Administracinė byla Nr. A-4872-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00370-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 28.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Skyriaus, 500 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei procesines palūkanas.

2.       Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje rengiant kasacinį skundą, esant neapmokėtoms antrinės teisinės pagalbos išlaidoms, ir manė, kad tokiu Sprendimu yra pažeidžiama jo absoliuti teisė į teisinę gynybą baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas tvirtino, kad jis yra nuteistasis ir neturi lėšų pats gauti teisinę pagalbą. Be to, Skyrius pareiškėjui nėra pateikęs tinkamos formos sąskaitos ar prašymo sumokėti teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo nuomone, Skyrius nepagrįstai jo reikalauja atlyginti minėtas išlaidas, nes pareiškėjo pajamų lygis nesiekia antrojo lygio pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas teigė, jog dėl to, kad jam nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje, jis negalėjo tinkamai apginti savo teisių, patyrė pažeminimą, pasijuto nevisaverčiu, t. y. jam kilo neturtinė žala.

3.       Atsakovas Skyrius, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Skyrius nurodė nustatęs, kad 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016, valstybei garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pasibaigus minėtai bylai, pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. raštu buvo pranešta apie tai, kad jis privalo sumokėti 50 proc. teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 88,15 Eur. Gavęs pareiškėjo prašymą suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, Skyrius neturėjo duomenų apie pareiškėjo atliktą mokėjimą už ankstesnes išlaidas, todėl 2017 m. sausio 2 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Per nustatytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė, todėl, Skyriaus nuomone, Sprendime jis pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

II.

5.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog jam nebuvo atsiųsta tinkamos formos sąskaita ar pranešimas apie įsiskolinimą, iš bylos duomenų matyti, kad Skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (2.26)NO-2-7398 pareiškėjui pranešė, jog jis privalo sumokėti 88,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Rašte nurodyti sąskaitų numeriai, įmokos kodas ir kita būtina informacija mokėjimui atlikti. Pakartotinai apie įsiskolinimą pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. (2.1)NO-2-14, kuriame nustatytas 30 dienų terminas apmokėjimą patvirtinantiems dokumentams pateikti. Per nurodytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Skyrius pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustatęs, kad jis nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

7.        Teismas pažymėjo, kad Skyriaus sprendimas, kuriame pareiškėjui nustatytas įpareigojimas atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, yra privalomas pareiškėjui. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas neeliminuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos VGTPT pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas pripažino, kad jis yra nesumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Jo subjektyvaus pobūdžio argumentai, jog Skyriaus motyvai, kuriais grindžiamas Sprendimas, yra „prasimanymas“, nėra teisiškai reikšmingi. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad jis nuo bylinėjimosi išlaidų buvo nepagrįstai atleistas ne 100, o tik 50 proc., kad jis niekada neįsipareigojo minėtų išlaidų apmokėti, kadangi tokio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

8.        Teismo vertinimu, atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamu atveju neproporcingai neribojo jo teisės kreiptis į teismą. Skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

9.        Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad šiuo atveju nenustatyta viena iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), t. y. Sprendimas yra teisėtas.

III.

10.       Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba tenkinti jo skundą.

11.       Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. vasario 12 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatomis ir kitais tarptautiniais teisės aktais, tvirtino, kad jis turi absoliučią teisę į gynybą baudžiamojoje byloje bei teisę gauti nemokamą gynėjo pagalbą, todėl Skyrius neturėjo teisės atsisakyti skirti jam advokatą baudžiamojoje byloje nepriklausomai nuo to, ar jis sumokėjo Skyriaus reikalaujamas sumas, ar ne. Dėl Skyriaus reikalavimo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas pareiškėjas pažymėjo, kad abstraktus Skyriaus prašymas sumokėti 88,15 Eur jam nesukuria jokių prievolių, o prievoles gali sukurti tik paslaugų teikimo faktas ir sąskaita. Pareiškėjas tvirtino, kad Skyrius jokių teisinių paslaugų civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 jam nėra suteikęs, o reikalaujama sumokėti suma yra pramanyta, nes ji nėra įforminta sąskaitoje.

12.       Atsakovas Skyrius, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikė savo poziciją ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

IV.

13.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. (institucijoje gauta 2016 m. gruodžio 21 d.) kreipėsi į Skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui. Atsižvelgus į tai, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu (2016 m. gruodžio 21 d.) VGTPT neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo atliktą mokėjimą pagal jos 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. (2.26)NO-2-7398, Skyrius 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. (2.1)NO-2-14 kreipėsi į pareiškėją, prašydamas per 30 dienų pateikti antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą tokių dokumentų nepateikė, Skyrius priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Pareiškėjas 2017 m. vasario 13 d. pats pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, prašydamas panaikinti skundžiamus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. procesinius sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-699/2017 jo kasacinį skundą atmetė. Remiantis Kybartų pataisos namų pateikta informacija, kreipimosi į Skyrių metu (2016 m. gruodžio 14 d.) pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 3,35 Eur, be to, buvo kliūčių jam šiomis lėšomis naudotis, t. y. pareiškėjo lėšoms, esančioms Kybartų pataisos namų depozitinėje sąskaitoje, buvo taikomos apribojimo priemonės pagal antstolių patvarkymus vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje.

15.       Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kilus abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyto teisinio reguliavimo suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir konstituciniu teisinės valstybės principu, 2017 m. spalio 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas įvertinti ginčui aktualių Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime, išanalizavęs minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimesi išdėstytus argumentus, aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, priėjo išvadą, kad pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytus atvejus, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tikėtinos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus. Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, formaliai nustatęs, jog pareiškėjo situacija atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytą atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą, konstatavo, kad Sprendimas, kuriame pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra teisėtas. Atitinkamai teismas nenustatė valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, ir, plačiau nevertinęs pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, jo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepakankamai įsigilinus į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (ne tik į Įstatymo nuostatas, bet ir į aukštesnės galios teisės aktuose, tarp jų – Konstitucijoje ir Konvencijoje, įtvirtintus teisės principus bei pareiškėjo teises) ir neišsamiai išnagrinėjus ginčo aplinkybes. Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, Tarnybos atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, yra negalimas ir neteisėtas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nagrinėjama pareiškėjo situacija patenka į tą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintą teisinio reguliavimo dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Sprendimas yra iš esmės grindžiamas teisės normomis, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl toks Sprendimas pripažintinas neteisėtu ir naikintinu.

18.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teismas, nusprendęs, kad Sprendimas yra teisėtas, konstatavo vienos iš būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo – neegzistavimą ir kitų būtinųjų sąlygų nenustatinėjo. Esant tokioms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti egzistavimas turi būti vertinamas iš naujo, o nustačius, kad egzistuoja šių būtinųjų sąlygų visuma, turi būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

V.

19.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Skyriaus Sprendimą ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Skyriaus, pareiškėjo naudai 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20.       Teismas, iš esmės vadovaudamasis tais pačiais jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartyje išdėstytais argumentais dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms ir pareiškėjo sunkios finansinės padėties, konstatavo, kad Skyriaus Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas.

21.       Teismo vertinimu, pripažinus Skyriaus Sprendimą neteisėtu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus Skyriaus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad, Skyriui ginčijamu Sprendimu atsisakius teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas 2017 m. vasario 13 d. pats pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, prašydamas panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-699/2017 jo kasacinį skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo kasacinis skundas iš dalies neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse keliamų reikalavimų kasaciniam skundui (dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pan.). Todėl, teismo vertinimu, Skyriui Sprendimu atsisakius teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo apribota pareiškėjo galimybė efektyviai pasinaudoti teise apskųsti nuosprendį kasacine tvarka bei apginti galbūt jo pažeistus interesus, dėl to pareiškėjas akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą. Todėl teismas darė išvadą, kad neabejotinai yra priežastinis ryšys tarp Skyriaus neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

22.       Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas dėl Skyriaus atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą negalėjo efektyviai realizuoti teisės pateikti skundą baudžiamojoje byloje kasacine tvarka, atsižvelgdamas ir į tai, jog baudžiamoji byla kasacine tvarka visgi buvo išnagrinėta, sprendė, kad 400 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

VI.

23.       Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, taip pat priteisti procesines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos ir galutinai išspręsti kilusį ginčą tarp šalių, pasisakant dėl VGTPT pretenzijų gauti mokestį už nekokybiškas antrinės teisinės pagalbos paslaugas nepagrįstumo.

24.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl jo reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad šioje byloje teismui buvo būtina pasisakyti dėl VGTPT nepagrįsto reikalavimo jam susimokėti už teikiamas antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Pareiškėjas yra įkaltintas ir negauna jokių pajamų, darbas, iš kurio tokių pajamų pareiškėjas galėtų gauti, jam nėra suteiktas. Pareiškėjo pajamos yra žemiau skurdo ribos būtent dėl valstybės kaltės, dėl to pareiškėjas turi teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas nėra įsipareigojęs apmokėti už antrinę teisinę pagalbą, jeigu VGTPT nuspręstų jį apmokestinti. VGTPT pareiškėją apie mokėtinas sumas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą informuodavo netinkamos formos prašymu ir iš esmės reikalavo susimokėti už nekokybiškas suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas.

25.       Pareiškėjo nuomone, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas ir nekompensuojantis jo patirtos neturtinės žalos. Dėl teismo priteisto nepakankamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio pareiškėjas pasijuto pažemintas. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių priežasčių sumažinti jo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, kadangi valstybė turi iš esmės neribotas galimybes atlyginti jam žalą, be to, valstybė bent dalį pareiškėjo reikalaujamos žalos atlyginimo dydžio regreso tvarka galėtų išsiieškoti ir iš konkrečių VGTPT tarnautojų, kurie yra kalti dėl jo patirtos neturtinės žalos (atliktų neteisėtų veiksmų). Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju yra svarbus principas, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo.

26.       Atsakovas Skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo pareiškėjui.

27.       Skyrius pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Taigi pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteiktos tam tikros teisės ar atitinkamas teisinis statusas), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taip pat taikomas principas lex retro non agit (liet. įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai yra teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo ir asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Lex retro non agit principo svarba ne kartą akcentuota ir konstitucinėje doktrinoje.

28.       Skyrius pabrėžia, kad iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, jog teismo sprendimu panaikintas ginčijamas Sprendimas buvo priimtas dar iki Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreipiantis į Konstitucinį Teisiną su prašymu ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad Skyrius, Sprendimu atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą baudžiamojoje byloje, vadovavosi teisės aktu (jo dalimi), kuris atitiko Konstituciją, ir pagrįstai vertino, kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad už teisės akto (jo dalies) reikalavimus atitinkantį elgesį (veiksmus) negali būti taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

29.       Skyrius taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 13 d. visgi pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, kuris pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir jį atmetė. Iš kasacinio skundo akivaizdžiai matyti, jog kasacinis skundas buvo rengtas ne paties pareiškėjo, o teisinius klausimus išmanančio asmens. Pareiškėjas kasacinį skundą parengė 2017 m. vasario 8 d., tai yra iki Skyriui priimant Sprendimą. Tai reiškia, kad pareiškėjas galimybe efektyviai pasinaudoti teise apskųsti nuosprendį kasacine tvarka bei apginti galbūt jo pažeistus interesus pasinaudojo dar iki panaikinto Skyriaus Sprendimo priėmimo datos (2017 m. vasario 17 d.). Be to, kaip minėta, šis pareiškėjo skundas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimtas, išnagrinėtas ir atmestas, todėl tarp Skyriaus veiksmų ir pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos neegzistuoja joks priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564, kuriuo atsisakyta A. G. teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, atlyginti 500 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus veiksmų.

31.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

32.       Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). 

33.       Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. 

34.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti. 

Byloje nustatyta, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2017 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, net kai nuteistajam asmeniui veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimo užtikrinimas būtinas dėl teisingumo interesų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas  2019 m. vasario 6 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjama pareiškėjo situacija patenka į tą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintą teisinio reguliavimo dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui bei nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra iš esmės grindžiamas teisės normomis, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl toks Sprendimas pripažintinas neteisėtu ir naikintinu.

35.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2019 m. vasario 6 d. nutartimi, ginčijamą atsakovo sprendimą pripažino neteisėtu ir jį panaikino. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus – veiksmai nustatyti. Ginčo dėl šio fakto byloje nėra.

36.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteista neturtinės žalos suma. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo atstovas neteisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, jo patirtą neturtinę žalą įvertino 400 Eur suma ir priteisė šią sumą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus.

37.       Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

38.       Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų pobūdį, jo patirta žala turi būti įvertinta 500 000 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo esmę ir mastą, neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, nepatogumus, administracinėje byloje taip pat nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (sunki materialinė padėtis ir kt.) nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.

39.       Pareiškėjas prašo priteisti procesines palūkanas nuo iškeltos teisme bylos iki visiško sprendimo įvykdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G., prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 14 d. (pagal spaudą ant voko), o teisme byla iškelta 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 400 Eur dydžio žalą nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

40.       Atsakovo atstovas apeliacinį skundą iš esmės argumentuoja tik tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.), t. y. kelia klausimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmių taikymo atgal. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

41.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnis įtvirtina, jog teisės normos panaikinimas turi ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį) galią, t. y. įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ši taisyklė nėra absoliuti. Yra galimas taip pat ir Konstitucinio Teismo nutarimo ex tunc poveikis, t. y. retroaktyvus poveikis. Konstitucijos 7 straipsnis, nustatantis, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai, bei Konstitucijos 110 straipsnis, nustatantis, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, suponuoja išvadą, kad nei viešojo administravimo subjektas, sprendžiantis dėl administracinio sprendimo priėmimo, nei administracinis teismas, sprendžiantis dėl administracinio sprendimo teisėtumo, negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo. Remiantis minėtomis Konstitucijos normomis, teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama dėl neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, pašalinimo.

42.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog yra pagrindas panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą. Kitų motyvų, remiantis kuriais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisako. 

43.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjui A. G. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Artūras Drigotas

                Virginija Volskienė