Administracinė byla Nr. A¹⁴³-642/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01578-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui G. Ž.,

pareiškėjo atstovei S. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas G. Ž. (toliau – pareiškėjas) prašymu (T 1, b. l. 2–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, apeliantas) viršininko 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 10-TE-433 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui G. Ž.“.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu įsakymu jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Teigė, jog tam, kad būtų galima konstatuoti tarnybinio nusižengimo sudėties tikrinamo pareigūno veikoje buvimą, būtina nustatyti visų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų buvimą, t. y. būtina objektyviai bei vienareikšmiškai nustatyti neteisėtos veikos – konkrečiam pareigūnui privalomų vykdyti elgesio taisyklių pažeidimo – faktą bei pareigūno kaltę. Nagrinėjamu atveju tarnybinė atsakomybė jam buvo pritaikyta išsamiai neišanalizavus visų tarnybiniam tyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių bei objektyviai ir vienareikšmiškai nenustačius tarnybinio nusižengimo sudėties jo veikoje buvimo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punkte numatyta, jog policijos įstaigose, kuriose nėra operatyvaus valdymo padalinio, informaciją priima įstaigos vadovo įgaliotas pareigūnas, ją registruoja bei tikrina ar pagal kompetenciją organizuoja informacijos patikrinimą. Loginiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais aiškindamas Taisyklių 14 punkto nuostatą, pareiškėjas padarė išvadą, kad jos adresatas yra pareigūnas, kurį įstaigos vadovas įgaliojo vykdyti budėtojo funkcijas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Tarnybos organizavimo poskyryje budėtojų funkcijas atliko vyresnysis postinis A. K. ir postinis F. Č. (F. Č.), todėl būtent šiems pareigūnams pagal Taisyklių 14 punktą teko pareiga priimti ir registruoti gaunamą informaciją, o prireikus organizuoti neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą. Tuo tarpu jis nurodytą dieną pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pareigūnų budėjimo grafiką buvo paskirtas ne budėtoju, o budinčiu tyrėju, kurio pagrindinė užduotis – prireikus vykdyti neatidėliotiną budėtojų funkcijas vykdančių asmenų priimtos (gautos) informacijos patikrinimą. Pareiškėjo nuomone, 2008 m. rugsėjo 19 d. jis nebuvo Taisyklių 14 punkte įtvirtintos teisės normos adresatas ir neturėjo pareigos priimti ir registruoti informacijos apie eismo įvykio metu nukentėjusią V. K. Tarnybinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nurodė, kad pranešimus iš gydymo įstaigų priima tik rinkdamas informaciją dėl jam paskirto atlikti ikiteisminio tyrimo. Visais kitais atvejais telekomunikacijos priemonėmis teikiamus pranešimus (taip pat ir pranešimus iš gydymo įstaigų) priima ir registruoja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrio pareigūnai, o po to apie tai informuoja budintį tyrėją. Akcentavo, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. informacijos apie V. K. sužalojimą bei nurodymų vykdyti neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą iš budėtojų negavo. Kaip nurodė savo paaiškinime, praktikoje būna atvejų, kai medicinos darbuotojai į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrį paskambina jau paėmę savo iniciatyva atvykusių arba pristatytų į gydymo įstaigą asmenų kraujo mėginius ir paprašo jiems atsiųsti siuntimą, bet nekonkretizuoja su tuo susijusių aplinkybių ir/ar diagnozės. Taip galėjo būti ir V. K. atveju. Nors Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimų knygoje nurodyta, kad apie V. K. sužalojimą     2008 m. rugsėjo 19 d. 20 val. 40 min. buvo pranešta būtent jam, tačiau jis šios informacijos objektyviai negalėjo priimti, kadangi tuo metu buvo išvykęs į tris įskaitinius eismo įvykius (tai patvirtina ir tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikti policijos registruojamų įvykių registro duomenys). Kodėl Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimų knygoje nurodyta, kad informaciją apie V. K. sužalojimą 2008 m. rugsėjo 19 d. 20 val. 40 min. priėmė būtent jis, nurodyti negali. Pareiškėjo teigimu, vien ta aplinkybė, jog jis Centrinėje duomenų bazėje tikrino V. K. asmens duomenis, neįrodo, kad jam buvo perduota informacija apie pastarosios kraujo mėginio ėmimo priežastis bei aplinkybes, t. y. kad žinojo (turėjo žinoti), jog ši pilietė buvo sužalota, ir kad sužalojimas padarytas dėl eismo įvykio. Medicinos darbuotojai dažniausiai pristatytiems arba patiems pasikreipusiems asmenims į gydymo įstaigą paima kraują ir paskambinę paprašo atsiųsti siuntimą-užduotį kraujo tyrimui, nekonkretizuodami paėmimo priežasties, tik pranešdami su perspektyva į priekį, jog visa tikslesnė informacija bus pateikta vėliau, t. y. kartu su diagnoze. Duomenis per Centrinę duomenų bazę galėjo tikrinti tik todėl, kad pasitikslintų vardą, pavardę, gimimo datą arba gyvenamąją vietą, kadangi dažnai informacija iš gydymo įstaigų būna netiksli arba neinformatyvi (netikslus vardas, pavardė, gimimo data, adresas), kuriuos būtina įrašyti į siuntimą-užduotį. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytų ir išanalizuotų faktinių duomenų nepakanka pagrįstai bei vienareikšmiškai teigti, jog Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimų knygos įrašai nėra teisingi, t. y. kad duomenys apie V. K. sužalojimą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo perduoti ne 20 val. 40 min., kaip nurodyta Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimų knygoje, bet prieš 19 val. 10 min. Be to, pareiškėjo manymu, nėra Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnyje įtvirtintos teisės normos adresatas. BPK                 2 straipsnio sukuriamas teisinis santykis, kurio subjektais gali būti tik prokuroras, atsakantis už ikiteisminį tyrimą, jį kontroliuojantis bei jam vadovaujantis, ir ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga, už kurios tinkamą veiklą atsakomybės subjektu gali būti tik įstaigos vadovas, bet ne tyrėjas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, jog tariamas jo nusižengimas buvo įvykdytas netiesiogine tyčia, t. y. teigiama, kad jis suprato savo veikos žalingumą, numatė jos padarinius, nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, tačiau nenurodyta, kuo remiantis nustatyta būtent tokia kaltės forma ir rūšis. Be to, tarnybinio patikrinimo išvadoje nenustatyta, ar 2008 m. rugsėjo 19 d. eismo įvykis, kurio metu nukentėjo pėsčioji V. K., turi nusikalstamos veikos požymių (ir kokios konkrečios nusikalstamos veikos požymių turi), todėl, pareiškėjo nuomone, išsamiai, visapusiškai bei objektyviai neišnagrinėjus visų tyrimui reikšmingų aplinkybių ir vienareikšmiškai nenustačius, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. eismo įvykis, dėl kurio nukentėjo pėsčioji V. K., laikytinas nusikalstama veika, nėra pagrindo teigti, jog jo veika buvo neteisėta, kad tokia veika įvykdyta būtent netiesiogine tyčia ir kad ši tyčinė veika sukėlė neigiamus padarinius.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 11–13) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų visuma yra pakankama konstatuoti, jog 2008 m. rugsėjo 19 d. apie 15.48 val. Vilniuje, Ateities g., prie prekybos centro „Mandarinas“, eismo įvykio metu automobilis partrenkė pėsčiąją V. K. Pastaroji 16 val. 39 min. greitosios medicinos pagalbos brigados buvo nuvežta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur jai nustatyti sužalojimai – krūtinės ląstos sumušimas. Patikrinimo metu negauta duomenų, jog 2008 m. rugsėjo 19 d. vyresnieji postiniai F. Č. ar A. K. priėmė pranešimą iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės apie V. K. sužalojimą eismo įvykio metu, todėl teigti, jog būtent šie policijos pareigūnai, gavę Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimą, jo nustatyta tvarka neužregistravo, nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas, motyvuodamas tuo, jog nurodytu laiku buvo išvykęs į įskaitinius eismo įvykius, neigia 2008 m. rugsėjo 19 d. 20 val. 40 min. pats telefonu priėmęs pranešimą apie eismo įvykio metu sužalotą asmenį, tačiau akivaizdu, kad jau 19 val. 10 min.      (t. y. tuo laiku, kai Centrinėje duomenų bazėje tikrino V. K. asmens duomenis) jam buvo žinoma apie V. K. sužalojimą. Tai patvirtina ir tyrėjo 19 val. 19 min. surašytas siuntimas-užduotis, kuriame jis nurodė V. K. vardą, pavardę, gimimo datą bei gyvenamosios vietos adresą. Informaciją apie eismo įvykį Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės slaugytoja    O. J. telefonu pareiškėjui perdavė prieš 19 val. 10 min., o įrašas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės registracijos žurnale buvo padarytas vėliau, t. y. 20 val. 40 min. Pareiškėjas, gavęs informaciją apie eismo įvykio metu sužalotą žmogų, privalėjo nedelsdamas organizuoti neatidėliotiną šios informacijos patikrinimą (vykti į įvykio vietą, atlikti įvykio vietos, transporto priemonių ir kitų objektų apžiūras) ir, nustačius nusikalstamų veikų požymius, pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas tokiais savo kaltais veiksmais, pasireiškusiais netiesiogine tyčia (suprato savo veikos žalingumą, numatė jos padarinius, nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti), netinkamai atliko savo, kaip ikiteisminio tyrimo tyrėjo, pareigas. Dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo įgyvendinti pagrindiniai policijos ir baudžiamojo proceso uždaviniai – valstybės pareigos ir teisės taikyti sankcijas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui įgyvendinimo užtikrinimas bei nusikalstamų veikų atskleidimas ir tyrimas, ir asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, išvengė atsakomybės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas tarnybinę nuobaudą – papeikimą – paskyrė įvertinęs visas tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, taip pat išaiškinęs, ar tarnybinis nusižengimas padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdį ir dydį, tarnybinio nusižengimo pasekmes ir kt., bei laikydamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos   (toliau – Tvarka) 5 punkto nuostatų. Pažymėjo, kad Tvarkos 5.3 punktas nurodo, jog už tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda negu už tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo ar aplaidumo. Atsakovo nuomone, pareigūnui paskirta tarnybinė nuobauda atitinka jo padarytų pažeidimų pobūdį, pavojingumą, kaltės laipsnį ir nėra pernelyg griežta. Atsižvelgus į padarytų pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, švelniausios tarnybinės nuobaudos skyrimas galėtų padaryti neigiamą įtaką policijos pareigūnų drausmei ir požiūriui į tarnybos pareigas. Skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas)    26 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus ir kitas aplinkybes. Švelniausios tarnybinės nuobaudos skyrimas šiuo konkrečiu atveju pažeistų pusiausvyrą tarp visuomenės intereso, kad eismas keliuose būtų saugus ir policija pagal savo kompetenciją gerai atliktų įstatymų jai pavestą uždavinį užtikrinti saugaus eismo priežiūrą bei nusikalstamų veikų atskleidimą, bei pareiškėjo asmeninio intereso išvengti už šioje srityje padarytus pažeidimus griežtesnės drausminės atsakomybės.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu                (T 2, b. l. 134–139) patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 10-TE-433.

Teismas nurodė, kad administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjui pagrįstai buvo inkriminuotas tarnybinis nusižengimas ir paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo teigimu, tarnybinis nusižengimas jam inkriminuotas nepagrįstai. Teismas sutiko su tokia pozicija. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 57 straipsnio 6 dalimi, Statuto 2 straipsnio 6 dalimi,   25 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, BPK 2, 166 straipsniais, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) 2.1 punktu, Taisyklių 14 punktu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-V-142 patvirtinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 6.2 punktu. Teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. apie 15 val. 48 min. Vilniuje, Ateities g., prie prekybos centro „Mandarinas“, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis partrenkė pėsčiąją V. K. Ši buvo pristatyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur jai buvo nustatytas sužalojimas – krūtinės ląstos sumušimas. Pareiškėjas, nuo 17 val. iki 22 val. dirbęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Tarnybos organizavimo poskyryje, dar 19 val. 10 min. Centrinėje duomenų bazėje tikrino         V. K. asmens duomenis, o 19 val. 19 min. išrašė siuntimą-užduotį, kuriame nurodė šios pilietės vardą, pavardę, gimimo datą bei gyvenamosios vietos adresą. Tačiau šie faktai nepatvirtina, ar tuo laiku pareiškėjas tikrai žinojo, kokia diagnozė V. K. nustatyta, ir ar reikėjo jam imtis atitinkamų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Siuntime-užduotyje nebuvo nurodytas V. K. blaivumo nustatymo pagrindas. Tuo metu šiame poskyryje dirbę postiniai A. K. ir F. Č. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad tą dieną Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimo apie eismo įvykio metu sužalotą V. K. jie nepriėmė ir jokios informacijos, susijusios su šiuo pranešimu, nežino; be to, praėjo daug laiko ir visko atsiminti neįmanoma. Tai jie iš esmės patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paminėti pareigūnai priėmė pranešimą iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės ir jo neregistravo, administracinėje byloje nėra. 2010 m. vasario 11 d. teismo posėdyje apklausta Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės slaugytoja O. J. parodė, kad į pacientų, nukentėjusių dėl smurtinių veiksmų ir kelių eismo įvykių, registracijos žurnalą įrašo to asmens pavardę, kuriam praneša diagnozę. Paskambinusi paklausia asmens, kuriam praneša diagnozę, pavardės. Iš byloje esančių pacientų, nukentėjusių dėl smurtinių veiksmų ir kelių eismo įvykių, registracijos žurnalo išrašų matyti, kad jame nurodytas pareiškėjas, kaip asmuo, kuriam 2008 m. rugpjūčio 19 d. 20 val. 40 min. buvo pranešta apie V. K. sužalojimą. Tuo tarpu pareiškėjas skunde pripažino, kad 2008 m. rugpjūčio 19 d. informacijos apie V. K. sužalojimą ir nurodymų vykdyti neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą iš budėtojų negavo. Pareiškėjas tvirtino, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. 20 val. 40 min. negalėjo objektyviai priimti informacijos apie V. K. sužalojimo pobūdį, kadangi, jo teigimu, buvo išvykęs į tris įskaitinius eismo įvykius (jie minimi tarnybinio patikrinimo išvadoje; fiksuoti 19 val. 55 min., 20 val. 1 min., 20 val. 11 min.). Baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02089-08 esantis kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 19 d. 20 val. 43 min. buvo įskaitinio eismo įvykio fiksavimo vietoje (tuo metu buvo pradėta apžiūra; baigta 21 val.), o, įvertinus nuvykimo į eismo įvykio vietą laiką, darytina išvada, kad Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės slaugytoja O. J. 20 val. 40 min. informaciją apie V. K. sužalojimo pobūdį galėjo pranešti ir ne pareiškėjui (telefonu kalbėjęs kitas asmuo galėjo nurodyti pareiškėjo pavardę ar pan.). Todėl pareiškėjas, nežinodamas, kokia yra V. K. diagnozė, neprivalėjo imtis atitinkamų tyrimo veiksmų. Teismo nuomone, šiuo atveju yra pagrįstų abejonių dėl pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo atlikimo. Kadangi drausminės atsakomybės – kaip griežtos atsakomybės rūšies – taikymas negali būti paremtas prielaidomis, pareiškėjo prašymas tenkintinas, panaikinant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugpjūčio  31 d. įsakymą Nr. 10-TE-433, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

 

III.

 

Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 143–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes. Informacija apie eismo įvykį iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės telefonu pareiškėjui buvo perduota prieš 19.10 val. Pareiškėjas, gavęs informaciją apie eismo įvykio metu sužalotą žmogų, privalėjo nedelsdamas organizuoti neatidėliotiną šios informacijos patikrinimą (vykti į įvykio vietą, atlikti įvykio vietos, transporto priemonių ir kitų objektų apžiūras) ir, nustačius nusikalstamų veikų požymius, pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau to nepadarė. Jau nuo to momento, kai buvo gautas pirmas skambutis iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (pranešimas apie įvykį ir sužalotą asmenį), pareiškėjas turėjo imtis veiksmų, numatytų Pareigybės aprašyme, tačiau jų nesiėmė. Teismas netinkamai įvertino, susiejo diagnozės žinojimą ir reagavimą į pranešimą apie įvykį. Registravimo žurnale ir diagnozės pranešimo laikas negalėjo sutapti. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad laikas, nurodytas kairėje žurnalo pusėje, nėra užrašytas to asmens, kuris pranešė diagnozę, šiuo atveju jis nėra aktualus priimant sprendimą, kada buvo pranešta tiksli sužalojimų diagnozė (20 val. 40 min. gali būti laikas, kada tiesiog diagnozuotas krūtinės sumušimas, arba kada buvo pildomas žurnalas, o ne diagnozės pranešimo laikas). Teismui kilus abejonių dėl įrodymų prieštaravimų, jis privalėjo juos pašalinti (ABTĮ 86 str. 2 d.). Pabrėžia, kad tarnybinio patikrinimo metu yra aiškiai nustatyta, jog pareiškėjas 19 val. 10 min. Centrinėje duomenų bazėje tikrino V. K. asmens duomenis, o 19 val. 19 min. išrašė siuntimą-užduotį, t. y. jau žinojo apie eismo įvykį, tačiau nevykdė Pareigybės aprašyme nustatytų pareigų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 150–153) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai įvertino, jog informacijos gavimo momentas dėl būtinybės surašyti siuntimą nėra tapatus momentui, kai sužinoma diagnozė, ir pagrįstai konstatavo, jog jis, 19.10 val. priėmęs skambutį iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės dėl būtinybės surašyti V. K. siuntimą kraujo mėginiui paimti ir neturėdamas jokių žinių, ar šis asmuo į šią ligoninę pateko dėl eismo įvykio ir ar patyrė kokius nors sužeidimus, negalėjo žinoti, jog iškilo būtinybė vykti atlikti veiksmus, numatytus Pareigybės aprašymo      6.2 punkte. Būtent nuo diagnozės paaiškėjimo momento tampa aišku, ar asmuo patyrė kokius nors sužalojimus. Jei jokie sužalojimai nenustatomi, nors asmuo buvo patekęs į eismo įvykį, tokiu atveju atlikti Pareigybės aprašymo 6.2 punkte numatytų veiksmų nėra pagrindo. Pagal Pareigybės aprašymą, jis netiria administracinių teisės pažeidimų bylų dėl paprastų techninių eismo įvykių, kuomet žmonės eismo įvykio metu nėra sužaloti, o atlieka ikiteisminius tyrimus dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų eismo saugumui. Teismas pagrįstai padarė išvadą, jog 20.40 val. jis negalėjo priimti informacijos apie V. K. nustatytą diagnozę, o jo pavardė galėjo būti įrašyta dėl to, kad ją pasakė, kuris nors kitas pareigūnas ar pan. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo bei 2009 m. liepos 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados (kuri laikytina motyvuojamąja skundžiamo įsakymo dalimi) matyti, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už tai, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. budėjimo metu (pareiškėjas, kaip tyrėjas, šią dieną budėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Tarnybos organizavimo poskyryje nuo 17 val. iki 22 val.), gavęs iš gydymo įstaigos informaciją apie eismo įvykio metu sužalotą asmenį (V. K.), jis neįvykdė savo pareigos vykti į įvykio vietos, kitų objektų apžiūrą ir, nustačius nusikalstamų veikų požymius, pradėti ikiteisminį tyrimą (T 1, b. l. 16-23). Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, neigdamas tokio nusižengimo padarymo faktą, nuosekliai (tarnybinio patikrinimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu) teigė, kad nebuvo gavęs informacijos, pakankamos atlikti nurodytus veiksmus, o 20 val. 40 min. (laikas, kai, pagal paminėtos gydymo įstaigos duomenis, tokia informacija pareiškėjo buvo gauta) buvo išvykęs į kitus eismo įvykius, todėl objektyviai negalėjo atlikti veiksmų, kurių neatlikimu jis yra kaltinamas. Atsižvelgiant į nurodytas šio tarnybinio ginčo aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir aiškintinas fakto nustatymo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad faktinės administracinės bylos aplinkybės yra nustatinėjamos pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Taigi byloje esantys tarnybiniai pranešimai, pažymos, taip pat ir paties pareiškėjo tarnybinio tyrimo metu duoti paaiškinimai bei tiesiogiai teismui pateikta informacija (liudytojos O. J. parodymai) laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pažymėtina, kad pagal šią straipsnio dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir jiems pritardama, sutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovo pateikti argumentai ir įrodymai turi prielaidų pobūdį ir nepaneigia pareiškėjo duotų aukščiau nurodytos situacijos (savo elgesio šioje situacijoje teisėtumo) paaiškinimų.

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                               Anatolijus Baranovas

 

Artūras Drigotas

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė