Civilinė byla Nr. e2-422-1005/2021

Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00700-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6.; 3.2.6.1.; 3.2.6.5.

 (S)

PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 16 d.

Kupiškis

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas Raimundas Rakauskas,

sekretoriaujant Redai Stonikienei,

dalyvaujant ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams A. R. ir advokatui Stanislovui Butkevičiui,

atsakovui S. L. ir jo atstovui advokatui Valentinui Baltrūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovui S. L. dėl Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau - ir DGK) 2020 m. spalio 12 d. sprendimo dalies panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, prašo panaikinti Panevėžio I -mosios DGK 2020 m. spalio 12 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-111-18194/2020 dalį, kuria: 1) atsakovo S. L. atleidimas iš darbo yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2020-03-31 įsakymas „Dėl S. L. atleidimo iš darbo“; 2) laikoma, kad darbo sutartis tarp S. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) nutarta išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. L. 3 818,54 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už priverstinę pravaikštą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2020-03-31) iki sprendimo priėmimo dienos (2020-10-12) ir po 47,71 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką nuo 2020-10-13 iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau, kaip už vienus metus; 4) nutarta išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. L. 2013,36 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) kompensaciją. Taip pat, ieškovas prašo teismo išnagrinėti iš esmės šalių ginčą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2020-03-31 įsakymo pripažinimo neteisėtu bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad ieškovas neginčija DGK 2020-10-12 sprendimo dalies, kuria buvo priimtas atsakovo S. L. atsisakymas nuo reikalavimo išieškoti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Patikslintame ieškinyje aiškinama, jog DGK formaliai ir paviršutiniškai išnagrinėjo darbo bylą bei perdėtai gynė darbuotojo interesus. DGK patį atsakovo 2020-08-17 prašymą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu priėmė pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalyje  numatytą 1 mėnesio terminą. Patikslintame ieškinyje aiškinama, kad atsakovui raginimas atvykti į darbą buvo įteiktas 2020-03-31, todėl atsakovas būtent tą dieną sužinojo (turėjo sužinoti) apie tariamą jo teisių pažeidimą. Be to, atsakovas 2020-04-01 ar 2020-04-02 buvo atvykęs pas darbdavį pasiimti medicininės knygelės su tikslu įsidarbinti kitoje įmonėje, todėl atsakovas tikrai žinojo apie 2020-03-31 įformintą jo atleidimą iš darbo. Patikslintame ieškinyje pažymima, kad bylą nagrinėjant ikiteismine tvarka DGK, ieškovo atstovas įmonės direktorius nesinaudojo teisine advokato pagalba ir sunkiai orientavosi procese, tačiau DGK nariai jam nepasiūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Apibendrindamas patikslinto ieškinio argumentus ieškovas nurodo, kad DGK išnagrinėjusi šalių ginčą padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovas pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalį ir 65 straipsnio 4 dalį,  ir todėl atsakovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu bei taikė nepagrįstus atsakovo teisių gynimo būdus. Teismui tenkinus patikslintą ieškinį DGK išspręsti antraeiliai klausimai bus automatiškai atmesti, todėl ieškovas šioje dalyje papildomų argumentų nepateikia.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.  Atsiliepime nurodoma, kad DGK 2020-10-12 sprendimo ieškinyje nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo naikinti. Darbdavys turi pareigą įrodyti darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumą, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas to nepadarė. Ieškovas grubiai pažeidė atsakovo teises 2020-03-31 priimdamas įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo, nors atsakovas nėra padaręs darbo drausmės pažeidimo. Atsakovas jau buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo asmeniškai prašant, tačiau ieškovas jį 2020-03-31 atleido už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovo nuomone ieškovas galėjo tai padaryti dėl tarp jų kilusio žodinio konflikto, kai atsakovas prašė išmokėti jam priklausančius dienpinigius. Atsiliepime aiškinama, kad atsakovas 2020-03-12 grįžo iš užsienio, kur dirbo 2 mėnesius ir pagal įmonėje nusistovėjusią tvarką turėjo teisę 1 mėnesį būti neapmokomose atostogose. 2020-03-16 Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas ir ieškovas atsakovą informavo, kad įmonės veikla bus ribojama ir artimiausiu metu darbo nebus. Pasikeitus situacijai darbuotojai bus informuojami atskiru pranešimu. Atsakovas 2020-03-17 – 2020-03-20 ieškovo prašymu važiavo į reisus Lietuvos teritorijoje, o po to esant neaiškioms darbo perspektyvoms nusprendė ieškotis kito darbo. Atsakovas dėl paskelbto karantino buvo namuose ir iš ieškovo negavo jokio pranešimo, kad turi grįžti į darbą. Atsakovas 2020-03-30 įteikė prašymą dėl atleidimo iš darbo asmeniškai prašant ieškovo įmonės vadybininkui A. M., kuris jo prašymą priėmė ir jokių pretenzijų neturėjo. Niekas atsakovo neprašė rašyti pasiaiškinimų, kodėl jis nebuvo darbe nuo 2020-03-24. Atsakovui buvo grąžinta medicininė knygutė, o atsakovas grąžino garažo vartus bei direktoriui A. R. atidavė telefono SIM kortelę. Po 2 dienų atsakovui buvo išmokėta 429,20 Eur darbo užmokestis, todėl atsakovas buvo įsitikinęs, kad yra atleistas pagal DK 55 straipsnį. Atsakovui, nei raginimas atvykti į darbą, nei ieškovo direktoriaus 2020-03-31 įsakymas dėl atleidimo iš darbo nebuvo įteiktas ir apie savo atleidimo iš darbo pagrindą atsakovas sužinojo tik 2020-07-16 gavęs iš DGK dokumentus.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas A. R. patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.  Paaiškino, kad yra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Įmonė užsiima tarptautiniais pervežimais. Šiuo metu įmonėje dirba apie 15 vairuotojų. Vairuotojų reisai (komandiruotės) trunka įvairiai, gali būti ir savaitė, gali būti ir pora mėnesių. Grįžę iš komandiruočių vairuotojai ilsisi savo nuožiūra. Faktiškai yra buvę taip, kad vairuotojas ilsisi ir visą mėnesį. Įmonėje tai yra įforminama, kaip atostogos ar nemokamos atostogos. Tokio poilsio laikotarpiu vairuotojai neprivalo būti įmonės ofise. Poilsio laikotarpiu įmonės vadybininkai, o kartais ir jis pats skambina vairuotojams ir klausia „kada galėsi važiuoti“. Paaiškina, kad jei vairuotojas nenori važiuoti, tai jo dirbti nepriversi. Vairuotojas gali ir „ant trijų raidžių pasiųsti“, nes dirba, „kiek nori, ir kaip nori“. Paaiškina, kad jų įmonėje išankstinės rašytinės formos vairuotojų darbo grafikų nėra ir jokie darbo grafikai nėra viešai skelbiami.  Apie tai, kaip reikės dirbti vairuotojai yra informuojami telefonu. Reiso (komandiruotės) eigoje pagal poreikį yra koreguojama, kaip vairuotojui reikės važiuoti. Galiausiai „pagal faktą“ grafike yra suforminamas vairuotojų dirbtas laikas. 2020 metų kovo mėnesio darbo grafikas su atsakovu S. L. nebuvo suderintas. Kaip S. L. dirbs buvo derinama žodžiu. Tai darė įmonės vadybininkas G. R.. Paskutinį kartą S. L. įmonės teritorijoje matė greičiausiai 2020-03-23. Tą dieną S. L. turėjo išvažiuoti į reisą, bet neišvažiavo, nes jiedu sukonfliktavo. Po to, S. L. nuo kovo 24 iki 31 dienos įmonėje nebepasirodė. Už tai, kad S. L. neišvažiavo į reisą įmonė vos negavo baudų iš užsakovų. Parodo, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nereikalavo iš S. L. rašytinio pasiaiškinimo. Jam asmeniškai nėra žinoma, dėl kokių priežasčių S. L. neatvyko į darbą laikotarpiu nuo kovo 24 iki 31 dienos. Bandė asmeniškai susisiekti su S. L. telefonu, bet neprisiskambino. Po to, gal vadybininkas A. M. bandė susisiekti su S. L.. S. L. jų įmonėje nebuvo baustas drausmine tvarka ir drausminių nuobaudų neturėjo. Nežino, ar direktoriaus 2020-03-31 įsakymas dėl atleidimo iš darbo buvo išsiųstas S. L..

