LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovė „East Panda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2255-910/2020 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „East Panda“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies apsimestine, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, H. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria negyvenamųjų patalpų – kokteilių baro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kavinės–baro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos), bendra kaina nurodyta 290 000 Eur; nustatyti, kad 2016 m. gegužės 5 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi parduotų Patalpų bendra kaina yra 550 000 Eur; priteisti iš atsakovės likusius nesumokėtus 130 000 Eur už atsakovei 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas Patalpas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2015 metais nusprendė parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, t. y. kokteilių barą ir kavinę–barą už 580 000 Eur. Su ieškove 2015  metų pradžioje susisiekė atsakovės UAB „East Panda“ atstovas direktorius A. V., kuris už pirmojo aukšto patalpas pasiūlė 230 000 Eur. Ieškovė atsakė, kad už tokią sumą galėtų parduoti tik rūsio patalpas (2015 m. kovo 22 d. laiškai). Vėliau atsakovės atstovas pasiūlė 300 000 Eur už pirmąjį patalpų aukštą ir nurodė, kad vėliau nupirktų ir rūsį (2015 m. liepos 29 d. laiškas). Sandorio sudaryti nepavyko, nes atsakovės atstovas sandorio pas notarą sudaryti atėjo be pinigų, teigdamas, kad pirma reikia pasirašyti sutartį. Į ieškovę 2016 m. vasario mėnesį vėl kreipėsi atsakovė ir pateikė naują pasiūlymą dėl patalpų įsigijimo: pirmojo aukšto patalpas pasiūlė nupirkti už 300 000 Eur, o rūsį – už 160 000 Eur (2016 m. vasario 17 d. laiškas). 2016 m. balandžio 18 d. laišku atsakovė pasiūlė už patalpas bendrą 510 000 Eur sumą, o 2016 m. balandžio 19 d. laiške pasiūlė tokį variantą: bendra suma – 550  000  Eur, iš karto sumokama 290 000 Eur bankiniu pavedimu, 130 000 Eur grynais, o likusiai sumai, t. y. 130 000 Eur, būtų forminama kredito sutartis, pagal kurią 70 000 Eur ieškovei būtų sumokėta per 14 dienų, o likusi 50 000 Eur suma laikotarpiu nuo pusmečio iki metų. Pasiūlymas ieškovei tiko. Vilniaus miesto 3-ajame notaro biure 2016 m. gegužės 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Nors šalys susitarė, kad bendra patalpų pardavimo kaina yra 550 000 Eur, tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad patalpos parduodamos už 290 000 Eur, t. y. už tokią sumą, kurią atsakovė turėjo sumokėti bankiniu pavedimu, nes 130 000 Eur kainos dalį atsakovė sumokėjo ieškovei grynais pinigais sandorio sudarymo dieną notarų biure. Iš viso sandorio sudarymo dieną atsakovė ieškovei sumokėjo 420 000 Eur, likdama skolinga 130 000 Eur.

3.       Šalys, siekdamos įforminti likusios 130 000 Eur kainos dalies sumokėjimą, atsakovės pasiūlymu susitarė, kad tarp ieškovės dukters H. K. ir atsakovės tą pačią dieną pas tą patį notarą bus sudaryta paskolos sutartis, kuria bus įformintas atsakovės skolinis įsipareigojimas, jo grąžinimo tvarka, terminai, skolos grąžinimo užtikrinimo sąlygos. Nurodė, kad iki paskolos sutarties pasirašymo šalys derino visiškai kitokio turinio, nei buvo pasirašyta, sutarties tekstą. Ieškovės dukrai dėl to pareiškus nesutikimą, atsakovė nurodė, kad, norint keisti formalias paskolos sutarties sąlygas, tą pačią dieną to neįmanoma padaryti dėl notaro užimtumo. Atsakovė patvirtino, kad sutarties teksto formuluotė neturi reikšmės atsakovės įsipareigojimui grąžinti skolos sumą ir užtikrino, kad likusį skolinį įsipareigojimą atsakovė įvykdys bet kokiu atveju. Patikėjusi atsakove, ieškovės dukra 2016 m. gegužės 5 d. sudarė su atsakove notarinę paskolos sutartį, pagal kurią H. K. įsipareigojo perduoti atsakovei 130 000 Eur paskolą, sumokėdama paskolos sumą pavedimu į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą dalimis: 2016 m. gegužės 12 d. – 70 000 Eur, 2016 m. gegužės 20 d. – 60 000 Eur, o atsakovė įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti iki 2017 m. gegužės 5 d. Pagal Paskolos sutarties 5 punktą atsakovė įsipareigojo prievolių įvykdymą užtikrinti patalpos (kavinės–baro) hipoteka, šį sandorį patvirtinti iki 2016 m. birželio 5 d. Paskolos sutarties sudarymo momentu šalys sudarė 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimus, kuriais atsakovė patvirtino, kad ieškovės dukra perdavė paskolos dalyką (pinigus) atsakovei. Nors šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovės dukra neva paskolino atsakovei 130 000 Eur, ir šį faktą, t. y. paskolos perdavimą, atsakovė patvirtino pasirašytais pakvitavimais, tačiau tikrasis šalių sudarytos notarinės paskolos sutarties tikslas ir ketinimai buvo užtikrinti atsakovės nesumokėtos patalpų kainos dalies (130 000 Eur) sumokėjimą.

4.       Atsakovei neįvykdžius Paskolos sutarties 5 punkte nustatyto įsipareigojimo prievolių įvykdymą užtikrinti negyvenamosios patalpos (kavinės–baro) hipoteka, sudarant hipotekos sandorį iki 2016 m. birželio 5 d., ieškovė su dukra, tarpininkaujant notarui, prašė, kad atsakovė iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktų notarui nekilnojamojo turto įkeitimui reikiamus dokumentus. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu nutraukė paskolos sutartį nuo 2016  m. rugsėjo 16 d., nurodydama, kad ieškovės dukra neperdavė jai paskolos sumos. Ieškovė su dukra, gavusios tokį atsakovės pareiškimą, suprato, kad yra apgautos. Pasirašydama Paskolos sutartį atsakovė turėjo tikslą išvengti likusios patalpų kainos dalies sumokėjimo. Ieškovės dukra H. K. kreipėsi į teismą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, t. y. dėl atsakovės įpareigojimo sudaryti patalpos (kavinės–baro) įkeitimo sandorį.

