Civilinė byla Nr. 2A-282-450/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02505-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9; 2.1.3.3.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. tarpinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei draudimo išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija kreipėsi į teismą su grupės ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti, kad ieškovų įsigytų bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) bankas „SNORAS” (toliau ir – Bankas) obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudiminis įvykis ir priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ kiekvienam iš ieškovų įsipareigojimų investuotojams draudimo sumą, kuri lygi kiekvienos iš ieškovų turėtų trečiojo asmens obligacijų vertei, bet ne daugiau nei 22 000 Eur vienam ieškovui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovai ir BAB bankas SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovai įsigijo trečiojo asmens leistas obligacijas. 2011 m. lapkričio 16 d. Bankui buvo pritaikytos poveikio priemonės, t. y. veiklos apribojimas (moratoriumas) ir visuomenės poreikiams nacionalizuotos visos akcijos; 2011 m. gruodžio 7 d. Bankui iškelta bankroto byla, dėl ko trečiasis asmuo neišpirko ieškovų obligacijų.

3.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), nagrinėdamas bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Banko leistų obligacijų draustumo įsipareigojimų investuotojams draudimu, priėmė 2015 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. C‑671/13, kuriame konstatavo, kad 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau ir – Direktyva, Investuotojų direktyva) 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, jog jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios. Taigi ESTT expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) konstatavo, kad į Lietuvos nacionalinės teisės Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) yra netinkamai perkeltos Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl šios Direktyvos nuostatos tampa tiesiogiai taikomomis, kuriomis šalys gali remtis tiesiogiai teismuose. Pagal tuo metu galiojusią IĮIDĮ redakciją, ieškovų įsigytos obligacijos buvo pripažintos kaip nesančios draudimo objektu, tačiau ieškovai, remdamiesi tuo, kad Direktyvos įgyvendinimo terminas yra pasibaigęs, ESTT konstatavo netinkamą Direktyvos įgyvendinimą Lietuvos teisinėje sistemoje, Direktyvos nuostatomis yra remiamasi prieš valstybės įmonę, įgyvendinančią valstybei pavestus uždavinius pagal Direktyvą, pareiškė ieškinį, kuriame Direktyvos nuostatomis remiasi tiesiogiai.

4.       Ieškovų grupė ieškinyje nurodė, kad remiantis Direktyvos teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT dėl minėto prejudicinio sprendimo priėmimo, Direktyvos tikslas yra investuotojų (bent jau smulkiųjų) apsauga nuo, be kita ko, vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos. Ieškovų vertinimu, nagrinėjamu atveju, Lietuvos bankas ir Banko nemokumo administratorius nurodė, kad Banko deklaruoti vertybiniai popieriai ir kitas įvairus turtas yra neteisėtai perleistas / pasisavintas / išgrobstytas trečiųjų asmenų, t. y. atlikti veiksmai, kurie yra numatyti kaip draudžiamieji Direktyvos taikymo apimtimi. Dėl to kiekvienam iš ieškovų, turėjusiam trečiojo asmens obligacijų, kurios nėra išpirktos, priteistina įsipareigojimų investuotojams draudimo suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 15 d. tarpiniu sprendimu atmetė grupės ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.

6.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje kasacinis teismas vadovavosi ESTT 2015 m. birželio 25 d. priimtu prejudiciniu sprendimu, kurį, pasak teismo, selektyviai cituoja ieškovai, spręsdama dėl IĮIDĮ nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko SNORAS indėlių sertifikatus ir obligacijas, suformavo praktiką, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina; aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė; ši rizika nepriskirtina prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl šiuo atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

7.       Teismas nusprendė, kad ieškinyje daromos sąsajos su nebaigta nagrinėti baudžiamąją byla ar su nemokumo administratoriaus pradinėje administravimo stadijoje pateikta ataskaita, jog atitinkami asmenų veiksmai Bankui sukėlė nuostolių (turto perleidimas kaip finansinis užstatas už išduotas paskolas kompanijoms ir kt.) nėra pakankamos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovų grupės narių vertybiniai popieriai būtų buvę pervesti į kokias nors kitų privačių asmenų rankas (ieškovai fragmentiškai cituoja Lietuvos banko parengtą BAB banko SNORAS bankroto proceso apžvalgą).

8.       Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl nacionalinės teisės neatitikties Investuotojų direktyvai. Teismas, remdamasis kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų; ieškovai šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, jog jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Kasacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju Direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina. Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad nenustatyta, jog BAB bankas SNORAS negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovų reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (BAB bankas SNORAS) sutapo, nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

9.       Teismas, nenustatęs naujų aplinkybių tiek dėl Investuotojų direktyvos atitikties nacionalinei teisei, tiek dėl ieškovų įvardintų ESTT 2015 m. birželio 25 d. priimtame prejudiciniame sprendime pateiktų išaiškinimų, ieškovų reikalavimo pripažinti, jog jų įsigytų BAB SNORAS obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis, netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.       Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. tarpinį sprendimą ir priimti naują tarpinį sprendimą – grupės ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Aplinkybę, kad Banko vadovybė pasisavino / iššvaistė / išgrobstė Banko turtą patvirtina du savarankiški įrodymai – rinkų priežiūros institucijos Lietuvos banko atlikta „AB bankas SNORAS bankroto proceso apžvalga“ (oficialus įrodymas) ir paties trečiojo asmens nemokumo administratoriaus ataskaita.

10.2.                      Teismo konstatuota aplinkybė, kad Bankas gali grąžinti ieškovų grupės nariams jų turėtas obligacijas neturi teisinės reikšmės, nes ESTT, nagrinėdamas bylą dėl trečiojo asmens leistų obligacijų, pateikė išaiškinimą, jog negalima ieškovų grupės teisės į kompensavimo sistemą susieti vien tik su aplinkybe, kad emitentas – trečiasis asmuo vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

10.3.                      Ieškovai nuostolius patyrė ne dėl nesėkmingos trečiojo asmens ūkinės ekonominės veiklos, nulėmusios Banko bankrotą. Trečiojo asmens bankrotas, kartu su jo negalėjimu išpirkti ieškovų turimų obligacijų buvo nulemtas būtent Banko turto išgrobstymo ir / arba pasisavinimo fakto, tai pripažintina įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu.

11.       Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovai draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d. (Lietuvos banko nutarimas dėl licencijos Bankui panaikinimo dėl Banko nemokumo) laikė pinigines lėšas Banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį; obligacijų pasirašymo sutartys patvirtina tik tai, jog ieškovai buvo įsigiję banko obligacijas, tačiau obligacijos nėra ir negali būti pripažintos indėlių draudimo objektu.

11.2.                      Ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė Banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas Banko obligacijas. Taigi, Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (Bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Tokia situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) ir šios Direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.

11.3.                      Ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų reikalavimą dėl pripažinimo, kad Bankas obligacijų neišpirko dėl Banko vadovų bei akcininkų neteisėtų veiksmų. 

12.       Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Nei Banko nemokumo administratoriaus ataskaitoje, nei Lietuvos banko parengtoje trečiojo asmens bankroto proceso apžvalgoje nėra konstatuota, kad Banko turtas buvo išgrobstytas, išvaistytas ar neteisėtai pasisavintas ir būtent dėl šios priežasties Bankas tapo nemokus. Tačiau net jei ataskaitoje būtų pateikta priešinga Lietuvos banko pozicija, toks teisinis vertinimas (nuomonė) bet kokiu atveju nebūtų laikomas prima facie (turinčiu didesnę įrodomąją galią) įrodymu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio prasme, nes faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tuo tarpu baudžiamosios bylos, kuriose yra nagrinėjamas trečiojo asmens vadovų ir akcininkų atsakomybės klausimas, nėra užbaigtos ir nuosprendžiai šiose bylose nėra priimti, t. y. nėra konstatuota, jog Banko vadovybė išgrobstė, išvaistė ar neteisėtai pasisavino Banko turtą.

12.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, sprendžiant klausimą dėl IĮDĮ nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems trečiojo asmens indėlių sertifikatus ir obligacijas, kurioje buvo atsižvelgta į ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudicinį sprendimą, cituojamą ieškovų grupės ieškinyje, suformavo praktiką, jog kompensacija pagal Direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, ši aplinkybė yra itin reikšminga.

12.3.                       Ieškovai, investuodami bei įsigydami Banko leidžiamas obligacijas, kaip ir kiekvienas investuojantis asmuo, prisiėmė riziką dėl visų galimų tokio sandorio pasekmių, įskaitant ir tai, kad trečiasis asmuo (emitentas) gali bankrutuoti. Tokia rizika tiek pagal Investuotojų direktyvą, tiek ir pagal ESTT bei kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra priskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

14.       Byloje nustatyta, kad ieškovų grupės nariai ir trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS laikotarpiu iki 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovų grupės nariai įsigijo trečiojo asmens leistas obligacijas. Tačiau nesibaigus obligacijų išpirkimo terminui, 2011 m. lapkričio 16 d. Bankui buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir visuomenės poreikiams nacionalizuotos jo akcijos, o 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukta Bankui išduota licencija ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

15.       Kadangi obligacijų pasirašymo sutartys nebuvo įvykdytos, trečiajam asmeniui neišpirkus ieškovų obligacijų, ieškovų grupės narių nuomone, toks įvykis laikytinas draudiminiu ir jiems, kaip investuotojams, priklauso draudimo išmokos, kurias atsakovė nepagrįstai atsisako mokėti. Pasak ieškovų, teisę į draudimo išmokas jiems suteikia Direktyvos nuostatos, nes Banko vadovai ir akcininkai atliko neteisėtus veiksmus – perleido / pasisavino / išgrobstė Banko turtą, kurie yra numatyti kaip draudžiamieji Direktyvos taikymo apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovai neįrodė Banko turto neteisėto perleidimo / išgrobstymo / pasisavinimo, taip pat nenustatęs, jog Bankas negali grąžinti ieškovų grupės nariams vertybinių popierių – jie tebėra trečiojo asmens sąskaitoje ir trečiojo asmens bankroto byloje yra patvirtintas ieškovų grupės finansinis reikalavimas, o ieškovai nuostolius patyrė dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. nepasiteisinusios rizikos, bet ne dėl įsigytų obligacijų praradimo ar perleidimo, ieškovų grupės narių reikalavimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju atmetė. Ieškovų grupės nariai, atstovaujami Investuotojų asociacijos, su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad byloje pakanka duomenų, jog buvusi Banko vadovybė pasisavino / iššvaistė trečiojo asmens turtą; tai, jog trečiasis asmuo gali grąžinti ieškovų grupės nariams jų turėtas obligacijas neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai; teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovų grupė nuostolius patyrė dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

16.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl draudimo apsaugos taikymo investuotojams įsigijus BAB banko SNORAS išleistas ir išplatintas obligacijas.

Dėl draudimo apsaugos investuotojams, įgijusiems obligacijų, taikymo

17.       Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliančio IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.) nustatyta, kad draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams.

18.       Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad sistema suteikia investuotojams kompensaciją, kai: 1) kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba 2) dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių sąlyga yra ankstesnė.

19.       ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime byloje Nr. C-671/13 pažymėjo, kad Investuotojų direktyvoje nustatyta apsauga galima pasinaudoti tada, kai investuotojų reikalavimai atitinka direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kai investuotojams netaikoma išimtis pagal investuotojų rūšį (49 punktas).

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi minėtais ESTT aiškinimais, nusprendė, kad tam, jog būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, turi būti tenkinamos visos šios Direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

21.       Aiškindamas vertybinių popierių draudimo galimybes kasacinis teismas aptariamoje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pažymėjo, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamas dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų, tačiau nusprendė, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, nesuteikia pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (BAB bankas SNORAS) sutampa, nesuteikia pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

22.       Iš esmės tokios pačios nuomonės laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad Investuotojų direktyva siekiama apdrausti ne bet kuriai investavimo operacijai būdingą riziką, o tik tam tikrą investuotojo riziką tais atvejais, jeigu įmonė, į kurią jis kreipėsi prašydamas profesionalios pagalbos investuojant, taptų nemoki arba apskritai negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams. ESTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, kaip matyti iš Direktyvos 4 ir 8 konstatuojamųjų dalių, šioje direktyvoje nustatytų investuotojų kompensavimo sistemų tikslas yra kompensuoti lėšas ir vertybinius popierius, kuriuos investicinė įmonė turi dėl savo klientų investicinės veiklos ir kurie tais atvejais, kai tokia įmonė nesugeba įvykdyti įsipareigojimų investuojantiems klientams, negali būti jiems grąžinti. Nustatant tokias sistemas Direktyva siekiama vienu metu saugoti investuotojus ir užtikrinti visuomenės pasitikėjimą finansų sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2022 26 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika).

23.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2022 taip pat pažymėjo, kad svarbu yra atriboti dvi savo esme skirtingas situacijas, kai ginčijamas kredito įstaigos, veikiančios kaip investicinė įmonė, negalėjimas išleisti tokių priemonių klientams, siekiantiems įgyti nuosavybės teisę į jas, taigi ir įvykdyti įsipareigojimų jiems, ši situacija susijusi su rizika, kuri patenka į Direktyvos taikymo sritį. Kita situacija susiklosto, kai vertybiniai popieriai yra įsigyti, tampa asmens nuosavybe ir yra investuotojo sąskaitoje. Tokiais atvejais ginčo esmė yra investuotojo turimų finansinių priemonių vertės praradimas ar šių priemonių emitento negalėjimas kompensuoti šiam investuotojui minėtų priemonių piniginės vertės (tokiais atvejais Direktyvoje nurodyta draudimo išmoka nemokėtina). Sutampant obligacijų emitentui ir finansų tarpininkui (investicinei įmonei), riziką, susijusią su investavimu, tampa sudėtinga atskirti nuo rizikos, susijusios su kredito įstaigos (kaip vertybinių popierių emitentės) finansine situacija. Todėl svarbu nustatyti, ar finansinę žalą, kurią patyrė ieškovas, lėmė Banko kaip investicinės įmonės ar Banko kaip vertybinių popierių emitento ieškovo atžvilgiu vykdytos funkcijos (28, 29, 30 punktai).

