Civilinė byla Nr. 2A-339/2010

                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 11.9.10.4;

                                                                                       12.5; 14.3.2; 16.2.4; 18.2.2; 114.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant: ieškovei V. K., jos atstovui advokatui Linui Cirtautui,

atsakovo atstovui advokatui Vilhelmui Keliuočiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2206-450/2009 pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su neteisėtu atleidimu iš darbo, bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

              Ieškovė V. K. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovui UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ prašė: 1) panaikinti 2007 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. K-119 dėl jos atleidimo iš darbo; 2) priteisti iš atsakovo šias išmokas: vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką – 137 297,33 Lt; trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę pašalpą - 14 046,40 Lt; 3 981,88 Lt už viršvalandinį darbą ir 882,84 Lt delspinigių už pavėluotą jų sumokėjimą; 548,15 Lt už viršvalandinį darbą pažeidus darbo laiko režimą švenčių dienų išvakarėse bei 180,68 Lt delspinigių už pavėluotą jų išmokėjimą, 5 539,68 Lt tikslinių vienos dienos darbo užmokesčio dydžio premijų bei 2 276,39 Lt delspinigių už pavėluotą jų mokėjimą, 461,60 Lt už darbą 2005 m. birželio 24 d. (poilsio dieną) ir 177,53 Lt delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą, 523,03 Lt darbo užmokestį už kito darbuotojo pavadavimą ir 38,60 Lt delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą, 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškovė nurodė, kad 2007 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. K-119 ji buvo atleista iš Rūšiavimo ir pakavimo cecho viršininkės pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nurodytu pagrindu atleista neteisėtai, nes ir pats atsakovas pripažino, kad darbo medicininė komisija nenustatė jai profesinės ligos, o tik konstatavo alerginio pobūdžio mišrios kilmės patologiją. Atsakovas ne kartą siuntė ieškovę pasitikrinti sveikatą, tačiau visais atvejais medikų išvada buvo vienareikšmiška - leisti ieškovei dirbti pas atsakovą. Ieškovė neteikė darbdaviui pranešimo, kad negali vykdyti cecho viršininko pareigų, o pateikė prašymą sudaryti saugias darbo sąlygas, suteikti asmenines apsaugos priemones. Atsakovui konstatavus, kad ieškovė negali eiti pareigų dėl sveikatos būklės, privalėjo būti pasiūlytas kitas darbas, o tokio nesant ar ieškovei nesutikus dirbti kitą darbą - raštu įspėti apie darbo sutarties nutraukimą prieš keturis mėnesius. Įmonėje buvo laisvų darbo vietų.

              Ieškovė teigė, kad atleidžiant ją iš darbo, atsakovas neįvykdė pareigos visiškai atsiskaityti. Iš atsakovo priteistinas skirtumas tarp išmokėtos ir neišmokėtos išeitinės išmokos, t. y. trijų vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Ieškovė pažymėjo, kad ji nuolat dirbo viršvalandžius, tačiau jie nebuvo fiksuojami darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Šią aplinkybę įrodo ieškovės elektroniniai laiškai, siųsti kitiems įmonės darbuotojams ir pagrindinės įmonės Danijoje kontaktiniams asmenims. Ieškovė prašė sumokėti atlyginimą už viršvalandinį darbo laiką ir delspinigius. Prieš šventines dienas darbo laiko trukmė sutrumpinama viena valanda. Ieškovė pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 30 d., birželio 23 d. ir  liepos 5 d. turėjo būti dirbama po 7 valandas, tačiau darbo laiko apskaitos dokumentuose buvo žymima 8 valandų darbo dienos trukmė. Tokie viršvalandžiai turėjo būti apmokami dvigubai. Ieškovė nurodė ir kitus laikotarpius, kada ji dirbo viršvalandžius prieššventinėmis dienomis, todėl už tokį viršvalandinį darbo laiką prašė priteisti nesumokėtą atlyginimą ir delspinigius. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. birželio 24 d. (šventinę dieną) įmonės darbuotojai buvo vežami į ekskursiją, o jos buvo paprašyta padirbėti su Otto projektu. Ji visą tą dieną dirbo įmonėje, tačiau už tai sumokėta nebuvo. Pagal Kolektyvinės sutarties priedo Nr. 2 4.3. punktą atsakovas turėjo mokėti tikslinę vienos dienos darbo užmokesčio dydžio premiją, kai darbuotojas dirbo gerai ir efektyviai bei atidirbo per mėnesį visas darbo dienas. Ieškovė tokios premijos nėra gavusi, nors dėl jos darbo darbdavys pretenzijų nebuvo pareiškęs. Ieškovė nurodė, kad jai dėl įvairių priežasčių tekdavo pavaduoti įmonės darbuotojus. Laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 30 d. iki lapkričio 16 d. ji pavadavo technologę L. M., tačiau už šį darbą jai nebuvo sumokėta, todėl prašė priteisti darbo užmokestį už pavadavimą bei delspinigius. Ieškovė prašė priteisti vidutinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2009 m. rugsėjo 16 d.

              Ieškovė taip pat prašė priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos kompensaciją, kadangi dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė emocinę depresiją, lankėsi pas psichiatrus, turėjo gydytis. Blogėjant santykiams su darbdaviu, buvo hospitalizuojama. 2006 m. rugsėjo 27 d. informavo atsakovą, kad turi atlikti tyrimus gydymo įstaigoje, tačiau šis neleido gultis į ligoninę. Darbdavys nesudarė saugių darbo sąlygų, smulkmeniškai tikrindavo ieškovės darbo laiką, darė spaudimą išeiti iš darbo, apsunkino ieškovės darbo sąlygas. Ieškovės nuomone, po atleidimo iš darbo atsakovas jai trukdė įsidarbinti kitose tekstilės įmonėse.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovės V. K. ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino 2007 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. K-119 dėl ieškovės atleidimo iš cecho viršininkės pareigų pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pripažinęs darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, teismas negrąžino ieškovės į pirmesnį darbą ir nurodė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 2) priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo jos atleidimo dienos, t. y. nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos  - viso 139 559,23 Lt, o nuo 2009 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo priteisė vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis atlyginimas 226,19 Lt), taip pat priteisė 14 046,40 Lt išeitinę pašalpą, 523,03 Lt nesumokėto darbo užmokesčio už pavadavimą, 38,60 Lt delspinigių bei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

Atsakovo 2007 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. K-119 buvo nutraukta darbo sutartis su V. K. be įspėjimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. 2007 m. vasario 7 d. Nesant nustatytos formos medicininės komisijos išvados, jog darbuotoja negali dirbti darbo sutartimi sulygto darbo, darbdavys negalėjo spręsti klausimo dėl darbo santykių nutraukimo. Pats atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino profesinės ligos ieškovei nebuvimo faktą. 2007 m. balandžio 18 d. ieškovė buvo pateikusi atsakovui prašymą sudaryti jai saugias darbo sąlygas pagal gydytojų rekomendacijas. Teismas nurodė, kad darbdavys turėjo galimybes sudaryti ieškovei saugesnes darbo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad ieškovei konstatavus vidutinio sunkumo bronchinę astmą, atsakovas turėjo būti ypač dėmesingas ir imtis visų pastangų užtikrinti ieškovei saugias darbo sąlygas, ieškovė turėjo teisę tikėtis palankesnių darbo sąlygų. Teismas sutiko su atsakovo motyvais, kad tekstilės pramonės darbuotojai susiduria su alergenais-formaldehidais, tekstilės dažais ir pigmentais, kurie turi kvapus ar kitaip alergizuoja, tačiau ieškovės sveikata sudarė pareigą atsakovui bandyti sudaryti saugesnes ir sveikatai nekenksmingas sąlygas dirbti. Teismas sprendė, kad nesant Medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvados apie tai, jog ieškovė negali eiti darbo sutartyje sulygtų pareigų, jos atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą buvo neteisėtas. Pripažindamas darbo sutarties nutraukimą neteisėtu teismas atsižvelgė į ieškovės prašymą negrąžinti jos į ankstesnį darbą.

Teismas priteisė ieškovei nuo atleidimo dienos 2007 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos 139 559,23 Lt, o nuo 2009 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo - vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis atlyginimas 226,19 Lt), taip pat priteisė trijų vidutinių atlyginimų dydžių išeitinę pašalpą - 14 046,40 Lt.

              Sprendime nurodyta, kad iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog bendrovės darbuotojai dirbo viršvalandžius, tačiau tarp juos dirbusiųjų nėra ieškovės pavardės. Pateikti darbuotojų prašymai dirbti viršvalandžius patvirtina jų įforminimo tvarką bendrovėje. Ieškovė nėra teikusi pretenzijų dėl viršvalandinių darbų ar jų apmokėjimo, nors laikotarpis, už kurį prašo priteisti užmokestį už viršvalandžius, apima ne vienerius metus. Ieškovės darbo ir poilsio laiko režimą įvertino Valstybinės darbo inspekcijos darbo higienos gydytoja,  tačiau pažeidimų nerado. Bendrovėje veikė darbo taryba, tačiau ieškovė pripažino, jog į tarybą nesikreipė dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo pažeidimų. Bylos įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovei nebuvo suteikta teisė dirbti viršvalandinį darbą, ji tokiam darbui negavo darbdavio rašytinio sutikimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovės pateiktas elektroninis susirašinėjimas nėra tinkamas įrodymas viršvalandinio darbo faktui patvirtinti. Teismas atmetė ieškovės reikalavimus priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir delspinigius.

Pagal Kolektyvinės sutarties priedo Nr. 2 4.3 punktą bendrovėje galėjo būti mokama tikslinė vienos dienos darbo užmokesčio dydžio premija darbuotojams, kuriems darbo užmokestis apskaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką, jeigu darbuotojas dirbo gerai ir efektyviai bei atidirbo visas tą mėnesį numatytas darbo dienas. Ieškovės reikalavimas priteisti jai premiją atmestas atsižvelgiant į tai, kad pagal minėtą Kolektyvinę sutartį premijos mokėjimas yra išimtinai darbdavio diskrecijos teisė, o ne pareiga. Ieškovei be darbo užmokesčio buvo mokamas ir priedas. Pagal Kolektyvinės sutarties priedo Nr. 2 4.4 punktą, priedas prie atlyginimo taip pat yra premija, todėl teisingo apmokėjimo už darbą principas nebuvo pažeistas.

Ieškovė teigė, kad ji nuo 2006 m. spalio 30 d. iki lapkričio 16 d. pavadavo technologę L. M.. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu pavadavo minėtą darbuotoją. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog ieškovei būtų sumažinta dalis jai priklausiusių darbo funkcijų, o jos darbų mastas nepadidėjo, tenkino reikalavimą priteisti už nurodytą laikotarpį 523,03 Lt darbo užmokesčio už pavadavimą ir 38,60 Lt delspinigių.

Ieškovės teigimu, 2005 m. birželio 24 d. - šventinę dieną ji vienintelė dirbo įmonėje, nors jai nebuvo apmokėta už atliktą darbą. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog darbo laikas tą dieną būtų fiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, daugiau kaip du metus nesikreipė į darbdavį dėl darbo užmokesčio už nurodytą dieną apmokėjimo, todėl teismas laikė neįrodyta aplinkybę dėl teisės gauti darbo užmokestį už tą dieną.

Ieškovė prašė priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškovė dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus, stresą, dvasinius bei organizacinius nepatogumus, įtampą. Darbdavio neveikimas užtikrinant saugias ir sveikas darbo sąlygas pažeidė ieškovės dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei sukėlė neturtinę žalą, kuri turi būti teisingai bei adekvačiai kompensuota. Neteisėtas darbo sutarties nutraukimas sukėlė ieškovei sunkias turtines bei neturtines pasekmes. Byloje esantys duomenys leido teismui spręsti, kad po neteisėto atleidimo atsakovas trukdė ieškovei susirasti naują darbą, o tai sudaro pagrindą teigti apie itin neigiamą atsakovo elgesį po darbo sutarties nutraukimo bei dar didesnio streso ieškovei, jos pažeminimo kitų žmonių akyse sukėlimą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp neteisėto ieškovės atleidimo bei jos nurodytų sveikatos problemų. Byloje nėra duomenų, kad būtent neteisėti atsakovo veiksmai pagilino ar sustiprino ieškovės sveikatos problemas. Darbdavio veiksmai negali būti susiję priežastiniu ryšiu su neigiamomis pasekmėmis ieškovės sveikatai. Teismas nusprendė, kad 2 000 Lt neturtinės žalos kompensacija yra pakankama ir adekvati ieškovės pažeistų teisių gynimo priemonė.

Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovės prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma atitinka advokato laiko bei darbo sąnaudas. Iš atsakovo taip pat priteistos bylinėjimosi išlaidos už vertimų paslaugas. Už ieškinio reikalavimus, kurie atmetami, 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui sumą teismas laikė pakankama. Teismas atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių išlaidų advokato pagalbai apmokėti buvimą. Teismas nusprendė, kad atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo išreikštas tiek raštu, tiek ir žodžiu, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina jų buvimą.

Ieškovė V. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą – priteisti iš atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ 3 981,88 Lt už dirbtus viršvalandžius ir 882,84 Lt delspinigių už pavėluotą jų sumokėjimą, 548,15 Lt už darbo laiko režimo pažeidimą švenčių dienų išvakarėse ir 180,68 Lt delspinigių už pavėluotą jų išmokėjimą, 5 539,68 Lt tikslinės vienos dienos darbo užmokesčio premiją ir 2 276,39 Lt delspinigių už pavėluotą jos sumokėjimą bei 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; pašalinti iš sprendimo rezoliucinės dalies sakinį „priteisti iš ieškovės atsakovui 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų“, o likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skunde rašoma:

1. Ieškovė dirbtų viršvalandžių faktą, laiką bei trukmę įrodinėjo darbinio pobūdžio elektroniniais laiškais. Atsakovas neginčijo elektroninių laiškų siuntimo fakto, jų datos ir laiko. Laiškų turinys rodo, kad ieškovė vykdė jai priskirtas funkcijas, numatytas darbo sutartyje. Aplinkybę, kad dažnai tekdavo dirbti viršvalandžius patvirtino liudytojos, tačiau šie įrodymai liko neįvertinti. Ieškovė prašė iš atsakovo išreikalauti raštą iš kompiuterinės programos, fiksuojančios atėjimo ir išėjimo į darbą laiką. Atsakovas nepateikė įeinančių/išeinančių darbuotojų registracijos žurnalų, signalizacijos pridavimo žurnalų, kurie taip pat būtų patvirtinę faktišką darbo laiką.
2. Teismo argumentas, kad ieškovei nebuvo suteikta teisė dirbti viršvalandinį darbą, nepagrįstas. Rūšiavimo-pakavimo ceche nereikėjo gauti darbdavio sutikimo dirbti viršvalandžius. Atsakovas buvo įpareigotas pateikti darbuotojų prašymus dirbti viršvalandžius, tačiau jis nepateikė to cecho darbuotojų, kuriame dirbo ieškovė, darbuotojų prašymų.
3. Ieškovė pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, jog jos vadovaujamas cechas dažnai dirbdavo viršvalandžius. Ieškovės viršvalandžių atsakovas nežymėdavo žiniaraščiuose. Argumentas, kad ilgą laiką ieškovė nesikreipė dėl apmokėjimo už viršvalandžius, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, jog viršvalandžiai nebuvo dirbami.
4. Reikalavimas dėl darbo laiko režimo pažeidimo švenčių dienų išvakarėse atmestas iš esmės to nemotyvuojant. Iš atsakovo pateiktų žiniaraščių matyti, kad 2004 m. balandžio 30 d., birželio 23 d. buvo dirbama ne po 7, o po 8 valandas. Palyginus iš Valstybinės darbo inspekcijos išreikalautus darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei atsakovo į bylą pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti akivaizdūs prieštaravimai. Teisme apklaustos liudytojos patvirtino, kad prieš švenčių dienas buvo laikomasi įprasto darbo laiko režimo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai pas atsakovą buvo taisomi po bylos iškėlimo teisme.
5. Pagal Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintas papildomo darbuotojų skatinimo sąlygas, premijos skyrimas tampa teisine darbdavio pareiga. Ieškovei mokėto priedo negalima sutapatinti su prašoma priteisti premija.
6. Teismas neteisingai nustatė ieškovės patirtos neturtinės žalos dydį. Atsakovas ieškovės interesus ignoravo nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio. Pateiktoje ligos istorijoje užfiksuoti negalavimai, kilę dėl įtemptų darbo santykių su darbdaviu. Ieškovė gydėsi psichikos sveikatos centre. Atsakovas nepateikė duomenų, kad ieškovės sveikata būtų pablogėjusi dar iki darbdavio neteisėtų veiksmų atlikimo. Sveikų darbo sąlygų nesudarymas turėjo tiesioginės įtakos ieškovės susirgimams. Bylos įrodymų pagrindu buvo pakankamas pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 40 000 Lt neturtinės žalos priteisimo.
7. Teismas be teisinio pagrindo priteisė iš ieškovės 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Įrodymai dėl šių išlaidų nebuvo prijungti prie bylos. Atsakovas siekė prisiteisti bylinėjimosi išlaidas ne už atstovavimą byloje, o už kitas teisines paslaugas.

Atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, jog tinkamas darbo sutarties su ieškove nutraukimas DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu būtų tik tuo atveju, jeigu ieškovei būtų nustatyta profesinė liga. Minėta teisės norma nenustato, kad šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama tik esant profesinei ligai. Atsakovas, gavęs ieškovės 2007 m. balandžio 18 d. pranešimą, kad ji negali vykdyti cecho viršininkės pareigų, įvertinęs gydytojų rekomendacijas dėl ieškovės darbo sąlygų, nusprendė, jog ieškovė negali eiti darbo sutartyje numatytų pareigų. Teismas turėjo įvertinti, ar atsakovas pagal ieškovės pateiktas medicinos komisijos išvadas ir jos darbo pobūdį, turėjo pagrindą daryti išvadą apie darbuotojos galimybę eiti darbo sutartyje nustatytas pareigas.
2. Teismas nepagrįstai neįvertino medicininių duomenų, liudytojų paaiškinimų, jog ieškovei toliau dirbant pas atsakovą jos sveikata žymiai pablogėtų, nes dėl ligos ji apskritai negalėtų dirbti darbo pagal atsakovo veiklos specifiką. Teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškovė dėl jos ligos gali dirbti pas atsakovą, turėjo tenkinti atsakovo prašymą skirti ekspertizę.
3. Teismo sprendimo dalis dėl išmokų priteisimo neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir yra prieštaringa. Neaišku, ar ieškovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo priteista papildomai tik 226,19 Lt suma ar po 226,19 Lt už kiekvieną dieną už laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nepagrįstai nustatė atsakovui prievolę sumokėti ieškovei už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi būti mažesnis.
4. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovei priteistinas 523,03 Lt darbo užmokestis ir 38,60 Lt delspinigių už darbuotojos pavadavimą.
5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas ieškovei padarė neturtinę žalą.

Atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ atstovas atsiliepimu į ieškovės V. K. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimo dalį dėl apmokėjimo už viršvalandžius, darbo laiko režimo pažeidimą švenčių dienų išvakarėse ir vienos darbo dienos tikslinės premijos išmokėjimo palikti nepakeistą, o likusią teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad teismas tinkamai nustatė, jog ieškovės reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandžius yra nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad atsakovas turėjo pareigą mokėti ieškovei jos reikalaujamą priteisti premiją. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos sveikata pablogėjo dėl atleidimo iš darbo.

Ieškovė V. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad teismas teisingai nurodė, jog atsakovas, nesant medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvados apie ieškovės negalėjimą eiti darbo sutartyje nustatytų pareigų, neteisėtai atleido ją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsakovui nebuvo suteikta teisė nuspręsti, ar ieškovė gali dirbti, ar ne. Atsakovas byloje neprašė skirti teismo ekspertizės. DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta išmoka nėra kvalifikuotina kaip netesybos. Bylinėjimasis užsitęsė dėl eilės priežasčių, o atsakovas taip pat nesiekė operatyvesnio bylos išnagrinėjimo. Teismas iš esmės sumažino neturtinės žalos dydį, o su tuo ieškovė nesutinka.

Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo teisinio pagrindo. Dėl su neteisėtu atleidimu susijusių išmokų ir kompensacijų

DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad darbo sutartis be išankstinio įspėjimo turi būti nutraukta, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Normoje reglamentuojamas vienas iš įstatyme nurodytų atvejų, kai darbo sutartis nutraukiama dėl nepriklausančių nuo darbo sutarties šalių priežasčių, t. y. ji turi būti nutraukta neatsižvelgiant į sutarties šalių valią. Darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, jeigu atsirado minėtoje normoje numatytas sutarties pasibaigimo pagrindas. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos turinys įgalina teigti, darbdavys turi atleisti darbuotoją normoje nurodytu pagrindu esant dviem aplinkybėms. Pirma, turi būti pateikta medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada. Pagrindu pasibaigti darbo sutarčiai pagal šią DK normą yra ne bet kokios formos informacija apie darbuotojo sveikatos būklę, bet oficialus nustatytos formos dokumentas - medicininė ar nurodytos tarnybos išvada. Kitų subjektų išduoti arba kitokios rūšies dokumentai (raštai, pažymos, informaciniai atsakymai ir pan.) nesudaro pagrindo nutraukti su darbuotoju darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Antra, tokioje išvadoje turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad darbuotojas negali dirbti darbo sutartyje apibrėžto darbo ar eiti darbo sutartyje numatytų pareigų. DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų yra susitarimas dėl darbo funkcijos – tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų. Darbo sutartis DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu turi būti nutraukiama tuo atveju, kai nustatyta tvarka pateiktoje išvadoje aiškiai nurodyta, kad darbuotojas negali dirbti darbo sutartyje numatyto darbo arba eiti joje numatytų pareigų. Jeigu išvadoje tokios nuorodos nėra, darbuotojas pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą iš darbo negali būti atleistas.

Byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas atleido ieškovę nesant įstatyme nurodytos ir nustatyta tvarka pateiktos išvados apie tai, jog ieškovė toliau negali eiti pas atsakovą darbo sutartyje sulygtų pareigų. Priešingai, prieš pat ieškovės atleidimą jos medicininėje kortelėje buvo padarytas VšĮ Šeškinės poliklinikos Medicinos komisijos pirmininko pasirašytas ir spaudu patvirtintas įrašas apie tai, kad ieškovei dirbti pas atsakovą cecho viršininke leidžiama, tik nerekomenduojamas kontaktas su dulkėmis (t. 1, b. l. 11-13). Tokia medicinos išvada buvo pateikta po to, kai atsakovas davė nurodymą ieškovei pakartotinai pasitikrinti sveikatą ir pristatyti medicinos pažymą dėl galimumo dirbti Rūšiavimo-pakavimo ceche (t. 1,  b. l. 39). Be to, prieš ieškovės atleidimą Profesinės ligos tyrimo komisijos sudarytame ieškovės profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte (akto II dalis surašyta 2007-03-26  - t. 3, b. l. 47-81) buvo nurodyta, kad ieškovei profesinė liga nepatvirtinta (profesinio susirgimo diagnozė nenustatyta). Tokios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinti, kad atsakovas neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės spręsti klausimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo ir  nutraukti su ieškove darbo sutartį atsakovo 2007 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. K-119 nurodytu sutarties pasibaigimo teisiniu pagrindu. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovės 2007 m. balandžio 18 d. pranešimo darbdaviui, kuriame ji, atsižvelgdama į gydytojų rekomendacijas vengti kontakto su dulkėmis, prašė sudaryti galimybę dalį darbo dienos praleisti atskiroje patalpoje ir aprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis (t. 1, b. l. 43), turinys sudarė ar galėjo sudaryti kokias nors darbdavio vienašalius veiksmus nutraukiant darbo sutartį byloje ginčijamu pagrindu pateisinančias sąlygas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingu bylos įrodymų įvertinimu ir tinkamu darbo teisės normų aiškinimu paremtą išvadą, jog atsakovas be teisėto pagrindo nutraukė su ieškove darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, bylos aplinkybės leido teismui pagrįstai taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytas nuostatas, konstatuojant, kad ieškovės darbo sutartis su atsakovu nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, taip pat priteisti ieškovės naudai papildomą trijų mėnesių darbo užmokesčių dydžio išeitinę pašalpą (pagal ieškovės darbo stažą atsakovo įmonėje - iki pašalpos dydžio, numatyto DK 140 str. 1 d. 5 punkte, į ją įskaičius DK 140 str. 2 d. numatyto dydžio išmoką, kuri buvo ieškovei išmokėta atleidžiant iš darbo) ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką šioje teisės normoje nustatytomis tokių išmokų priteisimo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose ir rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas priverstinės pravaikštos pradžios laikas (ne 2007 m. balandžio 20 d., bet 1997 m. balandžio 20 d.). Šią aplinkybę teisėjų kolegija įvertina kaip rašybos klaidą, todėl ištaisydama tokią klaidą atitinkamai patikslina sprendimo rezoliucinės dalies tekstą dėl priverstinės pravaikštos pradžios momento. Atsakovo apeliaciniame skunde keliami klausimai, kuo gi remdamasis teismas priteisė ieškovei 139 559,23 Lt darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Iš sprendimo turinio matyti, kad ieškovei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (nuo 2007-04-20 iki 2009-09-30) priteistas remiantis atsakovo pateikta buhalterine pažyma apie ieškovės vidutinį vienos dienos atlyginimą atleidimo iš darbo momentu – 226,19 Lt (t. 4, b. l. 183) ir ieškovės apskaičiuotu priverstinės pravaikštos laikotarpio dienų skaičiumi (607 dienos nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2009-09-16 – t. 7, b. l. 60), kurį teismas pakoregavo pagal pravaikštos dienų trukmę sprendimo priėmimo dienai. Neabejotina, kad minėtoje atsakovo buhalterinėje pažymoje yra nurodytas apskaičiuotas ieškovės vidutinis vienos darbo dienos užmokestis, kuris atleidimo iš darbo momentu sudarė 226,19 Lt sumą, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo iki šio sprendimo įsiteisėjimo turi būti aiškinama kaip vidutinio darbo užmokesčio priteisimas, skaičiuojant po 226,19 Lt sumą  už kiekvieną darbo dieną per laikotarpį nuo 2009-10-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (DK 204 str. 1 d., Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojų ir valstybės tarnautojų vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.2 p.). Atmestini atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kuriais reiškiamos abejonės, ar pagrįstai ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis į ateitį iki teismo sprendimo įsigaliojimo, kadangi tokia darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmė nustatyta DK 297 straipsnio 4 dalyje. Sutikti su apelianto motyvu, jog priteisdamas vidutinį darbo užmokestį iki sprendimo įsiteisėjimo teismas suvaržė atsakovo teisę į apeliaciją, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovo skundo teiginiu, jog vienu kartu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, ir išeitinės pašalpos priteisimas daro teismo sprendimą prieštaringu. DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad tais atvejais, kuomet darbuotojas į pirmesnį darbą nėra grąžinamas, teismas, priimdamas sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, turi priteisti darbuotojui tiek DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, tiek ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 297 straipsnio normos, reglamentuojančios teisinių padarinių pripažinus atleidimą iš darbo nepagrįstu ir/ar neteisėtų taikymą yra imperatyvaus turinio. Tokia įstatymo leidėjo pozicija paaiškinama siekiu įstatymiškai sudaryti papildomas garantijas darbuotojams, kurių darbo teisiniai santykiai yra nutrūkę, maksimaliai apsaugoti tokio darbuotojo teisinius interesus. Esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui,  priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinamas nei atsakovo apeliaciniame skunde paminėtais, nei kitais pagrindais. Aplinkybių dėl galimo ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nepagrįsto bylos proceso eigos vilkinimo, dėl kurių galėtų būti taikomos procesinio poveikio priemonės, nenustatyta.

Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų iki darbo sutarties su ieškove nutraukimo

Atsakovo 2004 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 9 „Dėl bendrovės darbuotojų, dirbančių ne pamainomis, darbo laiko“ buvo nustatytas toks darbo laiko režimas: darbo pradžia – 8 val., darbo pabaiga – 16 val. 45 min., pietų pertrauka – nuo 12 val. iki 12 val. 45 min., taip pat penkių minučių pertraukėlės darbo metu – 9 val. 20 min. ir 16 val. (t. 3, b. l. 98). Iš esmės toks pat darbo ir poilsio laiko režimas buvo nustatytas ir 2006-02-28 patvirtintoje kolektyvinėje sutartyje (t. 4, b. l. 184-195). Ieškovės teigimu, darbo pas atsakovą metu jai nuolat tekdavo dirbti virš nustatytos darbo laiko trukmės, tačiau darbdavys jos viršvalandinio darbo nefiksavo ir už dirbtus  viršvalandžius nemokėjo. 2008-07-11 papildytame ieškinio pareiškime ieškovė nurodė, kad viršvalandžių dirbimo faktą bei trukmę gali patvirtinti jos dalykiniai (darbinio pobūdžio) elektroniniai laiškai, siųsti kitiems įmonės darbuotojams ir atsakovo pagrindinės įmonės Danijoje kontaktiniams asmenims, liudytojos J. D. parodymai, pas atsakovą naudota darbuotojų atėjimą į darbą ir išėjimą iš jo fiksuojanti programa „PR Master 4.1“, taip pat duomenys apsaugos tarnybos pildomame atsakovo teritorijos apsaugos žurnale. Pirmosios instancijos teismas laikė neįrodytomis ieškovės nurodytas aplinkybes dėl viršvalandinio darbo vykdant darbdavio nurodymus fakto. Su šia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Viršvalandinis darbas yra darbas, dirbamas virš nustatytos darbo laiko trukmės (DK 150 str. 1 d.). Darbuotojo dirbamas darbas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę teisiškai pripažįstamas viršvalandiniu darbu, jeigu jis yra atliekamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Kadangi viršvalandžiai yra normalios darbo laiko trukmės išimtis, jie paprastai yra draudžiami ir gali būti darbdavio reikalavimu atliekami tik išimtiniais atvejais, kurie numatyti DK 151 straipsnyje (DK 150 str. 2 d.). Dirbti viršvalandinius darbus darbdavys (jo atstovas) gali skirti savo įsakymu (nurodymu). Tam, kad darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, pakanka, kad nurodymą dirbti darbuotojo tiesioginis viršininkas duotų net ir žodžiu arba toks darbas būtų dirbamas su jo žinia ir leidimu. Darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (DK 147 str. 6 d.). Juose turi būti atitinkamai žymima ir viršvalandinio darbo trukmė bei kiti nukrypimo nuo nustatyto  įprastinio (normalaus) darbo laiko režimo atvejai. Iš byloje esančių darbo laiko apskaitos dokumentų (darbo laiko apskaitos žiniaraščių) matyti, kad atsakovo atskirų darbuotojų ar jų grupių dirbto viršvalandinio darbo atvejai yra atitinkamai pažymėti, tačiau nėra žymų, kad viršvalandinį darbą būtų dirbusi ir ieškovė.  Atsakovas pateikė duomenis, kad viršvalandiniai darbai, kuriuos, esant gamybiniam būtinumui, reikėdavo dirbti pamaininių darbuotojų grupėms arba atskiriems darbuotojams, buvo kiekvienu konkrečiu atveju įforminami darbdavio įsakymais arba virš normalios darbo laiko trukmės buvo dirbama darbdavio leidimu pagal darbuotojų prašymus (pageidaujant papildomai užsidirbti), suderinus su darbdaviu (t. 6, b. l. 154-200, t. 7, b. l. 3-26, 31-54). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad darbo įstatymų laikymosi kontrolę vykdančios institucijos pas atsakovą nerado pažeidimų, susijusių su darbo laiko režimo teisiniu reguliavimu. Kaip jau minėta, viršvalandiniu pripažįstamas ne tik darbdavio įsakymu (nurodymu) dirbamas ilgesnės trukmės darbas, bet ir toks darbas, kai darbuotojas darbo funkcijas virš nustatytos darbo laiko normos vykdo su tiesioginio viršininko žinia ir jo leidimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, konstatuodamas, kad nėra įrodyta, jog leidimą (sutikimą) ieškovei vykdyti darbo sutartimi sulygtas funkcijas virš nustatytos darbo laiko trukmės būtų davusi ieškovės tiesioginė viršininkė. Byloje yra ieškovės buvusios tiesioginės vadovės gamybos cecho viršininkės A. S. 2007 m. vasario 2 d. pranešimas Profesinės ligos tyrimo komisijai, kuriame, be kita ko, ji nurodo, kad dėl viršvalandinio darbo jai pavaldi rūšiavimo-pakavimo cecho viršininkė V. K. (ieškovė) turėjo gauti iš jos leidimą, tačiau tuo reikalu niekada nesikreipė; pastebėjusi V. K. darbo vietoje ne darbo laiku, šiai sakydavo eiti į namus (t. 3, b. l. 59). Tokias aplinkybes liudytoja apklausta A. S. patvirtino ir teisme (t. 6, b. l. 252-253).  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad darbuotojo buvimo darbe viršijant darbo laiko trukmę faktas, nors galimai ir susijęs su darbo funkcijų atlikimu, pats savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi ne pagal darbovietėje nustatytą tvarką, todėl tokiu atveju neatsiranda ir darbdavio pareiga apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą. Ieškovės pateikta informacija dėl jos siųstų darbinio pobūdžio elektroninių laiškų kitiems įmonės ar įmonių grupės darbuotojams išsiuntimo laiko (lyginant laiškų išsiuntimo laiką su atsakovo nustatytu darbuotojų laikininkų darbo laiko režimu), pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinta kaip netinkama įrodinėjimo priemonė faktinių duomenų, sudarančių įrodinėjimo dalyko turinį, pakankamumo, įrodymų sąsajumo, jų vertės reikšmingumo aspektais.  Aplinkybės dėl ieškovės elektroninio susirašinėjimo iliustruoja tik galimą ieškovės buvimą darbo vietoje ne nustatytu darbo laiku (pavyzdžiui, po nustatyto darbo dienos pabaigos laiko), tačiau neduoda pagrindo daryti išvadą, jog tuo laiku ieškovei buvo darbdavio pavesta (nurodyta) dirbti viršvalandžius, ar kad ieškovė dirbo viršvalandžius su darbdavio (jo atstovo) žinia ir leidimu. Ieškovės apeliaciniame skunde paminėtų liudytojų J. D. ir J. D. paaiškinimų teisme turinys (t. 6, b. l. 144-146) leidžia manyti, kad liudytojos subjektyviai suvokė ir vertino ieškovės buvimą darbe virš nustatytos darbo laiko trukmės kaip viršvalandinį darbą, tačiau šių paaiškinimų turinys neleidžia daryti išvados, kad toks ieškovės buvimas darbovietėje reiškė jos viršvalandinį darbą darbdavio nurodymu ar jo leidimu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nėra pagrindo taikyti teisės doktrinoje vadinamąją contra spoliatorem prezumpciją. Byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti byloje kai kurių ieškovės nurodytų duomenų, galėjusių turėti įrodomosios reikšmės (išrašo iš kompiuterinės programos „PR Master 4.1“, darbų saugos tarnybos pildomų registracijos žurnalų), todėl negalima teigti, kad atsakovas sąmoningai nepateikė į bylą jam nepalankių įrodymų (t. 4, b. l. 109, t. 5, b. l. 138 ir t. 6, b. l. 103). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su  kitais argumentais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nusprendė aplinkybes dėl ieškovės viršvalandinio darbo laikyti neįrodytomis, ir tuo pagrindu atmetė ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą bei delspinigių už pavėluotą tokio užmokesčio sumokėjimą priteisimo. Analogišku įrodymų turinio vertinimu pirmosios instancijos teismas grindė ir tuos motyvus, kuriais atmestas ieškovės reikalavimas priteisti darbo užmokestį už darbą šventės dieną (2005-06-24) ir su tuo susijusius delspinigius. Šiuos teismo motyvus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais, su jais visiškai sutinka, todėl juos kartoti nėra prasmės.

Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus sutrumpintą darbo laiką dirbančius darbuotojus (DK 153 str. 1 d.). Darbo laikas tokiu atveju trumpinamas visiems darbuotojams, kurie pagal nustatytą darbo laiko režimą turi dirbti kalendorinę dieną, einančią prieš švenčių dieną, nepriklausomai nuo darbo savaitės trukmės (5 ar 6 darbo dienų), taip pat nepriklausomai nuo to, ar  jie turi dirbti tą švenčių dieną. Ieškovei buvo nustatytas penkių darbo dienų per savaitę 8 valandų trukmės per dieną darbo režimas. Tokiu būdu, jos darbo trukmė švenčių dienų išvakarėse turėjo būti sutrumpinta iki 7 valandų. Ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyta, kad darbdavys šią įstatymo nuostatą jos atžvilgiu pažeidinėjo, nes byloje esantys darbo laiko apskaitos dokumentai patvirtina, kad pas atsakovą švenčių išvakarėse buvo dirbama kaip įprastą darbo dieną - po 8 valandas. Ieškovė pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2004-04-30 iki 2006-10-31 ji dirbo 11 dienų, kurios buvo prieššventinės, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo pažymėtas arba 8 valandų darbo laikas (trys atvejai) arba juose yra padaryti akivaizdūs ieškovės darbo laiko trukmės ištaisymai iš 8 valandų į 7 valandas darbo laiko (aštuoni atvejai). Ieškovės teigimu, DK 153 straipsnio 1 dalies dėl sutrumpintos darbo laiko trukmės pažeidimų pasekmės yra tokios, kad už papildomai dirbtą valandą švenčių dienų išvakarėse turi būti apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Kaip jau nurodyta, darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (DK 147 straipsnio 6 d., Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 78). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės viršvalandinio darbo fakto buvimo ar nebuvimo, iš pagrindų rėmėsi žymėjimais darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, juose fiksuotus duomenis vertindamas kaip itin reikšmingus rašytinius įrodymus. Tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovės darbo laikas švenčių dienų išvakarėse fiksuojamas arba 8 valandų trukmės (2004-04-30, 2004-06-23) arba žiniaraščiuose yra akivaizdūs darbo laiko trukmės prieššventinėmis dienomis ištaisymai į skaičių „7“ (2004-07-05, 2005-02-15, 2005-06-23, 2005-07-05, 2005-10-29, 2006-02-15, 2006-03-10, 2006-07-05, 2006-10-31). Net ir be specialių priemonių gana aiškiai vizualiai matyti, kad žiniaraščiuose skaičius „7“ įrašytas vietoje anksčiau buvusio įrašyto skaičiaus „8“.

CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus visapusiškai, atsižvelgiant į konkrečios bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu gali nereikšti jam pretenzijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005). Nagrinėjamoje byloje į nurodytą įrodymų vertinimo specifiką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, nes visiškai neaptarė atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovės darbo laiko trukmės švenčių dienų išvakarėse fiksavimo (žymėjimo). Nurodyti darbo laiko trukmės ištaisymai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose niekaip neaptarti, todėl nepaneigta ieškovės nurodyta aplinkybė, kad įrašai darbo laiko apskaitos dokumentuose galėjo būti koreguojami jau iškilus šiam teisminiam ginčui. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta, kad aplinkybes dėl to, jog pas atsakovą švenčių dienų išvakarėse paprastai buvo dirbama kaip įprastą darbo dieną – po 8 valandas, darbo laiko trukmės netrumpinant, pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojos J. D., J. D.. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai nėra paneigti. Tokiu būdu, ieškovės darbas virš įstatyme nustatytos darbo dienos trukmės švenčių dienų išvakarėse pripažįstamas kaip viršvalandinis, už kurį turi būti apmokama taikant įstatyme nurodytą darbo užmokesčio dydį (DK 193 str.) arba lokaliniuose teisės aktuose nurodyto dydžio darbo užmokestis, jei jis didesnis už nustatytą įstatyme. Atsakovo 2000 m. vasario 28 d. įsakyme Nr. 16C buvo numatyta darbuotojams laikininkams už viršvalandžius mokėti dvigubą vidutinį valandinį atlygį už faktiškai atidirbtą laiką (t. 7, b. l. 29). Toks apmokėjimo už viršvalandžius dydis buvo numatytas ir 2006-02-28 kolektyvinės sutarties 4.10.1 punkte (ši punkto redakcija galiojo iki 2007-01-01 – žr. t. 4, b. l. 191 ir 195). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 548,15 Lt darbo užmokestį už viršvalandinį darbo laiką švenčių dienų išvakarėse ir 180,68 Lt delspinigių už pavėluotą šio darbo užmokesčio sumokėjimą (DK 207 str. 1 d.) buvo atmestas nepagrįstai ir šį reikalavimą tenkina, atitinkamai padidindama pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteistą pinigų sumą.

  Ieškovė nurodė, kad atsakovas be pagrindo nemokėjo jai kolektyvinės sutarties priedo Nr. 2 „UAB „LA-NIKA Baltic Ltd.“ darbuotojų premijavimo nuostatai“ 4.3 punkte numatytos tikslinės vienos dienos darbo užmokesčio dydžio premijos (t. 4, b. l. 201). Sprendimą atmesti ieškovės reikalavimą dėl tokios premijos priteisimo pirmosios instancijos grindė nuostata, kad minėtame lokalinio teisės akto punkte numatytos premijos išmokėjimas yra darbdavio diskrecijos teisė, bet ne pareiga. Be to, ieškovei, kuriai buvo taikoma laikinė darbo apmokėjimo sistema, nuolat buvo išmokamas priedas prie darbo užmokesčio, kuris taip pat priskirtinas premijai, numatytai kolektyvinės sutarties priedo Nr. 2 4.4 punkte, todėl darbo santykiams taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas čia nebuvo pažeistas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Kad premijos, numatytos aukščiau minėtame premijavimo nuostatų 4.3 punkte, skyrimas yra darbdavio teisė, bet ne pareiga, patvirtina pats šio punkto turinys, nes šiame punkte formuluojama, kad gerai ir efektyviai dirbusiems darbuotojams gali būti skiriama tikslinė premija. Taigi, premijos skyrimas kiekvienu konkrečiu atveju yra darbdavio sprendimo teisės dalykas. Nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad nustačius tokią papildomą darbuotojų skatinimo priemonę jos sąlygų taikymas neišlieka darbdavio teise, bet tampa jo pareiga (DK 233 str. nuostatos). Negalima sutikti ir su ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybe, kad darbdavys nė karto jai nemokėjo premijavimo nuostatų 4.3 punkte numatytos tikslinės premijos. Sprendžiant iš įrašų ieškovės V. K. atsiskaitymo lapelyje už 2006 m. birželio mėnesį, jai tokio pobūdžio premija buvo išmokėta (t. 5, b. l. 87). Ieškovės reikalavimas dėl premijos ir su tuo susijusių delspinigių priteisimo atmestas pagrįstai.

Teismas priteisė ieškovei darbo užmokestį už darbuotojos pavadavimą, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog kito darbuotojo laikino pavadavimo metu ieškovei būtų sumažinta jos tiesioginių darbo funkcijų apimtis (mastas). DK 197 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai yra padidinamas darbuotojo darbo mastas, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Suprantama, kad tais atvejais, kai darbuotojui pavedama papildomai atlikti laikinai nesančio kito darbuotojo darbo funkcijas (eiti jo pareigas), t. y. kai darbuotojui pavedama atlikti papildomą darbą, nesulygtą darbo sutartimi, jo atliekamo darbo apimtis padidėja, todėl jam už tokį darbo apimties padidėjimą turi būti sumokama daugiau. Kadangi kitą darbuotoją ieškovė pavadavo esant tokiai pačiai tiesioginių darbo funkcijų atlikimo apimčiai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti atlyginimą už kito darbuotojo pavadavimo laiką bei su tuo susijusius delspinigius. Atsakovo apeliacinio skundo argumentais šios sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas.

Dėl neturtinės žalos ir jos atlyginimo dydžio

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Vadovaujantis CK nuostatomis neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojui nesudaromos sąlygos tinkamai atlikti savo pareigas, kai neužtikrinama saugi ir sveika jo darbo aplinka, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, kai paskleidžiama neatitinkanti tikrovės informacija apie jo darbines savybes ir kt. Baigtinio sąrašo aplinkybių, kurioms esant darbo sutarties šalims gali atsirasti pareiga atlyginti neturtinę žalą, nėra. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, jog darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų,  sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo nesant tam pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstyta darbo teisinių santykių specifika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovei stiprius dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, nesaugumą dėl savo ir savo šeimos ateities. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įrodyta, kad neturtinė žala ieškovei neabejotinai buvo padaryta – dėl abejingumo jos interesams, poreikių ignoravimo, po to sekusio neteisėto atleidimo ieškovė patyrė dvasinę įtampą ir išgyvenimus, neigiamus emocinius jausmus ir nepatogumus, nuoskaudą, veiklos prognozių ir pragyvenimo užtikrinimo galimybių sumažėjimą, nevilties, netikrumo jausmus (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Byloje yra nustatytos ir pagrįstai konstatuotos aplinkybės dėl ieškovei padarytos neturtinės žalos fakto.

Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus; kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Teismo sprendime turi būti pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms sprendžiant apie kuo teisingesnį piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydžio įvertino ir tą aplinkybę, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės sveikatos sutrikimų ir darbdavio veiksmų, susijusių su siekimu nutraukti darbo santykius su ieškove. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia teismo išvada. Iki darbo sutarties pas atsakovą pasibaigimo ieškovei buvo diagnozuoti jos sveikatos patologiją (liguistumą) lėmę veiksniai, kurių priežastiniu ryšiu negalima susieti su kokiais nors konkrečiais darbdavio neteisėtais veiksmais ar neteisėtu neveikimu jo ir ieškovės darbiniuose santykiuose. Ieškovės apeliaciniame skunde paminėta jos ligos istorijoje tam tikru laikotarpiu užfiksuota informacija dėl ieškovės sveikatos sutrikimų kilmės iš esmės grindžiama anamnezės duomenimis (ligos istorijoje įrašomais paciento nusiskundimais ir jo subjektyviais vertinimais dėl galimų sveikatos sutrikimo priežasčių), tačiau objektyvių duomenų ir medicininių diagnozių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ieškovės sveikatos sutrikimai būtų priežastiniu ryšiu nulemti ar didžiąja dalimi sąlygoti darbdavio neteisėtų veiksmų ar neveikimo, buvimo fakto negalima konstatuoti. Byloje pakanka duomenų, kurie pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, jog ieškovė turėjo ir tebeturi sveikatos problemų, kurioms įtaką darė kitos įvairios priežastys, nesusijusios priežastiniu ryšiu su darbdaviu tiek prieš nutraukiant su ieškove darbo  santykius, tiek atleidžiant ją iš darbo, tiek po atleidimo. Be to, teismas teisingai pastebėjo, kad nepakanka objektyvaus turinio įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog neteisėtas atleidimas iš darbo būtų lėmęs ieškovės sveikatos sutrikimų pagilėjimą, jos negalavimų paūmėjimą, būsenos liguistumo sustiprėjimą. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad ieškovės sveikatos pablogėjimą lėmė būtent neteisėti atsakovo veiksmai. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės pablogėjusios sveikatos nebuvimo. Kompleksiškai ištyręs ir įvertinęs neturtinės žalos ieškovei padarymo aplinkybes ir jas lėmusias priežastis, taip pat galimą žalos dydį sąlygojančius kriterijus, pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą ir adekvatų ieškovei priteistinos neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinusi teisminius precedentus panašiose bylose, taip pat šioje  byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, turinčias reikšmingą įtaką nustatant neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovei iš atsakovo priteistas 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad apginant pažeistas darbo teises, ieškovei tenka svari turtinio (piniginio) pobūdžio satisfakcija. Teisėjų kolegija vertina, kad tiek faktiniai bylos duomenys, tiek skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies dėl neturtinės žalos fakto ir jos dydžio nustatymo turinys, tiek apeliacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teisės taikymo praktikos šios kategorijos bylose, todėl nustatė netinkamą ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nei ieškovės, nei atsakovo apeliacinių skundų motyvai neduoda pagrindo naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ieškovei fakto ir žalos dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė pateikė 3 100 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, apmokėjimą patvirtinantį kvitą. Šia nutartimi iš dalies patenkinant ieškovės apeliacinį skundą, jai priteistina dalis turėtų bylinėjimosi išlaidų. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju teisingas ir protingas yra 2 000 Lt dydžio ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimas.

Bylose dėl reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, ieškovai (darbuotojai) atleisti nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Šia nutartimi ieškovei papildomai priteisiama 728,83 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų, todėl nuo šios sumos apskaičiuotas žyminis mokestis turi būti priteisiamas iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.). 

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovui dalį turėtų advokato pagalbos išlaidų. Pateikti byloje dokumentai rodo, kad ankstesnis atsakovo atstovas (advokatas A. Š.) buvo sudaręs su atsakovu teisinių paslaugų teikimo sutartį, o iškėlus teisme bylą pagal ieškovės ieškinį – papildomai sudarė atsakovo teisinio atstovavimo šios bylos procese sutartį (t. 1, b. l. 54). Byloje pateikti advokato teisinės pagalbos išlaidų ir jų apmokėjimo dokumentai (t. 6, b. l. 36-52) apima ir advokato teisinių paslaugų teikimo laikotarpį šios bylos nagrinėjimo procese, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo teiginiu, jog visos šios išlaidos buvo patirtos ne už atsakovo atstovavimą šioje byloje, o už kažkokias kitas teisines paslaugas. Laikyti advokato teisinės pagalbos išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus nepateiktais į bylą ir nevertintinais dokumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės V. K. ieškinio reikalavimas priteisti 548,15 Lt darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, dirbtą švenčių dienų išvakarėse, ir 180,68 Lt delspinigių už pavėluotą užmokesčio sumokėjimą. Šį reikalavimą patenkinti, todėl ieškovei V. K. iš atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ priteistą nesumokėtą darbo užmokestį padidinti iki 1 071,18 Lt (iki vieno tūkstančio septyniasdešimt vieno lito ir 18 centų) sumos, o priteistus delspinigius – iki 219,28 Lt (iki dviejų šimtų devyniolikos litų ir 28 centų) sumos. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, bet ją patikslinti dėl priverstinės pravaikštos laiko pradžios momento, nurodant, kad ieškovei V. K. yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos  - 2009 m. rugsėjo 30 d. – iš viso 139 559,23 Lt, o nuo 2009 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo jai priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant ieškovės vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio dydį, sudarantį 226,19 Lt sumą.

Priteisti ieškovei V. K. iš atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ 2 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „LA-NIKA BALTIC Ltd.“ į valstybės biudžetą 21,86 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                                    Konstantinas Gurinas

      Marytė Mitkuvienė

      Gintaras Pečiulis