5.       Atsakovė buvo pateikusi pareiškimą policijai dėl pakvitavimų suklastojimo, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, atlikta pakvitavimų ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016  m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar pakvitavimuose atsakovės atstovo A. V. vardu pasirašė A. V. ar kitas asmuo negalima dėl parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu ieškovės dukra buvo išteisinta, nenustačius, kad jos atliktuose veiksmuose yra inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1A-194-898/2019) atmetė prokuroro ir atsakovės apeliacinius skundus ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį.

6.       Nurodė ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-815-431/2019) H. K. apeliacinį skundą dėl priverstinės hipotekos taikymo atmetė, paaiškėjus tikrosioms paskolos sutarties sudarymo aplinkybėms, t. y. kad Paskolos sutartimi ieškovės dukra iš tikrųjų nepaskolino ir neperdavė atsakovei 130 000 Eur grynais pinigais, o tokiu būdu buvo bandoma teisiškai įforminti atsakovės skolą pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia ieškovės L. K. ir atsakovės UAB „East Panda“2016 m. gegužės 5 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria negyvenamųjų patalpų – kokteilių baro ir kavinės–baro, esančių (duomenys neskelbtini), bendra kaina nurodyta 290 000 Eur, nustatė, kad pagal ieškovės L. K. ir atsakovės UAB „East Panda“2016 m. gegužės 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį negyvenamųjų patalpų – kokteilių baro ir kavinės–baro, esančių (duomenys neskelbtini), bendra kaina yra 550 000 Eur, priteisė ieškovei L. K. iš atsakovės UAB „East Panda“ likusią nesumokėtą negyvenamųjų patalpų – kokteilių baro ir kavinės–baro, esančių (duomenys neskelbtini), kainos dalį – 130 000 Eur ir 7 752 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas, remdamasis į bylą pateiktu atsakovės 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniu laišku, nustatė, kad atsakovės atstovas pasiūlė patalpas nupirkti už 550 000 Eur, iš karto sumokėdamas 290 000 Eur ir 130 000 Eur, o dėl likusios 130 000 Eur sumos įforminant kredito sutartį, pagal kurią 70 000 Eur atsakovė sumokės per 14 dienų po visų apribojimų panaikinimo ir likusius 50 000 Eur atiduos laikotarpiu nuo pusės metų iki metų. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 5 d. pas notarą tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad patalpų kaina – 290 000 Eur, bei paskolos sutartis tarp trečiojo asmens H. K. ir atsakovės, pagal kurią atsakovei suteikta 130 000 Eur paskola. Pagal paskolos sutarties 5 punktą skolininkė UAB „East Panda“ prievolių įvykdymui užtikrinti įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2016 m. birželio 5 d. sudaryti negyvenamosios patalpos (kavinės–baro) (duomenys neskelbtini), įkeitimo sandorį ir įregistruoti jį įstatymų nustatyta tvarka.

9.       Teismas konstatavo, kad kilus ginčui dėl tikrosios patalpų pirkimo–pardavimo kainos, atsakovės vadovo 2016 m. balandžio 19 d. el. laiške išdėstytas pasiūlymas laikytinas tiesioginiu įrodymu, kuris, analizuojant jo turinį kitų byloje esančių įrodymų kontekste, gali atskleisti tikrąją šalių valią ir tikrąjį susitarimą dėl kainos. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad atsakovė nuo 2015 m. kovo mėnesio nuolat rodė aiškų interesą pirkti ginčo patalpas, siūlė mokėtinas sumas, šias vis didindama: 2016 m. vasario 17 d. el. laiške siūlė už pirmojo aukšto patalpas sumokėti 300 000 Eur, už rūsio – 160 000 Eur, iš viso – 460 000 Eur; 2016 m. balandžio 18 d. el. laiške už abi patalpas pasiūlė 510 000 Eur kainą; kitą dieną, t. y. 2016 m. balandžio 19 d., atsakovė pateikė pasiūlymą sumokėti už patalpas 550 000 Eur. Atsakovė pati pasiūlė ieškovei nupirkti patalpas už 550  000  Eur kainą, pasiūlė jos sumokėjimo būdą, tvarką, terminus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad po 2016 m. balandžio 19 d. el. laiške atsakovės pateikto pasiūlymo šalys, kurios nuo 2015 m. kovo mėn. nuolat keitėsi rašytiniais pasiūlymais, iki 2016  m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dar būtų derėjusios dėl patalpų kainos, ypač dėl mažesnės, nei pasiūlė pati atsakovė.

10.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad 2016 m. balandžio 19 d. el. laiške ji siūlė 550  000  Eur kainą, nes buvo deramasi ne tik dėl patalpų, bet ir verslo pirkimo, tuo tarpu 2016  m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis neva sudaryta tik dėl patalpų pirkimo už sulygtą 290 000 Eur kainą. Teismas nustatė, kad atsakovės vadovas pirmą kartą ginčo patalpas apžiūrėjo 2015 m. kovo mėn. ir jau tuomet išsiaiškino, kad verslas priklauso nuomininkui UAB „Budinas“. Teismas konstatavo, kad atsakovės atstovas teisme nepateikė logiško paaiškinimo, kokiu pagrindu jis, žinodamas, kad patalpose veikiantis verslas yra ne ieškovės, o nuomininkės UAB „Budinas“, tikėjosi iš ieškovės įsigyti ne tik patalpas, bet ir nuomininkei priklausantį verslą. Įvertinęs byloje esantį atsakovės ir patalpų nuomininkės UAB „Budinas“ 2016 m. lapkričio 15 d. el. susirašinėjimą, teismas konstatavo, kad nėra jokių užuominų apie derybas dėl UAB „Budinas“ patalpose vykdyto verslo įsigijimo tuo metu, kai su ieškove buvo deramasi dėl patalpų įsigijimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog per dvejus metus trukusį domėjimąsi ginčo patalpomis atsakovė su ieškove, be kita ko, būtų vedusios derybas ir dėl patalpose veikusio verslo, priklausančio patalpų nuomininkui, pirkimo–pardavimo, kad atsakovės atstovas, nuo 2015 m. kovo mėn. žinodamas, kad patalpose vykdomas verslas priklauso nuomininkui, veikdamas kaip apdairus verslininkas, būtų teiravęsis nuomininko (UAB „Budinas“) dėl verslo pardavimo. Atsakovės paaiškinimus, kad už 90 000 Eur arba 130 000 Eur kainą ieškovė turėjo gauti licencijas veiklai rūsyje, pasamdysi personalą, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neatitinkančius  verslo logikos.

11.       Analizuodamas bylos medžiagą, teismas taip pat pažymėjo, kad 2015 m. spalio 8 d. notaro biuro parengtame patalpų pirkimo–pardavimo sutarties projekte buvo nurodyta 290 000 Eur dydžio patalpų kaina, nors iš šalių susirašinėjimo 2015 m. liepos 29 d. matyti, kad pati atsakovė siūlė 300 000 Eur kainą vien už pirmąjį aukštą, žadėdama su laiku išpirkti ir rūsį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios logiškai pagrįstų, jog, pačiam atsakovės atstovui pasiūlius 300 000 Eur kainą vien už pirmojo aukšto patalpas, ieškovė iki 2015 m. spalio 8 d. būtų sutikusi sumažinti abiejų patalpų kainą iki nurodytos sutartyje – 290 000 Eur.

12.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors 2016 m. balandžio 19 d. el. laiške atsakovės vadovas ieškovei aiškiai pasiūlė už patalpas 550 000 Eur kainą, detalizuodamas jos sumokėjimo tvarką ir terminus, tačiau atsakovės pateiktame notaro šalims persiųstame 2016 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodyta ta pati 290 000 Eur kaina. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, sprendė, kad derantis dėl ginčo patalpų pirkimo–pardavimo buvo sutarta oficialiai deklaruoti 290 000 Eur dydžio patalpų kainą, nes šios patalpos buvo įkeistos AB SEB bankui ir šis davė leidimą parduoti įkeistą turtą, sudarant vieną bendrą sandorį už ne mažesnę kaip 290 000 Eur kainą, ir, realizavus šį turtą, visiškai atsiskaityti su SEB banku, o likusią sumą (permoką), bet ne mažiau kaip 3 000 Eur, pervesti AB DNB bankui ieškovės skolai dengti. Teismas nustatė, kad tiek 2015 m. spalio 8 d., tiek 2016 m. balandžio 29 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarčių projektuose tiek 2016 m. gegužės 5 d. notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta būtent 290 000  Eur (t. y. ne mažesnė, kaip reikalavo įkaito turėtojas bankas) patalpų kaina.

13.       Teismas nurodė, kad ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog ginčo patalpų pardavimo kaina buvo ne 290 000 Eur, bet didesnė, netiesiogiai patvirtina ieškovės ir UAB „Capital Property“ 2015  m. lapkričio 20 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartis, kuria ieškovė pavedė paslaugų teikėjo atstovui M. B. vykdyti patalpų pirkėjo paiešką, nurodydama pageidaujamą gauti kainą – 580 000 Eur, taip pat 2016 m. vasario 24 d. nekilnojamojo turto pardavimo svetainėje www.aruodas.lt patalpintas skelbimas, kuriame nurodyta, kad ginčo patalpas ieškovė siekė parduoti už 580 000 Eur.

14.       Teismas, vertindamas atsakovės pateiktą UAB „Alliance Valuations“ 2019 m. rugpjūčio 26 d. konsultacinę pažymą dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos 2016 m. gegužės 5  d., kurioje nurodyta, kad turto kaina galėjo būti iki 270 000 Eur, nurodė, kad šis įrodymas neturi esminės reikšmės kilusiam ginčui dėl tikrosios patalpų kainos išspręsti. Teismas konstatavo, kad kai byloje yra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad pati atsakovė, likus dviem savaitėms iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pasiūlė ieškovei už patalpas 550 000 Eur, kartu pasiūlydama šios kainos sumokėjimo būdą, tvarką, terminus ir atsakovei nepateikus įrodymų šiam savo pasiūlymui paneigti, pateiktas patalpų vertinimas nepaneigia ieškovės įrodinėjamų aplinkybių dėl tikrosios patalpų kainos, sudarant 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

15.       Teismas nurodė, kad ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog tikroji patalpų pardavimo kaina buvo didesnė nei 290 000 Eur, patvirtina ir tai, kad atsakovės vadovas 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu be 290 000 Eur, sumokėtų banko pavedimu, ieškovei notarų biure sumokėjo dar 130 000 Eur grynaisiais. Šių grynųjų pinigų sumokėjimo faktą netiesiogiai patvirtina tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną ieškovės dukra pasiskolino iš notaro pinigų tikrinimo aparatą. Teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartį patvirtinęs notaras A. R., apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje, patvirtino, kad skolino ieškovės dukrai pinigų tikrinimo aparatą. Ieškovė, trečiasis asmuo H. K., liudytojas G. T. taip pat vienodai nurodė aplinkybes, kad, pasiskolinus pinigų tikrinimo aparatą, ieškovė, trečiasis asmuo (ieškovės dukra) H. K. ir atsakovės vadovas A. V. notaro biure išėjo į atskirą kambarį skaičiuoti pinigų. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su atsakove, kad pinigų tikrinimo aparatas iš notaro buvo pasiskolintas ir į atskirą kambarį išeita skaičiuoti atsakovės nurodytos 4 335 Eur nuomos mokesčio užstato sumos. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, taip pat pačios atsakovės 2016 m. balandžio 19 d. el. laiške pasiūlyta atsiskaitymo už patalpas tvarka (130 000 Eur sumokant grynais pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną), teismas pripažino įrodyta ieškovės poziciją, kad 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, be 290 000 Eur bankinio pavedimo, atsakovės vadovas ieškovei sumokėjo dar 130 000 Eur grynais pinigais.

16.       Teismas sprendė, kad atsakovės poziciją, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, siekiant pasiskolinti iš ieškovės dukters lėšų patalpų remontui, paneigia pačios atsakovės elgesys: tvirtindama, kad ieškovės dukra 2016 m. liepos 12 d. turėjo pervesti 70 000 Eur, o 2016 m. gegužės 20 d. – 60 000 Eur, atsakovė nė karto nesikreipė į ieškovės dukrą, ragindama perduoti paskolos sumas; kai trečiasis asmuo (ieškovės dukra) per notarą įteikė atsakovei 2016 m. rugpjūčio 16 d. reikalavimą vykdyti paskolos sutarties sąlygą dėl patalpų įkeitimo, atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu nurodė nutraukinti paskolos sutartį dėl paskolos sumos neperdavimo, o kai trečiasis asmuo (ieškovės dukra) 2016 m. rugpjūčio 25 d. pareiškė teisme ieškinį dėl priverstinės hipotekos nustatymo, atsakovės vadovas 2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu inicijavo prieš ją ikiteisminį tyrimą dėl pakvitavimų suklastojimo ir siekio pasisavinti 130 000 Eur.

17.       Įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas pripažino įrodyta ieškovės poziciją, kad trečiojo asmens ir atsakovės sudarytos notarinės paskolos sutarties tikslas buvo užtikrinti atsakovės nesumokėtos patalpų kainos dalies (130 000 Eur) sumokėjimą, o šios paskolos sutarties sudarymas aptartomis aplinkybėmis, vertinant jas kitų byloje esančių duomenų kontekste, leido daryti išvadą, kad reali patalpų pardavimo kaina buvo ne 290 000 Eur, bet 550 000 Eur.

18.       Apibendrindamas aptartas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 290 000 Eur kaina yra apsimestinė, tikroji ginčo šalių sulygta patalpų pirkimo–pardavimo kaina – 550 000 Eur. Ieškovė taip pat įrodė, kad iš sutartos 550 000 Eur kainos 290 000 Eur atsakovė sumokėjo banko pavedimu, 130 000 Eur perdavė grynaisiais pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną notaro biure, o 130 000 Eur, kuriuos atsakovės atstovas buvo įsipareigojęs sumokėti po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, liko nesumokėta.

I.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „East Panda“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Notaro A. R. neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu laikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, turėjusiu įtakos, priimant neteisėtą teismo sprendimą. 

19.2.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė patalpas norėjo įsigyti už 550 000 Eur. Atsakovė 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške nenurodė, kad vien už patalpas mokės 550 000 Eur. Elektroniniame laiške pavartotas žodžių junginys „bendra suma 550“ reiškia ne siūlomą kainą už patalpas, o 290 000 Eur už patalpas, 130 000 Eur už verslo įsigijimą ir 130 000 Eur paskolą, kurią atsakovė būtų grąžinusi, jei ieškovė ją būtų suteikusi. Teismas neišsiaiškino tikrųjų atsakovės ketinimų. Elektroninių laiškų turinį geriausiai galėjo paaiškinti tik juos rašęs asmuo. Suabsoliutinti laiškuose teiktus pasiūlymus ir vien jais remtis nepakanka, norint išsiaiškinti tikrąją atsakovės valią.

19.3.                      Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovė dėl verslo įsigijimo nebendravo su UAB „Budinas“. Atsakovės elektroniniuose laiškuose pateikti pasiūlymai reiškė pirminę valią įsigyti patalpas kartu su verslu, tačiau derybų pabaigoje šalys sutarė tik dėl patalpų pardavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl atsakovės pateiktas 2015 m. kovo 2 d. skelbimas nėra pakankamas įrodymas atsakovės pozicijai, kad 2016 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. el. laiškuose siūlytos ginčo patalpų kainos apima ne tik patalpų, bet ir juose veikusio verslo kainą, pagrįsti. Tai, kad patalpos buvo perkamos su verslu, atsakovė įrodinėjo ir buvusios ieškovės advokatės A. P. 2016 m. kovo 5 d. laišku, adresuotu atsakovei, kuriame nurodyta, kad perkant patalpas tik už 290 000 Eur pakanka pasirašyti preliminarią sutartį, o perkant patalpas su verslu reikia pasirašyti papildomą priedą. Pirmosios instancijos teismas nevertino šio laiško, tačiau rėmėsi baudžiamojoje byloje teismo išdėstyta abejone dėl laiško autentiškumo.

19.4.                      Teismo išvada, kad atsakovės pozicija dėl kainos yra prieštaringa, nepagrįsta. Priešingai, atsakovės pozicija buvo nuosekli.

19.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės pateikta UAB „Alliance Valuations“ 2019 m. rugpjūčio 26 d. pažyma dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos 2016 m. gegužės 5 d. neturi esminės reikšmės kilusiam ginčui dėl tikrosios patalpų kainos. Priešingai, pažyma įrodo, kad patalpų kaina buvo žymiai mažesnė, nei bando įrodyti ieškovė.

19.6.                      Iš notaro pasiskolintas nešiojamas pinigų tikrinimo aparatas nėra profesionalus, o labiau skirtas pavienių banknotų tikrinimui, todėl 130 000 Eur tikrinimas būtų sudėtingas ir ilgai užtruktų. Be to, teismas rėmėsi 2016 m. balandžio 16 d. elektroniniu laišku, kuriame atsakovė nebuvo nurodžiusi, kad 130 000 Eur sumokės grynaisiais.

19.7.                      Atsakovė paskolos sutartį sudarė, turėdama tikslą pasiskolinti pinigų iš ieškovės dukros patalpų remontui, įrangai, o ne norėdama sumokėti dalį patalpų kainos. Kadangi trečiasis asmuo H. K. nevykdė pareigos ir neperdavė paskolos dalyko, atsakovė paskolos sutartį nutraukė.

20.       Ieškovė L. K. pateikė atsiliepimą, prašydama atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju byloje buvo nagrinėjami ginčo šalių veiksmai, aplinkybės, lėmę ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimą iš dalies apsimestine. Būtent tai ir buvo bylos nagrinėjimo dalykas, bet ne notaro veiksmai, atlikti tvirtinant ginčijamą sandorį. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl notaro, tvirtinusio ginčijamą sandorį, veiksmų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismo sprendimas sukėlė sandorį tvirtinusio notaro teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių. Be to, atsakovė, manydama, kad reikalinga į bylą įtraukti notarą, tvirtinusį sandorį, tokio prašymo neteikė.

20.2.                      Atsakovė savo vadovo rašytus elektroninius laiškus interpretuoja ir aiškina sau naudinga prasme, nepaisant to, kad toks interpretavimas yra aiškiai nepagrįstas ir prieštaraujantis visų aplinkybių kontekste byloje esančių įrodymų visumai. Turėtų būti vertinamas ne vienas konkretus atsakovės vadovo elektroninis laiškas, bet visas tarp ieškovės ir atsakovės vadovo vykęs susirašinėjimas dėl patalpų pirkimo, kuriame nėra nė menkiausios užuominos apie patalpų pardavimą kartu su verslu, kuris ieškovei net nepriklausė. Be to, atsakovė, apeliaciniame skunde interpretuodama ir aiškindama ką tariamai turėjo omenyje rašydama ieškovei 2016 m. balandžio 19 d. elektroninį laišką, šio laiško turinį cituoja ne visą, nes dalis laiško turinio akivaizdžiai neatitinka atsakovės apeliaciniame skunde teikiamų interpretacijų. Atsakovė kredito sutartimi siūlė įforminti likusios patalpų kainos dalies (130 000 Eur), kurios nesumokės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną, sumokėjimą. Analogiškas išvadas padarė tiek Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-194-898/2019, tiek Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-815-431/2019.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimo 54 pastraipoje detaliai įvertino atsakovės pateiktą 2015 m. kovo 2 d. skelbimą, analizuodamas šio skelbimo duomenis, jo pakankamumą ir patikimumą kitų bylos įrodymų visumos kontekste. Atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas abejonių dėl skelbimo autentiškumo, turėjo pats dėti pastangas abejonėms pašalinti, yra nepagrįstas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

20.4.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių, net netiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą, kad, ginčo šalims derantis dėl patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pardavimo kaina buvo nustatinėjama atsižvelgiant į patalpose veiklą vykdančios UAB „Budinas“ akcijų ar verslo vertę, kad ieškovė atsakovei žadėjo įsigyti UAB „Budinas“ akcijas ar verslą ir perleisti jas atsakovei kartu su patalpomis. Ginčo šalių susirašinėjimo dokumentuose nėra jokių užuominų apie tai, kad patalpų kaina yra susijusi su tam tikro verslo pardavimu, nėra jokių duomenų apie tai, kas patenka į parduotino verslo sudėtį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, jog, vykstant deryboms dėl patalpų pirkimo, atsakovės atstovai būtų siekę išsiaiškinti patalpų nuomininkės UAB „Budinas“ poziciją dėl verslo perleidimo.

20.5.                      Nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl ieškovė būtų apsisprendusi patalpas parduoti vos už 290 000 Eur, kuomet atsakovės atstovas A. V. tiek 2015 metais, tiek 2016  metais, ir net prieš kelis mėnesius iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teikė pasiūlymus ieškovei įsigyti patalpas už daug didesnę sumą. Jeigu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ieškovei būtų svarbu kuo skubiau parduoti patalpas, ji nebūtų metus laiko atmetinėjusi atsakovės teikiamų pasiūlymų įsigyti patalpas už mažesnę negu nurodyta skelbime kainą.

20.6.                      Byloje esant tiesioginiams įrodymams, patvirtinantiems, kad pati atsakovė likus dviem savaitėms iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pasiūlė ieškovei už patalpas 550 000 Eur, taip pat šios kainos sumokėjimo būdą, tvarką, terminus, atsakovės nurodytas UAB „Alliance Valuations“ atliktas patalpų vertinimas nepaneigia ieškovės įrodinėjamų aplinkybių dėl tikrosios patalpų kainos, sudarant 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tokio pobūdžio konsultacinės išvados negali būti įrodymu ginčo turto vertei nustatyti.

20.7.                      Atsakovės argumentas, kad pinigų tikrinimo aparatas nebuvo profesionalus ir būtų ilgai užtrukę skaičiuoti pinigus, nepagrįstas, nes 130 000 Eur sumą atsakovės vadovas mokėjo stambiomis 500 Eur kupiūromis, todėl pinigų tikrinimas netruko ypatingai ilgai. Atsakovė teigia, kad 2016 m. gegužės 19 d. el. laiške nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad 130 000 Eur bus sumokėta grynais pinigais, tačiau tiek 2016 m. gegužės 18 d. el. laiške atsakovės vadovas kalba apie atsiskaitymą grynaisiais pinigais, tiek 2016 m. gegužės 19 d. laiške iš sakinio „iškart sumokam jums 290+130 (pusė)“ galima suprasti, kad 130 000 Eur suma sandorio sudarymo dieną bus mokama grynaisiais pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

I.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320  straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos turto kainos vertinimo kaip apsimestinės

22.       Byloje nustatyta, kad ieškovė L. K. (pardavėja) ir atsakovė UAB „East Panda“ (pirkėja) 2016 m. gegužės 5 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsigijo negyvenamąją patalpą–kokteilių barą ir kavinę–barą, esančius (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta bendra nekilnojamojo turto kaina – 290 000 Eur.

23.       Byloje kilo ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos tikrosios nekilnojamojo turto kainos.

24.       Apeliantė (atsakovė) UAB „East Panda“, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, kuriuo buvo patenkintas ieškovės L. K. ieškinys ir pripažinta negaliojančia 2016 m. gegužės 5  d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl patalpų kainos, nustatant, kad tikroji atsakovei parduotų patalpų kaina buvo ne 290 000 Eur, o 550 000 Eur, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovė patalpas įsigijo už 550 000 Eur. Apeliantės teigimu, 2016 m. balandžio 19 d. ieškovei adresuotame elektroniniame laiške pavartotas žodžių junginys „bendra suma 550“ reiškia siūlomą 290 000 Eur kainą už patalpas, 130 000 Eur už verslo įsigijimą ir 130 000 Eur paskolą, kurią atsakovė būtų grąžinusi, jei ieškovė ją būtų suteikusi. Apeliantės teigimu, derybų pabaigoje šalys sutarė tik dėl patalpų pardavimo už 290 000 Eur, todėl pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta tikroji patalpų kaina. Tuo tarpu ieškovė L. K. nurodo visiškai kitokią šalių susitarimo dėl parduotų negyvenamųjų patalpų kainos versiją, teigdama, kad nebuvo jokiu kalbų apie parduodamą verslą, kuris ieškovei net nepriklausė. Ieškovės teigimu, už patalpas atsakovė pasiūlė 550 000 Eur kainą ir tokią mokėjimo tvarką: 290 000 Eur kainą nurodė pirkimo–pardavimo sutartyje ir atsakovė ją sumokėjo bankiniu pavedimu, 130 000 Eur sumokėjo grynaisiais pinigais pas notarą, o dėl likusios 130 000 Eur patalpų kainos tą pačią dieną pas notarą sudarė paskolos sutartį ir šią sumą atsakovė turėjo sumokėti iki 2017 m. gegužės 5 d.

25.       Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl tikrosios negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties kainos, teisėjų kolegija, aiškindamasi tikruosius sutarties šalių ketinimus, vadovaujasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193  straipsnio 5 dalis).

26.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsakovės UAB „East Panda“ vadovo elektroniniai laiškai, adresuoti ieškovei – įrodo, kad iki ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė beveik metus, t. y. nuo 2015 m. kovo mėn. domėjosi ieškovės parduodamomis patalpomis, teikdama pasiūlymus jas nupirkti, kaskart vis didindama kainą. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, kilus ginčui dėl tikrosios pirkimo–pardavimo sutarties kainos, šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, t. y. atsakovės išdėstyti pasiūlymai dėl kainos, jos sumokėjimo tvarkos ir terminų, laikytinas svarbiu įrodymu, kuris, analizuojant kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, gali atskleisti tikrąją šalių valią ir susitarimą dėl tikrosios patalpų kainos.

27.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė UAB „East Panda“ 2015 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku pateikė pasiūlymą ieškovei L. K. nupirkti iš jos pirmo aukšto patalpas už 230 000 Eur, tačiau ieškovė tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakė, kad už tokią kainą galėtų parduoti nebent rūsio patalpas. Atsakovė 2015 m. liepos 29 d. elektroniniu laišku pasiūlė ieškovei 300 000 Eur kainą už pirmo aukšto patalpas, nurodydama kad vėliau pirktų ir rūsį. Kadangi sandoris nebuvo sudarytas, atsakovė 2016 m. vasario 17 d. elektroniniu laišku vėl kreipėsi į ieškovę dėl patalpų pirkimo, siūlydama už pirmojo aukšto patalpas 300 000 Eur, o už rūsio – 160 000 Eur, 2016 m. balandžio 18 d. elektroniniame laiške pasiūlė už abi patalpas 510 000 Eur kainą, o kitos dienos, t. y. 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške atsakovė pasiūlė tokį variantą: bendra suma – 550 000 Eur; iš karto sumokant 290 000 Eur ir 130 000 Eur, dėl likusios 130 000 Eur sumos sudarant kredito sutartį, pagal kurią 70 000 Eur atsakovė sumokėtų per 14 dienų po visų apribojimų panaikinimo, o likusius 50 000 Eur atiduos laikotarpiu nuo pusės metų iki metų. Elektroniniame laiške nurodyta, kad toks terminas susijęs su tuo, kad atsakovei dar reikalingi pinigai rūsio remontui ir pan.

28.       Taigi byloje esantys elektroniniai laiškai patvirtina, kad atsakovė vedė derybas su ieškove dėl negyvenamųjų patalpų įsigijimo, kaskart siūlydama vis didesnę kainą ir, priešingai nei teigia apeliantė, nei viename iš laiškų net neužsiminta apie verslo pirkimą ar paskolos suteikimą atsakovei. Paskutiniame 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške, rašytame ieškovei likus kiek daugiau nei 2 savaitėms iki negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė aiškiai nurodė bendrą 550 000 Eur kainą, pasiūlydama sumokėjimo būdą, tvarką ir terminus, t. y. iškart sumokant 290 000 Eur ir 130 000 Eur, o kitai 130 000 Eur sumai įforminant kredito sutartį, pagal kurią atsakovė pasiūlė 70 000 Eur sumokėti per 14 dienų po visų apribojimų panaikinimo, o likusius 50 000 Eur – laikotarpiu nuo pusės metų iki metų. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, paskutiniame 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške jos pavartotas žodžių junginys „bendra suma 550“ nepatvirtina, kad šalys derėjosi ne tik dėl patalpų, bet ir dėl verslo pirkimo bei paskolos atsakovei suteikimo. Priešingai, įvertinus visą šalių susirašinėjimą nuo 2015 m. kovo mėn., toks žodžių junginys labiau tikėtina patvirtina, kad atsakovės pasiūlyta bendra 550 000 Eur kaina buvo už abi patalpas, t. y. negyvenamąją patalpą–kokteilių barą ir kavinę–barą, o paskolos sutartį atsakovė pasiūlė sudaryti ne siekdama pasiskolinti lėšų, o kaip įsipareigojimą tokiu būdu ateityje sumokėti likusią kainos dalį už įsigyjamas patalpas.

29.       Pažymėtina, kad ieškovės L. K. argumentus, jog patalpų pardavimo kaina buvo ne 290 000 Eur, kaip kad bando įrodyti apeliantė, o žymiai didesnė, netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje esantis 2016 m. vasario 24 d. nekilnojamojo turto pardavimų svetainėje www.aruodas.lt patalpintas skelbimas patvirtina, kad ginčo patalpas ieškovė siekė parduoti už 580 000 Eur kainą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiame skelbime nurodyta tik apie patalpų pardavimą ir jokių užuominų apie parduodamą verslą nėra. Byloje esanti ieškovės L. K. ir UAB „Capital Property“ 2015 m. lapkričio 20 d. sudaryta tarpininkavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pavedė paslaugų teikėjo atstovui M. B. vykdyti patalpų pirkėjo paieškas, taip pat patvirtina, kad ieškovė patalpas siekė parduoti už 580 000 Eur kainą. Iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. apklausos protokolo matyti, kad baudžiamojoje byloje liudytoju apklaustas UAB „Capital Property“ nekilnojamojo turto brokeris M. B. paaiškino, jog pardavimo objektas buvo tik patalpos, kalbų apie verslo pardavimą nepamena.

30.       Tai, kad patalpos buvo perkamos su verslu, priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina ir byloje esantis buvusios ieškovės advokatės A. P. 2016 m. kovo 5 d. elektroninis laiškas, adresuotas atsakovei, kuriame nurodyta, kad perkant patalpas tik už 290 000 Eur pakanka pasirašyti preliminarią sutartį, o perkant patalpas su verslu reikia pasirašyti papildomą priedą. Visų pirma pažymėtina tai, kad elektroniniame laiške išdėstyta advokatės pozicija ne tik kad nesutampa su ieškovės pozicija, bet ir prieštarauja kitiems byloje esantiems tiek tiesioginiams (ieškovės ir atsakovės elektroniniai laiškai), tiek ir netiesioginiams (skelbimas www.aruodas.lt, 2015 m. lapkričio 20 d. tarpininkavimo sutartis su UAB „Capital Property“ ir kt.) įrodymams, patvirtinantiems, kad ginčo negyvenamąsias patalpas ieškovė siekė parduoti už žymiai didesnę, nei atsakovės nurodomą 290 000 Eur, kainą (už 550 000 – 580 000 Eur), nei viename iš paminėtų rašytinių įrodymų nesant net užuominų dar ir apie tariamą verslo pardavimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, net ir po tokio advokatės laiško už neva 290 000 Eur kainą parduodamas patalpas be verslo, po kiek daugiau nei mėnesio, t. y. 2016 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniuose laiškuose pati atsakovė pasiūlė ieškovei atitinkamai 510 000 Eur ir 550 000  Eur kainą už ginčo negyvenamąsias patalpas, kaip minėta, pasiūlydama sumokėjimo būdą, tvarką ir terminus, net neužsiminant apie verslo pirkimą, neišskiriant patalpų ir neva siekiamo įsigyti verslo pirkimo kainų. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, kad į jos paskutiniame 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške nurodytą bendrą 550 000 Eur kainą neva buvo įtraukta ir verslo pirkimo kaina yra visiškai nepagrįsti.

