Administracinė byla Nr. A-1908-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01016-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 7-12), kuris išsiuntimui buvo įteiktas 2015 m. balandžio 3 d. (b. l. 13), kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 21 231 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 18 d.

Nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo nuo 3 iki 10 žmonių. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiavus baldų užimamo ploto. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Gamtinius reikalus pareiškėjas buvo priverstas atlikti kitų akivaizdoje, nes sanitarinis mazgas pilnai neizoliuotas nuo likusio kameros ploto. Gyvenamosiose patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė akims. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmeninės kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl šių neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Šias sąlygas iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. Pareiškėjui atskirais laikotarpiais buvo suteiktas mažesnis negu teisės aktuose nustatyta gyvenamasis plotas, tačiau tai lėmė objektyvios ir ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Kamerose laikomų asmenų skaičius per parą kinta, kai dalis asmenų išvyksta, tada likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Atsakovas taip pat nurodė, kad atsiradus galimybei suimtieji iš karto perkeliami į laisvesnes kameras, kur jiems tenka didesnė ploto norma. Mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo sudaryta galimybė per dieną pasivaikščioti 1 valandą, galimybė nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 2 punkto nuostatas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato įtraukimo į Kultūros vertybių registrą jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI atžvilgiu netaikytini. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo, neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kamerų einamasis remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nežiūrint to, suimtieji patys piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remonto darbai neturi ilgalaikio efekto. Suimtųjų apžiūra ir kratos atliekamos tam skirtoje patalpoje. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kratos patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiaulių TI administracija stengiasi atskirai laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis. Pareiškėjas niekada nereiškė pretenzijų dėl rūkymo kameroje, taip pat niekada nesikreipė dėl kitų įkalinimo sąlygų. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, todėl nebuvo jokio nepateisinamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 70-76) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t. t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. balandžio 3 d. (b. l. 13). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 2 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 13 str., 20 str., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.) ir pažymėjo, jog nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nurodė, kad remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, kadangi Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus teisių Teismo praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas išlikęs ligi šių dienų, tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu daugybė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, prašymą patenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taikė ieškinio senaties terminą. Dėl to sprendė, kad ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. (ABTĮ 57 str.).

Remdamasis nuo 2009 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punktu (2 lentelė), 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 punktu, iki 2009 m. birželio 10 d. galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 punktu, nuo 2009 m. birželio 10 d. galiojančiomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 1.1.2, 1.3.1 punktais bei nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusio Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (taisyklių) 11-1.2 punktais, kuriais buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv. m, bei administracinėje byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 41 (b. l. 25-26), pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas tik dvi dienas (pareiškėjui teko 3,3 kv. m ploto), o likusį laiką pareiškėjui teko didesnė negu 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.) ir padarė išvadą, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. tik 2 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę (trūko 0,3 kv. m ploto), o atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Remdamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2, 6 punktais, teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas pastatytas 1911 m. (akivaizdžiai dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo), jis taip pat įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-516, Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 (b. l. 30, taip pat Liteko duomenys kitose tokio pobūdžio administracinėse bylose). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas trūko oro, buvo šalta, drėgna, tamsu, tualetas nebuvo pilnai izoliuotas, asmeninės kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas, ignoruodamas ABTĮ nustatytą pareigą, jokių įrodymų nepateikė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. gegužės 8 d. pažymos Nr. 61/04-1106 duomenys patvirtina, kad į atsakovą dėl blogų įkalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė (b. l. 27). Teismo iniciatyva (b. l. 2, 3) į administracinę bylą išreikalauti įrodymai iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, būtinumo atlikti einamąjį remontą, apšvietimo intensyvumo. Daugybės patikrinimų metu (b. l. 36-52) Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad įstaigoje yra Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų: ant dalies kamerų ir kitų patalpų lubų ir sienų matosi pelėsis, sienos vietomis išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nutekėjimo žymės, prie sanitarinio mazgo plytelės vietomis išdaužytos, dalis kamerų blogos būklės, reikalingas remontas, ne visur užtikrinama pakankama dirbtinio apšvietimo norma. Įrodymų dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo atsakovas teismui nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Atsakovo argumentai dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams atmesti, nes, vadovaujantis Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai šiuo atveju turi būti taikomi Higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktų reikalavimai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Įvertinęs aukščiau paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad išvardinti nepatogumai, tiesiogiai susiję su kardomosios priemonės sukeltais apribojimais, nėra intensyvūs, tęsėsi labai trumpą laiko tarpą, todėl jų neigiamas poveikis negali būti prilygintas asmens kankinimui ir dėl to negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti (ABTĮ 57 str.).

Teismas pabrėžė, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl patalpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat nėra užfiksuota jokių duomenų, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Šiaulių TI kameros nuolat vėdinamos per langus, duris (natūralios traukos kanalais), tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių šie skundo argumentai vertinti, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmesti kaip nepagrįsti bei nepakankami neturtinei žalai atsirasti.

Dėl sanitarinio mazgo teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, Šiaulių TI 2015 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. 62/08-584 (b. l. 31), konstatavo, jog šiuo atveju sanitarinio mazgo įrengimas, nepilnai jį izoliuojant nuo likusio kameros ploto, nepažeidžia teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai akcentavo, kad asmens krata ir asmens daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas pabrėžė (b. l. 17-18), kad kratos atliekamos tiksliai laikantis 2005 m. liepos 4 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Instrukcijos 143, 144 punktų reikalavimų, taip pat ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad patikrinimo metu (b. l. 39-43) jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų neužfiksuota. Taigi, ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.), tačiau šiuo atveju pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą teismui nepateikė, o Asmens sveikatos istorijos (b. l. 53-56) duomenys patvirtina, jog jokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo išvardintais pažeidimais, nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas į gydytojus daugybę kartų kreipėsi dėl bendro pobūdžio susirgimų, kurie būdingi ir niekada nusikaltimų nepadariusiems asmenims (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentavo, kad duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, todėl tokie sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai nulemti būtent netinkamų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgus į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konstatuota, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6 ir 8 punktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią šis teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42095/98), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/99), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 7508/02)), tokios pat pozicijos besilaikančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A822-1377/2013, Nr. A302-442/2015), teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, patenkinti pareiškėjo skundą, remiantis Europos Žmogaus Tiesių Teismo bei Lietuvos administracinių teismų praktika ir priteisti atitinkamą pinigų sumą, kuri atitiktų sąžiningumo ir teisingumo principus. Taip pat prašo teismo posėdyje dalyvauti iš Marijampolės pataisos namų video konferencijos būdu.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, o Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai, be to, yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų.
3. Pareiškėjui neturtinę žalą (21 231 Eur dydžio) sukėlė kalinimas Šiaulių TI apie vienus metus ir devynis mėnesius per mažos kvadratūros kamerose.
4. Savo teiktame skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m ploto normą vienam asmeniui kameroje, atskaičius baldus, t. y. europietišką standartą, tačiau neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.
5. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, tai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
6. Pareiškėjas skundą teikė dėl paties kankinimo fakto, dėl kurio Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs lygiagrečias orientacinio dydžio kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir nepriteisė ne tik, kad tokios kompensacijos, kurios prašė pareiškėjas, tačiau nepriteisė visiškai jokios kompensacijos. Nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau už patį kankinimo faktą turi būti priteista neturtinė žala pinigine kompensacija. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 86-87) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/1999); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti. Be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys jo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
4. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
5. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio sprendimas turėtų būti paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. dalyvauti teismo posėdyje iš Marijampolės pataisos namų video konferencijos būdu. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo prašyme nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodyta aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia, pritaikęs pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminą, apribojo reikalavimo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. Nustatęs, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas vis dėlto patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą, konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas, tačiau dėl nedidelio pažeidimo masto, intensyvumo, trukmės, įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, apsiribojęs pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.), t. y. kad Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui tenkantis plotas kameroje įskaitant ir kameros inventorių yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas (tarp jų ir senaties terminą reglamentuojančias) ir nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurią priteisiami žymiai didesni žalos atlyginimo dydžiai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos (taip pat senaties termino, jo taikymo sąlygų). Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Pažymėtina, jog Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), 40 p.; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), 44 p.; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), 47-49 p.; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), 50-51 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 59 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Todėl ir sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju atsakovo atstovo prašymu buvo pritaikytas pagrįstai.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo nr. 37801/97), 34 p. ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto kalinimo sąlygų pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms.

Dėl pareiškėjo argumento, jog vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Priteistinos žalos dydžio atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1027/2013).

Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., šio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko tik 2 paras ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m, pareiškėjui tekęs plotas kameroje buvo 3,3 kv. m, t. y. trūko 0,3 kv. m ploto) bei nenustatyta tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas