ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7855-772/2020 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini) transportas“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini) transportas“, prašydamas priteisti: 1) neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 12 375,67 Eur (neto) sumą, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, su juo susijusios išmokos ir dienpinigiai; 2) netesybas, kurių dydis - A. D. vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; 3) patirtas bylinėjimosi išlaidas (1-6 b. l.).

2.       Ieškovas nurodė, kad dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ pagal 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarytą darbo sutartį, 2018 m. gruodžio 18 d. darbo sutarties pakeitimo sutartį ir priedą Nr. 1 prie 2018 m. rugsėjo 5 d. darbo sutarties. Darbo santykiai nutraukti 2020 m. sausio 14 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį. Nutraukus darbo sutartį atsakovė neatsiskaitė su ieškovu - iš viso neišmokėta suma sudaro 12 375,67 Eur sumą ir apima neišmokėtą darbo užmokestį bei dienpinigius. Atsakovė nesilaikė imperatyvios tvarkos dėl dienpinigių normos mažinimo. Atsakovė yra 23 metus veikianti tarptautinių krovinių gabenimo įmonė, todėl jai yra žinomi reikalavimai dėl dienpinigių normos mažinimo tvarkos tvirtinant tai darbo sutarties pakeitimu, tačiau atsakovė pasirinko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimui Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ prieštaraujantį kelią bei prisiėmė su tuo susijusias rizikas, kad toks sprendimas ateityje gali būti pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu.

3.       DK 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Maksimalūs dienpinigių dydžiai ir jų mokėjimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 526. Šiuo Nutarimu patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Teismų praktikoje patvirtinama, jog Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas yra baigtinis ir imperatyvus, kas reiškia, kad jokiomis kitomis formomis susitarti ar nuspręsti dėl dienpinigių normos mažinimo negalima. Tarp ginčo šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra nuostatų dėl dienpinigių mažinimo, lyginant su Vyriausybės nustatytomis maksimaliomis normomis, galimybių.

4.       Nuo darbo santykių pradžios iki 2018 m. lapkričio 25 d. ieškovui buvo mokama maksimali Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta dienpinigių norma. Ieškovui pateiktas 2018 m. lapkričio 6 d. darbdavio direktoriaus įsakymą „Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo“, kuriuo pranešta, kad nuo 2018 m. lapkričio 26 d. dienpinigių norma bus mažinama 50 procentų. Pagal aukščiau nurodytą reguliavimą, dienpinigių norma, mažesnė nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės maksimali norma, turi būti aptarta darbo sutartyje, kas reiškia, kad dienpinigiai negali būti mažinami vienašaliu darbdavio sprendimu, o dienpinigių mažinimas yra darbo sutarties šalių susitarimo dalykas. Nagrinėjamu atveju, pirma, dienpinigių normos mažinimas įformintas įsakymu, t. y. vienašališku darbdavio aktu. Darbuotojai, neturėdami teisinio išsilavinimo, negali suprasti, kad su tokiu įsakymu jie turi teisę nesutikti, kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją. Darbuotojas vienu savo parašu patvirtina, kad „susipažino ir sutinka“, o susipažinti su įsakymu ir išreikšti nesutikimą nėra galimybės. Antra, ieškovas yra Baltarusijos pilietis, todėl jam mažai pažįstamas darbo santykių teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikoje. Darbuotojas nesitiki, kad darbdavys pažeidinėja imperatyvias teisės normas. Apie pažeistas savo teises ieškovas sužinojo tik tapęs Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nariu, įforminus dienpinigių normos mažinimą darbdavio įsakymu ieškovui buvo sudarytas klaidingas įspūdis, jog tai vienašalis atsakovės sprendimas, su kuriuo jis neturi teisės nesutikti.

5.       Įsakyme nurodoma, jog dienpinigių norma yra mažinama „dėl pablogėjusios įmonės finansinės situacijos“, tačiau 2018 metų pabaigoje jokiose rinkose (nei vakarų, nei rytų Europoje) nebuvo jokių krizės ženklų. Tai rodo, kad atsakovė siekė suklaidinti savo darbuotojus, pasinaudoti nelygiaverte derybine galia. Darbdavys nėra atleidžiamas nuo pareigos mokėti dienpinigių dėl sudėtingos finansinės padėties. Net pripažinus, kad laikotarpiu, kai buvo priimtas įsakymas dėl dienpinigių mažinimo, atsakovės finansinė padėtis buvo pablogėjusi, tai nebūtų pagrindas pripažinti, kad atsakovė galėjo vienašališkai sumažinti darbuotojams, tarp jų ir ieškovui, mokėtus dienpinigius iki minimalios galimos mokėti dienpinigių normos. Atsakovė negali gintis DK 45 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes ieškovas, sumažinus jam mokėtinų dienpinigių normą, nesikreipė į ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, kadangi objektyviai nežinojo ir nesuprato apie įvykusį teisių pažeidimą. Todėl dienpinigių mažinimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir ieškovui pripažinta priklausančia atsakovės nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki darbo santykių pabaigos neišmokėta dienpinigių dalis, skaičiuojama pagal maksimalią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių normą, kuri sudaro 9 999 Eur sumą. Ankščiau nurodyti su darbuotojo darbo santykiais susijusių išmokų skaičiavimai patvirtina, kad ne vėliau nei darbuotojo darbo sutarties pasibaigimo dieną, t. y. 2020 m. sausio 14 d., atsakovė turėjo pareigą išmokėti ieškovui 17 597,19 Eur (neto) sumą, tačiau sumokėjo 5 221,52 Eur, todėl likusi priteistina darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų dalis, įskaitant dienpinigius, sudaro 12 375,67 Eur (neto) sumą.