31.       Pažymėtina, kad apeliantės UAB „East Panda“ argumentus dėl su ieškove L. K. neva vykusių derybų dėl verslo pirkimo paneigia ir tai, kad ieškovei šis verslas nepriklausė. Bylos duomenys patvirtina, kad L. K. nuosavybės teise priklausiusiose patalpose, kurias ji pardavė atsakovei, veiklą vykdė nuomininkė UAB „Budinas“. Byloje nėra ginčo, kad ši aplinkybė apie verslo priklausymą ne ieškovei, o nuomininkei, atsakovei buvo žinoma. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 14 d. posėdžio metu atsakovės UAB „East Panda“ vadovas paaiškino, kad pirmą kartą ginčo patalpas apžiūrėjo 2015 m. kovo mėn. ir jau tuomet išsiaiškino, kad verslas yra nuomininkės UAB „Budinas“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės, kaip verslininkės, paaiškinimai apie neva vykusias derybas su ieškove L. K. dėl verslo įsigijimo, žinant, kad verslas priklauso ne ieškovei, o nuomininkei UAB „Budinas“, yra visiškai nelogiški. Pažymėtina, kad parduoti ne sau priklausantį verslą ieškovė L. K. net teisiškai neturėjo galimybės, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovė nepateikė visiškai jokio aiškaus ir logiško paaiškinimo, kokiu teisiniu pagrindu ji tikėjosi iš ieškovės įsigyti ne tik patalpas, bet ir verslą, kuris priklausė nuomininkei UAB  „Budinas“.

32.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.).

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog šalys sutarė būtent dėl 550 000 Eur ginčo patalpų kainos. Šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais ir ypač paskutinis 2019 m. balandžio 19 d. atsakovės elektroninis laiškas patvirtina ieškovės L. K. paaiškinimus, kad už ginčo negyvenamųjų patalpų įsigijimą atsakovė UAB „East Panda“ pasiūlė bendrą 550 000 Eur kainą ir šios kainos sumokėjimo tvarką ir terminus, t.  y.  290 000 Eur kaina buvo nurodyta šalių 2016 m. gegužės 5 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje ir byloje nėra ginčo, kad šią sumą atsakovė sumokėjo ieškovei bankiniu pavedimu. Kita dalį kainos, t. y. 130 000 Eur, ieškovės teigimu, atsakovė sumokėjo grynaisiais, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą ir tam ji iš notaro pasiskolino pinigų skaičiavimo aparatą, o dėl likusios 130 000 Eur kainos sumokėjimo tą pačią dieną pas notarą sudarė paskolos sutartį. Nors apeliantė neigia mokėjusi 130 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau nepateikė jokių įtikinamų ir logiškų paaiškinimu, kokiu tikslu ieškovė, įrodinėdama, kad tikroji parduoto nekilnojamojo turto kaina buvo 550 000 Eur, o ne 290 000  Eur ir reikalaudama priteisti likusią nesumokėtą 130 000 Eur kainą, kurią atsakovė turėjo sumokėti pagal šalių sudarytą paskolos sutartį, aiškintų, kad gavo iš atsakovės 130 000  Eur grynaisiais, nors šios sumos iš tiesų nebūtų gavusi. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tarp šalių vyko kalbos dėl mokėjimo grynaisiais pinigais už parduodamas ginčo patalpas, patvirtina ir atsakovės 2016 m. balandžio 18 d. ieškovei L. K. rašytas elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad „investuotojai nenori, kad atliekant notarinius veiksmus dėl mokėjimo grynaisiais dalyvautų firma“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog 130 000 Eur atsakovė sumokėjo ieškovei grynaisiais pinigais.

34.       Minėta, kad dėl likusios 130 000 Eur kainos sumokėjimo už negyvenamąsias patalpas atsakovė 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške pasiūlė sudaryti kredito sutartį. Nors apeliantės (atsakovės) teigimu, 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį dėl 130 000 Eur kredito suteikimo sudarė, turėdama tikslą pasiskolinti pinigų iš ieškovės dukros patalpų remontui, įrangai, o ne norėdama sumokėti dalį patalpų kainos, tačiau pažymėtina, kad tokių apeliantės argumentų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsakovės UAB „East Panda“ 2016 m. balandžio 19 d. elektroninis laiškas, 2016 m. gegužės 5  d. paskolos sutartis, sudaryta tarp ieškovės dukros H. K. ir atsakovės – kaip tik patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, siekiant tokiu būdu įforminti patalpų kainos dalies (130 000 Eur) sumokėjimą ateityje. Atsakovės 2016  m. balandžio 19 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad UAB „East Panda“, pasiūliusi ieškovei už patalpas bendrą kainą ir jos sumokėjimo tvarką bei terminus, aiškiai nurodė, kad kitai 130 000 Eur kainos daliai siūlo įforminti kredito sutartį, pagal kurią 70 000 Eur atsakovė sumokės ieškovei per 14 dienų, o 50 000 Eur – laikotarpyje nuo pusės metų iki metų, kartu paaiškinusi, kad toks terminas susijęs su tuo, kad atsakovei dar būtini pinigai patalpų remontui. Iš byloje esančios 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp trečiojo asmens H. K. (ieškovės dukros) ir atsakovės UAB „East Panda“, nustatyta, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti kredito davėjai 130 000 Eur daliniais mokėjimais iki 2017 m. gegužės 5 d., t. y. iš esmės per tą patį vienerių metų laikotarpį, kokį atsakovė ir buvo pasiūliusi 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės UAB „East Panda“ poziciją, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne siekiant įforminti likusios nesumokėtos kainos dalies už patalpas sumokėjimą, o siekiant pasiskolinti iš trečiojo asmens H. K. (ieškovės dukros) lėšų patalpų remontui, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, paneigia ir pačios atsakovės elgesys. Tvirtindama, kad paskolos davėja H. K. neperdavė jai paskolos dalyko, t. y. 2016 m. liepos 12 d. nepervedė 70 000 Eur, o 2016 m. gegužės 20 d. – 60 000 Eur, kaip tą nustatė paskolos sutarties 2  punktas, atsakovė nei karto nesikreipė į H. K. dėl paskolos dalyko perdavimo. Tik tuomet, kai trečiasis asmuo H. K., remdamasi paskolos sutarties 5 punktu, per paskolos sutartį patvirtinusį notarą įteikė atsakovei 2016 m. rugpjūčio 16 d. reikalavimą įvykdyti paskolos sutarties sąlygą ir įkeisti parduotas patalpas, atsakovė UAB „East Panda“ pranešė, kad nutraukia paskolos sutartį, nes negavo paskolos dalyko, o kai trečiasis asmuo H. K. 2016 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl priverstinės hipotekos nustatymo, atsakovė iniciavo ikiteisminį tyrimą dėl siekio pasisavinti 130 000 Eur (Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. gruodžio 5 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis).

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos byloje esančius rašytinius įrodymus bei vadovaudamasi įrodymų pakankamumo taisykle, sprendžia, kad trečiojo asmens ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties tikslas buvo ne paskolinti atsakovei 130 000 Eur, o įforminti likusios kainos dalies už nekilnojamąjį turtą sumokėjimą ateityje. Pažymėtina, kad tokį dalies kainos sumokėjimo būdą, sudarant kredito sutartį, pasiūlė pati atsakovė 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške. Priešingai nei bando įrodinėti apeliantė, nei paminėtame 2016 m. balandžio 19 d., nei ankstesniuose elektroniniuose laiškuose nebuvo jokio prašymo (siūlymo) suteikti atsakovei UAB „East Panda“ paskolą patalpų remontui. Taigi nors, teisėjų kolegijos vertinimu, tarp trečiojo asmens ir atsakovės 2016 m. gegužės 5 d. sudaryta paskolos sutartis, įvertinus jos turinį ir tikrąjį šalių tokios sutarties sudarymo tikslą, ir yra ydinga, tačiau šią sutartį vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad paskolos sutarties tikslas buvo ne įforminti likusios kainos dalies už nekilnojamąjį turtą sumokėjimą, o pasiskolinti 130 000 Eur iš trečiojo asmens H. K..

36.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikroji šalių 2016 m. gegužės 5 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties kaina buvo ne 290 000 Eur, o 550 000 Eur. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra visiškai jokių įrodymų, kad po atsakovės 2016 m. balandžio 19 d. elektroniniame laiške išdėstyto pasiūlymo pirkti patalpas už 550 000 Eur šalys, kurios nuo 2015 m. kovo mėn. derybas vedė iš esmės rašytiniais pasiūlymais (bendravo elektroniniais laiškais), iki 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dar toliau būtų derėjusios dėl ginčo patalpų kainos ir ypač dėl žymiai mažesnės, t. y. kad pačiai atsakovei pasiūlius 550 000 Eur kainą ieškovė būtų sutikusi patalpas parduoti už 290 000 Eur. Apeliantės argumentų dėl neva vestų derybų kartu su patalpomis įsigyti ir verslą, kuris, kaip minėta, ieškovei net nepriklausė, taip pat kad 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties tikslas buvo pasiskolinti 130 000 Eur, o ne tokiu būdu atidėti likusios kainos už patalpas sumokėjimą, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pažymėtina, kad ieškovei adresuotus elektroninius laiškus, kuriuose UAB „East Panda“ dėstė savo pasiūlymus dėl patalpų kainos, jos sumokėjimo tvarkos ir terminų, atsakovė interpretuoja sau naudinga linkme, išskirdama atskiras frazes (žodžių junginius), tačiau vertinant visą šalių susirašinėjimą, elektroninių laiškų turinį ir jų kontekstą, aiškiai matyti, kad kalbų apie neva parduodamą verslą tarp bylos šalių išvis nebuvo, o kredito sutartį atsakovė pati pasiūlė sudaryti ne paskolai gauti, o, kaip minėta, tokiu būdu įforminti dalies patalpų kainos sumokėjimą ateityje.

37.       Nesutiktina su apeliante, kad byloje esanti UAB „Alliance Valuations“ 2019 m. rugpjūčio 26  d. pažyma patvirtina, jog patalpų kaina buvo žymiai mažesnė, nei bando įrodyti ieškovė. Nustatyta, kad atsakovė, įrodinėdama, kad pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tikroji patalpų kaina – 290 000 Eur – pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „Alliance Valuations“ 2019 m. rugpjūčio 26 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad bendra rinkos kaina turto kainos nustatymo dieną (2016 m. gegužės 5 d.) galėjo būti iki 270 000 Eur. Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad paminėtoje pažymoje nurodyta ginčo patalpų rinkos kaina pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu neįrodo ir negali įrodyti tikrosios šalių sutartos nekilnojamojo turto pardavimo kainos. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas (ginčas) ne dėl to, kokia buvo parduotų patalpų rinkos kaina (vertė) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, o dėl kokios kainos derėjosi ir sutarė sandorio šalys, kadangi šalių sutarta pardavimo kaina nebūtinai gali ir turi sutapti su parduodamo nekilnojamojo turto rinkos verte. Nepriklausomai nuo nekilnojamojo turto rinkos vertės, šalys yra laisvos susitarti ir dėl kitokios, net ir žymiai didesnės, nei rinkos vertė, kainos. Šiuo atveju byloje esant tiesioginiams įrodymams, kad pati atsakovė pasiūlė ginčo negyvenamąsias patalpas nupirkti už bendrą 550 000 Eur kainą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovės pateikta pažyma nepatvirtina ir neįrodo, už kokią kainą iš tiesų ieškovė sutiko atsakovei parduoti patalpas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad UAB „Alliance Valuations“ 2019 m. rugpjūčio 26 d. pažyma įrodo, jog pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 290 000 Eur kaina buvo tikroji atsakovei parduotų negyvenamųjų patalpų kaina.

38.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tiek byloje esantį šalių susirašinėjimą elektroniniais laiškais, tiek ir kitus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad tikroji šalių sutarta ginčo negyvenamųjų patalpų kaina buvo 550 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir, pripažinęs negaliojančia šalių 2016 m. gegužės 5 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ginčo patalpų kaina nurodyta 290 000 Eur bei konstatavęs, kad tikroji šalių sutarta patalpų pirkimo–pardavimo kaina buvo 550 000 Eur ir pripažinęs pirkimo- pardavimo sutarties sąlygą dėl turto kainos apsimestine (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Nustačius, kad atsakovė liko nesumokėjusi už patalpas 130 000 Eur, kurių sumokėjimas buvo įformintas 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš atsakovės UAB „East Panda“.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

39.       Apeliantės UAB „East Panda“ teigimu, notaro A. R. neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu laikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, turėjusiu įtakos, priimant neteisėtą teismo sprendimą.

40.       Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės skundo argumentu ir pažymi, kad, remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir neįtraukė notaro A. R. į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau nesprendė ir nepasisakė dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų. Be to, kaip jau konstatavo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad notaro A. R. neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu buvo esminis proceso teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos teismo sprendimo teisėtumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41.       Apeliantės UAB „East Panda“ skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

42.       Ieškovė L. K., pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktos 2020 m. spalio 5 d. sąskaitos faktūros ir 2020 m. spalio 14 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 1  000 Eur advokato pagalbos išlaidų.

43.       Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

44.       Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2020 m. spalio mėn. (išrašyta PVM sąskaita faktūra ir atliktas apmokėjimas), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2020 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 398,50 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 1 818,05 Eur (1,3 x 1 398,50 Eur). Kadangi ieškovės prašomos priteisti 1 000 Eur advokato pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės UAB „East Panda“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „East Panda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovei L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)).

Teisėjos                                        Rasa Gudžiūnienė

                                        Danguolė Martinavičienė