Administracinė byla Nr. eP-58-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00178-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.4; 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020 pagal pareiškėjos R. C. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. C. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl ligos liudijimo ir įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, grąžinimo į eitas pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja R. C. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (toliau – ir Medicinos centras) Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2019 m. vasario 1 d. specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. 186 (toliau – Ligos liudijimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 1P-91 „Dėl R. C. atleidimo iš pareigų“ (toliau – Įsakymas) nuo šio įsakymo priėmimo dienos; 3) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigas; 4) įpareigoti Medicinos centrą atlikti R. C. sveikatos sutrikdymo masto nustatymą; 5) pareiškėjai iš atsakovo Muitinės departamento priteisti jos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) R. C. iš atsakovo Muitinės departamento priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad 2018 m. sausio 13 d. vykdydama Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigas ir nuo Klaipėdos teritorinės muitinės administracinio pastato sienos nukabindama Lietuvos valstybės vėliavą, nukrito ant žemės bei sutraumavo dešinę koją – lūžo blauzdikaulis ir šeivikaulis. Dėl šio įvykio 2018 m. sausio 26 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 (toliau – Nelaimingo atsitikimo darbe aktas). Atsižvelgus į Ligos liudijimą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus ar kitą statutinę tarnybą, mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursuose ar statutinės įstaigos vadovo siuntimu kitoje švietimo įstaigoje, pareigūnams ir pareigūnams, įtrauktiems į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą, buvusiems pareigūnams, grąžinamiems į tarnybą ar siekiantiems atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą, kursantams, sąvado (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 29 d.) (toliau – Sąvadas) 35.1 punktu, buvo nuspręsta, kad pareiškėja yra netinkama tolesnei tarnybai pagal šiame sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklei reikalavimų I, II ir
III skiltis ir kad R. C. liga ar sveikatos problema nėra susijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Įsakymu pareiškėja 2019 m. vasario 8 d. buvo atleista iš Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigų, kaip negalinti tarnauti dėl sveikatos būklės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 77 straipsnio 1 dalimi.

3.       R. C. nuomone, jos atleidimas iš pareigų pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra neteisėtas, kadangi yra neteisėtas pats Ligos liudijimas, kuriame visiškai nepagrįstai yra nurodyta, jog pareiškėjos liga ar sveikatos problema yra nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. R. C. nurodė, kad jos medicininis patikrinimas buvo atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1300 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ir kursanto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo aprašas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (neteko galios 2019 m. birželio 4 d.) (toliau – Taisyklės), vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 5 d.) (toliau – ir Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, Tvarkos aprašas).

4.       R. C. pažymėjo, kad Nelaimingo atsitikimo darbe aktas patvirtina, jog traumą ji patyrė tarnybos metu, priežastinis ryšys tarp pareigų vykdymo ir susirgimo yra konstatuotas bei teisės aktų nustatyta tvarka nėra paneigtas, todėl Ligos liudijime visiškai nepagrįstai yra nurodyta, kad pareiškėjos liga (sveikatos problema) nėra susijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Jeigu Nelaimingo atsitikimo darbe aktas nelaikytinas tarnybinio patikrinimo išvada, akivaizdu, kad yra pažeista Taisyklėse nustatyta tvarka, pagal kurią turi būti surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nurodoma, ar tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tarnybos yra nustatytas priežastinis ryšys ir ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 p.). R. C. nurodė, kad Muitinės departamentui atsiuntus pareiškėją į CMEK nepateikus tarnybinio patikrinimo išvados, CMEK turėjo arba kreiptis į pareiškėją atsiuntusią įstaigą dėl trūkstamų duomenų pateikimo, arba priimti sprendimą atsisakyti pradėti ekspertizę (Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 12, 13 p.). Be to, R. C. specializuotoji medicininė ekspertizė buvo atlikta netiriant pareiškėjos sveikatos sutrikdymo sunkumo masto, nenustatinėjant priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo, nors  atvykusi į CMEK, pareiškėja jai pateiktame užpildyti klausimyne nurodė, kad jos sveiktos sutrikimai ir patirta trauma yra susiję su tarnybinių pareigų atlikimu ir todėl turėtų būti nustatomas sveikatos sutrikdymo mastas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. R. C. akcentavo, kad jos specializuotoji medicininė ekspertizė buvo atlikta tik tuo pagrindu, kad ji, kaip pareigūnė, dėl ligos negali atlikti pareigų. Teigė, kad jeigu CMEK būtų nepažeidusi specializuotosios medicininės ekspertizės atlikimo procedūrų ir objektyviai įvertinusi visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sveikatos sutrikdymu, būtų pripažinta, kad ji yra netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II ir III skiltis ir kad R. C. susirgo tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba (Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 74.3 p.). Pareiškėja pažymėjo, kad Ligos liudijime nepagrįstai nurodžius, jog jos liga ar sveikatos problema nėra susijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu, R. C. nepagrįstai užkertamas kelias įgyvendinti teisę į kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo.

5.       Pareiškėja akcentavo, kad Statuto 76 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Pareigą perkelti į žemesnes pareigas pareigūną, dėl sveikatos būklės negalintį eiti savo pareigų, nustato Statuto 33 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Pareiškėja 2019 m. vasario 4 d. pateikė prašymą Muitinės departamento generaliniam direktoriui, kuriame išreiškė pageidavimą, o tuo pačiu ir sutikimą būti perkelta į žemesnes pareigas arba į pareigas, vykdomas darbo sutarties pagrindu, tačiau jokio atsakymo į šį prašymą negavo. R. C. yra žinoma, kad 2018 m. vasarą (tuo metu, kai ji jau buvo nedarbinga daugiau kaip 6 mėnesius), buvo peržiūrėtos visos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigybės ir visi pareigūnai, negalintys eiti tarnybinių pareigų dėl sveikatos, buvo pervesti dirbti valstybės tarnautojais (pagal darbo sutartį). Tuo metu pareiškėjai valstybės tarnautojo darbas ar darbas pagal darbo sutartį nebuvo pasiūlytas, o jos atleidimo iš tarnybos metu buvo pasakyta, kad visos vietos yra užimtos ir naujos vietos nebus kuriamos. Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (neteko galios 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Sąrašas) 6 punktu, sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti į CMEK pareigūnas turi būti siunčiamas po to, kai jam užbaigiamas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas arba medicininė pažyma (forma Nr. 094/a), bet ne vėliau kaip po 120 dienų nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo ar medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) pareigūnui išdavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja į CMEK turėjo būti siunčiama ne vėliau kaip po 120 dienų nuo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, o tuo metu, jos žiniomis, būtų buvusi galimybė perkelti ją į kitą lengvesnį ir jos sveikatą atitinkantį darbą.

6.       R. C. nuomone, Muitinės departamentas, neįvykdęs Statute įtvirtintos pareigos perkelti ją į žemesnes pareigas, pažeidė pareiškėjos atleidimo iš pareigų tvarką, dėl to Įsakymas yra neteisėtas. Tokiais neteisėtais Muitinės departamento veiksmais buvo pažeistas vienas iš Statuto 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių vidaus tarnybos principų – teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, kuriuo preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, jog valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, dėl to pagal šį Statutą ir kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti užtikrinama visą jų tarnybos laiką (Statuto 3 str. 1 d. 7 p.).

7.       Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada
Nr. 7B-1436 „Dėl nustatymo, ar R. C. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“ (toliau – ir 2019 m. balandžio 19 d. išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjos susižalojimas nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, prieštarauja kitoms tarnybinio patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad R. C. traumą patyrė darbo metu vykdydama savo tarnybines pareigas. Tai, kad pareiškėja traumą patyrė darbo metu vykdydama savo tarnybines pareigas, patvirtina Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, 2019 m. sausio 21 d. siuntimas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę Nr. 7B-131 (toliau – Siuntimas).

8.       Pareiškėja pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintais Darbo įrenginių naudojimo bendraisiais nuostatais bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintomis Saugos ir sveikatos taisyklėmis statyboje DT 5-00, vėliavos kabinimas prie administracinio pastato sienos laikytinas pareigūno veikla esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai pareigūno gyvybei ar sveikatai. Muitinės departamentas neturi priėmęs lokalinių teisės aktų, reguliuojančių saugų kopėčių naudojimą, todėl taip nevykdo pareigos tinkamai pasirūpinti saugių darbo sąlygų pareigūnams užtikrinimu ir yra kaltas dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo. Teigė, kad vadovaujantis Statuto 79 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu neteisėtai atleistą pareiškėją grąžinus į pareigas, turėtų būti atlyginama jai už visą priverstinės pravaikštos laiką.

9.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10.       Atsakovas paaiškino, kad Muitinės departamento R. C. išduotas Siuntimas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę atitinka teisės aktų nuostatas, reguliuojančias specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką. Šiuo atveju CMEK, atlikdama specializuotąją medicininę ekspertizę ir priimdama ekspertinį sprendimą, nesikreipė į Muitinės departamentą dėl trūkstamų duomenų pateikimo. Siuntimas buvo pateiktas nepažeidžiant imperatyvių teisės aktų nuostatų.

11.       Muitinės departamentas pažymėjo, kad Statuto 76 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog esant CMEK išvadai, kad pareigūnas dėl sveikatos būklės negali eiti savo pareigų, atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Pareiškėja su Ligos liudijimu buvo supažindinta 2019 m. vasario 4 d. ir tą pačią dieną informavo, kad nenori gauti siūlymų dėl jokių kitų pareigų, ir tai pasirašytinai nurodė Ligos liudijime. R. C. buvo visiškai apsisprendusi ir išreiškė tikrąją savo valią, dėl to Muitinės departamentas neturėjo pareigos jai siūlyti kitų pareigų. Siūlyti aukštesnės kategorijos pareigų pareiškėjai nebuvo teisinio pagrindo, kadangi buvo nustatyta, kad ji nėra tinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II ir III skiltis, o R. C. nurodytos valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigos, į kurias, jos nuomone, galėjo būti perkelta, nelaikytinos lygiavertėmis ir priskirtinos pareigoms, į kurias asmuo gali pretenduoti tik konkurso būdu.

12.       Muitinės departamentas akcentavo, kad nors pareiškėja nurodė, jog 2018 m. vasarą buvo peržiūrėtos visos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigybės ir visi pareigūnai, negalintys eiti tarnybinių pareigų dėl sveikatos, buvo pervesti dirbti valstybės tarnautojais (pagal darbo sutartį), tačiau šis muitinės įstaigos konsolidavimo ir reorganizacijos procesas negalėjo paveikti R. C. teisinės padėties ir statuso, kadangi pareiškėja tuo metu buvo nedarbinga, o ypač svarbu tai, kad Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto statusas iš viso minėtu laikotarpiu nesikeitė.

13.       Atsakovas pažymėjo, kad R. C. nepagrįstai nurodė, jog Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas nuo jo priėmimo dienos. Pažymėjo, kad Įsakymas buvo parengtas vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 77 straipsnio 1 dalimis ir atsižvelgiant į Ligos liudijimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja yra netinkama tolesnei tarnybai. Įvertinus teisiškai reikšmingas aplinkybes bei vadovaujantis Statuto nuostatomis, reguliuojančiomis pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, darytina išvada, kad Muitinės departamentas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir operatyvumo principais, atsižvelgdamas į susiklosčiusią išskirtinę situaciją, taip pat norėdamas užtikrinti maksimalią žmogaus teisių apsaugą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo Ligos liudijimą ir pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus priėmė teisėtą bei pagrįstą Įsakymą.

14.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir institucijai priteisti bylinėjimo išlaidas (kelionės išlaidas į teismo posėdžius).

15.       Medicinos centras paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, byla pagal R. C. skundą turėtų būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

16.       Atsakovas pažymėjo, kad CMEK atlieka specializuotąsias medicinos ekspertizes tik pagal jai suformuotus uždavinius ir tikslus. Ne CMEK, o statutinė įstaiga, atlikusi tarnybinį tyrimą, nustato, ar pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Tik po tarnybinio tyrimo atlikimo, esant teisiniam pagrindui ir tarnybinio tyrimo išvadai, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su pareigūno statusu ar tarnybinių pareigų atlikimu, išduodamas siuntimas nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą.

17.       Medicinos centras nurodė, kad negavo duomenų, jog pareigūnės sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, todėl pareiškėjai nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. CMEK buvo nustatytas vienintelis specializuotosios ekspertizės uždavinys – nustatyti pareigūnės tinkamumą tolesnei tarnybai, todėl Medicinos centras neturėjo pareigos kvestionuoti statutinės įstaigos Siuntimo uždavinių ir prašyti nustatyti dar vieną ekspertizės uždavinį. 

18.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, jog CMEK ekspertinis sprendimas (Ligos liudijimas) negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėjo, kad pareiškėja nereiškė reikalavimų pakeisti Ligos liudijime nurodytų ligų kodų, diagnozių ir ekspertizės išvados, kad ji yra netinkama statutinei tarnybai. Medicinos centras akcentavo, kad jeigu statutinė įstaiga nustatytų priežastinį ryšį tarp pareiškėjos ligos (sveikatos sutrikdymo) ir jos tarnybos (pareigūnės statuso) būtų pagrindas vykdyti naują specializuotąją medicinos ekspertizę, kuriai reikalingas kitas siuntimas. Tam, kad tokia ekspertizė būtų atlikta, nėra būtina naikinti Ligos liudijimą. Ligos liudijimas yra teisėtas ir galiojantis, pagrįstas individualia pareiškėjos medicinine būkle bei medicininiais dokumentais.

 

II.

 

19.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjos R. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat buvo atmesti pareiškėjos ir atsakovo Medicinos centro prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

20.       Aptaręs ginčo dalyką, teismas pirmiausia pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog tarnybiniuose ginčuose, taip pat ginčuose, kylančiuose dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal vietą, kurioje tarnyba yra atliekama, buvo atliekama ar turėjo būti atliekama. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad Medicinos centro atsiliepime nurodytas teiginys, jog administracinė byla pagal teritorinį teismingumą turėtų būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme, yra nepagrįstas.

21.       Teismas, pateikdamas argumentus dėl reikalavimų panaikinti Ligos liudijimą ir įpareigoti Medicinos centrą atlikti pareiškėjos sveikatos sutrikdymo masto nustatymą, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, jog CMEK ekspertinis sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tai nėra individualus administracinis aktas ir jį priėmęs subjektas nėra viešojo administravimo subjektas. CMEK ekspertinis sprendimas yra tik tarpinis dokumentas, kuris yra pagrindas įstaigos vadovui (kitam įgaliotam asmeniui) priimti baigiamąjį (galutinį) aktą. CMEK ekspertinis sprendimas nėra administracinis aktas, kuriuo galutinai išsprendžiamas klausimas. Argumentai, bet ne savarankiškas reikalavimas dėl CMEK ekspertinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo administraciniame teisme gali būti teikiami ginčijant galutinį sprendimą.

22.       Teismas nustatė, kad Ligos liudijimas atitinka Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 74.4 punktą, kuriame nurodyta, kad atlikusi pareigūno, atsiųsto dėl tinkamumo tolesnei tarnybai, ekspertizę, CMEK, be kita ko, gali priimti ekspertinį sprendimą (išvadą) – netinkamas tolesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų
I–III skiltis; liga ar sveikatos sutrikimas, nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Įvertinęs Muitinės departamento Siuntime nurodytą ekspertizės uždavinį (t. y. nustatyti pareiškėjos tinkamumą tarnybai) ir pagrindą (t. y. dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, įvertinant po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos sutrikimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu) bei tai, kad nėra priimta ir Medicinos centrui ar CMEK nebuvo pateikta tarnybinio patikrinimo išvada, kuri patvirtintų, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jos tarnyba, teismas padarė išvadą, kad R. C. nebuvo siunčiama dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo ir buvo siunčiama tik dėl tinkamumo tolesnei tarnybai nustatymo. CMEK neturėjo pagrindo nei atsisakyti atlikti ekspertizę, nei reikalauti papildomų dokumentų, kadangi nustatytam uždaviniui, t. y. pareiškėjos tinkamumo tolesnei tarnybai nustatymui, jų pakako. Nei Medicinos centro, nei CMEK kompetencijai nėra priskirta vertinti, ar pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, taip pat savo iniciatyva nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą. Ligos liudijime esantis įrašas, kad liga ar sveikatos problema, nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu, vertintina kaip informacija, o ne medicininės ekspertizės atlikimo metu gauti duomenys. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai panaikinti Ligos liudijimą bei įpareigoti Medicinos centrą atlikti pareiškėjos sveikatos sutrikdymo masto nustatymą turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

23.       Teismas pabrėžė, kad Ligos liudijime yra nurodyta, jog R. C., vadovaujantis Sąvado 35.1 punktu, yra netinkama tolesnei tarnybai, t. y. neatitinka sveikatos būklės reikalavimų pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II, ir III skiltis. Šios Ligos liudijimo dalies pareiškėja neginčija ir iš esmės su ja sutinka. Teismas pažymėjo, kad R. C. nebuvo pripažinta tinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I ir (ar) II, ir (ar) III skiltis, o buvo pripažinta visiškai netinkama tolesnei tarnybai pagal visas skiltis. Teismas pažymėjo, kad Statuto 2 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog lygiavertės pareigos – tai pačiai vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigybių grupei priklausančios pareigos. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju vadovaujantis Statuto 76 straipsnio 5 dalimi, pareiškėja apskritai negalėtų būti perkelta į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas. Ši Statuto teisės norma neįpareigoja suteikti ar ieškoti galimybių atleidžiamą pareigūną įdarbinti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį. Šios Statuto teisės normos prasme pareigos valstybės tarnyboje ar pagal darbo sutartį nelaikytinos lygiavertėmis ar žemesnėmis už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja neskundė, jos nuomone, galimo vilkinimo atlikti veiksmus, t. y. siųsti ją į CMEK, todėl vien tai, kad CMEK Ligos liudijimas, jog R. C. yra netinkama tolesnei tarnybai, buvo gautas vėliau, nei galėjo būti gautas, nereiškia, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

24.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju esant CMEK išvadai, jog pareiškėja netinkama tolesnei tarnybai, ir nesant galimybių ją perkelti į kitas pareigas, vadovaujantis Statuto
72 straipsnio 1 dalies 4 punktu, R. C. turėjo būti atleista iš einamų pareigų. Pareiškėja neginčijo atsakovo Įsakymo 2 punkte nustatytų išmokų ar jų dydžio. Teismas nenustatė, kad priimant Įsakymą, būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas viršytų kompetenciją, taip pat, kad Įsakymas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad R. C. reikalavimai panaikinti Įsakymą nuo jo priėmimo dienos bei išvestiniai reikalavimai grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

25.       Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatavo, kad Statuto 59 straipsnio 3 dalis ginčui nėra aktuali ir neturi būti taikoma, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėja patyrė traumą dėl prieš tai jos atliktų tarnybinių pareigų arba kad ji buvo sužalota tik dėl savo, kaip muitinės pareigūnės, statuso. Teismo nuomone, Lietuvos valstybės vėliavos nukabinimas nuo muitinės administracijos pastato, pasilipus ant aliumininių kopėčių, negali būti siejamas su tiesioginiu Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu, taip pat tokie veiksmai nėra susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 59 straipsnio 3 dalies. Teismas vertino, kad 2019 m. balandžio 19 d. išvadoje buvo pagrįstai konstatuota, jog Lietuvos Respublikos vėliavos kabinimas prie administracinio pastato sienos įprastinėmis sąlygomis laikytinas įprasta pareigūno veikla, nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai ir kad pareiškėjos, atlikusios pareigas Mobiliųjų grupių poste, susižalojimas 2018 m. sausio 13 d. nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir kompensacija negali būti išmokama.

26.       Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio
1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad R. C. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkino. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas Medicinos centras iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui raštu nepateikė prašymo, kuriame būtų apskaičiuota prašoma priteisti išlaidų suma, bei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas, šios ginčo šalies pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat netenkino.

 

 

III.

 

27.       Pareiškėja R. C. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

28.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad iš Įsakymo matyti, jog pagrindu R. C. atleisti iš užimamų pareigų buvo Ligos liudijimas. Teigė, kad pareiškėjai neginčijant Ligos liudijimo, nebūtų pagrindo prašyti pripažinti neteisėtu bei negaliojančiu ir Įsakymą, todėl Ligos liudijimas jai sukėlė teisines pasekmes ir dėl to R. C. turėjo teisę įstatyme nustatyta tvarka jį ginčyti. Reikšdama reikalavimą dėl Ligos liudijimo pripažinimo neteisėtu, pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-1-198/07 tenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir panaikino CMEK pažymą bei įpareigojo iš naujo nagrinėti klausimą dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto. Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamame teismo sprendime nurodytose administracinėse bylose ginčijamos CMEK išvados, išduotos norint įsidarbinti, dėl to šiuo aspektu skundžiamame teismo sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamam ginčui nėra aktuali.

29.       Pareiškėjos nuomone, Muitinės departamentas ir CMEK pažeidė tiek nelaimingo atsitikimo tyrimo, tiek medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką. Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl to, kad nelaimingo atsitikimo metu R. C. buvo vidaus tarnybos pareigūnė. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad nelaimingas atitikimas įvyko ir pareiškėjos sveikata buvo sužalota jai tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas. Įvertinus tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko R. C. tarnybos metu, jai vykdant tarnybines pareigas ir esant vidaus tarnybos pareigūne, įvykus pareigūno sveikatos sutrikdymui, privalėjo būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas – nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tarnybos (Taisyklių 4 p.). Pareiškėja nurodė, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susiję su tarnyba, kai tarp jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos yra nustatytas priežastinis ryšys (Taisyklių 3 p.). Šiuo atveju tarnybinis patikrinimas per Taisyklėse nustatytus terminus nebuvo atliktas, tačiau byloje yra pateiktas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriame vienareikšmiškai nurodyta, kad R. C. sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu jai vykdant tarnybines pareigas, todėl yra pagrindas išvadai, kad buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir pareiškėjos tarnybos.

30.       Pareiškėja pažymėjo, kad kai nustatoma, jog pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti pareigūnas siunčiamas į CMEK (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo aprašo 4 p.). Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 5 punkte numatyta, kad ekspertizei tiriamuosius siunčia statutinė įstaiga tiriamiesiems išduodama užpildytus ir įstaigoje registruotus siuntimus atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Pareiškėjai Muitinės departamentas išdavė Siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, kuriame ekspertizės pagrindu nurodė sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymą, įvertinant po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos sutrikimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu (Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 10.5 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Siuntimą užpildė ir išdavė Muitinės departamentas, ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, jog Muitinės departamentas siuntė pareiškėją sveiktos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti bei įvertinti jos tinkamumą tolesnei tarnybai. Atsižvelgus į tai, teismo išvada, kad R. C. nebuvo siunčiama dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, o tai patvirtina, kad teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Pareiškėja nurodė, kad Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos, reguliuojančios siuntime privalomus nurodyti duomenis, įpareigoja jame nurodyti tiek ekspertizės uždavinį, tiek vieną ar kelis ekspertizės pagrindus, dėl to teismas, darydamas išvadą, kad R. C. nebuvo siunčiama sveiktos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti, visiškai nepagrįstai rėmėsi vien Siuntime nurodytu ekspertizės uždaviniu, visiškai nevertindamas Siuntime nurodyto ekspertizės pagrindo. Nurodė, kad jeigu CMEK, atlikdama ekspertizę, nustato, jog Siuntime pateiktų duomenų nepakanka, kreipiasi į įstaigą dėl trūkstamų duomenų pateikimo (Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 12 p.). Pareiškėja teigė, kad CMEK, nepareikalaudama pateikti papildomų dokumentų, šį reikalavimą pažeidė.

31.       R. C. pažymėjo, kad Medicinos centras bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog ekspertizė buvo atliekama pagal Siuntime nurodytą uždavinį, t. y. nustatyti pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai. Į Siuntime nurodytą ekspertizės pagrindą nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Pareiškėjos nuomone, Medicinos centras negalėjo nepastebėti, kad Siuntimas yra su akivaizdžiais trūkumais, nes nesiunčiant R. C. sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti, ekspertizės pagrindu turėjo būti nurodytas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo aprašo 10.1 punktas, o Siuntime ekspertizės pagrindu nurodžius Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo aprašo 10.5 punktą, ekspertizės uždaviniu turėjo būti nurodomas minėto aprašo 4.3 punktas. Siuntime esant vienas kitam prieštaraujantiems duomenims, CMEK turėjo pareigą pareikalauti trūkstamų dokumentų ir išsiaiškinti, kokia ekspertizė šiuo atveju turi būti atliekama. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo aprašo 13 punkte yra nustatyta, kad siunčiant pareigūną sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti, prie siuntimo pridedama tarnybinio patikrinimo išvados kopija. Nesant tarnybinio patikrinimo išvados kopijos arba jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra pateikti visi privalomi duomenys, CMEK priima sprendimą atsisakyti pradėti ekspertizę, todėl šiuo atveju Siuntime ekspertizės pagrindu nurodžius sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymą, CMEK privalėjo pareikalauti tarnybinio patikrinimo išvados, o jos nesant – privalėjo atsisakyti atlikti ekspertizę. Siuntime nurodytų prieštaravimų CMEK nesiaiškino, papildomų dokumentų nepareikalavo, dėl to galėjo netinkamai suprasti Siuntimo tikslą ir atlikti ne tokią ekspertizę, kokia šiuo atveju turėjo būti atlikta. Teismas, neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir netinkamai vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, visiškai nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja nebuvo siunčiama sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti, dėl to CMEK neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti ekspertizę arba reikalauti papildomų dokumentų.

32.       Pareiškėja nurodė, kad jos atleidimo iš užimamų pareigų pagrindas yra Statuto
72 straipsnio 1 dalies 4 punktas, t. y. negalėjimas tarnauti dėl sveikatos būklės. Statuto 76 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Pareigą perkelti į žemesnes pareigas pareigūną, dėl sveikatos būklės negalintį eiti savo pareigų, nustato Statuto 33 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Nepaisant to, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista dėl sveikatos būklės, jai nebuvo pasiūlytos jokios kitos pareigos, nors tokią galimybę Muitinės departamentas turėjo, o tai yra atleidimo iš pareigų procedūros pažeidimas. R. C. nuomone, teismo išvada, kad pareiškėja apskritai negalėjo būti perkelta į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas, kadangi Statutas neįpareigoja suteikti ar ieškoti galimybių atleidžiamą pareigūną įdarbinti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį, nes pareigos valstybės tarnyboje ar pagal darbo sutartį nelaikytinos lygiavertėmis ar žemesnėmis pareigomis, yra nepagrįsta. Statuto 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad perkelti į žemesnes pareigas pareigūną galima, kai yra CMEK išvada, kad pareigūnas dėl sveikatos būklės negali eiti savo pareigų. Šioje teisės normoje nėra nurodyta, kad pareigūnas būtinai turi likti pareigūnu, nėra draudimo pasiūlyti pareigūnui dirbti darbo sutarties ar Valstybės tarnybos įstatymo pagrindu. Vienintelis privalomas tokio perkėlimo reikalavimas – pareigūno rašytinis sutikimas būti perkeltam į žemesnes pareigas. Nurodė, kad teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją, o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas pareiškėjos prašymas Muitinės departamento generaliniam direktoriui perkelti ją į žemesnes pareigas, t. y. suteikti darbą pagal darbo sutartį. Kaip akivaizdu iš bylos medžiagos, į šį jos prašymą nebuvo atsižvelgta, jokios kitos pareigos R. C. nebuvo pasiūlytos, nors iš byloje esančio Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1B-821 patvirtinto Muitinės įstaigų valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių valstybės tarnautojo sąvokos, sąrašo akivaizdu, kad tokia galimybė buvo.

33.       Pareiškėja pažymėjo, kad 2018 m. sausio 13 d. ji patyrė traumą. Siuntimas į CMEK jai buvo išduotas tik 2019 m. sausio 21 d., t. y., kai R. C. pati 2019 m. sausio 20 d. Muitinės departamento generaliniam direktoriui pateikė prašymą išduoti tokį siuntimą. Nurodė, kad pareigūnas į CMEK turi būti siunčiamas po to, kai jam užbaigiamas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas arba medicininė pažyma (forma Nr. 094/a), bet ne vėliau kaip po 120 dienų nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo ar medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) pareigūnui išdavimo (Sąrašo 6 p.). Atsižvelgus į tai, siuntimas į CMEK pareiškėjai turėjo būti išduotas jau 2018 m. balandžio mėnesį. Būtent tuo metu (2018 m. vasarą) Klaipėdos teritorinėje muitinėje vyko reorganizacija ir buvo peržiūrėtos visos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigybės ir visi pareigūnai, negalintys eiti tarnybinių pareigų dėl sveikatos, buvo pervesti dirbti valstybės tarnautojais (šiuo metu – pagal darbo sutartį). Tuo metu R. C. valstybės tarnautojo darbas ar darbas pagal darbo sutartį nebuvo pasiūlytas, o pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu jai buvo pasakyta, kad visos vietos jau yra užimtos ir naujų vietų niekas nekurs. Atsakovui nepraleidus R. C. siuntimo į CMEK termino, ji būtų turėjusi galimybę gauti darbą, atitinkantį jos sveikatos būklę. Siųsti pareiškėją į CMEK buvo įstaigos pareiga, o šios pareigos neįvykdymas laikytinas jos atleidimo procedūros pažeidimu.

34.       Pareiškėjos nuomone, teismo argumentai, kad Ligos liudijime ji nurodė nenorinti gauti siūlymų dėl jokių kitų pareigų, dar kartą patvirtina aplinkybę, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Ligos liudijime R. C. nurodė: „man kitų pareigų nesiūlyti“, t. y. nesant žodžio „jokių“, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja išreiškė valią nebegauti pasiūlymų dėl galimybės užimti žemesnes pareigas, tuo labiau, kad tą pačią dieną Muitinės departamento generaliniam direktoriui buvo išsiųstas prašymas suteikti galimybę dirbti žemesnėse pareigose. Pareiškėja pažymėjo, kad teismas visiškai nevertino byloje esančios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jai išduotos 2019 m. sausio 21 d. darbingumo lygio dėl Nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės LIG pažymos, iš kurios matyti, kad 2019 m. sausio 21 d. R. C. buvo nustatytas 80 procentų darbingumo lygis, t. y. pareiškėja atleidimo iš tarnybos metu buvo darbinga ir dėl to nebuvo kliūčių siūlyti jai žemesnes pareigas. Pareiškėjos nuomone, nurodytais neteisėtais Muitinės departamento veiksmais buvo pažeistas vienas iš pagrindinių vidaus tarnybos principų – teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, kuriuo preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas (Statuto 3 str. 1 d. 7 p.).

35.       R. C. nurodė, kad teismas pateikė išsamius argumentus dėl Statuto 59 straipsnio 3 dalies, reguliuojančios kompensacijų pareigūnams mokėjimą, taikymo, nors teismui pateiktuose pirminiame ir patikslintame skunduose pareiškėja iš viso net nekėlė reikalavimo dėl kompensacijų mokėjimo ar nemokėjimo Statuto 59 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo peržengti jos reikalavimų ribas, o išeidamas už skundo reikalavimų ribų, teismas suformavo išankstinę nuomonę dėl R. C. teisės į kompensaciją, nors šis klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 59 straipsnio 3 dalies, rėmėsi 2019 m. balandžio 19 d. išvada, nors 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti minėtą išvadą, nurodė, kad minėta išvada buvo surašyta 2019 m. balandžio 19 d., t. y. po R. C. atleidimo iš tarnybos, dėl to pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimas gali būti grindžiamas tik bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtomis aplinkybėmis ir įrodymais, todėl teismas negalėjo remtis tarnybinio patikrinimo išvada, kuri nebuvo bylos nagrinėjimo objektu ir kuri, kaip nurodyta minėtoje teismo nutartyje, R. C. negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

36.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų Medicinos centrui nepriteisimo pakeisti ir jam iš pareiškėjos priteisti 187 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

37.       Atsakovas nurodė, kad Medicinos centras, pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjos skundą, pateikė ir prašymą priteisti bylinėjimosi (kelionės) išlaidas (šis prašymas laikytinas rašytiniu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo) bei teismo posėdžiuose nuosekliai reikalavo kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad teismas nereikalavo išlaidų pagrindimo ir papildomų dokumentų, tik tikslinosi, ar yra pateiktas rašytinis prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Nors teismas turėjo pareigą tikslinti bylinėjimosi išlaidų sumą, ją mažinti savo iniciatyva, bet išlaidas pagrindžiančių duomenų nepateikimas negalėjo lemti visiško bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo. Atsakovas akcentavo, kad Medicinos centro atstovai į tris teismo posėdžius turėjo atvykti iš Vilniaus ir grįžti į Vilnių, todėl kelionės išlaidos Medicinos centro buvo realiai patirtos.

38.       Pareiškėja R. C. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo atsakovui Medicinos centrui palikti nepakeistą, o atsakovo Medicinos centro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašė iš atsakovo Medicinos centro priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

39.       R. C. nurodė, kad Medicinos centras jokių duomenų, pagrindžiančių prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, nepateikė, todėl teismas neturėjo galimybės tinkamai išnagrinėti minėtą Medicinos centro prašymą. Pažymėjo, kad Medicinos centro argumentai, jog teismas turėjo pareigą tikslinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (prašomą priteisti sumą), nėra pagrįsti. Pareiškėja teigė, kad Medicinos centro atstovui tik žodžiu baigiamųjų kalbų metu pateikus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, buvo paneigta galimybė pareiškėjai ir jos atstovei įvertinti ir pateikti argumentus dėl šio prašymo pagrįstumo. R. C. atkreipė dėmesį, kad nors Medicinos centras prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 187 Eur kelionės išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, kuris turėjo būti išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Be to, prašymas priteisti 187 Eur bylinėjimosi išlaidas su šių išlaidų pagrindimu buvo pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą tokio pobūdžio prašymui pateikti. Taip pat šios išlaidos negali būti vertinamos kaip būtinos, kadangi atstovauti savo interesus teismo posėdžiuose buvo paties Medicinos centro pasirinkimas.

40.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41.       Atsakovas paaiškino, kad Muitinės departamento išduotas Siuntimas atitinka teisės aktų nuostatas, reguliuojančias specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką. Siuntime buvo nurodytas ekspertizės uždavinys (t. y. nustatyti pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu), ekspertizės pagrindas (t. y. dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, įvertinant po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos sutrikimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu) ir Sąvadą, pagal kurį pareiškėjos eitoms pareigoms eiti nustatyti sveikatos būklės reikalavimai. Teigė, kad CMEK, atlikdama specializuotąją medicininę ekspertizę ir priimdama ekspertinį sprendimą, nesikreipė į Muitinės departamentą dėl trūkstamų duomenų pateikimo, todėl darytina išvada, kad Siuntimas buvo pateiktas nepažeidžiant imperatyvių teisės aktų nuostatų.

