Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-898/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00691-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8.; 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir byla nutraukta. G. V. pagal laidavimą perduotas laiduotojos H. J. J. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą su 1000 Eur užstatu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 6 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsniu G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Toyota Prius“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos ? 2960 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimties) konfiskavimas.

G. V. paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas ir specialiosios teisės sustabdymas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. V. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotas Valstybės įmonei „Regitra“ iki bus įvykdyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       G. V. 2020 m. sausio 4 d., apie 00.01 val., Geležinio Vilko gatvėje, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarė autoįvykį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jo iškvėptame ore nustatyta 1,98 promilės etilo alkoholio koncentracija. G. V. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir byla nutraukta.

II.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2.       Skundu G. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 21 d. nuosprendį ? perduoti G. V. H. J. J. atsakomybei pagal laidavimą vienerių metų terminui be užstato ir bylą nutraukti. Panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę ? automobilio „Toyota Prius“ vertės konfiskavimą. Sumažinti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, terminą iki vienerių metų.

2.1       Skunde nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai neįvertino G. V. charakterizuojančių duomenų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris pernelyg varžo apeliantą ir nepasiekia savo tikslų. Teismas atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Teisės teorijoje teigiama, kad paprastai užstatas turėtų būti skiriamas atsižvelgus į laiduotoją ir nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančias savybes. Įvertinus padarytą nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir laiduotoją apibūdinančių aplinkybių visumą, šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas manyti, jog laidavimo instituto taikymui nėra reikalingas užstato taikymas ir tai šiuo atveju yra perteklinė priemonė. G. V. padarė nesunkią nusikalstamą veiką, nusikalto pirmą kartą, išimtinai gerai charakterizuojamas, nusikalstama veika buvo nulemta ne jo polinkio nusikalsti bei visuomenės negerbimo, o jo emocinių išgyvenimų (nepasisekusio verslo, santykių su mergina baigties). G. V. nuo pat nusikalstamos veikos padarymo nuosekliai pripažino kaltę, gailėjosi dėl savo veiksmų. Administracine tvarka paskutinį kartą baustas 2018 m., o padaryti nusižengimai nebuvo pavojingi (du kartus baustas už netinkamą transporto priemonės stovėjimą ir vieną kartą už kelio ženklinimo pažeidimą). Nei apeliantas, nei laiduotoja neturi jokios galimybės sumokėti užstatą, nes jų turtinė padėtis yra prasta, o 1000 Eur užstatas, jiems yra nepakeliamai didelis. G. V. nėra linkęs nusikalsti, juo galima pasitikėti ir daryti išvadą, kad laidavimo institutas pasieks savo tikslus ir be užstato skyrimo. 

2.2       Pažymi, kad užstatas turi būti taikomas, kaip paskata apeliantui spręsti savo problemas, susilaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, kad pateisintų jam parodytą valstybės ir laiduotojos pasitikėjimą, tiek ir paskata laiduotojai dėti didesnes pastangas, darant teigiamą įtaką apeliantui, kad šis padarytų tinkamas išvadas, įrodytų supratęs savo elgesio pavojingumą ir neteisėtumą. Tačiau šiuo atveju tokių tikslų papildomai užtikrinti nereikia, nes nustatyta, kad apeliantas viso proceso metu nuoširdžiai gailėjosi, suprato savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes, o laiduotoja patvirtino, kad po eismo įvykio, ji ir G. V. pasikalbėjo, o šio pokalbio metu buvo aptarti apelianto veiksmai, jų pavojus ir tolimesni jų veiksmai, kuriais būtų siekiama, kad G. V. pasitaisytų. Papildomas skatinimas yra nereikalingas, nes G. V. dar net neperdavus laiduotojos atsakomybei jis savanoriškai pradėjo lankytis pas psichologą, kuris padeda suprasti veiksmų priežastis ir padaryti atitinkamas išvadas, kad neteisėti veiksmai nepasikartotų. Užstato taikymas šiuo atveju yra perteklinė priemonė, kuri neatlieka skatinimo tikslo, o tampa baudimo priemone, nes pernelyg varžo apeliantą ir nėra proporcinga. Proceso metu, net prokurorė neprašė taikyti užstato. Papildomai pabrėžia, kad laidavimo terminas neproporcingai ilgas. Pagal nurodytų aplinkybių visumą laidavimo tikslai būtų pasiekti per žymiai trumpesnį terminą – vienerius metus.

