Administracinė byla Nr. A-2127-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01989-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 24S110914, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2024 m. gegužės 13 d. (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjui kylančios grėsmės sveikatai ir gyvybei, jei Sprendimas bus įvykdytas, bei netinkamai įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai Lietuvoje (jo motina ir sesuo gyvena Lietuvoje). Pareiškėjo įsitikinimu, sprendimas dėl grąžinimo negali būti priimtas, kol nagrinėjamas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį. Sprendimas priimtas nesilaikant Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2022 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ įtvirtintus kriterijus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760190662, galiojęs iki 2024 m. spalio 7 d., buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S222180. Minėtas leidimas laikinai gyventi 2024 m. sausio 4 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, taip pat 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjui pasibaigė bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (27 dienas). Įvertinus, kad pareiškėjas Ukrainoje gyveno Dniepropetrovsko srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, jis gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę - Ukrainą, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 13 d., ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
4.2. Pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ryšius, yra nepagrįsti. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą Lietuvoje gyvenančios pareiškėjo motina ir sesuo nėra laikomos pareiškėjo šeimos nariais.
4.3. Pareiškėjas nėra pateikęs prieglobsčio prašymo, todėl jo argumentai, kad jis negali būti grąžintas į jo kilmės valstybę yra nepagrįsti.
4.4. Pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas priimtas nesilaikant Įstatymo 128 straipsnio nuostatų, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas laikėsi Įstatyme nustatytų reikalavimų, nepažeidė imperatyvių nuostatų. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. buvo apklaustas ir apklausos metu nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę.
4.5. Sprendimas pagrįstas objektyviais ir Migracijos departamento disponuojamais duomenimis bei teisės aktų normomis. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. S. skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2024 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamento Kauno skyrių. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760190662, galiojęs iki 2024 m. spalio 7 d., buvo panaikintas Migracijos departamento
2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S222180. Minėtas leidimas laikinai gyventi
2024 m. sausio 4 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, o 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjui pasibaigė bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (27 dienas) nuo 2024 m. balandžio 3 d.
6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 bei 6 dalimis, priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendime konstatuota, kad Ukrainos Respublikos pilietis yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, bei pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, yra ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje pareiškėjas neturi, yra nevedęs, vaikų neturi, motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje, o Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos numato, kad Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas galėtų kreiptis į Ukrainos atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamojoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Be to, Migracijos departamentas įvertino ir tai, kad pareiškėjas Ukrainoje gyveno Dniepropetrovsko srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau jis gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė, jeigu jo gyvenamojoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.
6.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
7. Įvertinęs ginčo teisiniams santykiams aktualias Įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas bei byloje nustatytas faktines aplinkybės, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o taip pat – kad Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Teismas konstatavo, kad nustatęs, jog pareiškėjas nebeturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir viršija bevizio buvimo laiką, Migracijos departamentas turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato reikalavimo sprendimą dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti priimti tik įsiteisėjus sprendimams dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, be to, byloje nėra duomenų, taip pat ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nenustatyta, kad pareiškėjas būtų apskundęs jam panaikintą leidimą laikinai gyventi teismui ar kad toks Migracijos departamento sprendimas būtų panaikintas kaip neteisėtas.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis turi teisę likti Lietuvoje, kadangi Ukrainoje šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, o jo motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Teismas nustatė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas nebeturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat yra nevedęs, neturi vaikų, o jo ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje nenustatyta. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas nenurodė, jog Lietuvoje gyventų jo sutuoktinė, vaikai ar kiti Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte nurodyti šeimos nariai, taip pat nepagrindė artimų ryšių su motina ar seserimi, nenurodė, jog kartu su jomis gyventų, rūpintųsi, išlaikytų jas ar pan., todėl vertno, jog atsakovas pagrįstai jų nelaikė pareiškėjo šeimos nariais, dėl kurių jis turėtų likti gyventi Lietuvoje, neturėdamas tam leidimo. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbovietę ar kitus jo ekonominius ar socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl teismas laikė, kad užsienietis artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl tokio dokumento išdavimo į Lietuvos Respublikos institucijas ar šiuo metu yra nagrinėjamas jo prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje.
10. Įvertinęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad atitinka nurodytus pagrindus. Teismas atkreipė dėmesį, kad šių pagrindų nenustatė nei atsakovas, nei teismas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, panaikinus jo leidimą laikinai gyventi ir neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir jas įvertino, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatydamas 14 dienų terminą.
12. Teismas nurodė, kad įpareigojimu išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo
126 str. 1 d. 1 p.).
13. Teismas pažymėjo, kad iš rašytinių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas
2024 m. balandžio 29 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas Ukrainoje gyveno Dniepropetrovsko srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kurioje šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.
14. Įvertinęs VAĮ nuostatas bei su minėtomis nuostatomis susijusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
III.
15. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 24S110914.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, jo nurodytos negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (karo pavojus gyvybei ir sveikatai) yra pakankamos priimti pareiškėjui palankų sprendimą, tačiau pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino pareiškėjo padėtį.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jo atveju taikomos Konvenijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkto, Įstatymo 86 straipsnio bei Europos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pabūdžio būtiniausių standartų“ nuostatos.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
19. Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėjas nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį, todėl jo atžvilgiu netaikytinos įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Atsakovas taip pat pažymi, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
20. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 24S110914, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2024 m. gegužės 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, neįsigilinus į faktines aplinkybes bei grėsmes pareiškėjui.
23. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Ukrainos Respublikos pilietis, yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, bei pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo
2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje pareiškėjas neturi, yra nevedęs, vaikų neturi, motina ir sesuo gyvena Lietuvoje.
25. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2024 m. balandžio 3 d., todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo
124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
27. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal Įstatymo
125 straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.
28. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki
30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo
127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip
30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo
127 straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).
29. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo
125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio
2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėjas gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui).
30. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
31. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
32. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimo ir pažymėjo, jog užsienietis yra nevedęs, neturi vaikų, o jo ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje nenustatyta, pareiškėjas yra nevedęs, vaikų neturi, motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo
130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į Ukrainą, todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo įvertintos galimos grėsmės pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas Ukrainoje gyveno Dniepropetrovsko srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų, be to, padaryta išvada, kad pareiškėjas Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Sprendime taip pat nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.
33. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis numato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį, todėl jis nėra prieglobsčio prašytojas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies
2 punkto taikymo pareiškėjo atžvilgiu yra atmestini kaip nepagrįsti.
34. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2174-662/2024).
35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021).
36. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundo argumentus bei visą bylos medžiagą. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
37. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, laikydamasis ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Beata Martišienė
Ričardas Piličiauskas