6.       Teigia, jog darbdavys privalėjo taikyti darbuotojui 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) ir ją įgyvendinančių ES valstybių narių, į kurias darbuotojas buvo siunčiamas dirbti, teisės aktuose darbuotojams nustatytas garantijas. Tarp ieškovo ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje nuo 2018-08-26 buvo sutarta dėl 521 Eur darbo užmokesčio, nuo 2019-01-01 - 722 Eur darbo užmokesčio dydžio, o nuo 2020-01-01 darbo užmokestis buvo 1 002 Eur. Šalys susitarė dėl visos darbo laiko normos ir suminės darbo laiko apskaitos. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos ir Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos suvestinės duomenimis, darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio suma sudaro 7 598,19 Eur (neto), tuo tarpu į ieškovo banko sąskaitas bei grynaisiais pinigais buvo sumokėta 6 845,78 Eur (neto) darbo užmokesčio ir susijusių išmokų. Atsakovė neišmokėjo 752,41 Eur ieškovui priklausančio darbo užmokesčio.

7.       Taipogi nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas, kuriu dydis - ieškovo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį.        

8.       Teismo posėdžio metu ieškovas patikslino ieškinio reikalavimus ir sumažino ieškinio sumą nuo 12 375,67 Eur iki 10 001,95 Eur.

9.       Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (80-87 b. l.), nurodė, jog atsakovės teisė sumažinti mokėtiną dienpinigių normą iki 50 procentų yra numatyta teisės aktuose - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523. Pažymėjo, kad darbo teisėje, skirtingai nuo civilinės teisės, galioja specifinis reguliavimo metodas. Jei civilinėje teisėje šalims privalomos tik tos sąlygos, kurios buvo nurodytos jų abiejų pasirašytoje sutartyje, ir nei viena šalis neturi teisės vienašališkai nustatyti kažkokių papildomų taisyklių, tai darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje, ir kurios nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų ir nepablogina darbuotojo darbo sąlygų palyginus su įstatymų nustatytomis (DK 3 straipsnio 7-9 dalys). Tai reiškia, kad darbdavys yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė veikė įstatymo ribose sumažindama mokėtinų dienpinigių normą iki teisės aktuose nustatyto dydžio.

10.       Pažymi, kad susidūrus su finansinėmis problemomis, 2018-11-06 buvo priimtas sprendimas sumažinti dienpinigių normą iki 50 procentų. Toks atsakovės sprendimas yra teisėtas, kadangi dienpinigių norma buvo sumažinta iki leistino dydžio. Ieškovas yra neteisus teigdamas, kad atsakovei priėmus įsakymą dėl dienpinigių normos sumažinimo ir šio klausimo neįforminus darbo sutartyje, savaime turi būti laikoma, kad toks dienpinigių normos sumažinimas yra neteisėtas. Su atsakovės direktorius 2018-11-06 įsakymu dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo visi atsakovės darbuotojai, tarp jų ir ieškovas, buvo supažindinti pasirašytinai ir nė vienas darbuotojas neišreiškė nesutikimo su šiuo įsakymu ir neatsisakė pasirašyti. Pažymi, kad ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ne tik susipažinimo su įsakymu metu, tačiau ir vėliau, kai buvo gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Tai yra dar vienas patvirtinimas, kad ieškovas visą laiką sutiko su pakeista dienpinigių mokėjimo norma.

11.       Pažymi, kad tarp DK 45 straipsnio 1 punkte nurodytų atvejų nepatenka dienpinigių mokėjimo tvarka, dienpinigių normos didinimas ar mažinimas, todėl šiuo atveju pagal DK reikalavimus ieškovo sutikimas netgi nebuvo privalomas. Būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis laikomos darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė (DK 33 straipsnio 2 dalis). Sisteminis situacijos įvertinimas akivaizdžiai patvirtina, kad darbdavys (atsakovė) teisės aktų normų ribose ir laikydamasis būtinųjų privalomų informavimo sąlygų, pakeitė įmonėje taikytiną dienpinigių normą. Pažymi, kad nors minėtame Vyriausybės nutarime rašytinis darbuotojo sutikimas su sumažinama mokėtina dienpinigių norma turi būti įtvirtintas darbo ar kolektyvinėje sutartyje, tačiau šiuo atveju dienpinigių normos mažinimas atsakovės direktoriaus įsakymu negali būti laikomas negaliojančiu, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas turinio viršenybės prieš formą principas.

12.       Nurodo, jog nors ieškovas šiuo metu atsakovei yra pareiškęs ieškinį dėl neteisėto dienpinigių normos sumažinimo ir dienpinigių priteisimo, tačiau mano, jog svarbu pažymėti, kad ieškovas niekada nereiškė atsakovei pretenzijų dėl sumažintos dienpinigių normos. Ieškovas ilgą laiką, t. y. nuo 2018-11-26 (dienos nuo kada buvo pradėta taikyti sumažinta dienpinigių norma) iki 2020-01-14 (kuomet darbo sutartis buvo nutraukta) pagal pakeistą apmokėjimo tvarką dirbo pas atsakovę ir niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio bei su juo susijusių išmokų dydžių. Pažymi, kad nors ieškovas yra užsienio šalies pilietis, tačiau jis sugebėjo įsidarbinti Lietuvos Respublikos įmonėje, t. y. jo sugebėjimai ir asmeninės savybės leido jam suprasti savo veiksmus ir sudaryti darbo sutartį. Neabejotina, kad ieškovo savybės tikrai leidžia ir nebūtų trukdę suprasti, kad yra gaunami perpus mažesni dienpinigiai, negu buvo gauti iki minėto įsakymo pasirašymo. Pažymėjo, kad ieškovo veiksmams yra taikomi CK 1.137 straipsnio 3 dalyje numatyti ribojimai, t. y. draudimas piktnaudžiauti teise. Ieškovas, pareikšdamas šį ieškinį, yra nesąžiningas ir siekia pasipelnyti atsakovės sąskaita.

13.       Mano, jog ieškovo teiginys, kad šiuo atveju turi būti taikoma 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, yra nepagrįstas. Kaip matyti iš komandiruočių įsakymų, ieškovas buvo komandiruojamas ne į konkrečią užsienio šalį, o vienos komandiruotės metu krovinius veždavo iš vienos šalies į kitą, iš ko akivaizdu, kad ieškovas nedirbo atsakovės filiale ar grupės įmonėje užsienyje. Tai reiškia, kad ginčo situacija nepatenka į Direktyvos taikymo sritį, todėl ieškovui neturėjo būti taikomos Direktyvos nuostatos.

14.       Teigia, jog ieškovui yra išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir kiti su darbo santykiais susiję mokėjimai - per darbo laikotarpį ieškovui iš viso yra išmokėta 22 423,24 Eur. Ši suma yra išmokėta taip: į ieškovo atsiskaitomąją banko sąskaitą AB Swedbank - 5 221,44 Eur; į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą Paysera LT - 10 422,85 Eur; iš atsakovės kasos grynaisiais pinigais - 6 578,95 Eur; komandiruotės metu per du kartus - 2019-07-02 ir 2019-07-20 - ieškovas, naudodamasis atsakovei priklausančia AB Swedbank banko kortele (Nr. (duomenys neskelbtini)) išsigrynino 200 Eur. Atsižvelgiant į tai ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovė nėra išmokėjusi viso ieškovui priklausančio darbo užmokesčio.

15.       Be to, ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs nustatytą terminą, todėl laikytina, kad ieškovas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka pasinaudojo netinkamai, dėl ko ieškinys ir gynyba teisme yra nepagrįsta. Mano, jog teismas šiuo metu turėtų ex officio įvertinti šią situaciją, kadangi tai yra pagrindas nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 2 punktas). Mano, kad ieškovas vėliausiai apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tuo momentu, kai buvo išmokėti dienpinigiai, t.y. 2019-01-16, ir būtent nuo šios datos turėjo būti skaičiuojamas DK 45 straipsnio 3 dalyje nurodytas trijų mėnesių terminas. Ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi ne tik praleidęs DK nustatytą trijų mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, tačiau ir savo prašyme DGK neprašė praleisto termino atnaujinti ir nenurodė svarbių priežasčių, kodėl šis terminas buvo praleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu priėmė ieškovo A. D. atsisakymą atsakovei UAB ,,(duomenys neskelbtini) transportas“ dėl 2 373,72 Eur sumos, susijusios su darbo santykiais, priteisimo ir šioje dalyje bylą nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Nepriteisė atsakovei UAB ,,(duomenys neskelbtini) transportas“ iš ieškovo A. D. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą (159-176 b. l.). 

17.       Teismas nurodė, jog ieškovas teismo posėdžio metu laisva valia pareiškė, kad atsisako 2 373,72 Eur sumos materialinių reikalavimų atsakovei dėl priteistino neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių, tai yra mažina ieškinio sumą nuo 12 375,67 Eur iki 10 001,95 Eur, todėl jį tenkino, kadangi atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

18.       Teismas nurodė, jog ieškovas į Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) kreipėsi 2020-04-16, o pastaroji 2020-05-19 sprendimu atmetė ieškovo prašymą remiantis DK 228 straipsnio nuostatomis. Ieškovas, vadovaudamasis DK 231 straipsnio 1 dalies nuostata, kreipėsi į teismą, 2020-06-29 teisėjo rezoliucija ieškovo ieškinys buvo priimtas ir, priimdamas ieškovo ieškinį, teismas tuo pačiu išsprendė ir procesinio termino atnaujinimo klausimą, todėl atsakovės atsikirtimą dėl to atmetė.

19.       Teismas nurodė, jog vertina šalių teisinius santykius tiek DK, tiek CPK prasme, o tuo pačiu juos vertina savarankiškai iš naujo, įskaitant ir tas aplinkybes, kurios buvo konstatuotos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, atsižvelgia į kasacinio teismo praktiką, kuri suformuota galiojant ankstesnės DK redakcijos analogiškoms teisės nuostatoms. Tuo pačiu atmetė ieškovo argumentus dėl ginčo atveju taikytinos Prancūzijos nacionalinės teisės normų, nes, pirma, ieškovas buvo komandiruojamas ne tik į Prancūzijos Respubliką, bet ir į kitas ES valstybes; antra, jo buvimo Prancūzijos Respublikoje laikas savo trukme buvo ribotas, tai yra neviršijo 183 dienų per 12 mėnesių; trečia, darbuotojas buvo siunčiamas į Prancūzijos Respubliką ne darbui į nuolatinę buveinę užsienyje, be to, būdamas nurodytoje valstybėje, darbuotojas nesiderėjo dėl sutarčių sudarymo ir jų nepasirašinėjo; ketvirta, nurodytoje valstybėje už jį nebuvo mokomas gyventojų pajamų mokestis ir kiti socialinio draudimo mokesčiai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyva 96/71 taikoma ne kiekvienu darbuotojų siuntimo į tarnybines komandiruotes užsienyje atveju, o tik tuomet, kai situacija yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su toje valstybėje įsisteigusiu trečiuoju asmeniu - klientu. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo reikalavimui dėl dienpinigių priteisimo tiesiogiai taikyti Direktyvos 96/71/EB nuostatų.

20.       Teismas nurodė, jog nagrinėjant kilusį buvusio darbuotojo ir darbdavio ginčą bei sprendžiant klausimą dėl darbuotojo teisės į dienpinigius tarnybinės komandiruotės metu, taip pat dėl darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas, svarbu išsiaiškinti dienpinigių prasmę ir paskirtį. Teismas nustatė, jog šalys 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarė darbo sutartį pagal analogiją atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę formą. Šio abiejų šalių pasirašyto dokumento tekste jokios papildomos darbo sutarties sąlygos nėra nurodytos. Byloje taip pat yra šalių pasirašytas dokumentas, įvardytas kaip darbo sutarties pakeitimas ir jos priedai. Atsakovas 2018-11-06 priėmė įsakymą Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo, kuriame nurodyta, kad ieškovas sutinka, jog jam būtų mokami 50 procentų dydžio dienpinigiai. Ieškovas neįrodinėjo, kad šis dokumentas ar jo parašas jame yra suklastotas, neįrodinėjo ir šiame dokumente išreikštos savo valios ydingumo, išskyrus tai, kad dėl kalbos barjero jis nesuprato jo turinio, nors į bylą yra pateiktas ir minėto įsakymo vertimas į rusų kalbą, kurią ieškovas supranta. Į bylą pateikti ir atsakovės direktoriaus šeši įsakymai, kuriais ieškovas skirtingu laiku buvo komandiruojamas pervežti automobilius kelių ES valstybių teritorijose, tuo pačiu įsakyta, kad jam turi būti kompensuotos pagal pateiktus dokumentus su komandiruotės tikslais susijusios išlaidos, taip pat ir dienpinigiai. Teismas minėtą 2018-11-06 įsakymą vertino kaip darbo sutarties priedą ir atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas, pakeisdamas darbuotojui mokamų dienpinigių dydį, tai darė vienvaldiškai ar ieškovui nesuprantamai, nes pastarasis yra pasirašęs nurodytame įsakyme. Be to, ieškovas nenurodė, kad šalims sudarant darbo sutartį jos raštu susitarė dėl 100 procentų dydžio dienpinigių.

21.       Teismas, spręsdamas dėl ieškovo pasirašyto sutikimo mažinti (mokėti) jam mokėtinus dienpinigius teisinės reikšmės, vertino, ar jis atitinka darbo sutarties keitimo tvarką, nustatytą DK 45 straipsnyje. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu ir elgesiu po jo, su tokiu vertinimu, jog ieškovo pasirašytas sutikimas reiškė netinkamai įformintą, todėl negaliojantį šalių darbo sutarties pakeitimą, nesutiko su tuo dėl toliau išdėstytų argumentų. Darbo sutartis sudaryta 2018 m. rugsėjo 5 d., o gavus darbo vizą ieškovas atsakovės 2018-11-03 įsakymais jau buvo siunčiamas į komandiruotę ir į ją išvyko, tačiau darbdavys 2018-11-06 įsakymu dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo jau apskaičiavo darbuotojui ir nuo 2018-11-26 mokėjo 50 procentų sumažintus delspinigius, iš ko akivaizdu, kad darbo sutartis ir vertinamas priedas prie jos (2018-11-06 įsakymas) buvo pasirašyti ne tą pačią dieną, todėl nėra pagrindo teigti, jog priedu buvo siekiama pakeisti ką tik pasirašytą darbo sutartį. Dėl to byloje teismas vertino ne tai, ar tinkamai įformintas šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimas, bet tai, ar ieškovo pasirašytas sutikimas vertintinas kaip sudedamoji 2018 m. rugsėjo 5 d. šalių pasirašytos darbo sutarties dalis. Pažymėjo dar kartą, kad ieškovas nepateikė teismui tiesioginių įrodymų, jog darbo sutarties šalys jos sudarymo metu būtų susitariusios konkrečiai dėl 100 procentų dydžio dienpinigių darbo sutarties galiojimo laikotarpiu komandiruojamam darbuotojui.

22.       Teismas konstatavo, jog raštu atskirame dokumente išreikšta vienos iš darbo sutarties šalių – darbuotojo – valia dėl teisės aktuose nustatyto jam mokėtinų dienpinigių dydžio sumažinimo (pakeitimo). Šiame kontekste svarbu tai, kad yra raštu išreikšta tos šalies, kuriai nustatyta sąlyga nenaudinga, valia, be to, byloje nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios sudaryti tokį susitarimą, kita sutarties šalis – darbdavė – darbuotojo pasirašytame dokumente nustatytas sąlygas vykdė. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas vertino, jog papildomos sąlygos dėl darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio neįtraukimas į darbo sutarties tekstą ir darbdavio parašo atskirame darbuotojo pasirašytame dokumente nebuvimas, nelaikytinas esminiu reikalavimų darbo sutarties formai pažeidimu. Teismo vertinimu, faktiniai bylos duomenys apie šalių elgesį, atliktų veiksmų pobūdį ir kt. neteikia pagrindo spręsti, kad darbo teisinių santykių metu nebuvo šalių susitarimo dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio, todėl ieškovo reikalavimą atsakovui dėl 8 488,31 Eur atmetė. Pažymėjo, jog ieškovas, esant sumažintam dienpinigių dydžiui, ir toliau tęsė darbo santykius, kurie pasibaigė tik 2020-01-14, ir tokius ieškovo veiksmus ginčo atveju prilygino jo sutikimui, kas atitinka ir DK 45 straipsnio 3 dalies nuostatą.

23.       Teismas iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad atsakovė nėra skolinga neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos ieškovui. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė, apskaičiuodama ieškovui mokėtina darbo užmokestį, atsižvelgiant į paties darbuotojo prašymą, tinkamai tokiu atveju taikė ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Teismas atskirai pastebėjo, kad nepriklausomai nuo to, kaip atsakovė kiekvieną mėnesį apmokestino ar turėjo apmokestinti išmokamą darbo užmokestį, darbuotojui, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, reikia patikrinti, ar per kalendorinius metus nesusidarė mokesčio nepriemokos ar permokos. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ pateiktą informaciją, A. D. 2019 m. mokestiniu laikotarpiu buvo laikomas nuolatiniu gyventoju gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais, tačiau ir tokiu atveju ieškovui visuomet išlieka galimybė asmeniškai kreiptis į VMI, pateikiant metinę deklaraciją ir gaunant duomenis apie jam taikytą MNPD. Todėl teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą atsakovei dėl neteisingai taikyto MNPD ir per jo darbo laikotarpį neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas, atmesdamas vieną iš pagrindinių ieškovo ieškinio reikalavimų, tuo pačiu atmetė iš išvestinį reikalavimą dėl netesybų priteisimo plačiau apie tai nepasisakydamas. Tuo pačiu pripažino nepagrįstu ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo dienpinigius, darbo užmokesčio nepriemoką ir netesybas.

24.       Teismas darė išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovas nemoka valstybinės (lietuvių) kalbos, nėra esminė aplinkybė, kuri leistų teismui daryti priešingą išvadą šalių ginče. Ieškovas, ginčo metu būdamas vyresnis nei 41 metų amžiaus, laikytinas ne tik turinčiu gyvenimiškos, bet ir darbo patirties asmeniu, kuriam pagal darbo pobūdį tekdavo vykti ir į užsienio valstybes, kuriose irgi vartojama skirtinga valstybinė kalba.

25.       Teismas nurodė, jog, atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovo turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, tačiau sprendė, jog iš ieškovo atsakovei šių išlaidų suma neatlygintina atsižvelgiant į tai, jog pačios atsakovės ar jai pavaldžių darbuotojų veiksmai (neveikimas) irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes ne visada savalaikiai buvo reaguojama ir į iš ieškovo gautą informaciją. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į dalį klausimų, kurie susiję su šalių ginču, nes šios aplinkybės jam nebuvo žinomos. Kiekvienu atveju darbdavys, būdamas stipresniąja šalimi, prieš priimdamas kokius nors sprendimus turi suprantamai ir aiškiai paaiškinti darbuotojui jų priėmimo tikslą, kad ateityje nekiltų nereikalingų ginčų. Viena iš tokių aplinkybių ta, jog atsakovė netvarkingai apskaičiuodavo ir ieškovui mokėtiną darbo užmokestį, tai yra jo neatskyrė nuo komandiruotės išlaidų (dienpinigių ir kitų išlaidų), kas tuo pačiu ir sudarė sąlygas kilti ginčui tarp darbdavio ir darbuotojo. Taip pat reikalavo ir iš teismo papildomų darbo sąnaudų vertinant ir lyginant šalių pateiktus rašytinius įrodymus. Atsižvelgdamas į tuos pačius motyvus teismas iš ieškovo nepriteisė ir pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą valstybei, nors jų dydis šiuo atveju ir viršija nustatytą minimalų dydį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26.       Ieškovas A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą toje dalyje, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą atsakovei dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti apeliantui iš atsakovės 8 488,31 Eur (neto) dydžio dienpinigius ir netesybas (181-188 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

26.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčo šalių sudarytą darbo sutartį ir klaidingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių. Darbo sutartimi nebuvo numatyta jokio susitarimo tarp apelianto ir jo darbdavio dėl apeliantui mokėtinų dienpinigių dydžio, o kolektyvinė sutartis atsakovės įmonėje sudaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad dienpinigių klausimo darbo sutarties nuostatos nereguliavo, šie mokėjimai turėjo būti skaičiuojami tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas) nuostatas. Nutarimo 2 punktas imperatyviai nustato, kad tais atvejais, kai kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje nėra nustatyti mažesni dienpinigių dydžiai, dienpinigiai privalo būti apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius. Tai reiškia, kad susitarimas dėl konkretaus dienpinigių dydžio nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga - nesant jokio susitarimo tarp darbo sutarties šalių laikoma, kad darbuotojui taikomi maksimalūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti dienpinigių dydžiai. Ginčo šalių sudaryta darbo sutartis turėtų būti laikoma kaip pakankamai aiškiai įrodanti, kad ginčo šalys nesusitarė dėl dienpinigių mažinimo. Pirmosios instancijos teismas iš darbuotojo nepagrįstai reikalavo pateikti tiesioginius įrodymus, kad pasirašant darbo sutartį buvo susitarta su darbdaviu dėl būtent 100 procentų dydžio dienpinigių mokėjimo. Pabrėžia, kad toks klaidingas įrodinėjimo naštos paskirstymas turėjo didelės įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Šis pirmosios instancijos teismo reikalavimas aiškiai prieštarauja Nutarimo 2 punktui.

26.2.       Atsakovės direktoriaus vienašališkas įsakymas dėl dienpinigių mažinimo darbuotojui negali būti kvalifikuojamas kaip darbo sutarties priedas ir (ar) jos sudedamoji dalis. Darbo sutartyje nesant jokio susitarimo dėl dienpinigių mažinimo, darbdavys turėjo pareigą mokėti darbuotojui maksimalius Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus dienpinigių dydžius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, kad jei darbuotojas būtų iš tiesų nesutikęs su mažesnių dienpinigių mokėjimu, jis turėjo nutraukti darbo santykius su atsakove ir išeiti iš darbo, yra aiškiai neteisėta, prieštaraujanti Darbo kodekse numatytai darbo sutarčių keitimo tvarkai, t. y. darbo sutarties pakeitimai turi būti daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis), o darbo sutarties sąlygų keitimas darbdavio iniciatyva gali būti vykdomas tik pateikiant darbuotojui pasiūlymą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, nustatant ne trumpesnį nei penkių darbo dienų terminą sutikimui ar nesutikimui išreikšti (DK 45 straipsnis). Atsakovė, sumažindama apelianto dienpinigius, aiškiai nesilaikė aukščiau nurodytų Darbo kodekso nuostatų. Įforminus apelianto darbo sutarties pakeitimą vienašališku darbdavio įsakymu ir tokiu būdu pažeidžiant DK 43 ir 45 straipsnio nuostatas, darbdavys prisiima riziką, kad darbuotojas ne iš karto sužinos apie jo teisių pažeidimą. Būtent taip buvo šiuo atveju, kadangi darbuotojas sužinojo apie savo teisių pažeidimą tik po Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos konsultacijos.

