Administracinė byla Nr. A-4927-662/2016

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00719-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei, 

dalyvaujant užsieniečiui G. B. ir jo atstovui advokatui Laurynui Biekšai,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Tomui Čepulkovskiui,

vertėjui Giedriui Kašubai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. B. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) teikimu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas pakartotinai spręsti dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. B. (toliau – ir užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre.

Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) pilietis G. B. buvo sulaikytas iki 2016 m. gruodžio 7 d. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. B., gim. (duomenys neskelbtini) d., prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“. Atsižvelgiant į tai, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 118 straipsnio 1 dalimi, prašoma svarstyti klausimą dėl šio piliečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pakartotinai. Užsieniečių registracijos centro teigimu, Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2–3 punktuose, 5 dalies 8 punkte bei 10 punkte numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai nėra išnykę, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas dėl užsieniečio sulaikymo paliktinas galioti. Užsieniečių registracijos centras atkreipė dėmesį, kad užsieniečio asmens byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog G. B. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik 2016 m. rugsėjo 9 d., nors į Lietuvą atvyko 2016 m. rugsėjo 4 d., šį prašymą pateikė siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą.

II.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro teikimą patenkino ir paliko galioti Vilniaus  rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. B. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre iki 2016 m. gruodžio 7 d.

Teismas rėmėsi užsieniečio paaiškinimu, jog jis iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2012 metais, nes nenorėjo bendradarbiauti su šios šalies specialiosiomis tarnybomis korupcijos bylose, iki atvykimo į Lietuvą vyko per Azerbaidžaną, gyveno Kirgizijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, į kurią jis buvo atvykęs du kartus, į Lietuvą nutarė atvykti tik 2016 metais. Užsienietis negalėjo paaiškinti, kodėl neprašė prieglobsčio iš karto po išvykimo iš (duomenys neskelbtini), tą padarė po 4 metų atvykęs į Lietuvą, jau būdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Užsienietis taip pat nurodė, kad neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną jis nežinojo, jog už tai jam gresia baudžiamoji atsakomybė, nurodė, kad asmenų, kuriems teismas galėtų jį perduoti prižiūrėti ir išlaikyti Lietuvoje nėra, pats jis lėšų pragyvenimui Lietuvoje neturi.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju užsieniečio sulaikymo pagrindai nėra išnykę, nes nėra išsiaiškinti ir patvirtinti motyvai, kuriais užsienietis grindžia savo prašymą suteikti jam teritorinį prieglobstį, taip pat reikalinga tirti jo atvykimo aplinkybes 2016 metais, nors, kaip nurodė pareiškėjas, iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko dar 2012 metais, bijodamas specialiųjų tarnybų persekiojimo. Teismas pažymėjo, kad užsienietis apsisprendė ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje tik po nelegalaus sienos kirtimo, pareiškus jam dėl to įtarimus baudžiamajame procese. Dėl šių priežasčių nėra išnykę Įstatymo 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai – užsienietis siekia  išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą (Įstatymo 113 str. 4 d. ir 5 d. 8 p.). Teismo vertinimu, galima pagrįstai manyti, kad užsienietis prašymą suteikti prieglobstį grindžia akivaizdžiai su persekiojimo pavojumi kilmės valstybėje nesusijusiais motyvais, taip pat jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas šiuo metu, kol nėra galutinio sprendimo prieglobsčio procedūroje, negalimas. Jas pritaikius, užsienietis gali pasislėpti nuo tyrimo, taip sutrukdyti prieglobsčio procedūrai.

III.

G. B. apeliaciniu skundu nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti.

Užsienietis nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato sąlygą, jog sulaikymas gali būti taikomas siekiant išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvus tik tuomet, kai tokia informacija negali būti gauta nesulaikius prieglobsčio prašytojo. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos paskelbtų gairių „Prieglobsčio prašytojų sulaikymui ir alternatyvioms sulaikymui priemonėms taikomų kriterijų bei standartų gaires“ (toliau – ir Gairės) 28 punktą, leidžiama sulaikyti prieglobsčio prašytoją ribotam pirminiam laikotarpiui, siekiant pirminio pokalbio kontekste išsiaiškinti jo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo motyvus. Toks sulaikymas gali būti pagrįstas tik tada, jeigu tokios informacijos nepavyko gauti netaikant sulaikymo. Taigi ta aplinkybė, jog prašymo suteikti prieglobstį motyvai neaiškūs, savaime nėra pagrindas taikyti sulaikymą. Šioje byloje pareiškėjas bendradarbiauja su institucijomis, per pirminę apklausą pateikė savo prašymo motyvus, jo tapatybė yra nustatyta, jis nėra padaręs kitų pažeidimų. Užsieniečio nuomone, teismas nepagrįstai jį sulaikė visam prieglobsčio motyvų svarstymo laikotarpiui. Be to, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą, kuriuo prašymas suteikti prieglobstį yra nagrinėjamas iš esmės, t. y. nepasinaudota Įstatyme numatyta galimybe prašymą nagrinėti skubos tvarka ar jo nenagrinėti. Dėl to, užsieniečio teigimu, teismo išvada, kad galima pagrįstai manyti, jog užsienietis prašymą suteikti prieglobstį grindžia su persekiojimo pavojumi kilmės valstybėje nesusijusiais motyvais, atmestina. Teismas negali pasisakyti iš esmės dėl prieglobsčio prašymo aplinkybių, nes šis prašymas šiuo metu yra nagrinėjamas, o atitinkamą klausimą sprendžia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Užsienietis pažymėjo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas jo sulaikymą grindė taip pat Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 8 punktu, jog užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Užsienietis paaiškino, kad jis buvo sulaikytas 2016 m. rugsėjo 4 d., jo teisinė padėtis išaiškinta tik 2016 m. rugsėjo 7 d., o prašymą pateikė 2016 m. rugsėjo 9 d., t. y. nuo sulaikymo dienos praėjus tik 5 dienoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad prieglobsčio prašymai neturėtų būti atmetami ar nenagrinėjami vien dėl to, jog jie nebuvo pateikti nedelsiant, o užsieniečio nepristatymas kompetentingoms institucijoms vos patekus į valstybės teritoriją nėra laikomas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, kuris suteiktų pagrindą prašymą atmesti arba sulaikyti užsienietį (žr., pvz., nutartis bylose Nr. N444-1274/2012 ir Nr. N575-1283/2012). Todėl tai, kad prieglobsčio prašymas pateikiamas ikiteisminio tyrimo metu savaime neįrodo prašytojo siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Gairių 32 punkte nurodyta, kad sulaikymas yra draudžiamas ir kaip baudžiamojo poveikio priemonė už neteisėtą atvykimą į šalį ar buvimą joje. Šiuo atveju užsieniečio sulaikymas įgauna būtent tokios baudžiamojo poveikio priemonės pobūdį. Netaikant sulaikymo, užsieniečio ikiteisminis tyrimas būtų ir toliau tęsiamas, kaip ir jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūra.

Dėl nurodytų priežasčių, užsieniečio nuomone, Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti, sulaikymas visam jo prieglobsčio suteikimo procedūros laikotarpiui pažeidžia Įstatyme numatytus sulaikymo taikymo pagrindus, užsienietis nekelia pavojaus viešajai tvarkai ir saugumui, nėra padaręs jokių pažeidimų, jo tapatybė nustatyta, o prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra nagrinėjamas iš esmės.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į užsieniečio G. B. apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad nei sulaikymo metu, nei nagrinėjant sulaikymo klausimą teisme, nei būnant Užsieniečių registracijos centre, užsienietis nesikreipė dėl prieglobsčio Lietuvoje, todėl manytina, jog tokio tikslo jis ir neturėjo. Faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad asmuo, būdamas nesulaikytas, bandys išvykti iš Lietuvos. Pažymėtina, kad užsieniečio sulaikymo pagrindai gali būti taikomi visiems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar paduotas prieglobsčio prašymas, ar suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis. Tai, kad asmuo kreipiasi dėl prieglobsčio tik būdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre kaip neteisėtai esantis Lietuvoje, rodo, jog egzistuoja sulaikymo pagrindas. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra pakankamai saugi kilmės valstybė, nei vienam (duomenys neskelbtini) piliečiui nėra suteiktas prieglobstis Lietuvoje, nei vienas sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo nebuvo panaikintas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šiuo atvejus užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir, nebūdamas sulaikytas, gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo, ir tuo trukdydamas įvykdyti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo Užsieniečių registracijos centro teikimas buvo patenkintas ir užsienietis G. B. buvo sulaikytas iki 2016 m. gruodžio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, įsigaliojusiu 2016 m. liepos 1 d.

Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 112 straipsnis nustato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog sulaikymas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, gali būti taikomas taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

Užsieniečių registracijos centras teikime Švenčionių rajono apylinkės teismui prašė pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį G. B. esant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte ir 5 dalies 8 punkte nustatytiems pagrindams.

Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 8 punktu, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinama tai, kad, užsienietis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 15 val., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje, Tvankiškių kaimo prieigose, Lavoriškių seniūnijoje, Vilniaus rajone, buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pilietis G. B., kuris vizos ar kito dokumento, suteikiančio teisę atvykti ir būti šalyje, neturėjo. Jam surašytas laikino sulaikymo protokolas, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo. 2016 m. rugsėjo 6 d. užsienietis paleistas remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsniu, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus sprendimu sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. bei kreiptasi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu G. B. sulaikytas Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, t. y. iki 2016 m. gruodžio 7 d., bet ne ilgiau, nei iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. 2016 m. rugsėjo 9 d., būdamas Užsieniečių registracijos centre, užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)15PR-24, kuriuo nusprendė nagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio G. B. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo užbaigtas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-382-834/2016 G. B. pripažintas kaltu, jam paskirta 4 MGL dydžio bauda, tačiau užsieniečio laikino sulaikymo laiką prilyginus šiam dydžiui, laikyta, jog paskirta bausmė atlikta. Remiantis šioje baudžiamojoje byloje užsieniečio pateiktu paaiškinimu, G. B., siekdamas patekti į Lietuvą, atvyko į Baltarusiją iš Rusijos, kurioje gyveno dvejus metus, Baltarusijoje praleido dvi savaites, rinkdamas informaciją, kokiais būdais galima patekti į Lietuvą; žinojo, kad jam reikalinga viza, tačiau dėl to būtų tekę grįžti į (duomenys neskelbtini), ko nenorėjo daryti, nes nurodė ten turintis priešų.   

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tam, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, gali būti patvirtinta būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-115/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-131/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog turi būti užtikrinta, jog prieglobsčio prašymai nebūtų nei atmetami, nei nenagrinėjami vien dėl to, kad jie nebuvo pateikti nedelsiant. Iš to darytina išvada, jog užsieniečio neprisistatymas kompetentingoms institucijoms vos patekus į valstybės narės teritoriją, minėtos direktyvos prasme nėra laikomas piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra, kuris suteiktų pagrindo atmesti ar netenkinti prieglobsčio prašymo, taip pat – sulaikyti užsienietį. Kita vertus, prieglobsčio prašytojo asmeninis elgesys prieš tokio prašymo pateikimą yra reikšmingas vertinant, ar egzistuoja užsieniečio sulaikymo pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-83/2013).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sulaikymo pagrindu – išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, pagrįstai galima remtis tik tam tikrą laikotarpį ir šiuo atveju turi būti aišku ir įmanoma patikrinti, kokių veiksmų ėmėsi kompetentingos institucijos, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo motyvus, kokių veiksmų kompetentingos institucijos nespėjo atlikti per atitinkamą laikotarpį. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (41 straipsnio 1 dalis). Gero administravimo principas reikalauja, kad užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio nebūtų nagrinėjamas nepagrįstai ilgą laiką ir tik siaurai formaliai (žr., pvz., 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N822-70/2014).

Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas spręsti, jog yra didelė tikimybė, kad nagrinėjamu atveju užsienietis G. B. išvyks iš Lietuvos nesulaukęs jo pateikto prašymo dėl prieglobsčio išnagrinėjimo, dėl ko esą būtina jį sulaikyti. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad užsienietis yra pateikęs savo asmens dokumentus, asmens tapatybė abejonių nekelia. Užsieniečio pateikti paaiškinimai dėl jo veiksmų išvykus iš (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos keitimo ir siekio atvykti į vieną iš Europos Sąjungos valstybių, įskaitant Lietuvą, yra pakankamai nuoseklūs. Byloje nėra duomenų, jog G. B. nebūtų bendradarbiavęs ar trukdęs kompetentingos institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su užsieniečio sulaikymu ar prieglobsčio prašymo nagrinėjimu iš esmės. Baudžiamoji byla dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo išnagrinėta, užsienietis savo kaltę visiškai pripažino ir priimto baudžiamojo įsakymo neginčijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta konkrečių aplinkybių, rodančių pareiškėjo ketinimą išvykti iš Lietuvos Respublikos ar kitu būdu slėptis.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės rėmėsi tuo, kad nėra aiškūs motyvai, dėl kurių užsienietis prašo jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje praėjus ketveriems metams po jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini), ir vertino, jog užsieniečio nurodytos priežastys dėl jo persekiojimo kilmės valstybėje yra akivaizdžiai nepagrįstos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, užsieniečio prieglobsčio prašymas priimtas nagrinėti iš esmės, todėl vertinti, jog šis prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nėra pagrindo, o dėl konkrečių prašyme nurodytų aplinkybių pagrįstumo sprendžia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atlikdamas tyrimą Įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad užsienietis į Lietuvą, išvykęs iš savo kilmės valstybės, atvyko po gana ilgo laiko, per kurį dėl prieglobsčio kitose valstybėse nesikreipė, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog motyvai, kuriais grindžiamas užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvoje, nėra žinomi. Kaip minėta, užsienietis, jį sulaikius, neatsisakė pateikti duomenų apie save, nenustatyta, kad jis teikė klaidinančią informaciją, duomenų dėl kitų pažeidimų nėra, todėl nesivadovauti jo pirminiais paaiškinimais, nesant konkrečių juos paneigiančių faktų, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka, kad užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė ne iš karto po atvykimo į Lietuvą, tai padaryta po dviejų dienų nuo tada, kai jam buvo išaiškinta teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, sprendžiant apie grėsmę prieglobsčio prašytojui pasislėpti ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, nagrinėtina nustatytų aplinkybių visuma, taip pat vertintinas užsieniečio elgesys po jo sulaikymo. Šiuo atveju G. B. savo elgesiu neparodė ketinimų išvykti iš Lietuvos Respublikos, nėra trukdęs kompetentingoms institucijoms atlikti reikalingus veiksmus, todėl spręstina, jog jis nesuteikė pagrindo manyti ar įtarti, kad gali išvykti iš Lietuvos, jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nėra.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju G. B. sulaikymas yra neproporcinga užsieniečio judėjimo laisvės apribojimo priemonė, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Užsieniečių registracijos centro teikimas sulaikyti G. B. Užsieniečių registracijos centre netenkinamas, o užsienietis turi būti paleistas iš sulaikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

G. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl užsieniečio G. B. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre atmesti ir paleisti G. B. iš sulaikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė