Administracinė byla Nr. A-697-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07232-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PE projects“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PE projects“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „PE projects“ su skundu (I t., b. l. 1–13), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 99–112, 180–193, II t., b. l. 1–12, 78–92, 97–111), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-868, kuriuo kompensuotina tik dalis tiesioginių pareiškėjo nuostolių ir priimti naują sprendimą – kompensuoti pareiškėjui 3 500 Lt išlaidų;

2) priteisti pareiškėjui 35 2819 Lt negautų pajamų;

3) priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos;

4) priteisti pareiškėjui 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė:

1) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo) atitinkamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai bei konstituciniams principams.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsteigė bendrovę su tikslu užsiimti saulės šviesos energijos gamyba. Pareiškėjui buvo išduoti leidimai plėtoti elektros energiją 4 jėgainėms iki 30 kW (leidimų Nr. LP-2604, LP-2605, LP-2606, LP-2607). Pareiškėjui tęsiant darbus ir siekiant gauti leidimus gaminti, 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeistos saulės šviesos energijos projektų subsidijavimo sąlygos, kurios pablogino pareiškėjo padėtį. Taip buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir teisės principai. Esminėmis sąlygomis pareiškėjas nurodė tai, jog: Pakeitimo įstatymu pakeičiant anksčiau galiojusį įstatymo 20 straipsnį, buvo pakeistas fiksuoto tarifo nustatymo momentas, t. y. tarifą buvo numatyta fiksuoti tik leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Priimant Įgyvendinimo įstatymą jo nuostatomis buvo padaryti tolimesni esminiai pakeitimai, kuriais taip pat buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir teisės principai. Esminiais pakeitimais pareiškėjas įvardijo: Leidimų plėtoti terminas sutrumpintas iki 2013 m. liepos 1 d., tuo tarpu pareiškėjui leidimas plėsti išduotas 2012 m. spalio 12 d. turėjo galioti 24 mėnesius; norint tęsti saulės elektrines plėtros darbus ir turint tik leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, buvo nustatytas įpareigojimas pateikti įrodymus, kad į saulės elektrinės projektą yra padaryta 50 procentų investicijų, o pateikus įrodymus leidimo plėtoti saulės elektrines terminas galėjo būti maksimaliai pratęstas iki 7 mėnesių ir šiam veiksmui buvo nustatytas terminas iki 2013 m. liepos 1 d.; pakeistas prievolių įvykdymo užtikrinimo dydžio skaičiavimas nuo anksčiau galiojusio 50 Lt/lkW iki 500 Lt/lkW daugiklio; nuostolių atlyginimas apribotas tik tiesioginėmis išlaidomis (nenumatyta negautų pajamų kompensavimo), kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.; pakeitime nėra paminėtas joks kompensuojamų išlaidų dydžių nustatymas, tačiau nustatytas terminas, ribojantis asmenų patirtas išlaidas, kurios negali būti patirtos po Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir kt. Taip pat pažymėta, kad Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuota tik tiesioginių nuostolių kompensavimo galimybė, pareiškėjui nesuteikta teisė reikalauti netiesioginių nuostolių atlyginimo, todėl pareiškėjas šį reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.249, 6.251, 6.271 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, neteisėti valstybės veiksmai šiuo atveju pasireiškė netinkamais įstatymo leidėjo veiksmais, t. y. nustatant įstatymo galiojimą atgal konkrečiai asmenų grupei (gavusiems leidimus plėtoti). Todėl, ginčo atveju turi būti atlyginamos ir negautos pajamos. Dėl priežastinio ryšio nurodė, jog jis pasireiškė įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus, kurie nepagrįstai buvo taikomi atgal, iš esmės pakeičiant teisinius santykius. Dėl šių priežasčių, pareiškėjas negalėjo toliau vystyti projekto, patyrė netiesioginius nuostolius, t. y. negavo pajamų, kurias turėjo gauti ir dėl to nusprendė toliau nebevystyti saulės elektrinių projekto. Apibendrindamas nurodė, jog iš esmės pareiškėjo tiesioginiai ir netiesioginiai nuostoliai atsirado dėl nepagrįstai pritaikytų teisės aktų atgaline data, reguliuojant santykius, kurie buvo susiformavę esant AIEĮ redakcijai iki 2013 m. sausio 17 d. ir pareiškėjui pradėjus taikyti naują teisinį reguliavimą dėl ko buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Reikalavimą priteisti kompensacines palūkanas grindė CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 25 d. apžvalga Nr. AC-37-1. Teigė, jog jis, turėdamas teisę į nepriteistą išlaidų dalį, t. y. negalėdamas naudotis šiais pinigais, patiria nuostolių, kurie kompensuotini priteisiant 5 proc. metinių palūkanų normą. Pabrėžė, jog Komisija sprendime dėl šio prašymo nepasisakė, t. y. nenurodė, kokiu pagrindu buvo atsisakyta tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą. Prašydamas priteisti procesines palūkanas, vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujamas Komisijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime (I t., b. l. 68 –72) prašė pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamas Komisijos sprendimas priimtas vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, kurių pagrindu nuspręsta pareiškėjui kompensuoti 2 033,80 Lt. Išvada dėl kompensacijos dydžio buvo priimta įvertinus pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. pateiktą dokumentaciją, kurią įvertinus buvo nuspręsta kompensuoti 400 Lt išlaidas, susijusias su valstybės rinkliava už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) išduotus veiklos elektros energijos sektoriuje leidimus, tuo tarpu 5 100 Lt išlaidas nuspręsta kompensuoti iš dalies, t. y. buvo kompensuota 1 000 Lt už sumokėtą avansinį mokėjimą ir 600 Lt suma už topo nuotraukos parengimą. Visos kitos išlaidos buvo apmokėtos po 2013 m. vasario 1 d. Priešingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų pateikta nebuvo. Komisija, vadovaudamasi Aprašu, nusprendė nekompensuoti pareiškėjui jo reikalaujamų kompensuoti sumų, t. y. negautų pajamų 468 028,80 Lt ir minimalių pareiškėjo nuostolių (5 proc. metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt sumos), nes šių išlaidų pareiškėjas nepagrindė įrodymais. Pabrėžė, jog patirtos išlaidos gali būti kompensuojamos iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų, kurios pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nuostatas, surenkamos iš visų elektros vartotojų. Todėl tuo atveju, jei prašomas kompensuoti išlaidas Komisija vertintų tik formaliai, susidarytų galimybė nepagrįstai praturtėti pasinaudojant kompensavimo mechanizmu. Komisijos sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą nurodė, jog Komisijos kompetencija yra aiškiai apibrėžta Aprašo nuostatomis ir būtent ji sudaryta spręsti klausimus dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Pagrindų abejoti teisės aktų nuostatomis nėra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, atsiliepime (II t., b. l. 119–128) prašė pareiškėjo skundą atmesti visa apimtimi.

Nesutiko, jog pareiškėjo ginčijamas Aprašas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, todėl nurodė, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Aprašo konstitucingumo nėra pagrindo. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad įstatymų leidėjas 2013 m. sausio 17 d. priimdamas Pakeitimo įstatymą pažeidė konstitucinius teisinės valstybės principus. Šiuo aspektu nurodė, jog šio įstatymo priėmimo tikslas – iš esmės siekti užkirsti kelią elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, nes tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, o taip būtų padarytas didelis poveikis tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės energijos tolesnis eksploatavimas yra praradęs tolesnę ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė įgydamas leidimą plėtoti šį verslą. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad nėra pagrindo teiginiams, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, įgytų teisių esmė ir pan. Taip pat nėra pagrindo argumentams, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės, nes nagrinėjamo ginčo kontekste nėra nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat nėra konstatuoto priežastinio ryšio, įrodymais nepagrįsta prašoma priteisti žalos suma.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (II t., b. l. 161-167) pareiškėjo UAB „PE projects“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo keturioms elektrinėms (I t. b. l. 76–79). Prašymu prašė kompensuoti: 400 Lt už išlaidas sumokėtas valstybės rinkliavai už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 5 100 Lt už elektrinės, kaip nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimą bei Elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas; 12,20 Lt už komisinį mokestį už bankinius pavedimus VMI ir UAB „Detalusis planas“; 31 Lt už UAB „PE projects“ juridinių faktų įregistravimą VĮ Registrų centras; 5 proc. metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt sumos; 468 028,80 Lt už planuotas gauti pajamas. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus išlaidas pagrindžiančius dokumentus, 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 17R-868 nusprendė tik iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. kompensuoti 2 033,80 Lt.

Teismas citavo ir rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 1, 4, 5, 10 ir 20 punktais, pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Vertinta, jog, kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjui pateikus iki 2013 m. vasario 1 d. turėtų išlaidų pagrindimą ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus buvo nuspręsta kompensuoti 400 Lt (I t., b. l. 25–28), iš bendros 5 100 Lt sumos nuspręsta kompensuoti 1 000 Lt ir 600 Lt (I t., b. l. 35) bei 12,20 Lt (už komisinius bankinius pavedimus) ir 31 Lt (I t., b. l. 37), t. y. viso 2 033,80 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 3 500 Lt suma (iš bendros 5 100 Lt sumos) buvo apmokėta 2013 m. vasario 4 d. (I t. b. l. 91), t. y. po 2013 m. vasario 1 d., todėl, Komisija, vadovaujantis Aprašo 4 p. nuostata (esminė sąlyga – kompensuotinos tik pagrįstos išlaidos, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.) 3 500 Lt sumos nekompensavo pagrįstai. Atitinkamai tenkinti pareiškėjo reikalavimą – panaikinti Komisijos sprendimą dalyje dėl 3 500 Lt nekompensavimo ir priimti naują sprendimą įpareigojant Komisiją kompensuoti pareiškėjui 3 500 Lt išlaidų, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, remdamasis Aprašo 3, 4 punktais, taip pat pažymėjo, jog nurodyto teisinio reglamentavimo prasme (pateiktinas realus ir įrodytinas išlaidų pagrindimas) prašoma priteisti negautų pajamų 468 028,80 Lt suma (pareiškėjo, be kita ko, įvardijama kaip planuojamos pajamos) ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt suma nelaikytinos, kaip realiai patirtos su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusios išlaidos, todėl Komisija pagrįstai atsisakė kompensuoti šias prašomas kompensuoti išlaidas, kaip neatitinkančias Apraše nustatytų išlaidų kompensavimo pagrindų. Todėl, įvertinus faktines ginčo situacijos aplinkybes, darytina išvada, jog Komisija, atsisakydama kompensuoti negautas pajamas – 468 028,80 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Taip pat vertinta, jog pareiškėjas skundo argumentais prašo priteisti 35 2819 Lt negautų pajamų ir priteisti kompensacines bei procesines palūkanas; reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų, kurie pasireiškė netinkamais įstatymo leidėjo veiksmais, t. y. įstatymų leidėjui priėmus AIEĮ pakeitimus, kurie nepagrįstai buvo taikomi atgal, t. y. iš esmės pakeičiant teisinius santykius; dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo toliau vystyti projekto, dėl ko patyrė nuostolius, t. y. negavo pajamų, kurias turėjo gauti. Teismas apibendrino, jog pareiškėjas šiuo aspektu iš esmės kelia ginčą dėl savo teisių ir interesų galimo pažeidimo, kurį būtent ir sieja su pasikeitusiu saulės energetikos skatinimo teisiniu reglamentavimu.

Pasisakydamas pastaruoju aspektu, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime pateiktu teisės aiškinimu dėl lex retro non agit principo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus (dėl AIEĮ pakeitimų, kurie, pasak pareiškėjo, nepagrįstai buvo taikomi atgal, taip iš esmės pakeičiant teisinius santykius) pažymėtina, jog šis teisės aktų aiškinimas, nagrinėjamo ginčo kontekste, nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes teisiniai santykiai iki priimant AIEĮ pakeitimus (t. y. iki 2013 m. vasario 1 d.) pareiškėjo atžvilgiu dar nebuvo susiformavę, nes, kaip atsiliepime nurodė Ministerija, pareiškėjui nėra išduoti leidimai gaminti, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į susiformavusius teisinius santykius. Pareiškėjas šiuo atveju negautas pajamas skaičiuoja taikydamas elektros supirkimo tarifą 1,44 Lt/kW galiojantį leidimų plėtoti išdavimo metu. Iš byloje pateiktų Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą matyti, kad, kaip nurodyta, jog elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidime tai pat nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nėra išduoti leidimai gaminti.

Teismo vertinimu, pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo, nes po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, prasidėjo platus saulės šviesos energijos elektrinių vystymas, kuris akivaizdžiai didina elektros energijos kainą vartotojams. Kaip atsiliepime nurodė Ministerija, 2012 m. Ministerijai buvo pateikta 16 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Todėl susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia, artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią nustatytą AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijant 400 mln. Lt per metus, kuris be kita ko, turėtų būti surenkamas iš elektros energijos vartotojų. Ministerija taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagaminta elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidintų elektros energijos kainą vartotojams. Todėl, kaip ir šiuo atveju, AIEĮ pakeitimų priėmimo tikslas (redakcija nuo 2013 m. vasario 1 d.) ir buvo vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas.

Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog AIEĮ pakeitimai pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus, nes pareiškėjas tikėjosi, jog visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Pažymėta, kad kaip numatyta teisės doktrinoje, verslininkai vykdantys atitinkamą veiklą veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka būtent pačiam verslininkui, o tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, įstatymų leidėjas pakeitė Įstatymo nuostatas gindamas silpnesnę sandorio šalį, t. y. elektros energijos vartotoją, siekiant užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Papildomai pažymėta, jog kaip matyti ir iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW–siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t.

Nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus dėl negautų pajamų 352 819 Lt priteisimo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo apimtyje, valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Tuo tarpu nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinojo elemento – neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima. Atitinkamai negali būti tenkinami ir reikalavimai dėl palūkanų priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėta, jog ginčo faktines aplinkybes įvertinus aptarto teisinio reglamentavimo apimtyje, teismui nekilo abejonių dėl nagrinėjamam ginčui taikytino teisinio reglamentavimo konstitucingumo.

Pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti skundžiamų valstybės institucijų veiksmų pagrįstumą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (t. y. į teiginius nesusijusius su nagrinėjamu dalyku).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, teismo išlaidos nepriteistos.

III.

Pareiškėjas (apelianras) UAB „PE projects“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 171-177), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai ištyrimo pareiškėjo skunde nurodytoje apimtyje ir priimti naują sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 3 500 Lt patirtų tiesioginių išlaidų kompensavimo, pažymėdamas, kad esminė sąlyga išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymu, kompensavimui yra reikalavimas, kad išlaidos privalo būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Teigia, kad aplinkybės, jog pareiškėjas patyrė tokias išlaidas ir faktas, kad jos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjamos pateikiant tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, t. y. patvirtinant faktą, kad pareiškėjas yra įsipareigojęs atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis už gautas paslaugas ar prekes, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymu; tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių, apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti; formalus Aprašo 4 punkto nuostatos taikymas pažeidžia Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl išlaidų kompensavimo, kadangi esant situacijai, kai prašomos kompensuoti išlaidos atitinka Apraše nurodytas kompensuotinų išlaidų kategorijas, tačiau mokėjimas yra atliktas po nurodyto termino, nepaneigia fakto, kad šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės plėtojimu; Aprašo 4 punkto nuostatoje nėra nurodoma, kad kompensuotinos tik tos išlaidos, kurių apmokėjimą patvirtinantys dokumentai įrodo, jog jos yra visiškai apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., minėta nuostata reikalauja įrodyti išlaidų patyrimą iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau jų apmokėjimo termino po šios datos nesieja su nekompensavimu. Teismas, vertindamas aptariamą pareiškėjo reikalavimą, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, formaliai vertino Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neįvertinęs, ar ji tinkamai vadovavosi Apraše įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Akcentuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-5150-968/2014, kurioje teismas teisės aktus aptarimu aspektu aiškino kitaip.

2) Pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo teismas atmetė netinkamai įvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimą. Teismo išvada, kad pareiškėjas nepretendavo į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą, nes neturėjo gavęs leidimo gaminti elektros energiją yra nepagrįsta, kadangi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu (2012 m. spalio 12 d.) galiojusi AIEĮ redakcija tokią teisę pareiškėjui garantavo (AIEĮ 20 str. 7 d. ir Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 827 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8.2. p.). Pažymi, jog skunde kėlė reikalavimą dėl 352 819 Lt dydžio negautų pajamų ir 3 500 Lt tiesioginių nuostolių atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pagal numatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui atsisakius toliau vystyti saulės elektrinės projektą, siekiant visiško žalos atlyginimo, buvo būtina pasinaudoti dviem atskirais žalos kompensavimo mechanizmais: pirma, kreiptis į Komisiją su prašymu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir, antra, vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.246, 6.247, 6.249, 6,251, 6.271 straipsniais, kreiptis dėl negautų pajamų atlyginimo. Pastarųjų nuostolių atlyginimo mechanizmo įstatymų leidėjas nenumatė. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl visiškos žalos (tiesioginių ir netiesioginių nuostolių) atlyginimo pagrindžia tuo, jog Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatos buvo taikomos nepagrįstai pažeidžiant principo lex retro non agit taikymą iki įstatymo priėmimo reglamentuotiems teisiniams santykiams, dėl ko buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės principai dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sprendimu toliau nebeplėtoti projekto pagal 2012 m. spalio 12 d. išduotus leidimus, t. y. teismas neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, dėl kurio, pareiškėjo planuotos gauti pajamos pasikeitė – padidėjo privalomi investicijų kaštai ir pasikeitė taikomo tarifo dydis, jį skaičiuojant nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną taikomo VKEKK nustatyto elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius. Pareiškėjas atliko skaičiavimus dėl planuojamų gauti pajamų 12 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2013 metų III ketvirčio, kai pareiškėjas realiai būtų galėjęs įrengti saulės elektrinė, pagal 2012 m. gruodžio 12 d. išduotą leidimą Nr. LP-5645, nes nuo nurodyto termino pareiškėjas būtų galėjęs įgyvendinti projektą, t. y. įrengti saulės elektrinę ir gauti leidimą gaminti elektros energiją. Remiantis šiais skaičiavimais, pareiškėjo investicijos į saulės elektrinę, pagal Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatas, skaičiuojant 12 metų laikotarpiui, neatsiperka, dėl ko patiriamas nuostolis. Tokia situacija neatitinka pareiškėjo teisėtų lūkesčių vystyti ekonomiškai naudingą veiklą ir gauti pelną. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios bendrovės apskaičiavimus, vadovavosi tik rašytiniais, tačiau jokiais dokumentais nepagrįstais, atsakovų argumentais dėl, neva, egzistuojančio elektrinės atsiperkamumo neišnykimo. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra įrodytos dvi iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Teigia, jog būtina įvertinti Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo bei kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikytos jų nuostatos šiurkščiai pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Pareiškėjo abejones dėl minėtų teisės aktų konstitucingumo sustiprina ir 2013 m. gegužės 23 d. Seimo narių grupės kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo konstitucingumo, taip pat Teisingumo ministerijos išvados, pateiktos dėl minėtų įstatymų projektų.

3) Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834-2013. Pareiškėjas, pradėjęs vykdyti AIEĮ numatytus reikalavimus, siekdamas gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybą, pagrįstai tikėjosi, jog nustatyti reikalavimai jo atžvilgiu nekis po to, kai bus gauti nurodyti leidimai. Mano, jog apie pagrįstą rizikos padarinių kilimo grėsmę pareiškėjo atžvilgiu būtų galima kalbėti, jei įstatyme būtų numatyti neapibrėžti tarifai; apie verslininko riziką – jei būtų kalbama apie verslininkus, pradedančius veiklą galiojant AIEĮ redakcijai nuo 2013 m. vasario 15 d. Akcentuoja, jog AIEĮ nebuvo numatyta riba iki kol bus skatinama elektros energijos gamyba iki 30 kW galios saulės elektrinėse ir kada skatinimo tvarka turi būti pakeista, o Pakeitimo įstatyme – kad viešojo administravimo subjektui santykiams, susiklosčiusiems iki naujos AIEĮ redakcijos, gali taikyti tik seną AIEĮ redakciją ar jos netaikyti santykiams, kurie susiklostė iki AIEĮ priimtų pakeitimų. Tai, jog mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt sumą, valstybės atžvilgiu nesąlygoja teisės nevykdyti savo įsipareigojimų, subjektams, kuriems buvo sukurti teisėti lūkesčiai, nes šiuo atveju neproporcingai paskirstoma netinkamo viešojo administravimo sukeltų padarinių našta, jas išimtinai perkeliant asmenims, vysčiusiems atsinaujinančių energetikos išteklių projektus. Bylos kontekste buvo būtina įvertinti ne tik neigiamus padarinius valstybei dėl galimų neigiamų padarinių vartotojų atžvilgiu, bet ir galimą naudą – energetinės nepriklausomybės stiprinimas, didesnis mokestinių pajamų surinkimas į valstybės biudžetą, nedarbo lygio mažinimas bei kiti galimi teigiami veiksniai. Posėdžio metu pareiškėjas pabrėžė šių aplinkybių svarbą, bet teismas sprendime dėl jų nepasisakė, tai galimai lėmė proporcingumo principo vertinimo pažeidimą. Pažymi, jog šioje byloje keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo už valstybės neteisėtais aktais sukeltą žalą, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-3) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalyje dėl 3 500 Lt dydžio išlaidų nekompensavimo palikti nepakeistą, ir apeliacinį skundą šio dalyje atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Inspekcija įgaliota atstovauti Komisijai tik ta apimti, kiek tai yra susiję su ginčais dėl Komisijos priimtų sprendimų dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų pagrįstumo turėtų pasisakyti Ministerija.

2) Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, laikosi nuoseklios pozicijos, kad išlaidos vertintinos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, nepriklausomai nuo to, kad darbai atlikti, paslaugos suteiktos, įranga perduota ir panašiai iki 2013 m. vasario 1 d. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad 3 500 Lt dydžio išlaidos, atsiskaitant su UAB „Detalus planas“, faktiškai patirtos 2013 m. vasario 4 d., todėl Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, pagrįstai nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Nuspręsdama nekompensuoti 3 500 Lt dydžio išlaidų, Komisija tinkamai taikė Aprašo 4 punkto nuostatas.

3) Pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5150- 968/2014 nėra įsiteisėjęs.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 4-13) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Ministerija nėra tinkamas atsakovas šios administracinės bylos skundo dalyje dėl Komisijos priimto sprendimo. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, pasisako tik dėl pareiškėjo skunde keliamų klausimų dėl teisinio reguliavimo teisėtumo bei dėl jo galimai patirtos žalos priteisimo.

2) Dėl pareiškėjo teiginių, kad Aprašas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei konstituciniams teisės principams, atkreipia dėmesį, kad Aprašas priimtas kompetentingo subjekto, remiantis aukštesnės galios teisės aktu, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo teisėtumo nėra pagrindo. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad Aprašas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, kadangi jame nurodyta, kad „kompensuotinomis laikomos išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“. Akcentuoja, kad Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pareiškėjai „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją (toliau - Komisija) dėl tokių išlaidų kompensavimo“. Įgyvendinimo įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Taip pat pažymi, kad remiantis susiklosčiusia teismų praktika, norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas Konstituciniame Teisme turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui, o nagrinėjamu atveju, pagal pareiškėjo teikiamus argumentus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, aišku, kad pareiškėjo netenkina Komisijos priimto sprendimo turinys ir jo finansinė išraiška.

3) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Taigi, AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. VKEKK 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP – elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius – 201 724 mln. Lt. VKEKK Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, į kurią atsižvelgė VKEKK, priimdama 2013 m. spalio 11d. nutarimą Nr. 03-442, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt. Palyginimui, 2013 metams buvo planuojama 7 146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų.

4) Pareiškėjo argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių, priėmus Pakeitimo įstatymą bei Įgyvendinimo įstatymą, yra panašūs, į tuos, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl šioje byloje taikytinas minėtoje nutartyje suformuotas precedentas. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.

5) Dėl prašomos priteisti žalos, nurodo, kad atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi Konstitucijos jam suteiktomis galiomis (nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo) bei priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, pagamintą, parduotą elektros energiją. Pažymi, kad pareiškėjas netgi nėra kreipęsis dėl leidimo gaminti elektros energiją, neaišku ar jis būtų atitikęs leidimo gaminti elektros energiją gavimo sąlygas.

6) Dėl lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principų pažymi, jog nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. rudens pradžios spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Žiniasklaidoje tokia situacija buvo įvardinta kaip „Bumas“. Ministerijos elektroniniame tinklapyje buvo nuolat talpinama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Atsakovas mano, kad remiantis šiomis aplinkybėmis bei Europos teisingumo teismo sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, pareiškėjas, dar prieš jam gaunant Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris pasirinkęs tam tikrą verslo modelį (gaminti elektros energiją) turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip ir elektros kainos pasikeitimus. Remiasi ir Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu, kuriame yra konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, kaip Europos Bendrijos teisės sistemos dalis, įtvirtina bendrą taisyklę, kad draudžiama nustatyti ankstesnę teisės akto galiojimo pradžią nei tas teisės aktas buvo paskelbtas, tačiau šio principo išimtį galima taikyti tuomet, kai to reikalauja bendrasis interesas ir yra tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5150-968/2014 kopiją.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėto sprendimo kopiją atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl keleto aspektų: pirma, dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 17R-868 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui prašant panaikinti Komisijos sprendimą kompensuoti tik dalį tiesioginių pareiškėjo nuostolių ir priimti naują sprendimą – kompensuoti pareiškėjui 3 500 Lt išlaidų; antra, dėl 352 819 Lt negautų pajamų. Pareiškėjas taip pat pareiškė reikalavimus priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos bei priteisti pareiškėjui 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai ištyrimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime darė išvadas, jog atsižvelgiant į tai, kad 3 500 Lt suma (iš bendros 5 100 Lt sumos) buvo apmokėta 2013 m. vasario 4 d. (I t., b. l. 91), t. y. po 2013 m. vasario 1 d., Komisija, vadovaujantis Aprašo 4 punkto nuostata (esminė sąlyga – kompensuotinos tik pagrįstos išlaidos, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.) 3 500 Lt sumos nekompensavo pagrįstai, atitinkamai tenkinti pareiškėjo reikalavimą – panaikinti Komisijos sprendimą dalyje dėl 3 500 Lt nekompensavimo ir priimti naują sprendimą įpareigojant Komisiją kompensuoti pareiškėjai 3 500 Lt išlaidų, nėra teisinio pagrindo. Nurodyto teisinio reglamentavimo prasme (pateiktinas realus ir įrodytinas išlaidų pagrindimas) prašoma priteisti negautų pajamų 468 028,80 Lt suma (pareiškėjo, be kita ko, įvardijama kaip planuojamos pajamos) ir 5 procentų metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt suma nelaikytinos, kaip realiai patirtos su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusios išlaidos, todėl Komisija pagrįstai atsisakė kompensuoti šias prašomas kompensuoti išlaidas, kaip neatitinkančias Apraše nustatytų išlaidų kompensavimo pagrindų, tad įvertinus faktines ginčo situacijos aplinkybes, darytina išvada, jog Komisija atsisakydama kompensuoti negautas pajamas – 468 028,80 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų nuo 5 543,20 Lt, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pasisakydamas dėl 352 819 Lt negautų pajamų priteisimo, teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo apimtyje, valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nenustatyta, nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinojo elemento – neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima, atitinkamai negali būti tenkinami ir reikalavimai dėl palūkanų priteisimo. Teismui nekilo abejonių dėl nagrinėtam ginčui taikytino teisinio reglamentavimo konstitucingumo. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, nepriteistos ir teismo išlaidos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir išvadomis, kuriomis jis grindžiamas sutinka, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekartodamas visų pirmosios instancijos teismo argumentų ir iš naujo nepasiakydamas dėl visų administracinės bylos proceso dalyvių argumentų, pasisako dėl esminių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Dėl 3 500 Lt išlaidų kompensavimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 3 500 Lt patirtų tiesioginių išlaidų kompensavimo. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog Komisijos sprendimas, remiantis Aprašo 4 punktu, šioje apimtyje teisėtas ir pagrįstas, kad esminės sąlygą išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymu, kompensavimui yra reikalavimas, kad išlaidos privalo būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šis įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo.

Tokios pozicijos laikytasi ir anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose iš esmės analogiškose, panašiose bylose (pvz., administracinės bylos Nr. A-121-525/2015; A-154-525/2015; A-155-525/2015, A-419-525/2015).

Apeliaciniame skunde patekti argumentai dėl kitokio aptartų teisės nuostatų aiškinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina bylos medžiaga, 3 500 Lt suma buvo apmokėta 2013 m. vasario 4 d., t. y. pareiškėjas realiai šias išlaidas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, kad tokios išlaidos nekompensuotinos. Dėl pareiškėjo argumento, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5150-968/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08048-2013-9) priėjo kitokių išvadų, pažymėtina, jog pastarasis sprendimas neįsiteisėjo, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-419-525/2015 pakeistas panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Komisijos sprendimas Nr. 17R-1619 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 073 Lt išlaidas ir Komisija įpareigota pareiškėjo MB „Juvysol“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 21 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetant, likusioje dalyje sprendimą paliekant nepakeistą.

Pastaruoju aspektu taip pat pažymėtina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais nesant pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl Komisijos sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo – kompensuoti pareiškėjui 3 500 Lt išlaidų priėmimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų nuo dienos, kai Komisija priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą iki skundo padavimo teisme dienos, skaičiuojant palūkanas nuo 3 500 Lt sumos, priteisimo.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, nes šioje byloje keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo už valstybės neteisėtais aktais sukeltos žalos atlyginimą, tad minėtoje nutartyje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės neturėtų būti taikomos automatiškai, paneigiant pareiškėjo teisę į visišką žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareiškėjas nebuvo suformulavęs reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos teisės aiškinimo taisyklės aktualios ir šioje byloje, nes minėtoje byloje, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais. Minėtoje byloje pateiktu teisės aiškinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi ir kitose panašiose bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; Nr. A146-1629/2014; Nr. A525-1648/2014; Nr. A525-1713/2014; Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655/2014, A-381-525/2015, A-271-525/2015 ir kt.).

Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas (Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (1 d.); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, taip pat trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių arba septynių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų, bei visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (2 d.)), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kuri buvo paskelbta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013, pateiktas teisės aiškinimas reikšmingas sprendžiant ir šią bylą.

Dėl negautų pajamų atlyginimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl negautų pajamų atlyginimo netinkamai įvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimą. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nepretendavo į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą, nes nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją, teigia, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu (2012 m. spalio 12 d.) galiojusi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija tokią teisę pareiškėjui numatė. Akcentuoja, jog šis reikalavimas grindžiamas tuo, jog pakeitus teisinį reguliavimą, teisės aktų nuostatos pareiškėjui pritaikytos pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės principus dėl įstatymo negaliojimo atgaline tvarka, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, apibrėžtumo bei saugumo. Teigia, jog pareiškėjui, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsisakius toliau vystyti saulės elektrinės projektą, siekiant visiško žalos atlyginimo, buvo būtina pasinaudoti dviems atskirais kompensavimo mechanizmais – pirma, kreiptis į Komisiją dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, antra, kreiptis dėl negautų pajamų atlyginimo vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.251, 6.271 straipsniais.

