Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-462/2014

(Proceso Nr. 1-85-1-00162-2013-0)

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

        1.1.6.3.; 1.1.10.1.;

                      1.2.4.8.1.; 1.2.4.5.; 2.4.6.3.1.

                                          (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

L I E T U V O S  R E S P U B L I K O S  V A R D U

2014 m. kovo 20 d.

Klaipėda 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

teisėjų Arvydo Daugėlos ir Savinijaus Katausko,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,

dalyvaujant prokurorui Aurelijui Stanislovaičiui,

nukentėjusiajai L. U.,

nuteistajam K. K.,

gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. ir 140 str. 1 d., bei nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir K. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

K. K. nuteistas už tai, kad nuolat terorizuoja žmogų, o būtent, jis 2013-02-15 apie 15.30 val., Tauragės m., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuolat grasindamas savo sugyventinei L. U. sumušimu ir nužudymu, sakydamas „padla užmušiu, daugiau nebegyvensi“ panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, tai yra, suduodamas smūgius, stumdydamas, tampydamas daug kartų baugino naudodamas psichinę prievartą nukentėjusiosios L. U. atžvilgiu.

Be to, K. K. nuteistas už tai, kad jis 2013-03-16 apie 12 val., Tauragės m., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio konflikto metu kumščiu sudavė nemažiau kaip tris smūgius sugyventinei L. U. galvos bei vieną kartą kumščius sudavė į dešinę ranką, taip padarydamas poodinės kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiajame skruoste, dešiniajame rieše, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kairiajame momenyje, kairiojo momens patinimą, tokias savo veiksmais nukentėjusiajai L. U. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis K. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. arba taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. nuostatas ir šią baudžiamosios bylos dalį jam nutraukti. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendžiu paskirtą subendrintą 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nuo vienerių iki trejų metų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, todėl skundžiama Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalis yra keistina Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 1 ir 2 p. pagrindu.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinimai jam pareikšti dėl vienkartinio veiksmo, tai yra, dėl to, kad 2013-02-15 apie 15.30 val. Tauragės m., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, grasino savo sugyventinei L. U. sumušimu ir nužudymu. Tai, kad jo veiksmai buvo vienkartiniai, iš esmės pripažino ir teismas, sprendime nurodydamas, kad: „Kaltinamojo K. K. veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d., nes jis 2013-02-15, būdamas neblaivus, terorizavo L. U., grasindamas savo sugyventinei L. U. sumušimu ir nužudymu, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai L. U.”. Jis yra įsitikinęs, kad esant pareikštam kaltinimui dėl vienkartinio veiksmo, nenustačius byloje pasikartojančių daugiau nei tris kartus grasinimų L. U. atžvilgiu, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami ne pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d, tačiau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti sveikatą).

Teismas, spręsdamas dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal 145 str. 2 d., iškraipė nukentėjusiosios L. U. parodymus, skundžiamu nuosprendžiu nustatydamas, jog ji teisme parodė, kad: „<...> nuo tada kai ji pradėjo gyventi su K. K., jis būdamas neblaivus, tampa agresyvus, nuolat ją muša, bando smaugti, kolioja necenzūriniais žodžiais. Tai vyksta nuolat, sistemingai, nes jis dažnai vartoja alkoholį. Ne kartą į jų namus yra kviesta policija, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Šių metų vasario 15 d. apie 15 val. sugyventinis į namus grįžo neblaivus. Iškoneveikė ją necenzūriniais žodžiais, pradėjo stumdyti sugriebęs rankomis už rūbų tampė po kambarį grasino užmušti ir pasmaugti. Smūgių sugyventinis jai nesudavė, tačiau ji išsigando jo tampymų, grasinimų, todėl išbėgo į lauką ir telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Ne kartą buvo girto sugyventinio stipriai sužalota, todėl jo labai bijo ir mano, kad jis savo grasinimus jos atžvilgiu gali įvykdyti“. Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, kad teismas nesivadovavo ir visiškai nevertino, jog 2013-09-25 vykusio teisiamojo posėdžio metu byloje L. U. davė parodymus apie tai, kad 2013-02-15 tiek jis, nuteistasis, tiek ji, buvo išgėrę (tai yra, vartoję alkoholio), kuomet įvyko konfliktas, bei patvirtino, kad: „Gal ir buvo koks tai apsistumdymas. <...> Yra jo tokie žodžiai. Užgėręs jisai visko pasako. <...> Kai vykdavo konfliktai mes kartu gerdavome“ (b. l. 96). Apeliantas yra įsitikinęs, kad esant aukščiau paminėtiems faktams, teismas turėjo remtis nukentėjusios L. U. parodymais, duotais teisme, kartu įvertinti tai, kad iš nukentėjusios parodymų matyti, jog būdavo ir iš jos pusės provokavimų padaryti nusikalstamas veikas (tai pažymėjo ir prokuroras baigiamojoje kalboje, b. l. 97), ir to nevertinti kaip nuolatinio jos terorizavimo. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, apeliantas mano, jog teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Be to, esant nustatytoms aplinkybėms, jis mano, kad pirmosios instancijos teismas jo veiką turėjo kvalifikuoti ne kaip žmogaus terorizavimą, o tik kaip grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, ir nustatyti, kad jo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies sudėties požymius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, apeliantas daro išvadą, jog pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jo atžvilgiu baudžiamasis įstatymas (BK 145 straipsnio 2 dalis) pritaikytas netinkamai.