24.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai buvo įgiję Banko išleistas obligacijas, o už finansines priemones sumokėtos lėšos buvo tapusios Banko nuosavybe, tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog Bankas, kaip investicinė įmonė, įvykdė savo įsipareigojimus, o ieškovų obligacijų neišpirkimą lėmė Banko, kaip obligacijų emitento, neįvykdyti įsipareigojimai dėl jo nemokumo. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepimuose į apeliacinį skundą, Banko įsipareigojimų obligacijų savininkams nevykdymas yra susijęs ne su Banko kaip vertybinių popierių saugotojo įsipareigojimų nevykdymu, kuris yra draudžiamas pagal Direktyvą, o su Banko kaip šių vertybinių popierių emitento negalėjimu įvykdyti savo įsipareigojimų dėl jo nemokumo, kuris nepatenka į Direktyvos veikimo apimtį.

25.       Konstatavus, kad Bankas kaip investicinė įmonė įvykdė savo įsipareigojimus, apeliantų argumentai, kad Banko vadovybė pasisavino / iššvaistė trečiojo asmens turtą neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju ieškovų grupė nuostolius patyrė ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra parasti ar perleisti, nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto bylos ir tai nulėmusio obligacijų nuvertėjimo, iš esmės nepasiteisinusios investavimo rizikos. Tačiau net vertinant nurodytus ieškovų grupės argumentus dėl trečiojo asmens turto pasisavinimo ir / ar išvaistymo, pažymėtina, kad baudžiamosios bylos, kuriose nagrinėjamas buvusių Banko vadovų ir akcininkų atsakomybės klausimas, nėra užbaigtos ir nuosprendžiai nėra priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių apeliantų argumentų nepagrindžia nei Banko nemokumo administratoriaus ataskaita, nei Lietuvos banko „AB bankas SNORAS bankroto proceso apžvalga“, kurį ieškovai vertina kaip oficialų rašytinį įrodymą.

26.       Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017). Vis dėlto, CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų išduotas dokumentas ta apimtimi, kiek jame yra pateiktas faktinių duomenų vertinimas, išdėstyta institucijų subjektyvi pozicija dėl tam tikros situacijos nelaikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018 47 punktas; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 39 punktas). Ūkio subjektų veiklos kontrolės institucijos raštu pateikta valstybės įstaigos pozicija taip pat nelaikomas prima facie (turinčiu didesnę įrodomąją galią) įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis),o laikomas rašytiniu įrodymu, kuris byloje vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-469/2021, 12 punktas).

27.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos banko atlikta „AB bankas SNORAS bankroto proceso apžvalga“ bei joje pateiktas vertinimas neatitinka oficialiojo rašytinio įrodymo sampratos, kaip ji aiškinama kasacinio teismo praktikoje, ir ši apžvalga gali būti vertinama kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamoje apžvalgoje pateikiama Lietuvos banko nuomonė dėl Banko turto dingimo priežasčių išreiškia tik šios institucijos vertinimą, kuris nėra faktinių duomenų nurodymas. Tokias išvadas patvirtina ir apžvalgoje vartojamos sąvokos kaip „galimai išgrobstytas finansinis turtas“, „galimai taikyta turto pasisavinimo schema“ ir pan., todėl tokia nuomonė nelaikytina privaloma teismui. Atitinkamai Banko nemokumo administratoriaus ataskaitoje pateikta nuomonė taip pat niekaip nepagrindžia ieškovų argumentų dėl Banko vadovybės nusikalstamų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad ieškovų nurodomi įrodymai yra nepakankami Banko vadovybės neteisėtiems veiksmams pagrįsti. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog konkrečiai ieškovų grupės narių vertybiniai popieriai būtų buvę pervesti kitiems privatiems asmenims ir / ar kitaip prarasti (pasisavinti). 

28.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, jog ieškovų grupė nuostolius patyrė dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, kuri nepatenka į Direktyvos draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, apimtį, todėl Direktyvos apsauga šiuo atveju negali būti taikoma.

29.       Ieškovams neįrodžius, kad Banko turtas buvo išgrobstytas / išvaistytas / neteisėtai pasisavintas ir būtent dėl šios priežasties Bankas tapo nemokus, t. y. neįrodžius, jog buvo atlikti veiksmai, kurie yra draudžiamieji Direktyvos prasme, spręstina, kad ieškovų situacija nepatenka į Direktyvos taikymo sritį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo tarpinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog ieškovų įsigytų Banko obligacijų neišpirkimas nėra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą tarpinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

31.       Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų grupės apeliacinį skundą, apeliantams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos; teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė ir trečiasis asmuo, tačiau atsakovė priteisti patirtų išlaidų atlyginimą neprašė, o trečiasis asmuo nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. tarpinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                Marius Bajoras

                                        Rasa Gudžiūnienė

                                        Asta Radzevičienė