Administracinė byla Nr. A-561-520/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01361-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 iki 2018 metų (iki skundo pateikimo) Alytaus PN pareiškėjui neišduoda jam priklausančių higienos priemonių – dantų pastos ir šepetėlio, skutimosi peiliukų, muilo, skalbimo miltelių, žirklių nagams kirpti bei tualetinio popieriaus. Dėl areštuotos sąskaitos higienos prekių įsigyti pats pareiškėjas negalėjo. Pareiškėjas prašymus išduoti minėtas higienos priemones rašė nuo 2014 metų, tačiau Alytaus PN į juos nereagavo, nurodė, kad higienos priemonės pareiškėjui nepriklauso, nes jis yra nuteistasis. Pareiškėjui būnant Alytaus PN kamerų tipo patalpose visą mėnesį jam reikėjo naudotis tuo pačiu skutimosi peiliuku, dėl to pareiškėjas susipjaustė veidą. Vietoje tualetinio popieriaus pareiškėjas turėjo naudoti laikraščius ir žurnalus, dėl to gėdijosi prieš kitus nuteistuosius, o pastarieji iš pareiškėjo tyčiodavosi. Pareiškėjas kentė didelius skausmus dėl įaugusių nagų. Dėl tokių Alytaus PN veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, jautėsi diskriminuojamas, buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė depresiją.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Alytaus PN nurodė, kad bausmę įstaigoje pareiškėjas atliko nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2018 m. liepos 2 d., todėl prašė pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą 2010 m. kovo 30 d. – 2015 m. liepos 2 d. laikotarpiu taikyti ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmesti.
5. Dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjui Alytaus PN pažymėjo, jog iki 2017 m. sausio 1 d. teisės aktai nenustatė, kad nuteistiesiems turi būti išduodama dantų pasta, šepetėlis, dezodorantas ir skutimosi peiliukai. Muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodami visą jo buvimo Alytaus PN laikotarpį. 2017 ir 2018 metais pareiškėjui higienos priemonės nebuvo išduotos, nes jis nepateikė tokių prašymų. Pareiškėjas buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, jam taip pat buvo mokamos Socialinės paramos fondo išmokos, todėl jis turėjo galimybę apsipirkti įstaigos parduotuvėje.
6. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo (ne)veikimo ir kilusių pasekmių, todėl nėra pagrindo atlyginti žalą.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d., kitą skundo dalį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nurodė, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2018 m. liepos 2 d., atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, jis turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. liepos 2 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, o atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendžiant neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2015 m. liepos 2 d., atlyginimo klausimą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2015 m. liepos 2 d., atlyginimo priteisimo.
9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus 2015 m. liepos 3 d. – 2018 m. liepos 2 d. laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo nustatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Pagal Aprūpinimo normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos nustatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.
10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 ir 5 punktai, be kita ko, nustato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis). Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
11. Pasisakydamas dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Aprūpinimo normos tiek, kiek jose nenustatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar jas gauti kitaip, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, įskaitant pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi su asmens orumu suderinamomis sąlygomis.
12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo normos nenustatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų, todėl pripažino, jog nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. atsakovas veikė neteisėtai.
13. Įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodamas tualetinis popierius bei muilas, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo šiais paaiškinimais netikėti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN dėl tualetinio popieriaus ar muilo trūkumo, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokių konkrečiai priemonių negavo, todėl pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
14. Vertindamas aplinkybes dėl higienos priemonių išdavimo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 2 d., pirmosios instancijos teismas vadovavosi Aprašo 5 ir 13 punktais bei darė išvadą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas nepateikė prašymų išduoti asmens higienos priemones bei buvo laikomas mokiu. Nenustatęs neteisėtų Alytaus PN veiksmų, pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį taip pat atmetė.
15. Spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog pareiškėjas į atsakovą dėl higienos priemonių išdavimo ginčo laikotarpiu nesikreipė. Nors pareiškėjas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į pareigūnus, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas laikė pagrindu abejoti pareiškėjo skundo argumentais apie didelio masto psichologines kančias, išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, kuriuos galbūt sukėlė atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Nors pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo (nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neišduotų higienos priemonių) pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas jį būtų aprūpinęs šiomis priemonėmis, vis dėlto pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog šie neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Todėl pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
III.
16. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas nurodo, kad niekas pareiškėjui būnant Alytaus PN jo neinformavo apie jo teises ir šių teisių pažeidimus. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 2 ir 3 straipsnio pažeidimams negali būti taikoma senatis. Pareiškėjas prašo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika dėl skirtingo asmens higienos reikmenų išdavimo teisinio reguliavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems. Pasak pareiškėjo, teismas privalo vadovautis Europos teisės aktais bei Konvencija, nes daugelis Lietuvos Respublikos teisės aktų prieštarauja Konvencijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nepagrindė jos dydžio, nenurodė, kaip konkrečiai ji pasireiškė, nors privalėjo tinkamai įrodyti visas aplinkybes. Alytaus PN atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pateikti išaiškinimai nagrinėjamam atvejui netaikytini, nes skiriasi administracinių bylų aplinkybės – pareiškėjas Alytaus PN neteikė prašymų išduoti asmens higienos reikmenis. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Alytaus PN taip pat pažymi, jog pažeistos pareiškėjo teisės gali būti apgintos ir nepriteisiant jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo A. B. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Alytaus PN pareiškėjo neaprūpino asmens higienos priemonėmis, patenkintas iš dalies, pagrįstumas ir teisėtumas.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Alytaus PN nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpindami pareiškėjo asmens higienos priemonėmis, pažeidė Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimus, tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Alytaus PN neteisėtu neveikimu 2010 m. kovo 30 d. – 2015 m. liepos 2 d. laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
22. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad kalėdamas Alytaus PN jis nebuvo informuotas apie savo teises ir tai, kad jos buvo pažeistos, taip pat tuo, kad Konvencijos 2 ir 3 straipsnių pažeidimams senatis netaikoma. Pasak pareiškėjo, nagrinėjant jo skundą turėjo būti remiamasi Europos teisės aktais bei Konvencija. Pareiškėjas taip pat prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika. Taigi pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimams neturėjo būti taikomas senaties terminas, o už 2015 m. liepos 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu nustatytus jo teisių pažeidimus jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
25. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
26. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).
27. Priešingai nei teigia pareiškėjas, EŽTT taip pat pripažįsta, jog nacionalinėje teisėje nustatyta senatis savaime nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), nacionalinėje teisėje gali būti nustatytas senaties institutas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. liepos 2 d. (b. l. 6), nors, kaip minėta, prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2018 m. liepos 2 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Alytaus PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.
29. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
30. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jo neinformavo apie jo teises bei jų pažeidimą, jis taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų pataisos įstaigoje metu. Pažymėtina, kad tuo momentu pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, tačiau turėjo suvokti patį žalos faktą.
31. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant teisės aktus, reglamentuojančius pataisos įstaigose laikomų asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Be to, skundą teismui pareiškėjas parengė ir išsiuntė iš Alytaus PN, todėl jo argumentai, kad būdamas šioje įstaigoje jis nežinojo savo teisių ir negalėjo žinoti apie jų pažeidimą, atmestini.
32. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą pasibaigus ieškinio senaties terminui dėl dalies skunde išdėstytų reikalavimų ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Alytaus PN neveikimo 2010 m. kovo 30 d. – 2015 m. liepos 2 d. laikotarpiu, atlyginimo, ir atmetė šią pareiškėjo skundo dalį. Pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN jis patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, depresiją.
33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad už 2015 m. liepos 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu Alytaus PN nustatytus pažeidimus pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad EŽTT 2012 m. liepos 9 d. sprendime byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) konstatavo, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, jos tai, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. EŽTT vertinimu, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, įskaitant Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, nustatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip jų gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog minėti EŽTT išaiškinimai yra reikšmingi ir sprendžiant dėl nuteistųjų teisių pažeidimo, todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgiant į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Aprūpinimo normos tiek, kiek jose nenustatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemonių – dantų pastos, dantų šepetuko bei skutimosi peiliukų, neatitinka Konvencijos nuostatų.
35. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, kuriame nebuvo įtvirtinta, kad nuteistieji yra aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., kai nauja redakcija buvo išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.
36. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė išvadą, kad nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neišduodami pareiškėjui asmens higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) Alytaus PN pažeidė Konvencijos nuostatas, tačiau konstatavo, jog pareiškėjo dėl minėto jo teisių pažeidimo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl jos atlyginimo pinigine išraiška.
37. Pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengė minimalias ribas ir pareiškėjui sukėlė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.
39. Kaip minėta, pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
40. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).
41. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ir teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui turi būti priteista 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
43. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatant, kad pareiškėjui priteistinas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas už tai, kad Alytaus PN 2015 m. liepos 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu pareiškėjui neišdavė asmens higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų), kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimą.
Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad Alytaus pataisos namai 2015 m. liepos 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu pareiškėjui neišdavė asmens higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų).
Kitą skundo dalį atmesti.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė