(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 15 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok,
sekretoriaujant Dovilei Baronienei,
dalyvaujant atsakovės atstovams advokatui Virginijui Bitei ir vadovui P. V.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ ieškinį atsakovei Uždarajai akcinei bendrovei „Ablita“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 9 286,50 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. sausio 2 d. tarp pradinio kreditoriaus - UAB „Aldmika“ ir atsakovės UAB ,,Ablita‘‘ buvo sudaryta buhalterinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutartis Nr. 2018/01/02. Pagal sutarties 2.1 punktą atsakovė įsipareigojo sumokėti pradinei kreditorei už suteiktas paslaugas pagal pateiktą įkainių lentelę ir kiekį parengtų ir apdorotų dokumentų už kiekvieną mėnesį pagal išrašytą sąskaitą, t. y. apmokėti sąskaitas iki kito mėnesio 10 dienos po sąskaitos pateikimo. Nurodė, kad 2020 m. sausio 10 d. pradinė kreditorė ir atsakovė sudarė skolų suderinimo aktą, kuriame pasirašė abi, taip pripažindamos susidariusį įsiskolinimą ir jo dydį, tačiau atsakovė skolos pagal aktą nepadengė. Paaiškino, kad 2020 m. sausio 14 d. sudarė su UAB „Aldmika“ reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinė kreditorė perleido jai reikalavimo teises į atsakovės susidariusią 9 286,50 Eur skolą.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog prašo ieškovės ieškinį tenkinti tik dalyje dėl 1 212,50 Eur sumos, o likusioje dalyje (dėl 8 074 Eur) atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad iki 2018 m. pradžios jos buhalterinę apskaitą tvarkė kita buhalterė, tačiau jai nutraukus paslaugų teikimą, teko skubiai ieškoti kitos buhalterės. Nurodė, kad jai buvo rekomenduota buhalterė A. B. M., su kuria buvo suderintas susitikimas tikslu aptarti galimą būsimą bendradarbiavimą. Paaiškino, kad buhalterė nurodė, kad sutartis bus sudaroma su jos įmone, ir jos atsakovės direktoriui davė pasirašyti sutartį, datuotą 2018 m. sausio 2 d. Pažymėjo, kad sutarties teksto jos direktorius atidžiai neanalizavo, nes susitikimo metu tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, be to, naujoji buhalterė pasiėmė abu sutarties egzempliorius kartu su visais jos dokumentais (visu archyvu), kuriuos ji paprašė jai perduoti paslaugų teikimui. Nurodė, jog susitikimo metu buvo kalbama, jog paslaugų kainos bus nedidelės t. y. ne didesnės negu kitų įmonių. Paaiškino, jog pradėjus gauti sąskaitas suprato, jog sąskaitose nurodytos sumos yra nepagrįstos, o buhalterės teikiamos paslaugos yra įmonei nuostolingos. Pažymėjo, jog jokio skolų suderinimo akto nepasirašė, o aktą pasirašęs asmuo neturi tam jokių įgaliojimų. Be to ieškinyje nurodyta informacija yra klaidinanti. Atkreipė dėmesį, jog 2019 m. kovo 12 d. pateikė buhalterei raštą, kuriuo informavo, jog jos paslaugomis naudosis tik iki 2019 m. kovo 31 d., o 2019 m. balandžio 8 d. paprašė pateikti sutarties su visais priedais kopijas ir tik tuomet pirmą kartą pamatė sutarties priedus, kurie anksčiau nebuvo atskleisti. Dėl minėto mano, jog sutartimi nebuvo sulygta dėl konkrečios paslaugų teikimo kainos ir tai yra sutarties spraga, kurią teismas turėtų pašalinti atsižvelgdamas į sutarties sudarymo metu toje verslo srityje taikomas įprastas kainas – 300 Eur per mėnesį. Nurodė, jog sutartiniai santykiai tęsėsi iki 2019 m. birželio 1 d., t. y. 15 mėnesių. Taikant 300 Eur per mėnesį įkainį, už paslaugas turėjo būti sumokėta 4 500 Eur. Kadangi už paslaugas yra sumokėjusi 3 934,50 Eur, ieškinys turėtų būti tenkinamas 1 212,50 Eur dalyje.
Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi pasirengimas bylos nagrinėjimui paskirtas paruošiamųjų dokumentų būdu.
Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, jog nesutinka su atsiliepime išdėstytais motyvais. Paaiškino, jog, nors atsakovė nurodė, kad paslaugų įkainiai pagal žodinį susitarimą neturėjo būti didesni nei 300 Eur, tačiau iš prie atsiliepimo pateiktų priedų matyti, jog aplinkybė, kad atsakovė kreipėsi dėl apmokėjimo tvarkos pakeitimo, išreikšdama norą už suteiktas paslaugas mokėti ne pagal faktą, kaip numato sutartis, o nustatyto dydžio pastovų mėnesinį mokestį, parodo, jog atsakovė žinojo kokios yra tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos, ir norėjo susitarti dėl jų pakeitimo, tuo tarpų įkainių kainininkas yra sutarties priedas. Pažymėjo, jog atsakovė neginčija paslaugų teikimo bei pripažįsta dalį įsiskolinimo, nors nesutinka mokėti ieškiniu prašomos sumos, tačiau nepateikė įrodymų apie tai, kad bent dalinai už suteiktas paslaugas ji sumokėjo pradiniam kreditoriui pagal sąskaitas faktūras.
Atsakovė pateikė tripliką, kuriame nurodė, jog kaip ir nurodė anksčiau sutarties priedus pamatė tik po metų nuo sutarties pasirašymo, be to ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji tokius priedus būtų pasirašiusi. Pažymėjo, jog ilgesnį laiką užtrukęs paslaugų atsiskaitymas ir jos bandymai geruoju išsiaiškinti dėl įmonės taikomų kainų, viršijančių žodinius susitarimus ir pagrįstus jos lūkesčius, yra logiški ir suprantami. Atkreipė dėmesį, jog ir praėjus metams po sutarties nutraukimo, jos buhalteriniai dokumentai jai nėra grąžinti.
Bylos nagrinėjimo iš esmės 2020 m. lapkričio 25-26 d. teismo posėdyje metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė, papildomai atkreipė dėmesį, jog atsakovės vadovui buvo žinomi teikiamų paslaugų įkainiai, jie buvo numatyti tiek sutartyje tiek išrašomose sąskaitose. Gaudama sąskaitas, kuriose aiškiai ir detaliai buvo nurodytos paslaugų kainos, dėl pastovaus mokesčio taikymo teikiamoms paslaugoms atsakovė kreipėsi tik po metų - 2019 m. pavasario mėnesį. Atsakydama į atsakovės atstovų klausimus ieškovės atstovė nurodė, jog sutarties priedas su įkainiais šalių nebuvo pasirašytas, tačiau su juo atsakovės vadovas buvo supažindintas sutarties pasirašymo metu. Mano, jog vadovas būdamas verslininku, nepasirašytų sutarties, kurioje aiškiai nurodytas sutarties priedas, kurio turinio jis nežino. Nurodė, jog realiai paslaugos buvo teikiamos. Taip pat paaiškino, kad po paslaugų teikimo sustabdymo bei po sutarties nutraukimo paslaugos vis dar buvo teikiamos, nes reikėjo baigti pradėtus darbus, t. y. buvo susitarta, jog be einamųjų metų buhalterinių paslaugų teikimo taip pat buvo susitarta ir dėl ankstesnių metų buhalterijos sutvarkymo, buvo tvarkomi ankstesni metai, už einamuosius mėnesius paslaugos nebuvo teikiamos. Pabaigus darbus už ankstenius laikotarpius buvo išrašytos sąskaitos vėliau – spalio mėnesį, bet galimai jos buvo išrašytos nepagrįstai ir šioje dalyje galimai reikalavimų galima būtų atsisakyti.
Atsakovės atststovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą atsakovės pozicija. Papildomai atsakovės advokatas paaiškino, jog susitikimas dėl sutarties pasirašymo įvyko vasario pradžioje, bet sutartyje buvo nurodyta sausio mėnesio data, nes buvo sulygta dėl sausio mėnesio apskaitos sutvarkymo. Sutartis buvo standartinė, parengta ponios A., prie sutarties nebuvo jokių priedų, tik pažadai, kad brangiai nekainuos. Pirmos sąskaitos buvo gautos tik balandžio mėnesį. Didelis konfliktas dėl kainų įvyko 2018 m. rugpjūčio mėnesį, kai buvo gauta didžiulė sąskaita už 2 500 Eur, tuomet buvo atsisakyta pasirašyti sąskaitą.
Atsakovės vadovas paaiškino, jog pirmo susitikimo metu su buhaltere A., pastaroji kaip labai garbaus amžiaus žmogus, sukūrė labai gerą atmosferą, patikrino, jog viskas bus gerai, kad pasirūpins ir kad nebus brangu. Pirmos sąskaitos buvo 300-400 Eur, nes kaip paaiškino buhalterė, reikėjo suvesti ankstesnius galus, vėliau vėl atėjo didesnės sąskaitos, bet galvojo, jog taip ir turėjo būti, bijojo prarasti vidury metų buhalterę. Nurodė, jog 2018 m. birželio mėnesį gavo sąskaitas už balandžio ir gegužės mėnesius, tuomet su verslo partneriu suprato, jog kaina ženkliai dedesnė, todėl skambino buhalterei ir vėl buvo žadėta, kad viskas bus gerai, išsilygins. Paaiškino, jog pirmas ir rimtas pokalbis įvyko rūgpjūčio mėnesį. Buvo kalbama ir rašoma, pradėjo nemokėti už paslaugas, tačiau sutarties negalėjo nutraukti, nes reikėjo pabaigti metus ir pateikti ataskaitas institucijoms. Atsakydamas į teismo klausimus vadovas nurodė, jog toks elgesys buvo pakankamai sąžiningas, nes laikė, jog jau už paslaugas permokėjo.
Bylos nagrinėjimo metu teismas apklausė šalių liudytojus.
Liudytoja A. B. M. paaiškino, jog gavo skambutį dėl paslaugų teikimo, nuvyko į vietą, buvo kalba apie kainą, susitarė dėl paslaugų teikimo pagal konkrečius įkainius. Pažymėjo, jog paaiškino, kad kokia bus kaina, paaiškės tik kai sužiūrės kokia yra situacija dokumentuose. Paaiškino, jog situacija buvo prasta, buvo suvesti dokumentai tik už 2015 metus, o 2016 ir 2017 metai nebuvo sutvarkyti, atsakovei buvo atimta teisė atlikti PVM atskaitymą, reikėjo kuo skubiau atstatyti šią teisę, be to, atsakovė turėjo du kasos aparatus, vieną aptarnavo Paysera, kitą – kitas bankas, su Paysera užsakymais buvo labai daug vargo, nes buvo mokėjimai, o sąskaitų nebuvo, nebuvo aišku kas atliko užsakymą, reikėjo viską sutvarkyti. Nurodė, jog pavėluotai teko teikti duomenis SODRAI, yra padariusi apyrašą kiek ir kokių dokumentų vėlavo vadovas pateikti, tačiau pastarasis sakė nesuprantantis ką reikia teikti. Pastebėjo, jog kai norėjo grąžinti dokumentus, jos paruoštus dokumentus vadovas nepriėmė, nes sakė nesuprantantis, kaip ji parašiusi perduodamų dokumentų sąrašą, atėjo atsiimti su antstoliu. Pažymėjo, jog turėjo tik vieną žmogų, kuris kartu dirbo, tai jam dar teko primokėti, nes pas atsakovę buvo labai daug dokumentų ir darbo buvo labai daug. Nurodė, jog buvo susitarta, jog už balansą buvo mokama 120 Eur, o už kitus darbus pagal įkainius, sutartį pasirašė į gavo į rankas, o kai vėliau pasakė, kad sutarties neturi, persiuntė kopiją. Dėl banko išrašų buvo susitarta, kad buvo 50 centų, viskas buvo susitarta. Mano, jog gali būti atlikta visų darbų revizija ir įvertinta atliktų darbų vertė. Pažymėjo, jog ilgą laiką jai nebuvo mokama, todėl jai teko iš savo pensijos mokėti atlyginimą savo darbuotojai. Mano, jog iš jos buvo pasityčiota. Sąskaitos buvo išrašytos pagal tai, kiek buvo dokumentų. Atsakydama į klausimus liudytoja nurodė, jog iš pradžių atsakovės vadovas sąskaitas priminėjo ir apmokėdavo, o pretenzijas pradėjo kelti 2018 m. rugpjūčio mėnesį, bet mažinti kainos nesutiko, nes darbo buvo labai daug. Sąskaita už 2016 metus buvo pateikta tik tada, kai sutvarkė šiuos metus ir pateikė Registrų centrui. Visą balansą parengė, pasirašė ir pateikė registrui pati. Visus dokumentus dėl balanso parengimo pateikė pats atsakovės vadovas. Už 2017 metus balansas buvo pateiktas tik 2020 metais, nes trūko sąskaitų iš Lenkijos. Dokumentus tvarkė ir po sutarties nutraukimo, nes buvo prisiėmusi tokius įsipareigojimus. Dėl automatinio banko įrašo importo nurodė, jog už šį funkcionalumą reikėtų sumokėti 600 Eur „Rivilė“, tačiau tai neapsimokėjo, todėl nurodė, jog to nedarys. Paslaugas teikė, nors ir nebuvo mokama, nes būtų negarbinga neatlikti buhalterinių paslaugų. Pažymėjo, jog yra kitos kartos žmogus ir savo pareigas vykdo sąžiningai, nepaisant savo amžiaus vis dar dirba, vairuoja automobilį, atidirbusi 60 metų tokių problemų su kitais klientais, kaip su atsakove, nėra turėjusi.
Liudytojas K. K. paaiškino, jog dirbo kartu su atsakovės vadovu ir dalyvavo susitikime su A. B. M.. Susitikimas paliko dviprasmišką įspūdį: iš vienos pusės teigiamas, nes suprato, jog buhalterė yra kvalifikuota specialistė, kartu ir nuoširdus žmogus, iš kitos pusės viso pokalbio metu buvo klausiama kiek kainos paslaugos, bet atsakymas buvo tik, kad brangiai nekainuos. Nurodė, jog jau šito pirmo pokalbio metu A. pradėjo reikalauti dokumentų, nors susitikimas buvo skirtas tik susipažinti ir pasitikrinti ar ji iš vis tinka, o ji iš karto nusprendė, kad vykdys sutartį ir pradėjo reikalauti dokumentus. Kada buvo sudaryta sutartis ir ar iš vis buvo sudaryta, nežino, pirmo pokalbio metu ji tikrai nebuvo pasirašyta; taip pat nežino kada buvo pradėta tvarkyti buhalterinė apskaita.
Liudytoja J. G. paaiškino, jog 2018 metais rugpjūčio – rugsėjo mėnesį atliko praktiką pas ponią Aldoną, teko kartu dirbti, UAB „Ablita“ buhalterinės apskaitos netvarkė, bet kartu sėdėjo, todėl teko kažkiek žinoti ir apie šios įmonės santykius su ponia A., buvo nesutarimų dėl pinigų ir dėl kitų reikalų. Iš darbo išėjo tik atidirbusi konkretų laikotarpį, nes darbas buvo subsidijuojamas, būtų išėjusi anksčiau, nes netiko bendradarbiavimo stilius ir pakeltas balsas, bet savo darbdaviui negalėjo kelti didesnių pretenzijų. Tai pat nurodė, jog jai yra žinoma, kad dar su vienu klientu „Raudona gėlė“ buvo ginčas dėl išpustų kainų ir dėl taikomų tarifų, bet pati dokumentų nematė. Matė UAB „Ablita“ taikomus įkainius ir jai kilo abejonių dėl jų dydžio, nes paprastai yra taikoma fiksuota suma ir tik dėl papildomų darbų yra papildomi mokesčiai.
2021 m. vasario 22 d. teismo posėdyje tęsiant bylos nagrinėjimą iš esmės atsakovės advokatas atkreipė dėmesį, jog atsiliepime į ieškinį ir triplike buvo padaryta rašytinė aritmetinė klaida, t. y. buvo netinkamai paskaičiuotas skirtumas tarp už visą paslaugų teikimo laikotarpį sutinkamos apmokėti sumos 4 500 Eur ir jau sumokėtų lėšų – 3 934,50 Eur, šis skirtumas yra 565,50 Eur ir šioje dalyje ieškinį pripažįsta, nors buvo nurodoma, jog pripažįsta ieškinį 1 212,50 Eur dalyje. Atstovas pažymėjo, jog nors atsakovės apyvarta šiuo metu yra ženkliai, kelis kartus padidėjusi, dabar finansines paslaugas teikianti įmonė už mėnesį ima apie 200 Eur siekiantį mokestį. Atkreipė dėmesį, jog iš naujai į bylą pateiktų dokumentų galima spręsti, kad buhalterė piktybiškai nevykdė atsakovės nurodymų ranka nevesti įrašų, kuriuos galima automatiškai importuoti iš buhalterinės programos, nors atsakovė ne kartą įspėjo, kad tokie veiksmai yra atsakovei nuostolingi. Pažymėjo, jog importavimo funkcija buvo įdiegta jau tuo metu buhalterės naudojamoje 107 „Rivilė“ versijoje, o atnaujinimas iki dar patogesnės Programos 110 versijos būtų kainavęs tik 210 Eur be PVM.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog 2018 m. sausio 2 d. data atsakovė UAB „Ablita“ ir UAB „Aldmika“ pasirašė Buhalterinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutartį Nr. 2018/01/02, kurios pagrindu šalys sulygo dėl buhalterinių paslaugų teikimo. Sutartį pasirašė atsakovės vadovas P. V. ir UAB „Aldmika“ vadovė A. B. M., kuri, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, ir tvarkė atsakovės buhalterinę apskaitą.
Nors sutartyje šalys nurodė sutarties sudarymo datą – 2018 m. sausio 2 d., tarp šalių nėra ginčo, jog realiai sutartis buvo sudaryta po 2018 m. vasario 5 d. atsakovės vadovo elektroninio laiško A. B. M.. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, jog sutartimi buvo susitarta dėl buhalterinės apskaitos sutvarkymo ir už 2018 m. sausio mėnesį.
2019 m. kovo 12 d. raštu atsakovė informavo UAB „Aldmika“, kad balandžio mėnesį bus reorganizuojama, keisis akcininkai, todėl prašė teikti buhalterines paslaugas ir konsultacijas tik iki 2019 m. kovo 31 d. ir perduoti likučius 2019 m. balandžio 1 d.
2019 m. balandžio 16 d. raštu atsakovė informavo UAB „Aldmika“, jog „remiantis sutarties priedu renkasi vieną iš siūlomų atsiskaitymo būdų – „Pastovus mėnesinis mokestis“.
2019 m. gegužės 3 d. raštu atsakovė informavo UAB „Aldmika“, kad nuo 2019 m. birželio 1 d. nutraukia 2018 m. sausio 2 d. Buhalterinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutartį Nr. 2018/01/02. 2020 m. sausio 10 d. UAB „Aldmika“ parengė pagal nutrauktą sutartį suteiktų paslaugų suderinimo aktą - raštą „Dėl skolų suderinimo“, pagal kurį UAB „Ablita“ akto sudarymo dienai liko skolinga 9 286,50 Eur. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nustatyta, jog minėtas raštas abiejų šalių vardu pasirašyta to paties asmens A. B. M., atsakovės vadovas patvirtino, jog minėto akto iki bylos iškėlimo nėra matęs, tačiau jame nurodytų duomenų tikrumo -atsakovei išrašytų sąskaitų faktūrų ir pagal jas sumokėtų sumų neginčijo.
2020 m. sausio 14 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Aldmika“ perleido ieškovei -UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ reikalavimą į 9 286,50 Eur atsakovės UAB „Ablita“ skolą.
Dėl aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, šalys taip pat neginčijo nei Buhalterinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutarties Nr. 2018/01/0 nutraukimo nei jos pagrindu atsiradusio reikalavimo perleidimo ieškovei teisėtumo. Tarp šalių kilo ginčas dėl sutartimi sulygtos paslaugų teikimo kainos bei dėl paslaugų teikėjui priklausančio atlygio už suteiktas paslaugas.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo ir atsakovės prašymo taikyti sutarties spragų užpildymo institutą
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį, sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl susitarimo teikti atlygintinas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas. Atlygintinumas tokio susitarimo atveju yra privalomas elementas, skiriantis atlygintinų paslaugų teikimą nuo talkos ar savanorystės. CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Pagal CK 6.720 straipsnio 1 dalį paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais.
Nagrinėjamu atveju Buhalterinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutarties Nr. 2018/01/02 (toliau ir anksčiau – Buhalterinių paslaugų sutartis) 2.1. punkte numatyta, jog už suteiktas paslaugas užsakovas įsipareigoja mokėti pagal pateiktą įkainių lentelę ir kiekį apdorotų ir parengtų dokumentų už kiekvieną mėnesį atskyrai išrašoma sąskaita atliktų operacijų kiekiui pagal įkainius nurodytus buhalterinių paslaugų teikimo kaininke – priedas: (Buhalterinių paslaugų teikimo kainininkas Eur) už kiekvieną mėnesį. Ieškovė pateikė prie Buhalterinių paslaugų teikimo sutarties du priedus: Priedas Nr. 1 – Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo darbai ir Nr. 2 – Buhalterinių paslaugų teikimo kaininkas. Tiek procesiniuose dokumentuose tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovė laikėsi pozicijos, jog sandorio sudarymo metu atsakovės vadovui buvo pateikta pasirašymui tik Buhalterinių paslaugų sutartis, tuo tarpu minėti sutarties priedai atsakovei nebuvo žinomi iki 2019 m. balandžio mėnesio, kai atsakovės vadovui paprašius sutartis su priedais buvo atsiųsta elektroniniu paštu. Dėl šios priežasties atsakovė mano, jog nagrinėjamu atveju yra šalių pasiekto susitarimo spraga dėl kainos, kuria teismas turėtų užpildyti, paslaugų kainai nustatyti taikydamas sutarties sudarymo metu ir sudarymo vietoje atitinkamoje verslo srityje taikomos įprastos kainos kriterijų (CK 6.198 straipsnis), ir kuri atsakovės nuomone neturėtų būti didesnė nei 300 Eur per mėnesį. Su tokia atsakovės pozicija nesutiktina.
Visų pirma pažymėtina, jog šalių pasirašytoje Buhalterinių paslaugų sutartyje, kurią atsakovė pasirašė, yra expressis verbis nurodyta, jog bus atsiskaitoma ne tvirta mėnesinio atlygio suma, o pagal įkainius už konkretų atliktą veiksmą, todėl net tuo atveju, jei egzistuotų spraga dėl sulygtos kainos dydžio, teismas turėtų vertinti konkrečių buhalterinės apskaitos veiksmų – finansinių operacijų įprastus įkainius. Antra vertus, aplinkybė, jog atsakovės vadovas pasirašė tik patį sutarties tekstą, bet nepasirašė ant sutarties priedų, savaime nereiškia, jog sutarties priedų turinys jam nebuvo atskleistas ir, kad jis su juo nesutiko. Sutiktina su ieškovės atstovės pozicija, jog įvertinus tai, kad sutartis buvo sudaryta su verslo subjektu, yra mažai tikėtina, kad atsakovės vadovas prisiėmė įsipareigojimą atsiskaityti už paslaugas pagal prie sutarties pridedamus įkainius, pačių įkainių nematęs.
Be to, kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kilus ginčui dėl sutarties sąlygų aiškinimo, be kito ko būtina atsižvelgti ne tik į sutarties sąlygų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog iš viso už pagal sutartį suteiktas buhalterines paslaugas atsakovei buvo išrašytos 20 PVM sąskaitų faktūrų (ir 1 PVM sąskaita faktūra už naujos įmonės sukūrimą buhalterinėje programoje Rivilė). Visose 20 sąskaitų atlygis už per mėnesį suteiktas paslaugas paskaičiuotas pagal kiekvienai operacijas atskirus įkainius. Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, jog iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio atsakovė visas jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras priėmė ir apmokėjo. Atitinkamai iš nustatytų aplinkybių viseto konstatuotina, jog, tiek šalių sudarytos sutarties tekstas, tiek šalių faktinis elgesys, byloja apie tai, jog šalys susitarė dėl paslaugų apmokėjimo pagal atskirų operacijų įkainius ir kiekius, o PVM sąskaitose faktūrose nurodyti įkainiai, kurie atitinka sutarties Priede Nr. 2 numatytus įkainius, atsakovei tiko, bent jau iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio, ir sudarė šalių pasiekto susitarimo dalį. Dėl šios priežasties teismas atmeta atsakovės prašymą dėl sutartinės spragos užpildymo kaip nepagrįstą.
Papildomai pažymėtina, jog šio atveju atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės apie tai, jog sandorio sudarymo metu sutarties teksto direktorius atidžiai neanalizavo, nes susitikimo su buhaltere metu tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, neturi jokios teisinės reikšmės sutarties sąlygų aiškinimui, nes net tuo atveju, jei sutarties sudarymo metu subjektyviai buvo tikimasi, kad paslaugų teikimo kaina bus iki 300 Eur, tai po pirmų trijų sąskaitų už suteiktas paslaugas už 2018 m. sausio – kovo mėnesius pateikimo, teikiamų paslaugų kaina tapo aiški ir apmokėdama pateiktas sąskaitas faktūras atsakovė dar kartą akceptavo apmokėjimo už teikiamas paslaugas būdą – pagal įkainius bei konkrečių įkainių dydžius, detaliai numatytus kiekvienoje sąskaitoje faktūroje. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Nagrinėjamu atveju atsakovės vadovas, kaip lygiavertė sandorio šalis, pasirašė sutartį ir prisiėmė iš jos kylančius įsipareigojimus, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CK 6.195 straipsnio nuostatas.
Dėl atlyginimo už suteiktas buhalterines paslaugas priteisimo
CK 6.721 straipsnio 1 dalis nustato, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017).
Byloje nustatyta ir dėl to tarp šalių nėra ginčo, jog buhalterinių paslaugų teikimas buvo sustabdytas 2019 m. balandžio 1 d., o sutartis buvo nutraukta nuo 2019 m. birželio 1 d. Dėl šios priežasties, įvertinus tai, jog tiek apie paslaugų teikimo sustabdymą tiek apie paslaugų teikimo nutraukimą paslaugų teikėja buvo tinkamai informuota, atsakovei, kai paslaugų gavėjai kilo pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas iki 2019 m. balandžio 1 d.
Iš į bylą pateikto rašto Dėl skolų suderinimo bei prie jo pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, kad po 2019 m. balandžio 1 d. atsakovei buvo išrašytos dvi sąskaitos faktūros: 2019 m. spalio 31 d. sąskaita faktūra ALD Nr. 1094 (536 Eur) ir 2019 m. spalio 31 d. sąskaita faktūra ALD Nr. 1095 (490 Eur). Bylos nagrinėjimo metu liudytoja A. B. M. paaiškino, jog nepaisant sutarties nutraukimo atliko tam tikrus darbus, kurių nebuvo atlikusi anksčiau, nes manė, jog pabaigti pradėtus darbus pridera kiekvienam buhalteriui; tuo tarpu atsakovė nesutiko su buhalterės po sutarties nutraukimo atliktų darbų apmokėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta anksčiau, niekas negali būti verčiamas naudotis kito paslaugomis per prievarta, konstatuotina, jog po sutarties nutraukimo buhalterė teikė paslaugas savo rizika, todėl atsakovei nekilo pareiga jų apmokėti, atitinkamai reikalavimas pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, išrašytas po sutarties nutraukimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Be minėtų dviejų 2019 m. spalio 31 d. sąskaitų faktūrų, prašomą priteisti įsiskolinimą sudaro sąskaitos faktūros, išrašytos už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. balandžio 1 d. Byloje nustatyta, jog būtent 2018 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės vadovas pradėjo reikšti pretenzijas dėl per didelių kainų už paslaugas, kai gavo 2 069 Eur sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1053 už 2016 metų apskaitos sutvarkymą. Iš atsakovės vadovo ir liudytojos A. B. M. paaiškinimų nustatyta, jog paslaugų gavėjas nekartą žodžiu nurodė, jog jam per brangu mokėti, tačiau buhalterė nurodė, kad pigiau dirbti jai neapsimokės, nes dokumentai yra netvarkingi, reikia daug darbo įdėti. Taip pat nustatyta, jog nors atsakovę paslaugų teikimo kaina netenkino, paslaugų teikimo neatsisakė, nes nenorėjo prarasti buhalterės, nepasibaigus mokestiniams metams. Atitinkamai susiklostė tokia faktinė situacija, kuomet buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos buvo teikiamos, tačiau nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė nustojo mokėti pagal buhalterės išrašomas PVM sąskaitas faktūras.
2019 m. sausio 14 d. atsakovės atstovas informavo buhalterę apie tai, jog nepageidauja, kad pastaroji ranka suvedinėtų bankinius išrašus už 2018 m. gruodžio mėnesį, kol nebus sutvarkytas automatinis tokių įrašų importavimas. Dėl naujo funkcionalumo leisiančio automatiškai įkelti visus bankinius pavedimus, už kuriuos buhalterė iki šiol imdavo iki 2 Eur už vieno įrašo sutvarkymą, šalys susirašinėjo elektroniniais laiškais 2019 m. sausio 23 d., tačiau toks funkcionalumas iki paslaugų sutarties vykdymo sustabdymo ir galiausiai sutarties nutraukimo, nebuvo įdiegtas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“ turi daug versijų ir priklausomai nuo mokamos kainos, yra įdiegti įvairūs funkcionalumai. Atsakovei buhalterines paslaugas teikusi buhalterė nesinaudojo automatinio įrašų importavimo funkcionalumu, visus įrašus tvarkė pati ir už kiekvieno įrašo sutvarkymą priskaičiuodavo atsakovei atitinkamą mokestį. Atsakovė, nors buvo nepatenkinta jai taikomų įkainių dydžiu, reikalavimą dėl įrašų nesuvedinėjimo ranka pareiškė tik 2019 m. sausio mėnesį ir pradėjo ieškoti galimybių įsidiegti naują „Rivilė“ programos versiją. Toks atsakovės reikalavimas vertintinas, kaip dalies buhalterinių paslaugų atsisakymas, todėl konstatuotina, jog nuo 2019 m. sausio mėnesio buhalterė nepagrįstai į išrašomas PVM sąskaitas faktūras įtraukdavo įkainius už bankinių pavedimų sutvarkymą rankiniu būdu.
Be bankinių išrašų sutvarkymo mokesčio, tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl interneto mokesčio, „Rivilė” programos mokesčio (kuris tam tikrose sąskaitose faktūrose taip pat įvardijamas kaip duomenų suvedimas į programos modulius) ir apskaitos duomenų sutvarkymo už 2016 ir 2017 metus. Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog dėl duomenų sutvarkymo už ankstesnius metus nebuvo tariamasi, tuo tarpu liudytoja A. B. M. paaiškino, jog jai pradėjus dirbti buvo sutvarkyti ir viešajam registrui pateikti duomenys tik už 2015 metus, o jos buvo paprašyta sutvarkyti 2016 ir 2017 metus bei tvarkyti einamuosius 2018 metus. Aplinkybių, jog 2016 ir 2017 metų finansiniai duomenys nebuvo sutvarkyti atsakovės vadovas teismo posėdžio metu neginčijo. Be to, sąskaita faktūra už 2016 metų sutvarkymą atsakovei buvo išrašyta 2018 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau byloje nenustatyti jokie įrodymai apie tai, kad pateikus sąskaitą už 2016 metų buhalterinės apskaitos sutvarkymą apmokėjimui, atsakovė be pretenzijų kainai, reikštų kokias kitas pretenzijas ar atsisakytų sąskaitą apmokėti dėl to, jog tokių paslaugų neužsakė ir nepageidauja. Iš atsakovės vadovo 2019 m. sausio 23 d. elektroninio laiško buhalterei matyti, jog jame be kito ko buvo teirautasi kokių dokumentų trūksta 2017 metų uždarymui. Todėl iš nustatytų aplinkybių viseto yra labiau tikėtina, jog atsakovė pavedė buhalterei sutvarkyti 2016 ir 2017 metų buhalterinę apskaitą ir kad jai kilo pareiga už šių paslaugų suteikimą atsiskaityti.
Buhalterinės apskaitos sutarties 4.1 punkte šalys numatė, kad buhalterinėms paslaugoms atlikti vykdytojas naudojasi internetu už 10 Eur ir kompiuterine ir programine įranga „Rivilė“ už 60 Eur. Šios sumos buvo įtrauktos į kiekvieno mėnesio sąskaitas ir neturėjo sudaryti atsakovei staigmenos, tačiau sutiktina, jog išrašydama sąskaitą už 2016 metų sutvarkymą buhalterė nepagrįstai mokestį už internetą paskaičiavo 5 kartus, o už modulių suvedimą (už naudojimąsi „Rivilė“ programa) 12 kartų (mėn.). Kadangi 2016 metų dokumentų suvedimas buvo tvarkomas tuo pat metu kaip ir buvo tvarkoma einamoji apskaita, buhalterė pagal sutartį už internetą ir už programinės įrangos naudojimą galėjo paimti tik vienkartinį mėnesinį mokestį.
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas dėl suteiktų buhalterinių paslaugų atlygio paskaičiavimo darytina išvada, jog yra pagrindas mažinti visas nuo 2019 m. sausio mėnesio išrašytas sąskaitas faktūras mokesčiais už bankinių išrašų sutvarkymą bei sumažinti už 2016 metų apskaitos sutvarkymą išrašytos 2018 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitos faktūros ALD Nr. 1053 bendrą kainą sumomis už internetą (50 + PVM) ir už duomenų suvedimą į modulius (360 + PVM). Tokiu būdu atsakovė už jos naudai atliktų buhalterinių paslaugų suteikimą yra skolinga:
pagal 2018 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūrą ALD Nr. 1053 – 1 533,40 Eur (2 069 – 39,50 (suma pagal suderinimo aktą sumokėta iki teismo) – (50 + PVM) -(360 + PVM);
pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1062 – 534 Eur;
pagal 2018 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1063 - 543,50 Eur;
pagal 2018 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1061 - 599 Eur;
pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1064 – 929 Eur;
pagal 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1072 – 244,48 Eur (743 – (68+PVM) – (19 +PVM)-(260+PVM)-(65+PVM);
pagal 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1075 – 390,57 Eur (733 – (72+PVM) – (25 +PVM)-(142+PVM)-(44+PVM);
pagal 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1077 – 207,16 Eur (563,50 – (78+PVM) – (20 +PVM)-(160+PVM)-(36,50+PVM);
pagal 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ALD Nr. 1078 – 542,12 Eur (1 411,50 – (16+PVM) – (132 +PVM)-(46,50+PVM)-(109+PVM)-(378+PVM)-(26+PVM)-(11+PVM)
iš viso – 5 523,23 Eur, todėl ieškinys tenkintinas šioje dalyje.
Dėl procesinių palūkanų
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tokios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
Nagrinėjamu atveju šalys dėl procesinių palūkanų dydžio nesusitarė, tačiau ieškovė prašo priteisti 8 procentų dydžio procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).
Byloje konstatuota, kad atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti pagal Buhalterinių paslaugų sutartį už suteiktas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas. Atsakovės neįvykdyta prievolė atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtiną pradelsto mokėjimo apibrėžimą, todėl šio įstatymo nuostatos vertintinos kaip lex specialis CK 6.210 straipsnio atžvilgiu, atitinkamai ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo minėto įstatymo pagrindu yra pagrįstai ir tenkintintinas. Procesinės palūkanos priteistinos nuo 5 523,23 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 ir 7 dalimis ieškinys turėjo būti apmokėtas 209 Eur žyminiu mokesčiu. Byloje sumokėtas 231 Eur žyminis mokestis, todėl grąžintina 22 Eur žyminio mokesčio permoka, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Patenkinus ieškinį iš dalies, nustatytina procentinė priteistinų bylinėjimosi išlaidų išraiška: ieškovo ieškinys dėl 9 286,50 Eur priteisimo patenkintas 59,47 procentais, priteisiant 5 523,23 Eur sumą, todėl ieškovei iš atsakovės priteistini 59,47 procentai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės – 40,53 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nustačius šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų procentinę išraišką, pasisakytina dėl byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir dydžių.
Remiantis CPK 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie byloje patirtas 209 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 90 Eur advokato padėjėjos pagalbos išlaidas už ieškinio parengimą, konsultacijas, iš viso – 299 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie 2 450 Eur advokato pagalbos išlaidas dėl atsiliepimo į ieškinį ir tripliko surašymą bei atstovavimą teismo posėdžių metu. Vertindamas byloje šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį teismas vadovaujasi Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu teismas visas minėtas šalių atstovų pagalbos išlaidas laiko protingomis, todėl remiantis nustatyta procentine priteistinų bylinėjimosi išlaidų išraiška ieškovei iš atsakovės priteistina 177,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės – 992,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 22,26 Eur buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos, jei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (nuo 2020 m. sausio 23 d. įsigaliojusi redakcija) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur).
Remiantis nustatyta procentine priteistinų bylinėjimosi išlaidų išraiška valstybės naudai iš ieškovės priteistina 9,02 Eur, iš atsakovės – 13,24 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 269-270 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės UAB „Ablita“, juridinio asmens kodas 303318559, ieškovei UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“, juridinio asmens kodas 304861942, 5 523,23 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt tris eurus ir 13 euro centus) skolos, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 177,81 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt septynis eurus ir 81 euro centų) bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“, juridinio asmens kodas 304861942, atsakovei UAB „Ablita“, juridinio asmens kodas 303318559, 992,98 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt du eurus ir 98 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės UAB „Ablita“, juridinio asmens kodas 303318559, valstybės naudai 13,24 Eur (trylika eurų ir 24 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“, juridinio asmens kodas 304861942, valstybės naudai 9,02 Eur (devynis eurus ir 2 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Išaiškinti šalims, jog valstybės naudai priteistos lėšos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Grąžinti UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“, juridinio asmens kodas 304861942, 22 Eur (dvidešimt du eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. vasario 27 d. (173 Eur) ir 2020 m. sausio 17 d. (58 Eur) (mokėtojas UAB „Aldmika“), mokėjimo užduoties kodai (ID) ZI37135 ir ZI29041, permoką, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Kristina Lysionok