42.       Pareiškėjos argumentą. kad įvykus pareigūno sveikatos sutrikdymui, privalėjo būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas būtų nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir jo tarnybos (Taisyklių 4 p.), o šiuo atveju tarnybinis patikrinimas per Taisyklėse nurodytus terminus nebuvo atliktas, atsakovas laikė nepagrįstu. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų tarnyba organizuojama Statuto ir jo įgyvendinimo tvarką detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka tik nuo 2019 m. sausio 1 d., kadangi Muitinės departamentas kartu su Muitinės departamentui pavaldžiomis teritorinėmis muitinėmis tik 2019 m. sausio 1 d. buvo reorganizuoti į vidaus tarnybos sistemos įstaigas, todėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1B-222 „Dėl komisijos, siekiant atlikti tarnybinį patikrinimą ir nustatyti, ar pareigūno susižalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, sudarymo“ buvo sudaryta Muitinės departamento komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti, siekiant nustatyti, ar pareiškėjos susižalojimas 2018 m. sausio 13 d. buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Šios komisijos 2019 m. balandžio 19 d. išvadoje konstatuota, kad pareiškėja sveikatą susižalojo tarnybos metu, atlikdama veiksmus, susijusius su tarnybinių funkcijų atlikimu, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos R. C. sveikatai ar gyvybei, pareiškėjos sveikata buvo sužalota dėl atsitiktinio pobūdžio aplinkybių, įvykusių tarnybos metu.

43.       Nurodė, kad Muitinės departamentas 2019 m. vasario 4 d. pareiškėją supažindino su Ligos liudijimu ir ji tą pačią dieną informavo, kad nenori gauti siūlymų dėl jokių kitų pareigų, tai pasirašytinai nurodydama Ligos liudijime. R. C. buvo visiškai apsisprendusi ir išreiškė tikrąją savo valią, todėl Muitinės departamentas neturėjo pareigos jai siūlyti kitų pareigų nei vadovaujantis Statuto reikalavimais, nei kitų teisės aktų pagrindu. Siūlyti aukštesnės kategorijos pareigų pareiškėjai nebuvo teisinio pagrindo, kadangi buvo nustatyta, kad ji yra netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II ir III skiltis, o R. C. įvardintos valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigos, į kurias, jos nuomone, galėjo būti perkelta, nelaikytinos lygiavertėmis ir priskirtinos pareigoms, į kurias asmuo gali pretenduoti tik konkurso būdu.

44.       Muitinės departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginys, jog būtent 2018 m. vasarą Klaipėdos teritorinėje muitinėje vyko reorganizacija ir buvo peržiūrėtos visos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigybės ir visi pareigūnai, negalintys eiti tarnybinių pareigų dėl sveikatos, buvo perkelti dirbti valstybės tarnautojais (pagal darbo sutartį), nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teigė, kad muitinės įstaigų konsolidavimo ir reorganizacijos procesas negalėjo paveikti pareiškėjos teisinės padėties ir statuso, kadangi ji tuo metu buvo nedarbinga. Muitinės departamento Personalo skyrius R. C. išdavė Siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę iš karto po to, kai jai nebebuvo išduotas naujas elektroninio nedarbingumo pažymėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad Muitinės departamentas pareiškėjos atleidimo procedūrą atliko vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, reguliuojančiais vidaus tarnybos santykius, ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose, darytina išvada, kad jis teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principo nepažeidė.

45.       Muitinės departamentas pažymėjo, kad 2019 m. birželio 26 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja pateikė teismui prašymą įpareigoti atsakovą Muitinės departamentą pateikti papildomus su nagrinėjama byla susijusius dokumentus (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2019 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. 1B-222 „Dėl komisijos, siekiant atlikti tarnybinį patikrinimą ir nustatyti, ar pareigūno susižalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, sudarymo“ ir 2019 m. balandžio 19 d. išvadą). Atsakovas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo pavedimą, minėtus dokumentus pateikė. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turėdamas įgaliojimus, pagrįstai atliko reikiamus proceso veiksmus, nes teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia bylos medžiaga teismui yra pateikta. Muitinės departamentas teigė, kad atlikdamas proceso veiksmus, teismas veikė taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas. Teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose.

46.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Medicinos centro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

47.       Muitinės departamentas paaiškino, kad Medicinos centras nepateikė detalaus ir išsamaus prašomų priteisti sumų apskaičiavimo. Taigi, nors nurodytos Medicinos centro išlaidos ir buvo realiai patirtos, tačiau iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad šios išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme ir jo paruošimu teismo procesui. Taip pat nėra galimybės nustatyti, ar šios išlaidos buvo būtinos. Muitinės departamento nuomone, teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė Medicinos centro prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

48.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

49.       Atsakovas paaiškino, kad specializuotosios ekspertizės atlikimo metu CMEK neturėjo duomenų apie priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir pareiškėjos tarnybos nustatymą. Vien tik faktinė aplinkybė, kad sveikatos sutrikdymas (sužalojimas) buvo patirtas tarnybos metu, neįrodo minėto priežastinio ryšio egzistavimo. Atsakovas akcentavo, kad Sveikatos sutrikdymo masto nustatymas nebuvo nurodytas kaip ekspertizės uždavinys ir buvo laikytas papildoma informacija. Abejonių dėl ekspertizės uždavinio nesukėlė ir tai, kad nebuvo pridėta tarnybinio patikrinimo išvada, o tik Nelaimingo atsitikimo darbe aktas. Būtent pagal Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 13 punktą siunčiant pareigūną dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, prie siuntimo pridedama tarnybinio patikrinimo išvada. Tinkamumui tarnybai nustatyti pateiktų dokumentų užteko, todėl CMEK neturėjo pareigos prašyti papildomų dokumentų. CMEK prašyti tarnybinio patikrinimo išvados, vadovaujantis minėto aprašo normomis, turėjo tik vienu atveju, t. y. jeigu Siuntime nurodžius ekspertizės uždavinį „nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą“ prie siunčiamų dokumentų nebūtų pridėta tarnybinio patikrinimo išvados kopija ar joje nebūtų pateikti visi privalomi duomenys.

50.       Medicinos centro nuomone, CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, nes buvo laikytasi visų teisės aktais nustatytų procedūrų ir taisyklių, CMEK objektyviai įvertino visas aplinkybes bei priėmė pagrįstą ekspertinį sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad CMEK nenustato, ar ligos, sveikatos problemos susijusios su tarnyba ar su pareigų atlikimu, pareigūno statusu. Ligos liudijimas atitinka pareiškėjos diagnozes ir medicininę dokumentaciją, ji neginčijo, kad yra netinkama statutinei tarnybai. Sveikatos sutrikdymo mastą Medicinos centras neprieštarauja nustatyti gavęs atitinkamą tarnybinio patikrinimo išvadą ir siuntimą atlikti tokią ekspertizę. Nurodė, kad siekiant nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, nėra pagrindo naikinti Ligos liudijimą.

51.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. C. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

52.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismas įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad pritaria Muitinės departamento atsiliepime į pareiškėjos R. C. apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai.

53.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo Medicinos centro apeliacinį skundą aiškios pozicijos dėl šio apeliacinio skundo nepateikė ir nurodė, kad klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo palieka spręsti teismo nuožiūra.

 

IV.

 

54.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjos R. C. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kurioje buvo atmesti pareiškėjos R. C. reikalavimai dėl Ligos liudijimo Nr. 186 ir Įsakymo 1 punkto panaikinimo, pareiškėjos grąžinimo į Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir R. C. skundą patenkino iš dalies: panaikino Ligos liudijimą ir Įsakymo
1 punktą bei pareiškėją grąžino į Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigas. Taip pat buvo nutarta R. C. iš atsakovo Muitinės departamento priteisti 21 018,1 Eur už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 8 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2020 m. liepos 15 d.) ir po 58,34 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. liepos 16 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, atimant pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 1P-91 2.2 punktą išmokėtą šešių mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Atsakovo Medicinos centro apeliacinis skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjai R. C. iš atsakovo Muitinės departamento priteisė 1 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o iš atsakovo Medicinos centro – 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Likusi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalis buvo palikta nepakeista.

55.       Išsamiai aptarusi faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjos susižalojimu bei jai išduotu siuntimu atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, ir aptarusi aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad CMEK atliko tik pareiškėjos tinkamumo tarnybai specializuotąją medicininę ekspertizę ir 2019 m. vasario 1 d. specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijime Nr. 186 konstatavo, kad vadovaujantis vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1V-961/V-1524 patvirtinto Sąvado
35.1 punktu, R. C. yra netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. Liga ar sveikatos problema, nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Sąvado 35.1 punkte nustatyta, kad esant kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių, sąnarių traumoms, sužeidimams ir jų padariniams: stabiliems/fiksuotiems pakitimams su ryškiu judėjimo funkcijos sutrikimu, pareigūnai netinkami vidaus tarnybai pagal visas tris skiltis. Iš CMEK ekspertinio sprendimo matyti, kad Sąvado 35.1 punktas R. C. buvo taikytas dėl diagnozių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

56.       Neišeidama už pareiškėjos apeliacinio skundo ribų ir nevertindama medicininių klausimų, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad specializuotosios medicininės ekspertizės akto dalyje ,,ekspertinė išvada ir jos pagrindimas“, nurodyta, kad Sąvado 35.1 punktas taikomas, nes funkcija apribota ryškiai, negalimas fizinių normatyvų laikymas, prognozė abejotina, tačiau iš Sąvado paaiškinimų matyti, kad 35 punktui priskiriamos kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių, sąnarių traumos, sužeidimai ir jų padariniai. Diagnozės: S40-S99; T06; Z44; Z96. Tinkamumas vidaus tarnybai vertinamas pagal atramos – judėjimo aparato anatominių ir funkcinių sutrikimų laipsnį. Sąvado 35.1 punktu priskiriama didžiųjų sąnarių ankilozė, labai apriboti judesiai arba patologinis judrumas, išsivystęs dėl ligos ar traumos. Didžiųjų sąnarių ankilozės atveju, jeigu judesiai apriboti, bet funkcinė padėtis patogi, arba jei yra gera funkcinė kompensacija, ar pareigūnai tinkami vidaus tarnybai, nustatoma individualiai, vadovaujantis Sąvado 35.2 punktu. Teisėjų kolegijos nuomone, CMEK ekspertinėje išvadoje nėra pakankamo ir išsamaus pagrindimo, kodėl pareiškėja yra netinkama tolesnei tarnybai pagal visas tris Sąvado skiltis.

57.       Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymėjo, kad medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų, tačiau sprendžiant ginčą dėl atitinkamo individualaus administracinio akto, priimto remiantis atitinkamu CMEK ekspertiniu sprendimu, iškilus reikalui patikrinti ir CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, ši teisminė patikra turi būti atlikta tame kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę bei priimdama ekspertinį sprendimą, laikėsi specialiaisiais teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir vertino pareiškėjos skundo argumentus dėl CMEK surašyto Ligos liudijimo, nagrinėdamas byloje kilusį pagrindinį ginčą dėl atsakovo įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau padarė nepagrįstas išvadas.

58.       Teisėjų kolegija akcentavo, kad nors R. C. į CMEK buvo siunčiama ne tik įvertinti po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos sutrikimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai (Tvarkos aprašo 4.2 p.), bet ir dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo pagal Tvarkos aprašo 10.5 punktą, CMEK į Muitinės departamento siuntime atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę nurodytą ekspertizės pagrindą – Tvarkos aprašo 10.5 punktą nekreipė dėmesio ir pareiškėjai sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nenustatinėjo ir taip nevykdė ir Tvarkos aprašo 13 punkto reikalavimų. Ligos liudijime CMEK ekspertinį sprendimą suformulavo vadovaudamasi Tvarkos aprašo 74.4 punktu, taigi CMEK netinkamai įvykdė jos kompetencijai priskirtas funkcijas ir atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę, padarė procedūrinius pažeidimus bei pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ekspertinio sprendimo pagrįstumą, kurie pripažintini esminiais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad CMEK netinkamai atliko Siuntime nurodytą užduotį ir visiškai nepagrįstai Ligos liudijime nurodė, jog R. C. liga ar sveikatos problema yra nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tvarkos aprašo nuostatose yra naudojama formuluotė „sveikatos sutrikdymas“, o ne ,,sveikatos problema“.

59.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 1B-222 dėl komisijos, siekiant atlikti tarnybinį patikrinimą ir nustatyti, ar pareigūno susižalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, sudarymo priimtas tik 2019 m. kovo 18 d. tarnybinio patikrinimo išvada dėl nustatymo, ar R. C. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, surašyta 2019 m. balandžio 19 d., t. y. ne tik žymiai vėliau, nei jai buvo išduotas siuntimas į CMEK ir surašytas Ligos liudijimas, bet ir jau po atsakovo įsakymo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos priėmimo. CMEK, ištyrusi 2018 m. sausio 13 d. įvykio aplinkybes, konstatavo, kad R. C. sveikata buvo sutrikdyta jai būnant tarnyboje, vykdant budėtojos funkcijas, dėl atsitiktinio pobūdžio aplinkybių ir pačios pareiškėjos neatsargumo. Vien aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą reikėjo nukabinti nuo Klaipėdos teritorinės muitinės administracinio pastato, pasilypėjusi ant kopėčių, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tarnybinės pareigos buvo atliktos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sąlygomis pareigūno sveikatai ar gyvybei, tai buvo įprastas funkcijų atlikimas, todėl tarp R. C. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos pareigų vykdymo nebuvo priežastinio ryšio. CMEK pripažino, kad R. C., atlikusios pareigas Mobiliųjų grupių poste, susižalojimas 2018 m. sausio 13 d. nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir kompensacija negali būti išmokama.

60.       Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos medžiaga (Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. RŽ3-254 patvirtintų Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus budėtojų vidaus darbo taisyklių 22 punktas ir kita) patvirtina, jog R. C. Lietuvos valstybės vėliavą nuo teritorinės muitinės administracinio pastato nukabinėjo vykdydama savo tarnybines pareigas tarnybos metu, o netikėtai nuslydus nuo kopėčių laiptelio dešinei kojai, krito žemyn ir atsitrenkusi į įšalusią žemę, traumavo dešinę koją. Teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvadą, jog pareiškėjos sveikata sutriko tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu. R. C., be kita ko, ir nekėlė klausimo, kad šis tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūnės gyvybei ar sveikatai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Ligos liudijimą Nr. 368.

61.       Teisėjų kolegija iš esmės sutiko, kad R. C. atleidimo iš tarnybos procedūra buvo pažeista. Pacitavusi Statuto 33 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 33 straipsnio 2 dalies, 72 straipsnio
1 dalies 4 punkto ir 76 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Statuto
2 straipsnyje, kuris pateikia jame naudojamų sąvokų apibrėžimus, nėra nustatyta, kokios pareigos laikytinos žemesnėmis. Nors pareiškėja Ligos liudijime 2019 m. vasario 4 d. yra užrašiusi ,,prašau man kitų pareigų nesiūlyti“ (be kita ko, be žodelio ,,jokių“, kurį kaip reikšmingą taip akcentuoja atsakovas), tačiau tą pačią dieną Muitinės departamento generaliniam direktoriui pateikė prašymą priimti ją į darbą pareigose pagal darbo sutartį. Į šį prašymą atsakovas jokio atsakymo R. C. nepateikė, o 2019 m. vasario 8 d. priėmė įsakymą dėl jos atleidimo iš pareigų.

62.       Teisėjų kolegija akcentavo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atsakovo Migracijos departamento atstovė pareiškė, jog pareiškėjai buvo siūlytos kitos pareigos, tačiau ji nesutiko jas eiti. Kokios konkrečiai pareigos buvo siūlytos, atsakovo atstovė negalėjo nurodyti ir abstrakčiai paaiškino, kad buvo siūlytos tuo metu buvusios laisvos pareigos. Įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, į bylą nėra pateikta, o R. C. kategoriškai neigė, kad jai atsakovas siūlė kokias nors pareigas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

63.       Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 1P-91 „Dėl R. C. atleidimo iš pareigų“ turi būti tenkinamas, kadangi buvo priimtas ne tik pažeidžiant Statuto 76 straipsnio 5 dalies nuostatas, bet dar ir remiantis iš esmės nepagrįstu CMEK išduotu Ligos liudijimu, kaip atleidimo iš tarnybos pagrindu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos atleidimas iš Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigų buvo išspręstas Įsakymo 1 punktu, buvo panaikintas ne visas Įsakymas, o tik jo 1 punktas. Remdamasi Statuto 79 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nurodė, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgus į tai, R. C. prašymai grąžinti ją į Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių posto vyresniosios inspektorės pareigas ir jai iš atsakovo Muitinės departamento priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos buvo patenkinti.

64.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateikta Klaipėdos teritorinės muitinės pažyma apie R. C. vidutinį darbo užmokestį patvirtina, jog jos vidutinis darbo dienos užmokestis sudarė 58,34 Eur, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis (pareiginė alga) – 1 219,2 Eur. Pareiškėja iš tarnybos buvo atleista Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. įsakymu, todėl jai už priverstinės pravaikštos laiką nuo minėtos datos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2020 m. liepos 15 d. – turėtų būti priteista 21 018,1 Eur [(17 mėn. x 1 219,2 Eur = 20 726,4 Eur) +
(5 d. d. x 58,34 Eur = 291,7 Eur)] suma. Taip pat nuo 2020 m. liepos 16 d. už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos R. C. priteistina po 58,34 Eur (dienos vidutinis darbo užmokestis). Iš pareiškėjai priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2019 m. vasario 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos) sumos daromas tarpusavio įskaitymas, atimant pagal atsakovo Muitinės departamento 2019 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 1P-91 2.2 punktą išmokėtą šešių mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

65.       Remdamasi nutarties 38–41, 43 ir 44 punktuose nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad siuntimą į CMEK atlikti pareiškėjos sveikatos sutrikdymo masto nustatymą gali ir turi duoti darbdavys, t. y. šiuo atveju atsakovas Muitinės departamentas arba trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikę tinkamą tarnybinį patikrinimą ir surašęs tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje būtų išspręsta, ar R. C. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu ir šią išvadą pateikiant CMEK. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Medicinos centrą atlikti jos sveikatos sutrikdymo masto nustatymą nebuvo patenkintas.

66.       Atsižvelgusi į tai, kad R. C. nekėlė reikalavimo dėl Statuto 59 straipsnio
3 dalies taikymo, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus šiuo aspektu laikė pertekliniais ir juos iš teismo sprendimo pašalino.

67.       Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš dalies neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

68.       Iš dalies patenkinusi pareiškėjos R. C. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pareiškėjai iš atsakovo Muitinės departamento priteisė 1 240 Eur, o iš atsakovo Medicinos centro – 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

69.       Atsakovo Medicinos centro apeliacinis skundas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjos buvo atmestas kaip nepagrįstas.

 

V.

 

70.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020.

71.       Prašymą atnaujinti procesą atsakovas Medicinos centras argumentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

72.       Atsakovas pažymi, kad teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl galimybės nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, jeigu nėra nustatyta, kad sveikatos sutrikdymas yra susijęs ar yra nesusijęs su tarnyba. Pacitavęs Statuto 59 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatas, atsakovas akcentuoja, kad įvertinus Taisyklių 3 bei
6 punktų nuostatas, darytina išvada, jog aplinkybes, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, nustato ne Medicinos centras, o įstaigos, kurioje atliekama tarnyba, valstybės tarnautojas ar komisija. Nurodo, kad vadovaujantis Taisyklėmis, vidaus reikalų statutinėje ištaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu nustačius, jog pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 59 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 59 str. 9 d.). Teigia, kad Taisyklėse nustatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kita). Tuo atveju, jeigu tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 59 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada. Medicinos centras akcentuoja, kad aplinkybę, ar situacija, kurioje buvo sužalota pareiškėja, gali būti priskirta kuriam nors iš Statuto
59 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, suteikiančių teisę į Statuto 59 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, galima nustatyti tik nuginčijus tarnybinio patikrinimo išvadą.

73.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog „ar pareigūno mirtis, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. <...> Taisyklių
11 punkte nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo išvada teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, kai ją pasirašo visi tarnybinį patikrinimą atliekantys asmenys, o po to tarnybinio patikrinimo išvada kartu su visa tarnybinio patikrinimo medžiaga saugoma teisės aktų nustatyta tvarka, o pareigūno tarnybos byloje saugoma tarnybinio patikrinimo išvados kopija. <...> pareiškėjui teigiamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas iš esmės sąlygoja tolesnius veiksmus nustatant sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, o neigiamos išvados patvirtinimas iš esmės užkerta kelią kompensacijos siekiančiam pareigūnui ginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus. <...> nenuginčijus tarnybinio patikrinimo išvadų siusti pareiškėją į CMEK nėra ir nebuvo juridinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam piniginę kompensaciją dėl jo patirto sveikatos sutrikdymo, nenuginčijus įstaigos vadovo patvirtintos tarnybinio patikrinimo išvados, kurioje konstatuotas priežastinio ryšio tarp tarnybos ir kilusio sveikatos sutrikimo nebuvimas, negali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-2197/2006).

74.       Atsakovas pažymi, kad kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje formuojama analogiška pozicija, jog „Tarnybinio patikrinimo išvados, kuria konstatuojama, jog priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo (tarnybos) nėra, patvirtinimas užkerta kelią bet kokioms tolimesnėms administracinėms procedūroms, būtinoms pareigūno teisei į kompensaciją realizuoti. Be to, paminėto priežastinio ryšio buvimas yra ne tik sąlyga tolimesnių administracinių procedūrų vykdymui, bet ir esminis reikalavimas teisei į minėtą kompensaciją atsirasti. <...> šio esminio elemento buvimas ar nebuvimas nustatomas tik tarnybinio patikrinimo metu ir nurodomas jo išvadoje, o tolimesniuose administracinės procedūros etapuose nebenustatinėjamas“. <...> „neigiamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas užkerta kelią pareigūno teisės į kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo realizavimui, todėl, atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato pareigos viešojo administravimo subjektams priimti paskesnį (papildomą) sprendimą (administracinį aktą) dėl kompensacijos nemokėjimo, ši išvada, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina teisines pasekmes sukeliančiu, t. y. paneigiančiu pareigūno teisę į kompensaciją, administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka ir nagrinėjamas administracinių teismų pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas taisykles“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-67/2009).

75.       Medicinos centras akcentuoja, kad Taisyklių 3 punktas nustato, jog pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, kai tarp jo mirties ar jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos arba profesinio ar įvadinio mokymo yra nustatytas priežastinis ryšys. Šiam ryšiui nustatyti yra atliekamas tarnybinis patikrinimas (Taisyklių 4 p.), o jo metu nustatytos įvykio priežastys, sąlygos, pareigūno neatsargumo laipsnis, priežastinio ryšio buvimas (nebuvimas) bei kitos faktinės aplinkybės nurodomos tarnybinio patikrinimo išvadoje (Taisyklių 10 p.), kurioje pasirašo patikrinimą atlikę asmenys bei kurią tvirtina įstaigos vadovas (Taisyklių 11 p.). Atsakovo nuomone, nenuginčijus tarnybinio patikrinimo išvados, Medicinos centrui nėra teisinio pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo laipsnį (jis nustatomas tik teisinėms pasekmėms atsirasti – kompensacijos išmokėjimui), be kita ko – nėra teisinio ir faktinio pagrindo įrašyti į ekspertinį sprendimą, kad sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba.

76.       Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad Medicinos centras nėra viešojo administravimo funkcijas atliekantis subjektas ir negalėjo savarankiškai atlikti viešojo administravimo funkcijų – t. y. nustatyti, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs ar ne su tarnyba ir įrašyti šį faktą į ekspertinį sprendimą. Pažymi, kad iš Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 45 punkto nuostatos yra akivaizdu, jog pareiškėja į Medicinos centrą buvo siunčiama nustatyti, ar ji yra tinkama tolesnei tarnybai. Nagrinėjamos administracinės procedūros etapas pagal savo pobūdį iš esmės yra ekspertinis medicininis tyrimas, kurio metu vertinamas pareigūnų tinkamumas tolesnei tarnybai. CMEK šiame administracinės procedūros etape atlieka tik jai suteiktas ekspertinio pobūdžio funkcijas. Tai patvirtina ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymas
Nr. 1B-222 dėl komisijos sudarymo, tiek 2019 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje buvo pripažinta, kad R. C. sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau nesusijusi su tarnyba.

77.       Medicinos centras pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, jog CMEK ekspertinis sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku dėl tos priežasties, kad tai nėra individualus administracinis aktas ir jį priėmęs subjektas nėra viešojo administravimo subjektas. CMEK paslaugos nėra administracinės kilmės, tai specializuotosios medicininės ekspertinės paslaugos, jas atliekantis subjektas – asmens sveikatos priežiūros biudžetinė įstaiga, kuri nėra įgaliota atlikti viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 str.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-634-492/2015).

78.       Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, jog administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų. Medicinos centras pažymi, kad teisėjų kolegija, šioje byloje perimdama viešojo administravimo funkciją, nustatytą Taisyklių 3, 4, 6, 7, 10, 11 punktuose, nustatė priešingą juridinį faktą, kad sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, nemotyvuodama, kodėl daro tokią išvadą, ir nenaikindama viešojo administravimo subjekto priimto vidaus teisės akto. Medicinos centras atkreipia dėmesį, kad yra susidariusi teisinė situacija, jog galioja tiek vidaus tarnybos įstaigos vidaus teisės aktas, kuriame nustatyta, kad sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas, kurio sprendimo motyvacinėje dalyje nustatyta, jog sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

79.       Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracine procedūrą, priimti sprendimą, priskirtina viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A575-155/2008). Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009). Teismas šioje byloje turėjo teisę tik panaikinti viešojo administravimo subjekto sprendimą (tarnybinio patikrinimo išvadą), jeigu manė esant tam teisiniam ir faktiniam pagrindui.

80.       Medicinos centro nuomone, skundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir dėl sprendimo ydingumo, nemotyvuojant nutarties išvadų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors teisėjų kolegija nurodė, jog skundas bus nagrinėjamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų, tačiau ji išėjo už R. C. pateikto apeliacinio skundo ribų, t. y. pateikė argumentus dėl CMEK priimto ekspertinio sprendimo pagrįstumo, kad pareiškėja nėra tinkama vidaus tarnybai pagal visas Sąvado skiltis. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja, tiek pirminiame skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad prašo panaikinti Medicinos centro ekspertinį sprendimą tik aspektais dėl sveikatos sutrikdymo masto nenustatymo, išvados, kad tarnyba susijusi su tarnybiniu pareigų atlikimu neįrašymu į ekspertinį sprendimą. Ji nekvestionavo ir nekėlė reikalavimo vertinti CMEK ekspertinį sprendimą tuo aspektu, ar tinkamai buvo nustatytas netinkamumas vidaus tarnybai. R. C. nekėlė reikalavimo pakeisti CMEK 2019 m. vasario 1 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 186 nurodytų ligų kodų, neginčijo, kad buvo nustatytos teisingos diagnozės, taip pat ekspertizės išvados, kad yra netinkama statutinei tarnybai pagal visas Sąvado skiltis.

81.       Be to, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išėjus iš apeliacinio skundo ribų, skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad netinkamumas vidaus tarnybai buvo nustatytas nepagrįstai, tačiau šios savo išvados teismas nemotyvavo. Atsakovas pažymi, kad yra būtina įvertinti tai, jog kiekvienai Sąvado sveikatos reikalavimų skilčiai yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar pareigūnas, siekiantis toliau tarnauti yra tinkamas vidaus tarnybai. Pareigūnas, tarnaujantis vidaus tarnyboje ir žemiausioje pagal Sąvado sveikatos reikalavimų skiltį (III) pareigybėje privalo laikyti fizinio pasirengimo normatyvus, esant būtinybei – ir užtikrinti viešąją tvarką, jeigu iškyla pavojus kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Statutinio valstybės tarnautojo teisinis statusas apima reikalavimus ne tik dėl nepriekaištingos reputacijos, bet ir būtinumą atitikti sveikatos būklei keliamus reikalavimus, be kita ko, būti išlaikiusiam fizinius normatyvus pagal sveikatos reikalavimų skiltį, kurios reikalavimai keliami atitinkamai pareigybei. Esant pareiškėjos diagnozei
(t. y. per čiurną ji negali atlikti judėjimo funkcijos; bet koks judėjimas sukelia skausmą ir tokia sveikatos būklė yra be gerų gydymo prognozių) gydytojams ekspertams buvo akivaizdu, kad R. C. negalės išlaikyti ir žemiausių fizinių normatyvų (bėgimas, bėgimas šaudykle, net mažiausių nustatytų atstumų pagal amžių ir III sveikatos reikalavimų skiltį); arba tokie fiziniai pratimai ypatingai blogintų pareiškėjos sveikatą, todėl ekspertiniame sprendime buvo įrašyta išvada – netinkama vidaus tarnybai pagal visas tris sveikatos reikalavimų skiltis. Atsakovas nurodo, kad CMEK ekspertiniame sprendime nėra būtinos aprašomoji, pagrindžiamoji (motyvacinė) ekspertinio sprendimo dalys. Tvarko aprašas nurodo, kad ekspertiniame sprendime (analogiškai kaip asmens sveikatos kortelėje) turi būti nurodytos diagnozės ir laisvos formos gydytojo eksperto įrašas. Gydytojas ekspertas (kaip ir bet kuris kitas gydytojas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje) neaprašo, kodėl jis priėjo prie vienos ar kitos išvados, kad diagnozė teisinga. Būtina nurodyti diagnozes ir pateikti ekspertinę išvadą, kurią priima CMEK gydytojų ekspertų komisija. Medicinos centras pažymi, kad Tvarkos aprašo 55–60 ir 65–70 punktuose yra nurodyti visi procedūriniai veiksmai, kuriuos CMEK privalo atlikti, priimdama ekspertini sprendimą, o medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų. Pažymi, kad CMEK ekspertinis sprendimas turi būti pagrįstas tiek, kad ekspertinę išvadą vertinantis ekspertas (jeigu teismas paskirtų medicininę ekspertizę) galėtų įsitikinti, kad diagnozė nustatyta teisingai ir atitinka Sąvado atitinkamo punkto dispoziciją, t. y. pagal diagnozę buvo tinkamai parinkti Sąvado punktai ir priimta teisinga ekspertinė išvada. Aplinkybė, kad R. C. nėra tinkama net ir III skilčiai, kurioje nurodyta „tinkamumas individualus“. Kaip minėta, esant visiškam judėjimo funkcijos sutrikimui, net III skilčiai tenkantys fiziniai krūviai tarnyboje ir laikant fizinių normatyvų egzaminą būtų nesuderinami su pareiškėjos diagnoze. Medicinos centras laikosi pozicijos, kad šio sakinio įrašyti nebuvo būtina, bet kuris gydytojas specialistas, pakartotinę ekspertizę vykdantis medicinos ekspertas būtų priėmęs analogišką ekspertinę išvadą ir tikslinantis sakinys (aprašymas) nebuvo būtinas.

82.       Atsakovo nuomone, teisėjų kolegijos išvada, kad ekspertiniam sprendimui nėra pakankamo ir išsamaus pagrindimo, yra vertinamojo pobūdžio. Kiek gydytojui specialistui ir kiek ne gydytojui specialistui yra pakankamai pagrįstas ekspertinis sprendimas, vertinimas gali išsiskirti.

83.       Medicinos centras nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo skundžiamame procesiniame sprendime padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant, galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

84.       Atsakovas akcentuoja, kad CMEK, būdama ne viešojo administravimo subjektu, o nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaiga, vykdydama savo funkcijas specializuotos ekspertizės atlikimo apimtyje, galėjo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą esant šioms teisės aktu nustatytoms sąlygoms ir teisiniams pagrindams: 1) vidaus tarnybos įstaiga privalo būti nustačiusi faktą, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba (Taisyklėse šis faktas nurodomas kaip nustatytinas, jeigu tarp jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos arba profesinio ar įvadinio mokymo yra nustatytas priežastinis ryšys) (Taisyklių 3, 4, 6, 7, 10, 11 punktai); 2) Medicinos centras privalo būti gavęs siutimą su ekspertizės uždaviniu 4.3. „nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo mastą, dėl to likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu“ (Tvarkos aprašo, 4.3, 13 p.); 3) prie siuntimo atlikti ekspertizę pagal 4.3 punkte numatytą uždavinį, privalo būti pridėta tarnybinio patikrinimo išvada; gavus siuntimą su uždaviniu 4.3, bet nesant pridėtos tarnybinio patikrinimo išvados – Medicinos centras privalo vidaus tarnybos įstaigos reikalauti pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą (Tvarkos aprašo 13 p.). Tik esant šioms aiškioms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytam juridiniam faktui „sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“, Medicinos centras galėjo atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę dėl sveikatos masto nustatymo, ekspertiniame sprendime nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą nuo „lengvas“ iki „sunkus“ (Sąrašas) ir perkelti/perrašyti/įrašyti į ekspertinį sprendimą kaip informaciją tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytą juridinį faktą – „sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“.

85.       Medicinos centras pažymi, kad jis neturi teisės aktuose nustatytos pareigos ir kompetencijos sau išsikelti ir susiformuoti ekspertizės uždavinių (nors buvo nurodytas 4.2. uždavinys – nustatyti tolesnį tinkamumą tarnybai, tačiau nesant tarnybinio patikrinimo išvados – spręsti ir dėl sveikatos sutrikdymo masto); abejoti, kvestionuoti viešojo administravimo subjekto, vidaus tarnybos įstaigos (Muitinės departamento) sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, jis neturi pareigos nesant ekspertizės uždavinio „nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą“ tikslinti faktinių aplinkybių, ar tikrai buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir ar tikrai jame priimta išvada „nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“ ir jos reikalauti pridėti prie ekspertinio sprendimo, pats įvykdyti tarnybinio patikrinimo procedūrą, nustatyti juridinį faktą „sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“ ir ją įrašyti į ekspertinį sprendimą.

86.       Atsakovas akcentuoja, kad priešingai nei nustato galiojančios materialiosios teisės normos ir procedūriniai ekspertizės atlikimo reikalavimai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nemotyvuotai padarė išvadą, kad Medicinos centras visus nurodytus veiksmus turėjo įvykdyti, nors tokių procedūrinių veiksmų jam teisės aktai nenustato.

87.       Medicinos centras pažymi, kad Tvarkos aprašo 13 punktas taikomas tik tuo atveju, kai uždavinys nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą yra suformuluotas, tik nėra pridėta tarnybinio patikrinimo išvada. Tik tokiu specifiniu atveju Medicinos centras turi pareiga prašyti šio trūkstamo dokumento. Nurodo, kad šios bylos kontekste Tvarkos aprašo 10.5 punktas buvo suprastas kaip pateikta netiksli informacija, kad pareigūnė siunčiama po nelaimingo atsitikimo – nelaimingo atsitikimo išvada buvo pridėta prie siuntimo. Kad šis Tvarkos aprašo 10.5 punktas laikytinas ne netikslia papildoma informacija, nebuvo pagrindo abejoti. Medicinos centras pažymi, kad atvejai, kada būtina pasitikslinti dėl tarnybinio patikrinimo išvados nepridėjimo yra nustatyti Tvarko aprašo 13 punkte ir tokio atvejo nagrinėjama ginčo situacija neapėmė.

88.       Atsakovas akcentuoja, kad šioje byloje turėtų būti nepažeistas teisės principas, kad negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Medicinos centras neturi galimybių įrodyti faktinių aplinkybių, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnyba, nes tokio tarnybinio tyrimo negalėjo atlikti ir tuo labiau įrašyti į savo ekspertinį sprendimą. Akcentuoja, kad Medicinos centras nebuvo įgaliotas Klaipėdos teritorinėje muitinėje atlikti vidinį tarnybinį tyrimą ir nustatyti tokią aplinkybę – „sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba“. Be to, Medicinos centras negalėjo numanyti, kad toks vidinis tyrimas yra reikalingas ir nebuvo laiku atliktas.

89.       Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai pritaikė materialiąją normą dar ir tuo aspektu, kad Medicinos centras, iš bylos medžiagos matydamas, jog vėliava buvo nukabinama darbo metu, privalėjo įrašyti faktą „sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybiniu pareigų atlikimu“, net šiuo metu žinant, kad tarnybinio patikrinimo metu viešojo administravimo subjektas – Muitinės departamentas – padarė išvadą, jog sveikatos sutrikdymas nebuvo susijęs su tarnyba. Teismas, vadovaudamasis tik aplinkybe, kad sveikatos sutrikdymas įvyko darbo metu ir vykdant tiesiogines pareigas, neatlikęs jokio vidinio tarnybinio patikrinimo, sprendė, kad sveikatos sutrikdymas yra susijęs tarnyba.

90.       Medicinos centras akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties motyvacinėje dalyje formuoja priešingą suformuotai administracinių teismų praktikai praktiką, kad bet koks nelaimingas atsitikimas, kurio metu sutrikdoma sveikata, jeigu jis įvyksta tarnybos metu ir vykdant tarnybos funkcijas, yra laikomas susijusiu su tarnyba (nenuginčijus tarnybinio patikrinimo išvados, kad tarp pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo nėra nustatyta priežastinio ryšio).

91.       Atsakovo nuomone, R. C. neįrodė, kad Medicinos centras ir joje dirbę gydytojai ekspertai netinkamai atliko savo pareigas, nesilaikė procedūrinių ir teisinių reikalavimų, keliamų specializuotosios ekspertizės atlikimui. Pažymi, kad CMEK sprendimas ir šiandien vertinant pareiškėjos sveikatos būklę būtų tapatus – ji nėra tinkama vidaus tarnybai pagal visas Sąvado skiltis, o sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti nei CMEK ekspertinio sprendimo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra teisinio pagrindo – tarnybinio patikrinimo išvados, kurioje būtų nustatyta, jog R. C. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba.

92.       Atsakovas taip pat prašo atnaujinus procesą administracinėje byloje, priimti naują sprendimą – nepanaikinti Ligos liudijimo, o patenkinus jo apeliacinį skundą, Medicinos centrui priteisti 187,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos važiuojant į pirmosios instancijos teisme vykusius posėdžius. Medicinos centras taip pat prašė atnaujinus procesą byloje, sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

93.       Pareiškėja R. C. prašo atsakovo Medicinos centro prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti ir jai iš atsakovo Medicinos centro priteisti 350 Eur patirtų išlaidų už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

94.       Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra Administracinių bylų teisenos įstatyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

95.       R. C. pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartyje nėra išvadų, jog ji nėra tinkama vidaus tarnybai ar kad CMEK nepagrįstai nustatė pareiškėjos netinkamumą tarnybai. Teismas tik atkreipė dėmesį, kad nėra pakankamo ir išsamaus pagrindimo, kodėl R. C. yra netinkama tolesnei tarnybai pagal visas tris skiltis. Be to, nutartyje teisėjų kolegija ne kartą nurodė, kad medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų, ir šių klausimų byloje nesprendė.

96.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartis turi motyvuojamąją dalį, iš kurios yra visiškai aišku, kuo vadovaudamasi, teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo nutarties rezoliucinėje dalyje, ir motyvuojamojoje dalyje atsakė į pagrindinius bylos faktinius bei teisinius aspektus. Aplinkybė, kad teismo motyvai Medicinos centro netenkina ar, jo nuomone, yra neišsamūs, Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Pareiškėjos nuomone, 2020 m. liepos 15 d. nutarties turinys patvirtina, kad teisėjų kolegija įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir detaliai ją aptarė. Nutartyje iš esmės yra pateikti argumentai dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios turi būti vertinamos, konstatuojant R. C. teisių pažeidimą.

97.       Pareiškėjos nuomone, atsakovas Medicinos centras nepateikė jokių įrodymų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Teigia, kad atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei išanalizavęs šiai situacijai taikytinas teises normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog Medicinos centras privalėjo vykdyti Tvarkos aprašo 13 punkto reikalavimus. R. C. nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normos taikymo pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti, Medicinos centro nuomone, neteisėtą nutartį, teismas, nustatęs svarbias bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Tvarkos aprašo teisės normas.

98.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Medicinos centro nurodytų administracinių bylų 
Nr. A15-2197/2006 ir A143-67/2009 faktinės aplinkybės nėra tapačios ir net nesutampa su pareiškėjos byloje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis. R. C. atkreipia dėmesį, kad Medicinos centro nurodytose bylose buvo keliamas ginčas dėl tarnybinio patikrinimo išvadų pagrįstumo, t. y. ginčijamos tarnybinių patikrinimų išvados, nes tarnybiniai patikrinimai buvo atlikti. Nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas tarnybinį patikrinimą atliko jau po to, kai pareiškėja buvo atleista iš tarnybos ir kai pirmosios instancijos teismui jau buvo pateiktas R. C. skundas, kuriuo vienu iš motyvų ir buvo tai, kad nėra atliktas tarnybinis patikrinimas. Taigi, iki pareiškėjos siuntimo į CMEK ir įsakymo dėl jos atleidimo iš tarnybos R. C. net neturėjo ko ginčyti, nes tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas ir tarnybinio patikrinimo išvados nebuvo. Atlikus tarnybinį patikrinimą po to, kai R. C. jau buvo atleista iš tarnybos, tarnybinio patikrinimo išvada jai jau nebegalėjo sukelti jokių teisnių pasekmių, tą ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta daug vėliau, negu pareiškėjai buvo išduotas siuntimas į CMEK bei surašytas Ligos liudijimas ir net po įsakymo R. C. atleisti iš vidaus tarnybos priėmimo. Pareiškėjos nuomone, nesutampant faktinėms bylų aplinkybėms, Medicinos centro nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo atveju nėra aktuali.

99.       R. C. taip pat akcentuoja, kad Medicinos centro nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-634-492/2015 buvo sprendžiami teisės klausimai, susiję su konkurso į Elektrėnų savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus (įstaigos vadovo) pareigas rezultatų ginčijimu, o tai yra visiškai nesusiję su byloje, kurios procesą Medicinos centras prašo atnaujinti, nagrinėjamomis teisės normomis ir šiuo klausimu formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Medicinos centro nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje Nr. A-756-1606/2012 yra nurodyta, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartyje
Nr. A-575-155/2008 nurodyta, kad pareiškėjo atstovas administracinį teismą kreipėsi prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių įvykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą, grąžinti natūra turėtą 8,06 ha žemės sklypą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-603/2009 nurodyta, kad ginčas kilo tarp pareiškėjo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl stažo pensijai gauti apskaičiavimo. Taigi, yra akivaizdu, kad Medicinos centro nurodytose administracinėse bylose esančios faktinės aplinkybės su nagrinėjama byla nėra nei tapačios, nei labai panašios, todėl nėra jokio pagrindo remiantis nurodytose bylose priimtomis nutartimis teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

100.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jokiu būdu neperėmė viešojo administravimo institucijos funkcijų, tačiau, iškilus reikalui patikrinti CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, atliko teisminę patikrą kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę bei priimdama ekspertinį sprendimą, laikėsi specialiaisiais teisės aktais jai nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą. R. C. nuomone, teismas, vertindamas CMEK surašyto Ligos liudijimo pagrįstumą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose.

101.       Pareiškėja paaiškina, kad nėra jokių galimybių sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties vykdymą, kadangi Muitinės departamentas nutartį jau įvykdė – R. C. buvo grąžinta į pareigas ir jai buvo sumokėtos visos teismo priteistos išmokos. Be to, pareiškėjai jau buvo išduotas siuntimas CMEK ir 2020 m. rugsėjo 21 d. buvo atliktas pakartotinis patikrinimas.

102.       Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. C. apeliacinį skundą atmesti.

103.       Muitinės departamentas iš esmės pritaria atsakovo Medicinos centro argumentams ir pažymi, kad turi pagrindo manyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėjo nepakankamai motyvuoti nutartį, netinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas ir nukrypti nuo vieningos praktikos formavimo.

104.       Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, Muitinės departamentas pažymi, kad įvykio metu jis neturėjo pareigos nustatyti faktą, ar pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba. Tokia pareiga jam atsirado tik po 2019 m. sausio 1 d. įvykusios reorganizacijos, kai atsakovas buvo reorganizuotas į vidaus tarnybos sistemą, t. y. praėjus metams po nelaimingo įvykio. Muitinės departamento nuomone, jis iš viso neprivalėjo nustatyti fakto, ar 2018 m. sausio 13 d. pareigūnės sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su tarnyba ir tai padarė geranoriškai.

105.       Muitinės departamentas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai motyvavo Įsakymo 1 punkto panaikinimą. Pažymi, kad visoms vidaus tarnybos sistemos pareigybėms yra taikomas reikalavimas atitikti nustatytą sveikatos reikalavimą. Medicinos centras nustatė, kad pareiškėja yra netinkama tolesnei tarnybai pagal visas Sąvado skiltis, todėl atsakovas neturėjo teisės R. C. siūlyti jokių kitų Statute apibrėžiamų pareigų. Pareiškėja negalėjo būti perkelta į jokias kitas pareigas vidaus tarnybos sistemoje, kadangi neatitiko visiems pareigūnams keliamo reikalavimo – būti tokios sveikatos būklės, kuri leistų eiti pareigas vidaus tarnybos sistemoje. Atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo paaiškinti, kokios pareigos laikytinos žemesnėmis, taip pat kokios pareigos analizuojamoje situacijoje pareiškėjai turėjo būti siūlomos ir kaip turi būti įgyvendinamas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punkte darbdaviui nustatytas imperatyvus reikalavimas atleidžiamam sveikatos reikalavimų neatitinkančiam pareigūnui pasiūlyti kitas pareigas.

106.       Muitinės departamentas mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2020 m. liepos 15 d. nutartyje buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų taikymo pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Teigia, kad teisėjų kolegija akivaizdžiai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, įtvirtintas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir
76 straipsnio 5 dalyje. Toks pažeidimas yra akivaizdus, kadangi minėtuose straipsniuose pateikta atleidimo procedūra nepriklauso nei nuo pareigūno, nei nuo darbdavio valios. Jį lemia objektyvi priežastis – CMEK išvadoje nustatyta pareigūno sveikatos būklė. Pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 76 straipsnio 1 dalį, pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas kitą dieną po to, kai nustatoma, kad jis negali tarnauti dėl sveikatos būklės, pagal atitinkamą CMEK išvadą. Šis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad CMEK išvada, kurioje nustatoma, jog pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, yra ta būtina sąlyga, nuo kurios atsiradimo momento pareigūnas gali būti ne vėliau kaip kitą dieną atleistas iš vidaus tarnybos. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti CMEK išduotu ligos liudijimu. Muitinės departamentas pabrėžia, kad Statutas nustato baigtinį perkėlimo į kitas pareigas pagrindų sąrašą ir nenumato galimybės perkelti į kitas nei vidaus tarnybos pareigūno, pareigas, t. y. nei į valstybės tarnautojo, nei į darbuotojo dirbančio, pagal darbo sutartį. Priėmimas į valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas yra reglamentuotas įstatymais ir šios normos negali būti pažeistos vien todėl, kad pareigūnas negali tęsti tarnybos dėl sveikatos būklės.

107.       Muitinės departamento nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo akivaizdžiai nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos formavimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo esant šalių daugetui ir teismo praktiką formavo klaidinga linkme. Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nevertinama, kokia yra įvairių subjektų įtaka konkrečiam individuliam administraciniam aktui, nes toks paskirstymas būtų neprotingas ir neproporcingas. Pralaimėjusios šalys įpareigotinos atlyginti išlaidas ne solidariai, o lygiomis dalimis. Tuo atveju, jeigu byloje būtų panaikintas aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas kitas (taip pat panaikintas aktas), būtų galima reikalauti, kad bylinėjimosi išlaidas atlygintų ir pirmąjį aktą priėmęs subjektas. Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nebuvo pripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Muitinės departamentas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartis suponuoja paradoksalią situaciją: pirmąjį aktą priėmęs subjektas atlygina 8 procentus bylinėjimosi išlaidų, o antras subjektas, kuris priėmė savo aktą remdamasis pirmuoju aktu ir kurio veiksmai buvo imperatyviai nulemti įstatymo, privalo atlyginti 92 procentus bylinėjimosi išlaidų.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

108.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

109.       Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo
Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

110.       Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. liepos 15 d. nutartį, administracinė byla
Nr. eA-3098-756/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

111.       Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

112.       Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020, dėl kurios atsakovas Medicinos centras prašo atnaujinti procesą, buvo priimta 2020 m. liepos 15 d., todėl atsakovas, 2020 m. rugpjūčio 4 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

113.       Atsakovo Medicinos centro prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio
2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose.

114.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

115.       Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis, teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-47-575/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties turinys patvirtina, kad teisėjų kolegija sprendime taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendimą motyvavo, vertino byloje pateiktus įrodymus bei šalių argumentus, nurodė faktines bylos aplinkybes. Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinio yra akivaizdu, kad ji yra pakankamai motyvuota, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartyje buvo atsakyta į visus pagrindinius apeliacinių skundų argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo Medicinos centro nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik atsakovui teismo įvardyti motyvai yra nepriimtini.

116.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio
2 dalies 8 punktu.

117.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

118.       Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017). Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo nuostatas,
t. y. tuo, kad Muitinės departamentui nesuformulavus uždavinio nustatyti pareiškėjos sveikatos sutrikdymo mastą, Medicinos centras savo iniciatyva to daryti neprivalėjo. Atsakovas taip pat pažymi, kad buvo peržengtos skundo ribos.

119.       Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, išskyrus tam tikrus nurodytus atvejus, yra ne materialiosios, o proceso teisės norma, todėl net ir padarytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalies pažeidimas nesudarytų pagrindo atnaujinti procesą, tačiau ir šios teisės akto nuostatos pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.

120.       Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties turinį, yra akivaizdu, kad teisėjų kolegija sprendime taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, tinkamai motyvavo savo sprendimą, vertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė faktines aplinkybes, kuriomis vadovaudamasi priėmė nutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra išvadų, jog pareiškėja nėra tinkama vidaus tarnybai ar kad CMEK nepagrįstai nustatė jos netinkamumą tarnybai. Teismas tik atkreipė dėmesį, kad nėra pakankamo ir išsamaus pagrindimo, kodėl R. C. yra netinkama tolesnei tarnybai pagal visas tris Sąvado skiltis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tik tas aplinkybes, kurios buvo glaudžiai susijusios su ginčo dalyku ir buvo svarbios teisingam bei objektyviam bylos išnagrinėjimui. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia Medicinos centras, neišėjo už pareiškėjos apeliacinio skundo ribų ir medicininių klausimų nevertino.

121.       Atsakovas Medicinos centras taip pat teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Tvarkos aprašo nuostatas, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ši institucija nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra įrodyta, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos Tvarkos aprašo nuostatos. Atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei išanalizavęs šiai situacijai taikytinas teises normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai sprendė, kad Medicinos centras privalėjo vykdyti Tvarkos aprašo 13 punkto reikalavimus. Teismas, nustatęs svarbias bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Tvarkos aprašo teisės normas ir iš atsakovo Medicinos centro nereikalavo daugiau, nei ši institucija gali atlikti pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovo prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų suabejoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo teisėtumu.

122.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Medicinos centras, nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartimi, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas institucijos naudai, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

123.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio
2 dalies 10 punktu.

124.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

125.       Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą, remiantis nurodyta teisės norma, galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

126.       Kaip jau minėta, prašymą atnaujinti procesą atsakovas motyvuoja nevienoda teismų praktika ir kaip pavyzdžius nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A15-2197/2006, Nr. A575-155/2008, Nr. A143-67/2009,
Nr. A-634-492/2015, Nr. A756-1606/2012 ir Nr. A146-603/2009).

127.       Atkreiptinas dėmesys, kad Medicinos centro nurodytų administracinių bylų 
Nr. A15-2197/2006 ir A143-67/2009 bei nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. 2006 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. A15-2197/2006 buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas įstaigos vadovo 2005 m. rugsėjo 29 d. tarnybinio patikrinimo išvados neskundė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo skundo objektu buvo atsakovo įpareigojimas nusiusti jį į CMEK, kuris, kaip visiškai pagrįstai ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, netenka prasmės, kadangi pirma, jis atsakovo siuntimu buvo ten nusiųstas, ir antra, nenuginčijus tarnybinio patikrinimo išvadų, siųsti pareiškėją į CMEK nėra ir nebuvo juridinio pagrindo. 2009 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-67/2009 buvo padaryta išvada, kad tarnybinio patikrinimo išvados, kuria konstatuojama, jog priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo (tarnybos) nėra, patvirtinimas užkerta kelią bet kokioms tolimesnėms administracinėms procedūroms, būtinoms pareigūno teisei kompensaciją realizuoti. Minėtoje nutartyje taip pat buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas privalėjo skųsti 2004 m. gruodžio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadą. Taigi, nurodytose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad turėjo būti įvertintas patikrinimo išvadų pagrįstumas (tarnybiniai patikrinimai buvo atlikti). Nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas tarnybinį patikrinimą atliko jau po to, kai pareiškėja buvo atleista iš tarnybos ir kai pirmosios instancijos teismui jau buvo pateiktas R. C. skundas. Atlikus tarnybinį patikrinimą po to, kai R. C. jau buvo atleista iš tarnybos, tarnybinio patikrinimo išvada jai jau nebegalėjo sukelti jokių teisnių pasekmių. Nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo pagrįstumas nebuvo įvertintas. Kaip teisingai 2020 m. liepos 15 d. nutartyje atkreipė dėmesį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta daug vėliau, negu pareiškėjai buvo išduotas siuntimas į CMEK bei surašytas Ligos liudijimas ir net po įsakymo R. C. atleisti iš vidaus tarnybos priėmimo.

128.       Atkreiptinas dėmesys, kad Medicinos centro nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-634-492/2015 buvo sprendžiami klausimai, susiję su konkurso į Elektrėnų savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus pareigas rezultatų ginčijimu, o tai visiškai nėra susiję su byloje, kurios procesą Medicinos centras prašo atnaujinti, nagrinėjamomis teisės normomis ir šiuo klausimu formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje
Nr. A-756-1606/2012 buvo sprendžiami su leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu susiję klausimai; administracinėje byloje Nr. A575-155/2008 buvo sprendžiami klausimai, susiję su turėtos žemės sklypo grąžinimu, o administracinėje byloje Nr. A146-603/2009 – su stažo pensijai gauti apskaičiavimu susiję klausimai. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Medicinos centro nurodytų administracinių bylų ir administracinės bylos, kurioje atsakovas siekia proceso atnaujinimo, faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios, todėl nėra jokio pagrindo remiantis nurodytose bylose priimtais procesiniais sprendimais teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

129.       Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties turinį, negalima sutikti su atsakovo Medicinos centro teiginiais, jog teismas perėmė viešojo administravimo institucijos funkcijas. Esant būtinybei patikrinti CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atliko teisminę patikrą, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę bei priimdama ekspertinį sprendimą, laikėsi specialiaisiais teisės aktais jai nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą. Atsakovas nepagrindė, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

130.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo išvadai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines bylų aplinkybes ir taikydamas teisės normas, nepagrįstai priėmė skirtingus procesinius sprendimus.

131.       Kaip jau minėta, atnaujinti procesą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, tačiau nagrinėjamu atveju skirtingo teisės normų aiškinimo analogiškose administracinėse bylose nebuvo nustatyta.

132.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio
2 dalies 12 punktu.

133.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Medicinos centro prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Medicinos centro argumentacija atspindi tik šios institucijos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio
2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas Medicinos centras nepagrindė.

134.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Medicinos centro prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

135.       Netenkinus atsakovo Medicinos centro prašymo atnaujinti procesą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties vykdymo stabdymo, o klausimai, susiję su bylos nagrinėjimu iš naujo, neatnaujinus administracinės bylos proceso, nėra sprendžiami.

136.       Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo šalys turi būti nurodyti, su juo sutinka ar ne. Siekdamos atnaujinti procesą ir dėl kitų aplinkybių bei argumentų, jos privalo laiku teikti atitinkamą prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nustatyta, kad atsakovas Muitinės departamentas kaip pat buvo pateikęs prašymą atnaujinti procesą toje pačioje byloje, tačiau jo prašymą buvo atsisakyta priimti, kadangi atsakovas jį pateikė praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tokiam prašymui pareikšti, o šios institucijos atsiliepime suformuluoti reikalavimai ir nurodyti savarankiški argumentai dėl būtinybės atnaujinti procesą administracinėje byloje neturi būti nagrinėjami. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutarties dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje, bet kuriuo atveju negalėtų būti proceso atnaujinimo dalyku, kadangi joje buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas.

137.       Pareiškėja R. C. prašė jai iš atsakovo Medicinos centro priteisti 350 Eur patirtų išlaidų už advokato suteiktą teisinęs pagalbą, rengiant atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

138.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo Medicinos centro prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir
5 dalimis, įvertinusi pareiškėjos prašymo pagrįstumą (pateiktą 2019 m. vasario 28 d. atstovavimo sutartį, 2020 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą už teisines paslaugas serija AZA Nr. 2020/61 ir banko „Luminor“ 2020 m. rugsėjo 29 d. lėšų pervedimo nurodymą Nr. 1608) bei pateikto atsiliepimo į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo apimtį ir turinį, sprendžia, kad nors R. C. prašomų atlyginti jos patirtų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.16 punkte nustatyto dydžio, tačiau jis nėra proporcingas atstovės suteiktoms teisinėms paslaugoms, todėl turi būti mažinamas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą tenkina iš dalies ir R. C. iš atsakovo Medicinos centro priteisia 200 Eur pagrįstų bei proporcingų bylinėjimosi išlaidų.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio
1 ir 5 dalimis, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3098-756/2020 pagal pareiškėjos R. C. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. C. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo –Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl ligos liudijimo ir įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, grąžinimo į eitas pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Pareiškėjai R. C. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                             Audrius Bakaveckas 

 

 

                                                                                                                Stasys Gagys

 

 

                                                                                                                Ramutė Ruškytė