Civilinė byla Nr. 2A-551-254/2016

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04623-2014-1

Procesinio dokumento kategorijos: 2.3.2; 2.3.2.2; 2.3.2.9.1; 3.2.6.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-652/2015 pagal ieškovų J. K. ir V. K. ieškinį atsakovei O. M. dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo.

Ieškovai kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu ir patikslinę reikalavimus (I t., b. l. 138-152) prašė nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal pateiktą naudojimosi tvarkos projektą (I t., b. l. 150‑152):

1. Nustatyti ieškovams naudotis 136,43 kv. m gyvenamojo namo patalpomis, projekte pažymėtomis indeksais: R-1 (11,25), R-2 (4,15), R-6 (6,80), 1-1 (1,35), 1-2 (3,05), 1-3 (2,17), 1-4 (1,07), 6381/10000 1-11 (8,27), 1-14 (2,68), 1-15 (1,91), 1-16 (13,20), 1-17 (18,08), 1-18 (9,82), 1-19 (4,09), 1323/10000 1-25 (2,00), 1-26 (3,49), 1-27 (3,74), 1-28 (14,25), 1-29 (14,11), 1-30 (10,95).

2. Nustatyti atsakovei naudotis 135,44 kv. m gyvenamojo namo patalpomis, projekte pažymėtomis indeksais: R-3 (3,90), R-4 (12,49), R-5 (4,82), 1-5 (2,99), 1-6 (4,81), 1-7 (0,61), 1-8 (2,18), 1-9 (9,45), 1-10 (15,47), 6381/10000 1-11 (14,58), 1-12 (2,20), 1-13 (2,81), 1-20 (4,38), 1-21 (1,54), 1-22 (10,90), 1-23 (24,37), 1-24 (4,82), 8677/10000 1-25 (13,12).

Ieškovai nurodo, kad ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ gyvenamojo namo ir nėra nustatyta naudojimosi tvarka. VĮ Registrų centro darbuotojams atlikus gyvenamojo namo dalių paskaičiavimą nustatyta, kad ieškovui priklausanti ½ gyvenamojo namo dalis sudaro 136,43 kv. m, o atsakovei – 135,44 kv. m. Tačiau atlikus inventorizaciją buvo nustatyta, kad ieškovas faktiškai naudojasi 126,16 kv. m plotu, o atsakovė – 145,71 kv. m (I t., b. l. 148‑149). Įvertinus šias paskaičiuotas realiąsias dalis, matyti, kad atsakovė naudojasi 10,27 kv. m ploto didesnėmis patalpomis, nei jai priklauso. Sulyginus gyvenamojo namo realiąsias dalis, pagal ieškovų pateiktą projektą jiems papildomai priklauso naudotis patalpa pirmame aukšte 1-11 (8,27 kv. m) ir antrame aukšte 1-25 (2 kv. m). Atriboti šias kambarių dalis iš bendro kambarių ploto, tokiu būdu sukuriant papildomus du kambarius, yra nesudėtinga, nes pertvaros yra plonos ir jas galima perkelti.

Atsakovė su ieškovų siūloma naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu nesutiko, nes prieš ieškovui įsigyjant ½ gyvenamojo namo, pirkimo–pardavimo sutartimis, įregistruotomis viešajame registre, buvo nustatyta naudojimo tvarka. Ši tvarka, pagal kurią atsakovė naudojosi kambariais, ieškovams buvo žinoma ir jie pripažino, kad atsakovei priklauso naudotis didesne gyvenamojo namo dalimi, kuri buvo įtvirtinta minėtuose sandoriuose ir niekada pretenzijų dėl to nereiškė. Be to, atsakovė, turėdama ieškovo sutikimą, rekonstravo jai priklausančią gyvenamojo namo dalį ir žymiai padidino namo plotą, dėl ko pasikeitė bendraturčių turimos dalys bendrojoje nuosavybėje. Ieškovai taip pat rekonstravo savo gyvenamojo namo dalį. Kadangi po rekonstrukcijos šalys nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl duomenų pakeitimo, Nekilnojamojo turto duomenų registre buvo perrašyti tie patys duomenys po ½ gyvenamojo namo dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas nustatė, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį valdo gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, esančius, (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 141‑144). 2009 metais šalims buvo išduoti statybos leidimai gyvenamojo namo rekonstrukcijai (t. 1, b. l. 110-116). Ieškovai 2008 m. spalio 9 d. sutiko, kad atsakovė atliktų jai priklausančios dalies gyvenamojo namo ir kitų pastatų rekonstrukciją su sąlyga, kad ji nepakeis ūkinio pastato paskirties į gyvenamąją namą. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu ir ieškovų sutikimu, sprendė, kad ieškovai sutikimą rekonstrukcijai davė ne atsakovės naudojamam plotui, o priklausančiai nuosavybės teise ½ daliai. Šalys neginčija, kad atsakovė naudojasi didesne gyvenamojo namo dalimi nei ½. Tokia naudojimosi tvarka buvo nustatyta 1965 m. balandžio 10 d. sutartyje (I t., b. l. 42), pagal kurią K. J. J. pardavė ½ dalį pastatų V. A. J. ir V. V. K., ir tai buvo įregistruota Kauno tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Taip pat 1967 m. vasario 12 d. sutartyje (I t., b. l. 44), pagal kurią atsakovės tėvas V. K. R. faktiškai įsigijo didesnę dalį nei ½, tačiau pagal to meto įstatymus negalėjo oficialiai parodyti tokio ploto, todėl buvo nustatyta naudojimosi tvarka. Teismas iš dalies sutiko su teiginiu, kad minėtose pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nustatyta naudojimosi tvarka, kuri nevisiškai atitiko nuosavybės dalis, tačiau šiose sutartyse neatsispindėjo šalių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos, o atsispindėjo tik vienos šalies išreikšta valia parduoti savo dalį ir nurodyti pirkėjui naudojamas patalpas (II t., b. l. 103-104). Teismas padarė prielaidą, kad viena šalis nebūtų galėjusi parduoti savo patalpų be kitos bendraturtės sutikimo, kuri galimai žinojo ir apie sutartyje nurodomą naudojimąsi patalpomis. 1975 m. sutartyje, kuria V. L. perleido ¼ dalį pastatų ieškovo motinai O. K., ¼ gyvenamojo namo naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Iš kadastro bylos duomenų teismas nustatė, kad gyvenamojo namo plotas, patalpų išdėstymas palaipsniui keitėsi: 1949‑1950 metais (iki 1966 metų) gyvenamajame name buvo keturi butai, šiuo metu yra likę du savininkai su atskiromis patalpomis (II t., b. l. 82-86, 100-104, 113-116).

Teismas sutiko, kad atsakovė naudojosi didesne gyvenamojo namo dalimi pagal iš seno iš dalies nustatytą ir nusistovėjusią tvarką, tačiau ta tvarka neatitiko 1964 metų Civilinio kodekso (toliau ‑ CK) nuostatų dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nes nebuvo šalių notariškai patvirtinto susitarimo, kuris būtų įregistruotas techninės inventorizacijos biure. Teismas sprendė, kad buvo žodinis susitarimas, nes tą patvirtina kai kurių pirkimo‑pardavimo sutarčių turinys bei ginčo dėl naudojimosi tvarkos nebuvimas iki šiol (1964 m. CK 127 straipsnis, I t., b. l. 31‑55, II t., b. l. 102‑106). Teismo nuomone, atsakovė neįrodė, kad jos tėvas V. K. R. nupirko daugiau nei ½ dalį gyvenamojo namo, tačiau, akivaizdu, kad jis naudojosi didesne dalimi, nei jam buvo įregistruota nuosavybės dalis (II t., b. l. 103). Atsakovė, remdamasi vien naudojimosi tvarka, negali pakeisti nustatytų nuosavybės dalių. Kadangi ankstesnė naudojimosi tvarka nėra įregistruota viešajame registre, todėl pažeista ir CK 4.81 straipsnio 2 dalies nuostata. Teismo nuomone, atsakovė savo pozicijos, kad jos tėvo V. K. R. gyvenamojo namo įsigijimo aplinkybės ir atlikta namo rekonstrukcija padidino jos nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nepagrindė konkrečiais įrodymais ir paskaičiavimais. Ji teismo neprašė pakeisti nustatytų nuosavybės dalių, tačiau dėl jų pakeitimo kreipėsi į VĮ Registrų centrą. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo atsisakyta pakeisti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (II t. 2, b. l. 119-120). Teismo nuomone, ankstesnis susitarimas dėl naudojimosi tvarkos pažeidė ieškovų teisėtus interesus, nes pažeidė CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatą ‑ nustatytas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kai paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovų pateiktas naudojimosi projektas neprieštarauja CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatai, t. y. nepažeidžia nustatytų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir iš esmės nusistovėjusios ankstesnės tvarkos, išskyrus dvi patalpas (pirmame aukšte 1-11 (8,27) ir antrame aukšte 1-25 (2,00), esančias namo centre. Tuo tarpu pagrindinės patalpos – rytinė ir vakarinė toliau naudotinos pagal nusistovėjusią tvarką (I t., b. l. 141‑152). Būtent patalpų pirmame aukšte (1-11) ir 2 kv. m antro aukšto patalpoje (1-25) priskyrimas naudotis ieškovams, atitinka ieškovų pateiktą pastato dalių paskaičiavimą, t. y. šalims atitenka naudotis beveik po tapačią nuosavybei dalį (I t., b. l. 141‑152, II t., b. l. 66). Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, nagrinėdamas ieškovų prašymą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, vadovavosi būtent VĮ Registrų centro nurodytais duomenimis, kurie buvo patikslinti po paskutinės atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos. Todėl teismas ieškovų ieškinį tenkino ir nustatė naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu pagal ieškovų pateiktą projektą (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė prašė ieškovų reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Teismo nuomone, ginant naudojimosi daiktu teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su daikto valdymo netekimu, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas kiekvienai tokių pažeidimų dienai iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2002). Nustačius, kad ankstesnė naudojimosi tvarka nebuvo privaloma naujiems savininkams, ieškovų teisės buvo pažeidžiamos nuo pat jų turto įsigijimo dienos, t. y. vyko tęstinio pobūdžio pažeidimai (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Todėl teismas ieškinio senaties netaikė.

Ieškovų bylinėjimosi išlaidos sudarė 785,86 Eur (II t., b. l. 34‑46). Kadangi ieškovų pateiktas pirminis projektas bei pirminis paskaičiavimas nebuvo tinkami, nes atlikti iki rekonstrukcijos, todėl teismas nesivadovavo šiais įrodymais ir su jais susijusių išlaidų nepriteisė. Skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovės ieškovams buvo priteista 435,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi buvo ištaisytas rašymo apsirikimas ir vietoje 435,95 Eur, įrašyta 575,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti ir perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas šiais argumentais:

1. Ieškovai, siekdami nusistatyti naudojimosi tvarką namu, privalėjo įrodyti, kad negalioja ankstesnių namo savininkų sudaryti susitarimai. Jie buvo tinkamai įforminti dėl naudojimosi tvarkos namu ir atitiko jų valią. Iš šių savininkų šalys vėliau nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo turto dalis.

1.1. Apeliantės tėvas V. R. 1967 m. vasario 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi, notarinio reg. Nr. 615, nupirko iš E. P. ½ dalį medinio vieno aukšto su salka, rūsiu ir priestatu gyvenamo namo, su teise naudotis vakarine dalimi, ir ½ dalį kiemo įrenginių 428 kv. m ploto žemėje, adresu (duomenys neskelbtini) (I t., 44). Sutartyje yra aiškiai apibrėžta ir nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, nurodant konkrečias patalpas, pažymėtas plane indeksais ir su plotais, kas sudarė daugiau kaip 70 kv. m namo ploto. Nors sandorio šalys atskiro susitarimo dėl naudojimosi tvarkos nesudarė, tačiau detaliai naudojimosi tvarką surašė ir aptarė pačioje sutartyje, kuri buvo tinkamai įregistruota nekilnojamojo turto registre (toliau NTR).

1.2. Nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi tvarkos atsispindi duomenyse, esančiuose namų valdos techninės apskaitos kortelėje. I ir II aukšto planuose patalpos pažymėtos indeksais, nurodytas plotų dydis, o pastato vidaus plotų eksplikacijose nurodoma, kuriomis patalpomis savininkai naudojasi nuo 1941 metų iki šio laiko. Šie duomenys patalpų vidaus ploto eksplikacijoje fiksuoti 1949 m. (II t., b. l. 85), 1967 m., 1975m. (I t., b. 1. 40‑41), 1981m. (I t., b. 1. 36), 2000 m. (I t., b. l. 15) ir 2015 (I, t., b. l. 145), pažymint naudojimosi tvarką patalpomis - įregistruoti 4, o vėliau 3 butai. Tačiau atlikus rekonstrukciją, neaišku dėl kokių priežasčių, toks žymėjimas duomenyse išnyko ir apeliantei niekas to nepaaiškino. Analogiški duomenys fiksuoti 1965 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, not. reg. Nr. 1453, pagal kurią buvo įsigyta nuosavybės teise A dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 42). Vėliau šios dalies savininku tapo ieškovo tėvas A. K.. Šia sutartimi V. A. J. su V. K. lygiomis dalimis nupirko iš K. J. J. ½ dalį medinio namo su salka ir rūsiu, su teise naudotis rytine dalimi, nurodant konkrečias patalpas, bendro ploto 54,02 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), 374 kv. m žemės plote ½ dalį. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta naudojimosi namu tvarka buvo tinkamai įregistruota. Abiejose sutartyse nurodytos gyvenamo namo ploto dalys (patalpos) paskirtos naudotis bendraturčiams, viso sudarė namo plotą 127,71 kv. m. V. A. J. 1969 m. birželio 17 d. pardavė ¼ dalį gyvenamojo namo A. K., su teise naudotis apačia susidedančia iš 2 kambarių, virtuvės ir priestato, ir koridoriaus su įėjimu iš gatvės pusės ir kiemo, kiemo įrenginių ir mūrinio sandėlio A dalį. (I t., b.1. 49). Pirkimo–pardavimo sutartyse fiksuota naudojimosi tvarka namu, tarp bendraturčių, kurie keitėsi, ir ši tvarka egzistavo iki šio ieškinio pareiškimo. Niekada tarp bendraturčių nekilo ginčų dėl naudojimosi namu tvarkos. Keičiantis namo savininkams, jiems buvo žinoma, kokiomis namo patalpomis jie naudosis, ir jie su tuo sutiko.

1.3. Nustatyta naudojimosi tvarka atitiko senojo CK 127 straipsnį ir šiuo metu galiojančio CK 4.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms nuostatoms ir yra privaloma asmenims, vėlesniems savininkams, kurie vėliau įgijo tą dalį nuosavybėje. Įstatyme nėra įsakmiai reglamentuota, kokia forma turėjo būti sudaromas susitarimas. Apeliantė mano, kad šiuo atveju įformintas susitarimas pačiame sandoryje, neprieštarauja įstatymo normai, nes jis buvo tinkamai įregistruotas ir šį susitarimą dėl naudojimosi tvarkos pripažino visi buvę ir esami savininkai.

2. Teismo išvada, kad ankstesnė nustatyta tvarka nebuvo įregistruota viešame registre yra visiškai nepagrįsta.

2.1. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad sutartys buvo įregistruotos viešame registre, netgi pažymint registro duomenyse (eksplikacijose) naudojimosi namu tvarką. Tokiu atveju, teismas nepaaiškino, kaip gi šis susitarimas kitaip turėjo būti registruojamas viešame registre, jei tai buvo įtvirtinta pačiame sandoryje. Susitarimai atitiko savininkų valią ir jie neprašė ir nenumatė vienas iš kito jokių kompensacijų, susitarimai galiojantys. Tokie susitarimai galiojo ir su jais sutiko vėlesni savininkai (ieškovai), nes jie naudojosi ne lygiomis namo dalimis nuo pat įsigijimo nuosavybėje. 2000 m. spalio 10 d. ieškovo iniciatyva atlikta pastato inventorizacija ir pastato vidaus plotų eksplikacijoje (I t. l, b. l. l5) pažymėta bendraturčių naudojimosi tvarka patalpomis, kuri aiškiai neatitiko ieškovo turimai nuosavybėje A daliai namo ir jis su tuo sutiko 14 metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Žinant, kad ieškovui gerokai anksčiau nei 2000 m. buvo žinoma, kuriomis patalpomis naudojosi jo tėvai, juolab, kad iki santuokos sudarymo, jis gyveno kartu su tėvais šiuose namuose ir šias patalpas vėliau paveldėjo.

2.2. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, taikydamas CK 4.81 straipsnio 2 dalį, ją aiškindamas, kad ankstesnė naudojimosi tvarka nėra įregistruota viešame registre, todėl pažeista minėta nuostata, kas įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimą, kilus ginčui tarp bendraturčių, neskyrė reikšmės jau nusistovėjusiai faktinei naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003). Faktinė naudojimosi tvarka namu, kuri buvo įregistruota viešame registre jau 1941, 1965 ir 1967 m., ir tęsiasi iki šio laiko, yra tarp bendraturčių nusistovėjusi ir ilgalaikė, nes taip naudojantis gyvenamuoju namu, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektu iki 2014 metų, teisminių ginčų tarp bendraturčių nebuvo.

3. Viduryje dviejų kambarių, kuriais naudojasi apeliantė, būtų pastatomos aklinos patalpos, jau suprojektuotuose ir suremontuotuose kambariuose (pagal projektą išgriautos sienos), ant apeliantei priklausančios nuosavybės teise žemės sklypo dalies, kas esmingai pažeidžia jos, kaip žemės sklypo savininkės, interesus. Dėl likusios žemės, po ieškovams tenkančiomis patalpomis, projekte pažymėtomis projekte l-11 ir 1-25, teismas nepasisakė. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centro pažymėjime esantys duomenys patvirtina, kad 1999 m. gegužės 4 d. įregistruotas namų valdos 0,0865 žemės sklypas (šalių pirktas iš valstybės, esant jų sutikimams pirkti ne po ½ dalį), adresu (duomenys neskelbtini), bendratučiams priklauso ne lygiomis dalimis po ½ , o ieškovams 425/865, atsakovei 440/865 (I t., b. l. 92). Šalių pateiktoje projektinėje dokumentacijoje rekonstrukcijai, yra aiški riba skirianti bendraturčių naudojamas ir rekonstruojamas namo dalis, kur nurodyta kiekvieno iš jų faktiškai naudojamos patalpos ir jų dydžiai bei išdėstymas ir aiški riba po statiniais (I t., b. 1. 95‑97, 105‑106; II t., b. l. 22‑26, 52) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Taigi, teismo padaryta išvada, kad ieškovų pateiktas teismui naudojimosi projektas neprieštarauja CK 4.81 straipsnio l dalies nuostatai ir nepažeidžia nustatytų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir iš esmės nusistovėjusios ankstesnės tvarkos, yra nepagrįstas, o pagal atliktą ieškovų pateiktą projektą teismui, šalims atitenka namo ne tapačios nuosavybės dalys.

4. Pagal pateiktą ieškovų projektą daroma neproporcinga žala dviejų kambarių paskirčiai, kuriais naudojasi apeliantė. Patalpomis, kurios buvo priskirtos naudotis jos tėvui, apeliantė paveldėjo ir jomis naudojasi teisėtai. Patalpas prižiūrėjo, remontavo, rekonstravo, šildė (ko nedarė ieškovai) penkiolika metų, nes ieškovai, tai pripažino ir nereiškė jokių pretenzijų. Į naudojamų patalpų dalį apeliantė rekonstrukcijos metu investavo, kur kas didesnes asmenines lėšas, turėdama ieškovų 2008 m. spalio 9 d. notariškai patvirtintą sutikimą, not. reg. Nr. 9132 (I t., b. l. 79) atlikti jai priklausančios gyvenamojo namo dalies ir kitų pastatų dalies rekonstrukciją su sąlyga, kad nepakeis ūkinio pastato paskirties į gyvenamąją. Rekonstrukcijos metu apeliantė padidino naudojamų patalpų plotą nuo 82,15 kv. m iki 145,71 kv. m, daugiau pastatė 4 kv. m, nuo projekto nenukrypo, ko negalima pasakyti apie ieškovus. Kiek padidino gyvenamojo ploto ieškovai, duomenų teismui nepateikė, nes į jų pastatytą plotą yra įskaičiuota ieškovų pastatytos terasos plotas, kurios statybos kaštai yra kur kas mažesni. Tokiu būdu, patenkinus ieškinį - ieškovai gavo 3 kv. m apeliantės asmeninėmis lėšomis sukurto produkto. Apeliantės motinos (J. R.), analogiškas sutikimas dar anksčiau 2002 m. vasario 5 d. yra duotas ir ieškovui ‑ priestato statyboms ir jam priklausančios gyvenamo namo dalies rekonstrukcijai (I t., b. l. 87). Ieškovams kur kas anksčiau buvo parengtas namo rekonstravimo projektas, nei apeliantei. Savo valia jie darėsi projektą, jiems priklausančiai (naudojamai) namo daliai, o ne ½ daliai, kas patvirtina, kad jiems buvo žinomos aplinkybės, susitarimas, su kuriuo jie sutiko ir jų interesai nebuvo pažeisti. Statybos baigtos 2007 m.

5. Neginčijo ieškovai ir apeliantei priklausančios (naudojamos) namo dalies rekonstravimo projekto, iki ji visiškai neatliko visų statybos darbų didesnei namo daliai su didesniais kaštais. Žinant, kad šalims po ½ dalį priklauso ir ūkinių pastatų, kuriuos jie pagal žodinį susitarimą yra pasidalinę naudotis atskirai, iš ieškovų sutikimo turinio aišku, kad jie pagal naudojimosi tvarką sutiko, kad apeliantės motina rekonstruotų pagal naudojimosi tvarkų visą ūkinį pastatą, kuriuo naudojosi. Ieškovai aiškindami, kad davė sutikimą rekonstruoti ½ dalį apeliantei priklausančio namo, teismą klaidina, nes priklausančia namo dalimi, bendraturčiai, pripažino, šiuo atveju, faktiškai naudojamą dalį, dėl kurios ir sudarė sutikimus rekonstrukcijai. Taigi, nei ankstesni savininkai, nei apeliantė tokiu būdu nesiekia pakeisti nuosavybės dalių, o tik vadovaujasi ankstesnių savininkų susitarimais dėl naudojimosi tvarkos, kuri jai privaloma.

6. Pažymėtina, kad teismo argumentas, jog ieškovų interesai buvo pažeisti nuo pat įsigijimo momento ir yra tęstinio pobūdžio yra visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis bylos medžiagai, kas įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą, netaikant ieškinio senaties.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atlikus pastato dalių paskaičiavimą, VĮ Registrų centro darbuotojai nustatė, kad ieškovams priklauso ½ dalis pastato ir ši dalis sudarytų 136,43 kv. m.; apeliantei ‑ 135,44 kv. m. Tuo tarpu faktiškai atlikus inventorizaciją buvo nustatyta, kad ieškovai naudojuosi 126,16 kv. m plotu, kai atsakovė naudojasi 145,71 kv. m. Atsižvelgus į paskaičiuotas realias dalis atsakovė naudojasi 10,27 kv. m patalpomis, kurios nuosavybės teise priklauso ieškovams, o ne apeliantei, ką savo sprendimu patvirtino teismas. Šis skirtumas nesikeitė šalims įregistravus papildomus priestatų plotus. Skirtumas, tai pripažįsta ir apeliantė apeliaciniame skunde, susidarė dar esant gyviems buvusiems savininkams.

2. Viešame registre nebuvo įregistruota naudojimosi tvarka, tvarka buvo nurodyta tik notarinėse sutartyse, tačiau notarinėse sutartyse nurodyta naudojimosi tvarka nėra absoliuti, kad jos nebūtų galima keisti, todėl, kaip jau buvo paminėta, buvo siūloma notariškai pakeisti naudojimosi tvarką ir tik apeliantei nesutikus, dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo buvo kreiptasi į teismą.

3. Visiškai nesusijęs su šia byla yra apeliantės argumentas, kad ji įsigijo didesnę dalį žemės sklypo. Šį faktą ieškovai priima ir jo neginčija, tačiau didesnis žemės sklypas nesuteikia teisės į didesnę namo dalį. Šis argumentas patvirtina tik faktą, kad žemė nebuvo įsigyta lygiomis dalimis, tą įrodo ir sklypo naudojimosi tvarka.

4. Nesuprantamas apeliantės argumentas dėl ieškovų sutikimo rekonstruoti jai priklausančią dalį. Analogišką sutikimą ieškovams yra davusi ir apeliantė. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ji ginčo objekte darė papildomų investicijų. Ieškovų visiškai nedomina, kokius remonto ir rekonstrukcijos darbus atliko apeliantė pagal 2008 metų projektą. Kaip tik atvirkščiai, apeliantė 2008 metų projektą 2015 metais pakeitė, siekdama panaikinti ginčo kambarį pirmame aukšte. Šį faktą patvirtina visi teismui pateikti įrodymai.

5. Kiti apeliantės argumentai pagrindžia situaciją, kad apeliantė naudojosi didesnėmis gyvenamosiomis patalpomis, negu jai priklausė pagal pateiktus nuosavybę įrodančius dokumentus. Apeliaciniame skunde visą laiką mėgina sutapatinti naudojimosi tvarką su nuosavybe. CK 4.47 straipsnis numato nuosavybės įsigijimo būdus. Sandorių ir paveldėjimo pagrindais šalys įgijo kaip nuosavybę po ½ dalį gyvenamo namo. Kitais įstatymo numatytais pagrindais papildomai nei viena iš šalių neįsigijo turto, kuris pakeistų galiojusias nuosavybės dalis. Naudojimosi tvarkai negalima taikyti įgyjamosios senaties, nes turtas turi savo savininką ir savininkas leido iki ieškinio pateikimo dienos nemokamai naudotis jam priklausančia nuosavybe. Šis faktas negali sukurti naujos nuosavybės ar pakeisti buvusios nuosavybės dalis.

6. Ieškovai sutinka, kad patalpos yra namo viduryje, bet nesutinka su apeliantės teigimu, kad patalpos yra apeliantei priklausančių kambarių viduryje. Teismo priteisti plotai ribojasi su ieškovams priklausančiomis patalpomis ir jas izoliuoti nuo apeliantės patalpų yra visiškai nesunku. Pirmame aukšte ieškovams priteistas faktiškai izoliuotas kambarys, o antro aukšto 2 kv. m. patalpa ribojasi su ieškovų prižiūrimu kaminu, kuris naudojamas pirmo aukšto židinio pajungimui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose. Apeliantė prašo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti, nes, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė naudojimosi tvarką gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patalpomis neatsižvelgęs į tai, kad galiojo ankstesnių savininkų sudaryti susitarimai dėl naudojimosi patalpomis tvarkos, kurie buvo įregistruoti NTR; rekonstruojant patalpas ieškovas davė sutikimą, kas reiškia, kad sutiko, jog apeliantė tomis patalpomis naudotųsi; teismo nustatyta naudojimosi tvarka padarė žalą dviejų kambarių paskirčiai ir pažeidė apeliantės, kaip žemės savininkės interesus. Be to apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovų interesai buvo pažeisti nuo pat turto įsigijimo momento ir yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties termino ginti pažeistai teisei jie nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą būtent tokiose ribose, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jį panaikinti ir priimti naują sprendimą nėra pagrindo.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu, esančiu  Alytuje, Lelijų g. 14, kurį šalys valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį, nustatymo. Apeliantė ginčo turto nuosavybės teisę įgijo 2008-09-15 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir 2015-06-25 deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindais. Ieškovas J. K. – 2000-12-02, 2001-06-25, 2001-11-21 paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu, taip pat 2001-11-22 priėmimo-perdavimo akto Nr. 9001, išduoto 2001-11-22 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, ir 2015-06-25 deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu.

Dėl apeliantės nurodomų argumentų, susijusių su buvusiais bendraturčių susitarimais dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis. Pagal CK 4.81 straipsnį, namo bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis, o jeigu  jų susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo bendrosios nuosavybės teisėmis. Byloje ieškovas sudarė suvestinę, kurioje nurodė pradinius gyvenamojo namo savininkus ir kitus asmenis, įvairiais pagrindais įgijusius nuosavybės teisę į ginčo turtą (2 t., b.l. 98-99). Pažymėtina, kad duomenys suvestinėje apie sudarytus turto perleidimo sandorius atitinka byloje esančių sutarčių turinį bei NTR duomenis. Suvestinėje nurodyta, kad pradiniai turto savininkai buvo J. ir K. J., turėję po ½ dalį nuosavybės teisėje. Mirus J. J., jos turtą paveldėjo dukra E. J. P.. Ji 1967-02-14 sutartimi savo ½ dalį gyvenamojo namo pardavė V.K. R.. Į šią ½ dalį gyvenamojo namo vėliau atsirado apeliantės nuosavybės teisė. K. J. savo dalį 1965-04-10 pardavė V.A. J. ir V. K.. 1969-06-17 ¼ dalį V.A. J. pardavė ieškovo tėvui A. K., o 1975-05-30 teisių perėmėja V. L. likusią ¼ dalį pardavė jo žmonai O. K.. Į šią dalį gyvenamojo namo vėliau atsirado ieškovo nuosavybės teisė. Byloje nėra duomenų ir apeliantė to neteigė, kad pradiniai turto savininkai ar jų teisių perėmėjai būtų sudarę tarpusavio susitarimus dėl naudojimosi bendra daline nuosavybe tvarkos. Tai, kad atskiri bendrosios dalinės nuosavybės teisių dalyviai (pirkėjas – pardavėjas) savo turto perleidimo sutartyse buvo nurodę kokiomis patalpomis ar namo dalimis jie naudojosi, neduoda pagrindo tokias nuorodas laikyti visų bendraturčių tarpusavio susitarimais, kurių nebuvo. Nuorodos į patalpas, kuriomis pardavėjas K. J. naudojosi, buvo nurodytos 1965-04-10 sutartyje, kai savo dalį jis pardavė V.A. J. ir V. K. (1 t., b.l. 42). Taip pat 1967-02-14 sutartyje, kuomet E. J. P. savo ½ dalį gyvenamojo namo pardavė V.K. R. (1 t., b.l. 46-47). 1975-05-30 pirkimo-pardavimo sutartyje (2 t., b.l. 105), kuomet nuosavybės teisę įgijo pirkėja O. K., tokių nuorodų jau nebuvo.  Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantės tėvas V. K. R., nors nupirko tik ½ dalį gyvenamojo namo, bet akivaizdu, kad jis naudojosi didesne dalimi namo (II t., b. l. 103). Tačiau toks faktas negali būti pagrindu pakeisti šalių dalį nuosavybės teisėje ar laikyti, kad apeliantė dėl to irgi įgijo teisę naudotis didesne dalimi, nei jai priklauso pagal jos dalį nuosavybės teisėje. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek anksčiau galiojusio CK 127 straipsnio, tiek dabar galiojančio CK 4.81 straipsnio normos iš esmės analogiškai reglamentuoja tvarką, kuria bendraturčiai naudojasi jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Šiose normose įtvirtinta, kad tarp bendraturčių sudarytas, notariškai patvirtintas ir atitinkama tvarka įregistruotas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. Paminėtose teisės normose nuosekliai fiksuojamas reikalavimas tokį bendraturčių susitarimą patvirtinti notariškai bei jį atitinkamai, pagal registracijos metu galiojančią įstatymo redakciją, įregistruoti. Tačiau bendraturčių tarpusavio susitarimo dėl naudojimosi tvarkos nebuvo, o atskirų savininkų (pardavėjų) NTR įregistruotos pirkimo - pardavimo sutartys neatitinka bendraturčių tarpusavio susitarimų sąvokos ir jokių teisinių pasekmių kitiems bendraturčiams negali sukelti. Nustatydamas naudojimosi tvarką pirmosios instancijos teismas į paminėtose sutartyse nurodytas aplinkybes dėl faktinio naudojimosi (rytine, vakarine namo dalimi, patalpomis) atsižvelgė ir naudojimosi tvarką namu pagrįstai nustatė  atsižvelgdamas į bendraturčių dalis, turimas bendrojoje dalinėje nuosavybėje.  

Apeliantė atkreipia dėmesį į NTR įregistruotas deklaracijas apie statybos užbaigimą, kurios, juos nuomone, yra reikšmingos sprendžiant dėl bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi tvarkos patalpomis įtvirtinimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pagal byloje esančių bendraturčių sutikimų turinį (1 t., b.l. 79, 87), jie sutiko, kad kiekvienas atliktų rekonstrukciją jiems priklausančioje dalyje. Nors apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad rekonstrukcija buvo padidinta jos dalis nuosavybės teisėje, tačiau to nepagrindė. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo nuspręsta, kad pagal apeliantės pateiktą pastato dalių paskaičiavimą ir kitus pridėtus dokumentus nėra teisinio pagrindo keisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (II t. 2, b. l. 119-120). Kaip jau minėta, rekonstrukcijos padariniai (namo ploto padidėjimas) yra įregistruoti NTR. Po rekonstrukcijos bendraturčių dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje liko nepakitusios. Jeigu apeliantė manė, kad turi teisę į nuosavybės dalių perskaičiavimą ar NTR sprendimas atsisakyti keisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra neteisingas, tai savo pažeistas ji turėjo ginti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantė jau nurodė, kad nesiekia pakeisti nuosavybės dalių, tačiau nesutinka su ieškiniu, nes vadovaujasi ankstesnių savininkų susitarimais dėl naudojimosi tvarkos, kuri jos manymu yra privaloma ir ieškovams.

Apeliaciniame skunde apeliantė ieškovo sutikimo rekonstrukcijai argumentais siekia pagrįsti aplinkybę, kad patenkinus ieškinį, ieškovui atiteks dalis patalpų, kurias ji  prižiūrėjo, remontavo, rekonstravo, šildė (ko nedarė ieškovai) penkiolika metų, o ieškovai tai pripažino ir nereiškė jokių pretenzijų. Šios aplinkybės, teisėjų  kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teismo sprendimą laikyti neteisingu, kuomet VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad ieškovams priklauso ½ dalis pastato ir ši dalis sudarytų 136,43 kv. m., apeliantei ‑ 135,44 kv. m., tuo tarpu faktiškai atlikus inventorizaciją buvo nustatyta, kad ieškovai naudojasi 126,16 kv. m., o atsakovė naudojasi 145,71 kv. m. ploto patalpomis. Todėl akivaizdu, kad ilgą laiką apeliantė naudojosi 10,27 kv. m ploto didesnėmis patalpomis, nei jai priklauso nuosavybės teisėje į ginčo namą ir tai neatitinka proporcingumo principo. Šioje byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su šalių turėtomis išlaidomis įgyvendinant savininko teises. Tai, kad ieškovo ieškinio pagrindu buvo iškelta ši civilinė byla jau reiškia, kad bendraturčiai nesusitaria kaip bus valdoma bendroji dalinė nuosavybė ir kilęs ginčas turi būti sprendžiamas teisme (CK 1.138 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.98 straipsnis). Paminėtu sutikimu dėl rekonstrukcijos, atsakovei priklausančioje dalyje, nebuvo jokių nuostatų dėl naudojimosi tvarkos. Apeliantė jokių kitų susitarimų su ieškovu dėl naudojimosi tvarkos į bylą nepateikė, todėl nustačius, kad apeliantė naudojasi didesne dalimi nei jai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, ieškovo nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008).

Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje, aiškinant CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Ieškovo pasiūlytas projektas, kuriuo suformuojamos atskiros patalpos, kad šalims tenkanti dalis atitiktų jų dalį nuosavybės teisėje, kaip tik atitinka proporcingumą principą, teikia prielaidas šalių konfliktinei situacijai šalinti. Apeliantės argumentai dėl ginčo patalpų buvimo viduryje jos naudojamų kambarių yra nepagrįsti, kadangi naujai suformuotos patalpos - pirmame aukšte 1-11 (8,27) ir antrame aukšte 1-25 (2,00), yra namo centre ir pagal tarp šalių nusistovėjusią naudojimosi tvarką rytine ir vakarine gyvenamojo namo dalimi, jos turi sieną su ieškovo naudojamomis patalpomis (I t., b. l. 150-151). Pagal ieškovo projektą, dalį apeliantės naudojamos patalpos atskyrus pertvara, jos naudojamų patalpų plotas sumažėtų 8,27 kv.m. ir 2,00 kv.m., todėl patalpų  (kambarių) plotas po tokio padalinimo liktų 14,58 kv. m. ir 13,12 kv.m., kas nesąlygoja jų paskirties pasikeitimo. Tai, kad atskirtos patalpos bus be langų (aklinos) taip pat nepažeidžia apeliantės interesų, nes dėl jų panaudojimo spręs pats ieškovas. Patalpoje 1-25 (2,00) bus tik kaminas, kuris eina iš ieškovų gyvenamųjų patalpų pirmojo aukšto ir kurį turi pareigą prižiūrėti ieškovai.  

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad VĮ Registrų centro pažymėjime esantys duomenys patvirtina, jog 1999 m. gegužės 4 d. įregistruotas namų valdos 0,0865 žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame stovi ginčo gyvenamasis namas, bendraturčiams priklauso ne lygiomis dalimis po ½, o ieškovams 425/865, atsakovei 440/865 (I t., b. l. 92). Apeliantės argumentai dėl ginčo patalpų lokalizacijos vietos po namu esančio žemės sklypo atžvilgiu, jos interesų pažeidimo neįrodo. O nurodoma teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003) niekaip nesusijusi su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, nes toje byloje buvo sprendžia dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei konstatuotas žemės sklypo ribų nustatymo pažeidimas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, turėjo teisinį pagrindą padaryti priimtame procesiniame sprendime išdėstytas išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių ir teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas  (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteisiamos ieškovui iš apeliantės (CPK 302 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme turėta 7,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš apeliantės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės O. M. ieškovui J. K. 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. 

Priteisti iš apeliantės O. M. 7,06 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Žibutė Budžienė

Dalė Burdulienė

Nerijus Meilutis