Administracinė byla Nr. eP-47-575/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03951-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2020 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3212-442/2020 pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „Romvyga“) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 18KP-17-584 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1A-199 „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ skundo“; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. S-277 (7-187/2017).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Vilniaus TM pripažino, jog dėl nebaigtos muitinės tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), atsirado mokestinė prievolė, kurios dydis – 183 602 Eur akcizo, 42 048 Eur muito, 59 176 Eur PVM, 341 Eur muitų delspinigių, 3 728 Eur PVM delspinigių ir 11 567 Eur akcizo delspinigių; pareiškėjui taip pat skirta 28 483 Eur bauda. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus TM sprendimu, apskundė jį Departamentui, kuris ginčijamą sprendimą patvirtino. Tuomet pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri panaikino Departamento sprendimą ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Muitinės departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo dar kartą patvirtino Vilniaus TM sprendimą. Naują sprendimą Departamentas motyvavo tais pačiais argumentais, todėl pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri šįkart patvirtino Departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos pozicija, nurodė, kad jis nepagrįstai pripažintas Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju ir skolininku muitinei. Komisija 2017 m. kovo 21 d. sprendimu, tenkindama pareiškėjo skundą visiškai, panaikino Departamento 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą, todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo manyti, kad šiuo sprendimu jis visgi buvo pripažintas nebaigtos tranzito procedūros vykdytoju ir skolininku muitinei bei šį Komisijos sprendimą skųsti administraciniam teismui. Muitinės procedūrų vykdytojas pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas yra tas asmuo, kurio vardu pateikta muitinės deklaracija, arba kuriam buvo perduotos su muitinės procedūra susijusios asmens teisės ir pareigos. Šiuo atveju pareiškėjo vardu deklaracija nebuvo pateikta. Tarp pareiškėjo dukterinės bendrovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Parex brokerių sistema“ ir UAB „Romvyga“ buvo pasirašyta muitinės agentavimo sutartis, pagal kurią UAB „Romvyga“ įgaliota muitinės postuose vykdyti formalumus, susijusius su muitinės tranzito procedūros įforminimu klientų kroviniams taikant pareiškėjos išduotą bendrąjį laidavimą. Teisė naudotis laidavimu suteikta su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikos administracinėje teritorijoje ir, kad galimos muitinės skolos dydis neviršys 100 000 Lt. Nepaisant to, Vilniaus TM apskaičiuota skola muitinei (be delspinigių ir baudų) sudaro 284 826 Eur, tai beveik 10 kartų viršija UAB „Parex brokerių sistema“ ir UAB „Romvyga“ pasirašytoje sutartyje nustatytą 100 000 Lt (28 962 Eur) skolos ribą. Todėl UAB „Romvyga“, pažeisdama muitinės agentavimo sutarties nuostatas ir viršydama jai šia sutartimi suteiktus įgaliojimus, tranzito deklaracijoje neteisėtai nurodė SIA „Parex brokeru sistema“ aptariamos tranzito procedūros vykdytoju ir pateikė šią deklaraciją muitinei, neturėdama tam atitinkamų įgaliojimų. UAB „Romvyga“ kaip muitinės tarpininkas įformindama tranzito procedūrą prekėms, kurios turėjo būti gabentos į Latvijos Respubliką ir kurių netekimas užtrauktų 284 826 Eur skolos muitinės atsiradimą, neturėjo įgaliojimų veikti SIA „Parex brokeru sistema“ vardu ir jos interesais ir negalėjo į deklaraciją vykdytoju įrašyti pareiškėją, todėl laikytina veikusi savo vardu ir interesais.
Pareiškėjo teigimu, kiti fiziniai bei juridiniai asmenys: UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L. nepagrįstai nebuvo pripažinti muitinės skolininkais. Tiek pareiškėjo atlikto patikrinimo, kurio medžiaga perduota Vilniaus TM, tiek pačios muitinės atlikto tyrimo metu buvo nustatyti konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys, visiškai atitinkantys skolininkų muitinei apibrėžimą, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 įtraukose, pagal kurias skolininku muitinei laikomas asmuo, kuris neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros, arba asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros ir žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. SIA „Transite“ ir T. L. yra būtent tie asmenys, kurie neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros ir todėl atsako prieš muitinę. UAB „Romvyga“, įformindama tranzito procedūrą, žinojo tiek apie tikrąjį prekių vežėją, tiek apie numatomą prekių vežimo maršrutą, tačiau šiuos duomenis nuo muitinės nuslėpė ir pateiktoje tranzito deklaracijoje jų tyčia nenurodė. UAB „Eurocabs“ vilkiko vairuotojas buvo informuotas, kad veža prekes pagal tranzito deklaraciją, dalyvavo plombuojant transporto priemonę muitinės plomba, jam buvo perduota deklaracija, todėl UAB „Eurocabs“ ir jos vairuotojas negalėjo nežinoti, kad dalyvauja neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros, kas ir šią bendrovę daro muitinės skolininku.
Pareiškėjas nurodė, jog skola muitinei (284 817 Eur) buvo apskaičiuota nepagristai. UAB „Romvyga“ 2016 m. vasario 17 d. įformino tranzito procedūrą, pateikdama Vilniaus TM deklaraciją, o Vilniaus TM, vadovaudamasi prekių važtaraščiais apskaičiavo ir nustatė tikslią 9 000 Eur galimą skolą muitinei. Šiai sumai buvo panaudota SIA „Parex brokeru sistema“ garantija. Muitinės teritorinė įstaiga nesuabejojo panaudotos garantijos patikimumu ir / ar dydžiu, įsitikino, kad šios garantijos suma padengtų visų mokesčių skolą, jei muitinės procedūra nebūtų užbaigta, ir išleido nurodytas prekes į tranzitą. Kadangi tranzito procedūra užbaigta nebuvo, o prekės Utenos mieste trečiųjų asmenų buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, Vilniaus TM apskaičiavo importo muitų ir kitų mokesčių skolą, tačiau ne 9 000 Eur, bet 284 826 Eur sumą. Jei tokia skola būtų muitinės nustatyta 2016 m. vasario 17 d. deklaracijoje, pareiškėjas nedelsdamas pamatytų tai savo kompiuterinėje programoje ir sustabdytų garantijos, kurios dydis ženkliai viršija UAB „Romvyga“ suteiktos rizikos sumą, panaudojimą, prekės nebūtų išleistos į tranzitą ir tranzito procedūra neįvyktų. Pareiškėjo teigimu, skola muitinei – 284 817 Eur dalis, kuri viršija 9 000 Eur, atsirado dėl Vilniaus TM pareigūnų aplaidžių veiksmų nustatant garantijos dydį, o pareiškėjas negali prisiimti atsakomybės už muitinės aplaidžius ir neteisėtus veiksmus.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nei Vilniaus TM, nei Departamentui nepateikė dokumentų, įrodančių Bendrijos / bendrosios tranzito procedūros pagal tranzito dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) (2016 m. vasario 17 d.) užbaigimą. Pareiškėjas prekių nepateikimo fakto ir, tuo pačiu, procedūros neužbaigimo neginčija, tačiau skunde pateikė argumentus dėl neteisėtų UAB „Romvyga“ veiksmų įforminant tranzito deklaraciją bei nurodant pareiškėją procedūros vykdytoju. Departamentas pritarė Komisijos 2017 m. kovo 21 d. sprendime konstatuotai pareiškėjo atsakomybei už atitinkamas prievoles. Pareiškėjas laikytinas atsakingu ne tik už ginčo prekių pateikimą muitinei, bet ir už mokestinę nepriemoką, atsiradusią neteisėtai paėmus iš muitinės priežiūros muitais apmokestinamas prekes. Dėl to, kad UAB „Romvyga“, veikdama kaip muitinės tarpininkas ir atstovaudama kitiems asmenims, galbūt nesilaikė sutarties nuostatų ir veikė ne pagal nustatytus įgaliojimus, atsakomybę turi prisiimti pareiškėjas, o ne muitinė. Dėl SIA „Translite“, SIA „Ematrans“, UAB „Romvyga“ bei UAB „Eurocabs“ veiksmų nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 200 ir 300 straipsniuose padarymą gali atsakyti ir juridiniai asmenys. Muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacinės sistemos. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją pareiškėjo vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo. Pareiškėjas, kaip rūpestingas bei atsakingas verslo subjektas, privalėjo imtis atitinkamų kontrolės priemonių, kad asmenys, turintys įgaliojimą veikti jo vardu, atliktų tai laikydamiesi teisės aktų nuostatų. Tai, kad muitinė pareikalavo mažesnės garantijos, nei galinti atsirasti skola muitinei, netrukdo ir negali trukdyti muitinės procedūros vykdytojui įvykdyti atitinkamas prievoles, susijusias su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Be to, mažesnės garantijos pateikimas jokios neigiamos įtakos procedūros vykdytojui nedaro, priešingai, dėl to kyla rizika pačiai muitinei negauti mokesčių tuo atveju, jei skolininkas jos geruoju nesumokėtų. Pareiškėjas sutartiniuose santykiuose su UAB „Romvyga“ privalėjo sukurti tokią priežiūros sistemą, kuri būtų leidusi pareiškėjui tinkamai kontroliuoti jo vardu įforminamas muitinės procedūras. Šiuo atveju pareiškėjas veikė ne tik kaip garantas, bet ir tranzito procedūros vykdytojas, taigi yra atsakingas už skolą muitinei ir jo mokestinė atsakomybė neapsiriboja muitinės nustatytu skolos (garantijos) dydžiu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Vilniaus TM paaiškino, kad prekės, kurioms buvo įforminta tranzito deklaracija Bendrijos tranzito procedūrai, nebuvo pateiktos paskirties muitines įstaigai ir nėra duomenų, jog ginčo prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos, ką ir turėjo išaiškinti kontrolę atliekanti Vilniaus TM. Už tinkamai neįvykdytą Bendrijos tranzito procedūrą Vilniaus TM sprendimu procedūros vykdytoją SIA „Parex brokeru sistema“ pripažino skolininku muitinei ir jo vardu įregistravo mokestinę prievolę. Prekės, gabentos pagal tranzito deklaraciją, nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio nuostatos, t. y. procedūros vykdytojas – SIA „Parex brokeru sistema“ neįvykdė prievolių, susijusių su įformintos tranzito procedūros taikymu. Kadangi prekė, kuri buvo gabenama su tranzito deklaracija, nebuvo pristatyta paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta, muitinė neteko galimybės šiai prekei taikyti priežiūros priemones, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Bendrijos prekėms. Todėl Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, kad ne Bendrijos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, atsirado importo skola muitinei. Aplinkybę, kad UAB „Romvyga“ veikė kaip muitinės tarpininkas, teikdamas atstovavimo paslaugas pareiškėjo vardu ir jo interesais, pagrindžia tai, jog pareiškėjui buvo atsiskaitoma už jo suteiktą bendrojo laidavimo naudojimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, jei muitinės tarpininkas veikė pareiškėjo vardu ir jo veiksmų pagrindu kilo pareigos, pareiga atsakyti už padarytas pažeidimus tenka būtent pareiškėjui. Konstatavus pareiškėjo vardu veikusio muitinės tarpininko kaltę dėl padaryto pažeidimo, kaltu laikytinas pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas yra ne tik garantas, bet ir už skolą muitinei atsakingas asmuo, todėl jo mokestinė atsakomybė neapsiriboja pateiktos garantijos dydžiu. Ta aplinkybė, jog muitinė pareikalavo mažesnės garantijos, nei galinti atsirasti skola muitinei, negali trukdyti muitinės procedūros vykdytojui įvykdyti atitinkamas prievoles, susijusias su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Mažesnės garantijos pateikimas jokios neigiamos įtakos procedūros vykdytojui nedaro, priešingai, dėl to kyla rizika pačiai muitinei negauti mokesčių tuo atveju, jei skolininkas jos nesumokėtų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Romvyga“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje UAB „Romvyga“ atstovas palaikė pareiškėjo skundo dalį dėl apskaičiuotų mokesčių dydžio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo SIA ,,Parex brokeru sistema“ skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Bendrijos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms įtvirtintos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas). Pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikius šios procedūros nuostatų. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti tikslų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Be to, ne Bendrijos prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia riziką, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas, t. y. riziką, kurios išvengti siekiama Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje DSV Road, C-234/09, 30 ir 31 p.).
Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 17 d. Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“ prekei – vandens pypkių tabakas – įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini). Deklaracijoje nurodytas tranzito procedūros vykdytojas – SIA „Parex brokeru sistema“. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 92 bei 96 straipsnius bei atitinkamus įgyvendinimo nuostatų straipsnius, taip pat pripažįstama, jog muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14‑1819/2006). Nagrinėjamu atveju išorinio tranzito procedūra nebuvo baigta, negavus patvirtinimo, kad prekė pateikta paskirties muitinės įstaigai, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas.
Teismas nurodė, kad pagal Teisingumo Teismą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų. Todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir tai, jog Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo. Procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48–51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 ir kt.). Priešingu atveju, ribojant vykdytojo atsakomybę, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (žr., pvz. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Militzer & Münch, C-230/06, 48 ir 49 p.). Teismas sprendė, kad net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, ar įgaliotam atlikti muitinės procedūras asmeniui veikus ne pagal su vykdytoju sudarytą susitarimą, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.
Teismas, vertindamas atsakomybės klausimą, rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad atstovavimas muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus gali būti tiesioginis (kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų), arba netiesioginis (kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų). Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad atstovas privalo pareikšti, jog jis veikia dėl atstovaujamojo asmens interesų, nurodyti, ar jis veikia kaip tiesioginis, ar kaip netiesioginis atstovas, ir turėti įgaliojimus, suteikiančius teisę veikti kaip atstovui. Asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, jog veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Romvyga“ 2010 m. spalio 18 d. sudarė muitinės agentavimo sutartį Nr. 01.1-83, pagal kurią pareiškėjas įgaliojo UAB „Romvyga“ postuose, esančiuose Lietuvos Respublikos administracinėje teritorijoje, vykdyti formalumus, susijusius su muitinės tranzito procedūros įforminimu kroviniams (prekėms), <...>, taikant pareiškėjo išduotą bendrąjį laidavimą. Pareiškėjas pagal muitinės agentavimo sutarties 3.1.2 papunkčio nuostatas suteikė UAB „Romvyga“ teisę naudotis laidavimu su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikoje ir kad galimos muitinės skolos dydis neviršija 100 000 Lt. Taigi UAB „Romvyga“ užpildė ir pateikė Vilniaus TM tranzito deklaraciją, veikdama muitinės agentavimo sutarties pagrindu, tačiau UAB „Romvyga“ nesilaikė sutarties nuostatų. Nors teisė naudotis laidavimu buvo suteikta su sąlyga, kad atitinkama muitinės tranzito procedūros paskirties įstaiga yra Lietuvos Respublikoje, iš tranzito deklaracijos matyti, jog iškrovimo vieta nurodyta Latvijos Respublikoje. Taip pat sutartimi buvo sulygta teisė naudotis laidavimu tuo atveju, jei galimos muitinės skolos dydis neviršija 100 000 Eur, tačiau ginčo situacijoje skola muitinei sudaro 284 826 Eur. Teismas nustatė, kad ginčo muitinės procedūros metu Vilniaus TM buvo informuota, kad UAB „Romvyga“ yra įgaliota veikti pareiškėjo vardu, pats pareiškėjas 2016 m. balandžio 29 d. raštu informavo Vilniaus TM apie sudarytą muitinės agentavimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Romvyga“ ginčo muitinės tranzito procedūros metu veikė kaip teisėtas pareiškėjo atstovas, tačiau nukrypo nuo muitinės agentavimo sutarties sąlygų. SIA „Parex brokeru sistema“ turėjo rūpintis atstovui suteiktų įgaliojimų vykdymu ir žinoti ir, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. UAB „Romvyga“ užpildė ir kitas deklaracijas, įformintas analogiškai kaip ginčo prekei, nurodant procedūros vykdytoju ir garantu pareiškėją, deklaruojant paskirties įstaigas, esančias Latvijos Respublikos muitų teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ankstesnių deklaracijų peržengiant muitinės agentavimo sutarties ribas UAB „Romvyga“ būtų reiškusi pretenzijas ar prieštaravimus. Todėl teismas darė išvadą, kad Vilniaus TM, Departamentas teisingai nustatė, o Komisija patvirtino, kad pareiškėjas laikytinas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju ir šiuo atveju atsako iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei ir būtent pareiškėjas šiuo atveju laikytinas skolininku muitinei.
Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad skolininkais muitinei turėtų būti pripažinti ir kiti asmenys – UAB „Romvyga“, UAB „Eurocabs“, SIA „Transite“ ir T. L. –, nes šie asmenys neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros, dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, būtent muitinės procedūros vykdytojas atsako už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą. Vadovaujantis minėtais Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, Bendrijos muitinės kodeksas muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės ribojimų nenumato. Be to, nei vieno iš pareiškėjo nurodomų juridinių asmenų neteisėtų veiksmų ginčo procedūros metu nenustatyta, baudžiamojon atsakomybėn šie asmenys nėra patraukti.
Teismas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 51 straipsnio 2 dalį, muitinė turi teisę reikalauti, kad prekes laikantis asmuo pateiktų garantiją, užtikrinančią, jog bus sumokėta bet kuri skola muitinei, galinti atsirasti pagal 203 arba 204 straipsnius. Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus TM, vadovaudamasi prekių važtaraščiais apskaičiavo ir nustatė tikslią 9 000 Eur galimą skolą muitinei, o po to apskaičiavo importo muitų ir kitų mokesčių skolą 284 826 Eur. Tačiau teismas vertino, kad muitinės pareikalautos garantijos dydis neapriboja muitinės teisės, nustačius muitinės procedūros pažeidimus, pareikalauti didesnio skolos dydžio, nei nustatytoji garantija. Teismas sutiko, kad šiuo atveju pareiškėjas yra ne tik garantas, bet ir už skolą muitinei atsakingas asmuo, todėl mokestinė prievolė neapsiriboja garantijos dydžiu. Nors nustatyta garantijos suma yra daug mažesnė už pareiškėjui priskaičiuotą importo muitų ir kitų mokesčių skolą, tai nereiškia, kad garantijos sumą viršijanti apskaičiuota suma yra nepagrįsta. Muitinės teisė apskaičiuoti mokėtiną mokestį nėra ribojama garantijos suma. Be to, garantija užtikrina, kad muitai bus sumokėti, todėl mažesnės garantijos sumos nurodymas pareiškėjui neigiamų teisinių padarinių nesukelia. Todėl teismas atmetė pareiškėjo poziciją, jog muitinė negali reikalauti mokesčių sumos, viršijančios 9 000 Eur.
Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas pagrįstai pripažintas tranzito procedūros vykdytoju ir jam pagrįstai apskaičiuoti mokėtini muitas, PVM, akcizas ir šių mokesčių delspinigiai.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu tenkino pareiškėjo SIA ,,Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Vilniaus TM 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 18KP-17-584 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, Departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1A-199 „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ skundo“ ir Komisijos 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. S-277 (7-187/2017) „Dėl SIA „Parex brokeru sistema“ 2017-08-30 skundo“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, sprendė, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai pareiškėjo pripažinimo tranzito procedūros vykdytoju klausimą vertino (sprendė) atskirai nuo šią procedūrą įforminusios UAB „Romvyga“ įgaliojimų pateikti ginčo deklaraciją apelianto vardu. Tyrimo Vilniaus TM metu buvo nustatyta, kad, pasinaudojusi pareiškėjui suteiktais prisijungimo prie muitinės informacinės sistemos kodais ginčo deklaraciją jo vardu pateikė UAB „Romvyga“ (jokio ginčo dėl šios faktinės aplinkybės tarp proceso šalių nėra). Tai, kad pateikdama ginčo deklaraciją UAB „Romvyga“ veikė kaip pareiškėjo atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tvirtino ir šio trečiojo suinteresuoto asmens atstovas. Byloje nustatyti duomenys, skirtingai nei, pavyzdžiui, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-477/2013 nagrinėtu atveju, leido aiškiai nustatyti pareiškėjo ir UAB „Romvyga“ ryšius, prisijungimų prie muitinės informacinės sistemos duomenų suteikimo aplinkybes. Byloje nėra duomenų (mokesčių administratorius nenurodo jokių aplinkybių), kad pareiškėjas pats būtų atlikęs kokius nors su aptariamos tranzito procedūros vykdymu susijusius veiksmus, kurie leistų pripažinti, kad jis, kaip deklaruotos šios procedūros vykdytojas, vis dėlto veikė tiesiogiai, o ne tik per atstovą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad asmuo negali būti pripažintas minėtu muitinės procedūros vykdytoju tuo atveju, kai deklaraciją jo vardu pateikė tokios teisės (įgaliojimų) neturintis asmuo. Priešingas vertinimas ne tik būtų nelogiškas, bet ir akivaizdžiai neatitiktų bei paneigtų Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą. Teisingumo Teismas, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Trespa International (C‑248/07, EU:C:2008:607) 44 punkte yra konstatavęs, kad deklaracijas pateikusį asmenį reikia laikyti importuotoju, o ne atstovu, kai jis (i) nedeklaravo, kad veikė dėl kito asmens, arba (ii) neturėjo įgaliojimo atstovauti. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo laikytis kitokios pozicijos atstovavimo vykdant tranzito muitinės procedūrą atveju, t. y., kai asmuo, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų pateikia tranzito deklaraciją kito asmens vardu, pastarasis negali būti pripažintas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju.
Vertindamas, ar UAB „Romvyga“ nagrinėjamu atveju turėjo teisę (buvo įgaliota) pateikti ginčo deklaraciją pareiškėjo vardu, siekiant pastarąjį pripažinti aptariamos muitinės procedūros vykdytoju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pats mokesčių administratorius iš esmės pripažino ir byloje surinkti įrodymai objektyviai patvirtino, jog UAB „Romvyga“ Agentavimo sutartimi nebuvo suteikti įgaliojimai pareiškėjo vardu pateikti deklaraciją, kuria įforminama tranzito procedūrą prekėms pristatyti į paskirties muitinės įstaigą, esančią Latvijos Respublikoje. Be to, pareiškėjas Vilniaus TM pateiktu 2016 m. balandžio 29 d. raštu „Dėl informacijos apie tranzito procedūros (MRN Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdymo aplinkybių pateikimo“ aiškiai ir nedviprasmiškai paneigė (nepatvirtino), kad ginčo deklaraciją pateikusi UAB „Romvyga“ turėjo įgaliojimus ją (deklaraciją) pateikti pareiškėjo vardu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenurodė, jog pareiškėjas, apribodamas UAB „Romvyga“ įgaliojimus minėtu būdu, piktnaudžiavo Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnyje numatyta teise, pavyzdžiui, siekdamas dirbtinai perkelti galimas mokestines prievoles kitiems asmenims. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti (manyti) apie tai, kad pareiškėjas sukčiavo ar kitaip piktnaudžiavo teise, dalyvavo paimant ginčo prekes iš muitinės priežiūros arba žinojo (galėjo žinoti) apie kitų asmenų daromą teisės pažeidimą, be kita ko, sąlygojantį skolos muitinei atsiradimą. Nekvestionuojama, kad ginčo deklaraciją pateikęs asmuo nebuvo susijęs su pareiškėju darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais. Pareiškėjas nebuvo tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojamas UAB „Romvyga“ ar jos vardu veikusių asmenų (ir atvirkščiai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pateikdama ginčo deklaraciją UAB „Romvyga“ neveikė pareiškėjo vardu ar jo interesais, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio nuostatas, todėl jis (pareiškėjas) negali būti pripažintas aptariamos muitinės procedūros vykdytoju, atsakingu, be kita ko, už šio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų ir susijusių prievolių įvykdymą. Pripažinimas, kad pareiškėjas negali būti laikomas aptariamos muitinės procedūros vykdytoju reiškia, jog jis (pareiškėjas) negali būti pripažintas ir muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalies ketvirtą įtrauką.
Mokesčių administratoriui nenustačius (nepripažinus) jokių kitų asmenų muitinės skolininkais, tiesiogiai atsakingais už skolos muitinei įvykdymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su garantija.
IV.
Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3212-442/2020, kuris grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindais.
Atsakovas prašyme nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnyje nustatyti tik bendro pobūdžio reikalavimai, jame nėra aptariamos nei atstovo, nei atstovaujamojo teisės ir pareigos, atstovavimo sutarties sudarymo forma, jos privalomumas, sutarties keitimas ar nutraukimas ir t. t. Taigi ši Bendrijos muitinės kodekso norma yra blanketinio pobūdžio, o jos įgyvendinimas nustatomas kitais muitų bei civilinės teisės aktais.
Atsakovas paaiškino, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintos Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato prašymų leisti naudoti bendrąją garantiją arba atleisti nuo prievolės pateikti bendrąją garantiją nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo muitinės įstaigose tvarką. Šioje Taisyklėse, be kita ko, yra aptariama teisė ne tik pačiam vykdytojui savo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, tačiau ir galimybė tokią teisę suteikti kitiems asmenims – vykdytojo atstovams (Taisyklių 22 p.). Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Bendrijos muitinės kodeksas numato tiesioginį ir netiesioginį atstovavimą, o Taisyklėse yra numatyta galimybė kitiems asmenims pasirašyti deklaracijas būtent vykdytojo vardu, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju yra numatytas tiesioginis atstovavimas, todėl tarp pareiškėjo ir UAB „Romvyga“ buvo susiklostę būtent tiesioginio atstovavimo teisiniai santykiai, t. y. UAB „Romvyga“ veikė pareiškėjo vardu bei dėl pareiškėjo interesų. Taisyklės numato galimybę vykdytojui suteikti prisijungimo kodus kitiems asmenims teikiant muitinės deklaracijas ir būtent šių kodų naudojimas laikytinas konkliudentiniu veiksmu arba pareiškimu, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalį, t. y. jog šie asmenys veikia ne savo, o būtent vykdytojo vardu tiesiogiai jam atstovaudami.
Atsakovas pabrėžia, kad Taisyklėse nėra numatyta pareiga vykdytojui ar jo įgaliotam asmeniui teikti muitinei įrodymus apie tarp vykdytojo bei jo atstovo sutartų įgaliojimų turinį, todėl vykdytojas, suteikęs savo atstovui prisijungimo prie muitinės informacinės sistemos kodus, turi suprasti, jog atstovas, teikdamas atitinkamą muitinės deklaraciją, turės tokius pat įgaliojimus kaip ir vykdytojas, tačiau atsakomybę už muitų teisės aktų pažeidimus teks prisiimti vykdytojui. Mokestinio ginčo byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas ar UAB „Romvyga“ būtų kreipęsi į muitinę su prašymais priimti atitinkamus sprendimus bei įteisinti suteiktų įgaliojimų apimtį bei apribojimus. Tai, kad atitinkamo sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas, akivaizdu ir dėl tos priežasties, kad Agentavimo sutarties turinys yra ne tik viešosios, tačiau ir privatinės teisės reglamentavimo dalykas. Pareiškėjas privalėjo Latvijos Respublikos muitinei teikti ne tik informaciją apie asmenis, įgaliotus veikti pareiškėjo vardu, tačiau pateikti ir kitus dokumentus (nagrinėjamu atveju Agentavimo sutartį), kurių pagrindu ribojamos atstovų teisės naudotis bendruoju laidavimu. Atsižvelgus į tai, jog Agentavimo sutarties pareiškėjas (jo atstovas) nei Latvijos, nei Lietuvos Respublikos muitinei neteikė, Garantijų valdymo informacinėje sistemoje nebuvo užfiksuota atitinkamų apribojimų, kurie buvo numatyti Agentavimo sutartyje, dėl ko sistema suteikė leidimą įforminti ginčo procedūrą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Taisyklės visiškai nėra minimos ir aiškinamos, nors, atsakovo nuomone, šis teisės aktas yra esminis nagrinėjant atstovavimo įteisinimo klausimą specifinėje srityje, t. y. teikiant tranzito deklaraciją supaprastinta tvarka, kai leidžiama naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiama nuo prievolės pateikti garantiją. Departamentas laikosi pozicijos, jog šis mokestinis ginčas negalėjo būti išspręstas neįvertinus Taisyklių nuostatų, todėl buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).
Departamentas, pasisakydamas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendime (60 p.) nurodomos Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 5 dalies normos, nustatančios muitinei teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, kuris pareiškia, jog veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, pateiktų įrodymus, kad jis turi įgaliojimus veikti kaip atstovas, aiškinimo, pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo privaloma vadovautis Taisyklių 22 punktu, numatančiu pareigą vykdytojui, paskyrusiam vieną arba kelis asmenis, įgaliotus jo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, arba panaikinus tokį paskyrimą, nedelsiant su garantijos įstaiga suderintu būdu pateikti jai įformintą Taisyklių 4 priede nurodytos formos pranešimą. Minėta Taisyklių norma neužkerta kelio tranzito procedūros vykdytojui teikti ir kitus dokumentus, susijusius su minėtų asmenų skyrimu atstovais, taip pat ir tokius dokumentus, kurie apibrėžtų atitinkamus atstovų įgaliojimus, tačiau nei Agentavimo sutarties, nei kitų dokumentų, kurie būtų nustatę UAB „Romvyga“ teises bei pareigas, pareiškėjas muitinei nebuvo pateikęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pagrįsti, kokiu pagrindu ir kokiu būdu muitinė privalėjo remtis dokumentu, kuris iki ginčo muitinės deklaracijos įforminimo jai nebuvo pateiktas, kaip ir nebuvo žinomas šios sutarties surašymas. Atsižvelgiant į tai, kad Agentavimo sutarties nuostatų taikymas šiame ginče yra esminis ir vienintelis pagrindas, dėl kurio nuspręsta naikinti priimtus sprendimus, darytina išvada, jos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimas negali būti laikomas motyvuotu, todėl tai atitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą.
Atsakovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kadangi Bendrijos muitinės kodeksas, kaip Europos Sąjungos teisės aktas, turi būti aiškinamas bei taikomas vienodai visose Europos Sąjungos valstybėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas būtinas ne tik šios administracinės bylos aspektu, tačiau ir tuo pagrindu, jog šiuo metu galiojančios Sąjungos muitinės kodekso normos (18–19 str.), reglamentuojančios atstovavimą, yra iš esmės identiškos Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio normoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais. Taip pat atsakovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu iš esmės išaiškinti:
– ar, taikant Bendrijos muitinio tranzito procedūrą Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji suteikia teisę atstovaujamajam bei atstovui susitarti dėl įgaliojimo apimties bei įgaliojimo apribojimų, kurie būtų privalomi ir muitinei?
– jei atsakymas į minėtą klausimą yra teigiamas, ar toks šalių susitarimas su atitinkamais atstovavimo apribojimais yra privalomas muitinei ir tada, kai jis pateikiamas muitinei po atstovavimo įvykio, t. y. po muitinės deklaracijos pateikimo?
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu („jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį“) atsakovas iš esmės grindžia nuomone, kad padaryta Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo klaida.
Šią klaidą atsakovas prašyme iš esmės sieja su aplinkybe, kad sprendžiant dėl UAB „Romvyga“ įgaliojimų nebuvo atsižvelgta į Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių 22 punktą, kuris įtvirtina:
„22. Vykdytojas, paskyręs vieną arba kelis asmenis, įgaliotus jo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, arba panaikinęs tokį paskyrimą, privalo nedelsdamas su garantijos įstaiga suderintu būdu pateikti jai įformintą Taisyklių 4 priede nurodytos formos pranešimą. Šiuo atveju:
22.1. garantijos įstaiga turi įregistruoti gautus duomenis muitinės informacinėje sistemoje;
22.2. vykdytojas turi informuoti asmenis, įgaliotus jo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie jiems skirtus prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti saugų šių kodų naudojimą.“
Savo ruožtu atsakovas teigia, kad, „kaip matyti iš šių Taisyklių turinio, jame nėra numatyta pareiga vykdytojui ar jo įgaliotam asmeniui teikti muitinei įrodymus apie tarp vykdytojo bei jo atstovo sutartų įgaliojimų turinį, taigi, vykdytojas, suteikęs savo atstovui prisijungimo prie muitinės informacinės sistemos kodus, turi suprasti, jog atstovas, teikdamas atitinkamą muitinės deklaraciją, turės tokius pat įgaliojimus kaip ir vykdytojas, tačiau atsakomybę už muitų teisės aktų pažeidimus teks prisiimti vykdytojui.“ Iš šių ir kitų prašymo argumentų matyti, jog atsakovas mano, jog vien aplinkybės, kad buvo atlikti Taisyklių 22.1 ir 22.2 nurodyti veiksmai, nagrinėjamu yra pakankami pripažinti „atitinkamų įgaliojimų“ turėjimą Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies taikymo tikslais, net jei UAB „Romvyga“ pagal Agentavimo sutarties nuostatas neturėjo įgaliojimų pateikti ginčo deklaracijos pareiškėjo vardu.
Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, jog iš Taisyklių 22 punkto aiškiai matyti, kad jis reglamentuoja tik pranešimo apie įgaliotus asmenis, jų registravimo ir prisijungimo kodų suteikimo tvarką. Be to, ir iš Taisyklių 4 priede pateiktos pranešimo formos (konkrečiai iš žodžių „prašau įregistruoti muitinės informacinėje sistemoje šiuos asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas“, „tekstas rašomas ir lentelė pildoma pranešant apie įgaliotų asmenų paskyrimą“) taip pat aiškiai matyti, kad Taisyklių 22 punkte nurodytu pranešimu tik informuojama apie jau paskirtus įgaliotus asmenis. Be bendro pobūdžio svarstymų atsakovas nenurodo jokių Sąjungos ir (ar) nacionalinės teisės nuostatų, kurios numatytų, jog Taisyklių 22 punkte nurodytų veiksmų atlikimas paneigia tokio dokumento, kaip Agentavimo sutartis, reikšmingumą sprendžiant dėl „atitinkamų įgaliojimų“ Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies taikymo tikslais.
Priešingai, atstovo paskyrimą (įgaliojimų suteikimą) reglamentuojanti Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies b punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus.“
Cituotoje nuostatoje minimas Bendrijos muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalies b punktas įtvirtino, kad „teise pateikti skundą galima pasinaudoti <...> vadovaujantis valstybėse narėse galiojančiais teisės aktais pateikiant skundą nepriklausomai institucijai, kuri gali būti teisminė institucija arba jai lygiavertė specializuota institucija.“
Šiuo klausimu Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 4 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę „<...> būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo <...> mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose“; ABTĮ 47 straipsnio 6 dalis, be kita ko, nustato „<...> atstovų įgaliojimai patvirtinami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.“ Savo ruožtu Civilinio proceso kodekso 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad „atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime“. Atitinkamai, „įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis“ (Civilinio kodekso 2.137 str. 1 d.).
Išskyrus Taisyklių 22 punktą, kuris tiesiogiai reglamentuoja ne įgaliojimų atstovauti muitinėje suteikimo (atstovo paskyrimo), o įgaliotų asmenų (atstovų) registravimo klausimus, atsakovas nenurodo jokių konkrečių Sąjungos ar (ir) kitų nacionalinės teisės aktų nuostatų, kurios leistų pagrįstai abejoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime implicitiškai pateiktu vertinimu, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 1 dalį sudaryta Agentavimo sutartis yra to paties straipsnio 4 dalyje minimus „atitinkamus įgaliojimus“ nustatantis dokumentas (įgaliojimas).
Maža to, atsakovas, kuriam tenka pareiga pateikti akivaizdžius įrodymus, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, pats prašyme atnaujinti procesą pripažįsta, kad pareiškėjas ir UAB „Romvyga“ turėjo teisę apibrėžti įgaliojimų apimtį, kartu nurodydamas, kad „<...> byloje nėra jokių įrodymų, jog Pareiškėjas ar UAB „Romvyga“ būtų kreipęsi į muitinę su prašymais priimti atitinkamus sprendimus bei įteisinti suteiktų įgaliojimų apimtį bei apribojimus“.
Tačiau ir pastaruoju aspektu atsakovas nenurodo jokių nuostatų, kurios įpareigotų ar reikalautų, jog asmuo, paskyręs savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant veiksmus ir formalumus, turėtų kreiptis į muitinę tikslu „įteisinti“ suteiktus įgaliojimus. Nesant konkrečių muitinės veiklos taisyklių, tokia pareiga (reikalavimas) negali būti kildinami ir iš atsakovo nurodytų bendro pobūdžio Bendrijos muitinės kodekso 6 straipsnio nuostatų.
Be to, atsakovas nenurodo jokių nuostatų, kurios tokiame dokumente, kaip Agentavimo sutartis, nustatytų įgaliojimų galiojimą sietų su reikalavimu apie juos pranešti muitinei iš anksto (pareiga pateikti įgaliojimą ar jo nuorašą Taisyklių 22 punkte nėra nustatyta); toks reikalavimas savaime negali būti kildinamas ir iš Europos Komisijos parengto Tranzito vadovo (TAXUD/A2/005/2015) IV dalies 2 skyriaus 3.5 punkto, kuris tik aprašo garantijos ar atleidimo nuo pareigos pateikti garantiją patikrinimo procedūrą. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime akcentuojamos Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 5 dalies („muitinė turi teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, pateiktų įrodymus, kad jis turi įgaliojimus veikti kaip atstovas“) aiškiai matyti, kad įgaliojimus atstovauti patvirtinantys įrodymai gali būti pateikti ir po to paties straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens pareiškimo (nagrinėjamu atveju – kad apie atstovavimą pareiškęs asmuo neturėjo „atitinkamų įgaliojimų“).
Galiausiai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime išdėstytas materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas niekaip nepaneigia ir neriboja tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės už skolos muitinei įvykdymą; šis sprendimas neprieštarauja ir prašyme atnaujinti procesą nurodytame Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Militzer & Münch (C-230/06; EU:C:2008:186) pateiktiems išaiškinimams dėl šio (muitinės procedūros) vykdytojo pareigų.
Šiuo klausimu iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo aiškiai matyti, kad jame buvo atliekamas vertinimas ne dėl muitinės procedūros vykdytojo teisių ar pareigų, bet dėl pareiškėjo pripažinimo šiuo vykdytoju, konkrečiai sprendžiant dėl Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies antros pastraipos („asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų“) taikymo.
Kaip, remdamasi Teisingumo Teismo išaiškinimais, nurodė teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 48 punkte, „<...> kai asmuo, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų pateikia tranzito deklaraciją kito asmens vardu, pastarasis negali būti pripažintas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytoju“. Savo ruožtu, taikant Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalį, asmuo, kuris kito asmens vardu pateikia muitinės deklaraciją neturėdamas tam atitinkamų įgaliojimų, laikytinas ne atstovu, o muitinės procedūros vykdytoju (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Trespa International, C 248/07, EU:C:2008:607. 44 p.). Tad būtent šis asmuo ir turėtų būti pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalies ketvirtą įtrauką, atsakingu už skolos muitinei įvykdymą. Iš tiesų Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa yra aiški ir atsakovas nenurodo jokių kitų teisės normų ar Sąjungos teisminių institucijų praktikos, kurie leistų objektyviai ir akivaizdžiai manyti, jog asmuo, kuris žinodamas, kad neturi „atitinkamų įgaliojimų“ veikti kito asmens vardu, pareiškia apie atstovavimą muitinėje (t. y. piktnaudžiauja teise), būtų atleistas nuo šioje kodekso nuostatoje nustatytų pareigų (jam nebūtų taikomos šioje nuostatoje numatytos pasekmės).
Primintina, kad prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
Taigi, pirmiausia aptariamo pagrindo atnaujinti procesą taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602‑71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).
Šių proceso taisyklių kontekste atsižvelgiant į prieš tai pateiktą vertinimą dėl Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, be nacionalinių taisyklių, iš esmės nenurodė jokių Sąjungos teisės aktų nuostatų ar (ir) kompetentingų teisminių institucijų jurisprudencijos pavyzdžių, leidžiančių konstatuoti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą būvimą. Be to, nagrinėjamu atveju nekyla neaiškumų dėl Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio nuostatų turinio ir jų taikymo prašyme atnaujinti procesą minimais aspektais, todėl nėra ir jokio objektyvaus pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą atsakovo nurodytais klausimais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
Savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto („sprendimas ar nutartis yra be motyvų“) atsakovas iš esmės grindžia aplinkybe, kad nesant ginčo dėl to, jog Agentavimo sutartis buvo pateikta tik pradėjus tyrimą, „<...> Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pagrįsti ir tai, kokiu pagrindu ir kokiu būdu muitinė privalėjo remtis dokumentu, kuris iki ginčo muitinės deklaracijos įforminimo muitinei pateiktas nebuvo, kaip ir nebuvo žinomas šios sutarties surašymas <...>.“
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis šiuo pagrindu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017, 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-502/2018).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra motyvuotas yra pakankamai išsamiai pagrįstas, išdėstyti motyvai yra nuoseklūs ir aiškūs, sprendime įvertinti esminiai bylos aspektai, akcentuoti proceso šalių dokumentuose. Prašyme atnaujinti procesą pateiktų argumentų kontekste papildomai paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 53, 60 ir 61 punktuose buvo pasisakyta dėl Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 5 dalies taikymo, taip pat įvertinta ir prisijungimų prie informacinės sistemos kodų suteikimo reikšmė to paties straipsnio 4 dalies antros pastraipos taikymo tikslais.
Atsižvelgiantį į tai, nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3212-442/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3212-442/2020 pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rytis Krasauskas
Ričardas Piličiauskas