Civilinė byla Nr. e3K-3-6-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22297-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3; 2.4.4.5.2; 2.6.11.8.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir D. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. K. ir D. K. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įmokų paskirstymo pripažinimo negaliojančiu, priverstinės hipotekos išregistravimo bei prievolės pripažinimo įvykdyta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių netesybų skaičiavimą už įsipareigojimų (įmokų mokėjimo pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį) nevykdymą laiku, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti, kad ieškovas D. K. yra visiškai atsiskaitęs su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau – NŽT), už 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nupirktą 0,0768 ha ploto žemės sklypą (toliau – Žemės sklypas); 2) pripažinti NŽT priskaičiuotus delspinigius neteisėtais, atliktą įmokų paskirstymą – negaliojančiu; 3) panaikinti ieškovų turtui – Žemės sklypui – atsakovės naudai nustatytą priverstinę hipoteką ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad A. Z. 2002 m. birželio 3 d. sudarė Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo nuosavybėn Žemės sklypą, įsipareigodamas išsimokėtinai atsiskaityti su pardavėju iki 2012 m. sausio 15 d. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, A. Z. perleido Žemės sklypą ieškovui ir šis įgijo visas pradinio pirkėjo teises ir pareigas. Vykdydami sutartį, ieškovai atliko du mokėjimus (2007 m. ir 2008 m.). Per sutartyje nustatytą terminą (iki 2012 m. sausio 15 d.) ieškovai su atsakove neatsiskaitė. 2016 m. ieškovai sužinojo apie 1130,81 Eur eilinių įmokų skolą už išsimokėtinai įgytą Žemės sklypą, 193,72 Eur palūkanas, apskaičiuotas iki 2016 m. liepos 25 d., ir 1385,63 Eur delspinigius. Nesutikdami su atsakovės skaičiavimais, ieškovai 2016 m. liepos 25 d. sumokėjo atsakovei 1305,50 Eur, iš kurių 1111,78 Eur sudarė skola už nesumokėtas eilines įmokas ir 193,72 Eur – palūkanos. Atsakovė įmokas paskirstė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.54 straipsnio nuostatas. Kadangi netesybos (delspinigiai) nebuvo nustatytos 2006 m. liepos 17 d. sutartyje, nei šioje, nei 2002 m. birželio 3 d. sutartyje nebuvo nuorodos į poįstatyminį aktą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 260), atsakovė neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius ir juos įskaityti iš ieškovų atliktų mokėjimų. Be to, neatsižvelgus į kilusį šalių ginčą dėl priskaičiuotų delspinigių Žemės sklypui, 2016 m. rugsėjo 13 d. nustatyta ir įregistruota priverstinė hipoteka, o už hipotekos įregistravimą reikalaujama sumokėti 112,40 Eur.
4. Atsakovė NŽT pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovų 1828,92 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad pareiga mokėti 0,05 proc. delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą buvo nustatyta teisės aktu ir atsakovė, kaip valstybės turto patikėtinė, neturėjo diskrecijos spręsti, ar ieškovams jie turėtų būti skaičiuojami. Ieškovų pavėluotai sumokėtos įmokos buvo paskirstytos, vadovaujantis CK 6.54 straipsnio nuostatomis. Kadangi už Žemės sklypą nebuvo visiškai atsiskaityta ir iki ginčijamo sprendimo nebuvo įregistruota priverstinė hipoteka, atsakovė, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Pardavimo taisyklės) 23 punktu, pagrįstai atliko šiuos veiksmus. Be to, šalys sutartyje buvo susitarusios tiek dėl palūkanų, tiek dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės NŽT priskaičiuotus delspinigius neteisėtais; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovei solidariai iš ieškovų 1014,55 Eur nesumokėtų įmokų už Žemės sklypą, 112,40 Eur hipotekos įregistravimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą priešieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovų po 6,82 Eur.
6. Teismas nurodė, kad nors šalys, sudarydamos sutartis dėl valstybinės žemės pirkimo išsimokėtinai, delspinigių dydžio neaptarė, tačiau delspinigių dydis ir jų apskaičiavimo tvarka buvo nustatyta 2002 m. birželio 3 d. ir 2006 m. liepos 17 d. sutarčių sudarymo metu galiojusiose Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintose Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklėse (toliau – Mokėjimo taisyklės), kuriose buvo nustatyta, kad pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 proc. dydžio metines palūkanas (4.4 punktas), o asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (5 punktas). Todėl atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas nuo nesumokėtų įmokų ir mokėjimo palūkanų dalies.
7. Teismas nustatė, kad šalys ginčo sutartyse nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos; ieškovai žinojo, jog yra skolingi pagal sudarytą sutartį, tačiau patys ilgą laiką nesidomėjo susidariusia skola, delsė atlikti mokėjimus. Teismas sprendė, kad toks elgesys neatitinka pakankamai rūpestingo ir protingo asmens standarto, todėl, šalims nesudarius rašytinio susitarimo dėl įmokų įskaitymo tvarkos, atsakovei nesutinkant su ieškovų siūloma įmokų įskaitymo tvarka, laikė, jog atsakovė, pagrįstai įskaitydama ieškovų įmokas, taikė CK 6.54 straipsnyje nustatytą tvarką.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovai įsipareigojimus pagal sutartis vykdė netinkamai, vėlavo sumokėti einamąsias įmokas, atsakovė priešieškiniu prašo priteisti 1135,24 Eur nesumokėtų metinių įmokų. Atsakovės reikalavimą priteisti 2 proc. dydžio mokėjimo palūkanas – 40,80 Eur teismas vertino kaip pagrįstą ir tenkino.
9. Teismas pripažino, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai ieškovams skaičiavo delspinigius, tačiau pažymėjo, kad ji nesilaikė principo užbaigti sutarties vykdymą kuo ekonomiškesniu būdu, nes, ieškovams nevykdant sutarties, delsė įstatymų nustatyta tvarka pradėti skolos išieškojimą. Ieškovų prašymu teismas taikė ieškinio senatį, delspinigių sumą perskaičiavo už 180 dienų ir atsakovės apskaičiuotas sumas sumažino: delspinigių sumą nuo įmokų už Žemės sklypą – nuo 1522,42 Eur iki 881,17 Eur, nuo palūkanų – nuo 144,46 Eur iki 83,74 Eur. Teismas nustatė, kad susidarė 161,49 Eur permoka, todėl įskaitė prašomą priteisti palūkanų sumą (40,80 Eur) ir dalį (120,39 Eur) įmokų sumos (1135,24 Eur) bei sprendė tenkinti dalį priešieškinio reikalavimo – priteisti 1014,55 Eur.
10. Nustatęs, kad atsakovė pagrįstai įmokoms paskirstyti taikė įstatyme nustatytą tvarką bei skaičiavo palūkanas ir delspinigius, teismas sprendė, kad atsakovė taip pat turėjo teisinį pagrindą kreiptis dėl hipotekos įregistravimo.
11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. liepos 17 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, nustatydama, kad priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos skaičiuotinos nuo priešieškinio priėmimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Kolegija rėmėsi CK 6.70–6.75 straipsnių, 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.256 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgdama į tai, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys tiek su A. Z., tiek su ieškovu D. K., kuriam A. Z. perleido nuosavybės teises, sudarytos vadovaujantis Vyriausybės nutarimo Nr. 260 pagrindu; šiuo nutarimu patvirtintose Mokėjimo taisyklėse buvo nustatyti sumų sumokėjimo už perkamą žemės sklypą terminai, taip pat netesybų mokėjimo pagrindai ir jų dydis, kolegija sprendė, kad, nors šalys, sudarydamos sutartis, delspinigių dydžio neaptarė, tačiau jų dydis ir apskaičiavimo tvarka reglamentuoti įstatymu. Mokėjimo taisyklės nustatė, kad pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 proc. dydžio metines palūkanas (4.4. punktas), o asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (5 punktas). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas nuo nesumokėtų įmokų ir mokėjimo palūkanų dalies, yra pagrįsta.
13. Kolegija nesutiko, kad atsakovė netinkamai paskirstė gautas įmokas, todėl netinkamai nustatė ieškovų skolos dydį. Remdamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2017 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 (24 punktas), 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-3-332-219/217, nustačiusi, kad šalys sutartyse nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos, ieškovams buvo siunčiami priminimai (raginimai) dėl sutarčių vykdymo, kuriuose pateikta informacija apie priskaičiuotus delspinigius ir skolas, kolegija sprendė, kad nepagrįsti ieškovų argumentai, jog atsakovė nepagrįstai įskaitė įmokas, taikydama CK 6.54 straipsnyje nustatytą tvarką. Šalių sudarytų sutarčių vykdymo eiga, kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad jos faktiškai taikė kitokią, nei įstatyme nurodyta, įmokų paskirstymo tvarką.
14. Sutarties sąlygose įmokų mokėjimo terminai yra nurodyti aiškiai ir suprantamai, ieškovai neneigia žinoję, kad privalo mokėti įmokas už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Netinkamai vykdydami sutartinius įsipareigojimus ieškovai veikė savo rizika ir prisiėmė iš to kylančias pasekmes. Kolegija nenustatė pagrindo ieškovus atleisti nuo netesybų mokėjimo pagal įstatymą ar jas sumažinti (CK 6.259 straipsnis).
15. Nustačiusi, kad su reikalavimu priteisti pagal sutartį mokėtinas sumas už įsigytą nekilnojamąjį turtą atsakovė kreipėsi 2017 m. spalio 20 d., nors paskutinė įmoka buvo nustatyta sumokėti 2011 m. (iki kitų metų sausio 15 d.), kolegija nurodė, kad esant ginčo šalies reikalavimui teismas turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį ir apskaičiuoti delspinigių sumą už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio (priešieškinio) dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo.
16. Atsakovė su reikalavimu priteisti iš ieškovų lėšas dėl sutarties pažeidimo kreipėsi 2017 m. spalio 20 d., priešieškinis priimtas 2017 m. spalio 23 d. protokoline nutartimi, todėl kolegija sutiko su ieškovų argumentu, jog procesinės palūkanos nuo kreditorės naudai priteistų sumų skaičiuotinos nuo reikalavimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 23 d.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 17 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų patikslintas ieškinys ir tenkinta dalis priešieškinio reikalavimų, bei priimti naują sprendimą – ieškovų patikslintą ieškinį patenkinti visiškai, atsakovės priešieškinį atmesti, priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovės veiksmų, t. y. kad atsakovė netinkamai išdėstė sutarties sąlygas ir daugiau nei aštuonerius metus delsė reikalauti iš ieškovų nesumokėtos skolos ir palūkanų. Kreditorius turi reikalauti iš skolininko vykdyti pinigines prievoles nedelsiant, pernelyg nedidinant įsiskolinimo (CK 6.200 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė iki pat ginčo pradžios nereiškė ieškovams pretenzijų, neragino sumokėti skolą ir palūkanas, neinformavo apie pradėtus skaičiuoti delspinigius.
17.2. Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai). Atsakovė neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius, kurie nebuvo nustatyti sutartyse, pažeidžiant pareigą parengti sutarties sąlygas pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatas.
17.3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė netesybas reglamentuojančias teisės normas (CK 6.71–6.75 straipsniai). Prievolė mokėti delspinigius nustatyta ne įstatymu, o Vyriausybės nutarimu, be to, sutartyse nėra nuorodų į šį teisės aktą, į sutartis neįtrauktos Vyriausybės nutarimo nuostatos, kaip to imperatyviai reikalauja šis teisės aktas (dėl atsakomybės už netinkamą įsipareigojimų vykdymą, priverstinės hipotekos nustatymo; Pardavimo taisyklių 22.7 punktas, Mokėjimo taisyklių 5.2 punktas; CK 6.72 straipsnis).
17.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į CK 6.206 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė 6.253 straipsnio 1, 5 dalių, 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas. Neįtraukusi į sutartį sąlygų dėl delspinigių, atsakovė negali remtis kitos šalies sutarties neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios kaltų veiksmų (neveikimo). Teismas turėjo įvertinti kreditorės veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015). Kaip kompensaciją už įsipareigojimų vykdymo termino praleidimą ieškovai sumokėjo atsakovei palūkanas už visą laikotarpį. Sutartyse nebuvo nustatytas konkretus palūkanų dydis, mokėjimo terminai.
17.5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.54 straipsnio nuostatas, nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra prieštaringas: teismas pripažino atsakovės apskaičiuotus delspinigius neteisėtais, tačiau įmokų paskirstymą CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka – pirmąja eile įskaičius už daugiau kaip aštuonerius metus priskaičiuotus (pripažintus neteisėtais) delspinigius – paliko galioti.
17.6. Teismai netinkamai įvertino ieškovų pateiktus įrodymus ir sprendė, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie susidariusią skolą ir raginti sumokėti. 2007–2008 m. ieškovų atliktos įmokos nebuvo įskaitytos iki 2016 m. liepos 25 d. Tai įrodo 2016 m. liepos 21 d. NŽT raštas. Perskaičiavimas atgaline data padarytas po 2016 m. liepos 25 d., kai ieškovai savo iniciatyva sumokėjo skolos likutį ir palūkanas, nurodydami, kokios sumos atitinkamai skiriamos, ir informuodami, jog nesutinka mokėti delspinigių. Atsakovė galėjo nepriimti atlikto mokėjimo, dėl ginčytinos sumos reikšti ieškinį (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Tokiu atveju ieškovai būtų turėję teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį priskaičiuotiems delspinigiams. Ieškovams paneigus atsakovės nurodytas aplinkybes apie siųstus raginimus, ši nepateikė papildomų įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismas neteisingai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą.
17.7. Teismas nepatikrino atsakovės įskaitytų sumų teisėtumo, nors ieškovai jas ginčijo, nenurodė, kokiu pagrindu iš ieškovų priteisė atsakovei 1014,55 Eur nesumokėtų įmokų už Žemės sklypą. Ieškovams neaišku, už kokį laikotarpį, nuo kokios sumos priskaičiuoti delspinigiai sumažinti, kokiu pagrindu perskaičiuoti delspinigiai nuo palūkanų, kaip apskaičiuota pagrindinė prievolė bei permoka.
17.8. Teismas netinkamai taikė priverstinę hipoteką reglamentuojančias teisės normas, neegzistuoja CK 4.175 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Atsakovė įregistravo priverstinę hipoteką praėjus pusantro mėnesio nuo to, kai ieškovai 2016 m. liepos 25 d. pareiškė visiškai atsiskaitę už Žemės sklypą, ir praėjus 14 metų nuo sutarties sudarymo. Nuostatos dėl priverstinės hipotekos Vyriausybės nutarime atsirado tik 2014 m. vasario 19 d. Ieškovai perėmė pareigas pagal 2002 m. sudarytą Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, su atsakove jų nesiejo sutartiniai santykiai. Nekilnojamojo turto registre buvo žyma apie įsiskolinimą už Žemės sklypą, kas ribojo laisvą disponavimą turtu, taip apsaugant atsakovės turtinius interesus.
17.9. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo taikyti priverstinę hipoteką, veikė nesąžiningai, suvaržė ieškovų interesus labiau, nei būtina, todėl ir atitinkamos išlaidos iš ieškovų priteistos nepagrįstai.
18. Atsakovė NŽT atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Delspinigių dydis ir jų apskaičiavimo tvarka buvo nustatyti įstatymu (Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintose Mokėjimo taisyklėse), todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas, neatsižvelgdama į tai, kad sutartyje delspinigių dydžio šalys neaptarė.
18.2. Atsakovė neturi teisės ieškovų sumokėtas sumas paskirstyti jų pasiūlyta tvarka.
18.3. Teismai nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, tinkamai vertino bylos duomenis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nenustatytas netesybas
19. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
20. Taigi netesybos, kurių tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų ar juos netinkamai įvykdžius, gali būti suderinta šalių valia sulygtos sutartyje, tačiau pareiga sumokėti kitai šaliai netesybas netinkamo prievolės vykdymo atveju gali būti nustatyta ir įstatymo ar teismo.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinių santykių, ieškovai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta prievole mokėti netesybas (delspinigius) atsakovei.
22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios aplinkybės: 2002 m. birželio 3 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė, kaip valstybės patikėtinė, pardavė, o pirkėjas A. Z. įgijo nuosavybėn Žemės sklypą, įsipareigodamas atsiskaityti su žemės pardavėja išsimokėtinai iki 2012 m. sausio 15 d.; A. Z. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, perleido Žemės sklypą ieškovui D. K., šis įsipareigojo vykdyti pradinio žemės pirkėjo prievoles, kylančias iš 2002 m. sutarties, sumokėti už Žemės sklypą likusią 5758,14 Lt (1667,67 Eur) sumą, mokėti 2 proc. dydžio metines palūkanas tomis pačiomis sąlygomis, kaip nurodyta sutartyje; 2002 m. sutartyje nustatyta kasmetinė įmoka – 959,69 Lt (277,95 Eur); ieškovai sutartinius įsipareigojimus dėl atsiskaitymo tvarkos vykdė pirmuosius dvejus metus (2007 m. sausio 24 d. sumokėjo atsakovei 277,95 Eur, 2008 m. vasario 6 d. – 311,30 Eur, iš kurių 277,95 Eur kasmetinę įmoką ir 33,35 Eur palūkanų); 2016 m. liepos 25 d. ieškovai sumokėjo atsakovei 1305,50 Eur, iš kurių, kaip jie nurodė, 1111,78 Eur skolą (nesumokėtas einamąsias įmokas) ir 193,72 Eur palūkanas, prašydami atsakovės išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie visišką atsiskaitymą už valstybinę žemę; atsakovė informavo ieškovus, kad 1305,50 Eur įmoka buvo paskirstyta CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka, 180,93 Eur įskaityta palūkanoms, 1124,57 Eur – delspinigiams mokėti, taigi liko nesumokėta 1130,80 Eur už žemę bei 12,79 Eur palūkanų ir 261,06 Eur delspinigių; 2016 m. rugsėjo 13 d. atsakovė įregistravo Žemės sklypui priverstinę hipoteką ir pareikalavo sumokėti 112,40 Eur patirtų išlaidų atlyginimą.
25. Nors 2002 m. birželio 3 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nenustatyta pradinio pirkėjo pareiga mokėti delspinigius, o pagal 2006 m. liepos 17 d. sutartį ieškovas D. K., kaip pirkėjas, įsipareigojo mokėti visus pagal pradinę sutartį priklausančius mokėjimus joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, įvardijant tik likusią sumokėti turto kainą ir 2 proc. dydžio metines palūkanas, šią bylą nagrinėję teismai sprendė, jog ieškovams tenka pareiga mokėti ir delspinigius, nes jų dydis ir apskaičiavimo tvarka buvo nustatyti Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintose taisyklėse.
26. Kasaciniame skunde ieškovai argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė netesybas reglamentuojančias teisės normas; atsakovė, netinkamai išdėsčiusi 2002 m. birželio 9 d. sutarties sąlygas, neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius, kurie nebuvo nurodyti sutartyse, be to, jose nėra nuorodos į Vyriausybės nutarimą Nr. 260; prievolė mokėti delspinigius nustatyta ne įstatymu.
27. Pagal 2002 m. birželio 3 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusias Žemės įstatymo 24 straipsnio nuostatas valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, priskirtus privatizuojamiems objektams, parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Mokėjimo už valstybinės žemės sklypus, perkamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), tvarkoje, galiojusioje pirmiau nurodytos sutarties sudarymo metu, buvo nustatyta, kad: už perkamus žemės sklypus pirkėjo pageidavimu atsiskaitoma iš karto arba išsimokėtinai (2 punktas); kai žemės sklypai perkami išsimokėtinai, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos sumos turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos ar kito mėnesio 15 dienos (5.4 punktas), piliečiai už įsiskolinimo likutį moka 2 procentus metinių palūkanų (5.5 punktas); asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (6 punktas). Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektai rengiami pagal šios tvarkos 1 priedą. 2002 m. sutarties sudarymo metu tipinėse sutarties sąlygose nebuvo nuostatų dėl delspinigių ar nuorodos į delspinigių dydį reglamentuojantį teisės aktą.
28. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę apskričių viršininkai parduoda Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintose Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklėse buvo įtvirtintos iš esmės tokios pat, kaip šios nutarties 27 punkte nurodytos, nuostatos (žr. nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 19 d. galiojusių Mokėjimo taisyklių 2, 4.3, 4.4, 5 punktus). Tipinėse valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose (Pardavimo taisyklių 1 priedas) įtrauktos nuostatos, pagal kurias atsiskaitymas už parduotą valstybinės žemės sklypą vykdomas pagal Mokėjimo taisykles (5 punktas).
29. Atsakovės atlikto 1305,50 Eur įmokos paskirstymo metu Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse buvo įtvirtinta pirkėjo pareiga mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už įsiskolinimo likutį (taisyklių 26.3 punktas), nustatyta, kad metinės įmokos turi būti mokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos; už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomos mokėti sumos: metinės įmokos ir palūkanos.
30. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti delspinigius. Minėta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis imperatyvaus pobūdžio teisinis reguliavimas. Ieškovai, praleidę terminus mokėti įmokas ir palūkanas pagal valstybinės žemės pirkimo sutartį, privalo mokėti delspinigius Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatų pagrindu, nors sutartyse tokia pareiga nebuvo atskirai aptarta. Nuo reguliavimo, įtvirtinto Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, šalys negali nukrypti, nes tai reikštų Žemės įstatymo nuostatų, pagal kurias valstybinė žemė parduodama, be kita ko, Vyriausybės nustatyta tvarka, pažeidimą.
31. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų argumentus, kad teismai neįvertino aplinkybės dėl itin ilgo atsakovės delsimo reikalauti iš ieškovų nesumokėtų įmokų ir palūkanų. CK 6.200 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta šalių pareiga vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai bei kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nesilaikė principo užbaigti sutarties vykdymą kuo ekonomiškesniu būdu, nes, ieškovams nevykdant sutarties, delsė įstatymų nustatyta tvarka vykdyti išieškojimą. Ieškovų prašymu teismas taikė ieškinio senatį ir delspinigių sumą perskaičiavo už 180 dienų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pozicijai, be to, pažymėjo, kad sutarties sąlygose aiškiai ir suprantamai nurodyti įmokų mokėjimo terminai, ieškovai neneigia žinoję, kad privalo mokėti įmokas už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, tačiau netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, veikė savo rizika ir turi prisiimti pasekmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinę atsakovės delsimo faktą, teismai netesybas iš esmės mažino ieškinio senaties pagrindu.
32. Ieškovai kvestionuoja teismų nustatytas aplinkybes dėl jų informavimo apie susidariusį įsiskolinimą ir raginimus sumokėti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai pateikiami siekiant įgyvendinti teisę prašyti taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių. Minėta, kad teismai ieškovų prašymu taikė ieškinio senatį, taigi buvo sudarytos prielaidos ieškovų nurodytai teisei įgyvendinti. Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas reikalavimams dėl netesybų (baudos, delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovės apskaičiuotos delspinigių sumos viršija ieškinio senaties terminą, todėl jas perskaičiavo. Teismams nusprendus taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl (ne)tinkamo teismų atlikto su ieškovų informavimu susijusių bylos duomenų vertinimo.
Dėl CK 6.54 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo
33. Įmokų paskirstymą reglamentuojančiame CK 6.54 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (1 dalis); antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (2 dalis); trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (3 dalis); ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (4 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (6 dalis).
34. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl kreditoriaus teisės atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 24 punktą). Įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 34 punktas).
35. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl įmokų paskirstymo tvarkos, ir sprendė, jog atsakovė, nesutikdama su ieškovų siūloma įmokų įskaitymo eile, pagrįstai įskaitydama įmokas rėmėsi CK 6.54 straipsnio nuostatomis.
36. Ieškovai kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti prieštaringą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepatikrino atsakovės įskaitytų sumų teisėtumo, ieškovams neaišku, kokiu pagrindu iš jų priteista 1014,55 Eur.
37. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje pripažino atsakovės priskaičiuotus delspinigius neteisėtais, nors motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas, teisėtai ir pagrįstai skaičiavo delspinigius. Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės sprendė, jog priskaičiuotų delspinigių suma mažintina, atsižvelgiant į atsakovės elgesį (delsimą įstatymų nustatyta tvarka vykdyti išieškojimą) ir taikytiną ieškinio senaties terminą.
38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio (ne)tenkinimo, perskaičiavo atsakovės apskaičiuotus delspinigius, kaip nurodyta sprendime, sumažino delspinigių sumą nuo įmokų už Žemės sklypą – nuo 1522,42 Eur iki 881,17 Eur, nuo palūkanų – nuo 144,46 Eur iki 83,74 Eur; nustatė, kad susidarė 161,49 Eur permoka, todėl įskaitė prašomą priteisti palūkanų sumą (40,80 Eur) ir dalį pradelstų įmokų sumos (120,39 Eur iš 1135,24 Eur) bei tenkino dalį priešieškinio reikalavimo ir priteisė 1014,55 Eur. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepatikrino nei ieškovės atliktų, nei pirmosios instancijos teismo nurodytų apskaičiavimų, tik nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovų argumentais, jog gavusi įmokas atsakovė netinkamai atliko jų paskirstymą ir netinkamai nustatė ieškovų skolos dydį.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovų 1828,92 Eur, iš jų – 1135,24 Eur nesumokėtų įmokų pagal sutartyje nustatytą grafiką, 40,80 Eur palūkanų, 540,48 Eur delspinigių. Teismai, konstatavę, kad atsakovė turi teisę skaičiuoti delspinigius, taip pat sprendę, jog reikalavimui dėl apskaičiuotų delspinigių, įvertinus ilgą atsakovės delsimą įstatymų nustatyta tvarka pradėti skolos išieškojimą, taikytina ieškinio senatis, turėjo atsižvelgti į faktinę situaciją dėl ieškovų įsiskolinimo (įmokų skolos, palūkanų ir delspinigių) iki 1305,50 Eur sumokėjimo 2016 m. liepos 25 d., po kurio būtent ir buvo įvykdyti ieškovų ginčijami atsakovės veiksmai – nurodytos įmokos paskirstymas padengiant didžiąją dalį už 2008–2015 metus priskaičiuotų palūkanų (180,93 Eur iš apskaičiuotų 193,72 Eur) ir delspinigių (1124,57 Eur iki 2016 m. liepos 25 d. iš apskaičiuotų 1385,63 Eur) bei paliekant pagrindinę skolą (įmokų už Žemės sklypą sumą) nepakitusią.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į teismų prieitas išvadas (žr. šios nutarties 39 punktą), iš 2016 m. liepos 25 d. ieškovų sumokėtų 1305,50 Eur, laikantis CK 6.54 straipsnyje nustatyto eiliškumo, turėjo būti padengtos iki tos dienos (2016 m. liepos 25 d.) priskaičiuotos palūkanos ir ieškovų atsakovei mokėtini delspinigiai, apskaičiuoti už 180 dienų nuo laiku nesumokėtų įmokų už Žemės sklypą ir palūkanų, bei dalis pagrindinės skolos (jei šios sumos atsakovės buvo apskaičiuotos tinkamai). Palūkanos ir delspinigiai toliau galėjo atsakovės būti skaičiuojami tik nuo likusios neapmokėtos pagrindinės ieškovų skolos ir, nagrinėjant priešieškinį, galėjo būti sprendžiama dėl šių sumų pagrįstumo.
41. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, iš esmės tinkamai aiškinęs įmokų paskirstymą ir ieškinio senaties dėl delspinigių išieškojimo taikymą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai jas taikė, kadangi nepatikrino pirmosios instancijos teismo atliktų skaičiavimų, kurie nėra aiškūs, tikslūs ir suprantami; neįvertino atsakovės prašomos priteisti sumos kilmės (aplinkybės, kad pagrindinė skolos suma, kurią nurodo atsakovė, susidarė prieš tai atlikus delspinigių, apskaičiuotų už ilgesnį nei 180 dienų, laikotarpį, įskaitymą). Dėl šių pažeidimų galėjo būti padarytos neteisingos išvados dėl ieškinio ir priešieškinio (ne)tenkinimo apimties, taigi galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiama nutartis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam įstatymo suteiktą teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, t. y. ištaisyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytas tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo, tiek teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidas.
Dėl priverstinę hipoteką reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
42. Ieškovai kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai taikė priverstinę hipoteką reglamentuojančias teisės normas; CK 4.175 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos neegzistuoja.
43. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis).
44. Hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; kitais šio kodekso numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1–3 punktai).
45. Pagal CK 6.414 straipsnio 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita.
46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, ieškovams 2016 m. liepos 25 d. sumokėjus 1305,50 Eur, atsakovė, paskirsčiusi šią įmoką bei apskaičiavusi įsiskolinimo likutį, 2016 m. rugsėjo 13 d. įregistravo Žemės sklypui priverstinę hipoteką ir reikalauja atlyginti už tai 112,40 Eur dydžio išlaidas. Atsakovė įsitikinusi, kad ji, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 23 punktu, pagrįstai atliko šiuos veiksmus, nes už Žemės sklypą nebuvo visiškai atsiskaityta ir anksčiau nebuvo įregistruota priverstinė hipoteka šiam turtui.
47. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė pagrįstai skaičiavo palūkanas ir delspinigius bei įmokoms paskirstyti taikė įstatyme nustatytą tvarką, sprendė, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą kreiptis dėl hipotekos įregistravimo, todėl su tuo susijusių išlaidų atlyginimą atsakovei priteisė iš ieškovų. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovų argumentu, kad jie yra visiškai įvykdę prievolę pagal 2006 m. liepos 17 d. sutartį, todėl, atsakovei neteisingai paskirsčius iš ieškovų gautas sumas, nebuvo teisinio pagrindo Žemės sklypui įregistruoti priverstinę hipoteką.
48. Priverstinės hipotekos įregistravimo metu (2016 m. rugsėjo 13 d.) galiojo Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatos, pagal kurias, kai valstybinės žemės sklypas perkamas išsimokėtinai, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiasi į notarą dėl priverstinės hipotekos nustatymo ir įregistravimo (23 punktas).
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepriklausomai nuo to, kada nuostatos dėl hipotekos įregistravimo atsirado Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, CK nuostatos dėl priverstinės hipotekos pardavėjo naudai buvo įtvirtintos tiek pradinės Žemės sklypo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties, tiek 2006 m. liepos 17 d. sutarties ir hipotekos įregistravimo metu. Sutartyse nėra nuostatų, kurios šį klausimą reguliuotų kitaip. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, pardavusi (ir perdavusi nuosavybės teises) valstybinės žemės sklypą išsimokėtinai, turėjo teisę įregistruoti hipoteką, tačiau, atsižvelgiant į hipotekos įregistravimo aplinkybes (be kita ko, į tai, kada buvo įregistruota), dėl šios teisės įgyvendinimo teisėtumo ir ieškovų pareigos apmokėti hipotekos įregistravimo išlaidas spręstina tik tinkamai nustačius ieškovų įsiskolinimo faktą ir dydį, kaip pagrindą įregistruoti hipoteką.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Šios nutarties 41 punkte konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įmokų paskirstymą ir ieškinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių taikymą reglamentuojančias teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl šių priežasčių, panaikinus skundžiamą nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šis teismas turi patikrinti atsakovės apskaičiuotų 2016 m. liepos 25 d. (šią dieną iki ginčo įmokos) ieškovų mokėtinų sumų pagrįstumą, motyvuotai, taikant ieškinio senaties terminą teisingai apskaičiavus delspinigius, išspręsti ieškovų 1305,50 Eur įmokos paskirstymą bei motyvuotai nustatyti, į kokias iš ieškovų priteistinas sumas atsakovė turi teisę, t. y. kiek priteistina priešieškiniu reikalaujamos pagrindinės ieškovų nesumokėtos skolos už Žemės sklypą ir kitų susijusių sumų. Taip pat teismas turi išspręsti hipotekos įregistravimo (ne)teisėtumo ir pareigos apmokėti įregistravimo išlaidas klausimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kasacinis teismas patyrė 6,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas