Civilinė byla Nr. e2A-100-567/2026
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00314-2025-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.5; 2.6.2.5; 2.6.18 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Rūtos Latvelės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liunetė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 14 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fiber Line Infra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Liunetė“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Fiber Line AS“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fiber Line Infra“ (toliau – ir ieškovė) dokumentinio proceso tvarka pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Liunetė“ (toliau – ir atsakovė) 117 318,19 Eur skolą, 6 963,19 Eur palūkanas, 10,15 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pagal 2024 m. rugsėjo 25 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. FL-25092024-001 (toliau – bendradarbiavimo sutartis) atliko atsakovei šviesolaidžio instaliavimo ir montažo darbus. Atsakovė atliktus darbus priėmė ir įsipareigojo už juos atsiskaityti, tačiau tinkamai neatsiskaitė. Šalys 2025 m. kovo 13 d. sudarė įsiskolinimo sumokėjimo susitarimą (toliau – ir susitarimas), pagal kurį atsakovė susitarimo sudarymo dieną pradelstą 177 318,19 Eur įsiskolinimą pagal pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras (toliau – ir sąskaitos faktūros): 2024 m. spalio 28 d. Nr. FLI9, 2024 m. gruodžio 2 d. Nr. FLI12, Nr. FLI13, Nr. FLI14, Nr. FLI15, Nr. FLI16, Nr. FLI17, Nr. FLI18, Nr. FLI19 turėjo sumokėti iki 2025 m. gegužės 20 d. Atsakovė tik iš dalies įvykdė susitarimą, sumokėjo 60 000 Eur (2025 m. balandžio 8 d. – 15 000 Eur; 2025 m. gegužės 5 d. – 5 000 Eur; 2025 m. birželio 26 d. – 40 000 Eur). Dėl to atsakovės pradelsta skola sudaro 117 318,19 Eur.
3. Kadangi pareiga atsakovei atsiskaityti su ieškove atsirado 2024 m. antrąjį pusmetį, atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovei palūkanas, kurios turi būti skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAPKSVPĮ). Ieškovės teigimu, iki ieškinio pareiškimo dienos palūkanos už pradelstą mokėti sumą sudaro 6 963,19 Eur. Be to, ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 15 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
5. Atsakovė UAB „Liunetė“ pateikė prieštaravimus, nesutikdama su priimtu preliminariu sprendimu, prašė jį panaikinti ir ieškinį atmesti, nurodydama, kad ieškovė nepagrindė rangos sutarties sąlygų ir neįrodė reikalavimų teisėtumo. Atsakovės teigimu, ieškovė prarado teisę į delspinigius ar palūkanas dėl pačios ieškovės įvykdyto bendradarbiavimo pareigos pažeidimo (nepateikus privalomų dokumentų), o reikalavimas taikyti palankesnį įstatyminį palūkanų tarifą, ignoruojant faktines sutartines nuostatas, yra nesąžiningas.
II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 14 d. galutiniu sprendimu 2025 m. liepos 15 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą – ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Fiber Line Infra“ iš atsakovės UAB „Liunetė“ 117 318,19 Eur skolą, 6 963,19 Eur palūkanas, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 124 281,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 584 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl šviesolaidžio instaliavimo ir montažo darbų atlikimo. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 26 d. elektroniniu (toliau – el.) laišku pateikė atsakovei bendradarbiavimo sutartį, kurios nepasirašė ir negrąžino ieškovei. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas nurodė, kad ieškovė 2024 m. spalio–lapkričio mėn. vykdė (atliko) darbus, atsakovė atliktus darbus priėmė ir įsipareigojo už darbus atsiskaityti. Kadangi atsakovė PVM sąskaitų faktūrų nustatytu laiku neapmokėjo, teismas konstatavo, jog pradelsta apmokėti skola yra 117 318,19 Eur.
8. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pradelsto įsiskolinimo fakto ir dydžio tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nekilo. Atsakovė iš esmės nesutiko su ieškiniu dėl to, kad ieškovė jai nepateikė tam tikrų dokumentų, kuriuos būtina pateikti pagal Vokietijoje galiojančius įstatymus. Teismas nurodė, kad atsakovės reikalaujami dokumentai yra neaktualūs, nes darbus fiziškai atliko trečiasis asmuo (Norvegijos įmonė), o ieškovė vykdė tik projektų administravimą Lietuvoje. Teismas atsakovės argumentus apie dokumentų trūkumą vertino kaip gynybinę poziciją, pažymėdamas, kad susitarime atsakovė patvirtino neturinti ieškovei pretenzijų.
9. Teismas pripažino ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pagrįstu, konstatuodamas, kad pareiga atsiskaityti atsirado 2024 m. antrąjį pusmetį, todėl pagrindinei skolai teisėtai taikoma tuo metu galiojusi 12,25 proc. dydžio metinių palūkanų norma. Taip pat pagal MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškovei iš atsakovės priteisė 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už visą skolos sumą nuo bylos iškėlimo 2025 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, teismas nusprendė priteisti iš bylą pralaimėjusios atsakovės 4 584 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 954 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 3 630 Eur pagrįstos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Liunetė“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 14 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nepagrindė konkrečių rangos sutarties sąlygų. Nors teismas konstatavo rangos teisinių santykių buvimą, jis nepagrindė, kokiomis sąlygomis šalys susitarė dėl darbų vykdymo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateikta bendradarbiavimo sutartis atsakovės nebuvo pasirašyta. Sprendime atsiranda esminis prieštaravimas: vienoje dalyje ieškovė įvardijama rangove, o kitoje – tik projekto administratore, taip nepagrįstai atleidžiant ją nuo rangovei tenkančių įstatyminių pareigų ir rizikų, kylančių vykdant darbus specifinėje Vokietijos rinkoje.
11.2. Teismas nepagrįstai ignoravo Vokietijos įstatymų reikalavimus dėl privalomų dokumentų (pagal CK 6.646 straipsnį) ir klaidingai konstatavo jų nereikšmingumą ginčui. Ieškovė pripažino pareigą turėti šiuos dokumentus, tačiau nepagrįstai bandė šią prievolę perkelti tik subrangovei, nors pagal CK 6.650 straipsnio 1 dalį už tinkamą sutarties vykdymą ir teisinę atitiktį užsakovei atsako tiesioginė rangovė. Teismas neįvertino, kad ieškovė vilkino dokumentų pateikimą žadėdama juos sutvarkyti. Kadangi ieškovė neįrodė, kad šalys sutarė atleisti ją nuo dokumentų pagal Vokietijos teisės aktus pateikimo prievolės (net ir pasitelkus subrangovę), ji laikytina netinkamai įvykdžiusia sutartines pareigas, o tai suteikia teisę atsakovei gintis.
11.3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles. Teismas konstatavo, kad dokumentų reikalavimas yra tik „gynybinė pozicija“ dėl anksčiau sudaryto susitarimo apie pretenzijų nebuvimą. Teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad ieškovė nuolat žadėjo šiuos dokumentus pateikti vėliau. Byloje esantys duomenys įrodo, kad ieškovė dokumentus pradėjo tvarkyti tik prasidėjus teisminiam procesui, o dalis jų išduoti dar vėlesnėmis datomis nei vyko darbai. Teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią ieškovės paaiškinimams, ignoruodamas atsakovės pateiktus įrodymus apie priešpriešinių prievolių nevykdymą.
11.4. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes neištyrė faktinių rangos sąlygų dėl subrangovo pasitelkimo ir jo įtakos šalių prievolėms. Atsakovės teigimu, teismo išvada dėl dokumentų nereikšmingumo yra klaidinga: net jei darbus fiziškai atliko subrangovas, tai savaime neatleidžia pagrindinio rangovo (ieškovės) nuo imperatyvios pareigos pateikti Vokietijos teisės aktų reikalaujamus dokumentus savo vardu.
11.5. Teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo yra nesąžininga ir neproporcinga. Teismas neįvertino ieškovės piktnaudžiavimo teise ir nesąžiningo elgesio (lupikavimo), kai ji vienu metu rėmėsi nepasirašyta sutartimi skolai pagrįsti, tačiau reikalavo didesnių įstatyminių palūkanų, o ne bendradarbiavimo sutartyje numatytų mažesnių delspinigių. Kadangi ieškovė prievolę pateikti tinkamus dokumentus įvykdė pavėluotai (tik teismo proceso metu), atsakovė turėjo teisėtą pagrindą stabdyti mokėjimus. Todėl net ir pripažinus skolos faktą, palūkanos neturėjo būti priteistos arba turėjo būti mažinamos dėl pačios ieškovės kaltės ir bendradarbiavimo pareigos pažeidimo.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Fiber Line Infra“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
12.1. Rangos teisinius santykius ir jų sąlygas pagrindžia ne tik pateikta bendradarbiavimo sutartis, bet ir faktiniai veiksmai: šalių susirašinėjimas, priimtos darbų ataskaitos, sąskaitos faktūros ir pasirašytas skolų suderinimo aktas. Atsakovė pripažino įsiskolinimą ir susitarime deklaravo neturinti pretenzijų ieškovei, todėl dabartiniai jos teiginiai dėl kitokių bendradarbiavimo sutarties sąlygų yra nepagrįsti ir neįrodyti.
12.2. Atsakovė neteisingai aiškina ir taiko CK 6.646 straipsnį, kadangi ši norma reglamentuoja tik privalomas licencijas ar leidimus specifinės rūšies darbams atlikti, o ne mokestinius ar socialinio draudimo dokumentus. Atsakovė neįrodė, kad šviesolaidžio instaliavimo darbams Vokietijoje reikalinga speciali licencija, o reikalaujami dokumentai (dėl minimalaus užmokesčio ar komandiravimo) savo teisine prigimtimi nėra leidimai vykdyti veiklą, todėl šis reikalavimas nepažeistas.
12.3. Visi privalomi dokumentai atsakovei buvo pateikti dar 2025 m. kovo 12 d. susitikimo metu, o po jo pasirašytas susitarimas, kuriame atsakovė patvirtino neturinti pretenzijų, galutinai išsprendė šį klausimą. Be to, reikalaujami dokumentai yra aktualūs tik faktiškai darbus Vokietijoje vykdžiusiam subjektui – Norvegijos įmonei „Fiber Line AS“, kuri visus Vokietijos teisės reikalavimus įvykdė, o pati ieškovė (Lietuvos įmonė) darbuotojų nekomandiravo. Pagal CK 6.662 straipsnį atsakovė darbus priėmė pasirašydama ataskaitas be jokių išlygų ar pastabų dėl dokumentų trūkumo, todėl prarado teisę vėliau remtis šiuo faktu kaip pagrindu nemokėti. Atsakovė neįrodė patyrusi neigiamų pasekmių, o pagrindinis užsakovas Vokietijoje darbus priėmė ir juos įvertino kaip labai profesionalius, todėl dokumentų trūkumo argumentas laikytinas tik dirbtine gynyba, siekiant pateisinti finansinius sunkumus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių
14. Nustatyta, kad ieškovė UAB „Fiber Line Infra“ 2024 m. rugsėjo 26 d. el. laišku pateikė atsakovei UAB „Liunetė“ 2024 m. rugsėjo 25 d. bendradarbiavimo sutartį, kurios atsakovė nepasirašė ir negrąžino ieškovei. Sutartimi ieškovė įsipareigojo atlikti iš anksto abipusiai aptartus šviesolaidžio instaliavimo ir montažo darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti atliktus darbus ir už juos sumokėti.
15. Nors atsakovė sutarties nepasirašė, tačiau ieškovė pradėjo vykdyti bendradarbiavimo sutartį ir 2024 m. spalio–lapkričio mėnesiais atliko darbus, dėl kurių surašė ataskaitas KW 39-2024, KW 40-2024, KW 41-2024, KW 42-2024, KW 43-2024, KW 44-2024, KW 45-2024, KW 46-2024, KW 47-2024.
16. Už atliktus darbus išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2024 m. spalio 28 d. Nr. FLI9, 2024 m. gruodžio 2 d. Nr. FLI12, FLI13, Nr. FLI14, Nr. FLI15, Nr. FLI16, Nr. FLI17, Nr. FLI18, Nr. FLI19, dėl 177 318,19 Eur.
17. Atsakovė pasirašė ieškovės pateiktą 2025 m. sausio 8 d. aktą dėl 2024 m. gruodžio 31 d. skolų už 191 788,58 Eur suderinimo.
18. Ieškovė ir atsakovė 2025 m. kovo 13 d. pasirašė susitarimą, kuriame atsakovė patvirtino, kad pretenzijų ieškovei neturi ir ketina apmokėti visas pradelstas sąskaitas faktūras dėl 177 318,19 Eur nuo 2025 m. balandžio 8 d. iki 2025 m. gegužės 20 d. Šalys susitarė, kad, jei atsakovė vėluos sumokėti bet kurią įmoką ilgiau kaip 5 dienas nuo atitinkamo termino pabaigos, tai ieškovė kreipsis į teismą dėl visos skolos pagal pradelstas sąskaitas faktūras priteisimo.
19. Atsakovė 2025 m. balandžio 8 d. sumokėjo ieškovei 15 000 Eur, 2025 m. gegužės 5 d. – 5 000 Eur ir 2025 m. birželio 26 d. – 40 000 Eur, t. y. apmokėjo 2024 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. FLI9 ir Nr. FLI12. Liko neapmokėta 117 318,19 Eur. Skolos dydis apskaičiuotas pagal buhalterinės programos dokumentą „Apyvartos nuo 2024.01.01 iki 2025.07.07“ (ieškinio priedas Nr. 6).
Dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir skolos dydžio
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pareiga byloje yra nurodyti ieškinio dalyką – reikalavimą – ir ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinyje suformuluotas reikalavimas. Nustatyti teisinį ieškinio pagrindą, t. y. nurodyti teisės aktus ir konkrečias teisės normas, kuriomis vadovaudamasis teismas išsprendžia byloje kilusį ginčą, bei teisinius argumentus, kuriais teismas grindžia byloje padarytas išvadas, yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi, parinkti tinkamas teisės normas ir tinkamai teisiškai kvalifikuoti bylos šalis siejančius privatinius civilinius teisinius santykius, yra teismo diskrecijos teisė, o bylos šalių nurodytas teisinis santykių kvalifikavimas teismui yra neprivalomas ir teismas juo neprivalo vadovautis. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 37 punktas; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 25 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas).
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės suteiktų paslaugų pobūdį (šviesolaidžio instaliacijos darbai), teisingai konstatavo, jog šalis siejo faktiniai rangos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad rangos sutarties samprata yra atskleista CK 6.644 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią nuostatą rangos sutartis – tai sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi, esminis rangovo įsipareigojimas, apibūdinantis pačią rangos sutartį, yra įsipareigojimas atlikti užsakovo nurodytą darbą ir perduoti jam šio darbo rezultatą, o pagrindinis užsakovo įsipareigojimas yra įsipareigojimas priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovui už jo atliktą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-403/2023, 37 punktas).
22. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje, apibūdinant rangos sutarties dalyką, yra detalizuota, kad rangos sutartis sudaroma siekiant pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Vadinasi, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Darbo rezultatas gali pasireikšti tam tikro daikto pagaminimu ar pakeitimu arba tam tikro kitokių darbų rezultato sukūrimu. Šis darbo rezultatas gali apimti ne tik naujo daikto ar kitokio darbo rezultato pagaminimą ar sukūrimą, bet ir esančio tam tikro objekto pagerinimą, pakeitimą (naujų savybių esančiam objektui suteikimą), pasireiškiantį tam tikra materialia išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023, 36 punktas).
23. Taigi, rangą kvalifikuojantys pagrindiniai požymiai yra šalių susitarimas dėl rangos sutarties dalyko (darbų atlikimo ir darbo rezultato perdavimo užsakovui), kuris yra ir esminė sutarties sąlyga, rangovo veikimas savo rizika ir jo veikimas savarankiškai. Rangovo pareiga atlikti tam tikrą darbą ir perduoti tinkamos kokybės darbo rezultatą reiškia priešpriešinę užsakovo pareigą sumokėti atlyginimą už perduotą tinkamos kokybės darbų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023, 34 punktas). Rangos sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2007).
24. Bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose nuostatose nėra nustatyta specialių reikalavimų, keliamų rangos sutarties formai, todėl šiai sutarčiai yra taikomos bendrosios CK nustatytos taisyklės dėl sandorių formos. Tai reiškia, kad rangos sutartis gali būti sudaroma tiek pasirašant atitinkamą dokumentą, tiek ir žodžiu ar net konkliudentiniais veiksmais. Tuo atveju, kai rangos darbai yra vykdomi nesudarius rašytinės rangos sutarties, gali kilti ginčų tiek dėl to, ar šalis iš tikrųjų siejo rangos teisiniai santykiai, tiek ir dėl šių santykių turinio, konkrečių šalių prisiimtų teisių ir pareigų. Byloje nesant rašytinės rangos sutarties, šalims sudarius žodinę sutartį, šalių sutartiniai santykiai patvirtinami sutarties sudarymo ir vykdymo veiksmų įrodymais.
25. Taigi, sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma, nes sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio (konkliudentinių veiksmų) matyti jo valia sudaryti sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sandoriui nėra nustatyta privalomos formos, sudaryto sandorio formos pasirinkimas byloje lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 19 punktas).
26. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad šalis siejo faktiniai rangos teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad civilinėje teisėje vyrauja sutarčių laisvės ir konsensualizmo principai. Pagal CK 6.154 ir 6.159 straipsnius sutarčiai sudaryti pakanka šalių suderintos valios išraiškos sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Nors apeliantė akcentuoja rašytinės sutarties (bendradarbiavimo sutarties) nepasirašymo faktą, tai savaime nepaneigia faktinių rangos sutartinių teisinių santykių egzistavimo. Sandoriai gali būti sudaromi ne tik raštu, bet ir žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais, t. y. tokiu šalių elgesiu, kuris patvirtina jų ketinimą sukurti teisinius santykius, be to, įstatymas nenustato privalomos rašytinės formos rangos sutarčiai tarp privačių verslo subjektų (išskyrus specifines išimtis). Šią aplinkybę pripažįsta ir pati apeliantė. Todėl, nesant rašytinės bendradarbiavimo sutarties su abiejų šalių parašais, faktiniai rangos teisiniai santykiai gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnyje numatytomis priemonėmis: šalių susirašinėjimu (el. laiškais dėl darbų užsakymo); darbų perdavimo–priėmimo aktais ar ataskaitomis; PVM sąskaitomis faktūromis; faktiniu darbų atlikimo ir jų rezultato naudojimo faktu. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai teisės aktai neįtvirtina sutarčiai privalomos rašytinės ar notarinės formos, žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas ne tik įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, bet taip pat – ir netiesioginiais įrodymais, pavyzdžiui, tokios sutarties buvimo faktas gali būti nustatomas, vertinant šalių elgesį.
27. Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama tarp šalių susiklosčiusius faktinius rangos sutartinius teisinius santykius, pateikė teismui 2024 m. liepos 18 d., 2024 m. rugsėjo 26 d. el. laiškus, kuriais ieškovė atsakovei teikė pasiūlymus, atliktų darbų 2024 m. spalio–lapkričio mėn. ataskaitas KW 39-2024, KW 40-2024, KW 41-2024, KW 42-2024, KW 43-2024, KW 44-2024, KW 45-2024, KW 46-2024, KW 47-2024, už atliktus darbus išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2024 m. gruodžio 2 d. Nr. FLI13, Nr. FLI14, Nr. FLI15, Nr. FLI16, Nr. FLI17, Nr. FLI18, Nr. FLI19, 2025 m. sausio 8 d. aktą dėl 2024 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo bei 2025 m. kovo 13 d. įsiskolinimo sumokėjimo susitarimą, kuriame atsakovė patvirtino, kad pretenzijų ieškovei neturi ir ketina apmokėti visas pradelstas sąskaitas iki 2025 m. gegužės 20 d. Taigi, nors atsakovė nepasirašė bendradarbiavimo sutarties, tačiau leido ieškovei pradėti darbus, juos koordinavo ir vėliau priėmė rezultatą. Tai sudaro pagrindą prieiti išvadą, kad tarp šalių susiformavo faktiniai rangos teisiniai santykiai, o sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad rašytinė sutartis nebuvo pasirašyta, neturi lemiamos reikšmės, nes ieškovė faktiškai įvykdė darbus, kuriuos buvo numatyta atlikti, o atsakovė šį vykdymą priėmė ir iš dalies atsiskaitė.
28. Taigi, aptarti įrodymai patvirtina, kad pagal šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytą rangos sutartį ieškovė įsipareigojo atlikti iš anksto abipusiai aptartus šviesolaidžio instaliavimo ir montažo darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti atliktus darbus ir už juos sumokėti. Reikalaudama skolos už rangos sutarties pagrindu atliktus darbus, ieškovė nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti, kokius darbus faktiškai atliko, už kuriuos atsakovės neatsiskaitė. Nors atsakovė minėtos rašytinės bendradarbiavimo sutarties, kuri jai ieškovės buvo atsiųsta el. paštu, nepasirašė (negrąžino pasirašytos sutarties el. paštu), tačiau atsakovė pasirašė atliktų šviesolaidžio instaliacijos darbų ataskaitas, kurių pagrindu ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas faktūras už 300 670,44 Eur. Atsakovė, pripažindama rangos darbų atlikimo faktą, pasirašė ieškovės pateiktą 2025 m. sausio 8 d. skolų suderinimo aktą, kuriame iki 2024 m. gruodžio 31 d. fiksuotas atsakovės 191 788,58 Eur įsiskolinimas ieškovei, t. y. atsakovė už dalį sutartų darbų buvo atsiskaičiusi (sumokėjo 108 881,86 Eur). Atsakovė, pripažindama atliktų darbų ir skolos ieškovei faktą, 2025 m. kovo 13 d. pasirašė įsiskolinimo sumokėjimo susitarimą, kuriame patvirtino, kad pretenzijų ieškovei neturi ir ketina 2025 m. balandžio 8 d.–2025 m. gegužės 20 d. apmokėti visas pradelstas sąskaitas faktūras už 177 318,19 Eur. Minėto įsiskolinimo sumokėjimo susitarimo pagrindu atsakovė 2025 m. balandžio 8 d.–2025 m. birželio 26 d. sumokėjo ieškovei dar 60 000 Eur, likdama skolinga 117 318,19 Eur, t. y. ieškinio sumą.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galioja rungtyniškumo principas. Ieškovė savo poziciją pagrindė pateiktais į bylą įrodymais. Atsakovė, neigdama nustatytas rangos teisinių santykių sąlygas, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų kitokį šalių susitarimą. Atsakovė, tvirtindama, kad šalys nesitarė dėl tam tikrų įkainių, terminų ar atsiskaitymo tvarkos, privalėjo pateikti tai pagrindžiančius duomenis. Nors apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Liunetė“ neigia sulygtas bendradarbiavimo sutarties sąlygas, tačiau darbus priėmė, akceptavo sąskaitas faktūras ir pasirašė tiek skolos suderinimo aktą, tiek įsiskolinimo sumokėjimo susitarimą, t. y. atsakovė ne vieną kartą pripažino pareigą atsiskaityti už ieškovės faktiškai atliktus rangos darbus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šalys susitarė būtent dėl tų sąlygų, kurios buvo realizuotos.
30. Pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo esminį šalių ginčo objektą: atsakovė nesutikimą su pareikštu ieškiniu iš esmės grindžia ne atliktų darbų faktu ar jų apimtimi, o ieškovės pareigos pateikti specifinius dokumentus nevykdymu. Apeliantė nurodo, kad ieškovė, veikdama kaip subrangovė Vokietijoje, privalėjo pateikti atitinkamus, šios valstybės teisės aktų reglamentuojamus dokumentus, kurių apeliantė pareikalavo 2025 m. kovo 7 d. el. laišku. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad toks reikalavimas, pareikštas praėjus ilgam laiko tarpui po darbų atlikimo ir jų faktinio priėmimo bei nevienkartinio įsiskolinimo už atliktus darbus pripažinimo, vertinamas kritiškai. Pažymėtina, kad prievolės vykdymo stabdymas ar atsisakymas atsiskaityti dėl dokumentų trūkumo yra galimas tik tada, kai tokie dokumentai yra būtina sąlyga darbų rezultatui naudoti ar prievolei pabaigti, o ne kaip vėlyva gynybinė priemonė, siekiant pateisinti pradelstą mokėjimą.
31. CK 6.646 straipsnis numato, kad įstatymai gali numatyti atvejus, kai tam tikrų rūšių darbai gali būti atliekami tik turint įstatymų nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją). Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė ir nekonkretizavo (CPK 12, 178 straipsniai), kad ieškovė, vykdydama šviesolaidžio instaliacijos darbus, privalėjo turėti tam tikrą licenciją ar leidimą. Apeliantės nurodomi dokumentai dėl darbuotojų komandiravimo, minimalaus darbo užmokesčio mokėjimo nėra susiję su leidimais ar licencijomis vykdyti konkrečius darbus. Apeliantė neįrodė, kad dėl šių dokumentų nebuvimo Vokietijos institucijos būtų sustabdžiusios darbus, skyrusios baudas ir kt., t. y. apeliantė nepagrindė, kad dėl jos reikalaujamų dokumentų nepateikimo ji patyrė kokių nors neigiamų pasekmių. Jei rezultatas pasiektas ir perduotas, dokumentų trūkumas nebegali būti pagrindu nemokėti už faktiškai atliktą darbą, juolab kad pagrindinio rangovo „Deutsche GigaNetz“ statybos darbų vadovo raštas ir 2025 m. spalio 8 d. el. laiškas patvirtina, kad atliktų darbų kokybė ir darbo kultūra projektuose buvo labai profesionali, atitiko užsakovo koncepcijas, jokių pretenzijų dėl darbų atlikimo nėra.
32. Nustatyta, kad ginčui aktualius darbus vykdė ir savo darbuotojus į Vokietiją siuntė trečiasis asmuo Norvegijos įmonė „Fiber Line AS“, t. y. ieškovės UAB „Fiber Line Infra“ pasamdyta subrangovė. Aplinkybę, kad darbus vykdė Norvegijos įmonė, patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai: susirašinėjimas el. laiškais, kuriais prašoma kabelių pūtimo protokolų; prapūtimo protokolas, kuriame nurodytus darbus atliko Norvegijos įmonė „Fiber Line AS“; pagrindinio rangovo „Deutsche GigaNetz“ statybos darbų vadovo FTTH projektuose „Richen“ ir „Eppingen“ 2025 m. spalio 8 d. el. laiškas, kuriame patvirtinama, kad darbus fiziškai vykdė Norvegijos įmonė „Fiber Line AS“ (trečiasis asmuo). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė vykdė projekto administravimą ir savo darbuotojų į Vokietiją nekomandiravo. Nors ieškovės ir trečiojo asmens (Norvegijos įmonės) vadovas sutampa, tai nepanaikina juridinių asmenų savarankiškumo. Kadangi ieškovė fiziškai neatliko darbų Vokietijoje ir nesiuntė ten savo darbuotojų, apeliantės reikalaujami dokumentai (susiję su darbuotojų komandiravimu, Vokietijos socialinio draudimo sistemomis) yra neaktualūs kilusiam ginčui ir nepateisina atsakovės vengimo atsiskaityti su ieškove. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantės pozicija dėl dokumentų, nesusijusių su atliktų darbų rezultatu, trūkumo vertintina kaip gynybinė, nes, kaip nustatyta, ieškovė neprivalėjo pateikti atsakovės prašomų dokumentų. Šią išvadą, be kita ko, pagrindžia ir 2025 m. kovo 13 d. įsiskolinimo sumokėjimo susitarimas, kuriame atsakovė patvirtino neturinti jokių pretenzijų ieškovei.
33. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas vien dėl to, jog teismas, nustatęs tarp šalių buvus faktinius rangos teisinius santykius, vėliau ieškovę įvardino kaip projektų administratorę, ar kad teismas neištyrė, ar šalys tarėsi dėl subrangovo pasitelkimo.
34. Kasacinis teismas išaiškino, kad generalinis rangovas, sudaręs subrangos sutartį, tampa dviejų savarankiškų sutarčių subjektu. Nuo to, kaip tinkamai subrangovas įvykdys sutartinius įsipareigojimus generaliniam rangovui, priklauso ir generalinio rangovo įsipareigojimų tinkamas įvykdymas užsakovui, todėl generalinis rangovas turi poreikį gauti tinkamą darbų rezultatą. Subrangovas, kaip verslininkas ir savo srities profesionalas, prisiimdamas pareigą atlikti tam tikrus darbus, suteikia generaliniam rangovui, kuris yra atsakingas užsakovui, teisėtus lūkesčius, kad jis atliks darbus profesionaliai, kokybiškai, panaudodamas reikiamas medžiagas ir technologijas, griežtai laikysis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Taigi, iš esmės subrangovui, sudariusiam sutartį su generaliniu rangovu, taikomi tie patys reikalavimai kaip ir generaliniam rangovui, tik skiriasi jų pareigų apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015).
35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė rangos sutartis, tačiau tokia sutartis buvo sudaryta šalių konkliudentiniais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktinį šalių santykių turinį ir nustatė, kad ieškovė veikė kaip generalinė rangovė, kurios funkcija šiame projekte buvo administracinė (koordinavimas, sąskaitų išrašymas ir kt.), o fizinį darbą atliko subrangovė (trečiasis asmuo). Kadangi tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, kurioje būtų įtvirtinta, kad ieškovė privalo darbus atlikti asmeniškai, ji turėjo teisę nuspręsti dėl projekto įgyvendinimo būdo ir pasitelkti trečiąjį asmenį Norvegijos įmonę „Fiber Line AS“ kaip subrangovę. Byloje taip pat nėra kitų duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad sutartus rangos darbus savo jėgomis turėjo atlikti būtent ieškovė. Taigi, tokiais veiksmais, t. y. pasitelkdama subrangovę, ieškovė nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų ar šalių susitarimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad generalinis rangovas atsako už subrangovo veiksmus kaip už savo paties, tačiau pats pasitelkimo faktas negali būti traktuojamas kaip sutarties pažeidimas. Taigi, apeliantės bandymas kvestionuoti subrangos modelį po to, kai darbai jau buvo atlikti ir iš dalies apmokėti bei pripažintas skolos likutis, teisiškai yra nepagrįstas, nes darbų vykdymo procese apeliantė nekėlė prieštaravimų dėl tokios darbo organizavimo formos. Apeliantė atliktus darbus priėmė, o pasirašydama tiek 2025 m. sausio 8 d. skolos suderinimo aktą, tiek įsiskolinimo sumokėjimo susitarimą, patvirtino susidariusios skolos faktą ir tai, kad neturi pretenzijų ieškovei.
36. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad šalis siejo faktiniai rangos teisiniai santykiai, kurie buvo realizuoti ieškovei tinkamai atlikus, o atsakovei priėmus sutartą darbų rezultatą ir iš dalies už jį apmokėjus bei pripažinus pareigą apmokėti likusią skolą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, jog ieškovė netinkamai įvykdė darbus, o apeliantės deklaruojamas dokumentų trūkumų argumentas pripažintas nepagrįstu ir vertintas kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti prievolės vykdymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovės 117 318,19 Eur pagrindinę skolą yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl palūkanų
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Pelno palūkanos aiškinamos, kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K?3-275-248/2015).
38. Pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
39. Kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos yra taikomos tada, kai asmuo pažeidė terminą piniginei prievolei įvykdyti. Pareiga mokėti šias palūkanas yra siejama su tuo, kad skolininkas tol, kol visiškai įvykdo prievolę, naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl, praleidęs terminą prievolei įvykdyti, jis privalo mokėti sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024, 45 punktas; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 20 punktas).
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).
41. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – tai yra 8 proc. punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos.