Jau minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26).

Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Ministerija pareiškėjui 2012 m. spalio 12 d. išdavė Leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2604, Nr. LP-2605, Nr. LP-2606 ir Nr. LP-2607, saulės elektrinėse, kurių instaliuotoji galia 0,03 MW (I t., b. l. 17-20). Leidimų skiltyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog pareiškėjui, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra išduoti leidimai gaminti elektros energiją. Atitinkamai, net pareiškėjui pastačius elektrines, nors tokių duomenų byloje nėra, jos negalėtų būti pradėtos eksploatuoti, pareiškėjas negalėtų gaminti elektros energijos, ja prekiauti. Atitinkamai pareiškėjas negalėjo tikėtis gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog nagrinėtoje byloje AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimų gaminti elektros energiją negavus, minėta įstatymo nuostata jam iš viso nebuvo taikoma.

Pareiškėjas žalą kildina iš pakeisto teisinio reglamentavimo: Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatų taikymo jo atžvilgiu.

Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas elektros energijos fiksuotas tarifas bei sąlygos, susijusios su leidimų gaminti elektros energiją išdavimu, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Minėta, pareiškėjas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl išaiškinimo: 1) ar Aprašo 4 punkto dalis, kuria nustatyta, kad „ Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. <...>“ ir Aprašo 2 priedas, kuriuo nustatyti maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensuotini dydžiai, atitinka: (i) CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į išlaidas patirtas iki 2013 m. vasario 1 d. ir visišką patirtų išlaidų kompensavimą; (ii) Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, kuria nustatyta, kad „Asmenys <...> patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją (toliau - Komisija) dėl tokių išlaidų kompensavimo“, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į visišką patirtų išlaidų ir negautų pajamų kompensavimą, apribojant patirtas išlaidas tik tiesioginiais Aprašo 2 priede nurodytais dydžiais ir konkrečiomis išlaidomis; 2) ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostata „Šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos <...> ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifo nustatymą ir fiksavimą leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu ir taikymu 12 metų skatinimo laikotarpiu; 3) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis <...>.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo Konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą; 4) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata „<...> Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo gaminti elektros energiją išdavimą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo; 5) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata „Asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų.“ neprieštarauja draudimui iš asmenų reikalauti neįmanomų įvykdyti dalykų, konstituciniam principui, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė vystyti saulės šviesos energijos elektrinės projektą iki leidime plėtoti tokio tipo elektrinę nurodyto laikotarpio pabaigos, jį sutrumpinant priėmus Įgyvendinimo įstatymą, taip pat minėtu įstatymu nustatant neprotingą terminą saulės šviesos elektrinių projektų plėtotojui suteikiant teisę į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę projektą, jei iki 2013 m. liepos 1 d. projekto plėtotojas pateikia Ministerijai prašymą dėl leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę pratęsimo pateikiant Ministerijai įrodymus, pagrindžiančius, kad buvo įvykdyta 50 proc. projekto numatytų investicijų; 6) ar Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata „<...> Asmens prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 500 litų už 1 kW.“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisės principui, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taip pat teisinio reguliavimo tikrumo ir santykinio stabilumo konstituciniams principams, ta apimtimi, kiek buvo paneigta pareiškėjo teisė į leidimo plėtoti saulės šviesos energijos elektrinę išdavimo metu galiojusį Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą 50 Lt už 1 kW gamintojo prievolių užtikrinimo dydį ir jo apskaičiavimą.

Pareiškėjas teigia, jog jo abejones dėl minėtų teisės aktų konstitucingumo sustiprina ir 2013 m. gegužės 23 d. Seimo narių grupės kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo konstitucingumo, taip pat Teisingumo ministerijos išvados, pateiktos dėl minėtų įstatymų projektų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalių nuostatos, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 4 punkto ir 2 priedo nuostatų konstitucingumo. Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo argumentai, kad teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sprendimu toliau nebeplėtoti projekto, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios bendrovės paskaičiavimus, vadovavosi nepagrįstais atsakovų argumentais, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, atmetami, nes nėra aktualūs ir reikšmingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas dėl 352 819 Lt negautų pajamų atmestinas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PE projects“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.