Civilinė byla Nr. e2A-853-464/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01341-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.2.2.7.; 

                                            2.5.10.2.; 2.5.10.5.; 3.1.3.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Geležinio vilko projektas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2553-866/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Geležinio vilko projektas“ ieškinį atsakovui M. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Geležinio vilko projektas“ 2015-07-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. M. 5 360 516, 22 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė yra UAB „Akropolis“ teisių ir pareigų perėmėja, įsteigta 2010-08-01 atskyrimo būdu reorganizavus UAB „Akropolis“. Atsakovas M. M. yra buvęs UAB „Akropolis“ direktorius, šias pareigas ėjęs nuo 2005-04-04 iki 2010-12-01.
3. Tarp UAB „Akropolis“ ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 2005-11-04, 2006-06-22 ir 2006-07-05 buvo sudarytos trys Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys, kurių bendra vertė siekė 11 723 383 Eur, žemės sklypų naudojimo paskirtis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų, taip pat gyvenamoji statyba.
4. UAB „Akropolis“ investicijos infrastruktūrai, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės 2008-02-13 sprendimu patvirtintu detaliuoju planu, turėjo siekti 23 407 187 Eur sumą. Savivaldybės sprendime ir teritorijos planavimo sutartyje buvo įtvirtinta UAB „Akropolis“ teisė kreiptis dėl kainos už žemės sklypus sumažinimo, kompensuojant bendrovei privalomas investicijas už jos sklypų naudojimą viešiesiems poreikiams. Nors UAB „Akropolis“ kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypų kainos sumažinimo nuo 11 723 383 Eur iki 6 362 866, 83 Eur, tačiau pakeisti žemės pirkimo sutarčių sąlygas buvo atsisakyta.
5. Todėl UAB „Akropolis“ kreipėsi į teismą su reikalavimu sumažinti žemės pirkimo sutartimis mokėtiną kainą 5 360 516, 22 Eur suma. Vilniaus apygardos teismas 2010-06-16 sprendimu ieškinį tenkino, sumažindamas žemės pirkimo sutarčių kainą nuo 11 723 383 Eur iki 6 362 866,82 Eur. Bylai su atsakovės apeliaciniu skundu esant Lietuvos apeliaciniame teisme, atsakovas M. M. tos bylos ieškovės UAB „Akropolis“ vardu 2010-07-23 pateikė atisakymą nuo ieškinio. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-08-05 nutartimi pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo priėmė ir bylą nutraukė.
6. Pasak ieškovės, atsakovas, būdamas UAB „Akropolis“ vadovu, veikė akivaizdžiai priešingai UAB „Akropolis“ interesams ir vienašaliu pareiškimu bendrovės vardu nepagrįstai atsisakė jos turėtos subjektinės teisės nustatyti bendrovei palankesnes atsiskaitymo sąlygas už projektui įgyvendinti įsigytus žemės sklypus, kai tokia bendrovės teisė jau buvo patvirtinta (pripažinta) teismo sprendimu. Dėl to bendrovė neteko galimybės 5 360 516,22 Eur suma sumažinti už įsigytus žemės sklypus mokėtiną kainą, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus įrengti viešosioms reikmėms tarnaujančią infrastruktūrą ir perduoti ją viešojon nuosavybėn.
7. Prašymas dėl ieškinio atsisakymo buvo pasirašytas ir pateiktas tik paties atsakovo. Jokių įrodymų, kad kurie nors kiti asmenys būtų dalyvavę ieškinio atsisakymo procedūroje, būtų priėmę sprendimus dėl ieškinio atsisakymo, byloje nėra. Ieškovė UAB „Geležinio vilko projektas“ niekaip nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti ieškinio atsisakymo procese, nes ieškovė procesinių teisių perėmimo iš UAB „Akropolis“ klausimas byloje buvo išspręstas ta pačia Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-05 nutartimi, kuria buvo nutraukta byla.
8. Pagal atskyrimo sąlygas visos UAB „Akropolis“ turėtos materialinės su nekilnojamojo turto projektu susijusios teisės, įskaitant teisę reikšti ieškinį dėl atsakovo padarytos žalos dėl neteisėto ieškinio atsisakymo, perėjo ieškovei pagal ABĮ 68 straipsnį.
9. Tokiam reikalavimui, ieškovės teigimu, turėtų būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalavimas kilęs iš sutartinių teisinių santykių. Tačiau net ir pripažįstant, kad žala kilo iš deliktinių teisinių santykių, ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 metų birželio mėnesį, po atlikto įmonės patikrinimo, ir nedelsdama 2015-07-02 kreipėsi su ieškiniu į teismą.
10. Atsakovo veiksmų teisėtumas turėtų būti įvertintas verslo sprendimo priėmimo taisyklės aspektu kaip bendrovės (kurios teises perėmė ieškovė) vadovo. Atsakovas, veikdamas kaip bendrovės vadovas, priėmė bendrovei, o tuo pačiu ir ieškovei kaip jos veiklos perėmėjai, akivaizdžiai nenaudingą ir neatšaukiamą sprendimą, kuriuo sukėlė bendrovei 5 360 516, 22 Eur žalą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-05 sprendimu ieškinį atmetė.
12. Teismas nustatė, jog ieškinio reikalavimai yra grindžiami netinkamu vadovo pareigų, numatytų CK 2.87 straipsnyje, vykdymu, taigi deliktinės civilinės atsakomybės institutu, tvirtinant, kad atsakovas, būdamas vadovu, atliko tam tikrus veiksmus, kurie nulėmė žalos bendrovei atsiradimą.
13. Spręsdamas dėl atsakovo pareikšto prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nėra nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas tik sutartinės ar tik deliktinės atsakomybės atveju. Todėl ieškovės argumentus dėl civilinės atsakomybės rūšies įtakos senaties termino trukmei (t. y. dėl bendrojo dešimties metų senaties termino taikymo) teismas pripažino nepagrįstais.
14. Teismas sprendė, jog apie teismo nutartį, kuria priimtas atsisakymas nuo ieškinio ir civilinė byla nutraukta, ieškovei buvo žinoma nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-05 nutarties priėmimo. Pirmasis ieškovės vadovas R. M. pripažino, jog apie šį teisminį procesą buvo žinoma, be to, tokį faktą patvirtina ir rašytiniai įrodymai – ta pačia nutartimi ieškovė tapo buvusios ieškovės UAB „Akropolis“ procesinių teisių perėmėja. Tokiu atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2010-08-05, o baigėsi 2013-08-05. Ieškinys teisme gautas tik 2015-07-03, vadinasi, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra praleistas. 
15. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į aplinkybes, kad abiejų tos bylos ieškovių atskyrimo sąlygose buvo pateikta informacija apie teisminį procesą dėl pirkimo kainos sumažinimo, o po civilinės bylos nutraukimo ir toliau vyko derybos dėl projekto vystymo. Todėl ieškovės argumentus, kad ji tuo metu nežinojo apie teisminį procesą teismas vertino kaip neįtikinamus. Jei juridinis asmuo penkerius metus nesuvokia, kad jos teisės galimai pažeistos, nesinaudoja CPK 42 straipsnyje nustatyta procesine teise susipažinti su bylos, kurioje dalyvaujam, įskaitant ir jau išnagrinėtos (nutrauktos),  medžiaga, tai rodo paties to juridinio asmens nerūpestingumą.
16. Svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, todėl padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). 
17. Teismas įvertino ir atsakovo atsakomybės pagrindo buvimą buvusios jo teisinės padėties abejose bendrovėse kontekste. Iš VĮ „Registrų centras“ duomenų nustatė, kad nuo 2010-07-20 iki 2011-11-09 ieškovės UAB „Geležinio vilko projektas“ vadovu buvo R. M., o atsakovas niekada nėjo ieškovės vadovo pareigų. Nors atsakovas pasirašė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo  Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2A-1045/2010, tačiau po UAB „Akropolis“ reorganizavimo 2010-07-30 įregistravus naują įmonę – UAB „Geležinio vilko projektas“ atsakovas netapo šios įmonės valdymo organu,  jokių įgaliojimų atlikti veiksmus šios įmonės vardu neturėjo ir jokių veiksmų šios įmonės vardu neatliko. Tokiu atveju Lietuvos apeliaciniam teismui 2010-08-05 nutartimi pakeitus ieškovą UAB „Akropolis“ jo procesinių teisių perėmėju UAB „Geležinio vilko projektas“ ir šiam palaikant buvusios ieškovės poziciją dėl ieškinio atsisakymo, ir pačiam atsakovui nebuvo jokio pagrindo keisti poziciją, juolab kad jis jau nebebuvo proceso dalyvio atstovu. Todėl atsakovui apskritai negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas, kadangi jis nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, šalis. 

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Ieškovė UAB „Geležinio vilko projektas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinti 2015-07-02 ieškovės  ieškinį pilna apimtimi, priteisti iš atsakovo M. M. 5 360 516,22 Eur ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir visiškai netinkamai išsprendė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios klausimą, ignoruodamas esmines byloje nustatytas aplinkybes. Teismo išvada, kad reikalavimas kildinamas ne iš sutartinių, o iš deliktinių teisinių santykių, nepagrįsta.
2. Teismas nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2013, kad netgi tuo atveju, kai su vadovu sudaroma darbo sutartis, atsiradę teisiniai santykiai atitinka ne darbo, bet civilinius teisinius santykius, kuriems taikytinos pavedimo sutartį reglamentuojančios teisės normos.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad civilinės atsakomybės rūšis neturi įtakos įtaikomam ieškinio senaties terminui bei ignoravo išaiškinimą, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015.
4. Teismas neteisingai nustatė senaties termino pradžią, kadangi suinteresuotas asmuo ne tik turi žinoti apie jam padarytą žalą, bet ir turėti realią galimybę pareikšti reikalavimą dėl jos atlyginimo. Teismas neįvertino, kad iki 2015-06-08 patikrinimo ataskaitos gavimo apeliantas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti pažeidimą, be to, teismas neatsižvelgė į valdymo struktūros ypatumus. Apeliantės vadovas sprendimus turėjo derinti su UAB „Akropolis group“ valdyba, kuriai iki 2010 m. pabaigos vadovavo atsakovas, nuo kurio ieškovės vadovas buvo priklausomas. Taigi, po bendrovės atskyrimo ieškovė negalėjo savarankiškai ginti savo teisių, nes atsakovas ir toliau faktiškai vadovavo ieškovei.
5. Buvęs ieškovės vadovas R. M. patvirtino, kad visus esminius ieškovės klausimus jis visuomet derino su atsakovu M. M.. Be to, R. M. patvirtino, kad po jo paties atleidimo iš pareigų jis naujiems vadovams neperdavė jokios informacijos apie bylą.
6. Teismas netinkamai tyrė įrodymus bei nepagrįstai nurodė, kad ieškovės argumentai yra neįtikėtini, nenurodymas įrodymų, kurių pagrindu priima tokį sprendimą.
7. Teismas nemotyvuotai atmetė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Teismų praktikoje pripažinta, jog tuo atveju, kai juridinis asmuo laiku nepareiškia reikalavimo dėl žalos atlyginimo dėl jo valdymo organų priešingo veikimo, ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas.
8. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog atsakovas M. M. nėra tinkamas atsakovas byloje. Ieškovė yra UAB „Akropolis“ teisių ir pareigų perėmėja ir turi tas pačias teises, kokias turėtų UAB „Akropolis“, jei jos atskyrimas nebūtų įvykęs. Teismas suformavo ydingą praktiką, pažeidžiančią esmines bendrovių atskyrimo ir reorganizavimo teisės normas ir sudarančią galimybes dėl bendrovei padarytos žalos kaltiems bendrovės vadovams nepagrįstai išvengti atsakomybės.
9. Vien tik faktas, kad byloje atsakovu galėjo būti traukiams ir R. M., nepaneigia M. M. atsakomybės prieš ieškovę. Teismui nusprendus, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, turėjo būti suteikta galimybė patikslinti ieškinį. Tačiau teismas netenkino prašymo dėl galimybės patikslinti ieškinį.

19. Atsakovas M. M. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Ieškovė siekia ne nuostolių atlyginimo, o spaudimo atsakovo ir ieškovo netiesiogiai kontroliuojančio N. N. konflikte. Siekiama priversti atsakovą kuo pigiau parduoti jam priklausančias akcijas. Ieškovė fabrikuoja ieškinio pagrindus ir kituose inicijuotuose ginčuose.
2. Ieškovė klaidina teismą teigdama, kad senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo priklauso nuo civilinės atsakomybės pobūdžio ir nagrinėjamu sutartinės atsakomybės atveju yra dešimt metų. Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, reikalavimui dėl vadovo bendrovei padarytos žalos atlyginimo pareiškimo senaties terminas yra trys metai, o vadovo atsakomybės klausimas sprendžiamas taikant deliktinės civilinės atsakomybės normas.
3. Ieškovės akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes nebuvo sukurta nauja teisės taikymo / aiškinimo taisyklė, be to, skiriasi ir faktinės bylų aplinkybės.
4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo neva 2015 m., neatitinka tikrovės. Tiek viešai skelbta informacija, tiek UAB „Akropolis“ reorganizavimo sąlygos patvirtina, jog ieškovė apie civilinę bylą žinojo, todėl teiginiai apie ieškovės vadovo pavaldumą atsakovui, naujo ieškovės vadovo paskyrimą, atmestini kaip nepagrįsti / spekuliatyvūs.
5. Ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos reikšmingomis sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ieškovė raštu pritarė ieškinio atsisakymui bei procesinių teisių perėmimui, be to, ieškovė buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko, todėl teiginiai apie teisių pažeidimo nesuvokimą yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kadangi atsakovas nėjo ieškovės vadovo pareigų, nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl atsakovo veiksmų ieškovė nepareiškė reikalavimų teisme ir tai yra ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindas.
6. Ieškinio atsisakymas buvo įvykdytas ne atsakovo, o paties ieškovo vienasmenio valdymo organo, todėl teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys buvo pareiktas netinkamam atsakovui, atmestini.
7. Teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės teisinius argumentus, atmestini kaip nepagrįsti, juolab kad teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno keliamo teisės aiškinimo bei taikymo klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bendrovės vadovo atsakomybės, kai žala kildinama iš jo veiksmų, pobūdžio ir ieškinio senaties termino tokiems reikalavimas pareikšti

20. Apeliantė atsakovo atsakomybę kildina iš jam, kaip buvusiam UAB „Akropolis“, kurios teises yra perėmusi apeliantė, vadovui pagal pavedimo sutartį tekusių pareigų netinkamo vykdymo, priėmus nepagrįstą sprendimą atsiimti teisminį ieškinį, dėl ko apeliantė patyrė žalą -  prarado galimybę sutaupyti 5 360 516, 22 Eur sumą.
21. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybę už padarytą juridiniam asmeniui žalą, nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, numatytas įstatymuose ar šio juridinio asmens steigimo dokumentuose (CK 2.87 str. 7 d.). Juridinio asmens valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos jau turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d.). Taigi, apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas, valdant įmonę.
22. Kasacinis teismas, aiškindamas atsakomybės vadovui taikymą, yra nurodęs, kad bet kuriuo atveju bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Esant šioms prielaidoms ir nesant interesų konflikto, laikytina, kad bendrovės vadovai turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią protingą ūkinę komercinę riziką prisiimti. Dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (atvirai, sąžiningai) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK2.87straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
23. Esant tokiems juridinio asmens valdymo organo civilinės atsakomybės įrodomiesiems faktams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog reikalavimams, grindžiamiems netinkamu vadovo pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsnyje, vykdymu, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, t. y. terminas, nustatytas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Apeliantės pozicija, jog šiuo atveju atsakomybė kyla dėl sutarties pažeidimo, todėl taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, stokoja pagrįstumo. Viena vertus, šios pozicijos nepatvirtina tokio pobūdžio bylų (reikalavimai priteisti žalą dėl netinamai vykdytų vadovo pareigų) nagrinėjimo teismuose gausi praktika, priešingai, jos nagrinėjamos taikant būtent trejų metų ieškinio senaties skaičiavimo terminus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-327-706/2016). Antra vertus, sutiktina su atsakovo atsikirtimais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, ir kuria savo argumentus dėl bendrojo dešimties metų senaties termino taikymo grindžia apeliantė, buvo išspręstas savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai kitoks ginčas. Be to, joje nebuvo akcentuota, kad kuriama nauja teisės taikymo / aiškinimo taisyklė, juolab kad kasacinis teismas yra pasisakęs ir priešingai, t. y. kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti padarytą žalą pareikšti taikomas esant tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007).

Dėl ieškinio senaties termino pabaigos

24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės vertinimais, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties institutą aiškino ir taikė neteisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2014-05-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-274/2014).
25. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo teisiškai reikšmingus faktus, lemiančius senaties eigos pradžios nustatymo momentą, ir padarė teisingą išvadą, kad apie atsisakymą nuo ieškinio apeliantei tapo ir turėjo būti žinoma nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-05 nutarties priėmimo, kuomet ji įgijo teisę įgyvendinti visas šalies, inicijavusios tos bylos procesą, teises. Kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad naujasis vadovas R. M. visus apeliantei svarbius klausimus derino su atsakovu ar kad naujiems apeliantės vadovams neperdavė jokios informacijos apie buvusią užbaigtą bylą. Prievolės asmenų pasikeitimas, įskaitant ir juridinio asmens valdymo organų / vadovų / kitų jiems atstovaujančių asmenų pasikeitimas, nekeičia ieškinio senaties termino ar jo skaičiavimo tvarkos (CK 1.128 str.), nebent galėtų turėti įtakos vertinant praleisto termino priežasčių svarbumą. Kadangi ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas tik 2015-07-03, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo neabejotinai praleistas, kas sudaro savarankišką teisinį pagrindą atsisakyti patenkinti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

26. Siekiant užtikrinti ieškovo interesus, įstatymų leidėjas įtvirtina praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybę, t. y. teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas senaties terminas atnaujinamas (CK 1. 131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-08-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-393/2012).
27. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus.  Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams.
28. Pirmosios instancijos teismas svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti nagrinėjamu atveju nenustatė ir su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Tokios apeliantės nurodytos aplinkybės, kaip įmonių valdymo struktūros ar jų vadovų pokyčiai, galima priklausomybė nuo atsakovo net ir po valdymo organų pasikeitimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas kreiptis į teismą buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantė yra ekonomiškai pajėgus ir profesionalus rinkos dalyvis, perėmusi pagal atskyrimo iš UAB „Akropolis“ sąlygas didelės komercinės vertės projektus, taigi neabejotinai turinti pakankamai žinių, informacijos, darbuotojų bei objektyvių galimybių pasitelkti bet kokios srities profesionalus. Vadinasi, ji galėjo ir turėjo laiku įvertinti, ar atsakovo atliktas veiksmas (ieškinio atsiėmimas iš teismo) pažeidžia kurias nors jos teises ar kuriuos nors jos interesus, ar dėl to reikalinga kreiptis į teismą, galėjo ir turėjo įvertinti teisines delsimo kreiptis dėl teisminės gynybos pasekmes.
29. Apeliantės teigimu, teismų praktikoje pripažinta, jog tuo atveju, kai juridinis asmuo laiku nepareiškia reikalavimo dėl žalos atlyginimo dėl jo valdymo organų priešingo veikimo, ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Tačiau nagrinėjamos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste su tokiais argumentais nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, senaties termino skaičiavimo išimtys galėtų būti taikomos tuomet, kai pats vadovas, atlikęs neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius juridinio asmens interesus, nesikreipia dėl jų gynimo. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas niekuomet nevadovavo apeliantei, jos vadovu buvęs R. M., kuriam jokie reikalavimai nepareikšti, jo atstovautos įmonės interesų pažeidimo neįžvelgė, taigi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su valdymo organų (ne)veikimu, iš esmės teisiškai nereikšmingos ir pačios savaime nesudaro pagrindo senaties termino atnaujinimui.

      Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą ieškinys atmestinas nepaisant ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Tokios pozicijos laikomasi ir nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, nurodant, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-363-469/2015). Todėl nagrinėjamos bylos atveju padarius išvadą, kad ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo atlyginti žalą yra pralestas be svarbių priežasčių, kiti skundo argumentai, įskaitant ir susiję su nepagrįstu šalies netinkamumo fakto konstatavimu ar dėl to nepakankamu atsakovo atsakomybės sąlygų motyvavimu, tampa teisiškai neaktualūs. Teisėjų kolegija tokių argumentų, kaip neturinčių įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui, išsamiau nenagrinėja bei dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, sprendė, kad atsakovui negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas, kadangi jis nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, šalis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas niekuomet nebuvo apeliantės vadovas, o apeliantė, atstovaujama jos vadovo, išreiškė poziciją dėl ieškinio atsisakymo ir šios pozicijos neginčijo.
31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad reikalavimas priteisti 5 360 516, 22 Eur sumą kaip nuostolius (negautas pajamas), praradus galimybę sumažinti už žemės sklypus mokėtiną kainą, kai reikalavimas jau buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2010-06-16 sprendimu, nesudaro pagrindo konstatuoti net žalos padarymo apeliantei fakto. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai, tačiau bet kuriuo atveju žalos atlyginimo institutui taikyti pirmiausia būtina nustatyti negautą naudą, nulemiančią negautų pajamų dydį. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai neteisėtais veiksmais yra atimama galimybė gauti naudą. Negautų pajamų nustatymo  kriterijai (jų realumas, neišvengiamumas) neleidžia suformuoti net ir tikėtinos išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, kuriam buvo apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti pirkimo kainą, būtų analogiškai įvertinęs susiklosčiusią situaciją, kaip tą padarė pirmosios instancijos teismas. Tokiu atveju šios sąlygos (žalos padarymo fakto) apskritai nėra įmanoma įrodyti ar teigti dėl atsakovo pažeistos verslo sprendimų priėmimo taisyklės. Tiek pat tikėtina, kad toks jo elgesys ir sprendimas atsiimti ieškinį galėjo lemti apeliantei ir naudą (sutaupytas žyminio mokesčio abiejų instancijų teismuose ar antrosios ginčo šalies bylinėjimosi išlaidas), ypač atsižvelgiant į tai, kad vėlesni susitarimai, kuriuos akcentavo atsakovas, taip pat buvo naudingi apeliantei, o apeliantė tokių teiginių nepaneigė.
32. Atsakovas atsiliepime akcentuoja, jog apeliantė siekia ne menamai pažeistų teisių gynimo, o atitinkamo spaudimo derybose dėl kainos. Siekdamas pagrįsti šią aplinkybę, atsakovas akcentuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismo nurodytus motyvus. Ir nors apeliantės tikrųjų tikslų nustatymas galėtų būti svarbus, vertinant apeliantės procesinio elgesio tinkamumą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / netaikymo aplinkybės nagrinėjamoje byloje ir juo labiau kituose tarp šalių vykstančiuose teisminiuose ginčuose neturi teisinės reikšmės sprendimo, priimto bylą išnagrinėjus iš esmės, teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui. Pripažįstama, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai, pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną įvertina ieškinio pagrįstumą, o tokia nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo neturi prejudicinės galios ateityje nagrinėjant patį ginčą. Taigi į šiuos atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus taip pat neatsižvelgtina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, spręstina dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
34. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, kad didesnės nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-02-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nustatytos sumos, t. y. 6 079,61 Eur, atlyginimo būtinumą nulėmė tai, kad civilinėje byloje buvo būtinas itin sudėtingas įrodymų tyrimo procesas, be to, byloje buvo keliami sudėtingi ir kompleksiniai teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su vadovo civilinės atsakomybės institutu ir ieškinio senaties taikymo specifika.
35. Rekomenduojamų maksimalių dydžių viršijimą galėtų nulemti itin reikšmingos aplinkybės, susijusios su nagrinėjamų civilinėje byloje klausimų naujumu, specialių žinių reikalingumu ir pan., tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šio konkretaus ginčo specifiką, tokių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, vadovaujantis nurodytomis Rekomendacijomis, atsakovui kompensuotina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti M. M. (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Geležinio vilko projektai“ (juridinio asmens kodas 302533174) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.