2.3       Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio dalimi dėl automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo. Asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai. Teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pinigų, kurie atitinka transporto priemonės vertę, konfiskavimas prieštarauja baudžiamo įstatymo tikslams ir principams. Pažeidžia baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą. Turto konfiskavimas yra perteklinė priemonė, kuri yra pernelyg griežta. G. V. neturi automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos, nes jo finansinė padėtis dėl nepavykusio verslo yra ypatingai sudėtinga. Apelianto atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas jam sukeltų didelius nepatogumus ir suvaržymus, nors jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Jokių aplinkybių, kurios sunkintų G. V. atsakomybę nebuvo nustatyta, todėl piniginių lėšų konfiskavimas šiuo atveju yra neadekvatus ir neproporcingas bei turi būti panaikintas.

2.4       Skunde teigiama, kad teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Šiuo atveju draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones buvo paskirtas net 2 metams 6 mėnesiams, t. y. virš šios baudžiamosios priemonės vidurkio, nors byloje nėra nustatyta jokių apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra pernelyg ilgas ir neproporcingas, todėl turi būti sutrumpintas iki 1 metų.

3.       Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jo keisti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teismo paskirtas laidavimo terminas su užstatu atitinka padarytos nusikalstamos veikos keliamą pavojų visuomenei. G. V. vairuodamas neblaivus padarė itin pavojingą ir šiurkštų KET pažeidimą. Esant šioms aplinkybėms G. V. pagrįstai taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis tiese vairuoti transporto priemones 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas G. V. atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 2960 Eur – konfiskavimą, pakankamai ją individualizavo. Įvertintas tokios priemonės proporcingumas, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, G. V. asmenybę.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

4.       Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamos G. V. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, jų kvalifikavimas, kaltė. Skunde nesutinkama su nustatytu laidavimo terminu ir paskirtu užstatu, ginčijamas taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės vertę atitinkančios sumos konfiskavimas, nesutinkama su baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo terminu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė laidavimą (terminas ir užstato dydis tinkamai paskirti) bei pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemones. Skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimą.

Dėl laidavimo termino ir užstato.

5.       BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

6.       Skunde teigiama, kad skirdamas laidavimo terminą su užstatu teismas tinkamai neįvertino G. V. charakterizuojančių duomenų, padarytos veikos pavojingumo, todėl paskyrė pernelyg ilgą laidavimo terminą su užstatu, kurio sumokėti nėra galimybės, dėl sunkios finansinės padėties. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl laidavimo taikymo, o visi skunde nurodomi, neva neįvertinti, kriterijai (padaryta nesunki nusikalstama veika, nusikalto pirmą kartą, išimtinai gerai charakterizuojamas, nusikalstama veika atsitiktinio pobūdžio, pripažino kaltę ir gailisi, praeityje padaryti administraciniai nusižengimai nebuvo pavojingi), būtent ir lėmė laidavimo taikymą G. V. atžvilgiu.

7.       Atkreiptinas dėmesys, kad visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas patikėjo, kad G. V. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir taikė laidavimą. Pirmosios instancijos teismas argumentavo, kodėl skiria ilgesnį nei minimalus laidavimo terminą su užstatu. Teismas pagrįstai įvertino kaltininko asmenybės bruožus, kad dėl jaunystės ir lengvabūdiškumo praeityje G. V. buvo skirtos trys administracinės nuobaudos, kurios susijusios su transporto priemonės vairavimu ir netinkamu pastatymu, todėl taikant laidavimą buvo prasminga skirti papildomas skatinimo priemones. Skunde pateikiamas subjektyvus apelianto vertinimas, kad G. V. papildomos skatinimo priemonės nereikalingos, o paskirtas užstatas yra perteklinis, nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8.       Skunde nurodoma, kad nei apeliantas, nei laiduotoja neturi jokios galimybės sumokėti užstatą, nes jų turtinė padėtis yra prasta, o 1000 Eur užstatas jiems yra nepakeliamai didelis. Apeliantas nepateikė jokių jo ar laiduotojos sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų. Nustatyta, kad laiduotoja H. J. J. yra pensininkė, gyvena iš gaunamos pensijos (507 Eur) ir kartais finansiškai padeda G. V. (padovanoja pinigų). Byloje nėra duomenų, kurie rodytų, jog G. V. turėtų didelių finansinių įsipareigojimų, skolų ar finansiškai išlaikytų konkrečius asmenis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme posėdžio metu G. V. gynėjas akcentavo, kad atsiradus žalai kaltininkas ją pašalintų, nes turi dalį nekilnojamojo turto, kurio užtektų pilnai atlyginti žalą. Taigi darytina išvada, kad apelianto ir laiduotojos finansinė padėtis nėra išskirtinai sudėtinga. Papildomai pažymėtina, jog nesutikdama su užstato dydžiu laiduotoja turi teisę atsisakyti laidavimo (tokią galimybę nurodė ir apylinkės teismas). Tai, kad bylos nagrinėjimo metu prokurorė neprašė taikyti laidavimo su užstatu, neįpareigoja pirmosios instancijos teismo išskirtinai laikytis būtent tokios pozicijos. Vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu ar be jo ? yra teismo diskrecija.

Dėl baudžiamųjų poveikio priemonių taikymo.

9.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantą atleidęs nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir paskyręs baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise 2 metams ir 6 mėnesiams bei konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 2960 Eur konfiskavimą, pažeidė proporcingumo principą, kadangi nepakankamai atsižvelgė į skunde nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.

10.       Pirmiausia pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes – kad G. V. padarė nesunkią nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas, praeityje padaryti administraciniai nusižengimai nebuvo pavojingi, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi – jau atsižvelgė tiek spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimus, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje iš esmės teigiama, kad tokio pobūdžio aplinkybės nelaikytinos pagrindu netaikyti baudžiamojo poveikio priemonių padarius BK 2811 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) numatytą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-719/2018).

11.       Skunde pabrėžiama, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais teismas turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą spręstas asmens nuteisimo ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinių pagrindų ir tvarkos skirtumų klausimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka vieną iš teismų praktikoje esančių reguliavimo išaiškinimų. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir konfiskavimas nebuvo taikomas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Vilniaus apygardos teismo, kuris yra apeliacinės instancijos teismas apskųstiems Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiams, praktikoje yra nutarčių, kuriose pritariama sprendimams, kai atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės transporto priemonė ar jos vertė yra konfiskuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-218-648/2018, 2K-193-719/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-42-1073/2019, 2K-104-1073/2019 2K-186-648/2019 Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-462-851/2018, 1A-306-891/2018, 1A-159-654/2019). Esant įvairiai teismų praktikai svarbiausi yra sprendimo motyvai ar pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikta sprendimo argumentacija rodo, jog turto konfiskavimas gali būti netaikomas.

12.       Teismo sprendimas dėl turto (ne)konfiskavimo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti argumentuotas, pagrįstas detaliu bylos aplinkybių vertinimu ir individualizuotas, visoms byloje esančioms šiam klausimui išspręsti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių aplinkybių, nes tokiu atveju būtų pažeisti išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingumo principai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad skunde nepagrįstai sureikšminami ir išskiriami G. V. asmenybę apibūdinantys teigiami bruožai, jo sunki finansinė padėtis, sumenkinamas jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, praeityje padarytų administracinių nusižengimų reikšmė ir neatsižvelgiama į kitas sprendimui konfiskuoti ar nekonfiskuoti reikšmingas detales.

13.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis „Toyota Prius“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka BK 72 straipsnyje nustatytą konfiskuotino turto sąvoką, tačiau įvertinęs tai, kad automobilis priklauso trečiajam asmeniui, nusprendė išieškoti iš G. V. konfiskuotino turto vertę. Turto vertės konfiskavimo neproporcingumas skunde grindžiamas sunkia G. V. finansine padėtimi bei tuo, jog nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios sunkintų G. V. atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apeliantas neturi automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos, nesudaro pagrindo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Skunde argumentuojama, kad apelianto atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas jam sukeltų ypatingai didelius nepatogumus ir suvaržymus, būtų neadekvatus ir neproporcingas padarytam nusikaltimui. Pažymėtina, kad kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už jam kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Iš visuomenės pozicijų būtų nesuprantama, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo toliau patogiai gyventų ir nepatirtų jokių nepatogumų arba patirtų tik minimalius, nenusikalsti neskatinančius suvaržymus. Tai, kad automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos netektis kaltininkui sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Turto konfiskavimo panaikinimas, kuomet už vairavimą išgėrus G. V. faktiškai tik prarastų teisę vairuoti, būtų ne tik neproporcingas padarytam nusikaltimui, bet ir neteisingas.

14.       Tai, kad byloje nebuvo nustatyta G. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju taip pat nėra pagrindas netaikyti turto vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo. Vertinant inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. V. padaryta nusikalstama veika buvo pavojingesnė nei įprasta tokiais atvejais. G. V. vairavo automobilį neblaivus (nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis ? 1,98 promilės), padarė itin pavojingą ir šiurkštų tyčinį naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą ? jo nesuvaldė, užvažiavo ant kelkraščio, nuvertė kelio ženklą ir apgadino vairuotą automobilį. Šios aplinkybės rodo, kad nusikalstamos veikos pavojingumas buvo didesnis už tipinius šios rūšies nusikaltimų padarymo atvejus ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta didesnės žalos ar žmonių sužalojimo. Kaip jau paminėta, G. V. praeityje buvo ne kartą baustas administracine tvarka už nusižengimus susijusios su transporto priemonės vairavimu. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje gausu atvejų, kai asmenys, vairavę transporto priemones neblaivūs, nesukelia jokios žalos, yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet jų atžvilgiu vis tiek yra taikomas transporto priemonės konfiskavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-302-1073/2018, 2K-271-628/2018, 2K-195-788/2019, 2K-17-788/2019 ir kt.). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka, kad transporto priemonės vertę atitinkanti pinigų suma iš G. V. konfiskuota pagrįstai.

15.       Skunde apeliantas sutinka su paskirtu draudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę, tačiau mano, kad paskirto draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones laikotarpis yra neproporcingai ilgas. Skunde apeliantas nepateikė reikšmingų motyvų, kodėl baudžiamojo poveikio priemonės terminas turėtų būti trumpinamas iki minimalaus. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas nėra didesnis, nei įstatyme numatytas baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, o netgi mažesnis. Atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatomas ne didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 422 straipsnį. Už šio administracinio nusižengimo padarymą be piniginės baudos asmeniui privalomai skiriamas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių (ANK 422 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju G. V. prašo už nusikalstamos veikos padarymą jam skirti draudimą naudotis specialia teise 1 metams, t. y. terminui, kuris yra minimalus skiriant už mažiau pavojingą administracinį nusižengimą. Asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn ir asmenų traukiamų administracinėn atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas. G. V. padarė nusikaltimą, todėl pagrindo trumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą iki prašomo vienerių metų laikotarpio, nėra. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas termino nustatymui svarbias aplinkybes ir pagrįstai nustatė 2 metų 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                Arūnas Budrys

                                                                                        Jurgita Kolyčienė

                                                                                        Ugnius Trumpulis