Administracinė byla Nr. eA-2637-442/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01758-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 12.18
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui valstybės įmonės Turto bankui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroj akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas (toliau – ir VĮ Turto bankas, atsakovas), 242,31 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d., taip pat bylinėjimosi išlaidas.
2. Prašyme nurodė, kad Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Rinkliavų ir Atliekų tvarkymo įstatymų nuostatomis, 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau - ir Nuostatai), kurie privalomi visiems Druskininkų savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatų 3 punkte nustatyta, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai - tai visi fiziniai, juridiniai asmenys vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Pagal Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašą, pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. turto patikėjimo teise priklausė valstybės įmonei Valstybės turto fondui (nuo 2014 m. spalio 1 d. reorganizuotas ir prijungtas prie VĮ Turto banko), o nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. turto patikėjimo teise priklauso VĮ Turto bankui. VĮ Turto bankas nėra sumokėjęs 242,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Į pareiškėjo siųstus įspėjimus dėl skolos nereagavo, su pareiškėju nesusisiekė.
3. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas Nr. 10574371 patikslina mokėjimo pranešimą Nr. 10565708, kuris buvo netikslus. Mokėjimo pranešime Nr. 10574371 padaryta 133,21 Lt korekcija, nes ši suma nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo perkelta iš mokėtojų Nr. 1209922 ir 1211751.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto bankas, atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
5. Atsiliepime nurodė, kad nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nenaudojamas, komunalinės atliekos nesusidaro, todėl VĮ Turto bankas negali būti pripažinta „atliekų turėtoju“ ir neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Pateiktos teismui akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“ ir uždarosios akcnės bendrovės (toliau – ir UAB) „Druskininkų vandenys“ pažymos patvirtina, kad nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. buvo nenaudojamas.
6. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pirminių mokestinių dokumentų bei paaiškinimų dėl susidariusios skolos apskaičiavimo pagrįstumo. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime Nr. 10565780 pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. mokėtina suma apskaičiuota atlikus korekcijas 4,92 Eur (17 Lt) sumai, Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime Nr. 10574371 mokėtina suma už tą patį laikotarpį apskaičiuota atlikus korekcijas 38,58 Eur (133,21 Lt) sumai. Tuo tarpu teismui teikiamoje pažymoje už 2014 m. sausio mėnesį nurodyta suma yra 44,09 Eur (152,24 Lt). Iš pateiktų dokumentų neaišku, kokiu pagrindu šios korekcijos atliktos, nepateikti tai pagrindžiantys dokumentai ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo reikalaujamos priteisti sumos.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.
8. Teismas nurodė, kad teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ir bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad prašo priteisti iš atsakov nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas, teikdamas papildomus rašytinius paaiškinimus dėl atliktų korekcijų 2014 m. sausio mėnesio mokėjimo pranešime, nurodė, kad 133,21 Lt (38,58 Eur) sumą nuo 2014 m. sausio 1 d. perkėlė VĮ Turto bankui iš mokėtojų Nr. 1209922 ir Nr. 1211751. Pažymoje apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų priteisimą nurodyta, kad 114,18 Lt skola susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš pareiškėjo papildomai pateiktų paaiškinimų apie atliktas korekcijas matyti, kad iš kito mokėtojo perkelta skolos suma taip pat paskaičiuota už 2013 metus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 133,21 Lt rinkliavos skola susidarė ne ginčo, bet ankstesniu laikotarpiu. Pareiškėjas teikdamas papildomus rašytinius paaiškinimus dėl atliktų korekcijų, ginčo laikotarpio nepatikslino, reikalavimo priteisti nesumokėtą rinkliavą už 2013 metus nepareiškė, todėl teismas šioje byloje nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nesumokėtą rinkliavą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d., kurią sudaro 206,73 Eur (242,31 Eur – 35,58 Eur).
9. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Rinkliavų įstatymo ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, 2007 m. gruodžio 20 d. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-247 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau - ir Nuostatai, 2009 m. gruodžio 18 d. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T1-279) nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išrašą nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. minėtą turtą patikėjimo teise valdė VĮ Valstybės turto fondas, kurį reorganizavus, jis buvo prijungtas prie VĮ Turto banko, kuris perėmė visą reorganizuojamos valstybei nuosavybės teise priklausančios VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą turtą, teises ir pareigas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybės turtą, esantį Druskininkų r. savivaldybėje, patikėjimo teise valdanti VĮ Turto bankas patenka į rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojų ratą Nuostatų prasme.
10. Teismas pažymėjo, kad vietinei rinkliavai yra būdingas privalomasis pobūdis, nes tai nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios teisės normomis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, teismas nurodė, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovo atstovas teigia, kad nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nenaudojamas. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą pateikė AB „Elektros skirstymo operatorius“ 2017 m. birželio 7 d. pažymas, kuriose nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. minėtame objekte buvo suvartota 0,00 kWh elektros energijos, bei 2017 m. birželio 14 d. UAB „Druskininkų vandenys“ pažymą, patvirtinančią, jog vanduo nekilnojamajam turtui netiekiamas. Nekilnojamojo turto registre nuomos ar panaudos sutarčių faktų ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo įregistruota. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo pateikti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomas valstybės turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nebuvo naudojamas, VĮ Turto banko veikloje atliekos nesusidarė, todėl nėra pagrindo ją pripažinti „atliekų turėtoju“, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad VĮ Turto bankas, nebūdamas „atliekų turėtoju“, neturi pareigos mokėti nustatytos rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo prašymą tenkinti.
12. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, neatskleidė bylos esmės, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose.
13. Atsakovas teismui nėra pateikęs objektyvių ir leistinų įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu name susidariusios komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos Savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra duomenų apie tai, jog atsakovui būtų pritaikyta lengvata, dėl to būtų mažinama mokėtina vietinė rinkliava.
14. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą ir padarė neteisingas išvadas. Teismo padaryta išvada, jog byloje esantys įrodymai atleidžia atsakovą nuo pareigos mokėti paskaičiuotą vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu, prieštarauja bylos medžiagai, teismų praktikai, pažeidžia Atliekų tvarkymo įstatymo bei Rinkliavų įstatymų nuostatas, leidžia atsakovui nepagrįstai praturtėti kitų sąskaita.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti galioti.
16. Atsiliepime nurodo, kad kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia citata iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014, nurodydamas, kad bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia (be kita ko) savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Tačiau pareiškėjas sąmoningai praleido kitą teismo išaiškinimo dalį, kurioje teismas pasisakė, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme - pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose. Todėl teiginys „paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką“ nereiškia, kad visais atvejais asmuo, valdantis nekilnojamąjį turtą, yra laikomas „atliekų turėtoju“, nes teismų praktikoje yra įtvirtinti atvejai, kai fiziniai ir juridiniai asmenys gali būti nelaikomi atliekų turėtojais. Į bylą yra pateiktos AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „Druskininkų vandenys“ pažymos, kurios įrodo, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Druskininkų savivaldybėje (toliau – ir objektas), nebuvo naudojamas, todėl atsakovas nelaikytinas „atliekų turėtoju“ Atliekų tvarkymo įstatymo prasme. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir vėliau priimtose nutartyse.
17. Apeliantas, grįsdamas savo teiginį, kad teismas, priimdamas sprendimą nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, cituoja 2014 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-225/2014. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla nėra precedentas nagrinėjamai bylai, kadangi skiriasi pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje atsakovas savo nesutikimą mokėti vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą grindė rinkliavos nuostatų bei mokesčio skaičiavimo tvarkos neteisėtumu, o šioje byloje Atsakovo nesutikimas su pareikštu reikalavimu grindžiamas pastato nenaudojimo faktu ir ši faktą įrodančiais objektyviais įrodymais.
18. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-689/2014, kurioje konstatuota, kad mažesnio elektros energijos kiekio sunaudojimas nėra pagrindas atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Kaip minėta, precedentas taikomas tik tose bylose, kuriu faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Atsakovo vertinimu, paminėta nutartis administracinėje byloje nėra precedentas nagrinėjamai bylai, nes atsakovo pateiktose pažymose užfiksuota, kad energija objekte apskritai nebuvo vartota, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytame objekte - sodyboje, elektros energija buvo vartojama.
19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas teismui neva nėra pateikęs objektyvių ir leistinų įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu objekte susidariusios atliekos nebuvo tvarkomos, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Turto banko įstatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1K-300, įmonė įgyvendina centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą, organizuoja valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimą, išieško skolas valstybei ir administruoja pagal pavedimo sutartis perduotas paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į įstatuose nustatytas funkcijas ir veiklos tikslus, objektas nereikalingas valstybės reikmėms, todėl yra įtrauktas į parduodamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Ginčo laikotarpiu objektas nebuvo nei išnuomotas, nei perduotas panaudai tretiesiems asmenims. Akcentuoja, kad atsakovas nėra atliekų turėtojas ir pareiškėjas, reikalaudamas priteisti vietinę rinkliavą už nesuteiktas komunalines paslaugas, nepagrįstai iškelia savo interesus virš valstybės intereso efektyviai ir racionaliai valdyti valstybės turtą. Reikalavimas sumokėti vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, neatsižvelgiant į tai, jog dėl asmens veiklos neatsirado atliekų, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Sprendžiant dėl atsakovo pareigos sumokėti reikalaujamą rinkliavos sumą, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar atsakovo veikloje komunalinės atliekos susidarė. Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad objekte susidarė komunalinės atliekos ir ginčo laikotarpiu buvo atlikti kokie nors šių atliekų tvarkymo veiksmai, t. y. apeliacinis skundas grindžiamas išimtinai tik formaliais pagrindais, apsiribojant teisės normų, reglamentuojančių vietinę rinkliavą ir jos surinkimą, formaliu išvardijimu, ir nagrinėjamai bylai neaktualia teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį suformuotą teismų praktiką, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. priteisimo.
21. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Teigia, jog ne visos reikšmingos ginčui aplinkybės įvertintos, teismas pažeidė ABTĮ įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, neatskleidė bylos esmės, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose.
24. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ir išaiškinęs aktualų ginčui teisinį reguliavimą bei įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas negali būti „atliekų turėtoju“ Atliekų tvarkymo įstatymo bei vietinės rinkliavos mokėtoju Druskininkų savivaldybės tarybos patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų taikymo prasme, kadangi jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme.
25. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu, nagrinėjamu atveju, Druskininkų miesto savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.
26. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.
27. Atsakovas įrodinėja, kad jis ginčijamu laikotarpiu turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). nenaudojo, todėl komunalinės atliekos nesusidarė. Savo argumentus grindžia AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „Druskininkų vandenys“ pažymomis, kuriose nurodyta, kad objekte adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. suvartotas elektros energijos kiekis – 0,00 kWh, vanduo neteikiamas.
28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
29. Teisėjų kolegija, taikydama šias proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo veikloje atliekos nesusidarė, jis nebuvo ginčo objekte komunalinių atliekų turėtoju, todėl nėra pagrindo jį pripažinti „atliekų turėtoju“ Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies (atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų) prasme. Taigi tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nesant kitokių duomenų, yra nekelianti abejonių. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu objektas buvo išnuomotas arba perduotas panaudai tretiesiems asmenims.
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kad atsakovui nėra pritaikyta lengvata ir dėl to mažinama mokėtina vietinė rinkliava, pažymi, jog ši aplinkybė, kai vietinės rinkliavos mokėtojas nesinaudoja nuosavybės ar kita teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, savaime nepaneigia pareiškėjo pareigos, kreipiantis su reikalavimu į teismą, nurodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.
31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė