Civilinė byla Nr. 2A-418-611/2011

(S)

Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 35.5; 44.5.1; 45.1; 121.15; 121.18.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                                         N U T A R T I S   

2011 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

teisėjų Virginijos Volskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

sekretoriaujant Silvijai Rimavičiūtei,       

dalyvaujant atsakovo atstovui adv. Eugenijui Karaliūnui,           

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Giedra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilsanda“ ieškinį atsakovui UAB „Giedra“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas UAB „Vilsanda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Giedra“ 32000,24 Lt skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad per 1999 – 2004 metus atsakovui pardavė prekių už 508018,75 Lt. Atsakovas už prekes sumokėjo 476018,51 Lt. Atsakovas yra skolingas ieškovui 32000,24 Lt.

Atsakovas UAB „Giedra“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsakovo atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad iš ieškovo pateiktų sąskaitų faktūrų nėra aišku ar atsakovas gavo prekes, neaišku ar sąskaitose nurodytas neaiškus fizinis asmuo yra atsakovo darbuotojas. Atsakovo atstovo nuomone, ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui UAB „Vilsanda“ iš atsakovo UAB „Giedra“ 32000,24 Lt skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 32000,24 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009-08-17 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 960,01 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt už advokato pagalbą. Be to, priteisė iš atsakovo valstybei 40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms padengti. Nustatė, kad ieškovas „Vilsanda“ 1999 – 2004 metai atsakovui UAB „Giedra“ pardavė prekių už  508018,75 Lt. Atsakovas už prekes sumokėjo tik iš dalies, ieškovui yra skolingas 32000,24 Lt. Teismas vadovavosi PVM sąskaitomis – faktūromis,  mokėjimo pavedimais, kasos pajamų orderiais, sąskaitos išrašais ir skolos pažyma. Teismas atmetė atsakovo atstovo bendro pobūdžio argumentus dėl ieškinio pagrįstumo, nes atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, savo argumentų nepagrindė konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir įrodymais. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie skolos sumokėjimą.

         Atsakovas UAB „Giedra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo išvada dėl priteistos faktinės skolos pagrįsta ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o prielaidomis. Ieškovas, su pradiniu ieškiniu nepateikęs sąskaitų-faktūrų, turėjo tikslą teisme iš viso nenagrinėti klausimo apie faktinį šių prekių tinkamumą ir realų perdavimą atsakovui. Teismas sprendime rėmėsi tik formaliu sąskaitų-faktūrų išvardijimu, nenagrinėjo pačių PVM sąskaitų-faktūrų bei kitų bylos aplinkybių, tuo akivaizdžiai nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004). Pažymėjo, jog kai kuriose PVM sąskaitose-faktūrose grafoje „Prekes priėmė“ yra neaiškūs asmens duomenys, nėra duomenų, kad asmuo yra įgaliotas prekes atsiimti. Pagal 2004-07-21 PVM sąskaitą-faktūrą VSD Nr.000508 ir 2004-04-06 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 6220712 matyti, jog prekes priėmė buvęs bendrovės darbuotojas P.Varslauskas, tačiau įgaliojimas priimti prekes buvo išduotas ne P.Varslauskui, o atsakovo vairuotojui G.Žeimo. Prekės pagal nurodytą PVM sąskaitą-faktūrą VSD Nr.000508  bendrovėje neužpajamuotos, jos realiai neperduotos atsakovui, todėl ieškovas apmokėjimo pagal nurodytą sąskaitą turėtų reikalauti iš P.Varslausko. Pagal eilę kitų sąskaitų-faktūrų prekės išduotos asmenims be jokių atsakovo įgaliojimų, sąskaitų grafoje „Prekes priėmė“ pasirašę asmenys pas atsakovą nedirba, todėl be detalaus patikrinimo nėra galimybės nustatyti, ar prekės buvo faktiškai perduotos atsakovui. Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad yra neatskleista bylos esmė, todėl turi būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o byla iš naujo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti Vilniaus m. 3-io apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pateikė visas PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias ieškovas pardavė prekes atsakovui. Pažymėjo, jog 2009-05-13 siuntė atsakovui pretenziją, kuria reikalavo apmokėti 32000,24 Lt skolą iki 2009-06-30. 2009-06-08 raštu atsakovas pripažino įsiskolinimą ir sudarė atsiskaitymų grafiką atsiskaityti dalimis iki 2009-11-30. Atsakovas vilkina laiką ir delsia atsiskaityti. Atsakovui buvo sudarytos sąlygos atvykti pas ieškovą patikrinti sąskaitas. Nurodė, kad P.Varslauskas dirbo pas atsakovą santechnikos darbų vadovu, kuris atvyko pasiimti PVM sąskaitoje-faktūroje VSD Nr.000508 ir PVM sąskaitoje-faktūroje Nr.6220712 nurodytų prekių. Šios sąskaitos nenuginčytos, jokių bylų dėl šių sąskaitų atsakovas nėra iškėlęs.

          Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

         Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl buvo neatskleista bylos esmė, o teismo išvada dėl skolos grindžiama prielaidomis. Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. LR CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino visus į bylą šalių pateiktus įrodymus ir tik jų sisteminės analizės pasekoje padarė byloje teisingas išvadas apie atsakovo skolos ieškovui buvimo faktą ir dydį. Teismas ištyrė į bylą pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, ieškovo sąskaitos išrašus, atsakovo padarytų mokėjimo nurodymų į ieškovo sąskaitą banke nuorašus bei šalių susirašinėjimo dokumentus, nustatė ieškovo patiektų prekių kainą ir atsakovo apmokėtą už jas sumą. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo prekių pagal byloje esamas PVM sąskaitas-faktūras gavimo, apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad visų sąskaitų eilutėje „prekes priėmė“ pasirašė atsakovo darbuotojai. Ieškovas kvietė atsakovą atvykti pas jį ir sutikrinti patiektų prekių kiekius, tačiau atsakovas vengė bendradarbiauti su ieškovu ir teismu (I t., b.l.126, II t., b.l.3). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skolos ieškovui nebuvimo faktą, o savo atsikirtimus grindė tik bendro pobūdžio išvedžiojimais ir samprotavimais. Atsakovo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės dėl pirminio ieškinio ir visų PVM sąskaitų-faktūrų nepateikimo su pirminiu ieškiniu neturi teisinės reikšmės, kalbant apie ieškinio pagrįstumą, ir nerodo ieškovo nesąžiningumo. Priešingai, ieškovo sąžiningumą patvirtina aplinkybė, kad jis kvietė atsakovą atvykti ir sutikrinti visas PVM sąskaitas-faktūras, visų sąskaitų-faktūrų ir atsakovo atliktų mokėjimų padaryta suvestinė. Ieškovas pateikė į bylą atsakovo skolą patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

         Kaip jau minėta, ieškovas kvietė atsakovą suderinti skolos dydį, atsakovas neatsiliepė, taip vengdamas bendradarbiauti su atsakovu. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau nei 10 mėnesių. Į patikslintą ieškinį pagal LR CPK 141 str. atsiliepimas neturi būti teikiamas, pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovui terminą pasiruošti bylos nagrinėjimui ilgesnį nei numato minimalų terminą LR CPK 141 str. 2 dalis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepratęsė atsakovui termino atsiliepimui į patikslintą ieškinį pateikti.

         Atsakovas apeliaciniame skunde mini dvi PVM sąskaitas-faktūras – 2004-07-21 32898,09 Lt sumai ir 2004-04-06 sąskaitą 1389,21 Lt sumai, pateikdamas abejones dėl prekių pagal jas gavimo. Visų pirma, atsakovas šiuo argumentu neatsikirtinėjo pirmosios instancijos teisme. Antra, atsakovo skola ieškovui yra 32000 Lt, t.y. mažesnė suma nei prekių vertė, dėl kurių gavimo kelia abejones atsakovas, jis iš dalies apmokėjo šias prekes. Atsakovas, apmokėdamas už prekes, pripažino, kad prekes gavo. Todėl jo argumentai, neva sąskaitose pasirašė neįgalinti asmenys, neginčijant prekių gavimo fakto, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes byloje nėra ginčo dėl apmokėtų prekių. Prekes pas ieškovą imdavo atsakovo darbuotojai, ką pripažino atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teisme, imdavo prekes atsakovo vardu, atsakovas apmokėdavo prekių kainą, taip pripažindamas jų gavimo faktą. Aplinkybė, kad atsakovas neužpajamo pas save iš ieškovo gautų prekių, yra atsakovo vidaus apskaitos problema, bet nepaneigia atsakovo skolos ieškovui fakto. Todėl būtent atsakovas turi apmokėti ieškovui už nupirktas ir neapmokėtas prekes. Be to, pats atsakovas 2009-01-08 raštu (I t., b.l.65) pripažino 32000,24 Lt skolos faktą ieškovui, nurodė skolos mokėjimo išdėstymo grafiką. Šį raštą pasirašė vyr.buhalterė, kuri atsakinga už buhalterinę apskaitą ir pasirašydama raštą dėl skolos pripažinimo turėjo sutikrinti jos pagrįstumą pagal vidaus apskaitos duomenis.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteistinos 5,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 3-io apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą aplikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Giedra“ 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Kolegijos pirmininkas                                                                            Andžej Maciejevski     

Teisėjos                                                                                                Virginija Volskienė

                                                                                                Tatjana Žukauskienė