Civilinė byla  Nr. 2A-431-302/2010

                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos 25.2; 92

 

 (S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,

kolegijos teisėjų Marijono Greičiaus ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Julijai Štreimikienei,

dalyvaujant ieškovo VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovei Natalijai Bitiukovai, ieškovo VšĮ Lygių galimybių plėtros centro Virginijai Aleksejūnei,

atsakovo atstovei Justinai Užumeckaitei,

 

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centro ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl atsisakymo išduoti pažymėjimą taikiam susirinkimui ir eitynėms.

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėjai VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas (toliau – Stebėjimo institutas) ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centras (toliau – Plėtros centras) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė jų teisę į taikių susirinkimų laisvę; panaikinti administracijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti pažymėjimą taikiam susirinkimui ir eitynėms, kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Nurodė, kad 2009 m. kovo 4 d. pareiškėjai savivaldybės administracijos direktoriui pateikę pranešimą dėl kovo 11 d. organizuojamo taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Susirinkime turėjo dalyvauti taikūs Lietuvos gyventojai, norintys išreikšti savo nuomonę ir pasisakyti už laisvą, demokratinę ir tolerantišką Lietuvą. Tačiau savivaldybės administracijos komisija nepritarusi organizavimui eitynių, kurios prasidėtų kovo 11 d. 11.15 val. katedros aikštėje ir pasiūlė pasirinkti kitą eitynių laiką, kuris nesutaptų su tuo laiku vyksiančiais valstybinės reikšmės renginiais. Pasak pareiškėjų, tuo buvo pažeista Konstitucijos 36 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 11 straipsnio įtvirtinta teisė į taikius susirinkimus. Taip pat nurodė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant LR Susirinkimų įstatymo 10 str. nustatytus terminus, taip panaikinant pareiškėjams teisę į operatyvią jų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjų prašymas buvo išnagrinėtas LR susirinkimų įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. 2009-03-06 Renginių (susirinkimų) komisijos posėdžio metu nagrinėjant organizatorių prašymą buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje vyko kitas renginys, kuriam jau buvo išduotas leidimas, bei tai, kad organizuojant panašaus pobūdžio ir turinio susirinkimus ir eitynes, galimos priešpriešinės akcijos ir riaušės. 2009 m. kovo 9 d. buvo surengtas dar vienas Renginių (susirinkimų) komisijos posėdis, kuriame buvo derinamas kitas eitynių ir susirinkimo laikas, kuris nesutaptų su kovo 11 d. vyksiančiais valstybinės reikšmės ir kitais renginiais. Posėdžio metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininkas V. G. nurodė, kad pagal surinktą operatyvinę medžiagą yra didelė tikimybė, kad įvyks neramumai ir policija negalės užtikrinti viešosios tvarkos ir eisenos dalyvių saugumo. Atsižvelgdama į tai, Komisija siūlė keisti renginio datą, atkreipdama dėmesį į tai, kad jis būtų rengiamas palankesnėmis sąlygomis, siekiant užtikrinti renginio dalyvių, žiūrovų ar kitų asmenų saugumą. Pareiškėjai atsisakė organizuoti eitynes kitą dieną. 2009-03-06 posėdžio metu organizatoriai patikino, jog eitynės organizuojamos kaip reakcija į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą Lietuvių tautiniam centrui organizuoti patriotines eitynes „Tėvynei". Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo 2009-03-10 atsisakymą išduoti leidimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 str. 2 dalyje įtvirtintais susirinkimų laisvės ribojimo pagrindais, bei LR susirinkimų įstatymo 11 straipsniu, kuriame numatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija gali atsisakyti išduoti pažymėjimą, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos pareiškėjų eitynėms „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“, pareiškėjų teisę į taikius susirinkimus apribojo teisėtai ir pagrįstai, toks apribojimas buvo proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti visuomenės, pačių susirinkimo organizatorių saugumą, viešąją tvarką bei žmonių sveikatą.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas pareiškėjams išduoti pažymėjimą dėl suderinto susirinkimo vietos laiko ir formos pagrįstas 2009-03-06 ir 2009-03-09 vykusiuose Renginių (susirinkimų) komisijos posėdžiuose padarytomis išvadomis. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl eitynių vietos ir laiko suderinimo, pagrįstai atsižvelgė į visuomenės ir pačių eitynių organizatorių saugumą bei viešosios tvarkos užtikrinimo galimybę. Nors pareiškėjų ir Lietuvių tautinio centro eitynės buvo organizuojamos ne vienu metu, tačiau pagrįstai teigiama, kad vienos valandos laiko tarpas viešoje vietoje yra per trumpas, kad būtų galima visiškai saugiai organizuoti viena kitai priešiškas eitynes. Atsakovas neturėjo teisėto pagrindo abejoti Viešosios tvarkos valdybos pateikta operatyvine informacija, kadangi tai yra institucija, atsakinga už visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos Vilniaus mieste užtikrinimą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad organizuojant analogiško pobūdžio veiksmus jau buvo sulaukta informacijos apie rengtus priešpriešinius veiksmus ir galimas riaušes (b.l.11,84), todėl pagrįstai buvo tikėtasi, kad ir šis pareiškėjų organizuojamas susirinkimas sulauktų panašios neigiamos reakcijos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų siūlomų organizuoti eitynių metu buvo galima sulaukti veiksmų, nukreiptų prieš renginio dalyvius, todėl galėjo būti pažeistas visuomenės saugumas, viešoji tvarka ir žmonių sveikata.

Teismas dėl procedūrinių pažeidimų priimant ginčijamą sprendimą pažymėjo tai, kad 2009-03-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte buvo motyvai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, rekomendavo susirinkimą organizuoti kitą mėnesio dieną. Be to, jau 2009-03-09 posėdyje pareiškėjai buvo informuoti apie atsisakymo priežastis. Tokiu būdu pareiškėjai buvo tinkamai ir laiku informuoti apie Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymą išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjų argumentus dėl ginčijamo akto diskriminacinio pobūdžio, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos paremtas ne subjektyviomis, o objektyviomis priežastimis – visuomenės saugumo, viešosios tvarkos bei žmonių sveikatos užtikrinimo tikslais.

Pareiškėjai VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centras apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė neteisingas išvadas priimant sprendimą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantų organizuojamos eitynės buvo organizuojamos kaip reakcija konkrečiai į Lietuvos tautiniam centrui išduotą pažymėjimą surengti patriotines eitynes.

Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, o būtent, kad jau pirmo komisijos posėdžio metu apeliantai buvo linkę bendradarbiauti ir patys pasiūlė pakeisti organizuojamo taikaus susirinkimo ir eitynių laiką, t.y. vietoje 11.15 į 14.00-15.00 val., kai nevyko jokie kiti renginiai, tačiau į šį pasiūlymą nebuvo atsižvelgta.

Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nenurodė, kokia konkrečiai operatyvinė informacija buvo surinkta, kurios pagrindu buvo galima teigti, kad apeliantų organizuojamo renginio metu gali kilti neramumai ar riaušės.

Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad buvo organizuoti analogiško pobūdžio veiksmai ir buvo sulaukta informacijos apie rengtus priešpriešinius veiksmus ir galimas riaušes, kadangi iki šiol nei apeliantų iniciatyva, nei kitų organizacijų, Lietuvoje nebuvo organizuotas taikus susirinkimas ar eitynės, kurių metu būtų pasisakoma už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, žmogaus teises ir laisves, laisvą ir demokratinę Lietuvą bei kurių metu būtų kilę neramumai ar riaušės.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jų argumento, kad atsisakymas išduoti pažymėjimą buvo pateiktas pažeidus terminą ir neatitinkantis dokumentų reikalavimų, o nustačius tokius pažeidimus buvo galima konstatuoti, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjų teisę į taikių susirinkimų laisvę bei pažeidė jų teisę į gerą viešą administravimą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti, kad apeliantai perkeltų savo organizuojamą taikų susirinkimą ir eitynes į kitą dieną, nes ši teisė yra pareikštinė, o ne leidiminė ir jie neprivalėjo pakeisti organizuojamo taikaus susirinkimo ir eitynių datos.

Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, jog atsakovo atsisakymas išduoti nurodytą pažymėjimą buvo nepagrįstas, atsakovo sprendime nebuvo įvardintas nei vienas iš Susirinkimo įstatyme numatytų pagrindų, draudžiančių organizuoti susirinkimus. Be to, atsakovas nesuformulavo aiškiai siekiamų teisėtų tikslų, neįgyvendino pozityvios pareigos, neteisingai pritaikė proporcingumo testą atsisakydamas išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantų argumentai dėl ginčijamo akto diskriminacinio pobūdžio yra nepagrįsti, teismas nepagrindė, kodėl apelianto nurodytos priežastys laikytinos objektyviomis, bet ne subjektyviomis.

Be to, teismas sprendime nepasisakė dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnio pažeidimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai nustačius aplinkybes, susijusias su atsisakymu išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias susirinkimų teisę, teisės į taikius susirinkimus realizavimo tvarką, nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, todėl tokio sprendimo apeliacinio skundo argumentais, nenustačius absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, naikinti nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 329 str., 330 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas (toliau tekste – ŽTSI) ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centras (toliau tekste – LGPC) 2009-03-04 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pranešimu „Dėl 2009-03-11 taikaus susirinkimo ir eitynių „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“  nurodydami, kad minint Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dieną ir pasisakant už laisvą, demokratinę ir žmogaus teises gerbiančią Lietuvą, 2009-03-11 organizuoja taikų susirinkimą ir eitynes (b.l. 12). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento viešosios tvarkos skyrius 2009-03-05 raštu informavo ieškovus, kad jų prašymas bus nagrinėjamas Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje 2009-03-06 (b.l. 15). 2009-03-06 Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje svarstant minėtą ieškovų pranešimą dėl susirinkimo ir eitynių organizavimo, buvo nuspręsta, kad nepritarti eitynių, kurios prasidėtų kovo 11 d. 11.15 val. Katedros aikštėje, organizavimui ir pasiūlyta pasirinkti kitą eitynių laiką, kuris nesutaptų su kovo 11 d. vyksiančiais valstybinės reikšmės ir kitais renginiais (b.l. 23). Atsakovas taip pat informavo ieškovus, kad jie iki 2009-03-09 15 val. informuotų jį apie pakeistą renginio laiką ar datą, pareikšdamas prašymą (b.l. 18). Ieškovas VšĮ ŽTSI 2009-03-09 pateikė atsakovui raštą, kuriame prašė informuoti apie Komisijos sprendimą dėl taikaus susirinkimo organizavimo 2009-03-11 14.00-15.00 val. (b.l. 17). Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2009-03-09 Renginių (susirinkimų) komisijos posėdyje išnagrinėjusi ieškovo VšĮ ŽTSI raštą dėl pakeisto eitynių laiko, kuriame dalyvavo jo atstovės (b.l. 86), 2009-03-10 raštu informavo ieškovą, kad atsisako išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, nes „organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės“ (b.l. 20-21). Ieškovai, nesutikdami su tokiu atsakovo atsisakymu išduoti pažymėjimą, kreipėsi į teismą su reikalavimu pripažinti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė jų teisę į taikių susirinkimų laisvę; panaikinti administracijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliaciniu skundu apeliantai ginčija teismo priimtą sprendimą, tačiau kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti ieškovų pareikštą ieškinį.

Žmogaus teisė į taikius susirinkimus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 straipsnyje. Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje. Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų - ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, - teises bei pareigas. Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Kartu susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"). Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Kaip pažymėjo Konstitucinis teismas, valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Kadangi Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves, taigi nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų reikalavimo pripažinti, kad buvo pažeista jų teisė į taikių susirinkimų laisvę, bei panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjams pažymėjimą dėl suderinto susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Pasak jo, teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantų organizuojamos eitynės buvo organizuojamos kaip reakcija konkrečiai į Lietuvos tautiniam centrui išduotą pažymėjimą surengti patriotines eitynes. Kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš 2009-03-06 posėdžio protokolo (b.l. 23), jame pažymėta, kad posėdžio metu organizatorių atstovės (D. Š. , Margarita Jankauskaitė) patikino Komisiją, jog eitynės organizuojamos kaip reakcija į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą Lietuvių tautiniam centrui organizuoti patriotines eitynes „Tėvynei“, <...>, be to, atstovės teigė, kad eitynės už toleranciją greičiausiai nebūtų organizuojamos, jei Lietuvos tautiniam centrui nebūtų išduotas leidimas rengti eitynes, šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ieškovai į bylą nepateikė. Posėdžio metu liudytojos D. Š. išsakytas teiginys, kad „eitynes organizuoti norėjome kovo 11 d., nes ši diena yra Nepriklausomybės diena ir mes norėjome parodyti, kokie galime būti tolerantiški“ nepaneigia Komisijos posėdyje išsakytos pozicijos dėl susirinkimo organizavimo motyvų.

Kolegija pažymi, kad esminę reikšmę atsakovui sprendžiant dėl suderinto susirinkimo laiko, vietos ir formos turėjo tai ar susirinkimų laisvės įgyvendinimas bei suorganizuotas susirinkimas ieškovų nurodomu laiku nepažeis kitų Konstitucijos ginamų didesnių vertybių tokių kaip valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ar dorovė arba kitų asmenų teisių ir laisvių, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko V. G. surinktą operatyvinę informaciją apie kovo 11 d. planuojamas galimas konfrontacijas bei nesankcionuotus veiksmu organizuojamų eitynių metu, taip pat į tai, kad dėl kovo 11 d. vyksiančių renginių gausos policija neturės galimybių tinkamai užtikrinti viešąją tvarką eitynių, kurios gali sukelti grėsmę viešajam saugumui, metu (b.l. 86), pagrįstai ir teisėtai nusprendė nepritarti eitynių organizavimui kovo 11 d. Pažymėtina, kad, nors ieškovų manymu, vien tokios operatyvinės informacijos, gautos iš internetinės erdvės, buvimas nebuvo pakankamas tam, kad galima būtų priimti sprendimą atsisakyti išduoti ieškovams pažymėjimą dėl susirinkimo organizavimo, tačiau kolegija su tokiais argumentais negali sutikti ir nurodo, kad atsakovui, kuris pagal Susirinkimų įstatymo nuostatas yra atsakingas už susirinkimų suderinimo vietą, laiką ir formą, policijos atstovo, kuris atstovauja instituciją, atsakingą už visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos Vilniaus mieste užtikrinimą, pateikta informacija apie galimus neramumus, galimą neigiamą reakciją, buvo pakankama, kad priimti tokį sprendimą.

Apeliantai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atsisakymas išduoti pažymėjimą dėl suderinto susirinkimo vietos, laiko ir formos buvo nepagrįstas, kadangi atsakovo sprendime nebuvo įvardintas nei vienas iš Susirinkimo įstatyme numatytų pagrindų, draudžiančių organizuoti susirinkimus, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir sprendžia, kad atsakovo sprendimas priimtas nepažeidžiant Susirinkimo įstatyme įtvirtintos tvarkos ir sąlygų. Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad atsakovo sprendime atsisakant išduoti ieškovui pažymėjimą buvo aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių atsisakoma tai padaryti, o būtent – dėl to, kad organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės, taip pat nurodytas teisės norma, kuria vadovaujantis atsisakoma atlikti šį veiksmą, o būtent – Susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 p. ir tai pripažino patys apeliantai savo apeliaciniame skunde. Apeliantai nepagrįstai nurodo Susirinkimų įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisės normą apie draudžiamus susirinkimus, kadangi nagrinėjamu atveju apeliantų organizuojamas susirinkimas nebuvo pripažintas tokiu, apskritai atsakovas sprendė klausimą ar ieškovų nurodomu laiku yra galimybė tokį susirinkimą organizuoti, tačiau nustačius, kad yra tam tikros sąlygos, numatytos Susirinkimų įstatymo 11 straipsnyje, atsisakė išduoti pažymėjimą dėl susirinkimo vietos, laiko ir formos, bet ne apskritai suorganizuoti tokio pobūdžio susirinkimą, todėl šių atsakovo veiksmų pripažinti neteisėtais nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad tai, kad buvo atsisakyta išduoti ieškovams pažymėjimą dėl organizuojamo taikaus susirinkimo ir eitynių, neužkirto kelio ieškovams šia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje reglamentuota pilietine teise pasinaudoti pasirinkus kitą susirinkimo laiką. Tai pabrėžė ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė rašte, kuriame nurodė, kodėl atsisakoma išduoti pažymėjimą.

Apeliantai nurodo, kad atsakovo nebuvo pakankamai aiškiai suformuluoti siekti teisėti tikslai. Pasak apeliantų, teismas neatsižvelgė, kad atsakovas, išvardindamas atsisakymo išduoti pažymėjimą dėl susirinkimo suderinimo vietos, laiko ir formos, pagrindus, nei dėl vieno iš jų nepateikė aiškių įrodymų ar argumentų, kaip konkrečiai ieškovų susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, ir/ar viešąją tvarką, ir / ar žmonių sveikatą, ir /ar dorovę ir /ar kitų asmenų teises ir laisves. Kolegija sprendžia, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti ieškovams pažymėjimą, siekė, kad nebūtų sukeltas pavojus asmenų saugumui ir kitiems įstatymo saugomiems interesams ir gėriams. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsisakė išduoti ieškovams leidimą dviem pagrindais, o būtent, jog renginio metu gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės ir kad renginiams, kurių metu policijos ar komisijos nuomone, gali kilti riaušės arba tokie renginiai pagal savo pobūdį gali sukelti neigiamą visuomenės reakciją ar pasipriešinimą arba yra gautų objektyvių duomenų ar kita informacija dėl galimų pažeidimų.

Pasak apeliantų, atsakovo atsisakymas išduoti pažymėjimą nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje – nebuvo lemiamos socialinės būtinybės ir sprendimas nebuvo proporcingas siekiamam tikslui, tačiau kolegija negali sutikti su tokiu argumentu bei laiko jį nepagrįstu. Pirmiausia, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą (pažymėjimą) dėl suderintos renginio vietos, laiko ir formos, neuždraudė paties renginio, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad turi būti siekiama užtikrinti žmonių saugumą turint duomenų, kad gali įvykti neramumai ir policija negalės užtikrinti viešosios tvarkos ir eisenos dalyvių saugumo dėl to, kad ieškovų nurodomą dieną – kovo 11 d. numatyta daug valstybinės reikšmės renginių bei jau buvo išduotas leidimas kitam susirinkimui, kuriame taip pat turėjo būti užtikrinamas žmonių saugumas.

Apeliantai nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė motyvų, dėl ko buvo neišnagrinėtas apeliantų argumentas, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pažymėjimą, neįgyvendino pozityvios pareigos, o būtent – neužtikrino, kad būtų buvę galima apeliantams pasinaudoti susirinkimų laisve net ir tuo atveju, jei, atsakovo manymu, dėl pažiūrų skirtumų tarp apeliantų ir LTC esą galėjo kilti neramumai ir konfliktinės situacijos. Kolegijos vertinimu, toks apeliantų argumentas nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu. Pažymėtina, kad konstatavus, kad atsakovas elgėsi teisėtai atsisakydamas išduoti pažymėjimą ieškovams ir tokie atsakovo veiksmai buvo atlikti remiantis byloje esančiais duomenimis apie grėsmę asmenų saugumui, pateisinami teisėtais tikslais, pagrįsti proporcingumo principu, todėl teismui nebuvo pagrindo papildomai analizuoti ar atsakovas turėjo imtis aktyvių veiksmų, kad ieškovų nurodomą dieną būtų užtikrinta galimybė ieškovams pasinaudoti susirinkimų laisve.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvadomis, kad apeliantų argumentai dėl ginčijamo akto diskriminacinio pobūdžio yra nepagrįsti. Apeliantai savo argumentą dėl diskriminavimo grindžia tuo, kad atsakovas išduodamas pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos Lietuvos tautiniam centrui ir to nepadarydamas apeliantų atžvilgiu, juos diskriminavo dėl įsitikinimų, tačiau kolegija su tokiu argumentu negali sutikti. Pažymėtina, kad  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas konstitucinis visų asmenų lygybės principas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 2 dalyje - kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, diskriminacija - tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pažymėjimą ieškovams, atsisakymą grindė ne subjektyviomis priežastimis, susijusiomis su ieškovų įsitikinimais, tačiau objektyviomis priežastimis, o būtent – visuomenės saugumo, viešosios tvarkos bei žmonių sveikatos užtikrinimo tikslais, todėl ieškovams niekuo nepagrindžiant jų argumento dėl diskriminacijos, nenurodant, kokiu konkrečiu diskriminacijos pagrindu, jų manymu, buvo atsisakyta išduoti jiems pažymėjimą, be to, neįvardijant jokių atsakovo veiksmų, kurie gali būti laikomi diskriminaciniais, nėra pagrindo tokio argumento pripažinti turinčiu įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantų argumentas, kad teismas nepasisakė dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnio pažeidimo, nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu teismui išsamiai ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus ir konstatavus, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pažymėjimą ieškovams dėl susirinkimo organizavimo, ieškovų teisių nepažeidė bei elgėsi teisėtai, o padaryti atsakovo formalūs pažeidimai šiuo konkrečiu atveju pripažintini nereikšmingais ir neįtakojančiais jų sprendimo panaikinimo. 

Apeliaciniame skunde apeliantai dėsto argumentus dėl atsakovo padarytų procedūrinių pažeidimų, nurodant, kad atsakymas buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, be to, likus mažiau kaip 48 valandoms iki susirinkimo pradžios, tačiau kolegija sprendžia, kad šie argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovų veiksmai buvo neteisėti ir panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtą skundžiamą sprendimą. Pasak apeliantų, teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad apeliantai buvo linkę bendradarbiauti ir patys pasiūlė pakeisti organizuojamo taikaus susirinkimo ir eitynių laiką, tačiau atsakovas netinkamai vykdė įstatyme numatytą derinimo dėl organizuojamo susirinkimo pareigą, nes ieškovams siūlant perkelti susirinkimo laiką iš 11.15 val. į 14.00-15.00 val., atsakovas šio jų pasiūlymo nesvarstė, tačiau kolegija nesutinka su tokiu argumentu, nes, kaip matyti iš Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos 2009-03-09 posėdžio protokolo (b.l. 86), jame būtent ir buvo svarstomas susirinkimo laiko perkėlimas į 14.00-15.00 val., tačiau dėl objektyvių priežasčių, t.y. siekio apsaugoti renginio dalyvius, kitus žmones nuo galimų neramumų, užtikrinti viešąją tvarką, buvo atsisakyta išduoti pažymėjimą.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, kad jų pranešimas dėl susirinkimo organizavimo buvo išnagrinėtas pažeidus Susirinkimų įstatyme nustatytus terminus, kadangi, kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, pareiškėjams 2009-03-04 pateikus pranešimą apie organizuojamą taikų susirinkimą 2009-03-11, 2009-03-06 įvyko komisijos posėdis, kurio metu buvo priimtas sprendimas nepritarti eitynių, kurios prasidėtų kovo 11 d. 11.15 val., tuo pačiu buvo pasiūlyta pasirinkti kitą eitynių laiką, kuris nesutaptų su kovo 11 d. vyksiančiais valstybinės reikšmės ir kitais renginiais. Toks atsakovo veiksmas neprieštarauja Susirinkimo įstatymo nuostatoms, kadangi pagal šio įstatymo 10 straipsnio 3 d., jeigu nagrinėjant pranešimą išaiškėja aplinkybių, dėl kurių susirinkimas negali būti organizuojamas pranešime nurodyta forma, nurodytoje vietoje ar nurodytu laiku, tai dalyvaujant susirinkimo organizatoriams, gali būti pateikiami ir svarstomi pasiūlymai dėl kitokių susirinkimo formų, vietos ir laiko. Renginio organizatoriams – ieškovų atstovams pasiūlius pakeisti susirinkimo laiką, buvo nustatytas kitas posėdžio laikas, dėl kurio, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai neprieštaravo, ieškovai tokių įrodymų į bylą nepateikė, todėl laikyti, kad 2009-03-10 sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymo nustatytus terminus nėra pagrindo. Be to, net ir pripažinus, kad šis terminas buvo praleistas, toks procedūrinis pažeidimas nagrinėjamu atveju laikytinas formaliu ir nekeičiančiu atsakovo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo pačiu pripažintini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir nepasisakė dėl to, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti, kad apeliantai perkeltų savo organizuojamą taikų susirinkimą ir eitynes į kitą dieną, taip pat kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie atsakovo atsisakymo priežastis išduoti pažymėjimą.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje kilusį ginčą dėl to, ar buvo pažeista ieškovų teisė į susirinkimus, ar atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė elgėsi teisėtai atsisakydamas išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovų susirinkimų laisvės apribojimas buvo pateisinamas ir proporcingas, atsižvelgiant į aukščiau minėtuose teisės aktuose reglamentuotus šios teisės ribojimo pagrindus, būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti visuomenės, pačių susirinkimo organizatorių saugumą, viešąją tvarką bei žmonių sveikatą.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu šalims, todėl atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis valstybės naudai į surenkamąją sąskaitą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92, 96 straipsnis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

 

n u t a r ė:

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir VšĮ Lygių galimybių plėtros centro po 2,80 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                             Romualda Janovičienė

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                                   Marijonas Greičius 

 

 

                                                                                                               Virginija Volskienė