Toliau apeliacinis nuteistojo skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimo, turėjo apsvarstyti galimybę atleisti jį nuo atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies pagrindu. Jis negali būti laikomas recidyvistu, nes 2013-02-15 padarė nusikalstamą veiką kuomet dar nebuvo teistas 2013-02-18 teismo baudžiamuoju įsakymu.

Teismas 2013-09-25 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-221-377/2013 nustatė, kad nukentėjusioji dėl šio įvykio savo sugyventiniui „pretenzijų neturi, jam atleido ir jie susitaikė“. Taigi teismo nuosprendžiu iš esmės patvirtintas susitaikymo buvimas. Toliau apeliantas teigia, kad šiai dienai nukentėjusioji L. U. nori su juo gyventi, jam yra atleidusi, ir nori, kad jis grįžtų pas ją gyventi, ir toliau turėtų su ja šeiminius santykius. Jie susitaikė su sugyventine L. U. ir abu labai gailėjosi dėl savo poelgių (jis – dėl savo veiksmų, L. U. – dėl savo provokavimų). Esant minėtoms aplinkybėms, nuteistasis mano, byloje yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, nuteistajam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu (BK 38 straipsnis) ir jo atžvilgiu šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiui asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 722 straipsnyje įtvirtintas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenį, padariusį nusikalstamą veiką artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Atsižvelgiant į tai, jog teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 38 straipsnis), sprendžia tikslingumą taikyti baudžiamojo poveikio priemones, jis neprieštarauja ir sutinka, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl jo dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Toliau nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad apylinkės teismas, nuspręsdamas paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, turėjo apsvarstyti galimybę atidėti bausmės vykdymą.

Apeliantas nurodo, kad jis yra nuteistas už nesunkų ir apysunkį nusikaltimus subendrinta 10 mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausme. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo nuoširdų prisipažinimą dėl nusikalstamų veikų padarymo, ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų, taip pat į tai, kad nukentėjusioji jam pretenzijų neturi, civilinio ieškinio taip pat nereiškia, atleido jam, jie susitaikė, taip pat į tai, kad jis yra pasiryžęs nebenusikalsti, bei nurodytų aplinkybių pagrindu padaryti išvadą, jog jam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą.

Nuteistasis toliau apeliuoja ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, jog jis suprato savo netinkamą poelgį, dėl padarytų nusikaltimų labai išgyveno, sielojosi, jam iki šiol labai nepatogu ir gėda savo šeimos narių, giminių, kaimynų ir draugų akivaizdoje. Dėl padarytų nusikalstamų veikų jam iki šiol pasireiškia sąžinės graužatis, yra nusivylęs savimi, iki šiol save smerkia ir kritiškai vertina savo elgesį. Jo sugyventinė (nukentėjusioji) L. U. yra jam atleidusi ir nori su juo kartu gyventi. Kaip jau minėta, jie susitaikė su sugyventine L. U., abu kartu sielojosi, verkė ir labai gailėjosi. Nuteistasis prašo nagrinėjant jo apeliacinį skundą teismo atsižvelgti į paminėtas aplinkybes. Be to, nori pažymėti, kad jis deda visas pastangas, kad iš savo klaidų pasimokytų, rastų savo problemų sprendimo būdus, ir tokių savo klaidų gyvenime nebekartotų, pasitaisytų bei integruotųsi į visuomenę. Jis yra pasiryžęs ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti. Supranta, jog minėtos bylos aplinkybės nepašalina jo padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau jos, jo nuomone, yra pagrindas švelninti jo atsakomybę ir kartu apsaugoti jo prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus.

Nuteistasis apibendrindamas pateiktą apeliacinį skundą teigia, kad yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog bausmės tikslai jo atveju gali būti pasiekti neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, arba atidedant paskirtos laisvės bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Teismo posėdyje nuteistasis K. K. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Apeliantas pateiktu skundu prašo perkvalifikuoti jo 2013-02-15 padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į 145 str. 1 d.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką veika besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. BK 145 straipsnio 2 dalis vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalies požymis žmogaus bauginimas turi būti susijęs su psichinės prievartos naudojimu. Psichinė prievarta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio prasme – tai grasinimai šiuo metu ar ateityje panaudoti fizinį smurtą ar sunaikinti turtą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalies inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Tik tada juos galima laikyti sistema, tačiau Tauragės rajono apylinkės teismas vertindamas šio požymio inkriminavimą apeliantui į byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai neįsigilino.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamojo K. K. veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d., nes jis, 2013-02-15, būdamas neblaivus, terorizavo L. U., grasindamas savo sugyventinei L. U. sumušimu ir nužudymu, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai L. U. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atlikusi byloje įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai apie nukentėjusiosios L. U. terorizavimą (sistemingą bauginimą).

Klaipėdos apygardos teisme apklausiama liudytoja nukentėjusioji L. U. parodė, kad pernai vasario 15 d., jai sunku atsiminti, jau tiksliai nebegali pasakyti, kas tada įvyko, jau neatsimena. Kas yra parašyta byloje, tas ir yra teisingai, ji neturi ką pakeisti. Buvo konfliktas, jo metu ji taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, bet tai jai netrukdė atsiminti įvykio aplinkybių. Kai buvo apklausta, davė teisingus parodymus. Dabar jau nieko tikrai negali paaiškinti. Nieko negali pridėti prie to, kas yra parašyta.

Atsižvelgiant į tai, prokuroro prašymu buvo paskelbti ikiteisminio tyrimo metu  nukentėjusiosios L. U. duoti parodymai (b. l. 13). Paskelbus ikiteisminio tyrimo metu 2013-02-15 nukentėjusiosios L. U. duotus parodymus teismo posėdyje, L. U. nurodė, jog tą dieną buvo tas vienas smurtavimo atvejis. Iki tos dienos tokių atvejų yra daug buvę, apie kuriuos ji policijai nepranešė. Konkrečiai nurodyti, kokią dieną, dėl ko įvyko konfliktai, kaip jai grasino, ką jai padarė, dabar jau negali.

Taigi, K. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl asmens terorizavimo ir nuolatinio mušimo, tačiau minėti nukentėjusiosios parodymai, kuriuos ji davė apeliacinės instancijos teisme ir kurie realiai yra pagrindiniai (esminiai) įrodymai, pripažįstant apeliantą kaltu, neleidžia kategoriškai teigti, jog nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu sistemingai naudojo psichinę prievartą. Akcentuotina tai, kad būtent be nukentėjusiosios parodymų byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų daryti besąlygišką išvadą, jog nusikalstamas K. K. elgesys būtų sistemingas (BK 145 str. 2 d.), o tai esminis terorizavimo požymis (sistemingumas).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokio pobūdžio byloje taip pat itin svarbu yra atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios poziciją, kadangi nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo nukreipti individualiai būtent į jos sveikatą bei fizinį ir psichinį saugumą. Todėl nukentėjusiosios nuomonės išreiškimas teisme nagrinėjant padarytus nusikaltimus žmogaus sveikatai suteikia nukentėjusiajam asmeniui realią galimybę būti išklausytam, padeda įveikti padarinius. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji pažymėjo, jog su K. K. turi bendrą vaiką. K. K. dėl to fakto pretenzijų neturi, atleido, civilinio ieškinio nereiškia. Kai išgerdavo, tai ir būdavo pagrindas vaidytis ir muštis. Jie kartu išgerdavo. Jis pradėdavo visaip koliotis išgėręs, muštis, gąsdinti. Juolab, baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji pažymėjo, kad ji nieko prieš, kad apeliantas būtų laisvėje. Mano, kad jis suprato, ką yra padaręs, kad daugiau to nebus ne tik su ja, bet ir su kitomis.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybės teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas nuteistojo nusikalstamą veiką, padarytą 2013-02-15 perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., kadangi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neleidžia K. K. veikoje konstatuoti tęstinę veiką, t. y., jog jis sistemingai būtų bauginęs nukentėjusiąją L. U.

Teisiškai nemažiau reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo ir veikos perkvalifikavimo. Prokuroras pareiškė prašymą K. K. kaltinimo dalį dėl 2013-02-15 inkriminuojamos veikos nurodytas faktines ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes pakeisti, nurodant, jog K. K. 2013-02-15 apie 15.30 val., namuose – Tauragėje, Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo sugyventine L. U., sakydamas „padla užmušiu, daugiau nebegyvensi“ grasino ją nužudyti, sudavė jai smūgius, stumdė, tampė, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas; K. K. 2013-02-15 veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d.; kitą kaltinimo dalį dėl 2013-03-16 veikos palikti nepakeistą. Be to, baigiamųjų kalbų metu, prokuroras išdėstydamas savo poziciją, nurodė, kad nuteistojo apeliacinio skundo dalis turi būti tenkintina ir kaltinamojo veika perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d.

Dėl visų išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. K. nusikalstama veika, padaryta 2013-02-15, perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., nurodant, K. K. 2013-02-15 apie 15.30 val., namuose – Tauragėje, Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo sugyventine L. U., sakydamas „padla užmušiu, daugiau nebegyvensi“ grasino ją nužudyti, sudavė jai smūgius, stumdė, tampė, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam už šios nusikalstamos veikos padarymą yra areštas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 str. 3 d. numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad K. K. už padarytos nusikalstamos veikos padarymą skirtinos bausmės dydis nustatytinas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui – 50 parų arešto. Tokios rūšies ir dydžio bausmė laikytina optimalia (teisinga ir protinga).

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatų taikymo

Apeliaciniame skunde taip pat išdėstyti argumentai, kuriais nuteistasis prašo taikyti jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas ir šią baudžiamosios bylos dalį (dėl nusikalstamos veikos padarytos 2013-02-15) jam nutraukti. Tačiau toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma gali ir turi būti taikoma tik nustačius visas būtinas jos taikymo sąlygas. Šioje byloje nenustatytos net kelios būtinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos, iš kurių viena – pagrindas manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-18 baudžiamuoju įsakymu K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. (2 epizodai) už tai, kad jis 2012-11-05, apie 17 val. 30 min., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, Tauragės m., buitinio konflikto metu, tyčia rankomis paėmė savo sugyventinei L. U. už kaklo ir ją smaugė, tuo nukentėjusiajai L. U. sukeldamas fizinį skausmą; be to, 2013-01-18, apie 12 val., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, Tauragės m., K. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,35 promilių girtumas, išgertuvių metu sudavė du kartus savo sugyventinei L. U. į galvą, po to parvertęs ją ant grindų abiem rankomis smaugė, tuo nukentėjusiajai L. U. sukeldamas fizinį skausmą (b. l. 57-58). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstamos veikos padarytos nukentėjusiosios atžvilgiu visiškai nebuvo atsitiktinumas apelianto biografijoje, priešingai, jis praėjus itin trumpam laiko tarpui vėl padarė analogiškas nusikalstamas veikas prieš L. U.

Atsižvelgiant į tai, teigti, kad yra pagrindo manyti, kad K. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Apelianto argumentai, jog jis negali būti laikomas recidyvistu, nes nusikalstamą veiką padarė 2013-02-15, kuomet dar nebuvo teistas 2013-02-18 teismo baudžiamuoju įsakymu, taip pat yra nepagrįsti.

Pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų (ar priešingai – manymas, kad jas gali daryti) nėra siejamas būtinai tik su tuo faktu, kad jau yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo minėtas asmuo yra nuteistas už nusikalstamos veikos padarymą. Pagrindo manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų yra konstatuojamas tada, kai visapusiškai įvertinus kaltinamojo asmenybę, jo praeitį ir kitas reikšmingas aplinkybes, teismas turi tvirtą pagrindą manyti, kad toks asmuo naujų nusikalstamų veikų nedarys. Akcentuotina, jog kalbama apie manymą, t. y. apie teismo požiūrį individuliu atveju apie konkretų teisiamą asmenį. Nagrinėjamu atveju yra aiškiai matyti, kad K. K. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje.

Be to, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, padarytos nusikalstamos veikos padariniai negali būti dalijami, t. y. negalima dėl vienų nusikalstamos veikos padarinių asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o dėl kitų tos pačios veikos padarinių nuteisti ar nepriimti jokio sprendimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų prasme kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti visą savo nusikalstama veika padarytą žalą (arba susitarti dėl jos atlyginimo ar pašalinimo) bei susitaikyti su visais dėl jo veikos nukentėjusiaisiais asmenimis bei dėl visų jo padarytų veikų, o ne dėl vienos iš jų.

Skundžiamu nuosprendžiu K. K. taip pat yra nuteistas ir už tai, kad jis 2013-03-16 apie 12 val., Tauragės m., Sandėlių g. „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio konflikto metu kumščiu sudavė nemažiau kaip tris smūgius sugyventinei L. U. galvos bei vieną kartą kumščius sudavė į dešinę ranką, taip padarydamas poodinės kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiajame skruoste, dešiniajame rieše, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kairiajame momenyje, kairiojo momens patinimą, tokias savo veiksmais nukentėjusiajai L. U. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatų taikymui teisiškai yra reikšminga tai, kad ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis apeliacine tvarka apskųsta nėra, apeliantas taip pat nepareiškė noro susitaikyti su nukentėjusiąją dėl šios nukentėjusiosios atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, todėl apelianto atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas nėra pagrindo ir dėl šių aplinkybių.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms K. K. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas nėra jokio pagrindo, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. nuostatas ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnį (2007 m. liepos 21 d. redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neužkerta kelio taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto ir tais atvejais, kai padaromi keli nesunkūs ir (ar) apysunkiai nusikaltimai, už kuriuos paskirta galutinė bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, kad šiuo atveju pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius prevencinį poveikį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokios pagrįstos tikimybės, jog bausmės tikslai nuteistajam K. K. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai individualizuojant bausmę nepaprastai svarbu yra ne tik nubausti vėl nusikaltusį asmenį (apeliantą), bet kartu ir siekti užtikrinti (per konkrečios bausmės parinkimą), jog ateityje nusikaltęs asmuo nebedarys naujų pavojingų veikų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis ir pobūdis (vis pasikartojančios analogiškos nusikalstamos veikos), jo kaltės formą (tyčinės nusikalstamos veikos), nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, nustatytas jo atsakomybę lengvinančią (savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi) bei atsakomybę sunkinančią (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui) aplinkybes, neleidžia tikėtis, jog teisingumo principo tinkamas įgyvendinimas būtų pasiektas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pripažintina, jog nagrinėjamu atveju tik realus, nors ir neilgos trukmės, laisvės atėmimas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus.

Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d.). Teisėjų kolegija neabejoja, kad nagrinėjamu atveju taikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjus, teisingumo principo įgyvendinimas nebūtų užtikrintas. Priešingai, darytina išvada, jog tokiu atveju apeliantas visiškai neįvertintų savo elgesio nusikalstamo pobūdžio.

K. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymą nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams. Pažymėtina, kad dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies (nei dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nei dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio) apeliacinių skundų paduota nebuvo.

Vadovaujantis 63 str. 1 ir 4 d., ši paskirta bausmė (5 mėnesiai laisvės atėmimo) dalinio sudėjimo būdu subendrintina su bausme paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., padarymą (50 parų arešto), ir K. K. skirtina galutinė subendrinta bausmė – 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Dėl visų išvardytų motyvų nuteistojo K. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-25 nuosprendį pakeisti.

K. K. nusikalstamą veiką, padarytą 2013-02-15, perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., ir už šios nusikalstamos veikos padarymą K. K. paskirti 50 parų arešto.

Vadovaujantis 63 str. 1 ir 4 d., bausmę paskirtą už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymą (5 mėnesiai laisvės atėmimo), dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, subendrinti su bausme, paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., padarymą (50 parų arešto), ir K. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                          Remigijus Preikšaitis

Teisėjai                                                        Arvydas Daugėla

Savinijus Katauskas