42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tai, jog apeliantės nepasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje (6.2 punktas) buvo nurodyta delspinigių sąlyga, t. y. apeliantė ieškovei pareikalavus moka 0,02 proc. delspinigius nuo laiku neapmokėtos kainos už kiekvieną pavėluotą dieną, neeliminuoja ieškovės teisės pasirinkti bet kokį jai įstatymu suteikiamą ir leistiną pažeistų teisių gynimo būdą. Tarp šalių konkliudentiniais veiksmais sudaryta rangos sutartis atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinių sandorių požymius, todėl pagal CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas ir MAPKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalį ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo pagrįstai patenkintas, nes nustačius, kad apeliantė sutartinės prievolės laiku neįvykdė, jai pagal CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalis kyla civilinė atsakomybė – pareiga sumokėti ieškovei kompensuojamąsias palūkanas. Nors apeliantė kvestionuoja pareigą mokėti MAPKSVPĮ numatytas palūkanas ir tvirtina, kad egzistuoja pagrindas jas mažinti, sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
43. Kadangi šalys nebuvo sudariusios rašytinės rangos sutarties, kurioje būtų sulygtas konkretus delspinigių ar palūkanų dydis, taikomos MAPKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad jeigu palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatytas, kreditorius įgyja teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Kadangi rašytinio susitarimo dėl mažesnių palūkanų nėra, o apeliantė pati neigia pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį, teismas privalo taikyti pavėluoto mokėjimo palūkanų normą, kurią sudaro paskutinė Europos centrinio banko pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma plius 8 procentiniai punktai. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas 12,25 proc. (už 2024 m. antrąjį pusmetį) ir 10,15 proc. (procesinių) palūkanų dydis atitinka minėto įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra apeliantės atsakomybė už tai, kad ji nesumokėjo ne kartą pripažintos skolos geruoju, dėl to ieškovė turėjo kreiptis į teismą. Tiek iki kreipimosi į teismą, tiek per bylinėjimosi laiką apeliantė naudojosi ieškovei priklausančiomis lėšomis, gavo iš to naudos, tuo pažeisdama ieškovės interesus, todėl turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs ieškovės nuostoliai.
44. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad ji turėjo teisę sulaikyti (sustabdyti) skolos mokėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad šalių susitarimo dėl rangovui mokėtino atlyginimo „sulaikymo“ tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenurodytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Nagrinėjamu atveju apeliantė neturėjo teisės sulaikyti prievolių ieškovei vykdymą, nes visi ieškovės atlikti darbai apeliantės buvo priimti, jokių pretenzijų dėl darbų kokybės ieškovei nebuvo pareikšta, apeliantė neįrodinėjo patirtų nuostolių ir neginčijo skolos likučio iki šios bylos iškėlimo.
45. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl palūkanų mažinimo už netinkamą ieškovės bendradarbiavimą (dokumentų neteikimą). Pažymėtina, kad MAPKSVPĮ nustatytos palūkanos atlieka ne tik kompensacinę, bet ir prevencinę funkciją. Atsakovė yra verslininkė, todėl jai keliami didesni atidumo, žinojimo, rūpestingumo reikalavimai (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, palūkanų mažinimas verslo subjektų ginčuose galimas tik išimtiniais atvejais, kai palūkanos yra akivaizdžiai neproporcingos. Šiuo atveju 12,25 proc. norma yra standartinė komercinė sankcija, kurią skolininkas gali numatyti. Be to, nagrinėjamu atveju įrodyta, kad ne ieškovė, o būtent trečiasis asmuo privalėjo pateikti apeliantei jos prašomus dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės pareikštas dokumentų reikalavimas taip pat atsirado tik tada, kai apeliantės skola ieškovei jau buvo pradelsta. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja būtent tokių kompensacinių palūkanų, kurios apskaičiuotos specialiame įstatyme numatyta tvarka, todėl apeliantės prieštaravimai dėl kompensacinių palūkanų dydžio yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl 6 963,19 Eur palūkanų, apskaičiuotų pagal MAPKSVPĮ nuostatas, iš apeliantės priteisimo.
46. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė specialiąsias komercinių mokėjimų palūkanų normas. Apeliantės reikalavimas mažinti palūkanas ar taikyti kitokį jų skaičiavimo modelį yra nepagrįstas, nes būtent skolininkės delsimas vykdyti pagrindinę prievolę (mokėti už darbus) tapo tiesiogine priežastimi šių palūkanų padidėjimui.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
47. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas patenkinti ieškovės UAB „Fiber Line Infra“ ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą galutinį sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas.
48. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
49. Atmetus atsakovės UAB „Liunetė“ apeliacinį skundą, ieškovė UAB „Fiber Line Infra“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteisimą.
50. Ieškovė UAB „Fiber Line Infra“ pateikė įrodymus (2025 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei sąskaitos išrašą), kad ji patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2025 m. IV ketvirtį (2025 m. gruodžio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2025 m. II ketvirčio Valstybinės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 387 Eur. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 103,10 Eur (2 387 x 1,3). Taigi, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio ir jai atlyginamos visiškai, iš atsakovės priteisiant 2 420 Eur
.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 14 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Fiber Line Infra“ (juridinio asmens kodas 306970278) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liunetė“ (juridinio asmens kodas 121707631) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Rūta Latvelė
Neringa Švedienė