Administracinė byla Nr. A-796-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00603-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 33.3; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26  d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą (b. l. 1, 10-12), prašydamas panaikinti: 1) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 3R-32(AG-463/05-2014);  2) Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, atsakovas) 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) „Dėl atsakymo į prašymą“; 3) NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis apskundė Komisijai  Agentūros 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) bei Lietuvos  Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2014 m. gruodžio 2 d. raštą  Nr. 31N-B-1772-1833-1395,  draudžiančius  mažinti  daugiamečių žolių plotus ir  plėsti sodus, tačiau Komisija jo skundo  nesprendė iš esmės. Dėl NMA 2014 m. birželio 30 d. rašto Nr.BR6-7882(11.2.6) nurodė, kad praleistas apskundimo terminas. VAGK neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daug kartų kreipėsi į NMA ir į ŽŪM, nes jam neleidžiama mažinti daugiamečių žolių plotus. Pareiškėjo teigimu Paramos už  žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos III skyriuje įrašytas įsipareigojimas, kad pareiškėjas įsipareigojo nemažinti valdomų daugiamečių ganyklų arba pievų (5 metai ir daugiau) ploto ir tai, kad pareiškėjas žino, jog pažeidus šį įsipareigojimą, gali būti sumažinta parama, taip pat  įsipareigojimas Agentūrai pareikalavus, jos nustatytais terminais bei tvarka atkurti per paskutiniuosius metus buvusį daugiamečių ganyklų (pievų) plotą, prieštarauja įstatymams. Nėra įstatymo, kuriuo būtų mažinama parama. Pareiškėjo nuomone,  ŽŪM 2012 m. kovo 15 d. įsakymo dalis, kurioje nustatyta atkurti 2005 m. paraiškose deklaruotą daugiamečių (5 metai ir daugiau) ganyklų arba pievų plotą, yra pasenusi ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam lygybės principui, o valstybiniai įsipareigojimai buvo mechaniškai perkelti ūkininkams.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) raštą, draudžiantį mažinti daugiamečių žolių plotus ir plėsti sodus. Teigė, kad šis NMA sprendimas prieštarauja patvirtintam leidimui pareiškėjui sumažinti daugiamečių ganyklų plotą.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812. Teigė, kad jam  už tą patį pažeidimą taikoma jau antra sankcija. Pirma sankcija buvo pritaikyta NMA 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. SPI-560, tačiau pareiškėjui prieštaraujant, NMA 2012 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. BRK-(3.82)-5087 sankcija buvo panaikinta. Po dviejų metų, Agentūros nuomone, pareiškėjas vėl tapo skolingas. Pareiškėjas teigė, kad  NMA netinkamai  skaičiavo metus  tarsi 2004–2006 m. ir 2009–2014 m. programos būtų skirtingos. Skaičiuojant nuo 2004 metų, aštuntais ekologinio ūkininkavimo metais ekologinis plotas sumažėjo dėl svarbių priežasčių ir, pareiškėjo teigimu, jam sankcijos negalėjo būti taikomos. NMA ekologinio ūkininkavimo pradžią nepagrįstai pradėjo skaičiuoti nuo 2009 metų, todėl pareiškėjui taikyta sankcija turi būti panaikinta, nes pritaikyta klaidingai nustačius ekologinio ūkininkavimo pradžios metus. NMA rašte nenurodyti pažeisti teisės aktai, todėl pareiškėjas negalėjo suprasti, už ką taikoma sankcija. Iš NMA 2015 m. sausio 20 d. rašto Nr. BR6-660(1.14) neaišku, iš kur atsirado 9,99 ha ir 0,6 ha plotas, jeigu visas plotas tėra 5,25 ha. NMA veiksmus dėl netinkamo jo paraiškos administravimo pareiškėjas apskundė ŽŪM, tačiau ši institucija tik paaiškino, kad sankcija skirta kitu pagrindu, bet nenurodė kokiu, nepagrįstai palaikė Agentūrą.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos  prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 32-36) paaiškino, kad NMA 2014 m. birželio 30 d. rašte Nr. BR6-7882 nurodė, jog pareiškėjas 2014 m. gegužės 30 d. paraiškoje paramai už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2014 m. gauti Nr. 14-1006019898-A1-1 (toliau – 2014 m. paraiška) gali deklaruoti lazdynų sodus. Teikdamas paraišką, pareiškėjas įsipareigojo joje teikti teisingus duomenis, atitinkančius faktinę padėtį. Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau –Administravimo taisyklės), 60 punkte nurodyta, kad už paraiškos bei kitus duomenis atsako juos pateikę pareiškėjai. Pareiškėjas privalo deklaruoti tokį daugiamečių pievų (ganyklų) plotą ir tokį ekologinio lazdynų sodo plotą, koks yra paraiškos pateikimo momentu. Remiantis Administravimo taisyklių 23 punktu, deklaruotiems duomenims pasikeitus po paraiškos pateikimo, pareiškėjas iki einamųjų metų liepos 10 d. gali seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui pateikti prašymą pakeisti paraiškos duomenis ar pakeisti juos pats, prisijungęs prie paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS).

Agentūra 2014 m. birželio 30 d. rašte Nr. BR6-7882 pakartojo, kad 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (toliau – ir Reglamentas   (EB) Nr. 1122/2009), 3 straipsnyje apibrėžiamas daugiamečių ganyklų išlaikymas valstybės narės lygmeniu. Valstybės narės užtikrina, kad būtų išlaikytas žemės, kurioje yra daugiametės ganyklos, ir bendro žemės ūkio paskirties žemės ploto santykis. Taip pat valstybės narės užtikrina, kad šis santykinis dydis nesumažėtų žemės, kurioje yra daugiametė ganykla, nenaudai daugiau kaip 10 procentų, skaičiuojant nuo nurodyto atitinkamų referencinių metų dydžio (naujosioms valstybėms narėms referencinis santykinis dydis arba orientacinė norma nustatoma pagal 2004 m. ir 2005 m. deklaruotą žemę, kurioje yra daugiametė ganykla). To paties Reglamento  4 straipsnyje apibrėžiama nuostata dėl žemės, kurioje yra daugiametė ganykla, išlaikymo individualiu lygmeniu. Jei nustatoma, kad nurodytas santykinis dydis konkrečioje valstybėje narėje mažėja, toji valstybė narė nacionaliniu arba regioniniu lygmeniu įpareigoja ūkininkus, teikiančius paraiškas gauti paramą pagal tiesioginių išmokų schemą, be išankstinio leidimo į kitos paskirties žemę nepertvarkyti žemės, kurioje yra daugiametė ganykla. Taip pat nustato įpareigojimą ūkininkams vėl pertvarkyti žemę taip, kad joje būtų daugiametė ganykla, jei ūkininkai turi žemės, kuri iš daugiametės ganyklos žemės buvo pertvarkyta į kitos paskirties žemę.

Administravimo taisyklių 66 punkte aprašyta situacija praktiškai dar nebuvo susidariusi, tačiau pareiškėjas privalėjo žinoti apie tokį įsipareigojimą. NMA 2014 m. birželio 30 d. rašte Nr. BR6-7882(11.2.6) cituojamas 2013 m. galiojusios Administravimo taisyklių redakcijos 66 punktas, pagal kurį pareiškėjas privalėtų atkurti 2005 m. buvusį daugiamečių ganyklų pievų plotą. Šiame rašte pateikiama ši Administravimo taisyklių redakcija dėl to, kad jo rengimo dieną pareiškėjo 2014 m. paraiškos duomenys dar nebuvo apdoroti. G. B. prašymo data – 2014 m. gegužės 31 d., o 2014 m. paraiška užregistruota 2014 m. gegužės 30 d. 

Atsakovas paaiškino, kad Agentūros 2014 m. birželio 30 d. rašte Nr. BR6-7882(11.2.6) nėra draudimo mažinti pievų ganyklų plotą ir deklaruoti lazdynų sodą. Ta pati pozicija išdėstyta NMA 2015 m. sausio 20 d. rašte Nr. BR6-660, 2015 m. sausio 15 d. atsiliepime bei VAGK sprendime. Pareiškėjas nėra įpareigotas atkurti pievų ganyklų plotą, kurį mažina nuo 2005 m. Jis  2005 m. deklaravo 25,14 ha, o 2014 m. – tik 0,29 ha. Už pievų ganyklų ploto mažinimą pareiškėjui nėra taikytos jokios sankcijos. G. B. 2014 m. gegužės 31 d. raštas vertintinas kaip paklausimas, o Agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštas – kaip konsultacinio informacinio pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 ir 11 dalių bei 8 straipsnio prasme.

Agentūros 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. SP1-(11.84)-560 pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija dėl to, kad 2011 m. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos  priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ (toliau – ir Priemonė) programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir Eko programa) (už sodus) jis nedeklaravo dviejų laukų, dėl kurių įsipareigojo, t. y. laukų plotai, palyginti su 2010 m. ir 2009 m. deklaruotais ir įsipareigotais laukų plotais, 2011 m. sumažėjo 100 procentų, o bendras pagal Priemonės Eko programą įsipareigotas plotas sumažėjo 6,01 procento.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“, „Tausojanti aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau –ir Įgyvendinimo taisyklės), 8.1 ir 8.3 punktuose nustatytas įpareigojimas laikytis įsipareigojimų pagal Priemonės atitinkamas programas ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus nuo paramos paraiškos vykdyti atitinkamą Priemonės programą pateikimo dienos ir veiklą vykdyti tame pačiame paramos paraiškoje (-ose) nurodytame plote ir kasmet deklaruoti įsipareigotus plotus nereiškia, kad pareiškėjui draudžiama keisti deklaruojamo pasėlio kodą atitinkamuose laukuose. Įgyvendinimo taisyklių 8.1 ir 8.3 punktuose nustatyti įpareigojimai neužkerta pareiškėjui galimybės didinti ekologiško lazdynų sodo ploto daugiamečių pievų (ganyklų) ploto sąskaita su sąlyga, kad jis nekeis įsipareigoto žemės ploto (kontrolinių žemės sklypų laukų) ir jo dydžio.

Vertinant 2011 m. gegužės 12 d. paraišką paramai už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2011 m. paramai gauti Nr. 11-1006019898-A1-1 (toliau – 2011 m. paraiška) nustatyta, kad pareiškėjo laukų plotas sumažintas daugiau nei 3 procentais ir sumažėjusių laukų plotų suma viršija 3 procentus, buvo perskaičiuota G. B. 2009 m. ir 2010 m. priklausiusi paramos suma, todėl pareiškėjas privalėjo grąžinti NMA visą už sumažėjusį plotą gautą paramą (1 068,95 Lt) ir trejiems ateinantiems metams, skaičiuojant nuo 2011 m., įvertinus sumažėjusį plotą apskaičiuota parama pagal priemonės Eko programą mažinama 3 procentais.

Vertinant 2013 m. gegužės 7 d. paraišką už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paramai gauti Nr. 13-1006019898-A1-1 (toliau – 2013 m. paraiška), pareiškėjui mokėtina paramos suma buvo sumažinta 3 procentais, pritaikius 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu paskirtą ilgalaikę sankciją, apie tai G. B. buvo informuotas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812.

NMA 2012 m. birželio 4 d. raštu informavo pareiškėją, kad pagal 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą susidariusi skola (1 068,95 Lt) pagal 2009 m. ir 2010 m. paraiškas 2012 m. gegužės 23 d. buvo išskaičiuota iš paramos pagal programos Eko priemonę už 2011 deklaravimo metus mokėtinos sumos. Skolos išskaičiavimas atliktas vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 16.2 papunkčiu. Išskaičiavus minėtą skolą, G. B. buvo informuotas, kad jis Agentūrai neskolingas. Skola susidarė tik dėl 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. SPI-560 priėmimo momentu jau išmokėtų paramos lėšų pagal 2009 m. ir 2010 m. pateiktas paraiškas. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo neskundė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą (b.l.45-50) iš esmės išdėstė tuos pačius argumentus, kaip Nacionalinė mokėjimo agentūra. Paaiškino, kad reikalavimas išlaikyti turimą daugiamečių pievų ir ganyklų plotą taikomas visais atvejais ir visiems pareiškėjams, tinkamiems paramai tiesioginėmis išmokomis gauti, nepriklausomai nuo pareiškėjo deklaruojamo daugiamečių pievų ir ganyklų ploto bei nuo to, kokią deklaruojamų žemės ūkio naudmenų dalį sudaro daugiametės pievos ir ganyklos. Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, turi įsipareigojimą šalies teritorijoje išlaikyti esamas daugiametes pievas ir ganyklas. Jei šalies mastu daugiamečių pievų ir ganyklų plotai sumažėja daugiau nei leistina, jų plotai turi būti atkuriami. Valstybės narės privalo įpareigoti pareiškėjus, sumažinusius esamus daugiamečių pievų ir ganyklų plotus, juos atkurti. Pareiškėjas, sumažinęs daugiamečių pievų ir ganyklų plotą, esant atkūrimo įpareigojimui, plotą gali atkurti ir kitoje vietoje, kur ankstesniais metais nebuvo deklaruotos daugiametės pievos arba ganyklos.

ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31N-B-1772-1833-1395 informavo pareiškėją, kad paraiškos duomenų keitimas galimas, kol nepasibaigęs teisės aktuose nurodytas paraiškų duomenų keitimo terminas, todėl ŽŪM  nagrinėtu pareiškėjo atveju pakeisti deklaruotų pasėlių kodus jis galės teikdamas 2015 m. paraišką. ŽŪM taip pat informavo pareiškėją, kad pagal 2015–2020 metų paramos laikotarpio reglamentavimą, numatoma, jog reikalavimas išlaikyti esamus daugiamečių pievų ir ganyklų plotus išliks. Šio reikalavimo pagrindinis tikslas – prisidėti prie klimato kaitos mažinimo, kadangi daugiametės pievos ir ganyklos atlieka anglies dvideginio sekvestracijos funkciją. Jei daugiamečių pievų ir ganyklų plotai Lietuvos mastu sumažės daugiau nei leistina, pareiškėjams už daugiamečių pievų ir ganyklų ploto sumažinimą atitinkamai bus mažinama žalinimo išmoka, jei jie neatkurs suarto arba pakeistos paskirties daugiamečių pievų ir ganyklų ploto. ŽŪM nuomone, NMA pareiškėjui pateikė išsamius ir teisingus paaiškinimus, kuo remiantis jam buvo pritaikyta sankcija. Sankcijos pritaikymo priežastis ir pagrįstumas – ploto sumažinimas vykdant prisiimtą įsipareigojimą nemažinti ploto pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) „Dėl atsakymo į prašymą“ ir 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ nutraukė, o pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) atmetė.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad G. B. Agentūrai teikia paraiškas tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“ bei kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2009 m. gauti.  Ginčas byloje kilo iš teisinių santykių, susijusių su pareiškėjo dalyvavimu minėtose Priemonėse.

2009 m. gegužės 21 d. G. B. pateikė NMA paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“ ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2009 m. (toliau – ir 2009 m. paraiška), kurioje pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ deklaravo 38,45 ha plotą (VAGK byla, l. 116–119). Įvertinus 2009 m. paraišką, pareiškėjui buvo skirta 25 292,6 Lt parama. Po to Agentūros 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr.BR6-1670196 G. B. buvo pritaikyta 237,6 Lt sankcija už pasėlių, kurie deklaruoti siekiant gauti susietą papildomą nacionalinę tiesioginę išmoką, plotų neteisingą deklaravimą bei 347,40 Lt ilgalaikė sankcija dėl papildomos išmokos dalies (VAGK byla, l. 80–83). Pažymėta, kad deklaravęs saldžiųjų lubinų plotą, pareiškėjas nepateikė sėklos sertifikato ar pažymos.

Pareiškėjas 2010 m. gegužės 10 d. pateikė Agentūrai  paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. (toliau – ir 2010 m. paraiška), kurioje deklaravo 37,21 ha (VAGK byla, l. 48–50). Pagal 2010 m. paraišką G. B. buvo skirta 25 009,44 Lt parama (VAGK  byla, l. 51).

Pareiškėjas 2011 m. gegužės 12 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką, kurioje pagal Eko programą deklaravo 32,29 ha plotą (VAGK byla, l. 52–55). Pagal šią paraišką G. B. buvo skirta 21 798,25 Lt parama (VAGK byla, l. 56–57). NMA 2012 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-560 dėl 1 068,95 Lt išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, nes administruojant 2011 m. paraišką nustatė , kad per įsipareigojimų laikotarpį pagal Priemonės Eko programą deklaruotas laukų plotas, palyginus su 2010 m. ir 2009 m. deklaruotu sumažėjo daugiau nei 3 procentais. Dėl to buvo perskaičiuota pareiškėjui 2010 m. ir 2009 m. priklausiusi paramos suma ir jis įpareigotas grąžinti visą už sumažėjusį plotą gautą paramą bei 3 ateinantiems metams, įvertinus sumažėjusį plotą, apskaičiuota paramos pagal Priemonės Eko programą suma sumažinta 3 procentais (VAGK byla, l.71–72). Pareiškėjas 2012 m. gegužės 28 d. raštu (VAGK byla, l. 59) prašė sankciją panaikinti, kadangi ekologinio ūkininkavimo pradžia nepagrįstai skaičiuojama nuo 2009 m., nors jis ekologiškai ūkininkauja nuo 2004 m. Be to, dėl pablogėjusios sveikatos, laukus Nr. 1 ir Nr. 3 turėjo perleisti sūnui. Iš NMA 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. BRK-(3.82)-5087 (VAGK byla, l. 58) teismas nustatė, kad 1068,95 skola buvo išskaičiuota iš paramos už Eko programos vykdymą sumos. NMA 2012 m. birželio 14 d. raštu Nr. BRK-5446 (VAGK byla, l.61-63) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl sankcijos netaikymo, nes pareiškėjas dalyvavo 2004-2006 metų plano priemonėje „Agrarinė aplinkosauga“, o pirmą paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ pateikė 2009 m.

Atsakovas, įvertinęs G. B. 2012 m. gegužės 11 d. pateiktą paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką, 2013 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. BR6-2028590 informavo, kad jam skiriama 22 137,02 Lt dydžio galutinė paramos suma. Pareiškėjui buvo pritaikyta 267,24 Lt sankcija už uogynų plotų paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ Ekologinio ūkininkavimo programą neteisingą deklaravimą (VAGK byla, l. 127–128). Atsižvelgusi į pareiškėjo ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kintų seniūnijos nurodytas aplinkybes, NMA, pakartotinai įvertinusi 2012 m. paraišką, taikytą 267,24 Lt sankciją panaikino. Apie tai G. B. buvo informuotas NMA 2014 m. sausio 7 d. raštu Nr. BR6-128 (VAGK byla, l. 129).

G. B. 2013 m. gegužės 7 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką, kurioje deklaravo 32,33 ha plotą (VAGK byla, l. 132–135). Atsakovas, įvertinęs G. B. 2013 m. gegužės 7 d. pateiktą paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką, 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812 jam paskyrė 27 908,24 Lt dydžio galutinę paramos sumą. Pareiškėjui buvo pritaikyta 3 procentų ilgalaikė sankcija (334,31 Lt), kadangi jis 2011 m. paraiškoje įsipareigoto lauko plotą sumažino daugiau kaip 3 proc. (VAGK byla, l. 141–142).

Pareiškėjas 2014 m. gegužės 30 d. pateikė NMA paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, kurioje deklaravo 32,86 ha plotą, iš jų 0,29 daugiamečių (5 metai ir daugiau) ganyklų arba pievų plotą (VAGK byla, l. 148–151).

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 22 d. patikslintame skunde  prašė VAGK panaikinti Agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštą BR6-7882(11.2.6) ir ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 13N-B-1772-1833-1395 bei įpareigoti NMA ir ŽŪM leisti jam mažinti daugiamečių žolių plotus (VAGK byla, l. 5–6). VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) pareiškėjo skundo dalį dėl ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395 panaikinimo ir institucijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė, o kitą bylos dalį nutraukė. VAGK priėjo prie išvadų, kad G. B. praleido skundo dėl NMA 2014 m. birželio 30 d. rašto pateikimo terminą, todėl šią  bylos dalį nutraukė. ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 13N-B-1772-1833-1395 VAGK vertino kaip konsultacinio turinio atsakymą, nepakeitusį pareiškėjo teisinės padėties ir negalėjusį sukelti teisinių pasekmių, todėl  skundo reikalavimus dėl šio rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė (VAGK byla, l. 155–157).

VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) nutraukdama bylos dalį vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų  Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.5 punktu, kuriame nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas Komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Nors byloje nėra duomenų, kada G. B. buvo įteiktas NMA 2014 m. birželio 30 d. raštas BR6-7882(11.2.6) (VAGK byla, l. 11), tačiau iš pareiškėjo  2014 m. spalio 21 d. prašymo žemės ūkio ministrui (VAGK byla, l. 28–29) matyti, kad tuo metu apie NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą pareiškėjas žinojo. Taigi net ir darant išvadą, kad apie minėtą Agentūros  sprendimą jis sužinojo tik 2014 m. spalio mėnesį, skundas VAGK dėl šio sprendimo panaikinimo turėjo būti paduotas 2014 m. lapkričio mėnesį. Pareiškėjas dėl Agentūros 2014 m. birželio 30 d. rašto BR6-7882(11.2.6) panaikinimo į VAGK kreipėsi su 2014 m. gruodžio 15 d. skundu, kurį patikslino 2014 m. gruodžio 22 d. (VAGK byla, l. 1, 5–6), t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, todėl VAGK minėtą bylos dalį nutraukė pagrįstai. Teismas nusprendė, kad  aptarta VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti nėra pagrindo.

Iš ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395 (VAGK byla, l. 25–27) teismas nustatė, kad jame institucija pateikė atsakymą į pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 30 d. prašymus. 2014 m. spalio 21 d. prašymu pareiškėjas prašė ŽŪM leisti palaipsniui mažinti daugiamečių pievų plotus, nurodydamas, kad šis klausimas iškeltas jo 2014 m. gegužės 31 d. prašyme ir į jį pateiktas NMA 2014 m. birželio 30 d. atsakymas. Taip pat prašė leisti perkelti pievas į kitą pakraštį, nurodydamas, kad šis klausimas buvo iškeltas jo 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. prašymuose ir į jį Agentūra atsakė 2014 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. BR6-9793(11.2.6) bei 2014 m. spalio 14 d. raštu Nr. BR6-12367(11.2.6). Nurodė, kad daugiametės pievos ir dirbama žemė sudaro daugiau negu 52 procentus, o ES reikalauja tik 5 procentų. NMA, versdama išlaikyti tokį daugiamečių pievų plotą, pažeidžia jo teises. Negalinčiam laikyti gyvulių pareiškėjui, toks reikalavimas žlugdo ūkį (VAGK byla, l. 28–29).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas  2014 m. gegužės 31 d. prašymu Agentūrai  prašė leisti plėsti ekologinį lazdynų sodą daugiamečių žolių ploto sąskaita. Nurodė, kad jo ūkyje daugiametės žolės sudaro neproporcingai didelį plotą – 17,21 ha iš 32,86 ha. Deklaravimo pradžioje pareiškėjui specialistas patarė pievas įvardyti daugiametėmis žolėmis, nors jos tokios nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad plotų negalima mažinti nei per pirmus 5 metus, nei per antrąjį penkmetį (VAGK byla, l. 140). NMA 2014 m. birželio 30 d. rašte Nr.BR6-7882(11.2.6) nurodė, kad vadovaujantis Administravimo taisyklių 66 punktu, pareiškėjai įsipareigoja, Agentūrai pareikalavus ir jos nustatytais terminais bei tvarka, pagal Reglamento 4 straipsnį atkurti 2005 m. paraiškose deklaruotą daugiamečių (5 metai ir daugiau) ganyklų arba pievų plotą, taip pat kitą 2005 m. buvusį daugiamečių ganyklų arba pievų plotą, kurį pareiškėjai valdo tais metais, kuriais taikomas minėtas NMA reikalavimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 m. paraiškoje yra deklaravęs 25,14 ha daugiamečių ganyklų (pievų) (5 metai ir daugiau), todėl, jeigu būtų nustatyta, kad daugiamečių ganyklų (pievų) ir bendrojo žemės ūkio naudmenų ploto santykis Lietuvoje sumažėtų daugiau nei 10 procentų, iš pareiškėjo gali būti paprašyta atkurti per paskutinius metus deklaruotų daugiamečių ganyklų (pievų) (5 metai ir daugiau). 2014 m. teikdamas paraišką paramai pagal Eko programą gauti, pareiškėjas gali deklaruoti lazdynų sodus ir jo paraiškoje pateikta informacija bus administruojama pagal paraiškoje nurodytus faktinius duomenis (VAGK byla, l. 11). 

Iš 2014 m. rugpjūčio 1 d. prašymo teismas nustatė, kad  pareiškėjas prašė  NMA leisti virtualiai perkelti pievos laukelius 5GP-1 (1,23 ha) ir 5GP-1 (0,93 ha) (kontrolinis žemės sklypas Nr. 140327-7320), o daugiametę pievą 5PP-2 (8,37 ha; kontrolinis žemės sklypas Nr. 140327-6041 atitinkamai padidinti, kadangi nori plėsti lazdynų plotus, esančius ties užsodintu sodu 5SD-6 (4,85 ha; kontrolinis sklypas Nr. 140327-3045). Šiame lauke patogiau dirbti prižiūrint sodą (VAGK byla, l. 130). NMA 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. BR6-9793 nurodė, kad prašymas negali būti tenkinamas, nes pateiktas pavėluotai (VAGK byla, l. 131).

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. prašyme NMA pakartotinai prašė leisti perkelti pievų (iki 5 metų plotus) į daugiametės pievos plotą, kuriame jam patogiau plėsti sodą 2015 m. (VAGK byla, l. 138). NMA 2014 m. spalio 14 d. rašte Nr.BR6 12367 paaiškino, kad pasirašydamas 2014 m. paraišką, pareiškėjas patvirtino, jog pateikti duomenys yra teisingi, t. y. deklaruoti tie pasėliai, kokie buvo deklaravimo dieną. Paraiškos duomenys gali būti keičiami iki einamųjų metų liepos 10 dienos. Paraiškos duomenų keitimas pasibaigus teisės aktuose nurodytam paraiškų duomenų keitimo terminui, galimas tik esant aplinkybėms, nepriklausančioms nuo pareiškėjo valios arba jei pateikiami dokumentai, įrodantys, kad paraiškoje padarytos klaidos gali būti pripažįstamos akivaizdžiomis, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė (VAGK byla, l. 136–137).

Pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. prašymu kreipėsi į ŽŪM ir prašė įpareigoti NMA panaikinti 2014 m. rugsėjo 12 d. NMA paskirtą sankciją. Pažymėjo, kad 2012 m. atsakovas atsiuntė klaidingus laukelių planus. NMA užmiršo, kad 2014 m. sausio 7 d. raštu Nr. BR6-(11.2.6)-128) panaikino 2013 m. ketintą skirti sankciją (VAGK byla, l. 30). NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812 pareiškėjui buvo pritaikyta 3 procentų ilgalaikė sankcija (334,31 Lt) (VAGK byla, l. 141–142) pagal Įgyvendinimo taisyklių 35.3 punktą, kuriame nustatyta, kad jei per įsipareigojimų laikotarpį paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytas lauko plotas sumažinamas daugiau kaip 3 proc. ir sumažėjusių laukų plotų suma viršija 8.4 punkte nurodytą pagal programą leistiną ribą, paramos gavėjas grąžina visą už sumažėjusį plotą gautą paramą ir trejiems ateinantiems metams įvertinus sumažėjusį plotą apskaičiuota paramos suma sumažinama 3 proc.

Iš ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395 teismas nustatė, kad  jame  buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad  nuostata dėl daugiamečių pievų ploto išlaikymo galiojo nuo 2005 m., o pasirašydamas paraiškoje pareiškėjas patvirtino, jog žino įsipareigojimą. Reikalavimas išlaikyti turimą daugiamečių ganyklų plotą taikomas visais atvejais ir visiems pareiškėjams, tinkamiems paramai tiesioginėms išmokoms gauti, nepriklausomai nuo deklaruojamo daugiamečių pievų ir ganyklų ploto bei nuo to, kokią dalį pareiškėjo deklaruojamų žemės ūkio naudmenų sudaro daugiametės pievos ir ganyklos. Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, įsipareigojusi  šalies teritorijoje išlaikyti esamas daugiametes pievas ir ganyklas. Jei šalies mastu daugiamečių pievų ir ganyklų plotai sumažėja daugiau nei leistina, jų plotai turi būti atstatomi. Pažymėta, kad pareiškėjas, esant atstatymo įpareigojimui, pievas gali atstatyti ir kitoje vietoje, kur ankstesniais metais jos nebuvo deklaruotos. Paaiškinta, kad jei daugiametės pievos vietoje pareiškėjas nori įveisti lazdynų plantaciją, jis tai gali padaryti ir deklaruoti pasėlius kitu kodu, kol nepasibaigęs paraiškų duomenų keitimo terminas. Pakeisti deklaruotų pasėlių kodus pareiškėjas galės teikdamas 2015 m. paraišką. Kartu pažymėta, jog  pareiškėjas tokiu atveju prisiima įsipareigojimą, kad Agentūrai pareikalavus jam gali tekti atstatyti  daugiametės pievos plotą, o to nepadarius jam galimai bus taikomas išmokos už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą sumažinimas. Paaiškinta, kad 2015–2020 metų paramos laikotarpiu reikalavimas išlaikyti esamus daugiamečių pievų ir ganyklų plotus išliks. Reikalavimo laikyti gyvulius pareiškėjams, siekiantiems gauti tiesiogines išmokas, nebeliks, tačiau pareiškėjai turės atitikti minimalius žemės dirbimo reikalavimus, kurie deklaruojantiesiems pievas, bet neturintiems gyvulių reikš įpareigojimą pievų plotus nušienauti bent 2 kartus per metus. Planuojama, kad taisyklės dėl tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bus patvirtintos iki 2014 m. gruodžio 31 d. Dėl pareiškėjo skunde minimos sankcijos paaiškinta, kad NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. BR6-2236812 nurodyta 3 procentų sankcija, sudaranti 334,31 Lt sumą, yra ilgalaikė, kuri buvo pritaikyta administruojant 2011 m. teiktą paraišką. Sankcija apskaičiuota, kadangi 2011 m. sumažinti įsipareigotų laukų plotai daugiau nei leistina riba. 2011 m. pareiškėjui pritaikyta ne tik išmokėtos už laukus paramos susigrąžinimo sankcija, bet ir ilgalaikė 3 procentų sankcija, kuri taikoma taip pat ir 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. Pažymėta, kad administruojant 2012 m. paraišką, pareiškėjui buvo pritaikyta 267,24 Lt sankcija, tačiau vėliau, atsižvelgdama į jo ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kintų seniūnijos nurodytas aplinkybes, NMA pakartotinai įvertino 2012 m. paraišką ir taikytą 267,24 Lt sankciją panaikino. Ši sankcija bei ilgalaikė 3 procentų sankcija buvo pritaikytos skirtingais pagrindais. Panaikinus sankciją už neteisingą deklaravimą, ilgalaikė sankcija už plotų sumažinimą liko galioti (VAGK byla, l. 25–27).

Teismas nustatė, kad įvertinusi pareiškėjo skundo turinį bei posėdžio metu jo nurodytą keliamo ginčo apimtį, VAGK nutarė nagrinėti tik ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395 dalies dėl daugiamečių ganyklų ploto mažinimo ir sodų deklaravimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydama, kad pareiškėjas VAGK posėdyje palaikė tik šią skundo dalį. ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 13N-B-1772-1833-1395 VAGK vertino kaip konsultacinio turinio atsakymą, nepakeitusį pareiškėjo teisinės padėties ir negalėjusį sukelti teisinių pasekmių, todėl skundo reikalavimus dėl jo panaikinimo bei institucijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė (VAGK byla, l. 155–157).

Teismas nustatė, kad kreipdamasis į ŽŪM, pareiškėjas siekė konkrečių veiksmų atlikimo: 1) leisti mažinti daugiamečių pievų plotą; 2) leisti perkelti pievas; 3) panaikinti NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. BR-2236812 paskirtą sankciją. Pareiškėjo prašymo turinys rodo, jog jis siekė administracinių sprendimų visais išdėstytais klausimais priėmimo (Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.3. punktas: į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys). Negalėdama atsakyti į pareiškėjo kreipimąsi ŽŪM turėjo klausimo sprendimą perduoti kompetentingam asmeniui (VAĮ 23 straipsnio 4 dalis), o ne pateikti konsultaciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Žemės ūkio ministerijos nuostatų 9 punkte nustatytos ŽŪM funkcijos: ŽŪM pagal kompetenciją nustato žemės ir maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros prioritetus, efektyvų valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ir kitų užsienio valstybių paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir žuvininkystei, naudojimą, teikiamos paramos skaidrumą (9.2 punktas); pagal kompetenciją kuria efektyviai funkcionuojančią žemės ir maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros valdymo sistemą, kurios institucijos užtikrintų išteklius tausojantį, efektyvų šių sektorių funkcionavimą, konkurencingumą, Europos Sąjungos teisės (acquis communautaire) perkėlimą ir įgyvendinimą (9.5 punktas); formuoja bendrąją Europos Sąjungos politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse ir užtikrina jos įgyvendinimą (9.7 punktas); pagal kompetenciją organizuoja ir koordinuoja Europos Sąjungos bendro žemės ūkio rinkų ir bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo priemonių ir tiesioginės paramos schemų įgyvendinimą (9.14 punktas); Vyriausybės nustatyta tvarka administruoja iš Europos Sąjungos fondų teikiamos paramos lėšas ir valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų lėšas, skirtas sektorių žemės ir maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros programoms įgyvendinti, arba paveda savo valdymo sričiai priskirtoms institucijoms ir įstaigoms atlikti kai kurias šiame punkte nurodytų lėšų administravimo funkcijas (9.26 punktas); kartu su kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis nustato tiesioginių ir kompensacinių išmokų mokėjimo pagrindus ir tvarką (9.33 punktas); teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų skundus, pranešimus ir prašymus, siekia, kad būtų išspręstos juose keliamos problemos (9.66 punktas) ir kt. Iš ŽŪM funkcijų teismas nustatė, kad ši institucija yra atsakinga už efektyvų ES paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, naudojimą, teikiamos paramos skaidrumą, formuojant bendrąją ES politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse bei užtikrinanti jos įgyvendinimą, nustatanti tiesioginių ir kompensacinių išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką, teikianti konsultacijas. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą,  teismas priėjo prie išvadų, kad ŽŪM nėra subjektas, turintis teisę leisti arba drausti pareiškėjams mažinti daugiamečių žolių plotus, perkelti pievas ir panaikinti NMA paskirtas sankcijas. Teismas nusprendė, kad ŽŪM negalėjo priimti administracinio sprendimo pareiškėjui rūpimais klausimais ir jo nepriėmė. ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr.31N-B-1772-1833-1395 teismas vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Pažymėjo, kad ŽŪM ne jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą turėjo perduoti kompetentingoms institucijoms arba išaiškinti teisių gynimo tvarką teisme ar  VAGK .

  Patikslintu skundu pareiškėjas prašė VAGK įpareigoti ŽŪM ir NMA leisti jam mažinti daugiamečių žolių plotus. Dėl šio reikalavimo VAGK pažymėjo, jog NMA 2014 m. birželio 30 d. raštu pareiškėjui draudimo plėsti sodą nenustatė, o, atsižvelgiant į tokio draudimo Administravimo taisyklėse nebuvimą, NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą vertino kaip teisę paaiškinantį raštą. Nenustačiusi teisės pažeidimo, VAGK neįpareigojo ŽŪM ir NMA atlikti G. B. prašomus veiksmus. Iš pareiškėjo skundų VAGK bei teismui nustatė, kad jis siekia daugiametes ganyklas paversti sodu be jokių sąlygų. Tačiau žemės, kurioje yra daugiametė ganykla, išlaikymas valstybės narės ir individualiu lygiu yra nustatytas Reglamento 3 ir 4 straipsniuose. Šios nuostatos tiesiogiai taikomos ir Lietuvos Respublikai. Nei ŽŪM, nei NMA neturi teisės atleisti pareiškėjo nuo šios taisyklės vykdymo bei pažadėti nustatytos tvarkos netaikyti jo atžvilgiu ateityje. Konstatavo, jog šią pareiškėjo skundo dalį VAGK atmetė pagrįstai. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnį, su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Šios teisės normos nustato būtinąsias sąlygas kreipimuisi į VAGK – asmens atžvilgiu turi būti priimtas sprendimas, kuris laikytinas administraciniu aktu, galinčiu pakeisti besikreipiančiojo teisių ir pareigų apimtį. VAGK nagrinėja ginčus tik dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad VAGK aptartą pareiškėjo skundo dalį atmetė pagrįstai. Ši 2015 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui svarbūs klausimai buvo išspręsti NMA 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. BR6-7882(11.2.6) (dėl daugiamečių pievų plotų mažinimo); NMA 2014 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. BR6-9793(11.2.6) ir NMA 2014 m. spalio 14 d. raštu Nr. BR6-12367(11.2.6) (dėl pievų perkėlimo); NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. BR-2236812 (dėl sankcijos skyrimo). Norėdamas apginti šiais raštais savo galimai pažeistas teises, pareiškėjas turėjo ABTĮ nustatytais terminais ir tvarka kreiptis į administracinį teismą arba į VAGK.  Šioje administracinėje byloje pareiškėjas apskundęs  NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) ir NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. BR-2236812. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teismas nustatė, kad apie NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) pareiškėjas žinojo 2014 m. spalio mėnesį, taigi jis praleido skundo padavimo VAGK terminą, taip pat ir skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. prašyme ŽŪM prašė panaikinti jam neteisėtai 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR-2236812 pritaikytą sankciją (VAGK byla, l. 30). Tai reiškia, kad teikdamas  šį prašymą pareiškėjas žinojo prašomo panaikinti NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. BR-2236812 turinį. Taigi, skundai dėl pareiškėjo prašomų panaikinti NMA rašto bei sprendimo panaikinimo turėjo būti paduoti 2014 m. rudenį. Kreipdamasis į teismą su 2015 m. sausio 23 d. skundu (b. l. 1), kurį patikslino 2015 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 10–12), pareiškėjas buvo praleidęs skundo dėl šių aktų panaikinimo padavimo terminą. Atnaujinti terminą pareiškėjas neprašė. Nustatęs, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) bei 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812 buvo priimta praleidus nustatytus padavimo terminus ir pareiškėjas neprašė atnaujinti termino, teismas  nutraukė šią bylos dalį vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu.

Atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjas VAGK posėdyje nepalaikė reikalavimo dėl su laukų neperkėlimu susijusio jo teisių pažeidimo, dėl to nesiskundė ir teismui, todėl teismas dėl NMA 2014 m. spalio 14 d. rašto Nr. BR6-12367(11.2.6) bei jo svarstymo ŽŪM aplinkybių nepasisakė.

Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė rašytinį prašymą  įvertinti, ar ŽŪM 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Administravimo taisyklių 66 punktas, pagal kurį reikalaujama atkurti 2005 m. paraiškose deklaruotą daugiamečių ganyklų arba pievų plotą, neprieštarauja konstituciniam visų piliečių lygybės prieš įstatymą principui bei panaikinti su tuo susijusius paraiškos teikėjo įsipareigojimus. Iš prašymo teismas nustatė, kad pareiškėjas abejoja dėl Administravimo taisyklių redakcijos, galiojusios iki 2015 m. vasario 14 d., nuostatos, kurioje buvo įtvirtinta, kad pareiškėjai įsipareigoja, NMA pareikalavus ir jos nustatytais terminais bei tvarka pagal reglamento (EB) Nr. 1122/2009 4 straipsnį, atkurti paskutiniaisiais metais paraiškose deklaruotą daugiamečių (5 metai ir daugiau) ganyklų arba pievų plotą (paraiškos pateikimo metu valdytą nuosavybės, nuomos, panaudos ar kt. pagrindais), taip pat kitą paskutiniaisiais metais buvusį daugiamečių ganyklų arba pievų plotą, kurį pareiškėjai valdo (nuosavybės, nuomos, panaudos ar kt. pagrindais) tais metais, kuriais taikomas minėtas NMA reikalavimas. Šiuo metu galiojančioje Administravimo taisyklių redakcijoje minėtas reglamentavimas yra pakeistas. Administravimo taisyklių 41 punktas nurodo, kad pareiškėjai, 2012 m. ir (arba) 2015 m. paraiškoje deklaravę daugiametes ganyklas arba pievas, arba plotus, kurie 2010–2014 m. laikotarpiu buvo deklaruojami kaip ganyklos arba pievos iki 5 m., privalo jų plotą išlaikyti, t. y. negali suarti ir neatkurti, 42 punktas numato, kad pareiškėjas, neišlaikęs daugiamečių ganyklų arba pievų, jas privalės atkurti tame pačiame arba kitame plote. Kitas plotas yra tinkamas atkurti daugiamečių ganyklų arba pievų plotą tada, kai jame nuo 2012 m. imtinai nė karto nebuvo deklaruota daugiametė ganykla arba pieva. Šie reikalavimai taikomi pareiškėjams, kurie siekia gauti žalinimo išmoką. Teismas įvertinęs, jog šios nuostatos yra susijusios su 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai taikymu, nusprendė, jog  šių normų teisėtumo klausimas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į šio Reglamento nuostatas.

ABTĮ 111 straipsnis leidžia bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis norminio administracinio akto ištyrimo į LVAT tada, kai šis prašymas yra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Šioje nustatyta, kad pareiškėjas praleido terminą skųsti NMA 2014 m. birželio 30 d. raštą, kuriuo buvo spręstas jo paklausimas dėl lazdynų sodo plėtimo sąlygų, o ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštas pripažintas nenustatančiu pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių. Be to, šiuo metu Administravimo taisyklės išdėstytos nauja redakcija ir jų nuostatos yra pakeistos. Šios nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytos. Teismas konstatavo, kad visa tai rodo, jog Administravimo taisyklių ištyrimas nėra susijęs su nagrinėjama byla. Pareiškėjo prašomų įsipareigojimų, kurių jis dar nėra pasirašęs, t. y. jie jam dar netaikomi, peržiūrėjimas norminių administracinių teisės aktų teisėtumui taikoma tvarka negalimas, nes teismas neturi teisės pateikti abstraktų prašymą ištirti administracinio akto teisėtumą, kai šis aktas dar nėra pritaikytas teisme nagrinėjamoje byloje skundžiamuose administraciniuose sprendimuose.              

III.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 90–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo ištirti, ar  ŽŪM 2012 m. kovo 15 d. Nr. 3D-171 įsakymu patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 66 punkto dalies nuostata „atkurti 2005 metų paraiškose deklaruotą daugiamečių (5 metai ir daugiau) gamyklų arba pievų plotą“ neprieštarauja  konstituciniam visų piliečių prieš įstatymus lygybės principui.

2. Teismas nepasisakė dėl Paraiškos skilties „Įsipareigojimų“ 9 punkto prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymui.

3.Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti teismo posėdį ir išreikalauti iš NMA ir Statistikos departamento pažymas.

4. Apeliantas prašo atnaujinti terminą dėl NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812 paskirtios ilgalaikės sankcijos panaikinimo.Nurodo, kad pirmiausia kreipėsi į ŽŪM, kuri yra NMA kontroliuojanti įstaiga, tikėdamasis panaikinti neteisėtą sankciją, po po kreipėsi VAGK.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti (b.l.101-107).

Atsiliepime  pakartoti atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentai. Be to, atsakovas nurodo šiuos  nesutikimo su pareiškėjo apeliaciniu skundu argumentus:

1.Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti ŽŪM 2014 m. birželio 30 d. raštą ir NMA 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.

2.  ABTĮ 111 straipsnyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo į LVAT tada, kai šis prašymas susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Teismas  bylą dėl pareiškėjo skundžiamų aktų nutraukė, todėl pagrįstai nusprendė, kad Administravimo taisyklių 66 punkto tyrimas pagal ABTĮ 111 straipsnį nereikalingas.

3. Pareiškėjas teismui nebuvo pareiškęs prašymo ištirti, ar Paraiškos  dalies „Įsipareigojimai“ atitinkamos nuostatos neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui.

4. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių tinkamai įgyvendinti procesinę teisę apskųsti Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, todėl tenkinti  prašymą  dėl termino atnaujinimo nėra pagrindo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikia argumentus analogiškus pateiktiems atsiliepime pirmosios instancijos teismui (b.l.113-118).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pareiškėjo 2015 m. gegužės 23 d. apeliacinis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo, priimto dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti  VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) bei 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr.BR6-2236812. Minėti pareiškėjo reikalavimai pirmosios instancijos teisme buvo ginčo šioje  administracinėje byloje dalykas.

Pabrėžtina, kad teismas turi nagrinėti bylą priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde (priimtoje nagrinėti skundo dalyje) suformuluoto materialinio teisinio reikalavimo (skundo dalyko) ribose. Apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą apeliacine tvarka tų pačių materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų, kuriuos pareiškėjas buvo pateikęs savo skunde pirmosios instancijos teismui ir teismas priėmė nagrinėti, bei kuriuos pareiškėjas palaikė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ribose. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo padavė nepraleidęs  šioje įstatymo normoje nustatyto termino ir jo apeliacinis skundas, pareiškėjui įvykdžius teismo nutartį dėl apeliacinio skundo trūkumų šalinimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti.  Administracinių teismų teisenos įstatymas nenumato galimybės pateikti papildomą apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. kovo 24 d. buvo gautas pareiškėjo 2016 m. kovo 22 d. rašytas dokumentas, pavadintas papildomu skundu, kuriame pareiškėjas kelia klausimą dėl Agentūros 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr.SP1-560 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“, kuris nebuvo ginčo šioje administracinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė  2015 m. gegužės 19 d. sprendimą, dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 22 d. skundas paduotas po to, kai teismas priėmė per įstatymo nustatytą terminą pareiškėjo paduotą apeliacinį skundą, pagal faktines 2016 m. kovo 22 d. skundo  padavimo aplinkybes, šis skundas prilygsta papildomam apeliaciniam skundui, tačiau, kaip jau buvo minėta,  įstatymas nustato apeliacinio skundo padavimo terminą ir nenumato galimybės paduoti papildomą apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į minėtas ABTĮ procesines normas, teisėjų kolegija neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo 2016 m. kovo 22 d. pateiktą į šią bylą papildomą skundą vertinti kaip ABTĮ nustatyta tvarka pateiktą apeliacinės instancijos teismui procesinį dokumentą, be kita ko, atkreipdama dėmesį ir į tai, kad apelianto nurodytas Agentūros 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr.SP1-560 nebuvo ginčo dalykas šioje administracinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą, todėl pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies nuostatas  pareiškėjo reikalavimai, susiję su minėtu sprendimu, negalėtų būti nagrinėjami apeliacinės  instancijos teisme šioje byloje net ir tuo atveju, jei jie būtų išdėstyti apeliaciniame skunde, paduotame per įstatymo nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apskundė Komisijai Agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštą BR6-7882(11.2.6) ir ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 13N-B-1772-1833-1395, prašydamas įpareigoti NMA ir ŽŪM leisti jam mažinti daugiamečių žolių plotus. VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) bylos dalį dėl Agentūros  2014 m. birželio 30 d. rašto BR6-7882(11.2.6) panaikinimo nutraukė nustatęs, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą.  Pareiškėjo skundo dalį dėl ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395, kurį pareiškėjas ginčijo  ta apimtimi, kurioje pasisakyta dėl turimų daugiamečių pievų plotų išlaikymo, panaikinimo ir  atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus  (leisti  mažinti daugiamečių pievų plotus) Komisija atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) ir prašydamas jį panaikinti, teismo prašė panaikinti vieną iš Komisijai apskųstų administracinių aktų – Agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6). Be to, prašė panaikinti  Agentūros  2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, kurio Komisijai nebuvo apskundęs.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Agentūros 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) ir 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812 nutraukė,  o skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti  VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo ištirti jo nurodytos  ŽŪM 2012 m. kovo 15 d. Nr. 3D-171 įsakymu patvirtintų  Administravimo taisyklių nuostatos atitiktį  konstituciniam visų piliečių prieš įstatymus lygybės principui, netenkino pareiškėjo prašymo  atidėti bylos nagrinėjimą ir išreikalauti iš Agentūros ir Statistikos departamento pažymas, nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo nustatyti, ar Paraiškos skilties „Įsipareigojimai“ 9 punkto dalis „sutinku, kad Agentūra neįspėjusi gali atlikti patikrą mano ūkyje“ prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymui).  Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą  atnaujinti terminą paduoti skundą dėl  Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. BR6-2236812, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jis pirmiausia kreipėsi į kontroliuojančią įstaigą – ŽŪM, tikėdamas neteisėtai paskirtos sankcijos panaikinimo, o po to kreipėsi į VAGK.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis); teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į įstatymo reikalavimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra suprantama plačiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį  administracinėje Nr.A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje Nr.A444-2232/2013 ir kt.). Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Prie tokių reikalavimų priskirtini – įstatymų nustatytų procesinių terminų laikymasis, įstatymų nustatyta privalomoji išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje akcentuota, kad procesiniai terminai žymi ribą tiek asmenims, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje Nr.A444-2232/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgiant į šią įstatymo normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, kad  teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reikalauja, jog privaloma  ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka  būtų aiškiai numatyta įstatyme. Kitaip  tariant, asmuo neprivalo laikytis  ne įstatyme, o žemesnės teisinės galios teisės akte  nustatytos išankstinės administracinio ginčo nagrinėjimo tvarkos, ir, jei įstatyme nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo  viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuris jam sukelia materialines teisines pasekmes, gali skųsti tiesiogiai teismui.

  Pagal nacionalinę teisę įstatymo lygmenyje Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūko ir kaimo plėtros įstatymas (bylai aktuali 2011 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr.XI-1577 redakcija, toliau – ir Kaimo plėtros įstatymas) nustato bendrąsias paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir srityje kaimo plėtrai administravimo taisykles. Pagal Kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio ir informacijos ir kaimo verslo centras, valstybės įmonė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją (1 dalis). Valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšų mokėjimo, apskaitos ir kontrolės funkcijas atlieka Žemės ūkio ministerija ir kitos Vyriausybės įgaliotos institucijos (2 dalis). Valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšų naudojimo tvarką ir sąlygas nustato Žemės ūkio ministerija (4 dalis). Apie valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemonių administravimo metu priimtą individualų administracinį aktą (sprendimą) asmeniui, kuriam šis individualus aktas (sprendimas) skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio individualus administracinio akto (sprendimo) priėmimo dienos yra pranešama raštu ir (arba) elektroniniu paštu ar per informacines sistemas, jeigu asmuo sutiko, kad informacija jam bus teikiama tokiu būdu (5 dalis). Kaimo plėtros įstatymas valstybės ir ES paramos priemones administruojančių institucijų priimtų sprendimų apskundimo tvarkos nereglamentuoja. ABTĮ  25 straipsnio 1 dalies prasme tai reiškia, kad paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paramos lėšas administruojančio viešojo administravimo subjekto priimtiems administraciniams  aktams apskųsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka įstatymų lygmenyje nėra nustatyta. Tai aiškiai nurodyta ir ginčui aktualių Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (bylai aktuali ŽŪM 2013 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr.3D-278 redakcija) X skyriuje „Skundų nagrinėjimas“ (68-71 punktai).  Iš Agentūros 2014 m. birželio 30 d. rašto Nr.BR6-7882 (11.26), taip pat iš 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr.BR6-2236812 turinio matyti, kad atsakovas šiuose individualiuose administraciniuose aktuose  teisingai išaiškino pareiškėjui, kad jis nurodytus aktus  gali apskųsti VAGK arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos.

Pagal  ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį  skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal  ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį  jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal šį teisinį reguliavimą, nepriklausomai nuo to, kurį iš dviejų įstatymo numatytų alternatyvių Agentūros priimto sprendimo apskundimo variantų renkasi pareiškėjas (Komisijai ar teismui), kreipimosi terminas yra vienodas ir šio termino pradžios nustatymui reikšminga aplinkybė yra ta, kada suinteresuotam asmeniui buvo pranešta apie atitinkamą jo atžvilgiu priimtą  individualų administracinį aktą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas  skundus dėl Agentūros  2014 m. birželio 30 d. rašto Nr. BR6-7882(11.2.6) ir 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. BR6-2236812, nepaisė ABTĮ 30 ir 33 straipsniuose bei Administravimo taisyklių X skyriuje nustatytos skundų dėl Agentūros priimtų individualių  administracinių aktų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, nors atsakovas šiuose administraciniuose aktuose ją  buvo nurodęs teisingai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su Komisijos 2015 m. sausio 16 d. sprendimo Nr.3R-32(AG-463/05-2014) argumentais, kad pareiškėjo, kuris į Komisiją dėl Agentūros  2014 m. birželio 30 d. rašto Nr.BR6-7882(11.2.6) kreipėsi 2014 m. gruodžio 15 d., skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl bylą šia apimtimi VAGK pagrįstai ir teisėtai nutraukė  vadovaudamasi AGK darbo nuostatų 44.5 punktu.  Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų kada būtent pareiškėjas gavo Agentūros 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr.BR6-7882(11.2.6), teismas  kreipimosi į Komisiją terminą skaičiavo palankiai pareiškėjui, t.y. nuo tos datos (2014 m. spalio 21 d.), kurią pagal bylos duomenis pareiškėjas neabejotinai žinojo šio rašto turinį, tačiau ir pagal šį teismo skaičiavimą, terminas paduoti skundą Komisijai, o tuo pačiu ir administraciniam teismui, yra praleistas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti Komisijos 2015 m. sausio 16 d. sprendimo Nr.3R-32(AG-463/05-2014) dalį, kuria Komisija nutraukė bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Agentūros  2014 m. birželio 30 d. raštą  Nr. BR6-7882(11.2.6), o tuo pačiu pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo teismui panaikinti šį raštą (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Byloje nustatyta, kad Agentūra, įvertinusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. pateiktą Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką,  2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812  nustatė paramos sumą ir taikė ilgalaikę sankciją (334,31 Lt). Atsakovas šiame sprendime išaiškino pareiškėjui, jog skundą dėl šio administracinio akto jis gali paduoti VAGK arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo minėto sprendimo gavimo dienos. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas  apie šį  sprendimą žinojo 2014 m. rugsėjo 29 d., t.y. 2014 m. rugsėjo 29 d. prašymo Agentūros direktoriui panaikinti 334,31 Lt sankciją surašymo  dieną (VAGK byla, b.l.64). Agentūra į šį pareiškėjo prašymą atsakė 2014 m. spalio 20 d. raštu Nr.BRK-9112 dar kartą išaiškindama Agentūros sprendimų apskundimo tvarką ir terminus, t.y. kad jie  gali būti apskųsti VAGK arba administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo gavimo dienos (VAGK byla, b.l.65-7). VAGK byloje taip pat  yra duomenys  (b.l.30, 68)  apie tai, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. prašymais kreipėsi į Agentūros direktorių (prašė panaikinti  2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812  pritaikytą sankciją) ir ŽŪ ministrą (prašė įpareigoti Agentūrą panaikinti  2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812   pritaikytą sankciją). Agentūra į šį pareiškėjo raštą atsakė 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr.BRK-15003 (VAGK byla, b.l.69-70),  o ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 31N-B-1772-1833-1395 (šiuo raštu ŽŪM atsakė ir į pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. prašymą). Pareiškėjas tik po to, kai gavo  ŽŪM  2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 31N-B-1772-1833-1395, 2015 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į VAGK, prašydamas panaikinti šį raštą. Pažymėtina, kad materialines teisines pasekmes  sukeliančio  Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. BR6-2236812 dėl sankcijos taikymo, pareiškėjas Komisijai neskundė. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai palikdamas Komisijos sprendimo dalį, kuria VAGK atmetė  pareiškėjo  skundą dėl ŽŪM 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 31N-B-1772-1833-1395 dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, šį raštą pagrįstai vertino kaip konsultacinio turinio atsakymą, nesukeliantį pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai Komisijai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus  buvo išvestiniai iš reikalavimų panaikinti skundžiamus aktus. Netenkinus pagrindinių reikalavimų (atmetus skundą ar nutraukus bylą) negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtą byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas  su Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812 dėl sankcijos taikymo  susipažino vėliausiai  2014 m. rugsėjo 29 d., vieno mėnesio procesinis terminas paduoti skundą  administraciniam teismui (ABTĮ 33 str.1 d.) arba Komisijai (ABTĮ 30 str.1 d.) turi būti skaičiuojamas nuo šios datos. Pareiškėjas šio administracinio akto Komisijai neskundė, pasirinko tokį savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, kad Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. BR6-2236812   2015 m. sausio 23 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundą padavė praleidęs įstatymu nustatytą  terminą (ABTĮ 33 str.1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Esant minėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas procesinės tesiės normas, pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo  atnaujinti terminą dėl Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. BR6-2236812 paskirtos daugiamatės sankcijos panaikinimo, pagrįsto argumentais, kad pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į Agentūrą kontroliuojančią ŽŪM, tikėdamasis sankcijos panaikinimo, o po to į Komisiją, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą turi būti paduotas pirmosios instancijos teismui. Termino paduoti teismui skundą praleidimas yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kurią nustatęs pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas), o jei ši aplinkybė paaiškėja teismui priėmus skundą, teismas turi nutraukti bylą (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas). Tai, kad prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti paduotas būtent pirmosios instancijos teismo aiškiai nurodyta ABTĮ 34 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas).

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo apeliacinės instancijos teismui atnaujinti skundo padavimo terminą pabrėžia ir tai, kad  apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136,151  straipsniai), o skundo priėmimo klausimo išsprendimas, įskaitant prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą išsprendimas, įstatymų leidėjo yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (ABTĮ 34,37 straipsniai). Pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalį dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Taigi ABTĮ yra aiškiai nurodyta, kad prašymo atnaujinti skundą padavimo terminą klausimas turi būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas, jei pateikiamas atskirasis skundas, tikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakoma atnaujinti skundo padavimo terminą, pagrįstumą ir teisėtumą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas atnaujinti skundo dėl Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr.BR6-2236812 padavimo terminą apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismui nepadavė.

Pirmiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nepaisė Agentūros 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr.BR6-2236812 ir  2014 m. birželio 30 d. rašte Nr.BR6-7882(11.2.6) dėl kurių padavė skundą teismui praleidęs įstatymo nustatytą terminą, taip pat kituose administraciniuose aktuose  atsakovo ne kartą aiškintos įstatyme nustatytos Agentūros sprendimų apskundimo tvarkos ir terminų, todėl turi prisiimti savo pasirinkto elgesio teisines pasekmes, nes termino paduoti skundą teismui praleidimas yra besąlyginis bylos nutraukimo pagrindas (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas). Nustatęs, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir dėl to byla turi būti nutraukta, teismas negali tikrinti administracinių aktų, kuriuos panaikinti prašė pareiškėjas,  pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo atveju  neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl minėtų administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo, nes bylą pirmosios instancijos teismas nutraukė pagrįstai ir teisėtai.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes byloje nėra. Taigi nėra ir pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 punktą.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus,  teisėjų kolegija patikrino bylą ir tuo aspektu, ar nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų esą teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo ištirti, ar  ŽŪM 2012 m. kovo 15 d. Nr. 3D-171 įsakymu patvirtintų  Administravimo taisyklių           (pareiškėjo minima Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos forma, kurioje, yra III dalis „Įsipareigojimai“, yra šių Taisyklių priedas) nuostatos neprieštarauja konstituciniam visų piliečių prieš įstatymus lygybės principui, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad  pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog tokiems procesiniams prašymams spręsti, esant pagrindui, taikytinos ABTĮ 111 straipsnio nuostatos, t.y. individualią bylą nagrinėjantis teismas gali inicijuoti viešojo administravimo subjekto priimto  norminio akto, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, teisėtumo ištyrimą (ABTĮ 111 str.3 d.). Šiuo konkrečiu atveju teismas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs terminus paduoti skundą dėl Agentūros 2014 m. birželio 30 d. rašto Nr. BR6-7882(11.2.6) bei 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. BR6-2236812 ir byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, vien dėl to neturėjo pagrindo inicijuoti norminę administracinę bylą dėl pareiškėjo nurodytų Administravimo taisyklių nuostatų, nes nustatęs, kad byla turi būti nutraukta, teismas pareikštų reikalavimų nenagrinėja iš esmės ir netaiko materialinės  teisės normų, kurios  turėtų būti taikomos tuo atveju, jei individuali byla neturėtų būti nutraukta, o  turėtų būti nagrinėjama iš esmės. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal šiuo metu galiojantį Administracinių bylų teisenos įstatymą, kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirtini  viešojo administravimo subjekto priimto  norminio administracinio akto (jo atitinkamos dalies) teisėtumą gali tik ABTĮ 110 straipsnyje išvardyti subjektai. Šios įstatymo normos prasme abstraktus prašymas reiškia tai, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje išvardytiems subjektams įstatymų leidėjas suteikė teisę kreiptis į administracinį teismą tik dėl viešojo administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, t. y. nekeliant jokio individualaus administracinio  ginčo. Subjektai, kurie nenurodyti ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje, gali prašyti teismo ištirti atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumą  individualioje byloje, kurioje jie patys kreipėsi į teismą su atitinkamasis materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurių išsprendimui taikytinas tas viešojo administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas dėl kurio nuostatų  atitikties aukštesnės galios teisės aktams  kyla abejonių. Fiziniai asmenys (šiuo atveju pareiškėjas) nepriskirti prie ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytų  subjektų, kurie gali kreiptis į teismą su  abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumą. Pareiškėjas  šioje individualioje administracinėje byloje galėjo prašyti teismo inicijuoti jo nurodyto centrinio viešojo administravimo subjekto (ŽŪM) priimto norminio administracinio akto (atitinkamos jo nuostatos)  teisėtumo ištyrimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas) vien dėl to neturėjo pagrindo inicijuoti norminės bylos iškėlimą. Teismas šiuo procesiniu klausimu sprendime pasisakė iš esmės teisingai. Todėl šiuo aspektu konstatuoti procesinės teisės normų pažeidimą nėra pagrindo.

           ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina, kad ABTĮ 81 straipsnio nuostatos nereiškia, jog  teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar jų išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo  su ginčo dalyku ir leistinumo  reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui  reikšmingas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad teismas  2015 m. balandžio 5 d. posėdyje netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir įpareigoti atsakovą pateikti į bylą pažymas, t.y. pareiškėjas iš esmės reiškė tą patį procesinį prašymą, kurį buvo nurodęs patikslintame skunde, kuriame prašė teismo išreikalauti iš Statistikos departamento pažymą apie tai, kurią dalį daugiametės žolės (skaičiais ir procentais) užima visose Lietuvos žemės ūkio naudmenose. Tai, kad teismas netenkino šio pareiškėjo prašymo nėra pagrindo vertinti kaip procesinės teisės normų pažeidimą. Atsižvelgiant į šios administracinės bylos ginčo dalyką ir ribas, o ypač į tai, kad šis  ginčas nėra susijęs su Agentūros teisės įpareigoti ūkininkus (šiuo atveju pareiškėją) pertvarkyti žemę realizavimu (Reglamento (EB) Nr.1122/2009  4 punktas), minėtų duomenų pateikimas  šioje byloje neturėtų jokios teisinės reikšmės. Tuo labiau, kad byloje buvo nustatyta, jog  pareiškėjas praleido skundžiamų aktų apskundimo terminus ir dėl to byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Nenustačius procesinės teisės pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų padaręs nagrinėdamas bylą (jei jie būtų nustatyti, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti, kad dėl padarytų pažaidų buvo neteisingai išspręsta byla), teisėjų kolegija konstatuoja, kad  taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 punktą  ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant šią procesinę normą taip pat nėra pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, netenkindamas pareiškėjo skundo dėl VAGK 2015 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 3R-32(AG-463/05-2014) panaikinimo ir nutraukdamas bylą dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2014 m. birželio 30 d. raštą Nr. BR6-7882(11.2.6) bei 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr.BR6-2236812, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą  nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.