Civilinė byla Nr. 3K-3-299/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02004-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.1.1; 50.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybinės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybinės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Travel Retail Vilniaus“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas paskelbė viešąjį konkursą išnuomoti 880,19 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Rodūnios kelias 2, ir 2007 m. birželio 26 d. pasirašė su konkurso laimėtoju Heinemenn KG šių patalpų valstybės materialiojo turto nuomos sutartį. Šia sutartimi nuomininkas – Heinemenn KG – įsipareigojo mokėti nuompinigius – 717 Lt su PVM už 1 kv. m (631 096,23 Lt per mėnesį). 2007 m. rugsėjo 27 d. ieškovas, Heinemann KG ir atsakovas UAB „Travel Retail Vilnius“ sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią Heinemann KG perleido atsakovui visas iš nuomos sutarties kylančias teises ir pareigas.
2009 m. gegužės 13 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo sutarta sumažinti 40 proc. nuompinigių dydį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki tarptautiniame Vilniaus oro uoste bus pasiekti 2008 m. I ketvirčio išvykstančių keleivių rodikliai, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vėliau (2009 m. liepos 13 d.) ieškovas kreipėsi į atsakovą, siūlydamas pripažinti susitarimą negaliojančiu nuo sudarymo momento, nes šalių susitarimas pažeidžia imperatyviąsias įstatymų nuostatas, be to, priimtas skubotai, tačiau atsakovas 2009 m. liepos 20 d. raštu informavo, kad su šiuo siūlymu nesutinka.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovo sudarytą 2009 m. gegužės 13 d. susitarimą, kuriuo 40 proc. sumažintas atsakovui mokėtinas nuomos mokestis, ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1 150 457,38 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad šalių sudarytas 2009 m. gegužės 13 d. susitarimas yra ne nuomos sutarties atnaujinimas, o jos pakeitimas, nes Nuomos sutarties 6 punkte nurodyta, kad sutartis galioja iki 2012 m. spalio 1 d. Dėl to teismas sprendė, kad nuomos sutarties 8.3 punktas sprendžiant šalių ginčą netaikytinas. Teismas, išanalizavęs Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), taip pat valstybės materialaus turto nuomos pavyzdinės sutarties (Taisyklių 1 priedas) nuostatas, nenustatė, kad šiose Taisyklėse būtų draudžiama šalims susitarti dėl papildomų nuomos sutarties sąlygų, tarp jų ir keisti nuomos mokesčio dydį. Tuo atveju, jeigu valstybės ilgalaikio turto nuomos sutarčių keitimo, nutraukimo atvejai nenustatyti nuomos sutartimi, tai, teismo nuomone, šiems santykiams taikytinos CK normos. Taigi, net ir tuo atveju, kai nuomos sutartyje šalys neaptarė galimybės perskaičiuoti nuomos mokestį, nereiškia, jog imperatyviai yra draudžiama keisti nuomos mokesčio dydį – sutarties laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir keisti sudarytoje sutartyje aptartas sąlygas.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl objektyvių aplinkybių kilo būtinybė keisti šalių pasirašytą nuomos sutartį – bankrutavus nacionalinei oro skrydžio bendrovei „Fly–LAL Lithuanian Airlines“, Air Baltic Corporation (Airbaltic) sumažinus tiesioginių skrydžių iš Vilniaus, tarptautiniame Vilniaus oro uoste sumažėjo keleivių (daugiau kaip 40 proc.). Visuotinai žinoma aplinkybė, kad 2008–2009 m. dėl ekonomikos nuosmukio (neišvengiamo ir spartaus kainų kritimo nekilnojamojo turto rinkoje) sumažėjo nekilnojamojo turto ir jo nuomos kaina, lėmė, jog atsakovui tapo sudėtinga ir nuostolinga vykdyti nuomos sutartį, nes bendrovės veikla tiesiogiai priklauso tik nuo išvykstančių keleivių srauto. Nekilnojamojo turto (tarp jų ir nuomos) kainų šiuo laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visuotinai žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti.
Teismas nepripažino pagrįstu ieškovo argumentą, kad ginčijamas 2009 m. gegužės 13 d. susitarimas pažeidžia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytus principus ir viešąjį interesą. Nuomos mokesčio sumažinimas nereiškia šių principų pažeidimo, nes nuomos mokestis sumažintas teisėtai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Susitarimas yra sąlyginis, nustatęs, jog nuomos mokestis sumažintas iki tam tikro laikotarpio, t. y. iki tol, kol keleivių srautas pasieks 2008 m. I ketvirčio rodiklius, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. Be to, net ir sumažinus nuomos sutartyje nustatytą nuompinigių dydį iki 430,20 Lt su PVM už 1 kv. m per mėnesį, jis vis tiek liko didesnis nei kitų viešajame negyvenamųjų patalpų nuomos konkurse buvę dalyvavusių įmonių pasiūlymai. Dėl to teismas sprendė, kad nuomos sutartyje nustatytas nuompinigių sumažinimas buvo protingas, atitinkantis ekonominę situaciją (sunkią atsakovo finansinę padėtį ir sumažėjusį keleivių srautą), pagrįstas ir nustatytas įvertinus šalių teisėtus lūkesčius bei interesus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių teisiniams santykiams, kilusiems iš negyvenamųjų patalpų nuomos, kvalifikuoti taikytinos CK normos (CK 6.204 straipsnis). Tokia teismo išvada, kolegijos nuomone, atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009). Nors cituojamos kasacinio teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, tačiau šioje nutartyje suformuluota taisyklė, pagal kurią iš valstybei ir savivaldybėms priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos kilusiems santykiams taikytinos bendrosios CK šeštosios knygos nuostatos (tarp jų ir CK 6.487 straipsnio 1 dalis); valstybės bei savivaldybių turto nuomos tvarką reglamentuojantys teisės aktai taikytini pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatytas Civilinio kodekso ir kitų įstatymų konkurencijos taisykles. Be to, šalys nuomos sutartyje nustatė galimybę susitarus pakeisti sutartį (nuomos sutarties 22 punktas). Kolegija, atsižvelgusi į ginčijamu susitarimu padarytus pakeitimus, pažymėjo, kad šis šalių susitarimas nelaikytinas sutarties atnaujinimu, nes ir po susitarimo nuomos sutartis buvo vykdoma taip, kaip šalys susitarė ją sudarydamos. Ieškovo teiginį, kad sutarties 22 punktas aiškintinas kaip leidžiantis susitarti dėl neesminių nuomos sutarties nuostatų, teismas laikė nepagrįstu ir prieštaraujančiu jo paties veiksmams sudarant ginčijamą susitarimą.
Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodo, kokioms imperatyviosioms teisės normoms prieštarauja sudarytas šalių susitarimas. Ieškovo nuoroda į Taisyklių 27.3 punkto bei Taisyklių 1 priedo (Valstybės materialiojo turto nuomos pavyzdinė sutartis) 2 punkto nuostatas nepagrindžia ieškinio reikalavimo, nes šios normos nėra imperatyvaus pobūdžio. Be to, šalių susitarimas sudarytas įvykus ekonominei krizei, kuri turėjo įtakos nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonės veiklai, vartojimui (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011), todėl, kolegijos nuomone, šalys turėjo pagrindą taip susitarti (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Šalims neatsižvelgus į susidariusią situaciją, objektyviai kiltų nuomininko nemokumo grėsmė ir lemtų nuomos sutarties nutraukimą, valstybinio turto nuomos santykių destabilizavimą. Kolegija pažymėjo, kad, net vykdant konkursą (2007 m.), t. y. ekonomikai esant stabiliai, kiti konkurso dalyviai buvo pasiūlę gerokai mažesnę kainą negu šios bylos šalys nustatė ginčijamu susitarimu. Valstybės nuomos turto teisinių santykių stabilumas taip pat laikytinas viešuoju interesu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl valstybės materialiojo turto nuomą reglamentuojančių teisės normų imperatyvumo. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nurodė, jog Vyriausybės nutarimu Nr. 1524 patvirtintos Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių (toliau – taisyklės), Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normos nėra imperatyviosios, ir jomis nesivadovavo. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatyti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai – racionalumo, viešosios teisės, kt. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nurodė, jog šiais principais nesiekiama apsaugoti visos visuomenės interesų, viešosios tvarkos. Kasatoriaus nuomone, valstybinė įmonė, valdydama valstybės materialųjį turtą patikėjimo teise, turi įstatymo pareigą ne tik tausoti, jo nešvaistyti, bet ir racionaliai jį tvarkyti. Valstybės turto nuomos kainos sumažinimas negali būti laikomas racionaliu tokio turto tvarkymu. Be to, įstatyme nustatytas viešosios teisės principas taikytinas ne tik sudarant, bet ir vykdant sutartis. Kasatorius daro išvadą, kad viešosios teisės aktuose, reglamentuojančiuose viešo konkurso būdu sudaromas valstybės turto nuomos sutartis, nenumačius galimybės mažinti nuomos kainą, negalima teigti, jog nuompinigiai gali būti keičiami.
Kasatoriui kaip valstybės turto patikėtiniui yra suteiktos teisės disponuoti valstybės turtu tik griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų ir jo diskrecija keisti viešojo konkurso būdu sudarytos sutarties sąlygas yra apribota specialiuosiuose teisės aktuose (pirmiau nurodyto įstatymo ir Vyriausybės nutarimo) nuostatomis. Nors valstybės įmonė veikia kaip ir bet kuris kitas sutartinių santykių subjektas, sutarties šalių laisvės principas šiuo atveju suvaržomas viešosios teisės principo – leidžiama tik tiek, kiek yra nustatyta teisės aktuose. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad turto nuomos konkursą laimi asmuo, paraiškoje nurodęs didžiausią nuompinigių sumą, todėl siūloma nuomos kaina yra esminis kriterijus atrenkant valstybės turto nuomininką. Pagal Taisyklių 23 punktą turto valdytojas ir turto nuomos konkurso laimėtojas privalo pasirašyti nuomos sutartį, kuri turi atitikti Taisyklių priede esančių pavyzdinę turto nuomos sutartį, ir joje turi būti nurodomas konkursą laimėjusio asmens įsipareigojimas nustatytais terminais mokėti fiksuoto dydžio nuompinigius, t. y. tokius, kokius pasiūlė konkurso metu. Taisyklėse nenumatyta galimybės sutarties šalims keisti viešojo konkurso rezultatų pagrindu sudarytą nuomos sutartį, juolab esminę sutarties sąlygą – nuomos mokesčio dydį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ir šalių sutartyje nenustatyta kainos perskaičiavimo tvarka, todėl laikytina, kad ji yra fiksuota visam laikotarpiui ir negali būti keičiama. CK 6.487 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nuomos sutarties kaina gali būti keičiama, jeigu to nedraudžia teisės aktai ar sutartis. Kasatoriaus įsitikinimu, priešingai nei teigia bylą nagrinėję teismai, nesant nustatytos galimybės keisti nuomos kainą viešosios teisės normose, nuomos kainą, nustatytą viešo konkurso būdu, draudžiama keisti. Dėl šių imperatyviųjų teisės aktų nuostatų šalys negali sudaryti kitokio susitarimo dėl viešojo konkurso būdu nustatytos kainos.
2. Dėl šalių sutarties vertinimo atsižvelgiant į viešo konkurso reguliavimo specifiką ir tikslus. Šalių sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, o pagrindinės nuomos sąlygos nustatytos konkurso sąlygose. Kasatorius pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju netaikytinas Viešųjų pirkimų įstatymo normos, tačiau šiuo įstatymu reglamentuojami savo esme panašūs santykiai, todėl aiškinant galimybę keisti nuomos kainą turi būti atsižvelgiama į panašių santykių reglamentavimą. Tiek valstybės materialaus turto nuomos sutartis, tiek pirkimo sutartis pagal Viešųjų pirkimų įstatymą sudaroma kaip viešo konkurso rezultatas – perkančioji organizacija siūlo sudaryti pirkimo sutartį tam dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu. Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje inter alia reglamentuota, kad pirkimo sutartyje turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką (6 dalies 3 punktas), nuostata, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Kasatorius pažymi esmines Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, atskleidžiančias viešo konkurso rezultatų nulemtos sutarties specifiką, pabrėždamas, kad tokia sutartis nelaikytina įprasta civiline sutartimi. Nors šiuo argumentus buvo nurodęs žemesnės instancijos teismuose, tačiau teismai, pažeisdami CPK 270 straipsnio nuostatas, jų neįvertino.
3. Dėl šalių susitarimu pažeisto viešojo intereso. Teismų teigimu, šalių susitarimas sumažinti 40 proc. nuomos mokestį nepažeidė viešojo intereso. Kasatorius, nesutikdamas su šiuo argumentu, pažymi, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai yra tiesiogiai susiję su viešojo intereso apsauga, o ginčijamu šalių susitarimu buvo tenkintas išimtinai atsakovo poreikis ir neatsižvelgta į visuomenės poreikius, viešąjį interesą. Kasacinio skundo argumentui, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino viešojo intereso sampratą, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, taip pat pamatinių Konstitucijos saugomų vertybių, protingumo ir sąžiningumo principų, pagrįsti kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2007; 2009 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2009; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010).
4. Dėl valstybės materialiojo turto nuomos santykiams taikytinų CK normų. Kasatorius teigia, kad teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009, esančiu išaiškinimu. Kasatoriaus nuomone, pirmiau nurodyta nutartimi šioje byloje vadovautis negalima, nes šios ir nagrinėjamos aplinkybės nesutampa. Kasatorius nurodo, kad neginčija nurodytoje kasacinio teismo nutartyje suformuoto principo, jog valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų ir bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių teises ir pareigas nustatančios normos bei nuomos sutarties pabaigos taisyklės, tačiau pažymi, kad jos taikytinos tik atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą, pagal kurį draudžiama keisti esminę tokių sutarčių sąlygą – kainą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.204 straipsnyje nustatytos dvi alternatyvios galimybės spręsti situaciją, kai sutarties šalių prievolių pusiausvyra pasikeičia iš esmės – sutartį nutraukti arba ją pakeisti (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Taigi, tais atvejais, kai teisės aktais draudžiama mažinti nuompinigių dydį, o nuomininkas patiria sunkumų dėl nuomos mokesčio, sutartis nutrauktina. Nutraukus sutartį, valstybės turto valdytojas gali skelbti naują patalpų nuomos konkursą, kurio metu skaidriai ir viešai nustatomas naujas patalpų nuomos kainos dydis ir taip užtikrinamas racionalus valstybės turto valdymas, viešosios teisės principai ir viešasis interesas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl valstybės materialiojo turto nuomos santykiams taikytinų CK normų. Atsiliepime teigiama, kad kasacinio teismo suformuluota taisyklė, jog iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo kylantiems teisiniams santykiams taikytinos CK nuostatos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiesiems teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė įprasti komerciniai nuomos teisiniai santykiai, kita vertus – sandoris sudarytas su viešu juridiniu asmeniu, kurio sutarties sudarymo laisvė ribojama specialiųjų teisės aktų. Tačiau šiems santykiams taikytinos CK normos, kiek jos neprieštarauja specialiesiems teisės aktams.
2. Dėl valstybės materialiojo turto nuomą reglamentuojančių teisės normų imperatyvumo. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo laikantis pagrindinių principų – visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Valstybės ilgalaikis materialus turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, kurio procedūra vykdoma pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Vyriausybės nutarimu patvirtintos taisyklės taikomos tik nuomos sutarties sudarymo procedūrai, bet jose nenustatyta tiesioginio draudimo keisti nuomos kainą. Be to, ir Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo į įstatyme neįtvirtinta draudimo keisti nuomos sutarties kainą – įstatyme nustatyti esminiai turto valdymo principai, jo perleidimo nuosavybėn, nuomos sutarčių sudarymo tvarka. Toks draudimas nenustatytas ir nuomos sutartimi. Dėl to kasatorius daro nepagrįstą išvadą, kad imperatyvusis draudimas keisti nuomos kainą išplaukia iš teisės aktų turinio. Kadangi pirmiau nurodytais teisės aktais nereglamentuojama nuomos sutarčių vykdymo tvarka, būtina, atsakovo nuomone, vadovautis CK normomis.
Atsakovas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad sutarties šalių laisvės principas nagrinėjamu atveju yra suvaržytas viešosios teisės. Atsakovo vertinimu, nuomos sutarties kainos pakeitimas yra galimas, tačiau toks pakeitimas turi būti atliekamas vadovaujantis CK nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytais principais. Būtent šie principai lemia, kad nuomos kaina gali būti mažinama tik išimtiniais atvejais, esant ypatingoms aplinkybėms, o jos turi būti pagrįstos objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju tokiomis aplinkybėmis pripažintina ekonominė krizė, skrydžio bendrovių bankrotas, sumažėjęs keleivių srautas ir kt. Dėl šių aplinkybių atsakovas atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes nuomos kaina neatitiko rinkos sąlygų, o atsakovas tokių padarinių negalėjo numatyti. Nuompinigių dydžio pakeitimas negali būti traktuojamas kaip prieštaraujantis viešiesiems interesams, nes toks nuomos sutarties pakeitimas atitinka CK 6.204 straipsnyje nustatytas sąlygas. Atsakovas pažymi, kad nuomos mokesčio sumažinimu nepažeidžiamas racionalumo principas, nes nagrinėjamu atveju, sumažinus nuomos mokestį, atsakovo mokami nuompinigiai vis tiek didesni nei kitų viešo konkurso dalyvių pasiūlymuose nurodyta nuomos kaina.
3. Dėl šalių sutarties vertinimo atsižvelgiant į viešo konkurso reguliavimo specifiką ir tikslus. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl šalių teisiniams santykiams taikytinos Viešųjų pirkimų įstatymo normų analogijos. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai nereglamentuojami pagal Viešųjų pirkimų įstatymo normas. Kadangi iš esmės skiriasi santykių specifika, tai įstatymų leidėjas juos reglamentuoja skirtingais teisės aktais. Priešingai nei nustatyta Viešųjų pirkimų įstatyme, šalių santykiams taikytino Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatose neįtvirtinta įsakmaus draudimo keisti nuomos sutarties sąlygas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės materialiojo turto nuomą reglamentuojančių teisės normų imperatyvumo
Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalies nuostatą valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai. Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia ir tai, jog įstatymais turi būti saugomi visų savininkų nuosavybės teisės, tarp jų ir valstybės nuosavybės teisė. Šiame nutarime akcentuotas valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, kaip viešojo intereso sudėtinės dalies, imperatyvas – pagal Konstituciją valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną. Valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei. Todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų bei principų. Pagal Konstituciją valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu nustatyta valstybės ilgalaikio materialaus turto – statinių, kaip viešosios nuosavybės teisės objektų, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka. Šio įstatymo 81 straipsnyje nustatyti principai, kuriais vadovaujantis valdomas naudojamas ir disponuojamas valstybės ir savivaldybės turtas; minimo straipsnio 2 punkte nustatytas efektyvumo principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybės turto valdymu, naudojimo ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3 punkte nustatytas racionalumo principas – kad valstybės ir savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4 punkte nustatytas viešosios teisės principas – kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir ar savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės turtas yra viešosios nuosavybės objektas, todėl tokiu reglamentavimu yra išreikšta įstatymo leidėjo valia valstybės turtu disponuoti tik taip, kaip nustatyta teisės aktuose – visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis šio turto valdymo nuostatų. Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Taigi sutarties laisvės principas šiuo atveju turi būti derinamas su viešosios teisės principu ir teisės aktais, kuriuose reglamentuojama tokio turto nuoma. Pažymėtina, kad valstybės turto patikėtiniams teisė disponuoti turtu suteikta tik laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė turi nustatyti viešo nuomos konkurso organizavimo taisykles, kuriose turi būti pagrindiniai tokio turto nuomos sutarties reikalavimai ir patvirtinta pavyzdinė nuomos sutartis. Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu ,,Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ patvirtintos Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklės (toliau –Taisyklės), kuriomis yra reglamentuoti valstybės turto nuomos, kai turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, teisiniai santykiai. Šių Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad turto nuomos konkursą laimi asmuo, paraiškoje nurodęs didžiausią nuompinigių sumą. Taigi, esminis kriterijus, atrenkant valstybės turto nuomininką, yra didžiausia pasiūlyta kaina. Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad turto valdytojas ir turto nuomos konkursą laimėjęs asmuo privalo pasirašyti sutartį pagal Taisyklėse pateiktas Pavyzdinės sutarties nuostatas; 27.3 punkte – pareiga turto valdytojui nuomos sutartyje nurodyti turto nuomos mokesčio dydį ir mokėjimo terminus. Šios Taisyklių nuostatos atsispindi pirmiau nurodytu nutarimu patvirtintose Valstybės materialiojo turto nuomos pavyzdinės sutarties 2 punkte, pagal kurį į sutartį turi būti įrašomi nuomininko įsipareigojimai mokėti nuompinigius tokio dydžio, kokius pasiūlė konkursą laimėjęs dalyvis. Pavyzdinės sutarties 8.3 punkte nustatyta imperatyvi pareiga nuomotojui nekeisti ankstesnės sutarties sąlygų, jeigu sutartis būtų atnaujinta, išreiškia ne tik nuomininko interesų apsaugą, bet ir bendrą valstybės turto valdymo nuostatą, kad, net ir atnaujinus sutartį, turi galioti tos pačios fiksuotos sutarties nuostatos, kurios buvo nustatytos viešo konkurso pagrindu. Pavyzdinės sutarties 15 punkto nuostata, kad šalys gali įrašyti ir kitas įstatymams neprieštaraujančias sąlygas, reiškia, jog šalių nurodytos papildomos sąlygos turi atitikti konkurso sąlygas ir jo rezultatus, t. y. negali prieštarauti esminėms sutarties sąlygoms, kurios reglamentuotos ne tik Taisyklėse ir pavyzdinėje sutartyje, bet ir principinėms valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo nuostatoms. Aptartas viešo nuomos konkurso reglamentavimas, taip pat šio konkurso tikslas atskleidžia viešo nuomos konkurso pagrindu sudaromų sutarčių specifiką – tokios sutartys nėra laikomos įprastinėmis civilinėmis sutartis. Nors valstybės turto valdytojas veikia kaip bet kuris kitas sutartinių santykių subjektas, sutarties šalių laisvės principas šiuo atveju yra ribojamas viešosios teisės normų, todėl viešo konkurso būdu nustatyta valstybės turto nuomos kaina negali būti keičiama šalių susitarimu per visą sutarties galiojimo laikotarpį.
Nagrinėjamoje situacijoje šalių pasirašyta turto nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos buvo sudaryta viešo konkurso pagrindu, o pagrindinės šio turto nuomos sąlygos nustatytos viešo konkurso sąlygose. Kadangi viešą konkursą laimėjusio dalyvio pasiūlyta negyvenamųjų patalpų nuomos kaina ir mokėjimo terminai yra privaloma tokios sutarties sąlyga, tai į šalių sudarytos nuomos sutartį buvo įrašyta konkursą laimėjusios asmens pasiūlyta didžiausia turto nuomos kaina – 717 Lt su pridėtinės vertės mokesčiu už vieną kvadratinį metrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminės sutarties sąlygos (kainos), nustatytos viešo konkurso būdu, keitimas šalių susitarimu, kai jos keitimo galimybė nenustatyta šiuos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose neatitiktų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu nustatytų imperatyviųjų valstybės turto valdymo principų, viešojo nuomos konkurso organizavimo nuostatų, pažeistų kitų nuomos konkurse dalyvavusių asmenų teises ir teisėtus interesus. Kadangi tokia sutartis sudaroma viešo konkurso būdu, o ne šalių susitarimu, tai ir konkurso pagrindu pasirašytos sutarties sąlygos negali būti keičiamos šalių susitarimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų nurodytas argumentas dėl nuompinigių dydžio mažinimo racionalumo, neatitinka viešo nuomos konkurso organizavimo tikslų ir principinių nuostatų, taip pat imperatyviųjų valstybės turto valdymo nuostatų. Minėta, kad valstybės turto nuomos kaina nustatoma ne turto valdytojo diskrecija, o vykdant viešą konkursą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas, nepagrįstai pripažino, jog sutarties šalys tokią teisę turėjo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad tokiu šalių susitarimu buvo pažeistas viešosios teisės imperatyvas ir viešo nuomos konkurso tikslai, nustatyti Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, lydimuosiuose aktuose, ir patenkintas išimtinai tik nuomininko interesas.
Teismai, priimdami sprendimą dėl šalių susitarimo teisėtumo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė–komercinė zoofirma ,,Akvariumas“, bylos Nr. 3K-3-22/2009, esančiu išaiškinimu. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors nurodomoje nutartyje kasacinio teismo pažymėta, jog valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių teises ir pareigas bei nuomos sutarties pabaigą nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo taikytoje CK 6.487 straipsnio 1 dalies normoje nustatyta nuomininkui teisė reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai: 1) įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip; 2) dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, iš esmės pablogėja sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė. Taigi teisę sumažinti nuomos mokestį, kai tai sutartyje ar įstatyme neaptarta, nuomininkas turi tik tuo atveju, kai išnuomoto daikto trūkumas (naudojimosi sąlygos ar būklės pablogėjimas) lemia visišką ar dalinį negalėjimą naudotis šiuo daiktu. Nagrinėjamoje situacijoje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovo nurodomos aplinkybės lėmė visiškai ar iš dalies negalėjimą naudotis išsinuomotu daiktu, todėl, nesant nustatytų tokių aplinkybių, nebuvo pagrindo taikyti CK 6.487 straipsnio 1 dalies normos. Atsakovo įvardijamos aplinkybės, t. y. ekonominė krizė, sumažėjęs keleivių skaičius, kritusi patalpų nuomos kaina, galėtų atitikti CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, kurie leistų pripažinti sutarties vykdymo suvaržymą, darantį jos vykdymą labai sudėtingų, ir dėl to leidžiantį koreguoti sutarties vykdymą. Tačiau nagrinėjamu atveju CK 6.204 straipsnio norma negali būti taikoma – ji taikytina tik tuo atveju, kai sutartis sudaryta šalių susitarimu. Šiuo atveju negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta viešo konkurso būdu ir sutarties šalių laisvės principas susitarti dėl kitokių nuomos sutarties sąlygų ribojamas tiek viešosios teisės principo normų, tiek viešojo konkurso tikslų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors sutarties 22 punktu nustatyta, kad bet kokius šalių susitarimus pakeisti ir papildyti sutartį turi pasirašyti šalių atstovai ir tai yra sudėtinė sutarties dalis, tačiau tokia sutarties nuostata nereiškia, kad šalys turi teisę susitarti dėl bet kokių sutarties jos sąlygų keitimo ar pildymo, t. y. kad turi teisę keisti esminę valstybės turto nuomos sutarties sąlygą – kainą. Minėta, kad sutarties laisvės principas yra ribojamas valstybės turto nuomos santykiuose taikytinu viešosios teisės principu, todėl teismai nepagrįstai šalių susitarimą pakeisti viešo konkurso būdu nustatytą valstybinio turto nuomos kainą pripažino pagrįstu ir atitinkančiu teisės normas.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, pripažindamas šalims teisę susitarti, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatą. Šia norma nustatyti iš esmės pasikeitusių aplinkybių, varžančių sutarties vykdymą, atsiradimo teisiniai padariniai – teismas gali nutraukti sutartį arba pakeisti sutarties sąlygas. Pažymint tai, kas pirmiau išdėstyta, kad šalys, sudariusios valstybės turto nuomos sutartį viešo konkurso būdu negali susitarti dėl esminių sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau esant tokiai situacijai, kai sutarties vykdymas vienai šaliai tampa sudėtingesnis, sutartis gali būti nutraukiama ir skelbiamas naujas konkursas šioms negyvenamosioms patalpoms išnuomoti.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės turto nuomą, todėl netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nurodyti pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 17,85 Lt. Teisėjų kolegijai nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
Pranas Žeimys