26.3.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Darbo kodekso 45 straipsnio 3 dalies nuostatą. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.173 straipsnio 1 dalį, neveikimas (šiuo atveju - nesikreipimas į darbo ginčų nagrinėjimo organą) savaime nelaikomas akceptu, todėl Darbo kodekso 45 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis turi būti aiškinama siaurai ir taikoma tik tuomet, kai darbdavys įrodo, kad darbuotojui buvo aišku, jog jis turėjo galimybę išreikšti savo nesutikimą. Šiuo atveju darbuotojas buvo akivaizdžiai suklaidintas įsakyme nurodant galimybę tik pasirašyti, kad darbuotojas su juo „susipažino ir sutinka“. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad darbuotojui tik po Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos konsultacijos buvo aišku, jog jis turėjo galimybę išreikšti savo nesutikimą su vienašališku darbdavio įsakymu ir kreiptis dėl teisių gynimo į darbo ginčus nagrinėjančius organus.

26.4.       Nors darbdavio vienašališkas įsakymas dėl dienpinigių mažinimo buvo siejamas su prasta įmonės ekonomine padėtimi, darbdavys nepateikė jokių tokią padėtį pagrindžiančių duomenų bei didėjant įmonės pajamoms neatšaukė įsakymo galiojimo. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino šio aspekto, mano, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio įrodymų vertinimo taisyklės, sprendime nurodytos išvados nebuvo pagrįstos visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Vadovaujantis viešai apie atsakovę prieinamais duomenimis, atsakovės metinės pajamos 2018-2019 finansiniais metais didėjo. Taigi, šios aplinkybės privalėjo būti įvertintos ir išnagrinėtos pirmosios instancijos teismui atliekant visapusišką jų analizę ir tik tuomet buvo galima prieiti prie objektyvios išvados dėl 2018 m. lapkričio 6 d. atsakovės direktoriaus įsakymo dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo neteisėtumo. Be to, esant tokiai situacijai, kai vienašališkas darbdavio įsakymas siejamas su įmonės pablogėjusia finansine padėtimi, darbuotojo pasirašymas tokio įsakymo apačioje, atskirai nesudarant neterminuotai galiojančio darbo sutarties pakeitimo, jokiu būdu negali būti kvalifikuojamas kaip darbuotojo neterminuotas sutikimas gauti mažesnius dienpinigius nepriklausomai nuo atsakovės finansinės būklės gerėjimo ateityje.

26.5.       Pirmosios instancijos teismo sprendime išvados daromos remiantis teismų praktika, suformuota ne analogiškose, o skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis paremtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Tokios kasacinio teismo praktikos taikymas šioje byloje neabejotinai prieštarauja taisyklei, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose byloje. Vadovaujantis panašiose bylose suformuota teismų praktika, laikytina, jog darbdavio vienašališkas įsakymas dėl dienpinigių mažinimo negali būti laikomas ginčo šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimu, priedu ar kita sudedamąja dalimi, o atsakovė privalo prisiimti riziką dėl netinkamai įforminto dienpinigių dydžio ir išmokėti apeliantui maksimalaus dydžio dienpinigius. Mano, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, darbuotojui neišmokėtų dienpinigių dydis iš viso sudaro 8 488,31 Eur (neto). Papildomai darbdavys turi pareigą sumokėti darbuotojui netesybas ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus su juo atsiskaityti, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį.

27.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (191-200 b. l.). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

27.1.       Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą ir tokiais pareiškimais apeliantas negali būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo, t. y. darbuotojas (apeliantas) yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.

27.2.       Darbo sutartis tarp apelianto ir atsakovės buvo sudaryta 2018-09-05, atsakovės direktorius 2018-11-06 priėmė įsakymą dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo, kuriuo buvo nutarta dėl pablogėjusios įmonės finansinės padėties nuo 2018-11-26 vykstant į komandiruotes mokėti 50 procentų priklausančią dienpinigių normą. Su šiuo įsakymu visi atsakovės darbuotojai, tarp jų ir apeliantas, buvo supažindinti pasirašytinai ir nė vienas darbuotojas, įskaitant ir apeliantą, neišreiškė nesutikimo su šiuo įsakymu ir neatsisakė pasirašyti. Nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo yra darbdavio pareiga, tačiau pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas. Darbo sutarties nuostatos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt., vertinti kaip vieną sutarties sąlygų. Apelianto pozicija, jog atsakovės direktoriaus įsakymas dėl dienpinigių normos mažinimo negali būti kvalifikuojamas kaip darbo sutarties priedas ir/ar jos sudedamoji dalis, yra pažeidžianti teisinėje sistemoje galiojantį turinio viršenybės prieš formą principą.

27.3.       Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės pajamos didėjo, todėl ji turėjo atšaukti dienpinigių sumažinimą. Atsakovės finansinė padėtis 2018 - 2019 m. prastėjo. Atsakovė turėjo teisę sumažinti apeliantui mokamą dienpinigių dydį neatsižvelgiant į savo finansinę būklę. Atsakovo pablogėjusią finansinę būklę patvirtina teikiama pelno (nuostolių) ataskaita. Atsakovė 2019 metais, nepaisant padidėjusių pardavimo pajamų (2 296 014 Eur), patyrė iš viso 69 396 Eur nuostolių, todėl atsakovės finansinė būklė laikotarpiu 2018 - 2019 m. lyginant su 2017 m. ženkliai suprastėjo. Remiantis teikiamomis pelno (nuostolių) ataskaitomis už laikotarpį nuo 2017-2019 m. matyti, kad atsakovės finansinė padėtis visą laikotarpį tik prastėjo. Atsižvelgiant į tai atsakovei iškilo būtinybė su atsiliepimu teismui pateikti įrodymus - pelno (nuostolių) ataskaitas už laikotarpį nuo 2017 - 2019 m. Atsižvelgiant į tai, kad poreikis įrodyti atsakovės prastėjančią finansinę padėtį 2017-2019 metų laikotarpiu atsirado tik po to, kai ieškovas apeliaciniame skunde nurodė klaidinančias aplinkybes, atsakovė su atsiliepimu teikia ieškovo teiginius paneigiančius rašytinius įrodymus - pelno (nuostolių) ataskaitas.

27.4.       Atsakovė turi teisę savo valia mažinti dienpinigių dydį darbuotojams nepriklausomai nuo finansinės būklės. Atsakovės teisė sumažinti mokėtiną dienpinigių normą iki 50 procentų yra numatyta teisės aktuose. Dienpinigių mokėjimo normas ir tvarką Lietuvos Respublikoje nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523. Pažymi, jog darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje, ir kurios nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų bei nepablogina darbuotojo darbo sąlygų palyginus su įstatymų nustatytomis (DK 3 straipsnio 7 - 9 dalys). Tai reiškia, kad darbdavys (atsakovė) yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė veikė įstatymo ribose sumažindama mokėtinų dienpinigių normą iki teisės aktuose nustatyto dydžio. Ieškovas net neginčija aplinkybės, kad pasirašė atsakovės direktoriaus įsakymą dėl dienpinigių mažinimo bei suprato, kad dienpinigių dydis yra sumažinamas. Ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ne tik susipažinimo su įsakymu metu, tačiau ir vėliau, kai buvo gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Tai patvirtina, jog ieškovas žinojo, kad jam yra sumažinti dienpinigiai bei visą laiką sutiko su pakeista dienpinigių mokėjimo norma. Pažymi, kad tarp DK 45 straipsnio 1 punkte nurodytų atvejų nepatenka dienpinigių mokėjimo tvarka, dienpinigių normos didinimas ar mažinimas, todėl šiuo atveju pagal DK reikalavimus ieškovo sutikimas dėl dienpinigių dydžio mažinimo netgi nebuvo privalomas.

27.5.       Ieškovas klaidingai nurodo, kad teismo sprendimas paremtas teismų praktika, suformuota bylose skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas sprendime teisingai rėmėsi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi, remiantis minėta nutartimi, esminis darbdavio įsakymo pripažinimo darbo sutarties priedu reikalavimas yra būtent šalių valios tokį įsakymą vykdyti buvimas. Šiuo atžvilgiu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo valią vykdyti atsakovės priimtą įsakymą dėl dienpinigių mažinimo. Pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat nėra analogiškos tarp ieškovo ir atsakovės kilusio ginčo aplinkybėms. Ginčo byloje tarp ieškovo ir atsakovės, atsakovės priimtas įsakymas teismo sprendimu yra įvertintas kaip priedas prie darbo sutarties o ne jos pakeitimas. Tokią argumentaciją patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei teisinis vertinimas, kad darbo sutartimi ieškovas ir atsakovė nebuvo sutarę ir nustatę dienpinigių dydžio. Iki atsakovės įsakymo priėmimo dienpinigių dydis buvo nustatinėjamas pagal DK ir minėto LR Vyriausybės nutarimo reikalavimus, todėl teismas sprendime teisingai nustatė, kad atsakovės įsakymas yra laikytinas darbo sutarties priedu.

27.6.       Apeliantas klaidingai nurodo, kad neva dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jam buvo neišmokėta 8 488,31 Eur (neto) dydžio dienpinigiai. Atsakovė byloje yra pateikusi įrodymus, patvirtinančius, kad apeliantui yra išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis ir kiti su darbo santykiais susiję mokėjimai (dienpinigiai). 

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

28.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

29.       Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitas 2017-2019 metų laikotarpiui. Nurodo, jog poreikis įrodyti prastėjančią jos finansinę padėtį 2017-2019 metų laikotarpiu atsirado tik po to, kai ieškovas apeliaciniame skunde nurodė klaidinančias aplinkybes apie neva tuo laikotarpiu didėjusias atsakovės pajamas.

30.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks įstatymo leidėjo įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotą apeliaciją, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

31.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju aplinkybių, lemiančių būtinybę priimti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Pažymėtina, jog atsakovės finansinės padėties 2017-2019 metais pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir šis klausimas ieškovo nebuvo keliamas bei įrodinėjamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (pradėtas kelti tik apeliaciniame skunde), todėl teisėjų kolegija dėl šio klausimo pasisakyti negali (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Taigi, prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtų atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitų 2017-2019 metų laikotarpiui nepriima ir jų nevertina. Be to, kolegijos vertinimu, teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui prašomi pridėti rašytiniai įrodymai įtakos neturi. 

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

32.       Byloje nustatyta, jog ieškovas A. D. ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ 2018-09-05 sudarė darbo sutartį Nr. 111, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti pas atsakovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – ekspeditoriumi, darbo teisiniai santykiai šalis siejo iki 2020-01-14. Darbo sutartis buvo keista tris kartus: du pakeitimai susiję su darbo užmokesčio dydžiu, vienas – su jos terminu (sutartis pratęsta neterminuotam laikotarpiui). Darbo sutartyje nėra susitarta dėl dienpinigių dydžio (16-18, 19, 20, 21 b. l.).

33.       Atsakovės direktoriui 2018 m. lapkričio 6 d. priėmus įsakymą, kurį, be kita ko, pasirašė ir ieškovas, buvo nustatyta, kad dėl pablogėjusios įmonės ekonominės situacijos nuo 2018-11-26 vykstant į komandiruotes bus mokama 50 procentų priklausančių dienpinigių norma, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (24-25 b. l.).

34.       Ieškovas ir atsakovė 2020-01-14 darbo sutartį nutraukė pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) (21 b. l.).

Dėl ginčo esmės

35.       Pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją, ir ką labai detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant kilusį buvusio darbuotojo ir darbdavio ginčą bei sprendžiant klausimą dėl darbuotojo teisės į dienpinigius tarnybinės komandiruotės metu, taip pat dėl darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas, svarbu išsiaiškinti dienpinigių prasmę ir paskirtį. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK 107 straipsnyje ir detalizuota Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas). Nutarimo 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje; kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius, jog buvo sudaryta kolektyvinė sutartis, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, susitarimas dėl mažesnių, nei nustatyti teisės aktuose, dienpinigių turi būti įtrauktas į darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga (DK 33 straipsnis). 

36.       Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad šalys 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarė darbo sutartį. Sutartis sudaryta valstybine ir ieškovui suprantama (rusų) kalbomis. Šios abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste jokios papildomos darbo sutarties sąlygos nenurodytos. Byloje pateiktas ieškovo pasirašytas dokumentas – UAB „(duomenys neskelbtini) transporto“ direktoriaus 2018 m. lapkričio 6 d. įsakymas „Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo“ (išverstas ir į ieškovui suprantamą kalbą), kuriame nurodyta, kad dėl pablogėjusios įmonės ekonominės situacijos nuo 2018-11-26 vykstant į komandiruotes bus mokama 50 procentų priklausančių dienpinigių norma, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“. Ieškovas, kartu su kitais darbuotojais, pasirašė, jog susipažino ir sutinka su minėtu įsakymu. Ieškovas neneigė, jog įsakymą pasirašė jis, tačiau nurodė, kad buvo akivaizdžiai suklaidintas įsakyme nurodant galimybę tik pasirašyti, jog su juo „susipažino ir sutinka“, o pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog darbuotojui tik po Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos konsultacijos tapo aišku, jog jis turėjo galimybę išreikšti savo nesutikimą su vienašališku darbdavio įsakymu ir kreiptis dėl teisių gynimo į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Pirmosios instancijos teismas šį įsakymą vertino kaip darbo sutarties priedą.

37.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė kasacinio teismo praktiką darbo sutarties aiškinimo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas nebesikartoja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, įsakymo priėmimu ir ieškovo elgesiu po jo priėmimo, su ieškovo atstovo vertinimu, kad ieškovas įsakymą pasirašė akivaizdžiai suklaidintas įsakymo formuluotės, manant, jog jame nurodoma galimybė tik pasirašyti, kad su juo „susipažino ir sutinka“, nesutinka su šiais argumentais dėl toliau išdėstytų argumentų.

38.       Darbo sutartis nagrinėjamu atveju sudaryta 2018 m. rugsėjo 5 d., o 2018 m. lapkričio 6 d. darbdavio direktorius priėmė įsakymą, jog nuo 2018-11-26 vykstant į komandiruotes bus mokama 50 procentų priklausančių dienpinigių. Teismas minėtą 2018-11-06 įsakymą vertino kaip darbo sutarties priedą ir atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė, pakeisdama darbuotojui mokamų dienpinigių dydį, tai darė vienvaldiškai ir ieškovui nesuprantamai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Kaip minėta, ieškovas yra pasirašęs aukščiau minėtame įsakyme, su juo sutiko, po įsakymo priėmimo darbo santykiai tęsėsi daugiau nei du mėnesius, ieškovui atsakovė mokėjo 50 procentų dydžio dienpinigius, ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ir į kompetentingas institucijas nesikreipė. Be to, sumažinti dienpinigiai buvo mokami ne tik ieškovui, bet ir kitiems atsakovės darbuotojams (su įsakymu buvo supažindinti ir pasirašė 12 darbuotojų be ieškovo), tačiau minėti asmenys nėra pateikę ieškinių atsakovei, dėl ko kolegijos vertinimu visiškai nepagrįsta ieškovo pozicija neva ieškovui tik po Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos konsultacijos tapo aišku, jog jis turėjo galimybę išreikšti savo nesutikimą su vienašališku darbdavio įsakymu ir kreiptis dėl teisių gynimo į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Labiau tikėtina, jog šios profesijos atstovai komunikuoja tarpusavyje, dalinasi žiniomis ir patirtimi, todėl mažai tikėtina, kad ieškovas nežinojo savo teisių.

39.       Pagal kasacinio teismo praktiką, ką taip pat labai išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai, – ji turi būti sudaroma raštu. Pažymėtina, kad nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga, tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013).

40.       Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir su kuo kolegija sutinka, raštu atskirame dokumente išreikšta vienos iš darbo sutarties šalių – darbuotojo – valia dėl teisės aktuose nustatyto jam mokėtinų dienpinigių dydžio sumažinimo (pakeitimo), raštu išreikšta tos šalies, kuriai nustatyta sąlyga nenaudinga, valia, be to, byloje nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios sudaryti tokį susitarimą, kita sutarties šalis – darbdavė – darbuotojo pasirašytame dokumente nustatytas sąlygas vykdė. Taigi, esant paminėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog papildomos sąlygos dėl darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio neįtraukimas į darbo sutarties tekstą ir darbdavio parašo atskirame darbuotojo pasirašytame dokumente nebuvimas, nelaikytinas esminiu reikalavimų darbo sutarties formai pažeidimu. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog faktiniai bylos duomenys apie šalių elgesį, atliktų veiksmų pobūdį ir kt. neteikia pagrindo spręsti, kad darbo teisinių santykių metu nebuvo šalių susitarimo dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio. Ieškovas, esant sumažintam dienpinigių dydžiui, tęsė darbo santykius, kurie pasibaigė tik 2020-01-14, ir tokius ieškovo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai prilygino jo sutikimui, kas atitinka ir DK 45 straipsnio 3 dalies nuostatą.

41.       Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo įsakymas dėl dienpinigių sumažinimo atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto dienpinigių apmokėjimo aprašo 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje; kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Tai reiškia, jog nesant sudarytos kolektyvinės sutarties, įsakymu nustatytas 50 procentų dienpinigių dydis pats savaime nepažeidžia poįstatyminiu teisės aktu nustatyto teisinio reguliavimo, užtikrindamas darbo teisinių santykių šalių interesų pusiausvyrą, darbdavei galint naudotis šalių susitarimu jai suteikta diskrecijos teise mokėti mažesnes nei 100 procentų dienpinigių sumas, o darbuotojui – teise už komandiruotę gauti ne mažesnę kaip 50 procentų maksimalaus dydžio dienpinigių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sumą.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovo A. D. atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ priteisiamos 816,75 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini) transportas“, juridinio asmens kodas 245375010, iš ieškovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 816,75 Eur (aštuonių šimtų šešiolikos eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                                 Lina Muchtarovienė

                                                                                                     Irena Stasiūnienė