Civilinė byla Nr. e2A-1595-254/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04680-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.15; 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 25 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Anitos Sereikienės ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1800-962/2021 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovėms Z. S., J. Ž. dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir teisinių padarinių taikymo, tretieji asmenys R. S., notarė Z. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašo pripažinti, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartis Nr. 7-576, yra apsimestinis sandoris ir taikyti šiuos teisinius padarinius: pripažinti, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 su atsakove dovanotoja Z. S. sudaręs apdovanotasis yra ne atsakovė J. Ž., o ieškovas D. S., ir kad D. S. pagal 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 iš dovanotojos Z. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 48/100 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48/100 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovo motinos Z. S. ir sesers J. Ž. (tuo metu – J. S.) sudaryta 1990 m. vasario 1 d. sutartis Nr. 7-576 (toliau – ir Sutartis) dėl 48/100 gyvenamojo namo ir kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas) dovanojimo, yra apsimestinis sandoris. Realiai Z. S. šia sutartimi Turtą padovanojo ne J. Ž., o ieškovui. Prieš Sutarties sudarymą ieškovo ir atsakovės J. Ž. tėvas R. S. buvo pradėjęs statybas (duomenys neskelbtini), t. y. atlikinėjo Z. S. priklausiusio namo rekonstrukciją. Įsibėgėjus statybos darbams R. S. panoro (duomenys neskelbtini)pastatyti dar vieną statinį. Tam buvo reikalinga gauti dar vieną statybą leidžiantį dokumentą. R. S. manė, kad šiam tikslui įgyvendinti turi atsirasti dar vienas namų valdos savininkas. Ieškovas buvo užsiėmęs kitais reikalais ir dėl užimtumo neturėjo galimybių atvykti pasirašyti Sutarties jos sudarymo dieną, todėl pasitikėjimo pagrindu sutartį pasirašė sesuo, sutarus, kad naujuoju savininku taps ne J. Ž., o ieškovas. Atsakovė J. Ž. po Sutarties sudarymo niekada nesielgė kaip Turto savininkė – Turtu nesirūpino, juo nesidomėjo, o nuo 1995 metų J. Ž. (duomenys neskelbtini), netgi negyvena. Iš karto po Sutarties sudarymo ieškovas ėmė valdyti Turtą kaip tikras savininkas – čia gyveno, rūpinosi Turtu, tvarkė, prižiūrėjo, gerino (remontavo ir kt.), mokėjo komunalinius mokesčius. Tik apie 2017 metus atsakovės ėmė neigti ieškovo nuosavybės teises į Turtą. Z. S. pareiškė, kad Sutartimi siekė, jog Turtas taptų J. Ž. nuosavybe. J. Ž. tai neigia, tačiau tvirtina, kad Sutartis yra tariamas sandoris, t. y. kad ja nebuvo ketinama sukurti jokių teisinių padarinių. Ieškovas pažymėjo, kad realiai Turto naujuoju savininku pagal Sutartį tapo ne J. Ž., o ieškovas, o J. Ž. sudarant Sutartį realiai veikė kaip ieškovo atstovė, o ne Sutarties šalis.
3. A. J. Ž. atsiliepime su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovas D. S. yra jos brolis, kad prieš Sutarties sudarymą Z. S. T. žadėjo padovanoti broliui, o ne jai. Jai Turto nereikėjo, juo nesidomėjo, sutiko, kad Turtas būtų padovanotas broliui, niekada nesielgė kaip Turto tikroji savininkė, netgi priešingai – juo iš esmės nesirūpino, neprisidėjo prie išlaikymo, jokio tikro intereso į jį nerodė, o nuo 1995 metų kartu su tėvais nebegyveno. Brolis ėmėsi tvarkyti Turtą kaip savininkas, čia įsikūrė, gyvena iki šiol su savo šeima. D. S. patyrė daug išlaidų turtui prižiūrėti, tvarkyti, gerinti. Ji niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad brolis valdė ir naudojo Turtą kaip savininkas. Ši Sutartis savo esme laikytina apsimestiniu sandoriu, t. y. kad tikrasis apdovanotasis turi būti jos brolis, nes jis turėjo įgyti dovanotą Turtą.
4. A. Z. S. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prieš Sutarties sudarymą ji žadėjo turtą padovanoti sūnui D. S., o ne J. Ž.. Gali būti, kad Sutartis su J. Ž. buvo pasirašyta tik formaliai, t. y. tik dėl to, kad ieškovas neturėjo galimybių atvykti į Sutarties pasirašymą ir kad iš tikrųjų turtą siekė padovanoti ieškovui. Kadangi šis įvykis buvo seniai, tiksliai visų aplinkybių neprisimena. Sutiko, kad po Sutarties sudarymo J. Ž. nerodė jokio intereso į turtą, juo nesirūpino ir greitai išvyko gyventi kitur, o turtą prižiūrėjo, tvarkė, gerino, išlaikė ieškovas, kuris elgėsi kaip savininkas, po Sutarties sudarymo įsikūrė čia gyventi ir šiuo metu gyvena su savo šeima ir nepilnamečiais vaikais. Pažymėjo, kad pareigas, susijusias su turtu turi vykdyti jo savininkas, t. y. namo ir kiemo statinių bendraturtis turi atitinkamai prisidėti prie prievolių, susijusių su bendru turtu vykdymo. O kilęs neaiškumas, kas yra tikrasis turto savininkas, jai yra žalingas. Būtų neteisinga, jei dėl to jai tektų vienai vykdyti su namu ir kiemo statiniais susijusias prievoles. Todėl laikė, kad Sutartis yra sudaryta tarp jos ir atsakovės J. Ž. ir kad pagrindo pripažinti Sutartį apsimestiniu sandoriu nėra. Nors tiksliai neprisimena visų Sutarties pasirašymo aplinkybių, tačiau dabar dėl įvairių priežasčių norėtų, kad Sutartis būtų būtent tokia, kokia yra įforminta.
5. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 1997 m. spalio 10 d. Kauno apskrities viršininko administracija atsakovėms surašė savavališkos statybos aktą dėl gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 (toliau – Sprendimas) nusprendė: 1) ieškovo Inspekcijos ieškinį tenkinti visiškai; 2) nustatyti atsakovėms Z. S., gyv. (duomenys neskelbtini) ir J. S.-Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), 18 mėnesių terminą įteisinti statinį – pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) per šio sprendimo 2 punkte nurodytą terminą neįteisinus statinio, įpareigoti atsakoves Z. S. gyv. (duomenys neskelbtini)ir J. S.-Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), per 3 mėnesius nuo termino pabaigos, savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovėms nepašalinus savavalinės statybos padarinių – leisti Inspekcijai nugriauti savavališkai pastatytą statinį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovių Z. S. gyv. (duomenys neskelbtini)ir J. S.-Ž., gyv. (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 sprendimo įvykdymas dalyje, kurioje atsakovėms buvo nustatytas 18 mėnesių terminas įteisinti pastatą, buvo atidėtas 12 mėnesių, o 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi – 18 mėnesių terminui. Pasibaigus nustatytam savavališkos statybos pašalinimo terminui, Inspekcija 2016 m. spalio 28 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. 4D-2876-(15.24) nustatė, jog 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas neįvykdytas. Ieškovas, teigdamas, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartis Nr. 7-576 yra apsimestinis sandoris, be statybinių medžiagų įsigijimą ir priežiūros išlaidas patvirtinančių dokumentų, į bylą nėra pateikęs nei žemės sklypo nuosavybės teisę (ar kitokį teisėtą valdymą), nei statinių teisėto valdymo ar statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Atsakovės yra įpareigotos pašalinti savavalinės statybos padarinius ir ta pareiga niekur nedings. Ieškovas gali geranoriškai padėti šalinti tuos padarinius. Nuo 1997 metų yra fiksuota savavališka statyba, ieškovas apie ją žinojo. Inspekcija siekia, kad sprendimas būtų įvykdytas, o tenkinus ieškinį, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomu, be to būtų pažeistos Civilinio proceso kodekso 7, 18, 279 straipsnių nuostatos. Pažymėjo, kad ieškiniu ieškovas ginčija 1990 m. vasario 1 d. sutartį, t. y. prieš 30 metų sudarytą sandorį, apie kurį jis neabejotinai žinojo. Todėl Inspekcija prašė taikyti ieškinio senatį, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 994,29 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei bei 67,63 Eur išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 1990 m. vasario 1 d. Sutartimi Nr. 7-576 Z. S. padovanojo dukrai J. Ž. (tuo metu S.) 48/100 gyvenamojo namo (toliau – Namas) ir kiemo statinių (toliau – Kiemo statiniai), adresu (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 atsakovėms J. Ž. ir Z. S. nustatytas 18 mėnesių terminas įteisinti statinį – pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nustatytu terminu neįteisinus statinio, teismas nustatė atsakovėms 3 mėnesių terminą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovėms nepašalinus savavalinės statybos padarinių, leista Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti savavališkai pastatytą statinį bei sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovių. 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi 2012 m. gegužės 29 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-51/2012 įvykdymo terminas, dalyje dėl statinio įteisinimo, atidėtas 12 mėnesių. 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi 2012 m. gegužės 29 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-51/2012 įvykdymo terminas atidėtas 18 mėnesių. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2020 m. gruodžio 2 d. išrašo registro Nr.: 20/127294, teismas nustatė, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamas namas, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (vieno buto pastatai), žymėjimas plane:1A1ž, bendras plotas 44.74 kv. m, naudingas plotas 44.74 kv. m, gyvenamasis plotas 26.99 kv. m, aukštų skaičius: 1, statybos pabaigos metai: 1958, būklė: Sunaikintas, statusas: Išregistruotas (kadastro duomenų nustatymo data 1997-08-29). Ieškovas pateikė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) fotonuotrauką, nurodant, kad fotografuota 2019 m. liepos 5 d. ir nors Nekilnojamojo turto registre šis namas registruotas kaip sunaikintas, realiai stovi ligi šiolei. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė 2016 m. spalio 28 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, jog teismo įpareigojimas neįvykdytas, pateiktos fotonuotraukos.
8. Teismas, įvertinęs bylos duomenis nustatė, kad nors ieškovas prašydamas pripažinti apsimestiniu sandoriu Dovanojimo sutartį, įrodinėja, kad šia sutartimi buvo siekiama Turtą padovanoti jam, o ne jo seseriai atsakovei J. Ž., kuri niekada nesielgė kaip turto savininkė, jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog pagal ginčijamą Dovanojimo sutartį, tikrasis apdovanotasis buvo ieškovas. Ieškovo nurodytas priežastis, kad pats ieškovas sandorio sudarymo dieną neturėjo laiko nuvykti į notaro biurą, teismas vertino kritiškai ir jas atmetė kaip nelogiškas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, pvz. kad negalėjimą dalyvauti sandorio sudaryme sąlygojo svarbios priežastys (pvz. liga, ar kt.), kad nebuvo galima sandorio sudarymo laiko perkelti vėlesniam laikui ir pan. Nors ieškovas pateikė statybinių medžiagų įsigijimo kvitus bei sąskaitas faktūras, siekiant įrodyti, kad ginčo sandoriu tikrasis apdovanotasis buvo ieškovas, kuris neva nuo pat sutarties sudarymo ėmė turtą valdyti kaip tikrasis savininkas – čia gyveno, rūpinosi, tvarkė, gerino ir šiuo metu su šeima čia gyvena. Tačiau teismas vertino, kad minėti duomenys nepatvirtina, jog tos statybinės medžiagos buvo panaudotos būtent ginčo objektui. Be to, dauguma ieškovo pateiktų statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančių kvitų bei sąskaitų faktūrų, yra išduoti jau po Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 priėmimo (ir įsiteisėjimo), kuriuo atsakovės įpareigotos pašalinti savavališkos statybos padarinius (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Visi kvitai (sąskaitos faktūros) yra išduoti jau po minėtos civilinės bylos iškėlimo. Teismas vertino, kad vien tai, jog atsakovės Z. S. pajamos labai mažos (apie 100 Eur), nepatvirtina ieškovo argumentų dėl sandorio apsimestinumo, kadangi atsakovė Z. S. nėra ir nebuvo vienintelė Turto savininkė. Pareigą rūpintis turtu, jį prižiūrėti, remontuoti, apmokėti komunalinius mokesčius ir kt., turėjo ir kita Turto savininkė – atsakovė J. Ž.. Be to, pats ieškovas nurodė, jog visada su šeima gyveno ir iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini), todėl taip pat turėjo pareigą prisidėti prie ginčo turto išlaikymo. Nors ieškovas teigė, kad Sutartimi turtą nebuvo siekiama padovanoti atsakovei J. Ž., kuri niekada nesielgė kaip tikroji turto savininkė, iš nagrinėjamos bylos priede esančios civilinės bylos Nr. 2-1118-151/2012 medžiagos teismas darė priešingas išvadas. 2005 m. gruodžio 12 d. Kauno apskrities viršininko administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje 2-2030/2004 įpareigojo atsakoves Z. S. ir J. Ž. vienerių metų laikotarpyje patvirtinti savavališkai pastatyto pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti statybos leidimą ir pašalinti kitus trūkumus, susijusius su savavališkai pastatyto pastato statybos dokumentų įforminimu, o kadangi tai nebuvo padaryta, ieškiniu prašė įpareigoti atsakoves nugriauti minėtą savavališkai pastatytą statinį. A. J. Ž. aktyviai dalyvavo siekiant įteisinti savavalinę statybą, reiškiant įvairius prašymus, teikiant užsakymus, rengiant žemės sklypo ribų planą, teikiant skundą dėl atsisakymo jį derinti (priedas civ. b. Nr. 2-1118-151/2012, 3 tomas, b. l. 25, 31-34, 35-38, 40-42, 47-50, 52-54), dalyvavo bylų nagrinėjime (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 2 tomas, b. l. 92-93,94, 147-148, 154-156). J. Ž. atstovavo Z. S. tiek institucijose, tiek teisme pagal 2012 m. sausio 18 d. įgaliojimą Nr. 333 bei 2012-01-18 Įgaliojimą Nr. 332 (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 2 tomas, b. l. 123, 132-133). Teismas pažymėjo, kad ieškovas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, tačiau nei jis, nei atsakovė J. Ž., duodami paaiškinimus bylą nagrinėjant iš esmės, niekaip neužsiminė apie tai, kad tikrasis Turto savininkas nėra J. Ž. (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 2 tomas, b. l. 154-156). Būtent atsakovei J. Ž. buvo išduotas leidimas statybos darbams vykdyti Nr. R-273 adresu (duomenys neskelbtini), 1997 m. spalio 10 d. atsakovėms surašytas Savavališkos statybos aktas (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 2 tomas, b. l. 103, 105). A. J. Ž. 2014 m. lapkričio 13 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. RK-9760 pagrindu tapo 226/471 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininke (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 3 tomas, b. l. 121-122).
9. Teismas darė išvadą, kad vien tai, jog galimai ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini), o atsakovė minėtu adresu negyvena, nepatvirtina 1990 m. vasario 1 d. sudaryto sandorio apsimestinumo. Teismas pažymėjo, kad ginčijamą Dovanojimo sutartį patvirtino notarė, kuri neabejotinai aiškinosi šalių tikrąją valią. Be to, pati atsakovė Z. S., tiek atsiliepime, tiek parengiamojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčo turtą ji padovanojo dukrai, tokia ir buvo tikroji valia. Be to, ginčo nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (1A1/ž) ir inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra sunaikinti ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Tai reiškia, kad minėti statiniai nebeegzistuoja kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 d. yra imperatyviai įtvirtinta, jog nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, bet kokie kiti juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.
10. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad ieškinio tenkinimas byloje jam sukels padarinius, nes tuomet ieškovui tektų pareiga prisiimti nelegalios statybos šalinimo padarinius. Teismas pažymėjo, kad būtent atsakovės J. Ž. ir Z. S. įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigotos šalinti nelegalios statybos padarinius, yra išduoti vykdomieji raštai, tuo tarpu ieškovui jokių įpareigojimų, susijusių su 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo vykdymu nėra. Pasikeitus nuosavybės teisės turėtojui, teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, tačiau į jį įtraukiamas dar vienas vykdymo procesu suinteresuotas asmuo, kuriam neatsiranda pareigos įvykdyti teismo sprendimą, už jo įvykdymą ir toliau lieka atsakingas skolininkas, ir jam taikomi teismo sprendimo nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis Nr. 2A-129-450/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-203/2011 ir kt.). Tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus ir pripažinus 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 apsimestiniu sandoriu, būtų pažeistos CPK 7, 18, 279 straipsnių nuostatos, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomu.
11. Teismas, vadovaudamasis išdėstytais motyvais, darė išvadą, kad nėra įstatyme įtvirtintų sąlygų konstatuoti, jog Dovanojimo sandoris sudarytas su atsakove J. Ž. pripažintinas negaliojančiu, kaip apsimestinis, o apdovanotasis pagal 1990 m. vasario 1 d. Dovanojimo sutartį – ieškovas D. S.. Atmetus šį reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus pripažinti, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 su atsakove dovanotoja Z. S., sudaręs apdovanotasis yra ne atsakovė J. Ž., o ieškovas D. S., ir kad D. S. pagal 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 iš dovanotojos Z. S., bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 48/100 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48/100 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
12. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, nustatė, kad byloje senaties terminą prašo taikyti trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuriai yra išduoti vykdomieji raštai dėl savavalinės statybos padarinių šalinimo ir būtent atsakovės Z. S. ir J. Ž., kaip ginčo turto savininkės, yra įpareigotos atlikti sprendimu nustatytus veiksmus, todėl ieškinio tenkinimo ir turto savininko pasikeitimo atveju, būtų tiesiogiai įtakotos trečiojo asmens teisės ir pareigos, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba net ir neįmanomas. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas sprendė, jog ieškovo byloje pareikštas materialus teisinis reikalavimas yra nukreiptas ir prieš trečiojo asmens interesus, todėl trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija laikytinas materialiojo teisinio santykio šalimi ir turi teisę prašyti teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo pat sandorio sudarymo momento žinojo, kad apdovanotasis ginčo sutartimi yra ne jis, bet jo sesuo atsakovė J. Ž.. Ieškovas nurodė priežastį, dėl ko nevyko į notaro biurą sutarties sudarymui – neturėjo laiko tą dieną. Viešais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, atsakovė J. Ž. nuo 1990 m. vasario 13 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. buvo registruota kaip turto, kuris perleistas ginčijama dovanojimo sutartimi, savininkė, todėl ieškovo poziciją, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2017 metais, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pastebėjo, kad ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta 1990 m. vasario 1 d., o į teismą dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ieškovas kreipėsi tik 2019 m. kovo 18 d., atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo vykdymą, teismas darė išvadą, kad ieškovas D. S. praleido 10 metų senaties terminą teikti ieškinį dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Todėl trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kaip materialiojo teisinio santykio šaliai prašant, teismas taikė ieškinio senatį, ir pareikštą ieškinį, kaip nepagrįstą, neįrodytą bei pareikštą praleidus senaties terminą, atmetė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis, CK 1.124 straipsnis).
13. Ieškinį atmetus, teismas iš ieškovo valstybei priteisė 994,29 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir 67,63 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis gali būti taikoma VTPSI, kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, prašymu. Tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad reikalavimą taikyti ieškinio senatį, gali reikšti tik atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 2020 m gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020, 2020 m liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020). VTPSI teismo posėdžio metu pati pripažino, kad teisinio suinteresuotumo dėl bylos baigties neturi ir net negalėjo įvardinti kurios šalies pusėje ji yra kaip trečiasis asmuo. Todėl VTPSI net neturėjo būti įtraukta į bylą, kurioje dalyvauja per klaidą ir jos prašymas negalėjo būti pagrindu teismui pritaikyti ieškinio senatį. Net jeigu būtų laikoma, kad kažkoks VTPSĮ teisinis suinteresuotumas byloje tariamai yra, tai jis yra labai tolimas, šalutinis, todėl jos prašymas taikyti ieškinio senatį negalėjo būti pagrindu pritaikyti ieškinio senatį.
14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo pat sutarties sudarymo dienos, todėl ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota apsimestinė sutarties išraiška, o ne tikrasis susitarimas. Vien tai, kad sutartis turi apsimestinę išraišką, ieškovo teisių nepažeidė. Pagal gausią ir nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką registracija Nekilnojamojo turto registre atlieka teisę išviešinančią, o ne teisę sukuriančią funkciją ir klaidingi registro duomenys yra taisytini teismui įsiteisėjusiu sprendimu išsprendus ginčą dėl teisių. Todėl J. Ž. teisių į turtą įregistravimas pats savaime tokių teisių jai nesukuria. Todėl tol, kol J. Ž. ir Z. S. neneigė ir pripažino ieškovo nuosavybės teises į turtą, ieškovo teisės nebuvo pažeidžiamos. Atsakovės užmiršo tikrąjį sutarties turinį, todėl ėmė jį klaidingai interpretuoti. Šios klaidingos interpretacijos prasidėjo 2017 metais ir būtent tokių interpretacijų atsiradimas reiškia ieškovo teisių pažeidimo atsiradimą, nes ieškovas nebegali įgyvendinti savininko teisių į turtą. VTPSI nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo teisės buvo pažeistos anksčiau nei 2017 metais.
14.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog sutartis yra apsimestinė. Apeliantas pažymi, kad tiek sudarant sutartį, tiek ilgą laiką po to atsakovės žinojo ir pripažino, kad tikrasis turto savininkas pagal sutartį yra ieškovas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad byloje dalyvaujantys fiziniai asmenys yra artimi giminaičiai. Ieškovas jais pasitikėjo, todėl apsimestinė sutartis ieškovui atrodė visiškai negrėsmingai. Ieškovas, J. Ž., Z. S. ir R. S. labai pasitikėjo vienas kitu, todėl neteikė reikšmės tiksliam sutarties įforminimui. Todėl buvo sutarta, kad sutartį su Z. S. pasirašys J. Ž., tačiau iš tikrųjų naujuoju savininku taps ne J. Ž., o ieškovas. Sutarties sudarymo atidėti vėlesniam laikui ieškovas neturėjo galimybės, nes ją buvo skubama sudaryti, kadangi taip norėjo jiems visiems didelį asmeninį autoritetą turėjęs R. S.. R. S. buvo pradėjęs statybas (duomenys neskelbtini), – atlikinėjo Z. S. priklausiusio namo rekonstrukciją. Statybos realiai buvo pradėtos ir vykdomos R. S. noru ir iniciatyva. Įsibėgėjus statybos darbams R. S. užsinorėjo (duomenys neskelbtini), pastatyti dar vieną statinį. Tam buvo reikalinga gauti dar vieną statybą leidžiantį dokumentą. R. S. manė, kad šiam tikslui įgyvendinti turi atsirasti dar vienas namų valdos savininkas. Todėl teismas nepagrįstai ieškovo nurodytas priežastis dėl nedalyvavimo sudarant sandorį nelaikė svarbiomis.
14.4.Teismas nepagrįstai kritiškai vertino ieškovo byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, kad jis rūpinosi namu ir jį prižiūrėjo (pirko statybines medžiagas), tačiau minėtas aplinkybes pripažįsta ir atsakovės, todėl ieškovas jų neturėjo net įrodinėti. Ieškovas namui gerinti, išsaugoti ir prižiūrėti patyrė dideles išlaidas. Ieškovas nesitikėjo, kad reikės kažkada dėl to bylinėtis teisme, todėl nesaugojo visų išlaidas patvirtinančių dokumentų. J. Ž. turte neapsigyveno ir jokių jo išlaikymo išlaidų nepatyrė. Teismas nepagrįstai ieškovą palaikė panaudos gavėju ir neigė jo kaip savininko statusą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad J. Ž. elgėsi kaip Turto savininkė, ką neigė pati atsakovė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ilgą laiką jie visi slėpė sutarties buvimo apsimestine faktą. Siekdama neatskleisti sutarties apsimestinumo, J. Ž. neturėjo kitos išeities, kaip reikšti visokius pareiškimus už tikrąjį savininką. Taip jai teko elgtis ir pas viešojo administravimo subjektus, ir teisme. Tai ji darė ne savo pačios interesais, o Z. S. ir ieškovo interesais, reiškė ne savo, o jų valią. Apelianto nuomone, tam, kad išsiaiškinti ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, reikėjo suteikti galimybę J. Ž. paaiškinti asmeniškai, jeigu buvo sprendžiama, kad jos veiksmai panašūs į tikrojo savininko veiksmus. Tam, kad išsiaiškinti ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes reikėjo suteikti galimybę visoms šalims teikti paaiškinimus asmeniškai, gal net pripažįstant jų asmeninį dalyvavimą būtinu, o ne formaliai kuo skubiau išnagrinėti ginčą ir priimti paviršutinišką ir visiškai nepagrįstą sprendimą.
14.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 (dėl Namo savavališkos statybos padarinių šalinimo) vykdomojoje byloje nėra galimas skolininkės J. Ž. procesinių teisių perėmimas ir, kad ieškinio tenkinimas pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principą ir neigtų minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią. Skundžiamame sprendime teismas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011 išaiškinimus. Šioje nutartyje nėra pasisakyta dėl savavališkų statybų, joje nėra teigiama, kad savavališkos statybos padarinių šalinimas tariamai yra su asmeniu neatskiriamai susijusi prievolė, kuri negali būti perleidžiama kitiems asmenims. Beje, toks ribojimas būtų visiškai neprasmingas, neracionalus, neproporcingas, nes reikštų statiniui sunaudotų labai didelių išteklių, kurie visuomenėje yra riboti, neefektyvų naudojimą bei sugadinimą, o kartu – ir didelę žalą visuomenės progresui bei valstybės ekonomikai. Kitos aptariamoje I-osios instancijos teismo sprendimo citatoje nurodomos teismų nutartys yra ne kasacinės instancijos, o žemesnio lygmens, be to, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams apie tai, kad su asmeniu neatskiriamai nesusijusios prievolės gali būti perleidžiamos kitiems asmenims. Sprendime nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-129-450/2017 yra klaidinga, nes joje yra pasiremta minėta kasacinio teismo nutartimi. Be to, bylą nagrinėjančiam teismui apeliacinė instancija yra Kauno apygardos teismas, o jis aptariamų išaiškinimų nėra priėmęs, todėl nėra pagrindo vadovautis minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuri, be to, yra pavienė bei prieštaraujanti aukštesnio lygmens teismų precedentams. Apelianto nuomone, teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pripažinus sandorį apsimestiniu, apeliantui pereitų teisės ir pareigos, atsiradę dar iki vykdymo proceso pradžios, todėl juo labiau turi vykti ir procesinių teisių vykdymo procese perėmimas.
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. S. prašo teismo apeliacinį skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1.Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ieškinio senatį pritaikė nepagrįstai, kadangi jos taikymo prašė ne bylos šalis, o tik trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusu byloje dalyvaujanti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, taip užkirsdama kelią išnagrinėti iš esmės bylą dėl sutarties apsimestinumo ir tuo pažeidė bylos šalių konstitucinę teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido senaties terminą, nes netinkamai skaičiavo senaties termino pradžią. Tai, kad po sutarties sudarymo Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos J. Ž. nuosavybės teisės į turtą, yra būtent sutarties apsimestinumo neatsiejamas (logiškai neišvengiamas) padarinys. Be to, tai buvo tik apsimestinė išraiška, todėl D. S. teisių nepažeidė. Ieškovo teisės buvo pažeistos tik 2017 metais, kai tarp šalių kilo konfliktas dėl Sutarties traktavimo ir kai J. Ž. ir Z. S. ėmė savaip interpretuoti Sutartį ir tuo iš esmės pirmą kartą ėmė neigti D. S. nuosavybės teises į Turtą.
15.2.Teismas nepagrįstai sprendė, kad J. Ž. veiksmai viešojo administravimo subjektuose ir teisme, šalinant namo savavališkos statybos padarinius ar nuperkant dalį valstybinės žemės sklypo, reiškia, jog ji elgėsi kaip savininkas, kadangi Nekilnojamojo turto registre turto savininku buvo registruotas ne tikrasis jo savininkas, o jo statytinė – ji tai darė įgyvendindama ne savo, o Z. S. ir D. S. valią, veikė jų interesais.
15.3.Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog D. S. tariamai neįrodė, jog patyrė išlaidų turtui prižiūrėti, remontuoti, tvarkyti, išlaikyti bei gerinti. R. S. nuomone, šioms aplinkybėms patikrinti teismas turėjo apklausti visus byloje dalyvaujančius asmenis tiesiogiai. Pažymi, kad rekonstruojant namą po sutarties sudarymo, veiksmus atliko ir R. S. kartu su ieškovu.
15.4.Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad namas ir kiemo statiniai yra išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro ir todėl tariamai negalėtų būti registruojamos nuosavybės teisės į juos. Pažymi, kad minėti statiniai yra tik išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, tačiau faktiškai stovi ligi šiolei, nėra sunaikinti. Teismas kartu nepagrįstai konstatavo, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo byloje nebūtų galimas skolininko pakeitimas.
16. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad reikalavimą taikyti ieškinio senatį gali reikšti tik atsakovas (taip pat atsakovas pagal priešieškinį), todėl teismas ieškinio senatį inspekcijos prašymu taikė nepagrįstai, kartu teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pat 1990 m. vasario 1 d. sutarties Nr. 7-576 sudarymo dienos. Pažymi, kad trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kaip išieškotojui, yra išduoti vykdomieji raštai, kuriuose skolininkės – Z. S. ir J. Ž., todėl ieškinio tenkinimo ir turto savininko pasikeitimo atveju, būtų tiesiogiai įtakotos trečiojo asmens teisės ir pareigos, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba net ir neįmanomas, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo byloje pareikštas materialus teisinis reikalavimas yra nukreiptas ir prieš trečiojo asmens interesus, kas jam suteikė teisę prašyti teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nuo pat sandorio sudarymo momento žinojo, kad apdovanotasis ginčo sutartimi yra ne jis, bet jo sesuo atsakovė J. Ž.. Ieškovas nurodė priežastį, dėl ko nevyko į notaro biurą sutarties sudarymui – neturėjo laiko. Viešais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, atsakovė J. Ž. nuo 1990 m. vasario 13 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. buvo registruota kaip turto, kuris perleistas ginčijama dovanojimo sutartimi, savininkė, todėl ieškovo pozicija, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2017 metais, niekuo nepagrįsta ir atmestina.
16.2.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisingai sprendė, jog vykdomojoje byloje nėra galimas skolininkės J. Ž. procesinių teisų perėmimas ir, kad ieškinio tenkinimas pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principą ir neigtų minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas galutinai ir teismo sprendimas turi būti vykdomas toks, koks jis yra priimtas, nes vykdymo procese teismo sprendimo pakeisti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2012). Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje pagrįstai nurodė, kad pasikeitus nuosavybės teisės turėtojui, teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, tačiau į jį įtraukiamas dar vienas vykdymo procesu suinteresuotas asmuo, kuriam neatsiranda pareigos įvykdyti teismo sprendimą, už jo įvykdymą ir toliau lieka atsakingas skolininkas, ir jam taikomi teismo sprendimo nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje. Tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus ir pripažinus sutartį apsimestiniu sandoriu, būtų pažeistos CPK 7, 18, 279 straipsnių nuostatos, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomu.
16.3.Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad byla neabejotinai sukels jiems teisinių padarinių, neatsižvelgiant į tai, kad faktiškai dar stovintis namas jau yra išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Pažymi, kad ieškovo ieškinys atsakovėms dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kaip apsimestinio sandorio, neturi jokio prejudicinio ryšio su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 (ieškinyje minimas gyvenamasis namas, žemės sklype, (duomenys neskelbtini), sunaikintas ir išregistruotas, o vietoje jo ir yra savavališkai pastatytas statinys, kuris negali būti nuosavybės teisės objektu ir dėl kurio yra priimtas 2012-05-29 sprendimas įpareigojantis Z. S. ir J. Ž. pašalinti savavališkos statybos padarinius).
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. Ž. prašo skundą tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ieškinio senatį trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimu pritaikė nepagrįstai. Pažymi, kad teisę reikšti prašymą dėl senaties termino taikymo turi tik bylos šalys (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
17.2. Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžia laikė sutarties sudarymo ir jos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momentą. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre pagal sutartį atlikta registracija pati savaime nedarė jokio neigiamo poveikio D. S., nes ilgą laiką atsakovės neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų kvestionuojamos ar neigiamos D. S. nuosavybės teisės į turtą, todėl jis realiai turėjo visas galimybes elgtis su turtu kaip tikrasis savininkas. Tik apie 2017 metus pirmą kartą Z. S. ir D. S. išsakė vienas kitam skirtingas versijas apie sutarties prasmę. Tik tada apeliantas galėjo suprasti, kad jo teisės į turtą yra pažeistos. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog apsimestinio sandorio padariniai (savavališkos statybos padarinių šalinimo pareigos) ėmė kelti atsakovei itin daug nepatogumų ir kėlė grėsmę patirti ženklius finansinius nuostolius dėl tų statybos veiksmų, atsakovei kilo poreikis ginti savo teises. Tuo tikslu ji užvedė kitą bylą, kurioje ginčo sutartį prašė pripažinti tariamu sandoriu (civilinė byla Nr. 2-7715- 877/2021).
17.3. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino D. S. nurodomą negalėjimo atvykti sudaryti Sutartį priežastį. Šiuo atveju bylos šalis siejo didelis tarpusavio pasitikėjimas ir formalumų nesilaikymas. Todėl apeliantas tikėjo, jog apsimestinės sutarties sudarymas jam niekaip nepakenks, jo padėties nepablogins.
17.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės oficialūs veiksmai (jie iš esmės pasireiškė tam tikrų dokumentų tvarkymu ir kontaktavimu su institucijomis), atlikti namo įteisinimo ar valstybinės žemės įsigijimo tikslais, reiškia, kad atsakovė buvo tikrasis turto savininkas. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre turtui esant registruotam atsakovės vardu, bet kokiems su juo susijusiems reikšmingesniems klausimams buvo būtinas formalus jos sutikimas. Tai buvo neišvengiamai nulemta paties sutarties buvimo apsimestine fakto. Todėl D. S. ir Z. S. tiesiog neturėjo kitos išeities, kaip kiekvienu atveju prašyti, kad atsakovė formaliai vienaip ar kitaip sudalyvautų. Taip atsakovė darė Z. S. ir D. S. interesais. Teismas vykdė formalų teisingumą, nes neįvertino minėtos teisinių santykių specifikos.
17.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad D. S. tariamai neįrodė, kad patyrė didelių išlaidų turtui prižiūrėti, išsaugoti, išlaikyti ir gerinti. D. S. pateikė į bylą tai patvirtinančius išlaidų dokumentus. Be to, apeliantas neprivalo šių teiginių įrodinėti, nes jų byloje dalyvaujantys asmenys neginčija, taigi iš esmės pripažįsta.
17.6. Teismas nepagrįstai teigia, kad pagal teismų praktiką teismo sprendimo dėl savavališkų statybų padarinių šalinimo vykdymo procese negali vykti skolininko teisių perėmimas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011, kuria vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, tokių išaiškinimų, kokius teigia sprendime teismas, nėra. Šioje nutartyje buvo nagrinėjamas atvejis, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu skolininkas buvo įpareigotas atlikti veiksmus, kuriuos tik jis pats galėjo atlikti, t. y. buvo įpareigotas nutraukti savo paties vykdytą ūkinę komercinę veiklą bute. Tai buvo prievolės, neatsiejamai susijusios su skolininko asmeniu. Todėl kasacinės instancijos teismas laikė, kad perėjus buto nuosavybės teisėms kitam asmeniui, skolininko procesinių teisių ir pareigų perėjimas neįvyko, t. y. jis ir toliau liko skolininku vykdomojoje byloje. Minėtoje nutartyje nėra teigiama, kad savavališkos statybos padarinių šalinimas yra prievolė, neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu, t. y. kad ji negali būti perleidžiama kitiems asmenims. Vykdymo proceso šalies pakeitimo klausimas įtvirtintas CPK 596 straipsnio 1 dalyje. Todėl teismo argumentai, kad vykdymo procese negalimas procesinių teisių perėjimas, prieštarauja minėtoje teisės normoje tiesiogiai išdėstytiems imperatyvams.
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Z. S. prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Atsakovė pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad teismas ieškinio senatį ne atsakovų, o trečiojo asmens prašymu, pritaikė nepagrįstai.
18.2. Atsakovė pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad apeliantas apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2017 m., todėl senaties termino ieškiniui pareikšti nepraleido.
18.3. Nors teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, tačiau atsakovė pritaria apelianto nuomonei, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, formaliai, neatskleidžiant ginčo esmės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp artimų giminaičių, kurie besąlygiškai pasitikėjo vienas kitu, todėl tam, kad išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus, teismas turėjo išklausyti visų šalių versijas. Atsakovė patvirtina, kad ji lyg ir žadėjo turtą padovanoti sūnui D. S., o ne J. Ž., tačiau praėjo daug laiko ir visų aplinkybių ji tiksliai prisiminti negali. Gali būti, jog sutartis su J. Ž. buvo pasirašyta tik formaliai, t. y. tik dėl to, kad ieškovas neturėjo galimybių atvykti į sutarties pasirašymą ir, kad iš tikrųjų turtą siekė padovanoti ieškovui. Atsakovė neginčija, kad visą laiką ieškovas elgėsi kaip tikrasis turto savininkas: rūpinosi turtu, jį prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius. Name gyveno tik atsakovė Z. S. ir ieškovas D. S. su šeima. J. Ž. tik buvo nurodyta kaip turto savininkė, tačiau jokių teisių į jį nereiškė, prie turto išlaikymo neprisidėjo, jame negyveno.
18.4. Atsakovės nuomone, tam, kad apeliacinis skundas būtų išnagrinėtas objektyviai ir atskleista bylos esmė, būtina suteikti šalims teisę teikti byloje paaiškinimus ir įrodymus, kurių jos negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat naudotis kitomis procesinėmis teisėmis apeliacinės instancijos teisme, o tam būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
18.5. Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 (dėl namo savavališkos statybos padarinių šalinimo) vykdomojoje byloje nėra galimas skolininkės J. Ž. procesinių teisių perėmimas ir kad ieškinio tenkinimas pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principą ir neigtų minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią. Atsakovės nuomone jei sutartis būtų buvusi pripažinta apsimestine, būtų taikomi teisiniai padariniai, kas reiškia, jog iš apsimestinės sutarties kildintos J. Ž. teisės ir pareigos būtų perėjusios ieškovui, nes būtent jis būtų pripažintas tikruoju turto savininku. Taigi jam pereitų teisės ir pareigos, atsiradusios dar iki vykdymo proceso pradžios, todėl turėtų įvykti ir procesinių teisių vykdymo procese perėmimas. Pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-453-260/2021 yra konstatuota, kad savavališkos statybos pašalinimo procedūros iki šiol nėra baigtos, faktiškai pastatai dar stovi, atliktas tik jų išregistravimas, toliau bus vykdoma įteisinimo procedūra arba, jei nepavyks įteisinti, griovimas. Todėl savininko klausimas yra aktualus, nes jam teks visų šių padarinių pašalinimo pareigos, tarp jų ir finansines.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
4. Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, ieškinio senaties taikymo ir jo termino skaičiavimo.
5. Pirmosios instancijos teismas ieškovo skundžiamu sprendimu atmetė jo ieškinį, kuriuo ieškovas prašė teismo pripažinti, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartis Nr. 7-576, yra apsimestinis sandoris ir taikyti šiuos teisinius padarinius: pripažinti, kad 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 su atsakove dovanotoja Z. S. sudaręs apdovanotasis yra ne atsakovė J. Ž., o ieškovas D. S., ir kad D. S. pagal 1990 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 7-576 iš dovanotojos Z. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 48/100 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48/100 dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nenustatė, kad dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, todėl pareikštą ieškinį laikė nepagrįstu ir neįrodytu (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Ieškinį teismas taip pat atmetė taikydamas ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir jo ieškinį tenkinti visiškai.
Dėl ieškinio senaties taikymo
6. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senatis gali būti taikoma trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSĮ) prašymu. Apelianto vertinimu, tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad reikalavimą taikyti ieškinio senatį, gali reikšti tik atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 2020 m gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020, 2020 m liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020). Teisėjų kolegija pastebi, kad ši apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju neaktuali, kadangi joje nėra suformuluota išaiškinimų, susijusių su trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teise prašyti taikyti ieškinio senatį.
7. Pagal ieškinio senaties teisinį reglamentavimą, ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas, o pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
8. Sprendžiant dėl to, ar ieškiniu reiškiamas reikalavimas yra nukreiptas prieš šio trečiojo asmens interesus, būtina nurodyti, kad byloje nustatyta, jog 1997 m. spalio 10 d. Kauno apskrities viršininko administracija atsakovėms, kaip gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), savininkėms surašė savavališkos statybos aktą, o nagrinėjamu ieškiniu siekiama, kad šio statinio savininku būtų pripažintas ieškovas, kuriam nebuvo surašytas administracinis aktas.
9. Ieškovas reikalauja pripažinti 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu (CK 6.465 straipsnis). Apsimestinis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Taigi, patenkinus ieškinį, ieškovas įgytų savininko teises, o dovanojimo sutartis būtų laikoma sudaryta nuo dovanos perdavimo neatlygintinai apdovanotajam, šiam išreiškiant savo valią dovaną priimti, momento (CK 6.465 straipsnio 1 dalis) ir nuo šio momento apdovanotasis pagal bendrą taisyklę įgytų nuosavybės teisę į dovaną (CK 4.49 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-916/2019).
10. CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Be to, jie neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Taigi, tarp paminėtų išimčių nėra numatyta, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali pasinaudoti šalims suteikta teise – prašyti taikyti ieškinio senatį. Kadangi priimtas sprendimas gali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms (CPK 47 straipsnis) ir jie laikytini turinčiais tiesioginį materialųjį suinteresuotumą bylos baigtimi, jų teisė gintis nuo pareikšto reikalavimo apima ir teisę prašyti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015). Taigi, įstatymas ir kasacinio teismo praktika asmens teisę pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį sieja su jo padėtimi materialiojo teisinio santykio, dėl kurio yra kilęs ginčas, atžvilgiu bei šio ginčo išsprendimo įtaka šio asmens teisėms ir pareigoms, t. y. tiesioginiu materialiuoju asmens suinteresuotumu bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju trečiojo asmens VTPSI suinteresuotumas bylos baigtimi yra sietinas su 1997 m. spalio 10 d. Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovėms surašytu savavališkos statybos aktu dėl gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini) ir atsakovių atžvilgiu priimto Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-29 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymu, kai tuo tarpu ieškovas save laiko gyvenamojo pastato savininku nuo sandorio sudarymo momento, todėl trečiojo asmens suinteresuotumas nagrinėjamu atveju pripažintas pagrįstai ir todėl apelianto argumentai, kad taikyti ieškinio senatį pareiškė asmuo, neturintis tokios teisės, yra atmetami.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo
11. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo pat sutarties sudarymo dienos, todėl ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti.
12. Byloje nustatyta, kad ieškovo ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta 1990 m. vasario 1 d., o į teismą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ieškovas kreipėsi tik 2019 m. kovo 18 d., tai yra po daugiau nei 29 metų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nuo pat sandorio sudarymo momento žinojo, jog apdovanotasis ginčo sutartimi yra ne jis, bet jo sesuo atsakovė J. Ž.. Pagrindine priežastimi, kodėl sandoris buvo sudarytas ne su ieškovu, jis nurodo savo užimtumą – neturėjimą laiko nuvykti į notaro biurą.
13. Nagrinėjamu atveju ginčo santykiams taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimt metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apie tai, jog ne ieškovas bus apdovanotasis, jis žinojo iš karto po sandorio sudarymo. Ieškovas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 pateiktame 2011 m. gruodžio 15 d. prašyme deklaravo, kad ginčo pastate kaip atsakovių šeimos narys gyvena nuo 1985 metų (priedas civ. B. Nr. 2-1118-151/2012, 2 tomas, b. l. 44). Ieškovas tvirtina, kad turtą visą laiką valdė, kaip jo savininkas, todėl jis neabejotinai turėjo suprasti, kad neturi tokį statusą pagrindžiančių dokumentų ir įgyvendinti savininko teisių jis negali ne tik nuo 2017 metų, tačiau ir nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Jeigu ieškovas įsitikinęs, kad turtą valdė kaip savininkas, tai jam neabejotinai buvo žinoma, kad 1997 m. spalio 10 d. Kauno apskrities viršininko administracija atsakovėms, kaip gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), savininkėms, surašė savavališkos statybos aktą, kas neabejotinai reiškia, kad juo buvo pažeidžiamos ir ieškovo, laikančio save turto savininku, teisės, kurių jis nesiėmė ginti. Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 yra duomenų, kurie patvirtina, kad ieškovas dar 1997 m. spalio 23 d. pareiškimu davė sutikimus atsakovėms, siekusioms įteisinti savavalinę statybą (2011 m. gegužės 5 d. atsakovių prašymas dėl savavališko statinio įteisinimo).
15. Pastebėtina, kad aplinkybė, jog sandoris nepatogumus pradėjo kelti tik 2017 metais, atsiradus šeimos narių nesusikalbėjimams teismuose, nėra ta aplinkybė, kuri leido ieškovui kitaip vertinti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus ir savo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas byloje net aiškiai nepaaiškino, tarp kokių asmenų ir kokio pobūdžio tie nesutarimai kilo, kaip reikėtų suprasti jam nepalankias interpretacijas dėl sutarties turinio. Šių aplinkybių jis nepaaiškino ir apeliaciniame skunde, todėl vertintina, kad ieškovas ieškinio senaties pradžios momentą 2017 m. sieja su deklaratyvaus pobūdžio aplinkybe, kurios negalima patikrinti.
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali pripažinti ieškovo veiksmus, siekiant pakeisti teisinį santykį dėl ginčo turto nuosavybės, kuris susiformavo prieš 29 metus iki ieškinio, be to turto atžvilgiu, dėl kurio buvo priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, operatyviais, todėl ieškinio senaties termino atnaujinimas jau neatitiktų teisingumo principo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą galėjo suprasti nuo pat sandorio sudarymo momento. O teisėjų kolegija vertina, kad ieškovas savo teises turėjo pradėti ginti ne vėliau kaip nuo 1997 m. pabaigoje, kaip atsakovėms buvo surašytas savavališkos statybos aktas, todėl akivaizdžiai yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl vien šiuo pagrindu jo ieškinys atmestas pagrįstai (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
17. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas neturi pareigos pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Tačiau tai neriboja teismo procesinių veiksmų išnagrinėti ginčą ir kitais aspektais, t. y. įvertinti, ar buvo padarytas ieškinį pareiškusio asmens teisių pažeidimas, nors tokios teisės ir negalėtų būti ginamos teismine tvarka dėl praleisto ieškinio senaties termino.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasirinko būtent tokią poziciją, t. y. įvertino tiek ieškinio reikalavimų pagrįstumą, tiek ir ieškinio senaties, kurią prašė taikyti atsakovė, taikymo galimybę, padaręs išvadą, kad ir reikalavimai yra nepagrįsti, ir ieškinio senatis praleista be svarbių priežasčių. Todėl teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl apelianto apeliacinio skundo argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu.
19. Ieškovas nurodo, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris ir apdovanotąja tapo jo sesuo, nes pats ieškovas sandorio sudarymo dieną neturėjo laiko nuvykti į notaro biurą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai šiuos ieškovo argumentus vertino kritiškai ir atmetė kaip nelogiškus, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovas net neįrodinėjo, kokios svarbios priežastys jam sutrukdė nuvykti į notarų biurą sudaryti sandorį, ar kodėl ieškovui tokio svarbaus sandorio sudarymo nebuvo galima perkelti kitam laikui, ar buvo dar kokių nors objektyvių aplinkybių, kurias ieškovas turėjo byloje pagrįsti.
20. Ieškovas nurodė, kad namui išlaikyti jis turėjo didelių išlaidų, kurių teismas nevertino, be to neatsižvelgė į tai, kad jis nesitikėjo bylinėtis. Pastebėtina, kad teismas šias aplinkybes įvertino ir teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Sprendime nurodyta, kad pateikti kvitai nepatvirtina, jog statybinės medžiagos buvo panaudotos būtent ginčo objektui, o dauguma ieškovo pateiktų statybinių medžiagų įsigijimą patvirtinančių kvitų bei sąskaitų faktūrų yra išduoti jau po Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 priėmimo (ir įsiteisėjimo), kuriuo atsakovės įpareigotos pašalinti savavališkos statybos padarinius (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Teismas teisingai vertino, kad ieškovas nurodęs, jog gyvena ginčo name, turėjo prisidėti prie jo išlaikymo, remonto, turėjo mokėti komunalinius mokesčius ir šios aplinkybės neteikia pagrindo vertinti, kad šiuos veiksmus jis galėjo atlikti tik laikydamas save turto savininku.
21. O tai, kad J. Ž. turte neapsigyveno ir jokių jo išlaikymo išlaidų nepatyrė, tačiau aktyviai dalyvavo siekiant įteisinti savavalinę statybą, reiškė įvairius prašymus, teikė užsakymus, rengė žemės sklypo ribų planą, teikė skundą dėl atsisakymo jį derinti, dalyvavo bylų nagrinėjime, pagal įgaliojimus atstovavo Z. S. tiek institucijose, tiek teisme, 2014 m. lapkričio 13 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. RK-9760 pagrindu tapo 226/471 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininke, kaip tik ir teikia pagrindą vertinti, kad būtent atsakovė elgėsi kaip turto savininkė. Apelianto argumentai, kad būtent taip buvo slepiamas sutarties buvimo apsimestine faktas, jokių reikšmingų aplinkybių nepatvirtina, nes ieškovas nepaaiškino ir neįrodė, kokios aplinkybės suponavo tokį ieškovo, o taip pat ir atsakovių, elgesį net 29 metus iki ieškinio.
22. Ieškovas savo ieškinį turėjo įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, t. t. šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Tačiau tai nereiškia, kad teismas šios kategorijos byloje turėjo būti aktyvus ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, taip pat pripažįstant byloje dalyvaujančių asmenų atvykimą į teismo posėdį būtinu, kad jie pateiktų paaiškinimus. Apeliantas nurodė, kad tam, jog būtų galima išsiaiškinti ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes reikėjo suteikti galimybę visoms šalims teikti paaiškinimus asmeniškai, gal net pripažįstant jų asmeninį dalyvavimą būtinu, o ne formaliai kuo skubiau išnagrinėti ginčą ir priimti paviršutinišką ir visiškai nepagrįstą sprendimą. Tačiau apeliantas nenurodė kuo pasireiškė teismo veiksmai, varžantys apelianto teises įrodinėjimo procese, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti procesinės teisės pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
23. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 (dėl namo savavališkos statybos padarinių šalinimo) vykdymas vykdomojoje byloje nėra galimas skolininkės J. Ž. procesinių teisių perėmimas. Atsiliepdama į ieškovo apeliacinį skundą, trečiasis asmuo VTPSĮ nurodė, kad ieškovas siekia įgyti nuosavybės teisę į statinį, kuris yra nugriautas ir vietoje to statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra savavališkai pastatytas statinys, kuris negali būti nuosavybės teisės objektu ir dėl kurio yra priimtas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas, įpareigojantis Z. S. ir J. Ž. pašalinti savavališkos statybos padarinius.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolė yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011 išaiškinta, kad pasikeitus savavališkai pastatyto statinio nuosavybės teisės turėtojui teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, tačiau į jį įtraukiamas dar vienas vykdymo procesu suinteresuotas asmuo, kuriam neatsiranda pareiga įvykdyti privalomuosius nurodymus, už jų įvykdymą ir toliau atsakingas lieka skolininkas ir jam taikomi nurodymų nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje. Taigi, kaip teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismas neteisingai aiškino dėl skolininkės J. Ž. procesinių teisių perėmimo vykdomojoje byloje galimybės.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie galėjo turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Ieškovo apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių nepriteisiamos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys, pateikę atsiliepimus į apeliacinį skundą, prašymų priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas nepareiškė, todėl jos nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Dalė Burdulienė
Anita Sereikienė
Arvydas Žibas