Civilinė
byla Nr. 3K-3-451/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 30.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko
(pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių S. P. ir A. P. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių
S. P. ir A. P. ieškinį atsakovams S. K., M. P. (M. P.),
dalyvaujant tretiesiems asmenims R. K. (R.
K.), D. K., dėl teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo-pardavimo
sutartį, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, statinio nugriovimo,
palėpės atlaisvinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovės prašė
teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. vasario 29 d.
pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovas M. P. pardavė
25/100 dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių (duomenys
neskelbtini) atsakovei S. K., dalį, kuria šiai pereina
pirkėjos teisės ir pareigos pagal sutartį, ir pirkėjo teises ir pareigas pagal nurodytą
sutartį perkelti ieškovei S. P.; įpareigoti ieškovę S. P., kaip pirkėjos turtinių teisių ir pareigų iš atsakovės S. K. perėmėją, pagal sutartį per dvi savaites nuo teismo
sprendimo priėmimo dienos pervesti 20 000 Lt į atsakovės S. K.
nurodytą sąskaitą banke; padalyti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir
kiemo įrenginiais, atidalijant bendraturčių dalis iš bendrosios dalinės
nuosavybės, ir priteisti ieškovėms nuosavybės teise priklausančias ir valdomas
patalpas pagal pridedamą turto padalijimo pasiūlymą: S. K. asmeninės
nuosavybės teise priteisti patalpas namo antrame aukšte – pastogėje ir
gyvenamojo namo plane pažymėtas indeksais 1-8 (24,86 kv. m), 1-9 (13,39 kv. m),
1-10 (13,21 kv. m), 1 -11 (6,30 kv. m); A. P. asmeninės
nuosavybės teise priteisti patalpas namo pirmame aukšte, plane pažymėtas
indeksais 1-4 (22,72 kv. m), 1-5 (2,25 kv. m); S. P. asmeninės
nuosavybės teise priteisti patalpas namo pirmame aukšte, plane pažymėtas
indeksais 1-2 (12,41 kv. m), 1-3 (15,92 kv. m); patalpas, esančias namo pirmame
aukšte, plane pažymėtas indeksais 1-6 (12,02 kv. m), 1-7 (1,2 kv. m),
pripažinti bendrąja daline S. P. ir A. P.
nuosavybe, suteikiant teisę S. K. naudotis šia patalpa
– koridoriumi ir laiptais, vedančiais į antrą aukštą – pastogę; gyvenamojo namo
antrame aukšte esančią patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-7 (1,89 kv. m),
pripažinti asmenine S. K. nuosavybe, suteikiant kitiems
bendraturčiams teisę naudotis šia patalpa – koridoriumi ir laiptais, kad būtų
galima patekti į virš namo antro aukšto už pastogės esančią bendrai naudojamą
patalpą; rūsį, plane pažymėtą indeksu R-1 (12,88 kv. m), pripažinti bendrąja
daline visų bendraturčių nuosavybe, atsižvelgiant į jų nuosavybės teise turimas
gyvenamojo namo ir ūkinių patalpų dalis: S. P. – 0,41 dalį,
A. P. – 0,22 dalis, S. K. – 0,37 dalis;
ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1p, padalyti taip: S.
K. asmeninės nuosavybės teise priteisti patalpas, plane pažymėtas indeksais
1-1 (0,98 kv. m), 1-2 (8,38 kv. m); S. P. ir A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priteisti patalpą, plane
pažymėtą indeksu 1-3 (14,48 kv. m); įpareigoti atsakovę S. K. savo
lėšomis nugriauti savavališkos statybos statinį, plane pažymėtą indeksu 2I1p,
ir atlaisvinti gyvenamojo namo pastogės dalį, tenkančią ieškovėms po bendrosios
dalinės nuosavybės atidalijimo, per dvi savaites nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos. Ieškovės nurodė, kad ginčijama sutartis pažeidžia jų, kaip
namo bendraturčių, teises, nes jos apie M. P. parduodamą
gyvenamojo namo su priklausiniais dalį nežinojo, nors jis privalėjo apie
parduodamą dalį pranešti per notarą visiems bendraturčiams. Visi pastatų
bendraturčiai buvo žodžiu susitarę, kad jei kuris nors parduos ar dovanos jam
priklausančią dalį, tai ta dalis bus perleista būtent ieškovei S.
P., kuriai papildomas plotas reikalingiausias. Ieškovė S.
P., siekdama užtikrinti tokį susitarimą, sumokėjo atsakovei S.
K. 5000 rub. Atsakovė neteisėtai kieme pastatė savavališką statinį –
sandėlį, todėl turi jį nugriauti savo lėšomis. Atsakovė S. K. piktnaudžiauja
savo teisėmis, nes neleidžia naudotis visiems bendraturčiams priklausiančia
palėpe.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 22 d.
nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m.
gruodžio 5 d. sprendimą.
Teismai nustatė, kad
2000 m. vasario 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas M.
P. pardavė jam nuosavybės teise priklausiusias 25/100 dalis pastatų kitai
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturtei S.
K. už 20 000 Lt. Ginčo pastatų (duomenys neskelbtini) savininkai
(bendraturčiai) iki šios sutarties sudarymo buvo ieškovės S.
P. (16/100 dalių) ir A. P. (22/100 dalys) bei atsakovai
S. K. (37/100 dalys) ir M. P. (25/100
dalys). Nekilnojamojo turto registre nuo 1985 m. kovo 11 d. įregistruota
nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Teismai laikė nepagrįstu
ieškovių argumentą, kad atsakovas M. P. apie parduodamą
jam priklausančio turto dalį per notarą privalėjo pranešti visiems
bendraturčiams. Tokią pareigą atsakovas būtų turėjęs, jei būtų pardavęs savo
dalį bendrojoje nuosavybėje trečiajam asmeniui, nesančiam bendrosios nuosavybės
dalyviu (1964 m. CK 125 straipsnis). 2000 m. CK 4.79 straipsnyje taip pat nenumatyta
pareigos raštu per notarą informuoti visų bendraturčių tuo atveju, kai dalis
bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto yra parduodama vienam iš jų. Bendraturčio
teisių pažeidimas atsiranda dėl turto dalies pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo su trečiuoju asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. D. v. M. V. P., bylos Nr. 3K-7-133/2007). Tai, kad atsakovas M. P. pardavė jam priklausiusias 25/100 gyvenamojo namo su priklausiniais
dalis bendraturtei S. K., o ne kitiems bendraturčiams,
nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčijama sutartis yra negaliojanti nuo jos
sudarymo momento, pažeidžia ieškovių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, 1964 m. CK 96, 125 straipsniai, 2000
m. CK 4.37, 4.79 straipsniai). Ieškovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad
buvo bendraturčių susitarimas dėl patalpų pardavimo S. P.,
kad buvo sudaryta preliminarioji ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau
atsakovas M. P. jos neįvykdė, arba kad M.
P. ieškovė S. P. sumokėjo pinigus. Pastatas, plane pažymėtas
indeksu 2I1p, 1983 m. liepos 10 d. nurodytas kaip savavališka
statyba, tačiau vėlesniuose kadastro duomenyse to nenurodyta. Byloje pateikti
įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė S. K. savo
iniciatyva be kitų bendraturčių pritarimo pastatė šį pastatą. Pastato, plane pažymėto
indeksu 2I1p, kadastriniai duomenys užfiksuoti
1995 m. vasario 14 d., tai yra pagalbinės (ūkio) paskirties
pastatas. Projektuose dėl žemės išsipirkimo yra nurodomas pastatas, plane
pažymėtas indeksu 2I1p, namų valdoje, kuri priklauso visiems bendraturčiams.
Ieškovės byloje nepaneigė atsakovės nurodomų aplinkybių, kad ne ji statė šį
statinį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė S. K. savavališkai
pastatė šį statinį, ir įpareigoti atsakovę S. K. savo
sąskaita nugriauti šį statinį, jei šis nereikalingas visiems bendraturčiams.
Ieškovės byloje siekė, kad būtų atidalytos bendrosios dalinės nuosavybės dalys,
kurios būtų nustatytos, jei būtų patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti
negaliojančia ginčijamą sutarties dalį, pagal kurią atsakovei S.
K. pereina pirkėjos pareigos ir teisės pagal sutartį, ir pirkėjo pareigas
ir teises pagal šią sutartį perkelti ieškovei S. P. (dėl
25/100 dalių pastatų pirkimo). Kadangi šis ieškovių reikalavimas netenkintinas,
tai atmestinas ir reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
pagal ieškovių nurodomas bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Ieškovės
nepateikė bendrosios dalinės nuosavybės dalių atidalijimo pagal turimas
bendrosios dalinės nuosavybės dalis projekto (pasiūlymo). Taip pat ieškovės
reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę S. K. savo lėšomis
atlaisvinti gyvenamojo namo pastogės dalį, kuri tenka ieškovėms po bendrosios
dalinės nuosavybės atidalijimo. Šį reikalavimą ieškovės siejo su ieškinio
reikalavimais dėl sandorio nuginčijimo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių
pakeitimo, todėl jis netenkintinas. Ieškovės nenurodė, kad atsakovė neleidžia joms
naudotis šia patalpa, ir taip pažeidžia ieškovių, kaip bendraturčių, teises, ir
nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovės nereiškė reikalavimo dėl
konkrečios palėpės dalies atlaisvinimo, t. y. nenurodė, kurią konkrečią palėpės
vietą turėtų atlaisvinti atsakovė (CPK 135 straipsnis).
III.
Kasacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir
atsiliepimo
į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti
bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl CK 4.79
straipsnio taikymo. Teismai neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad ieškovėms priklausanti
pastatų dalis yra neatidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šioje byloje
turėjo būti taikomos jau galiojančio 2000 m. CK nuostatos (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio l, 2, 4
dalys). Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2000 m. vasario 29 d., t.
y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau apie jį sužinojo ir turtinis ginčas su
atsakovais kilo 2005 m. spalio 4 d., todėl teismai turėjo taikyti CK 1.8
straipsnyje nustatytą analogijos taisyklę (CK 1.5 straipsnis). Teismai turėjo
apginti bendraturčių interesus (CK 5, 96, 122-127, 147 straipsniai, 1964 m. CK 6
straipsnis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Teismai paneigė bendraturčių teisę žinoti apie
kitų bendraturčių vykdomus bendrojo turto dalių pardavimus, juose dalyvauti,
turėti šio turto atžvilgiu savo teisėtų interesų, pretenduoti įgyti ir turėti kaip
nuosavybę kito bendraturčio parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, bendraturčių
teisę gauti informaciją apie bendrosios dalinės nuosavybės būklę, disponavimą
ja, sandorių sudarymą dėl bendrosios dalinės nuosavybės, o tai prieštarauja
kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje L. D. v. M. V. P., bylos Nr. 3K-7-133/2007; 1964 m. CK 8-12
straipsniai, 2000 m. CK 2.1 straipsnis, 2.2 straipsnio 1 dalis, 2.4-2.6,
2.10, 2.11 straipsniai). Teismai neatsižvelgė į atsakovės, kaip bendraturtės,
elgesį, niokojant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje L. D. v. M. V. P., bylos Nr. 3K-7-133/2007, kurioje išdėstyti
išaiškinimai patvirtina būtent ieškovių argumentus. Sandorio sudarymo metu galiojusios
redakcijos CK 122 straipsnyje buvo nustatyta, kad, esant bendraturčių nesutarimui,
bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo, disponavimo tvarka nustatoma
teismine tvarka.
2. Dėl CPK 4, 6,
12, 178, 185 straipsnių, 186 straipsnio 4 dalies, 259 straipsnio 1 dalies, 260,
265 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybės,
kad iki ginčijamo sandorio buvo sudarytas ankstesnis visų bendraturčių
susitarimas, jog M. P. dalis bendrojoje dalinėje
nuosavybėje bus parduota S. P., o kiti bendraturčiai į tą
dalį įsipareigojo nepretenduoti. Tokį susitarimą bendraturčiai M.
P. ir S. K. patvirtino savo veiksmais – atidavė
sutartą plotą (kambarį) S. P., o vėliau leido jos sūnui trečiajam
asmeniui R. K. su šeima ten gyventi, taip nustatydami
bendrosios dalinės nuosavybės naują pasiskirstymą tarp bendraturčių. Toks
susitarimas tenkino visus bendraturčius, kurie jo laikėsi daugiau kaip
aštuoniolika metų, leisdami bendraturtės S. P. sūnui jo
motinai skirtą papildomai bendrosios nuosavybės dalį tvarkyti, prižiūrėti,
remontuoti, mokėti už ją mokesčius. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai
įvertino atsakovo M. P., kuris neigė savo prievolę
informuoti namo bendraturčius apie ginčijamą sandorį, parodymus. Pirmosios
instancijos teismas įrodymus tyrė šališkai, neatskleidė bylos esmės. Atsakovų
teiginiai nepagrįsti rašytiniais įrodymais, kurie turėtų didesnę galią prieš
daugumos byloje dalyvaujančių asmenų parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas
netinkamai vertino šalių pateikiamus ir byloje esančius įrodymus (CPK 176-179,
182 straipsniai).
3. Dėl pareikštų
reikalavimų išsprendimo. Teismams neteisingai išsprendus reikalavimą dėl
disponavimo bendrąja nuosavybe, nepagrįstai buvo užkirstas kelias patenkinti ir
nuo pagrindinių reikalavimų patenkinimo priklausantį reikalavimą atidalyti
turto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal tas dalis bendrojoje
nuosavybėje, kurios teismo turėjo būti nustatytos ir priteistos patenkinus
reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų S. P. perkėlimo.
Pagal byloje
esančius duomenis, griautinas pastatas 2I1p neįregistruotas, todėl apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis statinys pastatytas ir
teisiškai įregistruotas kaip visų bendraturčių nuosavybės objektas. Atsakovė S. K. nepateikė šio statinio statybos teisėtumą
patvirtinančių dokumentų: bendraturčių sutikimo, leidimo statyti, projektinės
dokumentacijos, priėmimo naudoti akto, bendraturčių įgaliojimų atsakovei S. K. tokį statinį statyti, atlikti šio statinio įteisinimą
VĮ Registrų centre. Atsakovė S. K. savo nuožiūra, lėšomis
ir darbu, be ieškovių žinios pastatė šį statinį, kuriuo naudojosi tik ji su šeima
(CPK 176, 177 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas
netenkino kaip išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovę S. K.
atlaisvinti jos užimamos namo palėpės dalį. Ieškovės ieškinyje ir
apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė S. K. viena
užėmė visą namo palėpę - bendro naudojimo patalpą ir naudoja ją savo reikmėms,
taip atimdama iš namo bendraturčių teisę valdyti, naudotis ir disponuoti
nuosavybės objektu. Pagal byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos
teismas atsisakė pridėti prie bylos tai patvirtinančias nuotraukas. Tai, kad
atsakovė S. K. viena naudoja gyvenamojo namo palėpę,
byloje patvirtino ir tretieji asmenys. Dėl to yra pagrindas perduoti civilinę
bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Pareiškimu dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo tretieji asmenys prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo; pritesti iš ieškovių atsakovėms bylinėjimosi išlaidas. Jame
nurodoma, kad pastatų bendraturčiai susitarė, kaip perleis vienas kitam
gyvenamojo namo dalis, t. y. susitarė, kad M. P. dalis pastatų
atiteks S. P.. Ieškovė S. P. sumokėjo
S. K. 5000 rub. 2000 m. vasario 29 d. sutartyje nustatyta,
kad pirkėja sumokėjo 20 000 Lt, tai prieštarauja M. P. paaiškinimams,
kad atsakovė S. K. už M. P. pastatų
dalį sumokėjo 4500 rub. Ginčijamas sandoris sudarytas kitiems
bendrasavininkiams nežinant, ignoruojant kitų teises dėl bendrosios nuosavybės
teise objekto tvarkymo, disponavimo, teisės žinoti, kas vyksta su jų bendrąja
nuosavybe, turėti teisėtų interesų pretenduoti į atsilaisvinančią dalį
bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ginti savo teises, kad nuosavybės teisių
perleidimas bendrojoje dalinėje nuosavybėje nesukeltų jiems, kaip
bendraturčiams, neigiamų pasekmių, didesnę gyvenamojo namo dalį įgyjant
bendrąją nuosavybę niokojančiam bendraturčiui (CK 122 straipsnis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v.
M. V. P., bylos Nr. 3K-7-133/2007). Be to,
teismai turėjo taikyti 2000 m. CK normas (Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio l, 2, 4 dalys), būtent CK
1.8 straipsnį, reglamentuojantį analogijos taikymą (CK 1.5 straipsnis).
Panaikinus 2000 m. vasario 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, tenkintini
ir ieškovių reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei
savavališkai atsakovės S. K. pasistatyto statinio, plane pažymėto
indeksu 2I1p, nugriovimo. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės,
todėl bylą reikėtų perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė S. K. prašo atmesti kasacinį
skundą. Jame nurodoma, kad ginčijama sutartimi nebuvo pažeistos ieškovių
teisės. M. P. nežadėjo ieškovėms perleisti patalpų. Pagal
įstatymą M. P. neprivalėjo pranešti ieškovėms apie
parduodamą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L. D. v. M. V. P.,
bylos Nr. 3K-7-133/2007).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese
galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra
ginčo šalių pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių
nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353
straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje
priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, remiantis bylą
nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos
aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje
priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.
Dėl 1964 m. CK 125
straipsnio taikymo ginčo atveju ir pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis
bendrojoje nuosavybėje
Kasatorės,
nesutikdamos su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, nurodo, kad teismai nepagrįstai
taikė 1964 m. CK šioje byloje, tačiau kolegija šiuos argumentus laiko
nepagrįstais. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK taikomas civiliniams
teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme
nustatytas išimtis. Remiantis šia įstatymo nuostata civiliniams teisiniams
santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikytinos 1964 m. CK
normos, reglamentavusios tuos santykius. Pagal byloje esančius duomenis,
sandoris dėl 25/100 dalių gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių
pardavimo atsakovei S. K. buvo sudarytas 2000 m. vasario
29 d., t. y. iki naujo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., todėl nagrinėjamos
bylos atveju teismai pagrįstai taikė 1964 m. CK 125 straipsnio nuostatas spręsti
šalių ginčui dėl pareigos pranešti bendraturčiams apie parduodamą dalį
bendrojoje nuosavybėje prieš sandorio sudarymą vykdymo.
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2
dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias konstitucines
nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas
turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus
uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu,
kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi
nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti
nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo
2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės neliečiamumas iki 2000 m. CK
įsigaliojimo buvo reglamentuotas 1964 m. CK 96 straipsnio 1 dalyje (šiuo metu
galiojančio 2000 m. CK 4.37 straipsnio 1 dalis), kurioje buvo įtvirtinta
savininko teisė valdyti, naudoti jam priklausantį turtą ir juo disponuoti pagal
Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų
interesų, 142, 1421 straipsniuose ir kt. 1964 m. CK 96 straipsnyje
buvo nustatyta galimybė riboti savininko nuosavybės teisę įstatymuose
nustatytais atvejais. Vienas iš tokių ribojimų ir buvo nustatytas 1964 m. CK 125
straipsnyje, reglamentavusiame bendrasavininkių pirmenybės teisę pirkti
parduodamas dalis bendrojoje nuosavybėje.
Pagal 1964 m. CK 125
straipsnio 1 dalį, jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam
asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi
pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir
kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš
viešųjų varžytynių. Taigi tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam
priklausančią turto dalį, kitas bendraturtis turi teisę ją įsigyti, taip
padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto
savininku. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu
pranešti (kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrojoje nuosavybės teisėje ar
buto daugiabučiame name – per notarinę kontorą) kitiems bendrosios dalinės
nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui
ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis jas parduoda; jeigu kiti
bendrosios nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės
teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu
per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę
parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (1964 m. CK 125 straipsnio 2
dalis). Šios teisės normos paskirtis – ginti bendraturčių interesus, mažinti jų
skaičių, siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą ir disponavimą.
Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, būtina užtikrinti, kad dalis bendrojoje
nuosavybėje nebūtų perleidžiama pašaliniam asmeniui, prieš tai
nesuteikus galimybės tą turtą įsigyti bendraturčiui tokia pačia kaina ir
sąlygomis. Dėl to nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo
pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam
parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikšmės
siekiant minėto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir užtikrinti ekonomišką
turto valdymą ir disponavimą. Be to, įstatyme nereglamentuota pirmenybės teisės
tarp bendraturčių įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl
kasatorių akcentuojama pardavėjo pareiga pranešti visiems bendraturčiams apie
parduodamą turto dalį negali turėti teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos
atveju, t. y. kai dalis bendrojoje nuosavybėje parduota ne pašaliniam asmeniui,
o bendraturčiui, nes pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių
parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama. Aplinkybė, kad bendraturčiai
nesutaria dėl bendrosios nuosavybės valdymo ir naudojimo, nagrinėjamam ginčui dėl
sandorio sudarymo teisėtumo spręsti neturi teisinės reikšmės. Pagal CK 4.75
straipsnio 1 dalį tokiu atveju, kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo
tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
Byloje nustatyta, kad
M. P. jam priklausiusias 25/100 dalis gyvenamojo namo,
ūkinių pastatų ir kiemo statinių pardavė atsakovei S. K.,
kuriai tuo metu priklausė šių pastatų 37/100 dalys, t. y. bendraturtei, todėl yra
pagrindas konstatuoti, kad jis laikėsi 1964 m. CK 125 straipsnyje nustatyto ribojimo
savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise, t. y. parduoti bendrosios
nuosavybės dalį pašaliniam asmeniui, prieš tai nepranešus bendraturčiui
(bendraturiams) tam, kad jis (jie) galėtų įsigyti parduodamą turto dalį. Taigi
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju M. P. neturėjo
pareigos pranešti kasatorėms apie parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, ir
nėra teisinio pagrindo perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2000 m.
vasario 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį S. P. (1964 m.
CK 47 straipsnio 1 dalis, 125 straipsnis), nes, nustačius, kad buvo
laikytasi CK 125 straipsnio reikalavimų parduodant dalį bendrojoje nuosavybėje,
nėra pagrindo konstatuoti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.
Dėl reikalavimų
atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, atlaisvinti gyvenamojo namo palėpės
dalį ir nugriauti savavališkos statybos statinį
Pagal CPK 135
straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinio turinio elementai yra materialinis
teisinis reikalavimas - ieškinio dalykas ir jį pagrindžiančios aplinkybės -
ieškinio pagrindas. Faktinis ieškinio pagrindas - tai faktinės aplinkybės,
kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio
dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tiek ieškinio dalykas, tiek ir
ieškinio pagrindas turi būti išdėstyti raštu teismui paduotame ieškinio pareiškime
(CPK 135 straipsnio 1 dalis).
Kasatorės byloje
reiškė reikalavimą atidalyti jų dalis iš bendrosios nuosavybės namų valdoje(duomenys
neskelbtini). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas
bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 34 straipsnis). Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia jos
pasibaigimą. Tokiu atveju pasikeičia bendro daikto teisinis režimas –
suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei
jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia.
Pareiškus tokį reikalavimą teismas turi jį išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; ir kt.). Tačiau
nagrinėjamos bylos atveju kasatorės prašė atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės
nuosavybės pagal jų pateiktą pasiūlymą, sudarytą atsižvelgiant į bendraturčių
dalis bendrojoje nuosavybėje, kurios būtų nustatytos teismui tenkinus kasatorių
reikalavimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2000 m. vasario 29 d.
pirkimo-pardavimo sutartį S. P.. Minėta, kad teismas pagrįstai
atmetė pastarąjį ieškinio reikalavimą, konstatuodamas, kad sudarant 2000 m.
vasario 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį kasatorių teisės nebuvo pažeistos, todėl
kolegija sprendžia, kad pagrįstai buvo atmestas ir ieškinio reikalavimas
atidalyti kasatorių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą
pasiūlymą. Kadangi atidalijimo pasiūlymas pagal kasatorių šiuo metu turimas
dalis bendrojoje nuosavybėje byloje nepateiktas, tai teismas negalėjo tenkinti
kasatorių reikalavimo atidalyti jų turimas dalis iš bendrosios dalinės
nuosavybės, nes toks reikalavimas byloje ir nebuvo reiškiamas (CPK 135 straipsnio
1 dalies 2, 4 punktai). Pažymėtina, kad šioje byloje teismui netenkinus
kasatorių prašymo atidalyti jų dalis iš bendrosios nuosavybės pagal pateiktą
pasiūlymą, bendrosios dalinės nuosavybės (duomenys neskelbtini) savininkai
turės vadovautis nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, kuri,
pagal byloje pateiktus duomenis, įregistruota VĮ Registrų centre 1985 m. kovo
11 d.
Kasatorės byloje
reiškė ir reikalavimą įpareigoti atsakovę S. K. savo
lėšomis atlaisvinti gyvenamojo namo palėpės dalį per dvi savaites nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kasatorių nuomone, teismas turėjo apginti jų
teises naudotis bendrojo naudojimo patalpa – palėpės dalimi (CK 4.83 straipsnio
1 dalis). Tačiau kolegija nurodo, kad ir šį reikalavimą kasatorės siejo su
reikalavimu perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2000 m. vasario 29 d.
pirkimo-pardavimo sutartį S. P., taip pat su reikalavimu
atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jos prašė įpareigoti
atlaisvinti gyvenamojo namo pastogės dalį, tenkančią kasatorėms po jų dalių atidalijimo
iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kadangi buvo atmestas reikalavimas atidalyti
kasatorių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, o reikalavimas dėl konkrečios
palėpės vietos pagal turimas bendrosios nuosavybės dalis atlaisvinimo nebuvo
reiškiamas, tai teismui nebuvo pagrindo tenkinti ir šio kasatorių reikalavimo
(CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).
Kasatorės byloje
pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę S. K. savo lėšomis
nugriauti savavališkos statybos statinį, plane pažymėtą indeksu 2I1p. Pagal
byloje esančius duomenis, namų valdoje (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas
statinys, plane pažymėtas indeksu 2I1p, jo kadastriniai duomenys užfiksuoti
1995 m. vasario 14 d., po 1983 m. šis statinys kaip savavališka statyba
nefiksuotas. Be to, byloje nenustatyta, kad būtent atsakovė S.
K. pastatė šį statinį, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teise
valdomoje namų valdoje, todėl nebuvo teisinio pagrindo tenkinti kasatorių reikalavimą
įpareigoti atsakovę savo lėšomis nugriauti šį pastatą (CPK 135 straipsnio
1 dalies 4 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).
Nurodytais motyvais
kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės
instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų nenustatyta.
Atsižvelgdama į bylos
sudėtingumą, atsiliepimui į kasacinį skundą parengti būtinas darbo ir laiko
sąnaudas bei vadovaudamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio patvirtinimo“ nustatytais dydžiais, kolegija sprendžia priteisti atsakovei
S. K. iš kasatorių S. P. ir A. P. po 250 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant
atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti (CPK 98 straipsnis).
Iš kasatorių
priteistina valstybei po 49,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93
straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 22 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei S. K. iš kasatorių S. P. ir A. P. po 250 (du šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato
pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Virgilijus
Grabinskas
Gintaras
Kryževičius