Civilinė byla Nr. 2A-347-881/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10933-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.11.1.; 2.5.8.11.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1341-734/2015 pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui AB „Citadele“ bankas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kreditavimo sutarties atnaujinimo, kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo bei vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo P. Š..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

   Ieškovas D. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo AB „Citadele“ banko pasirašytos 2010 m. balandžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. KSO5/930 vienašališką nutraukimą nuo 2014 m. balandžio 28 d. nepagrįstu ir neteisėtu; 2) atnaujinti 2010 m. balandžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. KSO5/930 galiojimą ir pakeisti tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytos 2010 m. balandžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. KSO 5/930 specialiosios dalies (aktualios redakcijos) sąlygas, nustatant, kad kreditavimo sutartyje numatytas  galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2015 m. gruodžio 31 d., negrąžinto kredito likučio mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis – pirmosios likusio kredito įmokos sumokėjimą atidedant iki 2015 m. birželio 1 d., o antrosios likusio kredito įmokos sumokėjimą atidedant iki 2015 m. gruodžio 31 d.; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti negrąžintų kredito įmokų pagal 2010 m. balandžio 23 d. kreditavimo sutartį Nr. KSO5/930 (su vėlesniais pakeitimais) likutį, t. y. sumažinti banko nurodytą likusio ieškovo negrąžinto kredito įmokų sumą (skolos likutį) laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. sumokėtų 23 559 Eur netesybų (delspinigių) suma, taip pat iki teismo sprendimo priėmimo dienos sumokėtų piniginių sumų dalimi; 4) panaikinti Vilniaus miesto 45-jo  notaro biuro notarės J. K. atsakovo AB „Citadelė“ banko naudai išduotą 2014 m. birželio 3 d. vykdomąjį įrašą Nr. JK-3349 dėl 213 586,83 Lt sumos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

  Nurodė, kad 2010 m. balandžio 23 d. šalys pasirašė kreditavimo sutartį Nr. KSO5/930, pagal kurią ieškovui iki 2014 m. gegužės 23 d. buvo suteiktas lengvatinis 290 000 Eur kreditas, kurio paskirtis – investiciniam projektui „Augalininkystės ūkio modernizavimas“ finansuoti, žemės ūkio technikai pirkti. 2010 metais atsirado nenugalimos jėgos aplinkybės, kurios paaiškėjo tik 2010 m. birželio mėn. pradžioje ir 2010 m. rudenį, t. y. dėl blogų oro sąlygų ieškovas prarado investicijas į grūdinių kultūrų pasėlių plotus, ūkis patyrė apie 300 000 Lt nuostolių. Dėl šios priežasties sutriko visų ūkio finansinių įsipareigojimų vykdymas, apie ką buvo informuoti visi kreditoriai, įskaitant AB „Citadele“ banką. Ieškovui vykdant projektą „Augalininkystės ūkio modernizavimas“ Nr. 1VM-KP-08-3-001915-PR001 pagal 2009 m. liepos 24 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities paramos sutartį Nr. 1VM-KP-08-3-001915-PR001, 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo gautos 690 560 Lt paramos lėšos į AB „Citadele“ banke esančią sąskaitą, kurias ieškovas buvo įsipareigojęs pervesti UAB „Konekesko Lietuva“. Šių lėšų pervedimas buvo iš anksto suderintas su AB „Citadele“ banku, tačiau pastarasis nesilaikė susitarimo/ įsipareigojimo ir 2010 m. spalio 1 d. UAB „Konekesko Lietuva“ pervedė tik   360 580 Lt sumą, 299 333,85 Lt nusirašydamas kredito įmokoms pagal Kreditavimo sutartį padengti, todėl ieškovas liko skolingas UAB „Konekesko Lietuva“ 329 980 Lt. Dėl šios priežasties UAB „Konekesko Lietuva“ 2011 m. kovo mėn. pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą ir pritaikė ieškovo viso turto ir piniginių lėšų areštą, kas dar labiau apsunkino ir taip dėl force majeure aplinkybių atsiradimo tuo metu buvusią sudėtingą ieškovo finansinę padėtį. Dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties ieškovas ne kartą kreipėsi į banką ir prašė atidėti mokėjimus arba einamojo mokėjimo ir palūkanų padengimui panaudoti 2010 m. balandžio 23 d. Įkeitimo sutarties pagrindu banko naudai įkeistą 28 962 Eur terminuotą indėlį. Šį klausimą bankas išsprendė tik 2013 m. sausio 8 d., priėmęs sprendimą pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas, t. y. nutraukti bankui įkeisto terminuoto indėlio sutartį ir indėlio lėšomis dengti nuo 2012 m. spalio 1 d. pradelstas kredito įmokas. Ieškovo manymu, atsakovas, nespręsdamas iš karto ieškovo prašymo dėl įkeisto indėlio panaudojimo kredito įmokoms dengti, piktnaudžiavo, nes laikotarpiais, kai įmokų mokėjimas buvo neatidėtas, skaičiavo delspinigius. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2013 m. sausio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyti šeši kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimai, nes ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutarties sąlygų dėl 2010 – 2011 metais įvykusių force majeure sąlygų, t. y. dėl gamtinių sąlygų ieškovo ūkį ištikus nederliui, ieškovui laiku negavus iš Nacionalinės mokėjimo agentūros tiesioginių išmokų už pasėlių plotus, dėl ko ieškovo finansinė padėtis nepagerėjo.

  2012 m. liepos 9 d. tarp ieškovo D. Š., atsakovo AB „Citadele“ banko ir Nacionalinės mokėjimo agentūros buvo pasirašytas trišalis susitarimas dėl išmokų pervedimo Nr. TSR-262, kuriuo šalys, atsižvelgdamos į tai, kad kredito gavėjas planuoja kreditą ar jo dalį pagal Kreditavimo sutartį grąžinti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gautos išmokos lėšomis, susitarė, kad tiesioginės išmokos bus pervedamos į AB „Citadele“ bankui įkeistą banko sąskaitą, ir šiomis išmokomis bus dengiamos kredito gavėjo bankui mokėtinos sumos. Nepaisant Trišalio susitarimo, ieškovui skirtos tiesioginės išmokos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros banko nepasiekė, t. y. visos lėšos buvo pervestos ieškovo atžvilgiu galimai nepagrįstą ir neteisėtą išieškojimą vykdantiems antstoliams dėl kitų kreditorinių reikalavimų išieškojimo. Šios aplinkybės taip pat apsunkino ieškovo finansinę padėtį, dėl ko jis negalėjo tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas ne kartą kreipėsi į banką dėl kredito sutarties restruktūrizavimo, vykdė banko nurodymus, teikdamas informaciją apie ūkio finansinę padėtį, pateikė 2013 m. birželio 17 d. Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos kopiją, 2013 m. birželio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą maksimalaus Sutartinio įkeitimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas banko naudai įkeitė visas esamas ir būsimas reikalavimo teises į gaunamas išmokas (dotacijas) iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus pagal 2013 m. birželio 17 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką su visais jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Tačiau bankas, žinodamas, kad bet kuriuo atveju (vėliausiai iki 2014 m. birželio 1 d.) bus gautos tiesioginės išmokos banko naudai įkeistų reikalavimo teisių pagrindu, atsiuntė ieškovui 2014 m. balandžio 4 d. Įspėjimą Nr. R2.2-9/2363 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“. Ieškovo teigimu, bankas kreditavimo sutartį nutraukė neteisėtai.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad šeši šalių susitarimai dėl 2010 m. balandžio 23 d. kreditavimo sutarties Nr. KS05/930 pakeitimų tarp ieškovo ir atsakovo rodo, kad ieškovas nevykdė kreditavimo sutarties sąlygų, ir jo prašymų pagrindu bankas sutikdavo atidėti kredito mokėjimo terminus. 2013 m. kovo 13 d. pranešimu Nr. MB7.6/179 atsakovas nurodė, kad ieškovas nevykdo 2013 m. sausio 21 d. susitarimo Nr. 6 dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir įsiskolinimas bankui 2013 m. kovo 13 d. sudaro 20 133,08 Eur, t. y. nepadengta kredito įmoka, nesumokėtos palūkanos už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. bei priskaičiuoti delspinigiai. 2014 m. balandžio 4 d. įspėjimu Nr. R.2-9/2363 atsakovas ieškovui nurodė, kad ieškovas yra pradelsęs 360 dienų vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, ir 2014 m. balandžio 3 d. laiku neįvykdyti mokėjimai sudaro: 96 829,39 Eur nesumokėto kredito, 481,71 Eur nesumokėtų palūkanų, 1 239,69 Eur nesumokėtų palūkanų, todėl, atsakovas, vadovaudamasis  kreditavimo sutarties bendrosios dalies 7.3 punktu, pranešė, kad nuo 2014 m. balandžio 28 d. kreditavimo sutartį nutraukia ir, ieškovui iki šios datos neįvykdžius įsipareigojimų, bankas pradės priverstinį  išieškojimą. Teismas sprendė, kad bankas turėjo pagrindą nutraukti kreditavimo sutartį, tai numatė ir šalių pasirašytos kredito sutarties 7.2 punktas ir 7.2.1 punktas, kuriuose nurodyta, jog bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis  palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku ilgiau kaip 30 dienų negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, ir, pagal sutarties 7.4 punktą, toks pažeidimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 1 d.), o 2014 m. balandžio 4 d. įspėjime ieškovui bankas nurodė, kad ieškovas yra praleidęs 360 kalendorinių dienų vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Todėl teismas padarė išvadą, jog bankas pagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis kredito sutarties tinkamai įvykdyti negalėjo dėl  kitų kreditorių pradėtų išieškojimų bei 2010 – 2011 metais ūkį ištikusio nederliaus dėl blogų gamtinių sąlygų (force majeure). Teismas pažymėjo, kad ieškovas, žinodamas, kad turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kreditavimo sutartį su atsakovu sudarė savo rizika, todėl įsipareigojimai kitiems kreditoriams negali būti pripažinti pateisinama priežastimi, dėl kurios sutriko ieškovo įsipareigojimų bankui vykdymas. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, liudijančius apie 2010 – 2011 metais blogas gamtines sąlygas, dėl kurių jo ūkį ištiko nederlius, tačiau ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutartį su banku 2010 m. balandžio 23 d., jau žinojo apie 2010 metais jo iššalusias pasėtas kultūras, todėl kreditavimo sutarties sudarymas, teismo nuomone, taip pat vertintinas kaip ūkininko rizika. Be to, teismas pažymėjo, kad bankas vertino ieškovo sunkią finansinę padėtį ir, tenkindamas ieškovo prašymus, iki 2014 metų balandžio mėnesio šešis kartus keitė kreditavimo sutarties sąlygas, atidėdamas kredito įmokų grąžinimą, tačiau ieškovas nevykdė ir pakeistų sutarties sąlygų, dėl ko 2014 metų balandžio mėnesiui susidarė tokia situacija, kad ieškovas pradelsė 360 dienų įvykdyti įsipareigojimus bankui, todėl ieškovo argumentai, kad bankas, keletą kartų pakeitęs sutarties vykdymo tvarką, tą patį galėjo padaryti ir 2014 metais ir tyčia to nepadarė, vertintini kritiškai, kaip visiškai nepagrįsti, piktnaudžiaujantys banko atžvilgiu. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis finansiškai pajėgus įvykdyti kredito sutarties įsipareigojimus iki 2015 m gruodžio 31 d.,  nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad susidariusi situacija bei aplinkybės laikytinos sutarties vykdymo suvaržymu, pakeičiančiu sutartinių prievolių pusiausvyrą. Ieškovas, žinodamas tikrąją savo ūkio finansinę padėtį, įsipareigojo bankui vykdyti kredito sutartį pasirašytomis sąlygomis; ieškovas neįrodė CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurios gali būti pripažintos varžančios sutarties vykdymą, todėl antrąjį ieškinio reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CK 6.204 str.).

Teismas taip pat sprendė, kad atmestinas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti negrąžintų kredito įmokų pagal 2010 metų balandžio 23 d. kreditavimo sutartį likutį. Teismas pažymėjo, kad šalys privalo vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus, sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.200 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). Kredito sutartimi bei jos pakeitimais sutarties šalys susitarė dėl netesybų (CK 6.71 str., 6.72 str.), kaip šalys nurodo, ieškovas atsakovui yra sumokėjęs 21 989,14 Eur delspinigių. Ieškovas, pasirašydamas susitarimus dėl kreditavimo sutarties pratęsimų, nekėlė klausimo, kad jam nustatyti neadekvačiai dideli delspinigiai, t. y. sutiko su jų dydžiu ir juos yra sumokėjęs, todėl nėra pagrindo jų perskaičiuoti, be to, pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, netesybos nemažinamos, jeigu jos yra sumokėtos.

Ieškinio reikalavimą dėl vykdomojo įrašo panaikinimo teismas atmetė kaip išvestinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas D. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo nurodytas ir rašytiniais įrodymais pagrįstas aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, kuris sąlygoja išsamaus, o ne formalaus sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo būtinybę. Ginčo kreditavimo sutartis nebuvo paprasta komercinė kredito ar paskolos sutartis, o tikslinė lengvatinė ir sudaryta vadovaujantis Finansų inžinerijos priemonių administravimo taisyklėmis. Ieškovui suteiktas kreditas nebuvo banko lėšų paskolinimas – tai buvo valstybės ir Europos Sąjungos fondų pinigai, kuriuos administravo UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, o bankas tebuvo finansinis tarpininkas, atlikęs vienintelę tarpinę funkciją – juos išskolinęs ūkio subjektams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek Nacionalinė mokėjimo agentūra, tiek UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ neprieštaravo dėl kreditavimo sutarties termino pratęsimo iki 2015 m. gruodžio 31 d., ir visiškai nepagrįstai taikė teisės normas dėl vienašališko sutarties nutraukimo, neatsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiškumą.

2. Teismas neatsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes dėl banko nesąžiningo elgesio ir susiklosčiusios faktinės situacijos, jos neanalizavo, sprendime nenurodė ir nemotyvavo, kodėl atitinkamos ieškovo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos. T. y. teismas neatsižvelgė, kad sutarties nutraukimo metu bankui buvo grąžinta beveik 80 proc. itin didelio kredito sumos, padengtos visos palūkanos ir netgi nepagrįstai priskaičiuoti delspinigiai; bankas sutartį nutraukė likus nepilnam mėnesiui iki sutarties pabaigos, net ir žinodamas, kad netrukus bus gautos piniginės lėšos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (kaip paaiškėjo, trūko tik paties banko prašymo Nacionalinei mokėjimo agentūrai); bankas žadėjo spręsti klausimą dėl sutarties galiojimo pratęsimo, jeigu bus gautos lėšos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, tačiau net ir jų dalį gavęs (47 618,99 Lt) bei žinodamas apie neabejotiną kitos lėšų dalies gavimą (130 797,42 Lt), nesulaukęs sutarties termino pabaigos, nutraukė sutartį prieš terminą ir nesvarstė galimumo išsaugoti sutartį, suteikiant ieškovui galimybę per papildomą terminą įvykdyti prievoles ir visiškai atsiskaityti su banku.

3. Teismas ignoravo ieškovo nurodytas aplinkybes, kad bankui vienašališkai nutraukiant sutartį buvo pažeistos sutarties nutraukimo procedūros. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad gavęs 2014 m. balandžio 4 d. įspėjimą, ieškovas pateikė bankui 2014 m. balandžio 22 d. pakartotinį prašymą dėl kreditavimo sutarties nenutraukimo, paskolos restruktūrizavimo ir sutarties galiojimo termino pratęsimo, taip pat pasiūlė papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones. Bankas į šį ieškovo prašymą neatsakė, jokio papildomo pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą pateikta nebuvo. Taigi, esant situacijai, kai ieškovas iki sutarties nutraukimo pasiūlė įvykdyti sutartį ir nurodė įvykdymo būdus, tas pats 2014 m. balandžio 4 d. įspėjimas negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą nuo 2014 m. balandžio 28 d. Šiuo atveju buvo pažeista CK 6.218 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra. Be to, 2014 m. balandžio 4 d. įspėjime nėra nurodytas konkretus kreditavimo sutarties 7.2. papunktis, kurio pagrindu kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą, o įspėjimo terminas neatitinka sutarties 7.3. punkte nustatytų terminų. Teismas taip pat nepasisakė dėl iki tol susiklosčiusios banko elgesio praktikos, t. y. kad iki tol bankas mokėjimų vėlavimų nelaikė esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu.

4. Teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar konkrečioje situacijoje visgi buvo padarytas esminis kreditavimo sutarties pažeidimas CK 6.217 straipsnio kontekste. Teismas neatsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes bei priežastis, dėl kurių kreditavimo sutarties pažeidimas turėjo ir turėtų būti pripažintas neesminiu, t. y. kad ieškovo vėlavimas vykdyti kredito sutartį atsirado dėl pateisinamų ir objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, apie kurias bankas buvo nuolat informuojamas; termino praleidimo bankas niekuomet nelaikė esminiu sutarties pažeidimu; bankas žadėjo ieškovui svarstyti kredito įmokų termino atidėjimo klausimą, jeigu bus gauta bent dalis tiesioginių išmokų lėšų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, tačiau pažado netesėjo; net ir po sutarties nutraukimo bankas 2014 m. gegužės 30 d. gavo 130 797,42 Lt sumą, o apie tai, kad neišvengiamai bus gautos atitinkamo dydžio lėšos, bankas žinojo dar iki sutarties nutraukimo, taigi bankas gavo tai, ką tikėjosi gauti; tai, kad ieškovas vėlavo mokėti kredito įmokas ir palūkanas, tačiau visgi jas mokėjo, be to, pateikė realų pasiūlymą, kaip išspręsti sutarties visiško įvykdymo klausimą, nesudarė pagrindo bankui nesitikėti, kad sutartis bus neįvykdyta per pratęstą terminą; ieškovo kreditavimo sutarties nutraukimo nuostoliai, palyginti su banko nuostoliais, bus neadekvatūs bei neproporcingi. Remiantis CK 6.209 straipsnio 4 dalimi, negalima nutraukti sutarties, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (šiuo atveju – 20 proc.).

5. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad ieškovas kreditavimo sutarties sudarymo metu žinojo apie force majeure aplinkybes. Sutarties sudarymo metu ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti nei apie nenugalimo jėgos aplinkybes, nei apie derliaus negavimą, atitinkamai tuo metu neturėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.

6. Įmokų mokėjimo terminas per visą sutarties laikotarpį buvo atidėtas tik tris kartus, kitų susitarimų atvejais buvo tik keičiamos tam tikros sutarties sąlygos. Priešingai nei teigia bankas, sutarties galiojimo terminas papildomais susitarimais ne tik kad nebuvo pratęstas, bet netgi sutrumpintas (nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. gegužės 23 d.). Be to, priešingai nei nurodė teismas, ieškovas pagal galimybes vykdė sutartį pakeistomis sąlygomis, tačiau dėl 2010 metų nederliaus ir jokių pajamų nesugeneravimo ieškovui pritrūko maždaug vienerių metų, kad galėtų pilnai atsiskaityti su banku pagal sutartį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagrindinės prievolės pagal sutartį nepilną įvykdymą sąlygojo ir pats bankas, pavėluotai panaudodamas bankui įkeistą 100 000 Lt indėlį ir priskaičiuodamas nepagrįstus delspinigius, todėl teismo teiginiai, kad ieškovas piktnaudžiavo banko gerumu, vertintini kritiškai.

7. Tai, kad bankas gavo tiesiogines išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, taip pat ta aplinkybė, kad ieškovas ir 2014 metais deklaravo pasėlius, vykdo ūkininko veiklą, liudija, kad ieškovas gali įvykdyti sutartį. Be to, teismas neprašė jokios papildomos informacijos dėl pajamų ar sutarties vykdymo galimybių.

8. Šiuo atveju buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas pakeisti sutarties sąlygas teismo sprendimu CK 6.204 straipsnio ir/ ar 6.223 straipsnio pagrindu, kadangi: bankas neatsakė nei į vieną ieškovo prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir nuo 2014 m. sausio 20 d. bankui pateikto ieškovo prašymo dėl sutarties sąlygų pakeitimo buvo praėję daugiau kaip du mėnesiai; bankas iš esmės pažeidė Bankų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje ir CK 6.38 straipsnyje bei 6.200 straipsnyje įtvirtintus prievolių vykdymo principus; iš esmės pasikeitė sutarties šalių pusiausvyra, t. y. bankui elgiantis nesąžiningai ir esant komplikuotai bei bankui žinomai situacijai, ieškovui iš esmės padidėjo kreditavimo sutarties įvykdymo kaina (bankui piktnaudžiaujant ir nuolat skaičiuojant neadekvačius delspinigius, visi nemažo dydžio mokėjimai dengia tik banko netesybas ir dalį palūkanų, faktiškai nedengiant kredito įmokų).

9. Ieškovas neprašė sumažinti netesybų ar pakeisti netesybų dydžio, kuris buvo numatytas kreditavimo sutartyje. Ieškovas prašė teismo įvertinti, ar konkrečioje situacijoje atitinkamais laikotarpiais bankas veikė sąžiningai ir pagrįstai priskaičiavo atitinkamo dydžio delspinigius, o nustačius atitinkamą faktą, įpareigoti banką perskaičiuoti negrąžintų kredito įmokų likutį. Tai, kad netesybos yra sumokėtos, neeliminuoja galimybės delspinigius perskaičiuoti. 2010 metais, kai egzistavo force majeure aplinkybės, bankas, net ir būdamas apie jas informuotas, nesivadovavo CK 6.212 straipsnio nuostatomis, minėtu laikotarpiu neatleido ieškovo nuo atsakomybės ir nepagrįstai skaičiavo netesybas: 2 279,81 Eur delspinigių ir 1 859,44 Eur baudą (neaišku, kokiu pagrindu). Be to, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 6 d. (kai buvo pateiktas pirmasis ieškovo prašymas dėl įkeisto indėlio panaudojimo) iki 2013 m. sausio 21 d. (kai buvo pasirašytas susitarimas Nr. 6) bankas, užuot gerokai anksčiau panaudojęs indėlio lėšas ir nesudaręs sąlygų delspinigiams atsirasti, nepagrįstai priskaičiavo 6 928,74 Eur delspinigių. Taip pat nuo 2012 m. spalio 1 d. bankas nebeatidėjo kredito įmokų mokėjimo terminų ir visą laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. iki pat šiol skaičiavo ir skaičiuoja neadekvačius ir neprotingus delspinigius. Šiuo laikotarpiu ieškovui buvo priskaičiuota 12 491,01 Eur delspinigių. Taigi likusio negrąžinto kredito suma turėtų būti mažinama ieškovo 2010 – 2014 metais sumokėta 23 559 Eur suma, nes bankas, veikdamas nesąžiningai, ieškovo sumokėtas sumas panaudojo tik nepagrįstai priskaičiuotiems delspinigiams dengti, taip sukurdamas nuolatinę įmokų ir palūkanų mokėjimo vėlavimo situaciją.

10. Teismas visiškai ignoravo ieškovo nurodytas aplinkybes dėl banko piktnaudžiavimo ir nesąžiningo elgesio, susijusio su banko naudai įkeistu 100 000 Lt indėliu ir jo panaudojimo laiku bei aplinkybėmis; jų nenagrinėjo ir nepasisakė spręsdamas klausimą tiek dėl banko sąžiningumo konkrečiuose teisiniuose santykiuose, tiek dėl įmokų perskaičiavimo delspinigių sąskaita ir kt. Be to, bankas galimai sąmoningai slepia informaciją apie ieškovo terminuotą indėlį ir už jį mokėtinas palūkanas.

11. Teismas, nepagrįstai ir neteisėtai atmetęs ieškinio reikalavimus dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu, sutarties galiojimo atnaujinimo ir sutarties sąlygų pakeitimo, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo ieškovo išvestinio reikalavimo dėl vykdomojo įrašo panaikinimo.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį atsakovas AB „Citadele“ bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kreditavimo sutarties specifiką. Bankas savo rizika ir savo sąskaita skolina ūkio subjektams, pateikusiems Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos išduotą tinkamumo gauti paskolą pažymą ir įgyvendinantiems investicinius projektus pagal finansų inžinerijos priemonių tikslus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurios gali būti pripažintos varžančios sutarties įvykdymą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl lėšų pervedimo UAB „Konekesko Lietuva“. Priešingai, byloje pateikti įrodymai liudija, kad ieškovas bankui 2010 m. spalio 1 d. pateikė prašymą 2010 m. rugsėjo 1 d. įmokai pagal kreditavimo sutartį dengti nukreipti lėšas iš gautos paramos, kuri nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. yra ūkio specialiojoje sąskaitoje, skirtai ES paramai gauti. Atsižvelgdamas į tai, bankas 2010 m. spalio 1 d. nustatyta tvarka nuo ieškovo sąskaitos prievolei pagal kreditavimo sutartį įvykdyti nusirašė 299 333,85 Lt. Pagal ieškovo pateiktus prašymus bankas pakeitė, be kita ko, esmines kreditavimo sutarties sąlygas, todėl nesuprantami ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie banko nesąžiningumą bei bendradarbiavimo principo pažeidimą. Ieškovo prašymu sutarties sąlygos buvo pakeistos net 6 kartus, o susitarimas Nr. 2 buvo sudarytas atsižvelgiant į ieškinyje nurodomą force majeure aplinkybę. Taigi net jeigu būtų daroma prielaida, kad tam tikros aplinkybės būtų turėjusios kokios nors neigiamos įtakos, sutarties šalys pakeitė sutartines prievoles taip, kad eliminuotų galimų neigiamų padarinių įtaką ieškovui, ir būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutarties pakeitimus pagal jo pasiūlytas sąlygas, prisiėmė naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sutarties vykdymui, riziką. Nagrinėjamoje byloje ieškovas tik deklaratyviai nurodo, kad tenkinus ieškinį, turės galimybę vykdyti prievoles, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jo gebėjimą padengti visą skolą per nustatytą terminą. Byloje esantys įrodymai liudija priešingai – ieškovo neįvykdytos prievolės kitiems kreditoriams siekia apie pusę milijono litų. Tikėtinumą, jog ieškovas, pakeitus sutartį, tinkamai įvykdys prievoles, paneigia ir kreditavimo sutarties vykdymo istorija. Tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą ieškovas grindžia aplinkybėmis, kilusiomis prieš keletą metų. Taigi ieškovo veiksmai, kreipiantis į teismą tik praėjus ilgam laiko tarpui nuo jo nurodomų aplinkybių atsiradimo, savaime paneigia ieškovo prielaidą, kad šios aplinkybės turėjo esminės neigiamos įtakos ieškovo prievolių, kylančių iš sutarties, vykdymui. Ieškovo, banko ir Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sudarytuose susitarimuose dėl išmokų pervedimo bankui nėra nustatyta pareiga teikti agentūrai ieškovo nurodytus prašymus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliaciniame skunde ieškovas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai bei patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl ieškovo prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

   Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo, sutarties sąlygų pakeitimo ir banko įpareigojimo perskaičiuoti sumokėtas kredito įmokas, sumažinant skolos dydį sumokėtų netesybų suma.

Dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo

Byloje nustatyta, kad 2010 m. balandžio 23 d. šalys sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas (atsakovas), neviršydamas sutarties specialiojoje dalyje nustatytų apribojimų, įsipareigojo suteikti kredito gavėjui (apeliantui) sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tikslinei paskirčiai specialiojoje dalyje nurodyto dydžio kreditą, o kredito gavėjas įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis priimti kreditą, jį grąžinti, sumokėti sutartyje nustatytas palūkanas ir įvykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus (sutarties bendrosios dalies 2.1.p.).

Taigi tarp šalių, kaip ir nurodyta jos pavadinime, buvo sudaryta kredito sutartis, t. y. sutartis dėl piniginių lėšų (kredito) suteikimo (CK 6.881 str. 1 d.). Aplinkybė, kad sutartis buvo tikslinės paskirties, o būtent, investiciniam projektui „Augalininkystės ūkio modernizavimas“ finansuoti, nėra pagrindas teigti, kad spręsdamas vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, teismas neturėtų vadovautis įstatymų nuostatomis ir (ar) sutarties sąlygomis, reglamentuojančiomis sutarties nutraukimą.

2014 m. balandžio 4 d. įspėjime „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ bankas nurodė, kad apelianto sutartiniai įsipareigojimai yra pradelsti daugiau kaip 360 dienų, o neįvykdyti mokėjimai, 2014 m. balandžio 3 d. duomenimis, yra 96 829,39 Eur, todėl, vadovaudamasis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 7.3. punktu, bankas pranešė apeliantui, kad nuo 2014 m. balandžio 28 d. nutraukia sutartį.

Sutarties 7.3. punkte nustatyta, kad esant sutarties 7.2. punkte nurodytoms aplinkybėms, bankas turi teisę nutraukti sutartį pranešdamas kredito gavėjui apie tai raštu ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų. Remiantis sutarties 7.2. punktu, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, esant bent vienam iš šių pagrindų: 7.2.1. – kredito gavėjas laiku ilgiau kaip 30 dienų negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų; 7.2.2. – kredito gavėjas kreditą ar jo dalį panaudoja ne pagal sutartyje numatytą tikslinę paskirtį; 7.2.3. – pažeidžiamos Užtikrinimo sutartys arba šios Užtikrinimo sutartys pripažįstamos negaliojančiomis; 7.2.4. – paaiškėja, kad kredito gavėjo pareiškimai ir garantijos, išdėstyti sutarties 8.1. p., taip pat bet kuri kita kredito gavėjo bankui suteikta informacija yra neteisinga ar klaidinanti arba kredito gavėjas apskritai nepateikė informacijos, turinčios esminės reikšmės šios sutarties galiojimui, vykdymui ar pasibaigimui; 7.2.5. – areštuojamas ar nukreipiamas išieškojimas į kredito gavėjo ar bankui įkeistą turtą bei areštas nepanaikinamas ilgiau kaip dvidešimt kalendorinių dienų; 7.2.6. – iki sutarties termino pabaigos išaiškėja konkrečios aplinkybės, leidžiančios manyti, kad kredito gavėjas nesugebės laiku ir tinkamai grąžinti kredito, sumokėti palūkanų ar įvykdyti kitų  sutartinių įsipareigojimų; 7.2.7. – kredito gavėjas pažeidžia savo įsipareigojimus, numatytus bendrosios dalies 6.4. punkte, ir nepateikia bankui priimtinų papildomų garantijų savo įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti; 7.2.8. – kredito gavėjas pažeidžia kitomis tarp banko ir kredito gavėjo sudarytomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus; 7.2.9. – kredito gavėjui inicijuojamos bankroto, restruktūrizavimo, reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo procedūros; 7.2.10. – atsiranda kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos aplinkybės, kurioms esant bankas įgyja teisę nutraukti sutartį ir/ ar pradėti skolos išieškojimą; 7.2.11. – kredito gavėjas nevykdo kitų, specialiosios dalies 6 punkte numatytų įsipareigojimų. Nors minėtame 2014 m. balandžio 4 d. įspėjime bankas nenurodė konkretaus (iš išvardytų) sutarties nutraukimo pagrindo, iš to, kokią informaciją bankas įspėjime pateikė (apie pradelstus įsipareigojimus), logiškai seka, kad bankas pasinaudojo teise nutraukti sutartį 7.2.1. punkto pagrindu.

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Be to, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 str. 5 d.). Sutartinio ir įstatyminio vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad sutarties bendrosios dalies 7.2. punkte nurodytos aplinkybės, kuriomis remdamasis bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra esminiai sutarties pažeidimai (sutarties bendrosios dalies 7.3. p.). Taigi, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, priešingai nei teigia apeliantas, neturėjo vertinti, ar padarytas sutarties pažeidimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo požymius, atitinkamai neturėjo analizuoti apelianto nurodytų aplinkybių, kuriomis apeliantas įrodinėjo buvus neesminį (pagal CK 6.217 str. 2 d.) sutarties pažeidimą, o turėjo tik nustatyti, ar egzistavo sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai.

Nors kasacinis teismas yra taip pat pažymėjęs, kad sutartyje nurodyti sutarties nutraukimo pagrindai, kaip sutarties sąlygos, gali būti vertinamos teismo teisėtumo aspektu, t. y. ar neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014), nagrinėjamoje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas, kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas sutarties 7.2.1. punktu besąlygiškai nesivadovavo, nes sutartį nutraukė apelianto įsipareigojimams esant pradelstiems ne 30, o daugiau kaip 360 dienų, t. y. apelianto atžvilgiu veikė palankiau, nei sutartis jam suteikė teisę elgtis, todėl vertinti, ar sutarties 7.2.1. punktas atitinka bendruosius teisės principus, nagrinėjamu atveju nėra ir faktinio pagrindo.

Ginčydamas vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumą, apeliantas taip pat remiasi CK 6.209 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, sutartis negali būti vienašališkai nutraukta, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Tačiau apeliantas neatsižvelgia į tai, kad minėta įstatymo nuostata yra taikoma esant CK 6.217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam sutarties nutraukimo pagrindui (t. y. neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą terminą), o nagrinėjamu atveju sutartis buvo nutraukta pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį, todėl apelianto minima teisės norma šiam atvejui netaikoma.

Apelianto teigimu, nutraukiant sutartį taip pat buvo pažeista sutarties nutraukimo procedūra. Anot apelianto, bankas negalėjo nutraukti sutarties 2014 m. balandžio 4 d. įspėjimo pagrindu, nes apeliantas buvo pateikęs bankui 2014 m. balandžio 22 d. pakartotinį prašymą dėl kreditavimo sutarties nenutraukimo, paskolos restruktūrizavimo ir sutarties galiojimo termino pratęsimo, taip pat pasiūlė papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, į kurį bankas neatsakė ir papildomo pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą nepateikė.

CK 6.218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo. Kaip matyti iš apelianto 2014 m. balandžio 22 d. pakartotinio prašymo, pastarajame apeliantas išdėstė motyvus, kodėl nesutinka su sutarties nutraukimu, ir paprašė banko nenutraukti sutarties bei svarstyti apelianto pateiktus prašymus dėl paskolos restruktūrizavimo ir sutarties galiojimo termino pratęsimo (2 t., b. l. 177-178). Taigi pateiktame prašyme apeliantas nepateikė pasiūlymo įvykdyti sutartį (sumokėti pradelstus įsiskolinimus), bet paprašė pakeisti sutarties sąlygas, kas reiškia, kad pagrindo taikyti CK 6.218 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrinį sutarties nutraukimo apribojimą nagrinėjamu atveju nebuvo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais (įskaitant sutarties nutraukimą), jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai. Taip pat ta aplinkybė, kad atsiradus sutarties nutraukimo pagrindui, sutarties šalis ne iš karto pasinaudoja teise nutraukti sutartį, nereiškia, kad ji netenka teisės, esant pagrindui, nutraukti sutartį ir ateityje, todėl apelianto argumentai, kad teismas nepasisakė dėl iki sutarties nutraukimo buvusios banko elgesio praktikos reaguojant į apelianto mokėjimų vėlavimus, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

Savo teiginio, kad banko nustatytas įspėjimo terminas neatitinka sutarties 7.3. punkte nustatytų terminų, apeliantas nemotyvavo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad sutarties nutraukimo procedūra šiuo aspektu buvo pažeista.

Dėl sutarties pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu

            CK 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012).

            Apeliantas teigia, kad jam iš esmės padidėjo sutarties įvykdymo kaina dėl banko priskaičiuotų delspinigių. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui atsiradusi pareiga mokėti delspinigius negali būti laikoma sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad tiek dėl pareigos mokėti delspinigius, tiek dėl jų dydžio šalys buvo sutarusios sudarytoje sutartyje, taigi apeliantui buvo žinoma, kad jam praleidus sutartyje numatytus mokėjimų terminus, jis privalės už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti bankui sutartyje nustatyto dydžio delspinigius (sutarties 7.1. p.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį, nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Todėl apelianto nurodomos aplinkybės, kad 2010 metais jis negavo derliaus, atsirado naujų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, 2012 metais bankrutavo su juo turėję atsiskaityti grūdų supirkėjai (kurios, apelianto teigimu, lėmė jo negalėjimą atsiskaityti su atsakovu), nepatvirtina pasikeitusios šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, kaip tai numatyta CK 6.204 straipsnyje.

            Teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl nesąžiningo banko elgesio pervedant lėšas kitam apelianto kreditoriui UAB „Konekesko Lietuva“. Apelianto teigimu, bankas pagal šalių susitarimą turėjo pervesti UAB „Konekesko Lietuva“ 690 560 Lt gautos paramos lėšų, tačiau 2010 m. spalio 1 d. pervedė tik 360 580 Lt, 299 333,85 Lt nusirašydamas kredito įmokoms pagal kreditavimo sutartį dengti, todėl 2011 metų kovo mėnesį UAB  „Konekesko Lietuva“ pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą iš apelianto turto, kas dar labiau apsunkino sunkią apelianto finansinę padėtį. Kaip matyti iš atsakovo pateikto apelianto prašymo, pats apeliantas 2010 m. spalio 1 d. pateikė bankui prašymą 2010 m. rugsėjo 1 d. įmokai pagal kreditavimo sutartį dengti nukreipti lėšas iš gautos paramos, esančios specialiojoje ūkio sąskaitoje Europos Sąjungos paramai gauti. Taigi, viena vertus, bankas lėšas pervedė, vykdydamas paties apelianto 2010 m. spalio 1 d. nurodymus (prašymą), kita vertus, bankas, pervesdamas dalį lėšų apelianto prievolių pagal sutartį vykdymui, negali būti laikomas atsakingu už apelianto prievolių kitam kreditoriui netinkamą vykdymą. 

            Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti pakeičiama nustatant tokias sąlygas, kurios atkurtų pažeistą sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu. Apelianto teigimu, jo pajėgumą įvykdyti sutartį pakeistomis sąlygomis patvirtina aplinkybės, kad bankas gavo tiesiogines išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, apeliantas ir 2014 metais deklaravo pasėlius, toliau vykdo ūkininko veiklą. Tačiau atsakovas nurodė, kad apelianto neįvykdytos prievolės kitiems kreditoriams siekia apie pusę milijono litų. Kadangi įrodymų, patvirtinančių, kad jo gaunamų lėšų užtektų įvykdyti prievoles atsakovui, apeliantas nepateikė, teismas neturi pagrindo spręsti, kad jo deklaruojamas pajėgumas įvykdyti sutartį pakeistomis sąlygomis yra realus.

            Be to, pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo taip pat turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nagrinėjamu atveju apeliantas remiasi aplinkybėmis, kurios buvo 2010, 2012 metais. Kaip nustatyta byloje, nuo 2010 metų šalių sudaryta sutartis buvo keičiama iš viso šešis kartus, paskutinį kartą – 2013 m. sausio 21 d. Taigi, prašydamas banko pakeisti sutarties sąlygas apeliantas turėjo įvertinti ir jo nurodomas aplinkybes, priešingu atveju, nėra pagrindo teigti, kad jos apeliantui būtų iš esmės suvaržiusios sutarties vykdymą.

            Apeliaciniame skunde apeliantas prašė pakeisti sutartį ne tik CK 6.204 straipsnio, bet ir/ ar 6.223 straipsnio pagrindu, tačiau pastarojo straipsnio taikymo sąlygų apeliantas neįrodinėjo, todėl teisėjų kolegija dėl sutarties pakeitimo remiantis CK 6.223 straipsniu plačiau nepasisako.

            Dėl banko įpareigojimo perskaičiuoti negrąžinto kredito likutį

Anot apelianto, likusio negrąžinto kredito suma turėtų būti mažinama apelianto 2010 – 2014 metais sumokėta delspinigių (netesybų) suma. Apelianto teigimu, bankas delspinigius skaičiavo nepagrįstai.

Apeliantas tvirtina, kad 2010 metais, kai egzistavo force majeure aplinkybės, bankas nesivadovavo CK 6.212 straipsnio nuostatomis, minėtu laikotarpiu neatleido ieškovo nuo atsakomybės ir nepagrįstai skaičiavo netesybas. Apelianto nurodomos force majeure aplinkybės yra derliaus negavimas 2010 metais, kas sutarties vykdymo kontekste reiškia negautas pajamas. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, todėl apelianto argumentai, kad minėtu laikotarpiu bankas turėjo atleisti jį nuo sutartinės civilinės atsakomybės remdamasis CK 6.212 straipsniu, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Apeliantas taip pat teigia, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 6 d. (kai buvo pateiktas pirmasis ieškovo prašymas dėl įkeisto indėlio panaudojimo) iki 2013 m. sausio 21 d. (kai buvo pasirašytas susitarimas Nr. 6) bankas, užuot gerokai anksčiau panaudojęs indėlio lėšas ir nesudaręs sąlygų delspinigiams atsirasti, nepagrįstai skaičiavo delspinigius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. gegužės 6 d. apeliantas bankui pateikė prašymą panaudoti įkeisto indėlio lėšas einamajai įmokai dengti arba pratęsti atsiskaitymo terminą (1 t., b. l. 110). 2011 m. liepos 22 d. šalys susitarė pakeisti sutartį, atidedant mokėjimus iki 2011 m. gruodžio 30 d. Iki 2013 m. sausio 21 d. sutarties pakeitimo (banko terminuoto indėlio įkeitimo atsisakymo ir leidimo nukreipti jį kredito dengimui) sutartis buvo pakeista dar du kartus, atidedant mokėjimus ir keičiant reikalavimo teisės į išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus įkeitimo terminą. Taigi visą apelianto nurodytą laikotarpį šalys sprendė apelianto sutartinių prievolių vykdymo klausimą, atitinkamai keitė sutarties nuostatas, ir byloje nėra duomenų, kad bankas būtų akivaizdžiai nesąžiningai naudojęsis Įkeitimo sutartimi jam suteikta teise savo nuožiūra vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto (Įkeitimo sutarties 2.2.1. p.). Dėl šios priežasties apelianto argumentai dėl nesąžiningo banko elgesio panaudojant indėlio lėšas (taigi, ir nepagrįstai skaičiuojant delspinigius) atmetami kaip nepagrįsti.

Ta aplinkybė, kad bankas, kaip nurodo apeliantas, nuo 2012 m. spalio 1 d. nebeatidėjo kredito įmokų mokėjimo terminų ir visą laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. skaičiavo delspinigius, taip pat nėra pagrindas teigti, bankas delspinigius skaičiavo nepagrįstai. Kaip ir sutarties sudarymo, taip ir jos pakeitimo atveju, sutarties šalis (išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kada sutartis gali būti kečiama teismo sprendimu) savo nuožiūra priima sprendimus dėl sutarties pakeitimo ir negali būti verčiama keisti sutartį.

Apelianto argumentas, kad bankas nemokėjo jam jokių palūkanų už terminuotą indėlį, taip pat galimai sąmoningai slepia informaciją apie už indėlį mokėtinas palūkanas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pagrindinius apelianto ieškinio reikalavimus, pagrįstai atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl vykdomojo įrašo panaikinimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

             Teisėjai                                                                                                                    Rūta Burdulienė

                                             Vilija Mikuckienė

                                                                      Vaclovas Paulikas