Civilinė byla Nr. 2A-418-611/2011
(S)
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 35.5; 44.5.1; 45.1; 121.15; 121.18.

VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. kovo 22 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
teisėjų Virginijos
Volskienės ir Tatjanos Žukauskienės,
sekretoriaujant
Silvijai Rimavičiūtei,
dalyvaujant
atsakovo atstovui adv. Eugenijui Karaliūnui,
viešame teismo
posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
UAB „Giedra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010
m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilsanda“
ieškinį atsakovui UAB „Giedra“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
ieškovas UAB „Vilsanda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu,
prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Giedra“ 32000,24 Lt skolą, 6 procentų
metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad per 1999 –
2004 metus atsakovui pardavė prekių už 508018,75 Lt. Atsakovas už prekes
sumokėjo 476018,51 Lt. Atsakovas yra skolingas ieškovui 32000,24 Lt.
Atsakovas UAB „Giedra“ atsiliepimo į ieškinį
nepateikė. Atsakovo atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad
iš ieškovo pateiktų sąskaitų faktūrų nėra aišku ar atsakovas gavo prekes,
neaišku ar sąskaitose nurodytas neaiškus fizinis asmuo yra atsakovo
darbuotojas. Atsakovo atstovo nuomone, ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi
būti atmestas.
Vilniaus m. 3 apylinkės
teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu
ieškinį patenkino, priteisė ieškovui UAB „Vilsanda“ iš
atsakovo UAB „Giedra“ 32000,24 Lt skolą, 6 procentų
metines palūkanas nuo priteistos 32000,24 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme
2009-08-17 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 960,01 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt už advokato pagalbą.
Be to, priteisė iš atsakovo valstybei 40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms
padengti. Nustatė, kad ieškovas „Vilsanda“
1999 – 2004 metai atsakovui UAB „Giedra“ pardavė prekių už 508018,75 Lt.
Atsakovas už prekes sumokėjo tik iš dalies, ieškovui yra skolingas 32000,24 Lt.
Teismas vadovavosi PVM sąskaitomis – faktūromis, mokėjimo pavedimais, kasos
pajamų orderiais, sąskaitos išrašais ir skolos pažyma. Teismas atmetė atsakovo
atstovo bendro pobūdžio argumentus dėl ieškinio pagrįstumo, nes atsakovas
nepateikė atsiliepimo į ieškinį, savo argumentų nepagrindė konkrečiomis bylos aplinkybėmis
ir įrodymais. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie skolos
sumokėjimą.
Atsakovas UAB
„Giedra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo
išvada dėl priteistos faktinės skolos pagrįsta ne byloje nustatytomis
faktinėmis aplinkybėmis, o prielaidomis. Ieškovas, su pradiniu ieškiniu
nepateikęs sąskaitų-faktūrų, turėjo tikslą teisme iš viso nenagrinėti klausimo
apie faktinį šių prekių tinkamumą ir realų perdavimą atsakovui. Teismas
sprendime rėmėsi tik formaliu sąskaitų-faktūrų išvardijimu, nenagrinėjo pačių
PVM sąskaitų-faktūrų bei kitų bylos aplinkybių, tuo akivaizdžiai nukrypdamas
nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004). Pažymėjo, jog kai kuriose PVM
sąskaitose-faktūrose grafoje „Prekes priėmė“ yra neaiškūs asmens duomenys, nėra
duomenų, kad asmuo yra įgaliotas prekes atsiimti. Pagal 2004-07-21 PVM sąskaitą-faktūrą
VSD Nr.000508 ir 2004-04-06 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 6220712 matyti, jog prekes
priėmė buvęs bendrovės darbuotojas P.Varslauskas, tačiau įgaliojimas priimti
prekes buvo išduotas ne P.Varslauskui, o atsakovo vairuotojui G.Žeimo. Prekės
pagal nurodytą PVM sąskaitą-faktūrą VSD Nr.000508 bendrovėje neužpajamuotos,
jos realiai neperduotos atsakovui, todėl ieškovas apmokėjimo pagal nurodytą sąskaitą
turėtų reikalauti iš P.Varslausko. Pagal eilę kitų sąskaitų-faktūrų prekės
išduotos asmenims be jokių atsakovo įgaliojimų, sąskaitų grafoje „Prekes
priėmė“ pasirašę asmenys pas atsakovą nedirba, todėl be detalaus patikrinimo
nėra galimybės nustatyti, ar prekės buvo faktiškai perduotos atsakovui. Teismo
posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad yra neatskleista bylos esmė, todėl turi
būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o byla iš naujo
grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti Vilniaus m. 3-io apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą
ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pateikė visas PVM
sąskaitas-faktūras, pagal kurias ieškovas pardavė prekes atsakovui. Pažymėjo,
jog 2009-05-13 siuntė atsakovui pretenziją, kuria reikalavo apmokėti 32000,24
Lt skolą iki 2009-06-30. 2009-06-08 raštu atsakovas pripažino įsiskolinimą ir
sudarė atsiskaitymų grafiką atsiskaityti dalimis iki 2009-11-30. Atsakovas
vilkina laiką ir delsia atsiskaityti. Atsakovui buvo sudarytos sąlygos atvykti
pas ieškovą patikrinti sąskaitas. Nurodė, kad P.Varslauskas dirbo pas atsakovą
santechnikos darbų vadovu, kuris atvyko pasiimti PVM sąskaitoje-faktūroje VSD
Nr.000508 ir PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.6220712 nurodytų prekių. Šios
sąskaitos nenuginčytos, jokių bylų dėl šių sąskaitų atsakovas nėra iškėlęs.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio
proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų,
neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios
instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip
pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos
teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl buvo neatskleista bylos
esmė, o teismo išvada dėl skolos grindžiama prielaidomis. Teisėjų kolegija
atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. LR CPK 185 str. 1 d.
nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš
anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis. Taigi,
šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad
galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis
civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje
byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir
sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK
182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas
ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje
įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad
pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai
įvertino visus į bylą šalių
pateiktus įrodymus ir tik jų sisteminės analizės pasekoje padarė byloje
teisingas išvadas apie atsakovo skolos ieškovui buvimo faktą ir dydį. Teismas
ištyrė į bylą pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, ieškovo sąskaitos išrašus,
atsakovo padarytų mokėjimo nurodymų į ieškovo sąskaitą banke nuorašus bei šalių
susirašinėjimo dokumentus, nustatė ieškovo patiektų prekių kainą ir atsakovo
apmokėtą už jas sumą. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu
neginčijo prekių pagal byloje esamas PVM sąskaitas-faktūras gavimo, apeliacinės
instancijos teisme pripažino, kad visų sąskaitų eilutėje „prekes priėmė“
pasirašė atsakovo darbuotojai. Ieškovas kvietė atsakovą atvykti pas jį ir
sutikrinti patiektų prekių kiekius, tačiau atsakovas vengė bendradarbiauti su
ieškovu ir teismu (I t., b.l.126, II t., b.l.3). Atsakovas nepateikė jokių
įrodymų, patvirtinančių skolos ieškovui nebuvimo faktą, o savo atsikirtimus
grindė tik bendro pobūdžio išvedžiojimais ir samprotavimais. Atsakovo apeliaciniame
skunde minimos aplinkybės dėl pirminio ieškinio ir visų PVM sąskaitų-faktūrų
nepateikimo su pirminiu ieškiniu neturi teisinės reikšmės, kalbant apie
ieškinio pagrįstumą, ir nerodo ieškovo nesąžiningumo. Priešingai, ieškovo
sąžiningumą patvirtina aplinkybė, kad jis kvietė atsakovą atvykti ir sutikrinti
visas PVM sąskaitas-faktūras, visų sąskaitų-faktūrų ir atsakovo atliktų
mokėjimų padaryta suvestinė. Ieškovas pateikė į bylą atsakovo skolą
patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Kaip jau minėta, ieškovas kvietė atsakovą
suderinti skolos dydį, atsakovas neatsiliepė, taip vengdamas bendradarbiauti su
atsakovu. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau nei 10
mėnesių. Į patikslintą ieškinį pagal LR CPK 141 str. atsiliepimas neturi būti
teikiamas, pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovui terminą pasiruošti
bylos nagrinėjimui ilgesnį nei numato minimalų terminą LR CPK 141 str. 2 dalis.
Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepratęsė atsakovui termino
atsiliepimui į patikslintą ieškinį pateikti.
Atsakovas apeliaciniame skunde mini dvi PVM
sąskaitas-faktūras – 2004-07-21 32898,09 Lt sumai ir 2004-04-06 sąskaitą
1389,21 Lt sumai, pateikdamas abejones dėl prekių pagal jas gavimo. Visų pirma,
atsakovas šiuo argumentu neatsikirtinėjo pirmosios instancijos teisme. Antra,
atsakovo skola ieškovui yra 32000 Lt, t.y. mažesnė suma nei prekių vertė, dėl
kurių gavimo kelia abejones atsakovas, jis iš dalies apmokėjo šias prekes. Atsakovas,
apmokėdamas už prekes, pripažino, kad prekes gavo. Todėl jo argumentai, neva
sąskaitose pasirašė neįgalinti asmenys, neginčijant prekių gavimo fakto, neturi
teisinės reikšmės ginčui, nes byloje nėra ginčo dėl apmokėtų prekių. Prekes pas
ieškovą imdavo atsakovo darbuotojai, ką pripažino atsakovo atstovas apeliacinės
instancijos teisme, imdavo prekes atsakovo vardu, atsakovas apmokėdavo prekių
kainą, taip pripažindamas jų gavimo faktą. Aplinkybė, kad atsakovas neužpajamo
pas save iš ieškovo gautų prekių, yra atsakovo vidaus apskaitos problema, bet
nepaneigia atsakovo skolos ieškovui fakto. Todėl būtent atsakovas turi apmokėti
ieškovui už nupirktas ir neapmokėtas prekes. Be to, pats atsakovas 2009-01-08
raštu (I t., b.l.65) pripažino 32000,24 Lt skolos faktą ieškovui, nurodė skolos
mokėjimo išdėstymo grafiką. Šį raštą pasirašė vyr.buhalterė, kuri atsakinga už
buhalterinę apskaitą ir pasirašydama raštą dėl skolos pripažinimo turėjo
sutikrinti jos pagrįstumą pagal vidaus apskaitos duomenis.
Atsižvelgdama
į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės
teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas,
teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esamus
įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių
atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atsakovo
apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteistinos 5,70 Lt procesinių dokumentų
įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96
str.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 3-io apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą aplikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Giedra“ 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų į
valstybės biudžetą.
Kolegijos
pirmininkas Andžej
Maciejevski
Teisėjos Virginija
Volskienė
Tatjana
Žukauskienė