Civilinė byla Nr. e2A-391-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00001-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2.19; 3.1.7.6

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „BALTPOOL“ ir Lietuvos Respublikai dėl piniginių lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Foksita“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybės 500 138,93 Eur pinigines lėšas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ pripažinta aukciono laimėtoja skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 9,702 Eur ct/kWh (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)) fiksuotą tarifą. 2018 m. gegužės 22 d. atsakovė UAB „BALTPOOL“ ir ieškovė sudarė sutartį Nr. BP-1800020 dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų išmokėjimo (toliau – ir sutartis), kurios 1 priede nustatyta, kad UAB „Foksita“ yra taikomas elektros energijos supirkimo tarifas lygus 9,702 ct/kWh.

3.       Dalyvaudama aukcione dėl skatinimo priemonės ir pasirašydama sutartį ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) 2 straipsnio 27 punktu, 20 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai tikėjosi, kad skatinimo priemonės fiksuotas tarifas užtikrins, jog UAB „Foksita“ bus garantuojamos pajamos nemažesnės kaip fiksuotas tarifas. Tačiau nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2020 m. liepos mėn. susidarė situacija, kuomet einamiesiems kalendoriniams metams nustatytai elektros energijos rinkos kainai, apskaičiuojamai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nustatyta tvarka, esant didesnei negu faktinė elektros energijos kaina elektros energijos biržoje, ieškovei nebuvo išmokėtos garantuojamos pajamos visa apimtimi, o susidarė nepriemoka, nes buvo išmokėtas skirtumas tarp fiksuoto tarifo ir didesnės einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainos, apskaičiuojamos VKEKK nustatyta tvarka, bet ne skirtumas nuo faktinės mažesnės biržos kainos. Dėl šios situacijos susidariusi nepriemoka ieškovei sudaro 500 138,93 Eur.

4.       Tokiai situacijai įtakos turėjo tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtintame Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) fiksuoto tarifo išmokėjimas yra reglamentuotas skirtingai elektros energijos gamintojams, kurie energiją parduoda pagal dvišales sutartis (Aprašo 23.4 papunktis) ir tiems, kurie prekiauja elektros energijos biržoje (Aprašo 23.6 papunktis). Taigi, elektros energijos gamintojas, kuris energiją parduoda pagal dvišales sutartis ir pagal kainą susietą su kaina elektros energijos biržoje, atsiduria blogesnėje (nelygiavertėje) padėtyje dėl mažesnio garantuotų pajamų, susietų su fiksuotu tarifu, išmokėjimo, negu tie elektros energijos gamintojai, kurie energiją parduoda elektros energijos biržoje, nors tokiam skirtingam traktavimui nėra objektyvaus pagrindo.

5.       Atsakovė UAB „BALTPOOL“, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad iki 2022 m. gruodžio 12 d. pretenzijos pateikimo ir ieškinio pareiškimo, ieškovė neturėjo pastabų, nekėlė reikalavimų, neprašė perskaičiuoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje (toliau – ir VIAP) lėšų, neatliko kitų veiksmų, susijusių su bylai aktualiu VIAP lėšų išmokėjimo laikotarpiu, t. y. 2019 m. kovo mėn. bei 2019 m. gruodžio mėn. – 2020 m. liepos mėn. Tik atsakovei pradėjus reikšti reikalavimus ieškovei dėl trūkstamų sumų į VIAP lėšų biudžetą sumokėjimo, ieškovė pradėjo kelti nepagrįstus reikalavimus, dėl kai kurių iš jų praleidusi ieškinio senaties terminą.

6.       Aprašas nustato gamintojams išmokamų lėšų apskaičiavimo taisykles ir taiko skirtingas šias taisykles priklausomai nuo to, ar gamintojai pagamintą elektros energiją paduoda pagal dvišales sutartis, ar elektros energijos biržoje. Aprašas ir kiti susiję teisės aktai nenustato gamintojui laisvės pasirinkti, kuri išmokamų lėšų apskaičiavimo taisyklė bus taikoma, o aiškiai ir nedviprasmiškai atitinkamos taisyklės taikymą susieja būtent su objektyviomis aplinkybėmis – elektros energija parduodama pagal dvišales sutartis (taikomas Aprašo 23.4 papunktis) ar elektros energija parduodama elektros energijos biržoje (taikomas Aprašo 23.6 papunktis).

7.       Ieškovė nepagrįstai siekia, kad tais mėnesiais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra didesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, ieškovei mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma būtų skaičiuojama Aprašo 23.6 papunkčio nustatyta tvarka, o tais atvejais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra mažesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje – Aprašo 23.4 papunkčio nustatyta tvarka. Taigi, ieškovė siekia pasirinkti jai taikomas išmokamų lėšų apskaičiavimo taisykles, remdamasi kitomis, nei įtvirtinta Apraše, aplinkybėmis. Tačiau tokia pozicija ir siekis yra nepagrįsti ir neteisėti, o Aprašas nenumato elektros gamintojui teisės laisvai pasirinkti jam mokėtinos sumos apskaičiavimo taisykles.

8.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, nesutikdama su ieškiniu nurodė, kad ieškovė yra elektros energijos gamintoja teikianti paslaugas, nurodytas Aprašo 7.1 papunktyje, bei yra įgijusi teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu. Kaip ieškinyje nurodo ieškovė, ji pagamintą elektros energiją parduodavo Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišalę sutartį. Taigi, egzistuoja visos sąlygos taikyti Aprašo 23.4 papunktį, o vien tai savaime patvirtina ieškinio nepagrįstumą.

9.       Aprašas nustato gamintojams išmokamų lėšų apskaičiavimo taisykles ir taiko skirtingas jų nuostatas priklausomai nuo to, ar gamintojai pagamintą elektros energiją paduoda pagal dvišales sutartis ar elektros energijos biržoje. Aprašas ir kiti susiję teisės aktai nenustato gamintojui laisvės pasirinkti, kuri išmokamų lėšų apskaičiavimo taisyklė bus taikoma, bet atitinkamos taisyklės taikymą susieja su objektyviomis aplinkybėmis – elektros energija parduodama pagal dvišales sutartis (taikomas Aprašo 23.4 papunktis) ar elektros energija parduodama elektros energijos biržoje (taikomas Aprašo 23.6 papunktis).

10.       Elektros energijos gamintojai, parduodantys elektros energiją pagal dvišales sutartis, yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir ieškovė, t. y. jiems išmokama VIAP lėšų suma apskaičiuojama griežtai laikantis Apraše nustatytų taisyklių, t. y. Aprašo 23.4 papunkčio. Todėl sutikus su ieškovės pozicija būtų sukuriama nelygiavertė situacija, nes ieškovė įgytų išskirtinę padėtį, nepagrįstą pranašumą kitų elektros energijos gamintojų atžvilgiu.

11.       Ieškiniu yra siekiama pakeisti VIAP lėšų išmokėjimo tvarką taip, kad tais mėnesiais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra didesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, ieškovei mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma būtų skaičiuojama Aprašo 23.6 papunkčio nustatyta tvarka, o tais atvejais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra mažesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, – Aprašo 23.4 papunkčio nustatyta tvarka. Tačiau toks lėšų apskaičiavimo mechanizmas yra nepagrįstas, nukrypsta nuo Apraše įtvirtintų taisyklių.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 18 d. sprendimu ieškovės UAB „Foksita“ ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „BALTPOOL“ 13 315,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 13 900 Eur bylinėjimosi išlaidas.

13.       Teismas nustatė, kad ieškovė VERT 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ (su 2014 m. liepos 28 d. VERT nutarimo Nr. O3-375 pakeitimu) pripažinta aukciono laimėtoja skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 9,702 Eur ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą.

14.       Atsakovė UAB „BALTPOOL“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybės) 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1338 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratoriaus paskyrimo“ paskirta VIAP lėšų administratore.

15.       2018 m. gegužės 22 d. atsakovė UAB „BALTPOOL“ ir ieškovė sudarė sutartį Nr. BP-1800020 dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų išmokėjimo, kurios 1 priede nustatyta, kad ieškovei yra taikomas elektros energijos supirkimo tarifas lygus 9,702 ct/kWh.

16.       Ieškovė pagamintą elektros energiją parduodavo Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišalę sutartį, kurios kaina buvo susieta su kaina, skelbta elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje. 2019 birželio 2 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. FOK-I-1913, sudarytos tarp ieškovės ir UAB Kauno termofikacijos elektrinės, 4.1.1 papunktyje buvo sutartas kainos nustatymas: pagal faktiškai pirkėjo parduotos rinkoje elektros energijos kainą minus 0,7 Eur/MWh. Dėl balansavimo patirtus pirkėjo nuostolius pagal pirkėjo pateiktą sąskaitą apmoka pardavėjas.

17.       Teismas nurodė, kad ieškovės ir UAB „BALTPOOL“ sutarties pasirašymo metu galiojusio AIEĮ 20 straipsnio 2 dalis nustatė, jog elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo elektros energetikos sektoriuje tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Vyriausybės nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kaina, apskaičiuojama VKEKK nustatyta tvarka, skirtumą. Jeigu elektros energijos gamintojas elektros energiją parduoda elektros energijos biržoje, elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo elektros energijos biržoje parduotos elektros energijos kainos, kuri negali būti mažesnė negu praėjusio mėnesio kaina, skelbiama elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, skirtumą.

18.       Gamintojams, teikiantiems Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo ir jų apimčių nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgijusiems teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, mokėtinos už parduotą elektros energiją lėšų sumos skaičiavimą detalizuoja Aprašo 23  punktas.

19.       Aprašo 23.4 papunktis nustato, kad jeigu elektros energijos gamintojai, teikiantys Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda ginčo laikotarpiu galiojusių Prekybos elektros energija taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-244 „Dėl Prekybos elektros energija taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklių) nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis (ne superkančiajai įmonei) už kainą, mažesnę nei einamiesiems kalendoriniams metams nustatyta elektros energijos rinkos kaina, tokiems gamintojams mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma lygi į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VERT atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos. Aprašo 23.6 papunktis nustato, kad jeigu elektros energijos gamintojai, teikiantys Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 papunktyje nurodytas paslaugas ir įgiję teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, pagamintą elektros energiją parduoda Taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis elektros energijos biržoje (ne superkančiajai įmonei) už kainą, mažesnę nei praėjusio mėnesio kaina, kuri buvo skelbta elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, tokiems gamintojams už parduotą elektros energiją mokėtina lėšų suma lygi pagamintam ir į elektros tinklus patiektam elektros energijos kiekiui, padaugintam iš skirtumo tarp VERT atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir praėjusio mėnesio kainos, skelbiamos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje.

20.       Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Aprašas numato dvi skirtingas paramos apskaičiavimo taisykles, priklausomai nuo to, kaip gamintojas prekiauja elektra – ar parduoda elektros energiją pagal dvišales sutartis, ar elektros energijos biržoje. Pirmu atveju gamintojui mokėtina suma nustatoma pagal Aprašo 23.4 papunkčio, kitu – pagal 23.6 papunkčio nuostatas.

21.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovei buvo teisingai apskaičiuotos ir mokamos VIAP lėšos pagal Aprašo 23.4 papunkčio nuostatas, tačiau ieškovė ginčija šio skaičiavimo pagrįstumą, teigdama, jog atsakovė, skaičiuodama paramą tik pagal Aprašo 23.4 papunktį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė AIEĮ 20 straipsnio 2 dalį, Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčius. Teismas nurodė su tokiu vertinimu nesutinkantis, nes ieškovė, pasirinkdama elektros energija prekiauti pagal dvišales sutartis, pasirinko ir teisės aktuose įtvirtintą paramos nustatymo mechanizmą, kuris, atsižvelgiant į prekybos būdą, numatytas Aprašo 23.4 papunktyje ir pagal kurį jai buvo mokama.

22.       Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija teismas pažymėjo, kad asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia (be kita ko) 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (inter alia 1998 m. lapkričio 11 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).

23.       Vertindamas, ar nagrinėjamu atveju nustačius du valstybės paramos būdus, numatytus Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose, nėra pažeidžiamos ieškovės teisės, teismas aiškinosi, ar sudaryta galimybė ieškovei pasirinkti, kokiu būdu prekiauti, ir nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė gali laisvai pasirinkti kaip prekiauti elektros energija, t. y. ar pagal dvišales sutartis, ar elektros energijos biržoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, kaip ūkio subjektas, gali laisvai pasirinkti, kokiu būdu prekiauti ir pagal pasirinktą būdą būtų skaičiuojama valstybės parama. Taigi šiuo atveju ieškovės diskriminacijos nėra.

24.       Vertindamas Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose numatytos valstybės paramos (valstybės apmokamo kainų skirtumo) skirtingos apskaičiavimo tvarkos teisėtumą, teismas paminėjo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo praktika, nelaikytinas diskriminaciniu ir galimas diferencijuotas teisinis reguliavimas panašių santykių, jeigu jis yra objektyviai pateisinamas, ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais.

25.       Teismas sutiko su atsakovės UAB „BALTPOOL“ argumentais, kad šiuo atveju skirtingas kainos nustatymas yra objektyviai pateisinamas, nes prekiaujant elektros energijos biržoje visi sudaromų sutarčių parametrai yra vienodi visiems biržos dalyviams, t. y. galimybė piktnaudžiauti atskirais tokių sutarčių elementais yra itin apribota. Tuo tarpu elektros energiją parduodant pagal dvišalius sandorius (nepriklausomai nuo to, ar elektros energija parduodama už kainą, susietą su elektros energijos kaina biržoje), elektros energijos gamintojai turi gerokai didesnes galimybes susitarti dėl visų tokių sutarčių elementų, turi daugiau instrumentų bei laisvės susitarti dėl sutarties turinio, įskaitant ir sutarties kainą, kainos taikymo laikotarpį. Elektros rinkos dalyviai gali susitarti ne tik dėl parduodamų elektros energijos kiekių, tačiau ir dėl kainos, už kurią šie kiekiai gali būti parduoti. Tokiu atveju egzistuoja didesnė galimybė manipuliuoti atskirais sutartiniais elementais, siekiant gauti didžiausią įmanomą VIAP kompensaciją. Nesant saugiklių, rinkos dalyviai galėtų susitarti dėl žemesnių negu rinkos kainos, tai rinkos dalyviui, parduodančiam elektros energiją, suteiktų geresnes konkurencines sąlygas elektros energijos rinkoje, kadangi gamintojas galėtų pasiūlyti žemą elektros energijos kainą, o jo sąnaudos būtų dengiamos iš VIAP lėšų. Be to, pagal dvišales sutartis prekiaujantys gamintojai gali parduodamos elektros energijos kainą sutartyse nustatyti nesiejant jos su elektros energijos kaina biržoje ir gauti didesnę paramą. Pagal dvišales sutartis prekiaujantys gamintojai nepatiria išlaidų, kurias patiria gamintojai prekiaujantys elektros energijos biržoje už prekybą joje. Todėl pateisinamas valstybės pasirinktas diferencijuotas priemokos skaičiavimas atsižvelgiant į prekybos būdą.

26.       Teismo vertinimu, Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose numatytais skaičiavimo metodais siekiama nustatyti elektros rinkos kainą, tačiau dėl skirtingo skaičiavimo būdo tam tikrais laikotarpiais apskaičiuota rinkos kaina gali skirtis ir būti palankesnė gamintojams prekiaujantiems pagal dvišales sutartis, o kitais – prekiaujantiems elektros energijos biržoje. Tai dar kartą patvirtina, kad reglamentavimas nėra diskriminacinis.

