Civilinė byla Nr. e2A-461-513/2022
Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00466-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.12; 3.1.7.6; 3.1.7.12; 3.1.7.13; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 26 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. M. ir S. M. įmonės „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ ieškinį atsakovams MB „Rijovos transportas“, J. G., J. G., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą J. G., išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybai dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovai S. M. ir S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ prašė teismo priteisti iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ 1 080 Eur skolą bei po 260 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki išnuomoto turto grąžinimo nuomotojui, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iškeldinti atsakovus MB „Rijovos transportas“, J. G. ir J. G. su visais jiems priklausančiais daiktais iš žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti ieškovams iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinys patenkintas, ieškovei S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ priteista 1 080 Eur skola bei po 260 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki MB „Rijovos transportas“, J. G. ir J. G. išsikėlimo ar iškeldinimo iš žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dienos, taip pat 6 procentų metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 26 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovai MB „Rijovos transportas“, J. G. ir J. G. iškeldinti su visais jiems priklausančiais daiktais iš žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Iš atsakovų MB „Rijovos transportas“, J. G. ir J. G., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą J. G., lygiomis dalimis po 333,33 Eur priteistas ieškovų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas bei po 103,33 Eur ieškovų sumokėto žyminio mokesčio. Taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteista po 9,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
3. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartimi su atpirkimo teise ieškovas S. M. iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad pardavėja MB „Rijovos transportas“ iki 2019 m. gruodžio 26 d. gali pasinaudoti turto atpirkimo teise, apie tai pranešusi pirkėjui paskelbdama ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki pasinaudojimo atpirkimo teise dienos Mažeikių rajono laikraštyje „Santarvė“ ir viešo registro tvarkytojui. Atsakovė turto atpirkimo teise nepasinaudojo. 2019 m. gruodžio 26 d. ieškovas S. M. ir S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ sudarė panaudos sutartį, kuria panaudos davėjas S. M. neribotam laikui neatlygintinai suteikė teisę S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ naudotis turtu. Tą pačią dieną – 2019 m. gruodžio 26 d. – ieškovai bei atsakovė MB „Rijovos transportas“ sudarė trišalę šio turto nuomos sutartį, kuria atsakovė S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ įsipareigojo mokėti po 260 Eur kas mėnesį nuomos mokestį.
4. Teismas nurodė, jog nuomos sutartis yra galiojanti ir vykdytina, pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, tačiau atsakovė nuomos sutarties tinkamai nevykdė, nuomos mokesčio iš dalies arba visiškai nemokėjo, dėl to susidarė 1 080 Eur įsiskolinimas už laikotarpį iki 2020 m. spalio 31 d. Teismas pažymėjo, kad atsakovė J. G. bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, jog jos vadovaujama MB „Rijovos transportas“ yra skolinga ieškovams, todėl šią sumą priteisė.
5. Teismas nustatė, jog sutartimi šalys susitarė, kad jei nuomininkė MB „Rijovos transportas“ kiekvieną mėnesį nuomotojai nemokės nuomos mokesčio po 260 Eur, sutartis automatiškai nutrūksta ir tampa negaliojančia. Ieškovai 2020 m. spalio 7 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei J. G. 2020 m. rugsėjo 27 d. pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir išsikraustymo iki 2020 m. spalio 28 d. Teismas padarė išvadą, kad nuomos sutartis baigėsi 2020 m. spalio 29 d. ir nuo šios datos atsakovai neteko teisės naudotis ginčo turtu, tačiau atsakovai J. G. ir jos nepilnametis sūnus faktiškai liko gyventi ieškovui S. M. nuosavybės teise priklausančioje ginčo patalpoje neturėdami tam teisėto pagrindo. Teismas nurodė, jog nuomos sutarties pabaiga ginčo turto savininkui yra pagrindas reikalauti, kad nuomininkai išsikeltų, o jiems to geruoju nepadarius atsakovai iškeldintini. Teismas pažymėjo, kad faktinis ginčo turto naudojimas neatlygintinai be savininko leidimo yra neteisėtas, nesukuriantis atsakovams jokių teisių į ginčo turtą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė J. G. nurodė turinti įsigijusi kitą gyvenamąjį būstą, todėl vertino, kad nepilnamečio J. G. interesai nebus pažeisti.
6. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovės J. G. argumentus, kad sudarydama su ieškovais pirkimo–pardavimo sutartį ir nuomos sutartį nesuprato šių sutarčių esmės, manė, jog sudaro paskolos sutartį su turto įkeitimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė sutarčių neginčijo, neprašė pripažinti, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, be to, sudarydama sutartis veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip įmonės direktorė, verslininkė, pirkimo–pardavimo sutartį tvirtino notaras, kuris išaiškino sutarties esmę, o kadangi nagrinėjamas privatus ginčas, byla yra dispozityvaus pobūdžio, atsakovai buvo atstovaujami advokatų, todėl teismas nenustatė teisinio pagrindo peržengti šalių pareikštų reikalavimų ribas ir sandorių negaliojimo pagrindų nevertino. Teismas nenustatė ir nė viena iš šalių neteikė įrodymų, kad notaras atliko neteisėtus veiksmus ar sandorį patvirtino šalims sąmoningai nutylint tikrąją jų valią ar kuriai iš jų turint tikslą apgauti vienai kitą. Atsakovė MB „Rijovos transportas“ taip pat neginčijo, jog 6 500 Eur pinigų sumą, t. y. pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą turto kainą (sutarties 3.1 punktas), gavo. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo daikto pardavėja MB „Rijovos transportas“, sutikusi, jog pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta atpirkimo teisė, galiojanti iki nustatyto termino, supranta, jog neįgyvendinusi atpirkimo teisės sutartyje numatytu terminu nuosavybės teisės į perleistą turtą neteks ir ši teisė pereis šio turto pirkėjui (CK 1.5 straipsnis).
7. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.499 straipsnio 1 ir 2 dalis nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą ir tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį priteisiama ne nuomos mokesčio skola – šioje normoje nustatytas nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į tai, jog ginčo patalpos atsakovei MB „Rijovos transportas“ buvo nuomojamos po 260 Eur per mėnesį ir nutrūkus nuomos sutarčiai jos toliau faktiškai savavališkai naudojamos, teismas nusprendė, kad ieškovai negalėdami naudotis jiems nuosavybės (panaudos) teise priklausančiu turtu patiria 260 Eur per mėnesį dydžio nuostolius. Teismas vertino, kad yra pagrindas priteisti po 260 Eur per mėnesį nuomos mokestį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki atsakovų išsikėlimo ar iškeldinimo iš nuomojamų patalpų dienos.
8. Taip pat teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 6 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) nurodęs, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininkų atsakomybė už tai, kad jie prievolės nevykdė geruoju.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
9. Atsakovė J. G. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, netinkamai taikė materialines, procesines normas, todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
11. Atsakovė nurodo, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno su nepilnamečiu sūnumi, kitos gyvenamosios vietos neturėjo. Dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties kaip MB „Rijovos transportas“ direktorė pasirašė žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartį. Teigia, kad artėjant atpirkimo terminui su S. M. žodžiu sutarė, jog ji dengs skolą mokėdama po 260 Eur per mėnesį, ir jis įkalbėjo nedaryti žymos apie turto atpirkimą. Teigia, kad šio turto iš viso neketino parduoti, norėjo tik gauti paskolą įkeitusi turtą, tačiau būtent ieškovas suklaidino ir įtikino pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį. Teigia, kad sutartį pasirašė jos neperskaičiusi, neįsigilinusi į turinį ir tai, kad sutartyje buvo nurodyta data 2019 m. gruodžio 26 d. Pripažįsta, kad MB „Rijovos transportas“ yra skolinga S. M. 4 980Eur, t. y. gauta paskola 6 500 Eur, iš kurios sumokėta 1 520 Eur.
12. Pažymi, kad nesitarė dėl nuomos mokesčio ir neketino perleisti nekilnojamojo turto. Taip pat teigia, kad vadinamasis nuomos mokestis yra nepagrįstai didelis atsižvelgiant į tai, kad patalpoje nėra jokio šildymo, langai mediniai, ji savo lėšomis sudėjo duris, grindis dviejuose kambariuose, pakeitė tapetus, pirko vandens šildytuvą, visos sąskaitos išrašytos įmonės vardu, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
13. Mano, kad jų ginčą buvo galima spręsti taikiai ir neiškeldinti jos su nepilnamečiu vaiku iš gyvenamosios patalpos žiemos metu. Teismas turėjo vadovautis prioritetiniu vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principu ir turėjo ištirti, ar iškeldinimas iš ginčo patalpų atitinka nepilnamečio vaiko interesus ir ar šeimos iškeldinimas iš ginčo patalpų žiemos metu yra proporcinga priemonė ginant ieškovų interesus. Mano, kad teismas neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus ir nepagrįstai nenustatė papildomo termino išsikraustyti.
14. Mano, kad pirmosios instancijos teismas iš jos ir jos sūnaus priteisė nepagrįstai daug bylinėjimosi išlaidų, kadangi jiems, kaip fiziniams asmenims, buvo reiškiamas ir patenkintas tik vienas reikalavimas, o atsakovei MB „Rijovos transportas“ buvo pareikšti ir patenkinti trys reikalavimai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ji augina du nepilnamečius vaikus, neturi jokių pajamų, atsakovas J. G. jokio išlaikymo iš tėvo negauna, todėl šeimai 666,66 Eur yra labai dideli pinigai.
15. Ieškovai S. M. bei S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ atsiliepimu atsakovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
16. Nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ji nesuprato sudaromų sutarčių esmės. Teigia, kad atsakovės teiginiai deklaratyvūs, jų nepagrindžia nė vienas byloje esantis įrodymas. Pažymi, kad turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartis buvo sudaryta pas notarą, kuris turi pareigą sutarties sąlygas išaiškinti sutarties šalims. Byloje nėra duomenų, kad notaras šią pareigą būtų įvykdęs netinkamai. Priešingai, pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu teisme pripažino, kad notarė paaiškino apie sudaromą sutartį, jog turtas yra įkeičiamas su atpirkimo teise. Nurodo, kad sutartis sudarė juridinis asmuo – MB „Rijovos transportas“. Juridiniam asmeniui įprastai yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo standartai, todėl nelogiška teigti, kad juridinis asmuo nesuprato sudaromos gana nesudėtingos sutarties esmės ir turinio. Vien sudarytos sutarties pavadinimas – „Žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartis su atpirkimo teise“ – iš esmės atskleidžia sutarties esmę. Be to, mano, kad J. G. kaip fizinis asmuo iš viso neturi teisės kvestionuoti atsakovės MB „Rijovos transportas“ sudarytų sutarčių. MB „Rijovos transportas“ šioje byloje apeliacinio skundo nėra pateikusi ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija.
17. Pažymi, kad sutartys buvo sudarytos 2019 m., nei MB „Rijovos transportas“, nei J. G. niekada šių sutarčių neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės ir net negalėjo vertinti sutarčių teisėtumo. Pažymi, kad atsakovės savo teisėmis ir pareigomis turi naudotis tinkamai ir laiku, todėl reikšti pretenzijų dėl šių sutarčių galiojimo apeliacinės instancijos teisme nebeturi teisės.
18. Nurodo, kad atsakovė J. G. ne kartą klaidino teismą, proceso šalis, teikė melagingus duomenis apie nedelsiant sumokamą įsiskolinimą, išsikraustymą iš ginčo patalpų, taikos sutarties sudarymą ir pan. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovė teigė, jog jau įsigijo kitą būstą ir per savaitę išsikraustys. Mano, kad apeliacinio skundo pateikimas yra tik siekis užvilkinti išsikraustymo iš ieškovų patalpų procesą.
19. Argumentuoja, kad apeliantė J. G. su ieškovais niekada nebuvo sudariusi nuomos sutarties. Tai reiškia, kad ji su sūnumi ginčo patalpose visą laiką gyveno be jokio teisinio pagrindo, o turto savininkas turi teisę reikalauti, kad nepageidaujami asmenys išsikeltų iš savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų. Taip pat nebuvo pažeistos jokios nepilnamečio vaiko teisės ir interesai, o atsakovė pati pirmosios instancijos teismui nurodė, kad turi įsigijusi kitą būstą. Ieškovų ir atsakovės MB „Rijovos transportas“ sudaryta nuomos sutartis buvo nutraukta 2020 m. rugsėjo 27 d., o atsakovams duotas terminas išsikraustyti iki 2020 m. spalio 28 d., t. y. nuo termino atlaisvinti patalpas iki šios dienos yra praėję beveik pusantrų metų, tačiau atsakovė patalpų vis dar nėra atlaisvinusi, nors per pusantrų metų turėjo visas galimybes susirasti tinkamą gyvenamąją vietą sau ir savo nepilnamečiam vaikui. Dėl to nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas nenustatė papildomo termino išsikraustyti. Taip pat neturi jokios teisinės reikšmės apeliantės teiginiai apie tai, kad ji turi išsikraustyti žiemą, nes nors pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2022 m. vasario 10 d., apeliantė šiuo metu vis dar nėra išsikėlusi.
20. Nesutinka ir su apeliantės argumentais dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Nagrinėjamu atveju teismui visiškai tenkinus ieškinį iš atsakovų turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos neatsižvelgiant į tai, kokia yra atsakovės materialinė padėtis. Teismas gali mažinti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, tik jei jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomendacijas. Šiuo atveju ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos minėtų rekomendacijų neviršija, todėl teismas neturėjo teisės bylinėjimosi išlaidų mažinti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
23. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė iš atsakovų priteisti nuomos mokesčio skolą bei nuomos mokestį iki išnuomoto turto grąžinimo nuomotojui, iškeldinti atsakovus. Apeliantė J. G. argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, netinkamai taikė materialines, procesines normas, todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, su apeliantės argumentais nesutinka.
24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
25. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutartimi su atpirkimo teise ieškovas S. M. iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad pardavėja MB „Rijovos transportas“ iki 2019 m. gruodžio 26 d. gali pasinaudoti turto atpirkimo teise. 2019 m. gruodžio 26 d. ieškovas S. M. ir S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ sudarė panaudos sutartį, kuria panaudos davėjas S. M. neribotam laikui neatlygintinai suteikė teisę S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ naudotis turtu. Tą pačią dieną – 2019 m. gruodžio 26 d. – ieškovai bei atsakovė MB „Rijovos transportas“ sudarė trišalę šio turto nuomos sutartį, kuria atsakovė S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ įsipareigojo mokėti po 260 Eur kas mėnesį nuomos mokestį. Atsakovė turto atpirkimo teise nepasinaudojo, iš pradžių mokėjusi nuomos mokestį ir sutartį vykdžiusi tinkamai, vėliau nuomos sutarties pradėjo tinkamai nebevykdyti, nuomos mokesčio iš dalies arba visiškai nebemokėjo. Pažymėtina, jog byloje nekilo ginčas dėl aplinkybės, kad atsakovė MB „Rijovos transportas“ yra skolinga ieškovams, atsakovė šią aplinkybę pripažino. Nuomos sutartimi šalys susitarė, kad jei nuomininkė MB „Rijovos transportas“ kiekvieną mėnesį nuomotojai nemokės nuomos mokesčio po 260 Eur, sutartis automatiškai nutrūksta ir tampa negaliojančia. Ieškovai 2020 m. spalio 7 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei J. G. 2020 m. rugsėjo 27 d. pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir išsikraustymo iki 2020 m. spalio 28 d., tačiau atsakovai J. G. ir jos nepilnametis sūnus faktiškai liko gyventi ieškovui S. M. nuosavybės teise priklausančioje ginčo patalpoje.
26. Nors apeliantė J. G. argumentuoja, kad ginčo turto neketino parduoti, kad sudarydama su ieškovu pirkimo–pardavimo sutartį bei nuomos sutartį nesuprato šių sutarčių esmės, neįsigilino į jų turinį, norėjo sudaryti paskolos sutartį su turto įkeitimu, ieškovas ją įkalbėjo sudaryti turto pardavimo su atpirkimo teise sutartį, o vėliau įkalbėjo nefiksuoti ketinimo pasinaudoti atpirkimo teise, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.
27. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys sprendžia, kokią sutartį sudaryti, su kuo ją sudaryti ir kokiomis sąlygomis sudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Laisva valia sudaryta sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų suderintos valios išraiška. Bet kokie veiksmai, susiję su sutarties šalies valios pažeidimu sudarant sutartį (suklydimas, apgaulė, prievarta), reiškia sutarties laisvės principo pažeidimą ir gali lemti sutarties negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Tačiau suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Nagrinėjamu atveju apeliantė pati pripažįsta, kad sudaromų sutarčių neskaitė, į jų turinį neįsigilino, nors sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį notarė paaiškino sutarties esmę, ją suponuoja ir pats sutarties pavadinimas. Vertinant šalių sudarytos nuomos sutarties turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jis yra aiškus, paprastas, lengvai suvokiamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tiek sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį, tiek sudarydama nuomos sutartį apeliantė J. G. veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip MB „Rijovos transportas“ direktorė, verslininkė, taigi, kvalifikuotas teisinių santykių subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai.
28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei J. G., nei MB „Rijovos transportas“ sudarytų sutarčių teisėtumo neginčijo, priešingai, sutartys buvo vykdomos. Apeliantė teiginius apie tai, kad nesuprato sudarytų sutarčių esmės, neketino sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties, o ketino sudaryti paskolos su turto įkeitimu sutartį, kad neketino sudaryti turto nuomos sutarties, o manė mokėjusi ne nuomos mokestį, bet paskolos įmokas, kad ieškovai ją įkalbėjo ir pan., pradėjo dėstyti tik ieškovams kreipusis į teismą dėl iškeldinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad sutartis sudarė dėl suklydimo, taip pat neįrodė ir ieškovų siekio apeliantę kaip nors suklaidinti ar apgauti. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, pačios apeliantės nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ji pripažino, jog sutartis pasirašė sąmoningai, tačiau aplaidžiai ir visiškai nesitikėdama, kad tokių sandorių pasirašymas gali jai sukelti kokias nors teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė turėjo į pasirašomas sutartis įsigilinti, o to nepadariusi, ji elgėsi ypač neapdairiai ir nerūpestingai, dėl to jai ir tenka tokio elgesio neigiamos pasekmės.
29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta nuomos sutartis buvo galiojanti ir vykdytina iki jos nutraukimo. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Apeliantė neginčijo, kad MB „Rijovos transportas“ yra skolinga ieškovams 1 080 Eur nuomos mokestį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė. Pažymėtina, jog nors apeliaciniu skundu atsakovė J. G. teigia, kad nuomos mokestis yra nepagrįstai didelis, nes patalpoje nėra jokio šildymo, langai mediniai, o ji savo lėšomis pagerino išsinuomotas patalpas, t. y. sudėjo duris, grindis dviejuose kambariuose, pakeitė tapetus, pirko vandens šildytuvą ir pan., tačiau pati apeliantė nurodo, kad pagerinimus atliko ne ji pati, bet MB „Rijovos transportas“, kuri jokių reikalavimų dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo byloje nereiškė.
30. Nuomos sutartyje numatyta, kad jei pirkėja (MB „Rijovos transportas“) kiekvieną mėnesį nemokės po 260 Eur nuomos mokesčio nuomotojui, sutartis automatiškai nutrūks. Nuomininkei tinkamai nevykdant nuomos sutarties ieškovai 2020 m. spalio 7 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei J. G. 2020 m. rugsėjo 27 d. pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir išsikraustymo iki 2020 m. spalio 28 d. Taigi nuomos sutartis nutrūko 2020 m. spalio 29 d.
31. CK 6.499 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą ir tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį priteisiama ne nuomos mokesčio skola – šioje normoje nustatytas nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas, kuriuo įtvirtinta nuomininko pareiga kompensuoti dėl be teisėto pagrindo naudojamo daikto savininko ir (ar) nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokant pastarojo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, bei atlyginant kitus, nuomotojo įrodytus nuotolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).
32. Be to, CK 6.249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažintina nuostoliais. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; kt.).
33. Šių normų kontekste darytina išvada, kad neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra atsakingo asmens iš savo neteisėtų veiksmų gaunama nauda, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog, atsakovei MB „Rijovos transportas“ be teisinio pagrindo naudojantis ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, atsakovė tokiu būdu sutaupė pinigines lėšas, kurios laikytinos ieškovo patirtais nuostoliais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad dėl neteisėto naudojimosi patalpomis gali būti priteisiamas nuomos mokestis kaip nuostoliai, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ginčo patalpos atsakovei MB „Rijovos transportas“ buvo nuomojamos po 260 Eur per mėnesį ir nutrūkus nuomos sutarčiai jos toliau faktiškai savavališkai naudojamos, pagrįstai nusprendė, jog ieškovas S. M., negalėdamas naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, o ieškovė S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, negalėdama šiuo turtu naudotis pagal panaudos sutartį, kiekvieną mėnesį patiria 260 Eur dydžio nuostolius.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso S. M. ir N. M. Faktiškai turtu naudojasi MB „Rijovos transportas“, J. G. ir jos nepilnametis sūnus J. G. Minėta, kad MB „Rijovos transportas“ patalpomis naudojosi nuomos sutarties pagrindu iki jos nutraukimo, tuo tarpu J. G. ir J. G. patalpomis naudotis neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo.
35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurį nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
36. CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė savo teisių pažeidimą, o atsakovai neįrodė, kad turi teisinį pagrindą naudotis ginčo turtu (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame ginčo turte atsakovai gyvena be teisinio pagrindo, pagrįstai konstatavo ieškovo, kaip ginčo turto savininko, nuosavybės teisių pažeidimą ir pagrįstai konstatavo pagrindą iškeldinti atsakovus iš ginčo turto su visu jiems priklausančiu turtu (CK 4.37, 4.98 straipsniai).
37. Apeliantei teigiant, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti papildomą terminą išsikelti, atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus ir pan., teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentu, kad žinodama apie ieškovo suteiktą išsikraustymo iki 2020 m. spalio 28 d. terminą, atsakovė nei kaip MB „Rijovos transportas“ direktorė, nei kaip nepilnamečio vaiko, kurio teisių ir interesų užtikrinimu, argumentuoja skundą, nesiėmė jokių veiksmų, kad susirastų kitą gyvenamąją vietą sau ir vaikui. Priešingai, apeliantė su vaiku šiuo metu vis dar neteisėtai gyvena ieškovui priklausančiame gyvenamajame name. Įvertinus šios nutarties priėmimo datą, atsakovė turėjo metus ir septynis mėnesius pasirūpinti kita vaiko ir savo gyvenamąja vieta. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme atsakovė teigė turinti kitą gyvenamąjį būstą ir sutiko išsikelti, tačiau vis tiek padavė apeliacinį skundą, nepagrįstą jokiais teisiniais argumentais, akcentuodama vaiko interesais, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo tik apeliantės siekį uždelsti išsikraustymo iš ieškovui priklausančio turto terminą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė, kaip nepilnamečio vaiko motina, o ne turto savininkas, yra atsakinga už vaiko priežiūrą ir gyvenamosios vietos užtikrinimą (CK 3.155 straipsnis), todėl nėra teisinio pagrindo varžyti turto savininko teises. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog patalpos nėra tinkamos gyventi, yra prastos būklės, tačiau pati prieštaraudama savo pozicijai siekia likti gyventi ginčo turte.
38. Apeliantei argumentuojant, kad ginčą galima išspręsti taikiai, kaip matyti iš atsakovės procesinių dokumentų turinio ir elgesio, jos pozicija byloje nebuvo nuosekli. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė iš esmės neginčijo ieškovų reikalavimų dėl skolos ir iškeldinimo, nurodė, jog tęsti bylinėjimąsi yra netikslinga, taip pat, kad vieną iš ieškinio reikalavimų – išsikelti iš turto – įvykdė, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, o ieškovė savo reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo palaikė. Tuo tarpu apeliaciniame skunde atsakovė dėsto argumentus, kad reikalingas papildomas terminas išsikelti. Taip pat pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 23 d. posėdis buvo atidėtas sudarius galimybę šalims susitarti, tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta. Taigi atsakovė turėjo realią galimybę ginčą išspręsti taikiai.
39. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009). Šiuo atveju manydami, kad jų teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, ir turėdami įstatymo suteiktą teisę pasirinkti, ieškovai pasirinko savo interesų gynybos būdą – kreipėsi į teismą su ieškiniu. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovai, žinodami apie prievolę atsiskaityti su ieškovais bei pareigą išsikelti iš ginčo turto ir tai pripažindami, gali tai padaryti bet kurioje proceso stadijoje, taip pat ir sprendimo vykdyme, taip pat turėjo galimybę baigti bylą taikos sutartimi pirmosios instancijos teisme.
40. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, pagrįstai patenkino ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
41. Apeliantė J. G. argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovams iš trijų atsakovų nepagrįstai priteisė po lygiai – 1/3 dalį – ieškovų patirtų išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo išlaidų paskirstymo. Pažymėtina, jog apeliantė sprendimo dalies, kuria valstybės naudai priteistas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, neginčija, todėl plačiau dėl jos nepasisakytina.
42. Ieškinį patenkinus ieškovams pagrįstai priteistas jų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), tačiau netinkamai nustatyta išlaidų dalis, priteistina iš kiekvieno atsakovo atskirai. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, ieškovai S. M. ir S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ atsakovei MB „Rijovos transportas“ reiškė tris reikalavimus: dėl 1 080 Eur skolos, dėl 260 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki išnuomoto turto grąžinimo nuomotojui ir procesinių palūkanų priteisimo bei dėl iškeldinimo. Atsakovams J. G. ir J. G. ieškovai reiškė vieną reikalavimą – dėl iškeldinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamomis proporcijomis turėjo būti paskirstytas ir išlaidų atlyginimas ieškovams, todėl teismo sprendimo dalis dėl išlaidų keistina.
43. Pateikti dokumentai patvirtina, kad išlaidas pirmosios instancijos teisme realiai patyrė ieškovas S. M., kuris sumokėjo 1 000 Eur už advokato teisinę pagalbą bei 310 Eur žyminį mokestį. Įvertinus ieškiniu reikštų ir patenkintų reikalavimų skaičių ieškovui S. M. iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ priteistinas 1018,90 Eur, o iš atsakovų J. G. ir J. G. po 145,55 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
44. Apeliantė taip pat argumentuoja, kad priteisęs iš jos ir jos nepilnamečio sūnaus atsakovo J. G. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovams pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos sunkią turtinę padėtį. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Esminis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Kartu pažymėtina, kad toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, kad, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.
45. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija). Rekomendacijų 2 punkte išvardyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Kriterijų sąrašas nėra baigtinis, 2.10 punkte nurodyta, jog atsižvelgiama į kitas svarbias aplinkybes, tačiau nei Rekomendacijose, nei kituose teisės aktuose nėra nurodyta, kad atsižvelgiama į asmens turtinę padėtį. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodė ir byloje nenustatyta tokių apeliantės turtinės padėties išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad priteisus iš atsakovės išlaidų atlyginimą ieškovams jai galėtų kilti neproporcingai sunkios pasekmės, juo labiau, kad šia nutartimi yra sumažintas iš atsakovės priteistų išlaidų dydis.
46. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant dėl išlaidų vertintinas ir pačios atsakovės procesinis elgesys. Nagrinėjamu atveju atsakovė, žinodama, kad jos vadovaujama įmonė turi įsiskolinimą, jo nesumokėjo, pareigos atsiskaityti su ieškovais neginčijo, aplinkybių ir pagrįstų priežasčių, kodėl nesumoka pripažintos skolos, nenurodė, taip pat žinodama, kad jos vadovaujama įmonė, ji pati ir jos nepilnametis sūnus be teisėto pagrindo naudojasi ieškovams priklausančiu turtu, sutikdama iš jo išsikelti, teigdama, kad turi kitą gyvenamąją vietą bei neva jau išsikėlė, klaidino teismą ir iš tikrųjų atsisakė tai padaryti. Taigi pačios atsakovės elgesys pripažįstant įsiskolinimą, sutinkant išsikraustyti iš ieškovams priklausančių patalpų, bet prieštaraujant dėl įsiskolinimo priteisimo ir iškeldinimo lėmė ieškovų patirtas išlaidas.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
48. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
49. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. kovo 2 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apeliantei J. G. teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir ji yra 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo. Tarnybos 2022 m. balandžio 25 d. pažymoje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliantei sudarė 195 Eur. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies proporcingai valstybei iš ieškovų priteistinas išlaidų atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės ginčas yra išspręstas apeliantės nenaudai, o patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų kaip procesinis reikalavimas yra neatskiriamai susijusi su pagrindiniu materialiuoju teisiniu reikalavimu, laikytina, kad patenkinta apeliacinio skundo dalis sudaro 20 proc. Dėl to iš ieškovų S. M. ir S. M. įmonės „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ valstybei priteistina po 19,50 Eur (195 Eur x 20 proc. / 2) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
50. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė iš esmės teisingai, aplinkybė, kad sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeista, neturi įtakos sprendžiant dėl už apeliacinį skundą sumokėto (ar mokėtino) žyminio mokesčio paskirstymo, nes apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (CPK 80 straipsnio 2 dalis, 321 straipsnio 3 dalis). Dėl to, nors apeliantė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, valstybei iš ieškovų žyminis mokestis nepriteistinas.
51. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovas S. M. sumokėjo 500 Eur. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo nurodytos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, patirtos realiai ir pripažintinos pagrįstomis. Konstatavus, kad patenkinta 20 proc. apeliacinio skundo, ieškovui iš apeliantės priteistina 80 proc. jo patirtų išlaidų, t. y. 400 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pakeisti Plungės apylinkės teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškovui S. M. iš atsakovės MB „Rijovos transportas“ priteisti 1 018,90 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų 90 centų), iš atsakovų J. G. ir J. G. po 145,55 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus 55 centus) iš kiekvieno pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
S. M. iš J. G. priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš ieškovų S. M. ir S. M. įmonės „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ po 19,50 Eur (devyniolika eurų 50 centų) už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą atsakovei J. G. Priteista suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Teisėjai Irma Čuchraj
Erika Misiūnienė
Almantas Padvelskis