Civilinė byla Nr. e2A-1878-921/2021

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18504-2020-2

       Procesinio sprendimo kategorijos:

       2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. P. ir atsakovo E. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui E. B. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė ieškiniu prašė: pakeisti dalį 2020 m. gegužės 19 d. Kauno 22-jame notaro biure patvirtintos dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, kurioje buto kaina nurodyta 25 000 Eur, nustatant, kad šis butas ieškovei buvo parduotas už 34 000 Eur; nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovui butą ir priteisiant ieškovei 34 000 Eur iš atsakovo sumokėtą ginčo buto kainą; priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gegužės 10 d. šalys sudarė preliminariąją dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir butas, ginčo butas) pirkimo–pardavimo sutartį, kuria nustatė 34 000 Eur parduodamo buto kainą. Šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 10 d. Pasirašydama preliminariąją sutartį ieškovė sumokėjo atsakovui 1 000 Eur rankpinigių. Likusią buto 33 000 Eur kainą ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovui pagrindinės sutarties pasirašymo metu. 2020 m. gegužės 19 d. Kauno 22-jame notaro biure buvo patvirtinta pagrindinė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 3.1. punkte atsakovo prašymu buvo nurodyta kita, 9 000 Eur mažesnė buto kaina, t. y. 25 000 Eur. Pagrindinės sutarties sudarymo metu ieškovė sumokėjo atsakovui visą likusią preliminariojoje sutartyje nurodytos buto kainos dalį, t. y. 33 000 Eur. Atsakovas prašė įrašyti mažesnę buto kainą tam, kad galėtų išvengti mokėti gyventojų pajamų mokestį už parduotą butą. Ieškovė sutiko pasirašyti sutartį, kurioje nurodė mažesnę ginčo buto kainą, nevisiškai suprasdama galimą riziką, pasitikėdama juo. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas, iki sudarant preliminariąją sutartį, garantavo, jog bute nėra jokių paslėptų defektų, dėl kurių jame nebūtų galima gyventi. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, išaiškėjo, kad bute yra mielinio ir pelėsinio grybo, kuris neigiamai veikia gyvenamąją aplinką bei potencialiai pavojingas ten gyvenančių žmonių sveikatai. Taigi, atsakovas nuslėpė esminį buto trūkumą – ilgalaikį ir nuolatinį sveikatai pavojingo pelėsio buvimą, dėl kurio normalus gyvenimas bute praktiškai neįmanomas. Ieškovė bandė tartis su atsakovu dėl šių aplinkybių, tačiau į derybas jis nesileido, savo kaltę neigė. Pagal V. J. individualios įmonės parengtą preliminarią buto remonto darbų sąmatą (komercinį pasiūlymą) minimalios buto remonto išlaidos siektų 16 522 Eur. Nepradėjus bute realaus remonto, jo išlaidų nustatyti neįmanoma. Ieškovė dėl atsakovo kaltės negali naudotis butu pagal jo tiesioginę paskirtį be žalos sveikatai ar padaryti jį tinkamu naudotis dėl savo finansinės padėties.

3.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė prieš sudarydama sutartį butą apžiūrėjo, jai buvo suteiktos sąlygos pasikviesti specialistus, įvertinti buto kokybę. Jis tapo buto savininku 2019 m. rugsėjo 6 d., kuomet priėmė palikimą po motinos mirties. Iki 2019 m. birželio mėn. bute gyveno atsakovo motina, jos sveikatai pablogėjus, motina apsigyveno globos namuose, o atsakovas nusprendė butą išnuomoti. Butą išnuomojo studentui, kuris jame gyveno nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. Prasidėjus karantinui ir nuotoliniams mokslams, studentas išvyko į savo gimtąjį miestą. Iš nuomininko atsakovas nusiskundimų dėl pelėsio negavo. Išvykus nuomininkui, atsakovas nusprendė butą parduoti. Buto pagerinimų neatliko, paliko net motinos baldus. Atsakovas nežinojo, kad bute gali būti pelėsis. Ieškovė, įsigijusi butą iš atsakovo, jį naudojo nuomai tokį, koks buvo pardavimo metu. 2020 m. rugsėjo 15 d. apdailos meistras A. R., nuvykęs į butą nenustatė matomų ar kitaip pastebimų pelėsio požymių, jo nuomone, bute reikėtų padažyti sienas, tai kainuotų apie 400 Eur. Restitucija negalima, nes ieškovė iš dalies atliko buto virtuvės, koridoriaus remontą, išmetė dalį baldų. Atsakovo teigimu, galutinė šalių suderinta buto pardavimo kaina ir yra 25 000 Eur, kuri nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, o byloje pateikta preliminari sutartis neįrodo kitokio susitarimo. Buto paveldėjimo dieną buto vertė buvo 25 500 Eur. Po preliminarios sutarties pasirašymo ieškovė pradėjo reikšti atsakovui pretenzijas dėl to, kad bute nepakeisti langai, nėra balkono, senas remontas, kampinis butas. Atsakovui buvo aktualu kuo skubiau parduoti butą, nes jis turėjo skolų, norėjo surengti vestuvių šventę. Sandorio dieną ieškovė norėjo atsiskaityti su atsakovu grynais pinigais, norėjo per banką pervesti kuo mažesnę sumą. Atsakovui nesutikus, likusi sandorio suma, t. y. 24 000 Eur, buvo sumokėta pavedimu kaip ir tarėsi iš anksto.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pakeitė šalių 2019 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos notarės Z. R., notarinio registro Nr. 2289, 3.1 punktą, nurodant, kad daikto kaina yra 34 000 Eur, ir 4.2 punkto dalį, nurodant, kad pardavėjas gavo iš pirkėjos grynais 9 000 Eur iki sutarties pasirašymo dienos. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui 21,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o valstybei 19,31 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad aplinkybę, jog ieškovė iš atsakovo butą įsigijo už 34 000 Eur, patvirtino preliminariosios sutarties sąlyga dėl buto 34 000 Eur kainos. Ieškovės teigimu, ji disponavo tokia suma, kadangi mirus jos tėvui ji paveldėjo ir jo grynuosius pinigus, kuriuos tėvui padėjo pakeisti į eurus ieškovės sugyventinis R. Z. (R. Z.). Šias aplinkybes netiesiogiai patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojo R. Z. parodymai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ketino parduoti butą nuo pat pradžių už 40 500 Eur, vėliau – už 38 500 Eur. Įvertinęs tai, kad atsakovas mažino buto pardavimo kainą 1 000 Eur laipsniškai kas mėnesį, teismas sprendė, kad mažai tikėtina, jog atsakovas sutiktų drastiškai sumažinti buto kainą net 9 000 Eur. Be to, gavęs pradinį ieškinį dėl 34 000 Eur grąžinimo ieškovei, atsakovas neginčijo aplinkybės, kad ieškovė sumokėjo jam 34 000 Eur. Be to, teismas, įvertinęs liudytojo R. Z. parodymus apie tai, kad jis įspėjo ieškovę dėl jos neapdairumo perduodant 9 000 Eur sumą nepasirašius pakvitavimo, bei tai, kad ieškovė iki tol neturėjo patirties nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiuose, padarė išvadą, kad atsakovas, susitardamas su ieškove dėl mažesnės sandorio kainos nurodymo notarine tvarka sudarytoje sutartyje, nesąžiningai pasinaudojo ieškovės nepatyrimu ir neapdairumu. Tokiu būdu atsakovas įtvirtino sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybę, nuslėpė faktą, kad ieškovė sumokėjo didesnę sumą už butą, nei nurodyta sutartyje. Teismas ieškovės reikalavimą dėl notarine tvarka patvirtintos sutarties pakeitimo patenkino.

6.       Nereikšminga aplinkybe laikė ieškovės nesikreipimą į atsakovą dėl sutarties pakeitimo. Sprendė, kad atsakovas, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pareikšto ieškinio reikalavimo bei atsiliepdamas į patikslintą ieškinį, faktiškai atsisakė pakeisti notarine tvarka patvirtintos sutarties 3.1 punkto sąlygą. Pažymėjo, kad, esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo teisinį pagrindą spręsti ieškovės reikalavimą dėl sutarties pakeitimo teismine tvarka.

7.       Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai leido daryti išvadą apie tai, kad pelėsio grybeliai galėjo užsiveisti bute dar iki jo pardavimo, tačiau to nepripažino esminiu pažeidimu, dėl kurio sutartis turėtų būti nutraukta. Teismas negalėjo padaryti išvados, kad nagrinėjamu atveju vienintelis teisingas ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas yra sutarties nutraukimas. Todėl ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo atmetė, išaiškino ieškovei teisę pasinaudoti kitomis jos galimai pažeistų teisių gynimo priemonėmis.

8.       Teismas, įvertinęs, kad patenkintas ieškovės neturtinis reikalavimas, dėl to ieškovei buvo sukurta 9 000 Eur nauda, ir atmestas turtinis reikalavimas dėl 34 000 Eur, sprendė, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 20 procentų (9000 Eur × 100 proc. / (34 000 Eur + 9000 Eur)), o atmesti – 80 procentų. Pažymėjo, kad, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteista 778,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o iš ieškovės atsakovui – 800  Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Įskaitęs priešpriešinius reikalavimus, teismas nustatė, kad ieškovė turi sumokėti atsakovui 21,60 Eur (800 Eur – 778,40 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Valstybė šioje byloje turėjo 24,13 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo valstybei turėtų būti priteista 4,82 Eur šių išlaidų atlyginimo, iš ieškovės – 19,31 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo valstybei iš atsakovo nepriteisė, nes jos neviršijo minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

9.1.                      Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimo dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

9.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad butas buvo parduotas už 34 000 Eur. Byloje esantys įrodymai nepakankami tokiai išvadai padaryti. Teismui nebuvo pagrindo buto pirkimo–pardavimo kainą nustatyti remiantis preliminariąja sutartimi. Vien tai, kad šalys pasirašė preliminariąją sutartį, nereiškia, kad joje susilygo dėl esminių pirkimo–pardavimo sąlygų. Dėl sutarties objekto visos teisės, pareigos, valia yra galutinai suderėtos, nustatytos ir įformintos pagrindinėje sutartyje.

9.3.                      Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad prieš sandorį iš savo sąskaitos išgrynino pinigų ar kad jų turėjo. 2015 m. vasario 4 d. grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas įrodo tiek, kad ieškovės tėvui banke, beveik 5 metai iki velionio mirties, buvo išmokėta grynais 22 590,56 Eur. Ieškovė nepateikė duomenų, kad ieškovė paveldėjo pinigines lėšas (jei tokių velionis paliko ir jie buvo mirties momentu), nors teismo buvo įpareigota pateikti paveldėjimo teisės liudijimą. Priešingai, pažymoje iš banko nurodyta, kokias pinigines operacijas ieškovė atliko sandorio dieną, t. y. ieškovė, turėjusi sąskaitoje 29 017 Eur lėšų, išsigrynino 500 Eur ir atliko 24 000 Eur pavedimą pagal pirkimo–pardavimo sandorį. R. Z. ieškovei pervesti 10 000 Eur į ieškovės sąskaitą rodo, kad prieš sandorį ieškovė neturėjo visų pinigų. Jei ieškovė būtų turėjusi tėvo paveldėtus pinigus, iš R. Z. pavedimo ieškovei nebūtų reikėję.

9.4.                      Teismas turėjo kritiškai vertinti R. Z. parodymus. R. Z. yra ieškovės sugyventinis, turintis suinteresuotumą bylos baigtimi. Suinteresuotumą įrodo R. Z. pervesti 10 000 Eur.

9.5.                      Teismas byloje pateisino ieškovės veiksmus kaip galimai neapdairius, neturinčius patyrimo, tačiau būtent ieškovė civiliniuose santykiuose elgiasi neatsakingai ir nesąžiningai (pasiima parašo pakvitavimus mažesnėms piniginėms lėšoms už buto nuomą, nors sutartį formina kaip panaudos sutartį; nusipirkusi butą, nesąžiningai reikalavo atsakovo padaryti viso buto remontą, įsigijus ne naujos statybos butą). Byloje nėra įrodymų dėl atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas deklaruoja ir sumoka visus mokesčius.

9.6.                      Teismo sprendimas dėl atsakovo ketinimo parduoti butą už konkrečią kainą grįstas spėjimu. Nedraudžiama dėti skelbimus dėl daikto pardavimo, nurodant įvairią pardavimo kainą. Visuotinai žinoma, kad skelbimuose esanti kaina dažnai yra nurodoma didesnė. Galutinis pirkėjo ir pardavėjo suderėtas rezultatas įtvirtintas pagrindinėje notarinėje sutartyje. Teismas nevertino atsakovo paaiškinimo dėl kainos nuleidimo priežasčių, t. y. dėl to, kad nebuvo balkono, keistini langai, grindys, o atsakovui skubiai reikėjo pinigų. Ieškovės teiktame komerciniame pasiūlyme grindų pakeitimo ir remonto darbai įvardinti 2 860 Eur, kas sudaro trečdalį nuleistos kainos, viso buto remonto darbų kaina įvardinta 16 522 Eur. Pinigų skubų reikalingumą patvirtino pateikti įrodymai apie paimtas paskolas, tuo laiku buvusį atsakovo nedarbą, būsimas vestuvių išlaidas. Taip pat teismas nevertino liudytojo – turto brokerio pateiktų susirašinėjimo notarui.

9.7.                      Teismas nepagrįstai atsakovo atsiliepimą į ieškinį vertino kaip neginčijimą aplinkybę, kad buvo tariamai dėl 34 000 Eur buto kainos. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo ieškinį atmesti. Be to, ieškovė pirminiu ieškiniu nereikalavo pakeisti sutarties sąlygas, t. y. nustatyti kitokią sandorio kainą.

9.8.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad nereikšminga aplinkybė, kad ieškovė oficialiai nesikreipė į atsakovą dėl sutarties pakeitimo. Ši aplinkybė netiesiogiai įrodo, kad ginčo sutartyje nurodyta kaina yra šalių galutinai suderėta kaina. Jei būtų priešingai, ieškovė iš karto būtų kreipusis į atsakovą dėl sutarties pakeitimo ir ieškiniu reikalavusi pakeisti sutarties sąlygas.

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 1 059,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; iš šalių lygiomis dalimis priteisti valstybės patirtas išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

10.1.                      Teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netinkamai taikė procesines teisės normas. Nėra aplinkybių spręsti, kad ieškovės procesinis elgesys byloje buvo netinkamas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrindą savo pažeistą teisę ginti kreipdamasi į teismą, dėl ko atitinkamai įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

10.2.                      Teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų proporcingumą sprendė įvertindamas kiekvieno iš reikalavimų vertes. Ieškovė pareiškė du savarankiškus reikalavimus, kurių vienas patenkintas visiškai, kitas atmestas. Abu reikalavimai turtiniai, tačiau skyrėsi jų kaina. Vertinant patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, teismas turėjo spręsti, kad ieškovė įgijo teisę į 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atitinkamai atsakovas į tokio paties dydžio bylinėjimosi išlaidas. Analogišku principu turi būti paskirstytos ir valstybės patirtos išlaidos.

10.3.                      Teismas netinkamai sprendė ir kitus procesinius klausimus. Ieškiniu reiškė vieną turtinį reikalavimą – panaikinti 25 000 Eur vertės sandorį. Todėl ieškinys turėjo būti apmokėtas 563 Eur (25 000 Eur x 3 proc. x 75 proc.). Paduodant ieškinį, ieškovė sumokėjo 735 Eur, t. y. sumokėjo 172 Eur žyminio mokesčio per daug. Teismas priėmęs ieškinį, nepasisakė dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo. Pateikus patikslintą ieškinį, teismas nurodė ieškovei sumokėti papildomai 150 Eur žyminį mokestį. Ieškovė šį teismo nurodymą įvykdė. Taigi ieškovei nepagrįstai sumokėjus didesnį žyminį mokestį, atsakovui atsirado pareiga proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų sumai kompensuoti šią žyminio mokesčio permoką. Nurodo, kad ieškovės prašymu žyminis mokestis gali būti jai grąžintas, tačiau žyminio mokesčio permoka turi būti nustatyta teismo sprendimu, šios permokos dydžio neįtraukiant į ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą. Vadovaudamasi ekonomiškumo principu, mano, kad žyminio mokesčio permokos grąžinimas gali būti išspręstas apeliacinės instancijos teismo. 

10.4.                      Nurodo, kad byloje keičiasi ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis. Ieškovė šioje byloje turėjo 3 719 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovas 1 000 Eur. Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei priteistina 1 859,50 Eur, iš ieškovės atsakovui – 500 Eur.

11.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1.                      Teismas teisingai sprendė dėl atsakovo skundžiamos sprendimo dalies. Preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje šalių sutarta buto kaina yra svarbus šio susitarimo dalykas, suteikiantiems abiem pusėms garantijas: pardavėjui – kad pirkėjas už sutartą kainą turtą nupirks, o pirkėjui – kad pardavėjas už sutartą kainą turtą parduos. Ieškovė ginčo turtą sutiko pirkti už 34 000 Eur, o atsakovas – parduoti. Tarp preliminarios ir pagrindinė pirkimo–pardavimo sutarčių buvo nedidelis laiko tarpas, reikalingas būtiniems sandorio veiksmams atlikti: užsakyti reikalingus dokumentus, suderinti sandorio sudarymo laiką su notaru.

11.2.                      Teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo motyvus dėl ieškovės piniginių lėšų neturėjimo ir kainos sumažinimo dėl buto trūkumų. Ieškovė iki preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo butą pažiūrėjo ir matė, kad butas yra be balkono, keistini langai, dėl to sutarė mažesnę nei skelbime nurodytą kainą. Atsakovo gynybinė pozicija, kad po preliminarios sutarties sudarymo ieškovė reiškė priekaištus dėl buto kainos. Jokių pretenzijų ieškovė nereiškė. Be to, iki ieškovei patikslinant ieškinį ir įtraukiant reikalavimą pakeisti pirkimo–pardavimo sutarties dalį, atsakovas neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių dėl 34 000 Eur kainos už butą sumokėjimo. Svarbu, kad kainos sumažinimas naudingas išimtinai atsakovui. 

11.3.                      Teismas teisingai kritiškai vertino atsakovo nurodytas aplinkybes dėl neva skelbime nurodytos didesnės kainos. Kaina buvo sumažinta 11 procentų, kas yra pakankamai ženklus kainos sumažinimas, todėl dar didesnis kainos sumažinimas reikštų arba netinkamos kokybės daikto perleidimą, arba neprotingą atsakovo elgesį. Tai, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu turto vertė buvo ne 25 000 Eur, o 30 000–35 000 Eur, patvirtino atsakovui atstovavęs turto brokeris. Mažinti turto kainos iki 25 000 Eur nebuvo jokio pagrindo.

11.4.                      Teismas teisingai vertino liudytojų parodymus. Atsakovas ir liudytojas T. P. nurodo skirtingas aplinkybes, susijusias su pinigų išmokėjimu sandorio sudarymo dieną, ieškovės ir liudytojo R. Z. nurodytų aplinkybių atsakovas neginčijo. Liudytojas T. P. nurodo, kad į banką vyko, kadangi atsakovas norėjo patikrinti ieškovės atsakovui sumokėtų 500 Eur tikrumą. Tačiau tikint atsakovu, jis 1 000 Eur avansą gavo preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Taigi 500 Eur tikrinti banke nereikėjo. Į banką ieškovė, atsakovas, R. Z. ir T. P. vyko patikrinti ir suskaičiuoti ieškovės išmokėtus grynais 9 000 Eur. Tuo tarpu atsakovas nenurodo jokių aplinkybių dėl sandorio dieną jam grynųjų pinigų mokėjimo, kas prieštarauja liudytojo T. P. parodymams. R. Z. nurodytas aplinkybes patvirtino ieškovė, iš dalies liudytojas T. P., kas leidžia manyti, kad liudytojo R. Z. nurodytos aplinkybės yra teisingos ir nuoseklios.

12.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1.                      Teismas teisingai vertino bylinėjimosi išlaidų proporciją. Nėra pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Viešo intereso byloje nėra. Ieškovė apeliuoja į sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, tačiau pateikė ieškinį, kurio didžioji dalis reikalavimų atmesta. Ieškovė teikė akivaizdžiai nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirąjį skundą, kuris buvo nepagrįstas. Už prašymus ieškovė mokėjo žyminius mokesčius, taip didindama bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, turėjo įvertinti ieškinio pagrįstumo tikimybę (melagingai įrodinėti, kad butas netinkamas naudoti pagal paskirtį, kai ieškovė butą faktiškai nuomojo), tiek ir bylinėjimosi išlaidų riziką.

12.2.                      Dėl ieškovės motyvų, kad atsakovas pasinaudojo ieškovės nepatyrimu ir naivumu, sudarant sandorį, yra paduotas apeliacinis skundas, šios aplinkybės yra ginčijamos.

12.3.                      Palieka spręsti teismo nuožiūra dėl ieškovės sumokėtų žyminių mokesčių permokų. Jei žyminio mokesčio permoka yra, dėl to atsakovo kaltės nėra. Ieškovei reikėjo teismo prašyti grąžinti žyminio mokesčio permoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

14.       Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2020 m. gegužės 10 d. ieškovė ir atsakovas sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje numatė, kad pirkėja (ieškovė), pasirašydama šią sutartį, sumoka pardavėjui (atsakovui) 1 000 Eur rankpinigius už butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtoje sutartyje nurodyta, kad bendra turto kaina yra 34 000 Eur. Pažymėta, kad likusi pinigų suma, t. y. 33 000 Eur, bus sumokėta pardavėjui pirkimo dieną pavedimu į nurodytą banko sąskaitą. Šalys įsipareigojo pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 10 d. Šalys ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) notarine forma sudarė 2020 m. gegužės 19 d. Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad daikto kaina yra 25 000 Eur. Sutarties 4.2 punkte numatyta, jog pardavėjas pareiškė, kad 1 000 Eur gavo iš pirkėjos grynais pinigais, iki šios sutarties pasirašymo dienos, o 24 000 Eur bankiniu pavedimu, prieš pasirašant šią sutartį.

15.       Ieškovė kreipėsi į teismą, patikslintame ieškinyje prašydama: 1) pakeisti dalį Sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, kurioje nurodyta buto kaina (25 000 Eur), nustatant, kad šis butas ieškovei buvo parduotas už 34 000 Eur; 2) nutraukti Sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovui butą bei priteisiant ieškovei iš atsakovo sumokėtą ginčo buto kainą, t. y. 34 000 Eur; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sutarties 3.1 punktą, nurodant, kad daikto kaina yra 34 000 Eur; 2) pakeitė Sutarties 4.2 punkto dalį, nurodant, kad pardavėjas gavo iš pirkėjos grynais 9 000 Eur iki sutarties pasirašymo dienos; 3) kitą ieškinio dalį atmetė; 4) priteisė atsakovui iš ieškovės 21,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 5) priteisė valstybei iš ieškovės 19,31 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17.       Šalys su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, pateikė apeliacinius skundus. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir pakeisti Sutarties 3.1 ir 4.2 punktai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – nustatyti, kad patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų dydis yra 50 procentų; priteisti ieškovei iš atsakovo 1 059,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisti valstybei iš ieškovės ir atsakovo bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.

18.       Taigi, apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo pakeistos Sutarties sąlygos, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos bei priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl Sutarties sąlygų, susijusių su įsigyto buto kaina ir sumokėjimo tvarka, pakeitimo (dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų)

19.       Kaip minėta nutarties 17 punkte, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo pakeisti Sutarties 3.1 ir 4.2 punktai, susiję su ginčo buto kaina ir jos sumokėjimo tvarka, apeliacinį skundą pateikė atsakovas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamo sprendimo dalį, visų pirma, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas; antra, pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, suformuotas kasacinio teismo praktikoje. Ieškovė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (jo dalį), kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

20.       Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Būtinybė pakeisti sutartį gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai sutarčiai teismine tvarka pakeisti. CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sutartis gali būti pakeista sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais, reiškia, jog įstatyme nustatytas nebaigtinis sutarties pakeitimo teismine tvarka atvejų sąrašas. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai yra nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose),

21.       Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį, šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas. Taigi, nukentėjusi šalis, vadovaujantis CK 6.228 straipsnio nuostatomis, turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Sutarties sąlygas, susijusias su ginčo buto kaina.

22.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog susiklosčiusi tarp šalių situacija suteikė teisę ieškovei prašyti pakeisti Sutartyje įtvirtintas sąlygas, susijusias su sumokėta kaina, kuri iš tikrųjų atitiko tarp šalių susiklosčiusią situaciją, t. y. iš tikrųjų buvo sumokėta už ginčo butą. Toks aiškinimas atitinka CK 6.223 ir 6.2285 straipsnių nuostatas, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.  

23.       Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai netaikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus.

24.       Pažymėtina, kad CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog paprasta rašytine forma sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra daugiau kaip 1 500 Eur. CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuoja reikalavimus sandoriams, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl sandorio, kuris buvo sudarytas notarine forma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, sprendžiant ginčą, vadovautis apelianto apeliaciniame skunde nurodytomis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

25.       Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodytas sprendime, jog aplinkybė, kad ieškovė oficialiai nesikreipė į atsakovą dėl notarine tvarkos pasirašytos sutarties pakeitimo CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, nėra reikšminga. Atsakovo nuomone, ši aplinkybė netiesiogiai įrodo, kad ginčo Sutartyje nurodyta kaina ir yra šalių galutinė ir suderėta kaina, nes jei būtų buvę priešingai, ieškovė savo tariamai pažeistas teises būtų gynusi iš karto, t. y. kreipusi į atsakovą dėl notarine tvarka pasirašytos sutarties pakeitimo.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog ieškovė oficialiai nesikreipė į atsakovą dėl notarine tvarkos pasirašytos sutarties pakeitimo, vertino kaip nereikšmingą kitame kontekste, nei atsakovas nurodo apeliaciniame skunde.

27.       CK 6.223 straipsnio 3 dalis numato, jog ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-18/2011). Nustačius, kad kitai šaliai nebuvo pateiktas pasiūlymas keisti sutartį, būtų galima konstatuoti formalų CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikymą ir palikti ieškinį nenagrinėtą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bylos nagrinėjimo eiga patvirtino, kad atsakovas pakeisti Sutarties sąlygas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, nusprendė, kad turėjo teisę spręsti tarp šalių iškilusį ginčą dėl Sutarties sąlygų modifikavimo. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada visiškai sutinka. Pažymi, kad ieškinio palikimas nenagrinėto, kai akivaizdu, kad šalims susitarti nepavyksta, prieštarautų tiek protingumo, tiek proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 7 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, kad ieškovė nesikreipė į atsakovą tiesiogiai dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, vertino kaip nereikšmingą, kitaip tariant, kaip aplinkybę, kuri nesukliudė teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta nutarties 20–27 punktuose,  daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas.

29.       Sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas, kaip nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suformuotas kasacinio teismo praktikoje, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.393 straipsnio

30.       Antra, notaro patvirtinta sutartis yra oficialus įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

31.       Pabrėžtina, kad oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami kartu su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo skundžiama sprendimo dalis yra motyvuota – teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiama sprendimo dalis yra neteisėta, ar nepagrįsta, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

33.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama pakeisti Sutarties kainą, pateikė rašytinius įrodymus, jos nuomone, patvirtinančius tikrosios sandorio kainos buvimą, be kita ko, ir 2020 m. gegužės 10 d. pasirašytą preliminarią sutartį. Minėta preliminari sutartis patvirtina, kad ieškovė įsipareigojo įsigyti iš atsakovo ginčo butą už 34 000 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo šį įrodymą vertino kaip vieną iš reikšmingesnių įrodymų tokiai išvadai padaryti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šį įrodymą vertino kitų įrodymų (tiek šalių paaiškinimų, tiek rašytinių įrodymų) kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo už 34 000 Eur sumą, o ne už 25 000 Eur sumą, kuri nurodyta Sutartyje.

34.       Pažymėtina ir tai, kad CK 6.165 straipsnio 1 dalis numato, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo buto sudarė 2020 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus vos 9 dienoms po preliminarios sutarties sudarymo. Atsakovas tvirtina, kad būtent pagrindinėje Sutartyje, kuri buvo sudaryta 2020 m. gegužės 19 d., yra nurodytos galutinai šalių suderėtos sąlygos, be kita ko, ir buto kaina, įvertinant tai, kad bute nebuvo balkono, reikėjo keisti langus, grindis ir kt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais atsakovo argumentais sutikti. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad po preliminarios sutarties sudarymo tarp šalių vyko derybos dėl sutarties sąlygų, kurios buvo numatytos preliminarioje sutartyje, keitimo.  Taigi, nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad Sutartyje nurodyta 25 000 Eur kaina yra galutinė, po preliminarios sutarties pasirašymo, šalių suderėta kaina, įvertinant paaiškėjusias papildomas buto remontui reikalingas išlaidas, taip pat įvertinant ir kitas aplinkybes, nurodytas atsakovo apeliaciniame skunde, pavyzdžiui, kad atsakovui buvo skubiai reikalingos lėšos vestuvėms.

35.       Bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir tai, kad atsakovas 2020 m. kovo 31 d. skelbimą dėl ginčo buto pardavimo buvo patalpinęs internetinėje svetainėje www.aruodas.lt. Skelbime buvo nurodyta, kad butas parduodamas už 40 500 Eur sumą, vėliau, t. y. 2020 m. gegužės 1 d., kaina buvo sumažinta iki 38 500 Eur. Šių aplinkybių, t. y. kad ginčo buto kaina buvo nurodyta 40 500 Eur, o vėliau sumažinta iki 38 500 Eur, neneigė ir pats atsakovas. Sutartyje, kaip minėta, šalys nurodė, kad ginčo buto kaina yra 25 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog mažai tikėtina, kad atsakovas būtų sutikęs sumažinti buto pardavimo kainą nuo preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos sumos, t. y. 34 000 Eur, iki 25 000 Eur sumos, kas sudaro 9 000 Eur arba 26 procentai nuo 34 000 Eur sumos.

36.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad aplinkybę, jog šalys buvo suderinę 25 000 Eur Sutarties kainą patvirtina turto brokerio T. P. elektroninis susirašinėjimas su notare, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino. Iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad turto brokeris T. P. siuntė notarei  informaciją apie parduodamą ginčo butą. 2020 m. gegužės 11 d. elektroninio laiške nurodyta, kad yra parduodamas ginčo butas, kas yra pirkėjas, kas pardavėjas, ginčo buto pardavimo kaina – 25 000 Eur, taip pat pažymėta, kad avansu yra sumokėti 1 000 Eur grynais ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad elektroniniame laiške nurodyta informacija patvirtina tikrąjį šalių susitarimą. Akivaizdu, kad T. P. notarei nurodė tą informaciją, kuri turi būti įrašyta į Sutartį, be kita ko, ir Sutarties kainą, o ne tą, kurią sutarties šalys iš tikrųjų buvo susitarę.

37.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, nurodytas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kad šiuo atveju svarbi yra ta aplinkybė, jog kainos sumažinimas buvo naudingas išimtinai tik atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatmestina, kad būtent atsakovas siekė nurodyti Sutartyje 25 000 Eur kainą tam, kad išvengtų gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas ginčo butą buvo paveldėjęs 2019 m. rugsėjo 6 d. po motinos mirties. 2019 m. gruodžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad ginčo buto vidutinė rinkos vertė yra 25 500 Eur. Ginčo sutartis buvo sudaryta 2020 m. gegužės 19 d., t. y. nepraėjus nei metams po to, kai ginčo butas tapo atsakovo nuosavybe. Sutartyje nurodyta ginčo buto kaina (25 000 Eur) iš esmės atitinka paveldėjimo teisės liudijime nurodytą buto vertę (25 500 Eur). Taigi, tokiu atveju, jeigu šalys būtų nurodę Sutartyje, kad ginčo butas parduodamas už 34 000 Eur, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsniu, pardavęs ginčo butą būtų turėjęs sumokėti gyventojų pajamų mokestį.

38.       Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi R. Z., kuris yra ieškovės sutuoktinis, t. y. suinteresuotas asmuo, parodymais.

39.       Kaip minėta nutarties 30 punkte, notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas ir joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tuo pačiu pažymėtina, kad CPK 197 straipsnio 2 dalis numato, jog draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl, siekiant paneigti oficialiame rašytiniame įrodyme (ginčo Sutartyje) nurodytas aplinkybes, leido remtis liudytojų parodymais, todėl ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida ištaisytina apeliaciniame procese. Apeliacinio teismo vertinimu, esant byloje kitų leistinų įrodymų, pagrindžiančių byloje įrodinėjamas aplinkybes, tačiau šalims nesuteikiant galimybės užpildyti spragų, remtis liudytojų parodymais įrodinėjant tikrąją Sutarties kainą, būtų buvę pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai vertino ir rėmėsi, be kitų leistinų įrodymų, ir liudytojų parodymais.

40.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

41.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo R. Z. parodymus vertino visų įrodymų kontekste. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad liudytojas davė melagingus parodymus. Be to, pažymėtina, kad tiek ieškovės paaiškinimai, tiek liudytojo R. Z. parodymai dėl ginčo turto įsigijimo buvo nuoseklūs, logiški, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus. Dėl to vien liudytojo R. Z. ir ieškovės artimų santykių faktas, nenustačius, kad jų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar jie skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie yra melagingi ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju aktualu yra ir tai, kad liudytojų R. Z., kuris teismo posėdžio metu buvo apklaustas kaip liudytojas, parodymai nebuvo pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, jie, kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismo buvo vertinti visų byloje surinktų duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo R. Z. parodymus kitų įrodymų kontekste (2021 m. balandžio 6 d. liudijimas, 2015 m. vasario 4 d. grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas, 2020 m. kovo 3 d. mokėjimo nurodymas, sąskaitos išrašas ir kt.), priešingai nei teigia atsakovas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo 34 000 Eur sumą, kurią sumokėjo atsakovui dalimis, t. y. ieškovė atsakovui 1 000 Eur sumokėjo preliminarios sutarties pasirašymo dieną, 24 000 Eur Sutarties pasirašymo dieną pervedė į sąskaitą, o 9 000 Eur sumokėjo grynais pinigais, nepasirašydama jokio pakvitavimo.

42.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas anksčiau nurodyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis liudytojo R. Z. parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. 

43.       Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl Sutarties kainos būtina atkreipti dėmesį ir įvertinti tai, kaip ieškovė elgėsi kituose civiliniuose santykiuose (pavyzdžiui, tai, kad pasirašo panaudos sutartį, nors iš tikrųjų buvo sudaryta nuomos sutartis ir kt., tai, kad ieškovė nusipirkusi daiktą reikalauja atsakovo padaryti viso buto pilną remontą). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, susiję su ieškovės panaudos sutarties sudarymu ir kt., visiškai neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl sudarytos Sutarties tikrojo turinio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad sutarties pasirašymas, joje nenurodant tikrosios parduodamo daikto kainos, laikytinas nesąžiningu tiek pardavėjo, tiek pirkėjo elgesiu ir galėtų būti pagrindas abiem šalims taikyti neigiamus tokio nesąžiningumo padarinius.

44.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas negali savo sprendimo grįsti spėjimais ir prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Taigi, nurodyta kasacinio teismo praktika, priešingai nei teigia atsakovas, patvirtina, kad teismas gali daryti išvadą apie faktų buvimą ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų)

45.       CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

46.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir paskirstydamas tarp šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra patenkinta ieškovės 20 procentų ieškinio reikalavimų, atmesta – 80 procentų reikalavimų. Teismas, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei priteisė 778,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovui iš ieškovės – 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas, įskaitęs ieškovei iš atsakovo priteistiną sumą, nustatė, kad ieškovė turi sumokėti atsakovui 21,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, pirmosios instancijos teismas anksčiau minėtas ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas pritaikė ir spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo, ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš ieškovės valstybei priteisti 19,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

47.       Ieškovė su pirmosios instancijos teismo priimta sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesutiko, pateikė apeliacinį skundą. Nurodė, kad, ieškovės nuomone, vertinant patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, kai ieškinio vienas reikalavimas patenkintas, o kitas atmestas, teismas privalėjo spręsti, kad ieškovė įgijo teisę į 50 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atitinkamai į tokio paties dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ir atsakovas. Mano, kad analogišku principu (priteisiant iš kiekvienos šalies po 50 procentų) turėjo būti paskirstytos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.

48.       Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintame ieškinyje suformavo du reikalavimus: 1) neturtinį reikalavimą dėl Sutarties modifikavimo; 2) turtinį reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo ir restitucijos pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, nurodytais atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, kad ieškovės esminis ir pagrindinis reikalavimas, suformuotas patikslintame ieškinyje, buvo Sutarties nutraukimas ir restitucijos pritaikymas. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė apeliaciniame skunde jokių argumentų, patvirtinančių, kad jos patikslintame ieškinyje suformuoti reikalavimai galėtų būti vertinami kaip analogiško (vienodai reikšmingo) pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinius instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ieškovei priteisti daugiau nei 20 procentų bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

49.       Be to, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai paskaičiavo žyminį mokestį, dėl ko ieškovei nebuvo grąžinta permokėta 173 Eur žyminio mokesčio suma.

50.       CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydis priklauso nuo ieškinio sumos: jei ieškinio suma iki 30 000 Eur žyminį mokestį sudaro 3 procentai nuo ieškinio sumos, bet ne mažiau kaip 20 Eur; nuo didesnės kaip 30 000 Eur sumos iki 100 000 Eur – 900 Eur plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios 30 000 Eur. CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad ieškinio suma nustatoma tokiu būdu: bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais – pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) mokamas dviejų šimtų eurų žyminis mokestis, išskyrus ginčus dėl sutarčių turtinio pobūdžio nuostatų modifikavimo. Tais atvejais, kai ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą (CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip 5 Eur (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

51.       Nagrinėjamu atveju, kaip ne kartą minėta, ieškovė prašė panaikinti Sutartį ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti jai sumokėtą 34 000 Eur sumą. Taigi, ieškinio suma, vadovaujantis CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktu, yra 34 000 Eur, o ne 25 000 Eur kaip nurodo ieškovė apeliaciniame skunde. Ieškovė už šį reikalavimą turėjo sumokėti 735 Eur žyminį mokestį ((34 000 Eur – 30 000 Eur) x 2 proc.) + 900 Eur) x 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 80 straipsnio 7 dalis). Ieškovės neturtinis reikalavimas dėl Sutarties modifikavimo, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartyje, CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 7 dalies pagrindu, turėjo būti apmokėtas 150 Eur žyminiu mokesčiu. Taigi, iš viso ieškovė už ieškinyje suformuotus reikalavimus turėjo sumokėti 885 Eur žyminį mokestį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2020 m. lapkričio 10 d. sumokėjo 735 Eur žyminį mokestį, o 2021 m. kovo 16 d. – 150 Eur žyminį mokestį, iš viso 885 Eur. Taigi, pagrindo spręsti, kad ieškovė nagrinėjamu atveju yra permokėjusi 173 Eur žyminį mokestį, kuris jai turi būti grąžintas, nėra.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

52.       Kiti šalių apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

53.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl Sutarties sąlygų modifikavimo (pakeitimo), taip pat paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek materialines teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Šalių apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą (jo dalį), todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

54.       Atmetus šalių apeliacinius skundus, ieškovės ir atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, tarp šalių nepaskirstomos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. 

Teisėjai                                        Marius Bartninkas

Edvardas Paliokas

Jurgita Sujetienė