27.       Ieškovė ieškinio reikalavimą grindžia tuo, kad tam tikrais mėnesiais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra didesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, jai mokėtina už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją lėšų suma būtų skaičiuojama Aprašo 23.6 papunktyje nustatyta tvarka, o tais atvejais, kai einamiesiems kalendoriniams metams nustatytos elektros energijos rinkos kainos yra mažesnės už praėjusio mėnesio kainas, skelbiamas elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje – Aprašo 23.4 papunktyje nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato elektros gamintojui teisės laisvai pasirinkti jam mokėtinos sumos skaičiavimo tvarkos priklausomai nuo to, kokia skaičiavimo tvarka suteiks gamintojui didesnį pelną. Gamintojas skaičiavimo tvarką ir būdą pasirenka nuspręsdamas dėl prekybos būdo ir pagal tai taikomos Aprašo 23.4 arba 23.6 papunkčiuose nustatytos skaičiavimo taisyklės.

28.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teismas kaip nepagrįstus atmetė ieškovės argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, nes, žinodama Aprašo nuostatas ir pasirinkdama konkretų prekybos elektros energija būdą, ji negalėjo pagrįstai tikėtis, kad bus skaičiuojama ir pagal Aprašo 23.6 papunktį (taikomą gamintojams prekiaujantiems biržoje), priklausomai nuo to, kaip yra palankiau. Ieškovei neteisingai supratus Aprašo nuostatas, atsakovės dėl to nėra atsakingos.

29.       Ieškovės argumentus, kad Aprašo 23.4 arba 23.6 papunkčiuose nustatytos skaičiavimo taisyklės pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę, nes elektros energijos gamintojai, vykdantys didmeninę prekybą ne elektros energijos biržoje, o pagal dvišales sutartis, negali konkuruoti su tais, kurie elektros energiją parduoda elektros energijos biržoje dėl ydingo reglamentavimo ir jiems nėra užtikrinamas vienodas VIAP lėšų išmokėjimas, teismas atmetė, pažymėdamas, kad civilinės bylos nagrinėjamos vadovaujantis rungimosi principu ir abi šalys turi įrodyti savo teiginius. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad skirtingi skaičiavimo būdai vienai iš grupių sudaro konkurencinį pranašumą. Ieškovė teismui pateikė tik nedidelį laikotarpį, kuomet elektros kainos skaičiavimas buvo palankesnis biržoje prekiaujantiems gamintojams, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė prekiauja pakankamai ilgą laiką ir už didžiąją dalį laikotarpio priteisti VIAP lėšų reikalavimo nereiškia. Tai pagrindžia teismo išvadą ir atsakovių argumentus, jog kitais laikotarpiais ieškovė gavo tokias pačias arba didesnes pajamas nei elektros energijos biržoje prekiaujantys asmenys.

30.       Nepagrįstais teismas laikė ir ieškovės argumentus, kad sprendime aptartas Lietuvos teisinis reglamentavimas prieštarauja 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2018/2001 „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją“ (toliau – Direktyva (ES) 2018/2001) 4 straipsnio nuostatoms. Minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamai elektros energijai taikomomis paramos schemomis numatomos paskatos iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintą elektros energiją integruoti į elektros energijos rinką rinka pagrįstu ir į rinką reaguojančiu būdu, vengiant nereikalingo elektros energijos rinkų iškreipimo ir atsižvelgiant į galimas integravimo į sistemą sąnaudas ir tinklo stabilumą. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad paramos schemos iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintai elektros energijai kuriamos taip, kad iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminama elektros energija būtų kuo labiau integruojama į elektros energijos rinką ir kad energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminantys gamintojai reaguotų į rinkos kainos signalus ir gautų kuo didesnes rinkos pajamas. Tuo tikslu tiesioginio kainų rėmimo schemomis parama teikiama rinkos priemokos forma, kuri galėtų būti, inter alia, kintanti arba fiksuota. Iš aptartų Direktyvos (ES) 2018.2001 normų matyti, kad valstybės narėms leidžiama nustatyti diferencijuotą paramą, o priemokos gali būti tiek fiksuotos, tiek kintančios.

31.       Teismas pažymėjo, kad direktyva yra teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriuo nustatomas tikslas, kurį turi pasiekti Europos Sąjungos (toliau – ES) šalys. Direktyvos tikslai yra privalomi valstybėms narėms, tačiau jų įgyvendinimo formas ir būdus vyriausybės gali pasirinkti pačios. Direktyva (ES) 2018/2001 nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją sistema. Joje nustatomas privalomas ES tikslas, kuriuo apibrėžiama, kokią ES bendrojo galutinio energijos suvartojimo procentinę dalį turi sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių energija 2030 m. Joje taip pat nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas finansinės paramos teikimas iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintai elektros energijai, iš atsinaujinančiųjų išteklių pasigamintos elektros energijos vartojimas, atsinaujinančiųjų išteklių energijos vartojimas šildymo ir vėsinimo sektoriuje bei transporto sektoriuje, valstybių narių regioninis bendradarbiavimas ir valstybių narių bei trečiųjų valstybių bendradarbiavimas, kilmės garantijos, administracinės procedūros ir informavimas bei mokymas. Tačiau, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pasiekti aukščiau nurodytą tikslą, Lietuva pasirinko pati.

32.       Dėl teisės aktų atitikimo 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2009/28/EB, iš dalies keičiančiai bei vėliau panaikinančiai Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, teismas nepasisakė, nurodydamas, kad ji buvo panaikinta 2018 m. gruodžio 18 d. priėmus Direktyvą (ES) 2018/2001, o ginčo laikotarpis, už kurį prašoma priteisti, yra nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2020 m. liepos mėn., t. y. ginčo santykių metu Direktyva 2009/28EB nebegaliojo.

33.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl piniginių lėšų priteisimo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Netenkinęs šio reikalavimo, teismas atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų iš atsakovių priteisimo.

34.       Papildomai teismas pažymėjo, kad diena, nuo kurios ieškovei atsirado teisė į ieškinį, o kartu ir pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, yra jos sužinojimas, jog mokėtinos VIAP lėšos apskaičiuojamos netinkamai – VIAP lėšų išmokėjimo už kiekvieną ataskaitinį mėnesį metu, o būtent priešpaskutinę kiekvieno mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, darbo dieną (sutarties 2.7 papunktis). Atitinkamai nuo šios datos turi būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). 

35.       Įvertinęs tai, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2019 m. balandžio 29 d. (priešpaskutinė mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio (2019 m. kovo mėn.), darbo diena), ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra treji metai, o ieškovė ieškinį pareiškė 2022 m. gruodžio 30 d., teismas priėjo išvadą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui, kylančiam iš 2019 m. kovo mėn. ataskaitinio laikotarpio. Teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimo dalis dėl žalos, atsiradusios 2019 m. kovo mėn. ataskaitiniu laikotarpiu (10 620,20 Eur), priteisimo, atmestina ir tuo pagrindu, jog praleistas ieškinio senaties terminas.

36.       Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, teisinių paslaugų teikimo kompleksiškumą, specialių žinių poreikį, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, atsakovėms iš ieškovės priteisė visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikydamas jas protingo ir teisingo dydžio, pažymėdamas, kad panašaus dydžio bylinėjimosi išlaidas patyrė ir ieškovė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

37.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Foksita“ prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT)  ir pateikti ieškovės UAB „Foksita“ 2023 m. rugpjūčio 30 d. prašyme dėl prejudicinio sprendimo (dokumento registracijos Nr. DOK-31405) suformuluotus klausimus ir (arba) tenkinti ieškovės 2023 m. lapkričio 14 d., dokumento registracijos Nr. DOK-43043, priedas Nr. 2, dėl kreipimosi į Europos Komisiją išaiškinimo (pagal Reglamento 2015/1589 29 straipsnio 1 dalies procedūrą); 2) tenkinti ieškovės 2023 m. kovo 29 d. prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-12367) ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AĮEĮ (2018 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XIII-1078 redakcija) 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunktis (2018 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 947 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4, 5 dalims bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams; 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Foksita“ ieškinį patenkinti; 4) priteisti ieškovei iš atsakovių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

37.1.                      Teismas neatskleidė ginčo esmės, nes nevertino, kad skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) yra valstybės pagalba, kurios teikimo sąlygos turi būti suderintos su Europos Komisija ir ES teise. Iki 2018 m. gegužės 1 d. galiojusioje AIEĮ redakcijoje buvo įtvirtintas vienas VIAP išmokų skaičiavimo metodas, kuomet VIAP išmokų dydis buvo skaičiuojamas santykyje su VERT nustatyta elektros energijos kaina. Nuo 2018 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja AIEĮ redakcija, kurios 20 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinti du skirtingi VIAP lėšų (supirkimo priemokos) apskaičiavimo metodai. Teismas nevertino, kad atliktas valstybės pagalbos pakeitimas, kuriuo įtvirtinta skirtinga fiksuoto tarifo mokėjimo tvarka rinkoje prekiaujantiems gamintojams priklausomai nuo elektros energijos pardavimo rinkoje būdo, nebuvo suderintas su Europos Komisija ir tai pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 3 dalį. Teismas nevertino, ar nėra sukeliamos nesuderintos valstybės pagalbos pasekmės, kurios lemtų elektros energijos gamintojams parduodantiems pagamintą elektros energiją pagal dvišalius sandorius, tokiems kaip ieškovė, teisę gauti valstybės pagalbą vienodomis sąlygomis.

37.2.                      Teismas nepagrįstai 2023 m. spalio 3 d. ir 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimis nusprendė nesikreipti į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir į Europos Komisiją. Teismo argumentai, kad ieškovė prašo kreiptis į ESTT ne prašydama išaiškinti jos nurodomų direktyvų normų turinį ar taikymą, tačiau išaiškinti, ar tuo klausimu priimti nacionaliniai teisės aktai atitinka ES direktyvas, nepagrįsti, nes ESTT 2022 gruodžio 15 d. sprendimas byloje C-470/20, 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-705/20, 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Nr. C-254/08, 2023 m. sausio 26 d. sprendimas bylos Nr. C-682/21, patvirtina, kad ESTT turi teisę pateikti nacionaliniam teismui ES teisės ir Europos Komisijos sprendimų valstybės pagalbos byloje aiškinimą, kurie padėtų teismui įvertinti nacionalinio akto atitikimą ES teisei.

37.3.                      Teismas nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės, nesivadovavo Europos Komisijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimu valstybės pagalbos byloje Nr. SA.45765 (2018/NN) (toliau – ir Europos Komisijos 2019 m. sprendimas) ir ES teisės aktais, neanalizavo nacionalinių teisės aktų atitikties Europos Komisijos 2019 m. sprendimui ir ES teisei, todėl buvo neatskleista bylos esmė.

37.4.                      Teismas netinkamai aiškino AIEĮ 20 straipsnio ir Aprašo normas bei nevertino ginčui aktualaus reglamentavimo ir faktinių aplinkybių. Įstatymų leidėjas, iki ginčijamo AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies (2018 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XIII-1078 redakcija) priėmimo, nenumatė poreikio skirtingai reglamentuoti VIAP lėšų išmokėjimo priklausomai nuo to, ar elektros energijos gamintojas elektros energiją parduoda biržoje ar kitais būdais, t. y. nenumatė poreikio skirtingai sureguliuoti vieną gamintojų kategoriją, kurie prekiauja rinkoje (Aprašo 18 punktas), o ne parduoda elektros energiją superkančiajai įmonei (Aprašo 17 punktas). Tai patvirtina, kad nebuvo ir nėra poreikio taikyti skirtingą reglamentavimą VIAP lėšų apskaičiavimui, kuris priklausytų nuo elektros energijos gamintojo prekybos rinkoje elektra būdo. Būtent tokia vienoda valstybės pagalba buvo suderinta Europos Komisijos 2019 m. sprendimu (SESV 107 straipsnis). 

37.5.                      Aprašo 18 punktas numato, kad elektros energijos gamintojai, nurodyti aprašo 10 punkte, nepasibaigus skatinimo laikotarpiui, nurodytam Aprašo 14 punkte, turi teisę prekiauti jų eksploatuojamose elektrinėse pagaminta elektros energija pagal atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir (arba) kitais Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytais būdais. Prekybos elektros energija taisyklės nustato kelis didmeninės prekybos elektros energija būdus, įskaitant prekybą elektros energija pagal dvišales sutartis. UAB „Foksita“, įgijusi teisę pasinaudoti fiksuotu tarifu, biokuro kogeneracinėje elektrinėje pagamintą elektros energiją parduodavo Prekybos elektros energija taisyklių 8.1 papunktyje nustatytu būdu (ne superkančiajai įmonei), o pagal dvišalę sutartį. Prekybos elektros energija taisyklių 13 punktas nustato: „Dvišalėse sutartyse nustatomos elektros energijos pirkimo–pardavimo sąlygos (kainos, kiekiai, atsiskaitymo principai ir kita)“, o 17 punktas: „Prekyba elektros energijos biržoje apima kitos paros ir einamosios paros prekybą elektros energija.“ Prekybos elektros energija taisyklės nenustato, kad elektros energijos gamintojas, elektros energiją parduodantis pagal dvišales sutartis, negali nustatyti parduodamos elektros energijos kainos, kuri būtų susieta su kaina elektros energijos rinkoje (biržoje), kadangi priešingas aiškinimas lemtų, jog elektros energijos gamintojas elektros energiją parduotų ne rinkos sąlygomis. Taigi elektros energijos gamintojai, vykdantys didmeninę prekybą elektra Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytais būdais, turi pagrįstą lūkestį, jog visiems šiems subjektams bus nustatytas vienodas reglamentavimas dėl VIAP lėšų apskaičiavimo ir fiksuoto tarifo užtikrinimo nepriklausomai nuo prekybos rinkoje būdo. Teismas šių aplinkybių sprendime nevertino ir nepaneigė. 

37.6.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies (2018 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XIII-1078 redakcija) projekto aiškinamajame rašte buvo nurodoma, jog įstatymo projekto tikslas buvo skatinti elektros energijos gamintojus, gaminančius elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, kuriems taikomas fiksuotas tarifas, veikti rinkos sąlygomis ir sudaryti tam sąlygas, tačiau dėl ydingo AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunkčio reglamentavimo reguliavimo susidarė priešinga situacija, kuomet elektros energijos gamintojai, gaminantys elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, kuriems taikomas fiksuotas tarifas, tačiau elektra prekiaujantys ne elektros biržoje, iš esmės yra verčiami veikti ne rinkos sąlygomis, elektra prekiauti ne pagal tą kainą, kuri yra elektros energijos biržoje, o pagal didesnę einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainą, apskaičiuojamą VERT. Tokia situacija patvirtina, kad nėra objektyvaus pagrindo skirtingai reglamentuoti elektros energijos gamintojams, gaminantiems elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, VIAP lėšų apskaičiavimo metodus pagal didmeninės prekybos elektros energija būdą.

37.7.                      Nors sprendimo 21 punkte teismas pacitavo atsakovių poziciją dėl tariamai pateisinamo skirtingo tos pačios grupės gamintojų reglamentavimo, tačiau nepateikė konkrečių teisinių pagrindų tokioms išvadoms patvirtinti, nesurinko ir nenurodė konkrečių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).

37.8.                      Skirtingas traktavimas negali būti pateisinamas, kadangi: 1) tiek prekyba pagal dvišalius sandorius, tiek prekyba biržoje priskiriama prie prekybos rinkoje; 2) pagal ginčo reguliavimą, susiklosčius tokiai situacijai kaip byloje (prognozuojama metinė kaina neatitiko (buvo didesnė) realios rinkos kainos), tik toks gamintojas, kaip ieškovė, atsiduria neigiamoje padėtyje, o gamintojai (prekiaujantys biržoje, parduodantys superkančiajai įmonei) gauna visą paramos lygį – priemoką pagal jiems nustatytą fiksuotą tarifą; 3) skirtingo traktavimo negali pateisinti siekis apriboti piktnaudžiavimą dvišaliais sandoriais, kadangi rinkos sandorių (tiek biržos, tiek dvišalių) priežiūrą vykdo VERT pagal Prekybos elektros energija ir gamtinėmis dujomis priežiūros taisykles. Tikslo siekimas tokiomis priemonėmis, kaip byloje, neatitinka proporcingumo, kadangi pažeidžia paramos priemonės fiksuoto tarifo forma esmę ir tikslą; 4) ginčo laikotarpiu galiojusios dvišalės elektros energijos pardavimo sutarties kaina buvo susieta su rinkos kaina, todėl nebuvo prielaidų piktnaudžiauti kainomis; 5) skirtingas gamintojų prekiaujančių rinkoje traktavimas nebuvo atskleistas Europos Komisijai notifikuojant valstybės pagalbą (Europos Komisijos 2019 m. sprendimo (32) paragrafas).

37.9.                      Teismas sprendime neatsižvelgė, kad tokia situacija akivaizdžiai pažeidžia ir sąžiningos konkurencijos laisvę, nes elektros energijos gamintojai, vykdantys didmeninę prekybą ne elektros energijos biržoje, negali konkuruoti su tais, kurie elektros energiją parduoda elektros energijos biržoje. Dėl ydingo reglamentavimo jiems nebuvo užtikrinamas vienodas VIAP lėšų išmokėjimas apskaičiuojant nuo tarp VERT atitinkamam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir praėjusio mėnesio kainos, skelbiamos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, o išmokamas mažesnis skirtumas tarp fiksuoto tarifo ir didesnės einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainos, apskaičiuojamos VERT.

37.10.                      Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodė, kad dėl skirtingo skaičiavimo būdo tam tikrais laikotarpiais apskaičiuota rinkos kaina gali skirtis ir būti palankesnė gamintojams prekiaujantiems pagal dvišales sutartis, kitais – prekiaujantiems elektros energijos biržoje. Šiuo atveju reglamentavimo skirtingumas jokiais laikotarpiais nėra palankesnis gamintojams prekiaujantiems pagal dvišales sutartis. Tik laikotarpiais, kuomet einamiesiems kalendoriniams metams nustatytai elektros energijos rinkos kainai, apskaičiuojamai VERT nustatyta tvarka, esant didesnei negu faktinė elektros energijos kaina elektros energijos biržoje, reglamentavimas garantuoja didesnį supirkimo priemokos (VIAP) išmokėjimą gamintojams prekiaujantiems biržoje, o prekiaujantiems dvišaliais sandoriais susidaro nepriemoka iki nustatyto fiksuoto tarifo, nes išmokamas tik skirtumas iki VERT nustatytos rinkos kainos. Taigi, elektros energijos gamintojas, kuris energiją parduoda pagal dvišales sutartis rinkoje, atsiduria blogesnėje nelygiavertėje padėtyje dėl mažesnio garantuotų pajamų (fiksuoto tarifo) išmokėjimo, negu tie elektros energijos gamintojai, kurie energiją parduoda elektros energijos biržoje.

37.11.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog skirtingi skaičiavimo būdai vienai iš grupių sudaro konkurencinį pranašumą. Valstybės pagalbos notifikavimo pareiga yra valstybės, o ne ieškovės, juolab kad ieškovė nedisponuoja duomenimis bei skaičiavimais, kurie buvo ar turėjo būti pateikti Europos Komisijai siekiant suderinti valstybės pagalbą. Šiuo atveju ne ieškovė, o atsakovės privalėjo įrodyti, kad skirtingi valstybės pagalbos skaičiavimo būdai energijos gamintojams priklausomai nuo prekybos elektra rinkoje būdo buvo suderinti su Europos Komisija ir nesudaro konkurencinio pranašumo elektros energijos gamintojams prekiaujantiems elektros energija biržoje.

37.12.                      Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors šioje byloje yra iškilęs poreikis įvertinti AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunkčio atitiktį Konstitucijos nuostatoms.

37.13.                      Teismas sprendimo 30 punkte klaidingai aiškino Direktyvos 2009/2844 galiojimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ji netaikoma, ir dėl jos nepasisakė. Tuo metu, kai tarp ieškovės ir atsakovės UAB „BALTPOOL“ buvo sudaryta sutartis, jau galiojo Direktyva 2018/2001, o Direktyva 2009/28 (galiojusi paramos priemonės suteikimo metu) panaikinta nuo 2021 m. liepos 1 d. (Direktyvos 2018/2001 37 straipsnis)). Teismas suklydo dėl jos galiojimo. Direktyva 2018/2001 nebuvo keistos (panaikintos) Direktyvos 2009/28 nuostatos. Todėl Direktyva 2018/2001 taikytina ginčo santykiams.

37.14.                       Teismas klaidingai aiškino Direktyvos (ES) 2018/2001 4 straipsnį ir padarė klaidingą išvadą, kad valstybės narėms leidžiama nustatyti diferencijuotą paramą ir pasirinkti priemones, kaip įgyvendinti energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių skatinimo paramos priemones. Nei AIEĮ, nei ES reglamentavimas, nei Europos Komisijos 2019 m. sprendimas neleidžia išskirti paramos suteikimą aukciono dalyviams pagal elektros energijos pardavimo būdus (išskyrus mažos galios elektrines). Tačiau faktiškai energijos gamintojai, prekiaujantys rinkoje pagal dvišales sutartis, atsidūrė blogesnėje padėtyje nei gamintojai, prekiaujantys biržoje. Be to, gamintojams, parduodantiems energiją superkančiajai įmonei, garantuojamas visos apimties supirkimo priemokos padengimas prie rinkos kainos (Aprašo 17.1, 17.2 papunkčiai). Tai patvirtina, jog ES reguliavimas nesuteikia teisės diferencijuoti paramos teikimą tai pačiai gamintojų grupei pagal konkrečią paramos priemonę. Taigi teismo sprendimo 28 punkte padaryta išvada yra nepagrįsta.

37.15.                      Teismas be teisinio pagrindo neįvertino, kad toks nacionalinis reguliavimas, kuris vienai rinkoje prekiaujančių gamintojų grupei neužtikrina jam nustatyto fiksuoto tarifo dydžio išmokėjimo, tačiau kitai rinkoje prekiaujančių gamintojų grupei suteikia palankesnes sąlygas, pažeidžia ES teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Taip pat tokia situacija pažeidžia Direktyvos 2009/28 (14) punktą, 1 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalį, Direktyvos 2018/2001 (9), (16), (22) punktus, 1 straipsnį, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi mažina investuotojų į atsinaujinančius energijos išteklius pasitikėjimą ir riboja jų finansinį pajėgumą, iškreipia elektros energijos rinkos veikimą, be objektyvaus ir tiesiogiai ES akte nustatyto pagrindo diferencijuojant gamintojus, prekiaujančius rinkoje jų teisių aspektu, iškreipia paramos priemonės tikslus ir mažina paramos priemonės veiksmingumą, o tai neigiamai veikia valstybės narės įsipareigojimus.

37.16.                      Teismas neįvertino, kad AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23 punktas yra diskriminacinis ir neatitinka 2009 m. liepos 13 d. Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nediskriminavimo principo, kadangi taikomos nacionalinės priemonės skirtingai reglamentuoja rinkoje prekiaujančių energijos gamintojų supirkimo priemokos apskaičiavimą ir išmokėjimą ir neužtikrina visos apimties fiksuoto tarifo (supirkimo priemokos) išmokėjimo gamintojui prekiausiančiu rinkoje bei pastato tokį gamintoją į finansiškai blogesnę padėtį palyginus su kitais gamintojais, gaunančiais supirkimo priemoką pagal tą pačią paramos priemonę. Tokia situacija diskriminuoja tokį gamintoją, kaip ieškovę, jos teisių požiūriu ir neužtikrina teisės į nustatytą 12 metų fiksuoto tarifo lygį.

37.17.                      Ieškovės reikalavimas kyla ir iš SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kadangi nacionalinis reguliavimas buvo pakeistas ir rinkoje prekiaujančioms gamintojų grupėms nustatytas skirtingas reguliavimas nesuderinus su Europos Komisija ir pažeidžiant Europos Komisijos 2019 m. sprendimą. Teismas turėjo aiškinti AIEĮ įstatymo 20 straipsnio 2 dalį laikantis ES teisės ir pašalinant ieškovės teisių pažeidimą (iš neteisėtos valstybės pagalbos negali būti pateisintas konkurencijos iškraipymas). Todėl nustačius, jog bylos faktinių aplinkybių kontekste šiame ginče taikomos nacionalinės teisės normos (AIEĮ įstatymo 20 straipsnio 2  dalis, Aprašo 23.4 papunktis) buvo nesuderinamos su ES teisės aktais, jų tikslais ir principais, būtų pagrindas konstatuoti, jog nacionalinės teisės normos negalėtų būti taikomos dėl savo prieštaravimo ES teisės normoms ir tokį nacionalinių teisės normų netaikymą pateisintų Konstitucija (150 straipsnis). Teismas, taikydamas ES teisę – SESV 108 (3), Direktyvą 2018/2001 ir Direktyvą 2009/72, galėjo pašalinti pažeidimą ir patenkinti ieškovės reikalavimą.

37.18.                      Teismas sprendime be motyvų nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo padaryto atsakovių neteisėtais veiksmais ir atitinkamai nepagrįstai daliai ieškovės reikalavimo taikė sutrumpintą CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės ir atsakovės UAB „BALTPOOL“ santykius reglamentuoja ne tik teisės aktai, bet ir sudaryta sutartis, kurių paskirtis VIAP lėšų išmokėjimas ieškovei, kaip valstybės pagalba. Šios konkrečios bylos ginčo dalyku esančių nacionalinės teisės normų tinkamas taikymas, lemtų piniginių sumų, kurios skirtos ne žalos atlyginimui, o teisingam ir nediskriminaciniam VIAP lėšų, kaip valstybės pagalbos, sumokėjimui.

37.19.                      Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime (44–45 punktai) išskyrė suteiktas paslaugas, kurių atlyginimo prašo kiekviena iš atsakovių, tačiau nevertino, kad šios paslaugos dubliuojasi ar iš esmės reikalaujama atlyginti du kartus už vieno ir to paties advokato pasirengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose ir to paties procesinio dokumento parengimą. Teismas neįvertino to, kad abi atsakovės UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, yra viešieji subjektai, ginčas yra kilęs jų veiklos ir kompetencijos ribose, atsakovai turi savo organizacinę struktūrą, įskaitant ir teisininkus. Įvertinus ginčo sudėtingumą ir (ne)naujumą, ginčas kilęs išimtinai šių viešųjų subjektų kompetencijos ribose, šalių argumentus bei elgesį procese, bylos apimtį, atsakovių galimybes ginti savo teises pasitelkiant savo specialistus, manytina, kad atsakovių bylinėjimosi išlaidos turėtų būti iš viso neatlygintinos arba bent jau mažintinos. 

38.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašo: 1) atmesti ieškovės UAB „Foksita“ apeliacinį skundą; 2) atmesti ieškovės prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 3)  atmesti ieškovės prašymą kreiptis į Europos Komisiją; 4) atmesti ieškovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą; 5) priteisti atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Lietuva neturėjo teisinės pareigos su Europos Komisija suderinti ieškovės nurodomų teisės aktų pasikeitimų, kadangi nurodomi pakeitimai neturėjo įtakos valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinkos reikalavimais vertinimui, jie yra formalūs, todėl tokiam pasikeitimui Europos Komisijos suderinimas nebuvo reikalingas pagal Procedūrinio reglamento 1(c) straipsnio bei Įgyvendinimo reglamento 4 straipsnio nuostatas. Valstybės narės turi suderinti tik esminius valstybės pagalbos teikimo principus. Tokia nuostata matosi SESV 107 ir 108 straipsnių formuluotėse, kurios kalba apie valstybių narių pareigą suderinti „pagalbą“ / „pagalbos sistemas“, o ne konkrečius teisės aktus. Europos Komisijos 2019 m. sprendime „rinkos kaina“ minima 9, 16, 21, 77, 86, 87, 90, 98, 101, 103 paragrafuose, tačiau nė viename iš jų nėra diskutuojama apie „rinkos kainos“ nustatymo principus. Tai reiškia, kad valstybės pagalbos suderinamumo vertinimui pakanka tik fakto, jog kompensacija yra skaičiuojama kaip skirtumas tarp valstybės patvirtinto tarifo bei „rinkos kainos“, paliekant „rinkos kainos“ nustatymo mechanizmą valstybės narės diskrecijai (žr. Europos Komisijos 2019 m. sprendimo 86 paragrafą). Diskutuojama tik dėl fiksuoto tarifo nustatymo principų, kuriems prekybos elektros energija būdas (prekiaujama biržoje ar dvišaliais sandoriais) nėra aktualus.

38.2.                      Ieškovės įrodinėjamas SESV 108(3) straipsnio pažeidimas neturės įtakos ieškovės teisėms ar interesams, t. y. net ir nustačius įrodinėjamą pažeidimą, ieškovė vis tiek išliktų tokioje pačioje situacijoje. Jei būtų nustatyta, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies pakeitimas prieštarauja SESV 108(3) straipsniui, t. y. kad valstybės pagalbos teikimas nebuvo suderintas su Europos Komisija, tokia valstybės pagalba taptų neteisėta, o teismas turėtų nepaisyti neteisėto nacionalinio reguliavimo. Tačiau šioje situacijoje suinteresuoti asmenys yra nebent elektros energijos gamintojai, pardavinėjantys elektros energiją biržoje, kuriems mokėtina valstybės pagalba nuo 2018 m. gegužės 1 d. buvo mokama pagal naują apskaičiavimo mechanizmą (įvertinant fiksuoto tarifo, pardavimo kainos ir biržos kainos santykį). Ieškovė elektros energiją pardavinėja pagal dvišales sutartis. Tai reiškia, kad ieškovė šioje byloje neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti valstybės pagalbos priemonės teisėtumą. Be to, ji nėra ir subjektas, kuriam būtų perduota teisė ginti viešąjį interesą.

38.3.                      Teismas pateikė atsakymą ir dėl ieškovės argumentų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių pažeidimu esmės, todėl, sprendžiant dėl poreikio suderinti paramos schemos pasikeitimus su Europos Komisija, esminis klausimas galėtų būti keliamas tik dėl to, ar biržoje nustatoma elektros kaina taip pat yra „rinkos kaina“, apie kurią kalba Europos Komisija. Šiuo klausimu teismas pateikė tiesioginį atsakymą sprendimo 22 punkte pasakydamas, kad „abiem Aprašo 23.4 ir 23.6 punktuose numatytais skaičiavimo metodais siekiama nustatyti elektros rinkos kainą <...>“. Teismui pripažinus, kad tiek VERT, tiek biržoje nustatoma kaina yra „rinkos kaina“, tokia išvada kartu reiškia, jog 2018 m. padaryti AIEĮ 20 straipsnio pakeitimai nenukrypo nuo Europos Komisijos suderinto sprendimo turinio. Kartu tai reiškia, kad teismas sprendime yra pateikęs atsakymą į esminį ieškovės keliamą klausimą, net jeigu sprendime nėra tiesiogiai pasisakoma dėl SESV 108(3) straipsnio taikymo.

38.4.                      Teismas neturėjo pareigos nagrinėti ieškovės argumentų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių pažeidimu, kadangi tokiu būdu ieškovė pavėluotai keitė savo ieškinio pagrindą. Ieškovės ieškinys jokia apimtimi nebuvo grindžiamas valstybės pagalbos suderinamumo aplinkybėmis, valstybės pagalbos neteisėtumu ar nacionalinių teisės aktų neatitiktimi Europos Komisijos sprendimams. Ieškovės reikalavimas iš esmės buvo pagrįstas tik pozicija, jog nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2020 m. liepos mėn. ieškovei mokėtinas VIAP tariamai turėjo būti apskaičiuotas pagal kitą Aprašo punktą (taikomą elektros energijos gamintojams, prekiaujantiems rinkoje), kadangi, nors ieškovė elektros energija prekiavo pagal dvišales sutartis, toks sandoris buvo vykdomas elektros energijos kainą susiejant su faktiškai parduotos biržoje elektros energijos kaina.

38.5.                      Teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, ESTT ir Europos komisiją. Išsamūs atsakovių argumentai dėl šių prašymų nepagrįstumo yra pateikti 2023 m. balandžio 11 d. atsiliepime į ieškovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, 2023 m. rugsėjo 15 d. atsiliepime į ieškovės prašymą kreiptis į ESTT ir 2023 m. lapkričio 28 d. atsiliepime į ieškovės prašymą kreiptis į Europos Komisiją. Kadangi ieškovė nenurodė naujų argumentų dėl šių prašymų pagrįstumo, atsakovės nekartoja anksčiau nurodytų argumentų. Be to, ieškovės nurodyti ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai nepagrindžia, kad byloje yra iškilęs poreikis kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Juose buvo sprendžiami kitokie ir su nagrinėjama byla nesusiję klausimai ir aplinkybės, todėl šiuose sprendimuose konstatuotos aplinkybės ir priimti sprendimai neturi prejudicinės galios.

38.6.                      VIAP lėšų apskaičiavimo būdas biržoje prekiaujantiems asmenims atsirado reaguojant į rinkos evoliuciją, kurią lėmė elektros rinkos liberalizavimas. Plečiantis prekybos elektros biržoje mastui atsirado poreikis sukurti teisinį reglamentavimą, kuris būtų tinkamesnis pasikeitusiems visuomeniniams santykiams. Vien tas faktas, kad įstatymų leidėjas prisitaiko prie pasikeitusios rinkos situacijos savaime nereiškia, jog anksčiau galiojęs reglamentavimas buvo teisėtas, o vėlesnis – diskriminacinis. Dėl tų pačių priežasčių negalima sakyti, kad ankstesnis reglamentavimas yra savaime diskriminacinis tik todėl, jog vėlesnis reglamentavimas yra kitoks. Diskriminacija egzistuos tik tuo atveju, jeigu skirtingas teisinis reglamentavimas neturės objektyvaus pagrindo. Skirtingi prekybos būdai sukuria skirtingas galimybes piktnaudžiauti valstybės parama, todėl skirtingai elektra prekiaujantiems gamintojams VIAP lėšų išmokos skaičiuojamos skirtingais metodais. Kaip pagrįstai įvertino teismas skundžiamame sprendime, diferencijuotas teisinis reglamentavimas biržoje ir dvišaliais sandoriais prekiaujantiems asmenims yra galimas, kadangi tokio skirtingo reglamentavimo poreikį lemia objektyvios priežastys (skirtingos galimybės piktnaudžiauti paramos sistema).

38.7.                      Sprendimo 23 ir 24 punktuose teismas teisingai nurodė, kad ieškovė suprato, kokias pasekmes lemia jos pasirinktas prekybos elektros energija būdas ir savo pasirinkimą padarė, todėl ieškovės teisėti lūkesčiai nėra pažeisti. Papildomai šiuo aspektu galima tik pažymėti, jog galimybė šalims susitarti dėl bet kokių elektros energijos pardavimo kainų dvišaliuose sandoriuose nereiškia, kad tokiu susitarimu šalys gali pakeisti teisės aktuose nustatytas paramos teikimo sąlygas. Teisės aktuose nustatytas sąlygas gali pakeisti tik įstatymų leidėjas, o ne civilines sutartis sudarančios šalys.

38.8.                      Ieškovės teiginys apie tai, kad VERT kaina nesutampa su biržos kaina, neturi teisinės reikšmės. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog VERT ir biržos kainos dažniau nesutampa, nei sutampa. Ieškovės paaiškinimas, kad valstybės sukurtas teisinis reguliavimas visais atvejais reiškia blogesnę situaciją dvišalėmis sutartimis prekiaujantiems asmenims yra nesuprantamas, todėl atsakovėms sunku ieškovės skaičiavimus (argumentus) pakomentuoti. Atitinkamai atsakovės pateikia savo skaičiavimus, kurie paneigia apeliantės argumentus. Ginčo šioje byloje nėra, kad VERT nustatyta kaina gali būti aukščiau arba žemiau biržoje nusistovėjusios kainos. Atsiliepimo 81 punkte (atsiliepimo 16 puslapis) pateikti skaičiavimai rodo, kad vienu atveju ieškovei yra palankiau gauti kompensacijas priklausomai nuo biržos kainos (#3 pavyzdys), o kitu – priklausomai nuo VERT kainos (#2 pavyzdys). Tai reiškia, kad nė vienas prekybos būdas per se (savaime) nėra palankesnis paramos schemos dalyviams. Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su teisės aktuose nurodytais VIAP lėšų išmokos apskaičiavimo būdais, nuspręsti, kuri skaičiavimo sistema jai yra palankesnė ir padaryti savo pasirinkimą. Atsakovės nėra atsakingos už tai, kad ieškovės nebetenkina jos pačios padarytas pasirinkimas. 

38.9.                      Būtent ieškovė šioje byloje įrodinėja, kad skirtingas valstybės paramos skaičiavimas, atsižvelgiant į tai, ar pagalbos gavėjas elektra prekiauja pagal dvišales sutartis ar biržoje, vienai iš grupių sudaro konkurencinį pranašumą, todėl ieškovei tenka šio fakto įrodinėjimo našta. Šiuo atžvilgiu teismas įrodinėjimo naštą paskirstė teisingai.

38.10.                      Nors ieškovė yra teisi, kad Direktyva 2009/28 galiojo ginčo santykių metu, tai nedaro įtakos šios bylos išnagrinėjimui. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo atitinkamas Direktyvos 2009/28 nuostatas, kurioms neva prieštarauja nacionaliniai teisės aktai, tačiau nepaaiškina, kokiu būdu nacionaliniai teisės aktai šioms nuostatoms prieštarauja. To šiuo atžvilgiu ieškovė ir negali padaryti, kadangi minėtos Direktyvos 2009/28 nuostatos įtvirtina bendras gaires valstybėms narėms, kurių įgyvendinimo būdą jos yra laisvos pasirinkti, ir nenustato privalomų įpareigojimų valstybėms narėms, tad šios bylos išnagrinėjimui nėra reikšmingos, todėl teismas neturėjo pareigos dėl jų pasisakyti.

38.11.                      Ieškovės pozicija, kad ES teisės reguliavimas draudžia išskirti „paramos suteikimą aukciono dalyviams pagal elektros energijos pardavimo būdus“, yra nepagrįsta. Nė viena ieškovės nurodyta Direktyvos 2018/2001 nuostata tiesiogiai nenustato draudimo, kad fiksuotą tarifą ar „supirkimo priemoką“ gaunantiems ar kitokiose skatinimo schemose dalyvaujantiems asmenims valstybės narės negalėtų skaičiuoti valstybės paramos atsižvelgdamos į elektros pardavimo būdus. Todėl pritartina teismo vertinimui sprendime, kad valstybės narės yra laisvos pasirinkti, kaip įgyvendinti Direktyvos 2018/2001 nuostatas ir kokiu būdu suformuoti valstybės pagalbos priemonę.

38.12.                      Nei vienas, nei kitas rinkos kainos apskaičiavimo metodas savaime nėra pranašesnis: kartais didesnes išmokas garantuoja prekyba pagal dvišalius sandorius, kartais – prekyba biržoje. Kiekvienas rinkos dalyvis gali pasirinkti kaip jis nori prekiauti elektros energija, suprasdamas, kad jo daromi pasirinkimai turi įtakos valstybės paramos dydžio apskaičiavimui. Ieškovė savo pasirinkimą padarė. Tai, kad ieškovei nepatinka jos pačios padaryti pasirinkimai nereiškia, jog valstybė sukūrė neveiksmingas paramos priemones. Taip pat neaišku, kokius lūkesčius turėjo ieškovė, pradėdama dalyvauti schemoje, ir kaip tie lūkesčiai buvo pažeisti. Ieškovė suprato (ar bent turėjo suprasti), kad VIAP išmoka bus apskaičiuojama kaip santykis tarp rinkos kainos ir aukcione patvirtinto tarifo, ir toks reguliavimas toliau galioja. Tiek VERT, tiek biržoje nustatoma kaina yra „rinkos kaina“.

38.13.                      Diskriminacija (tiek pagal Lietuvos, tiek pagal ES teisės aktus) egzistuoja tik tuo atveju, jeigu nėra objektyvaus pagrindimo skirtingam teisiniam reglamentavimui. Šiuo atveju jis egzistuoja, todėl valstybė gali taikyti tiek priemonių piktnaudžiavimo problemai spręsti, kiek mano esant reikalinga (tiek suteikdama įgaliojimus VERT, tiek nustatydama diferencijuotą rinkos kainos skaičiavimo metodą ir t. t.). Ieškovės argumentas, kad ji nepiktnaudžiauja VIAP lėšų apskaičiavimo sistema, todėl jos atžvilgiu valstybės pasirinktos priemonės yra diskriminuojančios, turi būti atmestas, kaip neturintis teisinės prasmės šios bylos nagrinėjimui. Ginčas šioje byloje kyla ne dėl konkrečių asmenų konkrečių piktnaudžiavimo veiksmų, o dėl valstybės teisės nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą (bendrojo taikymo taisykles) atsižvelgiant į skirtingas piktnaudžiavimo galimybes prekiaujant elektros energija biržoje ir pagal dvišalius sandorius.

38.14.                      Nors ieškovė nurodo, kad priimant AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies projektą įstatymų leidėjas projekto aiškinamajame rašte nurodė, jog teikiamų siūlymų tikslas – sukurti paramos gavėjams didesnes paskatas veikti rinkos sąlygomis, todėl skaičiuojant VIAP išmokas priklausomai nuo VERT patvirtintų rinkos kainų, toks tikslas buvo pažeistas, tačiau toks argumentas neturi teisinio pagrindo, nes įstatymo projekto aiškinamasis raštas neturi teisės akto galios, todėl AIEĮ įtvirtintos teisės normos iš principo negali būti pripažintos negaliojančiomis (netaikomomis) dėl tariamai pažeidžiamų aiškinamajame rašte nurodytų tikslų.

38.15.                      Teismas tinkamai ieškovės reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą atlyginti žalą ir taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Iš ieškinio matyti, kad ji reikalauja iš atsakovių solidariai priteisti 500 138,93 Eur žalos atlyginimą, t. y. ieškovė savo reikalavimą grindžia tariamais atsakovių neteisėtais veiksmais, kuriais neva buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai ir dėl to ieškovė negavo neva jai priklausančių pajamų. Be to, Lietuvos teismai reikalavimus, susijusius su neteisėtos valstybės pagalbos teikimu pažeidžiant SESV 108 straipsnio nuostatas (ką ieškovė bando įrodyti byloje), kvalifikuoja kaip reikalavimus atlyginti žalą, kuriems taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

38.16.                      Atsakovių susitarimu, byloje abiejų atsakovių interesus atstovauja tas pats advokatas, kuris atsakovių vardu rengė ir teismui pateikė bendrus procesinius dokumentus. Atstovo laikas teikiant teisines paslaugas buvo dalijamas per pusę, po lygiai laiko paskirstant UAB „BALTPOOL“ ir Energetikos ministerijai. Atitinkamai, pagal paskirstytą kiekvienos atsakovės naudai dirbtą laiką kiekvienai iš atsakovių buvo išrašomos sąskaitos faktūros, kurias abi atsakovės apmokėjo atskirai (byloje dėl to ginčo nėra). Kaip galima vertinti iš į bylą pateiktų atsakovių įrodymų, abiem atsakovėms išrašytos beveik vienodų sumų sąskaitos faktūros už atitinkamus darbus. Sumos sąskaitose faktūrose nežymiai skiriasi tik dėl poreikio tam tikras pozicijas ir argumentus suderinti su konkrečiu klientu, tai užtruko skirtingą laiko tarpą. Taigi kiekviena iš atsakovių savo reikalavimus grindžia joms išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kurios atspindi atstovo konkrečios atsakovės naudai dirbtą laiką.

38.17.                      Vadovaujantis ieškovės pozicija, pagal kurią esą atsakovės byloje galėjo remtis savo pajėgumais, būtų pažeista Konstitucijos ir kitų įstatymų garantuojama konstitucinė teisė bet kuriam subjektui turėti advokatą. Už šios teisės realizavimą atsakovės jokia forma negali būti baudžiamos ir (ar) dėl to nukentėti, nes Konstitucija ir Lietuvos Respublikos advokatūra garantuoja kiekvienam Lietuvos jurisdikcijoje esančiam asmeniui (teisės subjektui) teisę laisvai pasirinkti atstovą savo interesams ginti ir neriboja tokių atstovų skaičiaus. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, jog atstovavimas teismuose ir teisminių procesų vedimas yra tik viena iš daugelio atsakovių teisininkų (darbuotojų) darbo funkcijų. Visiškai atsisakius priteisti dėl ieškovės kaltės atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, būtų paneigta atsakovių konstitucinė teisė pasinaudoti advokato pagalba ginant interesus teisme.

39.       Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą 2023 m. sausio 11 d. rašte Nr. R2-(TT)-269, 2023 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. R2-(TT)-6798 ir atsiliepime nurodytais pagrindais. Atsiliepime nurodoma, kad:

39.1.                      Dėl ieškovės ieškinio argumentų nepagrįstumo VERT pasisakė 2023 m. sausio 11 d. rašte Nr. R2-(TT)-269 „Atsiliepimas į UAB „Foksita“ ieškinį „Dėl piniginio reikalavimo“ civilinėje byloje Nr. e2-574-880/2024 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00001-2023-3) pateikimo“, o dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo VERT yra pasisakiusi 2023 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. R2-(TT)-6798 „Atsiliepimas į UAB „Foksita“ 2023 m. rugpjūčio 30 d. prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1494-880/2023 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00001-2023-3)“.

39.2.                      Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde naujų teisiškai reikšmingų argumentų, dėl kurių Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimas galėtų būti panaikintas, nepateikė, VERT papildomai dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kartojančių ieškinio argumentus, nepasisako ir prašo vadovautis anksčiau pateiktuose procesiniuose dokumentuose VERT pateikta nuomone.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo apeliantės (ieškovės) UAB „Foksita“ ieškinys dėl jos įvardijamos VIAP lėšų nepriemokos (500 138,93 Eur) priteisimo iš atsakovės UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybės, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

41.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

42.       Apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

43.       UAB „Foksita“ apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad: 1)  pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nevertino, kad skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) yra valstybės pagalba, kurios teikimo sąlygos turi būti suderintos su Europos Komisija ir ES teise, taip pat nevertino, kad atliktas valstybės pagalbos pakeitimas, kuriuo įtvirtinta skirtinga fiksuoto tarifo mokėjimo tvarka rinkoje prekiaujantiems gamintojams priklausomai nuo elektros energijos pardavimo rinkoje būdo, nebuvo suderintas su Europos Komisija ir tai pažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalį; 2) teismas nepagrįstai nesikreipė į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir į Europos Komisiją; 3) teismas sprendime nacionalinius teisės aktus vertino neatsižvelgdamas į Europos Komisijos 2019 m. sprendimą ir ES teisę, nevertindamas jų prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei vadovavosi teisės aktais, prieštaraujančiais Konstitucijai; 4) teismas klaidingai aiškino ES teisę ir su valstybės pagalba susijusioms priemonėms taikė nacionalinį reglamentavimą, kuris prieštarauja ES teisei; 5) teismas nepagrįstai apeliantės reikalavimus vertino kaip žalos atlyginimą ir daliai reikalavimų taikė ieškinio senatį; 6) teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl apeliantės (ieškovės) pozicijos, grindžiamos argumentais, susijusiais su valstybės pagalbos suderinamumu su Europos Komisija, kvalifikavimo

44.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo rezultatu visų pirma grindžia tuo, kad, jos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog fiksuotas tarifas, kaip skatinimo priemonė, yra valstybės pagalba, derintina su Europos Komisija, todėl bet kokie teisinio reglamentavimo pasikeitimai, o ypač skirtingas VIAP lėšų apskaičiavimo metodo, kai šių lėšų dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo prekybos elektros energija būdo (elektros biržoje ar pagal dvišales sutartis), taikymas taip pat turėjo būti suderintas su Europos Komisija, o to nepadarius, yra pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis.

45.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant dėl poreikio suderinti paramos schemos pasikeitimus su Europos Komisija, esminis klausimas yra tik dėl to, ar biržoje nustatoma elektros kaina taip pat yra „rinkos kaina“, apie kurią kalba Europos Komisija. Šiuo esminiu klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakė skundžiamo sprendimo 22 punkte, nurodydamas, kad „abiem Aprašo 23.4 ir 23.6 punktuose numatytais skaičiavimo metodais siekiama nustatyti elektros rinkos kainą <...>“. Teismui pripažinus, kad tiek VERT, tiek biržoje nustatoma kaina yra „rinkos kaina“, tokia išvada kartu reiškia, kad 2018 m. padaryti AIEĮ 20 straipsnio pakeitimai nenukrypo nuo Europos Komisijos suderinto sprendimo turinio, o pirmosios instancijos teismas sprendime yra pateikęs atsakymą į esminį apeliantės keliamą klausimą, nors sprendime ir nėra tiesiogiai pasisakoma dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies taikymo.

46.       Atsiliepime į apeliacinį skundą šiuo aspektu atsakovės pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nagrinėti apeliantės argumentų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių pažeidimu, kadangi UAB „Foksita“ ieškinys nebuvo grindžiamas jokiomis valstybės pagalbos suderinamumo aplinkybėmis, valstybės pagalbos neteisėtumu ar nacionalinių teisės aktų neatitikimu Europos Komisijos sprendimams, todėl vėliau teismo posėdžiuose ir rašytiniuose paaiškinimuose reikšdama tokio pobūdžio argumentus, apeliantė pavėluotai keitė savo ieškinio pagrindą, nors pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškinio pagrindą galima pakeisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

47.       Pagal CPK 135 straipsnio, kuriame nustatyti reikalavimai ieškinio turiniui, 1 dalies 2 ir 4 punktų nuostatas, ieškinyje ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir savo reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą, ieškinio faktinį pagrindą ar ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų teismas negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024 34 punktas).

48.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 41punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

50.       Ieškinyje, pateiktame 2022 m. gruodžio 30 d., apeliantė nurodė, kad UAB „Foksita“, dalyvaudama aukcione dėl skatinimo priemonės ir pasirašydama sutartį su UAB „BALTPOOL“, vadovaudamasi AIEĮ 2 straipsnio 27 punktu, 20 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai tikėjosi, jog skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) užtikrins, kad UAB „Foksita“ bus garantuojamos pajamos, ne mažesnės kaip fiksuotas tarifas (žr. ieškinio 6 punktą). Taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2020 m. liepos mėn. susidarė situacija, kuomet einamiesiems kalendoriniams metams nustatytai elektros energijos rinkos kainai, apskaičiuojamai VKEKK nustatyta tvarka, esant didesnei negu faktinė elektros energijos kaina elektros energijos biržoje, UAB „Foksita“ nebuvo išmokėtos garantuojamos pajamos visa apimtimi, o susidarė nepriemoka, nes buvo išmokėtas skirtumas tarp fiksuoto tarifo ir didesnės einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainos, apskaičiuojamos VKEKK nustatyta tvarka, o ne skirtumas nuo faktinės mažesnės biržos kainos. Dėl šios situacijos susidariusi nepriemoka UAB „Foksita“ sudaro 500 138,93 Eur (žr. ieškinio 10, 11 punktus). Iš sisteminio AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies, Aprašo 23.4, 23.6 papunkčių aiškinimo, matyti, kad atsakovė UAB „BALTPOOL“ pagal sutartį privalėjo mokėti UAB „Foksita“ skirtumą tarp fiksuoto tarifo ir praėjusio mėnesio kainos, skelbiamos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, nes, nors UAB „Foksita“ pagamintą elektros energiją parduoda Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis, tačiau toks sandoris yra vykdomas (kaina nustatoma) susiejant su faktiškai parduotos rinkoje elektros energijos kaina (žr. ieškinio 14 punktą). Atsakovė UAB „BALTPOOL“ pagal sutartį išmokėjo skirtumą tarp fiksuoto tarifo ir didesnės einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainos, apskaičiuojamos VKEKK nustatyta tvarka, o ne skirtumą tarp fiksuoto tarifo ir praėjusio mėnesio kainos, skelbiamos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje, lėmė fiksuoto tarifo nepriemoką ieškovei UAB „Foksita“. Nepriemoką sudaro skirtumas tarp didesnės einamųjų kalendorinių metų elektros energijos rinkos kainos, apskaičiuojamos VKEKK nustatyta tvarka, ir praėjusio mėnesio kainos, skelbiamos elektros energijos biržoje Lietuvos zonoje. Tokiais veiksmais atsakovė UAB „BALTPOOL“ pažeidė CK 1.2 ir 6.200 straipsnius, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė AIEĮ 20 straipsnio 2 dalį, Aprašo 23.4, 23.6 papunkčius, tai lemia atsakovės UAB „BALTPOOL“ prievolę sumokėti pinigines sumas ieškovei UAB „Foksita“ (žr. ieškinio 25, 26 punktus). 2012 lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1338 UAB „BALTPOOL“ buvo paskirta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administratore. Taigi atsakovė „BALTPOOL“ turi Lietuvos valstybės suteiktus viešuosius įgaliojimus viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo srityje, todėl neteisėtas bei nesąžiningas lėšų administravimas bei administravimo reglamentavimas, lemia ir Lietuvos valstybės civilinę atsakomybę, todėl šis reikalavimas turi būti tenkinamas solidariai iš atsakovės UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybės (žr. ieškinio 27 punktą).

51.       Kaip matyti iš ieškinio turinio, apeliantė savo teisių pažeidimą visų pirma siejo su atsakovės UAB „BALTPOOL“ netinkamu sutarties vykdymu, t. y. su tuo, kad atsakovė apeliantei ginčo laikotarpiu VIAP lėšų dydį, jos vertinimu, nepagrįstai skaičiavo pagal Aprašo 23.4 papunktį, o ne pagal Aprašo 23.6 papunktį. Valstybės atsakomybę apeliantė kildino iš, apeliantės teigimu, diskriminacinio teisinio reguliavimo ūkio subjektus prekiaujančius biržoje ir pagal dvišales sutartis traktuojant skirtingai, t. y. išskiriant VIAP lėšų apskaičiavimą Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose pagal prekybos būdą, kuomet dėl neteisėto skirtingo bei diskriminacinio reglamentavimo, dėl kurio elektros energijos gamintojo, kuris energiją parduoda pagal dvišales sutartis pagal kainą, susietą su kaina elektros energijos biržoje, padėtis tampa blogesnė nei elektros energijos gamintojų, kurie energiją parduoda elektros energijos biržoje. Taigi, nors tiesiogiai ieškinyje neįvardyta, tačiau atsakovių UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybės atsakomybė kildinama skirtingais pagrindais: UAB „BALTPOOL“ – sutartinės civilinės atsakomybės, o valstybės – deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu.

52.       Kaip pagrįstai nurodoma atsakovių atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybės apie valstybės pagalbos (ne)suderinamumą su Europos Komisija ir (ar) Europos Komisijos 2019 m. sprendimu pradėtos dėstyti apeliantės 2023 m. rugpjūčio 30 d. prašyme dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo (2 t., b. l. 129–145) ir išplėtotos apeliantės 2023 m. lapkričio 27 d. prašyme dėl kreipimosi į Europos Komisiją (3 t., b. l. 147–154).

53.       Nors apeliantė laikosi pozicijos, kad ieškinio faktinio pagrindo ji nekeitė tik nurodė teisinį pagrindą (t. y. teisės normas), kurio iš tiesų neprivalo nurodyti, nes būtent teismo pareiga yra kvalifikuoti tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nustatyti taikytinas teisės normas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantės nurodyti argumentai, susiję su valstybės pagalbos (ne)suderinamumu ir valstybės pagalbos pakeitimų nenotifikavimu Europos Komisijai, nelaikytini teisinio pagrindo (t. y. teisės normų arba teisinio reglamentavimo) įvardinimu, nes tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos, t. y. sudaryti įrodinėjimo byloje dalyką. Būtent tuo pagrindu apeliantė į bylą teikė Europos Komisijos 2019 m. sprendimą ir Europos Komisijos komunikatą (Komisijos pranešimą apie nacionalinių teismų atliekamą valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimą (2021/C 305/01) bei prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, išreikalauti įrodymus apie tai, ar Europos Komisijai iki Europos Komisijos 2019 m. sprendimo priėmimo buvo atskleista informacija apie 2018 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies redakciją ir nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. įsigaliojusią Aprašo redakciją, ar po minėto sprendimo priėmimo Lietuvos valstybė yra notifikavusi Europos Komisiją apie ketinimą pakeisti ar priimti minėtus pakeitimus. 

54.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo dalyką byloje ir tuo pačiu bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio faktinis pagrindas, t. y. ieškinio faktinis pagrindas tiesiogiai lemia, kokie faktai ir aplinkybės turi būti įrodyti, siekiant norimo teisinio rezultato, todėl apeliantės UAB „Foksita“ ieškinyje nenurodytų aplinkybių (kad pirmiau paminėtų AIEĮ ir Aprašo nuostatų pakeitimai nebuvo notifikuoti Europos Komisijai) įvardijimas vėlesnėse proceso stadijose vertintinas kaip ieškinio faktinio pagrindo keitimas, kuris neatitiko CPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų. Todėl sutinkama su atsakovių pozicija, kad dėl tokių naujai nurodytų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčių nuostatos pažeidžia SESV 108 straipsnio 3 dalį, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgdama į ribotos apeliacijos principą, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių pažeidimu, nepasisako ir teisėjų kolegija (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

55.       Taigi, nepaisant pirmiau aptartų argumentų, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinio byloje nagrinėjamo klausimo ir pateikė savo išvadas
pagrindžiančius motyvus, o būtent, kad: teisinis reguliavimas numato dvi skirtingas paramos apskaičiavimo taisykles, priklausomai nuo to kaip gamintojas prekiauja elektra, t. y. ar gamintojas parduoda elektros energiją pagal dvišales sutartis, ar elektros energijos biržoje, vienu atveju gamintojui mokėtina suma nustatoma pagal Aprašo 23.4 papunkčio nuostatas, kitu – pagal 23.6 papunkčio (sprendimo 14 punktas); apeliantė, pasirinkdama elektros energija prekiauti pagal dvišales sutartis, pasirinko ir teisės aktuose įtvirtintą paramos nustatymo mechanizmą, kuris atsižvelgiant į prekybos būdą, numatytas Aprašo 23.4 papunktyje, pagal kurį jai ir buvo mokama valstybės parama (sprendimo 15 punktas); teisiniu reguliavimu apeliantė nėra diskriminuojama, kadangi ji galėjo laisvai pasirinkti, kaip prekiauti elektros energija, t. y. ar pagal dvišales sutartis, ar elektros energijos biržoje, bei, atitinkamai, pasirinkti, kokiu būdu jai bus apskaičiuojama valstybės parama (sprendimo 19 punktas); abiem Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose numatytais skaičiavimo metodais siekiama nustatyti elektros rinkos kainą, tačiau dėl skirtingo skaičiavimo būdo tam tikrais laikotarpiais apskaičiuota rinkos kaina gali skirtis ir būti palankesnė gamintojams prekiaujantiems pagal dvišales sutartis, o kitais – prekiaujantiems elektros energijos biržoje. Tai dar kartą patvirtina, kad reglamentavimas nėra diskriminacinis (skundžiamo sprendimo 22 punktas); šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato elektros gamintojui teisės laisvai pasirinkti jam mokėtinos sumos skaičiavimo tvarkos priklausomai nuo to, kokia skaičiavimo tvarka suteiks gamintojui didesnį pelną. Apeliantės teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, kadangi žinodama Aprašo nuostatus ir pasirinkdama konkretų prekybos elektros energija būdą, ji negalėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybės pagalba bus skaičiuojama ir pagal Aprašo 23.6 papunktį (taikomą gamintojams prekiaujantiems biržoje), priklausomai nuo to, kaip yra palankiau (skundžiamo sprendimo 24 punktas); Lietuvos teisinis reglamentavimas neprieštarauja Direktyvos 2018/2001 (Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. gruodžio 11 d. direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (nauja redakcija) (Direktyva 2018/2001) 4 straipsnio nuostatoms. Taigi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pagrindinius apeliantės keliamus klausimus ir argumentus, neturėjo pareigos išsamiai pasisakyti dėl visų apeliantės nurodytų teiginių. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, nelemia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nepasisakė dėl pagrindinių byloje keliamų klausimų

Dėl poreikio taikyti skirtingą VIAP lėšų apskaičiavimo metodą pagal prekybos elektros energija rinkoje būdą (ne)buvimo ir UAB „Foksita“ teisėtų lūkesčių (ne)pažeidimo

56.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies bei Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčių nuostatas, jog nėra poreikio taikyti skirtingą reglamentavimą VIAP lėšų apskaičiavimui, kuris priklausytų nuo elektros energijos gamintojo prekybos elektra rinkoje būdo, ir kad toks teisinis reguliavimas yra diskriminuojantis apeliantę. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju skirtingas VIAP lėšų apskaičiavimo nustatymas yra objektyviai pateisinamas.

57.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog apeliantė yra elektros energijos gamintoja, elektros energiją parduodanti Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal dvišales sutartis, taigi apeliantė tenkina sąlygas Aprašo 23.4 papunkčiui taikyti.

58.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

59.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė sutinkantis su atsakovės UAB „BALTPOOL“ argumentais, kad šiuo atveju skirtingas kainos nustatymas yra objektyviai pateisinamas, nes prekiaujant elektros energijos biržoje visi sudaromų sutarčių parametrai yra vienodi visiems biržos dalyviams, t. y. galimybė piktnaudžiauti atskirais tokių sutarčių elementais yra itin apribota. Elektros energiją parduodant pagal dvišalius sandorius (nepriklausomai nuo to, ar elektros energija parduodama už kainą, susietą su elektros energijos kaina biržoje), elektros energijos gamintojai turi gerokai didesnes galimybes susitarti dėl visų tokių sutarčių elementų, jie turi daugiau instrumentų bei laisvės susitarti dėl sutarties turinio, įskaitant ir sutarties kainą, kainos taikymo laikotarpį. Elektros rinkos dalyviai gali susitarti ne tik dėl parduodamų elektros energijos kiekių, tačiau ir dėl kainos, už kurią šie kiekiai gali būti parduoti. Atitinkamai, tokiu atveju egzistuoja ir didesnė galimybė manipuliuoti atskirais sutartiniais elementais, siekiant gauti didžiausią įmanomą VIAP kompensaciją. Nesant saugiklių, rinkos dalyviai galėtų susitarti dėl žemesnių negu rinkos kainos, kas rinkos dalyviui, parduodančiam elektros energiją, suteiktų geresnes konkurencines sąlygas elektros energijos rinkoje, kadangi gamintojas galėtų pasiūlyti žemą elektros energijos kainą, o jo sąnaudos būtų dengiamos iš VIAP lėšų. Be to, pagal dvišales sutartis prekiaujantys gamintojai gali parduodamos elektros energijos kainą sutartyse nustatyti nesiejant jos su elektros energijos kaina biržoje ir gauti didesnę paramą. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad pagal dvišales sutartis prekiaujantys gamintojai nepatiria išlaidų, kurias patiria gamintojai, prekiaujantys elektros energijos biržoje, už prekybą joje. Dėl šių priežasčių teismas laikė pateisinamu valstybės įtvirtintą diferencijuotą priemokos skaičiavimą atsižvelgiant į prekybos elektros energija būdą (žr. skundžiamo sprendimo 21 punktą).

60.       Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nurodė sutinkantis su atsakovių išdėstytais argumentais dėl skirtingo tos pačios grupės gamintojų reglamentavimo pateisinimo, tačiau sprendimo 21 punkte nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis remdamasis padarė pirmiau nurodytas išvadas, nepaneigia išvadų apie skirtingo VIAP lėšų apskaičiavimo metodo taikymo diferencijavimo pagal elektros pardavimo prekybos būdus objektyvaus pagrindimo egzistavimo, nes nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis).

61.       Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo  2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad elektros energijos birža (elektros birža) laikoma didmeninės prekybos elektros energija sistema, organizuojama elektros biržos operatoriaus Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, elektros energijos biržos dalyviu (elektros biržos dalyviu) laikomas elektros biržos operatoriaus duomenų bazėje įregistruotas elektros energijos rinkos dalyvis, kuris verčiasi didmenine prekyba elektros energija, teikdamas pasiūlymus pirkti ir (ar) parduoti elektros energiją elektros biržoje. Minimo įstatymo 63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad elektros energija prekiaujama elektros biržoje Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis; didmeninę prekybą elektros energija elektros biržoje organizuoja, prekybos elektros energija vietos techninį aptarnavimą ir palaikymą užtikrina bei elektros biržą administruoja elektros biržos operatorius.

62.       Prekybos elektros energija pagal dvišales sutartis tvarką ir elektros energijos prekybos elektros biržoje tvarką nustato Prekybos elektros energija taisyklių III ir IV skyriai. Šių taisyklių 13 punkte (III skyrius) įtvirtinta, kad dvišalėse sutartyse nustatomos elektros energijos pirkimo–pardavimo sąlygos (kainos, kiekiai, atsiskaitymo principai ir kita). Pagal Prekybos elektros energija taisyklių 5.2 papunktį dvišalė didmeninio elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (dvišalė sutartis) – dviejų elektros rinkos dalyvių sudaroma elektros energijos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis. Ši sąvoka neapima prekybos elektros energija biržoje rinkos dalyvių sudaromų prekybos balansavimo ir reguliavimo elektros energija pirkimo–pardavimo sutarčių su elektros energijos perdavimo sistemos operatoriumi.

63.       Remiantis Prekybos elektros energija taisyklių 17 punktu (IV skyrius), prekyba elektros energijos biržoje apima kitos paros ir einamosios paros prekybą elektros energija. Elektros energijos prekybos elektros biržoje tvarka ir kitos prekybos elektros biržoje sąlygos ir reikalavimai, kurie yra privalomi visiems biržos dalyviams, nustatomi elektros biržos operatoriaus paskelbtose prekybos elektros biržoje taisyklėse.

64.       Taigi visų pirma paties ūkio subjekto pasirinkto prekybos elektros energija būdo mechanizmas lemia esminius elektros gamintojų, elektrą parduodančių pagal dvišales sutartis ar parduodančių elektros biržoje, teisinės padėties skirtumus – prekiaujant elektros energija elektros energijos biržoje prekyba vyksta per centralizuotą platformą, kur kainos nustatomos pagal rinkos paklausą ir pasiūlą, o visi dalyviai mato rinkos kainas ir gali dalyvauti prekyboje realiu laiku. Be to, kainos gali kisti priklausomai nuo rinkos sąlygų. Negana to, elektros biržą prižiūri operatorius, joje prekiauti gali tik užsiregistravę asmenys, vadinasi, prekyba tokioje sistemoje lemia ir atitinkamus jos išlaikymo kaštus (pavyzdžiui, registracijos mokestis, prekybos mokestis ar kt. mokestis už papildomas paslaugas (pavyzdžiui, rinkos informacijos paslaugas, duomenų analizę ar kitus administracinius procesus). Taigi prekyba elektros biržoje vykdoma pagal griežtai nustatytus reikalavimus. Priešingai nei elektros energijos biržoje, prekybos elektros energija pagal dvišales sutartis atveju šalys gali turėti didesnę laisvę formuluojant sutarties turinį, kadangi kainos ir sąlygos derinamos individualiai tarp šalių, be to, kainos gali būti nustatomos ilgalaikėms sutartims, tai leidžia stabilizuoti išlaidas ir sumažinti riziką dėl kainų svyravimų. Galėdami patys nusistatyti elektros kainą, kiekį, laikotarpį ir kt. sąlygas, elektros gamintojai yra lankstesni nei biržoje todėl išlieka ir galimybė siūlyti itin žemą elektros energijos kainą, o jos sąnaudas padengti iš VIAP lėšų. Būtent tokiam elgesio modeliui ir siekiama užkirsti kelią skirtingu elektros energijos gamintojų, prekiaujančių pagal dvišales sutartis ir prekiaujančių elektros biržoje, traktavimu, kadangi vien elektros biržos kainos įvertinimas apskaičiuojant VIAP lėšas šiuo atveju gali būti neteisingas, todėl atitinkamai, teisės aktais pasirinkta šiuo atveju vadovautis VKEKK (šiuo metu – VERT) einamiesiems kalendoriniams metams nustatyta elektros energijos kaina.

65.       Aplinkybė, kad Prekybos elektros energija taisyklės nenustato, jog elektros energijos gamintojas, elektros energiją parduodantis pagal dvišales sutartis, negali nustatyti parduodamos elektros energijos kainos, kuri būtų susieta su kaina elektros energijos biržoje, nėra pakankama paneigti fakto, kad elektros gamintojas, elektros energiją parduodantis pagal dvišales sutartis, turi kitokių naudų (kainodaros lankstumą, stabilias ir prognozuojamas pajamas, nepriklausomumą nuo neigiamai veikiančių biržos kainų svyravimų, ilgalaikių santykių su klientais mezgimą ir pan.) nei prekiaujantis elektros biržoje.

66.       Taigi nėra pagrindo išvadai, kad ūkio subjektai, prekiaujantys elektros energija elektros biržoje, ir ūkio subjektai, prekiaujantys elektros energija pagal dvišales sutartis, privalo būti vertinami vienodai jau vien dėl to, jog vienoks ar kitoks pasirinktas prekybos elektra būdas skiriasi suteikiamomis galimybėmis ir nustatytais apribojimais, tad teisinės padėties skirtumų apimtis yra pakankamai žymi ir teisinis reguliavimas šiems subjektams būtų skirtingas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar toks skirtingas šių asmenų kategorijų traktavimas yra objektyviai pateisinamas, be kita ko, vertino ir apeliantės galimybę pasirinkti, kokiu būdu prekiauti elektros energija (elektros energijos biržoje ar dvišalėmis sutartimis) (skundžiamo sprendimo 19 punktas), t. y. ar ji gali pasirinkti, kokiu būdu prekiauti, ir nustatė, kad teisės aktai neriboja jos galimybių pasirinkti, kuriuo prekybos būdu prekiauti elektros energija. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas iš aptariamų prekybos elektra būdų turi savo privalumų ir trūkumų, o konkretaus iš jų pasirinkimas yra nulemtas paties subjekto valios ir priklauso nuo konkrečių verslo tikslų, rizikos tolerancijos bei rinkos sąlygų.

67.       Apeliantė, ieškiniu prašydama priteisti tariamą VIAP lėšų nepriemoką, ją prašo priteisti tik už tam tikrus mėnesius (laikotarpius), o tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad abiem Aprašo 23.4 ir 23.6 papunkčiuose numatytais skaičiavimo metodais siekiama nustatyti elektros rinkos kainą, tačiau dėl skirtingo skaičiavimo būdo tam tikrais laikotarpiais apskaičiuota rinkos kaina gali skirtis ir būti palankesnė gamintojams prekiaujantiems pagal dvišales sutartis, o kitais – prekiaujantiems elektros energijos biržoje, teisingumą. Taigi nė vienas iš prekybos būdų (elektros energijos biržoje ar pagal dvišales sutartis) nėra pranašesnis, kiekvienas iš jų turi savo ypatumų ir rizikų, kurias turi įsivertinti ūkio subjektas, ketinantis prekiauti elektros energija.

68.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliantės argumentus, kad AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo pakeitimais yra pažeidžiami apeliantės teisėti lūkesčiai, kad jai, kaip elektros gamintojai, vykdančiai prekybos elektra Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytu būdu (pagal dvišales sutartis), bus taikomas toks pats VIAP lėšų apskaičiavimo metodas ir fiksuoto tarifo užtikrinimas, kaip ir kitiems elektros gamintojams, vykdantiems prekybos elektra Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytu būdu (elektros energijos biržoje).

69.       Apeliantės ir UAB „BALTPOOL“ sudarytos sutarties 3.1 papunktyje nurodoma, kad „Šalys atsako už šia Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą norminiuose teisės aktuose ir šioje Sutartyje nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis. Šalių atsakomybė pagal šią Sutartį ribojama tiesioginiais nuostoliais, t. y. negautos pajamos nėra atlyginamos.“ Taigi apeliantė negalėjo tikėtis, kad ji neturi patirti absoliučiai jokių nuostolių.

70.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teisėtų lūkesčių (ūkio subjektų, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., lūkesčio, kad jų pagaminta elektros energija bus supirkta pagal tarifus, galiojusius tokio leidimo išdavimo dieną) principo ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią smarkiam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui; specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos), finansuojamų paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, energetikos sektoriuje skyrimo pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad, teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-219/2016).

Dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą, ESTT ir Europos Komisiją

71.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunkčio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir į Europos Komisiją. Šią savo poziciją apeliantė grindžia tuo, kad: ESTT 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje C-470/20, 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-705/20, 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Nr. C-254/08, 2023 m. sausio 26 d. sprendimas byloje C-682/21, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021 bei 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-391-690/2015 patvirtina, kad ESTT turi teisę pateikti nacionaliniam teismui ES teisės ir Europos Komisijos sprendimų valstybės pagalbos byloje aiškinimą, kurie padėtų teismui įvertinti nacionalinio akto atitikimą ES teisei (apeliacinio skundo 36 punktas); ESTT 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendime byloje C-78/08–C-80/08 konstatavo, kad „Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors per pagal SESV 267 straipsnį pradėtą procedūrą Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su Sąjungos teise bei aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų, jis yra kompetentingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, leidžiantį jam įvertinti tokį suderinamumą, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje (apeliacinio skundo 37 punktas); šioje byloje yra iškilęs poreikis įvertinti AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunkčio atitiktį Konstitucijos nuostatoms (apeliacinio skundo 68 punktas).

72.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje.

73.       Paminėtos teisės normos suponuoja, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai).

74.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje nurodė, kad bylos nagrinėjimo stadijoje, kuomet buvo pareikštas toks apeliantės prašymas, teismui nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, todėl teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, be kita ko, nurodydamas, jog, išklausęs šalis ir ištyręs įrodymus, teismas gali šį klausimą spręsti pakartotinai, jeigu nagrinėjimo metu atsiras konstitucingumo problemų. Kaip matyti iš bylos proceso ir skundžiamo teismo sprendimo turinio, abejonių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį teismą, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir vėlesnėje proceso stadijoje. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Apeliantė nenurodo jokių naujų argumentų dėl jos prašymų pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, bylos nagrinėjimo laikotarpiu aktualus teisinis reglamentavimas ir pirmiau pateiktas jų įvertinimas pašalina abejones dėl to, ar apeliantės kvestionuojamos AIEĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 23.4 papunkčio nuostatos gali prieštarauti apeliantės nurodytoms Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Taigi apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atmestini.

75.       Taip pat nepagrįsti apeliantės prašymai dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir (arba) į Europos Komisiją, kuriuos pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 3 d. ir 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimis atmetė, nuspręsdamas nesikreipti į šias institucijas. Apeliantės nurodyti ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai nepagrindžia, kad byloje yra iškilęs poreikis kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

76.       Pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 3 d. nutartimi apeliantės prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo atmetė nurodydamas, kad ieškovė formuluojamais klausimais prašo teismo kreiptis į ESTT ne išaiškinti jos nurodomų Direktyvos 2018/2001, Direktyvos 2009/28 ir Direktyvos 2009/72 normų turinį ar taikymą, tačiau išaiškinti, ar tuo klausimu priimti nacionaliniai teisės aktai atitinka ES direktyvas. Teismas taip pat pritarė atsakovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad ES teisės aktų nuostatos, kurios galėtų būti taikomos nagrinėjant ginčą, yra aiškios ir dėl jų taikymo klausimų nekyla, juo labiau kad ir pati ieškovė prašyme nenurodo, kurios ir kodėl ES teisės aktų nuostatos yra neaiškios. Teismo manymu, yra priešingai – ieškovės nurodytais klausimais ES teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuoti aiškiai, teismų praktika ginčo klausimais išplėtota ir bylą nagrinėjantis teismas juos geba pritaikyti nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai faktinei situacijai bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl ginčą galima išnagrinėti ir be papildomo specialios institucijos sprendimo.

77.       Apeliantės prašymą kreiptis į Europos Komisiją dėl nuomonės pateikimo valstybės pagalbos pagal sprendimą SA.45765 (2018/NN) ir ES teisės pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi taip pat atsisakė patenkinti nurodydamas, kad iš dalies į ieškovės klausimus atsakymą galima gauti įpareigojus Lietuvos valstybę, kuri šioje byloje yra atsakovė, pateikti įrodymus arba paaiškinimus, ir dėl to nebūtina kreiptis į Europos Komisiją, o į dalį ieškovės Europos Komisijai suformuluotų klausimų gali atsakyti pats teismas. Nors ieškovė nurodo, kad tik Europos Komisija gali aiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 3 dalį, teismas su tuo nesutiko ir pažymėjo, jog Europos Komisijos Komunikato „Komisijos pranešimas apie nacionalinių teismų atliekamą valstybės pagalbos taisyklių vykdymo užtikrinimą (2021/C 305/01)“ 11 punkte numatyta, kad „Kadangi SESV 108 straipsnio 3 dalis taikoma tiesiogiai, nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi nacionaline teise, turi imtis visų tinkamų veiksmų, kad pašalintų šios nuostatos pažeidimo pasekmes“. Komunikato 43 punkte numatyta, kad nacionaliniai teismai turi įgaliojimus aiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 3 dalį. Nesant Komisijos sprendimo dėl tos pačios priemonės, nacionaliniai teismai, naudodamiesi savo kompetencija įvertinti valstybės pagalbos buvimą, yra saistomi tik objektyvios valstybės pagalbos sampratos. Nurodė, kad teismui nekyla neaiškumų dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 3 dalies taikymo šioje byloje, t. y. visus byloje iškilusius ES teisės taikymo klausimus teismas išspręs pats, vadovaudamasis ES teise ir ją aiškinančia ES teismų praktika. Vien ta aplinkybė, kad byloje yra taikytinos ES teisės normos, susiję su valstybės pagalba, savaime nesudaro pagrindo kreiptis su atitinkamu prašymu į Europos Komisiją. Be to, teismas pažymėjo ir tai kad, ši byla nagrinėjama beveik metus, o kreipimasis į Europos Komisiją dėl nuomonės pateikimo ieškovės nurodytais klausimais užvilkintų ir taip užsitęsusį bylos nagrinėjimą, todėl kreipimasis į Europos Komisiją nebūtų suderinamas su civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais.

78.       Apeliaciniame skunde UAB „Foksita“ teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog apeliantė prašo kreiptis į ESTT ne prašydama išaiškinti jos nurodomų direktyvų normų turinį ar taikymą, tačiau išaiškinti, ar tuo klausimu priimti nacionaliniai teisės aktai atitinka ES direktyvas, nepagrįsti, nes apeliaciniame skunde įvardyti ESTT sprendimai patvirtina, jog ESTT turi teisę pateikti nacionaliniam teismui ES teisės ir Europos Komisijos sprendimų valstybės pagalbos byloje aiškinimą, kurie padėtų teismui įvertinti nacionalinio akto atitikimą ES teisei.

79.       Viena vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo apeliantės nurodytuose ESTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose nagrinėtų faktinių ir teisinių aplinkybių ir apeliantė nenurodė, kaip jos minimose bylose priimti sprendimai pagrindžia poreikį kreiptis į ESTT. Kita vertus, remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, darytina išvada, kad kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios ES teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

80.       Nagrinėjamu atveju apeliantė mini šias Direktyvų nuostatas:

–       2009 m. balandžio 23 d. Direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“, 2 straipsnio k) punktą, pagal kurį „paramos schema“ – valstybės narės arba valstybių narių grupės taikoma priemonė, schema ar mechanizmas, kuriuo skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją: mažinami tos energijos kaštai, didinama kaina, už kurią ją galima parduoti, arba nustatomas atsinaujinančių išteklių energijos įpareigojimas ar kitomis priemonėmis didinama tokios energijos pirkimo apimtis. Tai apima, be kita ko, paramą investicijoms, neapmokestinimą ar mokesčių sumažinimą, mokesčių grąžinimą, paramos schemas atsinaujinančių išteklių energijos įpareigojimams vykdyti, įskaitant schemas, pagal kurias naudojamasi žaliaisiais sertifikatais, ir tiesioginio kainų rėmimo schemas, įskaitant fiksuotus supirkimo tarifus ir priemokų mokėjimus;

–       3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybės narės nustato veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančių išteklių energijos dalis būtų lygi arba viršytų dalį, nurodytą I priedo B dalyje nustatytoje indikatyvioje trajektorijoje;

–       3 straipsnio 3 dalį, pagal kurią siekdamos įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus planinius rodiklius, valstybės narės gali, inter alia, taikyti tokias priemones: a) paramos schemas; <...>; 

–       2009 m. liepos 13 d. direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad nedarant įtakos 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu;

–       2018 m. gruodžio 11 d. direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją“ 2 straipsnio 5 dalį, pagal kurią paramos schema – valstybės narės arba valstybių narių grupės taikoma priemonė, schema ar mechanizmas, kuriuo skatinama naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją mažinant tos energijos sąnaudas, didinant kainą, už kurią ją galima parduoti, arba pasitelkus įpareigojimą naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją ar kitas priemones didinant tokios energijos pirkimo apimtis, įskaitant, inter alia, paramą investicijoms, neapmokestinimą ar mokesčių sumažinimą, mokesčių grąžinimą, įpareigojimui naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją vykdyti skirtas paramos schemas, įskaitant schemas, pagal kurias naudojamasi žaliaisiais sertifikatais, ir tiesioginio kainų rėmimo schemas, įskaitant kintančius arba fiksuotus supirkimo tarifus ir priemokų mokėjimus;

–       2 straipsnio 6 dalį, pagal kurį įpareigojimas naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją – paramos schema, pagal kurią energijos gamintojai privalo tam tikrą procentinę dalį energijos gaminti iš atsinaujinančiųjų išteklių, energijos tiekėjai privalo užtikrinti, kad tam tikra procentinė dalis jų tiekiamos energijos būtų atsinaujinančiųjų išteklių energija, arba energijos vartotojai privalo užtikrinti, kad tam tikra jų vartojamos energijos procentinė dalis būtų atsinaujinančiųjų išteklių energija, įskaitant schemas, pagal kurias tokie reikalavimai gali būti įvykdomi naudojantis žaliaisiais sertifikatais;

–       4 straipsnį, pagal kurio 1 dalį kad būtų pasiektas arba viršytas 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas Sąjungos tikslas ir įvykdyti nacionaliniu lygmeniu nustatyti valstybių narių įnašai į tą tikslą siekiant plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą, valstybės narės gali taikyti paramos schemas; 2 dalį - iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamai elektros energijai taikomomis paramos schemomis numatomos paskatos iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintą elektros energiją integruoti į elektros energijos rinką rinka pagrįstu ir į rinką reaguojančiu būdu, vengiant nereikalingo elektros energijos rinkų iškreipimo ir atsižvelgiant į galimas integravimo į sistemą sąnaudas ir tinklo stabilumą; 3 dalį - paramos schemos iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintai elektros energijai kuriamos taip, kad iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminama elektros energija būtų kuo labiau integruojama į elektros energijos rinką ir kad energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminantys gamintojai reaguotų į rinkos kainos signalus ir gautų kuo didesnes rinkos pajamas. Tuo tikslu tiesioginio kainų rėmimo schemomis parama teikiama rinkos priemokos forma, kuri galėtų būti, inter alia, kintanti arba fiksuota. <…>; 4 dalį – valstybės narės užtikrina, kad parama iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamai elektros energijai būtų skiriama atvirai, skaidriai, konkurencingai, be diskriminacijos ir ekonomiškai efektyviai. <…> Valstybės narės taip pat gali apsvarstyti galimybę nustatyti mechanizmus, kuriais būtų užtikrinamas iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamos elektros energijos plėtojimo regioninis diversifikavimas, pirmiausia siekiant užtikrinti ekonomiškai efektyvų sistemų integravimą; 5 dalį – valstybės narės gali nustatyti, kad konkurso procedūros būtų taikomos tik konkrečioms technologijoms, kai paramos schemų atvėrimas visiems iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos gamintojams duotų neoptimalų rezultatą, atsižvelgiant į: <…>; 6 dalį –  jei parama iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamai elektros energijai teikiama taikant konkurso procedūrą, valstybės narės, siekdamos užtikrinti aukštą projektų įgyvendinimo rodiklį: a) nustato ir paskelbia nediskriminacinius ir skaidrius dalyvavimo konkurso procedūroje reikalavimų kriterijus ir nustato tikslias projekto įvykdymo datas ir taisykles; <…>;

–       6 straipsnio 1 dalį - nedarant poveikio būtiniems pakeitimams siekiant laikytis SESV 107 ir 108 straipsnių, valstybės narės užtikrina, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams suteiktos paramos lygis ir sąlygos nebūtų keičiami taip, kad būtų daromas neigiamas poveikis ja suteiktoms teisėms ir pakenkta projektų, kuriems jau taikoma parama, ekonominiam perspektyvumui.

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ES teisės normų (apeliantės įvardijamų direktyvų nuostatų) aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios nuostatos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį ir ieškiniu suformuluotas bylos nagrinėjimo ribas (sutartinės civilinės atsakomybės dėl VIAP lėšų neišmokėjimo (apeliantės teigimu, nepriemokos) ir valstybės deliktinės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais (diskriminacinio reguliavimo), atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės taikymą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius skirtingo metodo VIAP lėšoms apskaičiuoti taikymą priklausomai nuo prekybos elektros energija būdo (pagal dvišales sutartis ar elektros energijos biržoje).

82.       Taigi, nors apeliantė ir pagrįstai nurodo, kad ginčo laikotarpiu, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, Direktyva 2009/28EB galiojo, tačiau pripažintina, kad toks suklydimas nedaro įtakos šios bylos išnagrinėjimo rezultatui.  

83.       Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo ES teisei. Atitinkamai apeliantės prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo ir (ar) kreipimosi į Europos Komisiją atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties termino daliai reikalavimo taikymo

84.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji praleido ieškinio senaties terminą 10 620,20 Eur reikalavimui, kylančiam dėl 2019 m. kovo mėn. ataskaitinio laikotarpio, dėl to teismas šiai reikalavimo daliai nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes – šią reikalavimo dalį atmetė ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai jos ieškinio reikalavimą vertino kaip žalos atlyginimą ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK1.125 straipsnio 9 dalis). Jos vertinimu, ginčo dalyku esančių nacionalinės teisės normų tinkamas taikymas lemtų piniginių sumų, kurios skirtos ne žalos atlyginimui, o teisingam ir nediskriminaciniam VIAP lėšų, kaip valstybės pagalbai, sumokėjimui apeliantei. Mano, kad tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nėra praleistas.

85.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės ieškiniu yra pareikštas solidaraus pobūdžio reikalavimas dviem atsakovėms – UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Apeliantės ieškinys grindžiamas tuo, kad yra neteisėtas, skirtingas ir diskriminacinis reglamentavimas, dėl kurio elektros energijos gamintojo, kuris energiją parduoda pagal dvišales sutartis pagal kainą susietą su kaina elektros energijos biržoje, padėtis tampa blogesnė nei elektros energijos gamintojų, kurie energiją parduoda elektros energijos biržoje, ir kad apeliantei, kaip ir elektros gamintojams, prekiaujantiems biržoje, apskaičiuojant VIAP išmokas už ginčo laikotarpio mėnesius turėjo būti taikomas Aprašo 23.6 papunktis, o ne Aprašo 23.4 papunktis (reikalavimas taikyti tokį pažeistų teisių gynimo būdą – pripažinti apeliantei tokią teisę – ieškiniu nebuvo reiškiamas, pareikštas tik piniginio pobūdžio reikalavimas). Pažymėtina, kad apeliantę su atsakove UAB „BALTPOOL“ sieja sutartiniai santykiai, todėl jos reiškiamas reikalavimas kyla iš sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Tuo tarpu su atsakove Lietuvos valstybe apeliantės nesieja sutartiniai santykiai, todėl šiai atsakovei solidariai reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą ir aplinkybes, kuriomis apeliantė įrodinėjo savo teisių pažeidimą, gali būti kvalifikuotinas kaip kylantis deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu. Tiek reikalavimams dėl sutartinės atsakomybės taikymo, tiek reikalavimams dėl deliktinės atsakomybės taikymo yra taikytinas tas pats CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir nevisiškai tiksliai įvardino, kad ieškovės reikalavimas yra dėl žalos atlyginimo, tačiau pagrįstai daliai apeliantės reikalavimo pritaikė ieškinio senaties instituto taikymo pasekmes.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

86.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino, jog atsakovių prašomos atlyginti jai suteiktos teisinės paslaugos dubliuojasi, t. y. už tą patį advokato pasirengimą ir atstovavimą reikalaujama atlyginimo du kartus. Apeliantė pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, yra viešieji subjektai, turintys savo teisininkus ir organizacinę struktūrą, todėl atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, jo kilimą iš viešųjų subjektų veiklos, šalių elgesį ir bylos apimtį, galima teigti, kad atsakovių bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos arba net visai neatlygintinos.

87.       Atsakovių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovių ir atstovo susitarimu byloje abiejų atsakovių interesus atstovauja tas pats advokatas, kuris atsakovių vardu rengė ir teismui pateikė bendrus procesinius dokumentus. Atstovo laikas teikiant teisines paslaugas buvo dalijamas per pusę, po lygiai laiko paskirstant UAB „BALTPOOL“ ir Energetikos ministerijai. Atitinkamai, pagal paskirstytą kiekvienos atsakovės naudai dirbtą laiką kiekvienai iš atsakovių buvo išrašomos sąskaitos faktūros, kurias abi atsakovės apmokėjo atskirai (byloje dėl to ginčo nėra). Abiem atsakovėms išrašytos beveik vienodų sumų sąskaitos faktūros už atitinkamus darbus, sumos sąskaitose faktūrose nežymiai skiriasi tik dėl poreikio tam tikras pozicijas ir argumentus suderinti su konkrečiu klientu, o tai užtruko skirtingą laiką. Taigi kiekviena iš atsakovių savo reikalavimus grindžia joms išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kurios atspindi atstovo konkrečios atsakovės naudai dirbtą laiką.

88.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

89.       Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

90.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 50 punktas).

91.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023 61 punktas). Pažymėtina, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023 113 punktas).

92.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakovėms iš apeliantės priteisė visas jų prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias laikė protingo ir teisingo dydžio. Tokį sprendimą teismas nurodė priimantis įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, teisinių paslaugų teikimo kompleksiškumą, specialių žinių poreikį, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, taip pat pažymėdamas, kad panašias bylinėjimosi išlaidas patyrė ir ieškovė.

93.       Taigi pirmiausia įvertintina, ar atsakovės realiai patyrė jų nurodytas bylinėjimosi išlaidas ir ar jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių.

94.       Atsakovė UAB „BALTPOOL“ nurodė patyrusi 13 315,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro:

-       2 997,78 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (2023 m. vasario 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 58791, apmokėta 2023 m. kovo 20 d.) – šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto dydžio (4 497,50 Eur);

-       1 606,28 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje (pagal prašymo datą spręstina, kad 2023 m. kovo 29 d. parengiamajame teismo posėdyje, kuris truko 7 minutes), prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą, atsiliepimo į prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą parengimą (2023 m. balandžio 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 59637, apmokėta 2023 m. gegužės 23 d.). Pažymėtina, kad atskirai nenurodyta, kiek už kiekvienos iš šių paslaugų suteikimą išlaidų patirta, taip pat nenurodytas konkretus pasirengimo dalyvauti teismo posėdyje valandų skaičius. Už atsiliepimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą parengimą maksimalus priteistinas dydis pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį sudarytų 760,12 Eur, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį sudarytų 760,12 Eur, o už dalyvavimą teismo posėdyje, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, nepriteistinos;

-       2 309,59 Eur už atsiliepimo į prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą parengimą (2023 m. gegužės 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 59972, apmokėta 2023 m. birželio 8 d.) – viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą maksimalų dydį (760,12 Eur). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad už tą pačią teisinę paslaugą (atsiliepimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą rengimą) išrašyta ir apmokėta pirmiau nurodytame punkte aprašyta PVM sąskaita faktūra;

-       2 320,18 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 2023 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdyje (2023 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 61178, apmokėta 2023 m. spalio 6 d.) – teismo posėdis truko 2 val. 20 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, maksimali rekomenduojama priteisti suma už atstovavimą teismo posėdyje sudarytų 400,02 Eur. Pasirengimo dalyvavimui teismo posėdyje valandų skaičius nenurodytas;

-       1 909,68 Eur už atsiliepimo į prašymą kreiptis į ESTT parengimą (2023 m. spalio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 61683, apmokėta 2023 m. lapkričio 13 d.) – šios išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą dydį (800,04 Eur);

-       2 171,95 Eur už pranešimo teismui dėl UAB „Foksita“ prašymo tinkamo nepateikimo EPP parengimą (49,91 Eur) bei 2023 m. lapkričio 28 d. atsiliepimo į ieškovės prašymą kreiptis į Europos Komisiją parengimą (2 122,04 Eur) (2023 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 62453, apmokėta 2024 m. sausio 16 d.) – maksimalūs priteistini dydžiai pagal Rekomendacijų 8.17 papunktį ir 8.16 papunktį atitinkamai sudarytų 201,82 Eur ir 807,28 Eur.

95.       Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, nurodė patyrusi 13 900 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro:

-       2 596,18 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (2023 m. vasario 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 58788, apmokėta 2023 m. vasario 28 d.) – neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto dydžio (4 497,50 Eur);

-       1 415,70 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje (pagal prašymo datą spręstina, kad 2023 m. kovo 29 d. parengiamajame teismo posėdyje, kuris truko 7 minutes), prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą, atsiliepimo į prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą parengimą (2023 m. balandžio 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 59639, apmokėta 2023 m. gegužės 4 d.). Pažymėtina, kad atskirai nenurodyta, kiek už kiekvienos iš šių paslaugų suteikimą išlaidų patirta, nenurodytas konkretus pasirengimo dalyvauti teismo posėdyje valandų skaičius. Už atsiliepimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą parengimą maksimalus priteistinas dydis pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį sudarytų 760,12 Eur, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį sudarytų 760,12 Eur, už dalyvavimą teismo posėdyje, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, nepriteistina;

-       1 579,05 Eur už atsiliepimo į prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą parengimą (2023 m. gegužės 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 59944, apmokėta 2023 m. gegužės 31 d.) – viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą maksimalų dydį (760,12 Eur), be to, kaip ir UAB „BALTPOOL“ atveju, už atsiliepimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą rengimą buvo išrašyta ir apmokėta kita PVM sąskaita faktūra;

-       1 524,60 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 2023 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdyje (2023 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 61280, apmokėta 2023 m. spalio 5 d.) – teismo posėdis truko 2 val. 20 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, maksimali rekomenduojama priteisti suma už atstovavimą teismo posėdyje sudarytų 400,02 Eur. Pasirengimo dalyvavimui teismo posėdyje valandų skaičius nenurodytas;

-       2 628,85 Eur už atsiliepimo į prašymą kreiptis į ESTT parengimą (2023 m. spalio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 61680, apmokėjimą patvirtinantis dokumentas į bylą nepateiktas);

-       4 155,62 Eur už pasirengimą 2023 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžiui (1 089 Eur), atstovavimą 2023 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje (888,62 Eur), pranešimo teismui dėl UAB „Foksita prašymo tinkamo nepateikimo EPP parengimą (54,45 Eur), 2023 m. lapkričio 28 d. atsiliepimo į ieškovės prašymą kreiptis į Europos Komisiją parengimą (2 123,55 Eur) (2023 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 62454, apmokėta 2023 m. gruodžio 21 d.). Pažymėtina, kad pasirengimo teismo posėdžiui valandų skaičius nenurodytas, už dalyvavimą 1 val. 10 min. trukusiame teismo posėdyje maksimalus priteistinas dydis, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, sudarytų 200,01 Eur, o maksimalūs priteistini dydžiai pagal Rekomendacijų 8.17 papunktį ir 8.16 papunktį atitinkamai sudarytų 201,82 Eur ir 807,28 Eur.

96.       Taigi dalis atsakovių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų viršija maksimalius Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti išlaidų už advokato teisines paslaugas dydžius, o 2 628,85 Eur apmokėjimą už atsiliepimo į prašymą kreiptis į ESTT parengimą pagal 2023 m. spalio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LPB Nr. 61680 patvirtinantis dokumentas į bylą nėra pateiktas. Pažymėtina, kad atsakovių atstovo advokato Karolio Kačerausko 2023 m. lapkričio 11 d. pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (dokumento registracijos numeris DOK-41217) nurodoma, kad Energetikos ministerijai buvo išrašytos dvi sąskaitos faktūros ir kad ministerija vieną iš šių sąskaitų visiškai apmokėjo, kartu su prašymu pateiktos abi sąskaitos faktūros ir tik vieno mokėjimo pavedimo kopija. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir vėliau vienos iš sąskaitų apmokėjimo patvirtinantis dokumentas teismui nebuvo pateiktas. Dėl šios priežasties 2 628,85 Eur išlaidos negalėjo būti priteistos iš apeliantės.

97.       Pažymėtina, kad visi atsakovių UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, teikti procesiniai dokumentai (atsiliepimai į prašymus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ESTT, Europos Komisiją, prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) buvo teikiami atsakovių vardu bendrai, t. y. atsikirtimus pateikiant vienu procesiniu dokumentu (išskyrus atsakovių atskirai pateiktus atsiliepimus į ieškinį).

98.       Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog tas pats advokatas visų instancijų teismuose atstovavo abiem atsakovams, nors ir reikšminga sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, savaime negali būti vertinama kaip pagrindas abiejų atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažinti kaip vienos šalies išlaidas ir jas padalijus per pusę priteisti. Toks aiškinimas neatitiktų bendrųjų teisingumo ir protingumo principų bei asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 51 punktas). Tačiau aplinkybė, kad atsakovėms atstovavo vienas advokatas ir teikė bendrus abiejų šalių vardu procesinius dokumentus, yra reikšminga sprendžiant dėl pagrindo sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms sumokėti, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punktą ir visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-1120/2024 47 punktas).

99.       Kasacinis teismas šiame kontekste yra nurodęs, kad aplinkybės, jog atsakovės teikė bendrą atsiliepimą į ieškinį, tripliką, apeliacinį skundą, kuriuose buvo dėstoma bendra atsakovių pozicija, atsakovės buvo atstovaujamos to paties advokato ir vykusiuose teismo posėdžiuose, sudaro pagrindą spręsti dėl atsakovėms priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, kadangi vieno procesinio dokumento parengimas, kuriame abiejų šalių gynybinė pozicija sutampa, darbo trukmės požiūriu negali būti prilyginamas dviem atskiriems skirtingos teisinės pozicijos procesiniams dokumentams. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į advokato faktiškai sugaištą darbo laiką, atsakovių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už procesinių dokumentų parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiams ir atstovavimą teisme sumažintinas 15 procentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-1120/2024 48 punktas).

100.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir tai, kad šioje byloje atsakovėms atstovavo tas pats advokatas (Karolis Kačerauskas), o atsakovei UAB „BALTPOOL“ teismo posėdžiuose kartu su minėtu advokatu atstovavo ir šios bendrovės UAB teisininkė E. J., prieina prie išvados, jog ir nagrinėjamu atveju yra teisėta bei pagrįsta išlaidas už procesinių dokumentų rengimą (išskyrus atsiliepimus į ieškinį) ir pasirengimą bei dalyvavimą teismo posėdžiuose sumažinti 15 procentų.

101.       Taip pat šioje byloje reikšminga aplinkybė yra tai, kad atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai klausimą teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui atlyginimo priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016 45 punktas; 2023 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023 36 punktas; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-611/2023 55 punktas).

102.       Sprendžiant dėl viešojo administravimo subjekto atstovavimo išlaidų būtinybės, reikšminga aplinkybė taip pat yra viešojo administravimo subjekto veikla ir kilusio ginčo pobūdis. Tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto veikla nėra susijusi su kilusio ginčo pobūdžiu, tokio subjekto, turinčio darbuotojus, kurie atstovauja pagal pavedimą šiam subjektui teisme, atstovavimo išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą gali būti pripažįstamos būtinomis, kadangi viešojo administravimo subjekto darbuotojai (teisininkai) gali neturėti tokių kompleksinių ar specifinių žinių, reikalingų šiam subjektui atstovauti teisme konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-611/2023 58 punktas). Tačiau nei įstatyme, nei kasacinio teismo praktikoje nėra įtvirtinta galimybė pripažinti kitų (ne viešojo administravimo) subjektų išlaidas neatitinkančiomis būtinumo kriterijaus atsižvelgiant vien į bylos sudėtingumą ir (arba) ginčo sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017 26 punktas).

103.       Nagrinėjamu atveju vienu iš Energetikos ministerijos veiklos tikslų, siekiant užtikrinti Lietuvos energetinio ūkio plėtrą, gyventojų gerovės kilimą ir vykdant narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, yra formuoti valstybės energetinio saugumo politiką: nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, strateginių energetikos projektų, Europos Sąjungos energetikos politikos srityse ir užtikrinti šios politikos įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – Nuostatai) 7.1 papunktis), taip pat formuoti valstybės politiką iškastinių energijos išteklių, atsinaujinančių energijos išteklių, elektros ir šilumos, energijos vartojimo efektyvumo, valstybės energetikos sektoriaus konkurencingumo skatinimo srityse ir užtikrinti šios politikos įgyvendinimą (Nuostatų 7.3 papunktis).

104.       Siekdama šių tikslų, Energetikos ministerija, be kita ko, atlieka šias funkcijas: koordinuoja investicijas, skirtas energetikos projektams įgyvendinti; rengia ir derina Lietuvos Respublikos poziciją Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais, koordinuoja ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės institucijų ir įstaigų pozicijų Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais rengimą ir derinimą, taip pat dalyvauja, kai pozicijas rengia kitos institucijos; užtikrina efektyvų atstovavimą Lietuvos interesams Europos Sąjungos institucijose; perkelia į nacionalinę teisę ir įgyvendina Europos Sąjungos teisę ir vykdo kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka apie tai informuoja Europos Sąjungos institucijas; rengia gamybos iš vietinių ir antrinių žaliavų skatinimo programas, taip pat vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą skatinančias programas ir kitus teisės aktus, užtikrina jų įgyvendinimą; teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės reguliuojamų kainų energetikos srityje nustatymo principų (Nuostatų 8.3, 8.6, 8.7, 8.8, 10.6, 10.7 papunkčiai).

105.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymas nedraudžia viešojo administravimo subjektui pasitelkti advokatą, tačiau nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo pobūdis atitinka Energetikos ministerijos veiklos pobūdį, todėl šios atsakovės turimi vidiniai administraciniai pajėgumai (teisės departamentas) turėjo būti pakankami tinkamai atstovauti šioje byloje, todėl būtinybė pasitelkti advokatą šiuo atveju nenustatyta. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, Energetikos ministerijos patirtų bylinėjimosi išlaidų suma papildomai mažintina dar 15 procentų. 

106.       Pastebėtina ir tai, kad advokato Energetikos ministerijai 2023 m. vasario 20 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 587882 (2 596,18 Eur apmokėta 2023 m. vasario 28 d.) už atsiliepimo į ieškinį parengimą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Energetikos ministerijos vardu atsiliepimą pateikė pačios ministerijos tarnautojai, jo struktūra ir dėstymas kitokie nei advokato K. Kačerausko teiktų procesinių dokumentų, todėl šios išlaidos nepripažintinos protingomis ir būtinomis.

107.       Kaip minėta, iš prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir juos pagrindžiančių įrodymų nematyti, kiek laiko advokatas užtruko ruošdamasis bylos nagrinėjimui teismo posėdžiuose, nors tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek prašyme priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra akcentuojama, kad už kiekvieną bendrai atsakovių parengtą procesinį dokumentą atskiros sąskaitos išrašytos pagal tai, kiek laiko skyrė kiekvienos iš atsakovių pozicijai išdėstyti bei suderinti. Atsižvelgdama į bendrą šioje byloje įvykusių teismo posėdžių trukmę – 5 val. 18 min. (7 min. + 2 val. 20 min. + 1 val. 10 min. + 1 val. 41 min.), bylos medžiagos apimtį bei vadovaudamasi protingumo ir proporcingumo principais, teisėjų kolegija nusprendžia esant pagrįsta laikyti, jog advokatas, ruošdamasis bylos nagrinėjimui, iš viso sugaišo 10 valandų (po 2 val. 30 min. kiekvienam teismo posėdžiui). Tokiu atveju pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį ir 9 punktą maksimali rekomenduojama priteisti už pasirengimą teismo posėdžiams (atsižvelgiant į tai, kad už šias paslaugas apmokėta 2023 m. II ir IV ketvirčiais) suma kiekvienai atsakovei sudarytų po 1 830,35 Eur (1 055,15 Eur + 1 098,20 Eur) x 0,85). Kadangi nėra nurodyta, kiek įkainota prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimo paslauga, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienai iš atsakovių pagrįsta priteisti po 100 Eur.

108.       Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovėmis, kad šios bylos sudėtingumas galėtų motyvuotai būti įvertintas kaip išimtinis, sudarantis pagrindą viršyti Rekomendacijose dėl advokato užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius dydžius.

109.       Apibendrindama tai, kas paminėta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovei UAB „BALTPOOL“ priteistinas 7 745,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas ((2 997,78 Eur x 0,85) + (760,12 Eur x 0,85) + (400,02 Eur x 0,85) + (800,04 Eur x 0,85) + (49,91 Eur x 0,85) + (807,28 Eur x 0,85) + 1 830,35 Eur + 100 Eur)), o atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, priteistinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydis iš viso sudaro 3 529,40 Eur ((760,12 Eur x 0,85) + (400,02 Eur x 0,85) + (200,01 Eur x 0,85) + (54,45 Eur x 0,85) + (807,28 Eur x 0,85) + 1 830,35 Eur + 100 Eur)) x 0,85).

110.       Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovėms priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias šių išlaidų už advokato ir advokato padėjėjo pagalbą byloje paskirstymą, ir (ar) nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patikslintina.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

111.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliaciniu skundu nepagrindžiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas ir dėl to apskųstas teismo sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismo padarytos proceso teisės normų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taikymo klaidos gali būti ištaisytos pagal šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, patikslinant nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra iš esmės procesinio pobūdžio, nedarantis įtakos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria išspręsti materialiniai teisiniai reikalavimai, galiojimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.

112.       Atmetus UAB „Foksita“ apeliacinį skundą, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovės UAB „BALTPOOL“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus priteisti iš apeliantės UAB „Foksita“ jų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas: atsakovei UAB „BALTPOOL“ – 5 4455 Eur (2024 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 64701, apmokėta 2024 m. liepos 23 d.), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, – 5 443,37 Eur (2024 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 64693, apmokėta 2024 m. birželio 25 d.).

113.       Kadangi abiejų atsakovių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nurodytą maksimaliai galimą priteisti atlyginimo dydį (pagal apmokėjimo laiką sudarytų atitinkamai 4 754,20 Eur ir 4 642,66 Eur), abiejų atsakovių bendrą atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė tas pats advokatas, apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo iš dalies yra pagrįsta, atsakovėms priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki Rekomendacijose nustatyto dydžio ir papildomai mažintinas kiekvienai iš atsakovių po 15 procentų. Taigi priteistina bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma atsakovei UAB „BALTPOOL“ iš viso sudaro 4 041,07 Eur, o valstybės atstovei Energetikos ministerijai – 3 946,26 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

        Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612)  atsakovei UAB „BALTPOOL“ (juridinio asmens kodas 302464881) 7 745,50 Eur (septynių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt penkių eurų ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612) atsakovei Lietuvos valstybės, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (juridinio asmens kodas 302308327), 3 529,40 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt devynių eurų ir 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.“

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612)  atsakovei UAB „BALTPOOL“ (juridinio asmens kodas 302464881) 4 041,07 Eur (keturių tūkstančių keturiasdešimt vieno euro ir 7 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Foksita“ (juridinio asmens kodas 302452612) atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (juridinio asmens kodas 302308327), 3 946,26 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt šešių eurų ir 26 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos                                                                                       Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                  Dalia Kačinskienė

                                                                                                  Alma Urbanavičienė