat įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, tačiau tik dėl atmestų ieškinio reikalavimų 2013 m. gegužės 6 d. teismo sprendimu ir tik dėl su tuo susijusių išlaidų. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atsakovui atlyginimo klausimą, atmetė patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl teismų nagrinėtų atsakovo reikalavimų ir atskirųjų skundų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jo galimų nuostolių atlyginimo. Atsakovas A. N. prašė atlyginti 1 419,14 Eur (4 900 Lt) bylinėjimosi išlaidų (4 t., 119-120 b. l.), tačiau, įvertinus paminėtas aplinkybes, yra pagrindas priteisti iš ieškovų atsakovui A. N. tik 398,23 Eur.

Įvertinus laimėtų ir pralaimėtų reikalavimų santykį, iš ieškovų ir atsakovų A. N. ir Nacionalinės žemės tarnybos priteisiamos teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (108 Eur) po lygiai – po 27 Eur.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 150 straipsnio 3 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr.2.3-4639-01 “Dėl valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0035:12) Sietyno g. 10, Vilniuje, pardavimo A. N.” ir 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, Nr. P01/2004-1000, kuria A. N. parduotas 9 163 kv. m žemės sklypas Sietyno g.10, Vilniuje.

Sandorio šalis grąžinti į ankstesnę padėtį: A. N. įpareigojamas grąžinti valstybei jam parduotą ir perduotą 9 163 kv. m žemės sklypą, esantį Sietyno g.10, Vilniuje, o iš Nacionalinės žemės tarnybos (valstybės atstovo) priteisiama A. N. 66 285,47 Eur (šešiasdešimt šeši tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt penki eurai ir 47 euro centai), A. N. sumokėti už šį žemės sklypą. 

Priteisti ieškovams A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 5 110,94 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą dešimt eurų ir devyniasdešimt keturis euro centrus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 398,23 Eur (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus dvidešimt tris euro centus (iš kiekvieno po 199,12 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovų A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. S., atsakovų A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k.188704927) 108 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – po 27 Eur iš kiekvieno.  

Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi – įrašą nekilnojamojo turto registre dėl A. N. nuosavybės teisės į 0,9163 ha žemės sklypą, esantį Sietyno g. 10, Vilniuje, draudimo disponuoti, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teisėjai                                                                       Romualda Janovičienė

Nijolė Piškinaitė

Egidijus Žironas