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas S.Butkevičius patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Teismo posėdžio metu atsakovas S. L. prašė ieškinį atmesti. Parodė, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi nuo 2015 metų. Važinėjo į reisus Rusijoje ir Europoje. Reisai į Europą trukdavo 1-2 mėnesius. Rašytiniai darbo grafikai jam nebuvo įteikinėjami. Darbo grafikas su juo buvo derinamas žodžiu. Tai darydavo įmonės vadybininkas, kartais direktorius. Paaiškina, kad vairuotojo kortelės atsirado gal 2015 metais. Vairuotojo kortelėje dirbtas laikas žymisi automatiškai. Savo vairuotojo kortelę pateikdavo darbdaviui kas mėnesį, o jei reise būdavo ilgiau – kortelės duomenis pateikdavo darbdaviui per tarpinį terminalą. Grįžus iš 6 savaičių trukmės reiso būdavo 3 savaitės poilsio. Jei dirbdavo 2 mėnesius, tai poilsis būdavo 1 mėnesis. Poilsio metu vairuotojai neturėjo pareigos būti įmonės ofise. Dėl poilsio po reiso su įmone būdavo derinama žodžiu. Jis į reisą išvažiavo 2020-01-18, o grįžo 2020-03-12, todėl poilsyje turėjo būti gerą mėnesį. Kadangi jo prašė direktorius, o gal vadybininkas, 2020-03-17 jis išvyko į trumpą reisą, o 2020-03-19 grįžo iš reiso. Po to, jo vėl paprašė ir jis 2020-03-19 vėl išvažiavo į trumpą reisą į Kėdainius. Iš reiso grįžo 2020-03-20 vakare ir išvažiavo į namus. Po to, jis 2020-03-23 atvažiavo į įmonės ofisą pasiimti pinigų už šiuos trumpus reisus. Jis už reisus norėjo gauti 150 Eur, bet jam siūlė tik 100 Eur. Jam toks apmokėjimas netiko ir jiedu su A. R. susiginčijo. Šio ginčo metu šalia jų buvo vadybininkas A. M.. Direktorius A. R. jam sakė, kad jis važiuotų namo, sakė, kad karantinas, kad paskambins. A. R. jam nesakė, kada paskambins. A. R. taip pat neįvardijo datos, kada jam reikia atvykti į ofisą. Tada jis susirinko daiktus ir išvažiavo namo. Parodo, kad 2020-03-30 jis atvyko į įmonės ofisą įteikti pareiškimo dėl išėjimo iš darbo savo noru. Pareiškimą išeiti iš darbo surašė pats ant languoto popieriaus lapo ir prašė jį atleisti iš darbo nuo 2020-03-30. A. R. lauke sakė, kad nori išeiti iš darbo savo noru ir jam atidavė tarnybinę telefono SIM kortelę. A. R. nieko neatsakė, bet liepė pareiškimą nunešti A. M.. Tada jis savo pareiškimą atidavė A. M.. Atidavė nepasirašytinai. Taip pat, A. M. atidavė raktus nuo garažo ir pasiėmė iš jo savo medicininę knygelę. Tą 2020-03-30, kai jis buvo įmonės ofise jo niekas neprašė rašyti pasiaiškinimų, kodėl jis neatvyko į darbą nuo 2020-03-24. Paaiškina, kad nusprendė iš darbo išeiti savo noru dėl 2020-03-23 konflikto su direktoriumi. 2020-03-30 jau turėjo būsimą darbdavį. 2020-04-01 pradėjo dirbti naujam darbe, o 2020-04-02 prieš pietus išvažiavo į reisą. Parodo, kad laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 niekas jam iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neskambino. Taip pat, tuo metu jis negavo jokių dokumentų. Raginimą atvykti į darbą ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo gavo tik iš DGK 2020 metų liepos mėnesį.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas V.Baltrūnas patikslintą ieškinį prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovui.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2003 metų. Užima vadybininko pareigas, taip pat, yra atsakingas už darbuotojų supažindinimą su dokumentais bei kontroliuoja, kad vairuotojai laiku pateiktų duomenis iš vairuotojo kortelės. Vairuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščius sudaro jis, o darbo grafikus rengia UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kada vairuotojas išvažiuos į reisą su vairuotoju šneka vadybininkas G. R., arba direktorius A. R.. 2020-03-23 ginčą tarp A. R. ir S. L. girdėjo, po to, S. L. į įmonę buvo atvykęs tik 2020-04-01. Tą 2020-04-01 S. L. prašė atiduoti jo medicininę knygutę. Jis medicininę knygutę S. L. atidavė. Su S. L. nieko nekalbėjo, nesidomėjo, kas kaip.  Paaiškina, kad raginimą S. L. parengė jis pats. Raginimą S. L. siuntė, nes jis 2020-03-23 išvyko iš darbo, o 2020-03-24 darbe nepasirodė. Žino, kad G. R. raginimą nunešė į paštą 2020-03-24. Asmeniškai laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 S. L. neskambino. 2020-03-31 informavo įmonės direktorių, kad pašto siunta S. L. įteikta. Taip pat, informavo buhalteriją, kad reikia S. L. atleisti iš darbo. Buhalterija parengė įsakymą dėl S. L. atleidimo iš darbo. Įsakymo teksto su buhalterija nederino. Iki darbo dienos pabaigos įsakymas dėl S. L. atleidimo iš darbo buvo pasirašytas. Jis asmeniškai S. L. įsakymo dėl atleidimo iš darbo neįteikė. Nemano, kad kuris nors kitas įmonės darbuotojas galėjo įteikti S. L. įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Mano, jog S. L. iš savo banko sąskaitos išrašo turėjo žinoti, jog yra atleistas iš darbo, be to, 2020-03-31 S. L. buvo gavęs raginimą. Negali atsakyti teismui, kodėl 2020-04-01, kai į įmonę buvo atvykęs S. L., jis S. L. neįteikė 2020-03-31 įsakymo dėl atleidimo iš darbo. 2020-03-30 S. L. tikrai nebuvo atvykęs į įmonę ir jam neįteikė pareiškimo dėl išėjimo iš darbo savo noru.

Teismo posėdžio metu liudytojas G. R. parodė, kad dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ gal 10 metų, organizuoja reisus, vairuotojų išvykimą į reisus. 2020-03-23 S. L. neišvyko į reisą Lietuva-Latvija. Į tą reisą operatyviai išsiuntė kitą įmonės vairuotoją ir tokiu būdu įsipareigojimą pagal 2020-03-23 sutartį įvykdė tinkamai. Kai S. L. 2020-03-23 neišvyko į reisą jis asmeniškai su S. L. nebandė susisiekti. Po 2020-03-23, jis S. L. įmonės teritorijoje matė praėjus gal savaitei, bet su S. L. nekalbėjo. Paaiškina, kad praktikoje jų įmonės vairuotojai komandiruotėje būna ir du mėnesius. Po to, vairuotojai ilsisi. Poilsio laikas būna individualus, tai priklauso nuo vairuotojo. Poilsio metu vairuotojai neprivalo būti įmonės ofise.

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo S. L. atleidimo iš darbo teisėtumo. DK 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-107/2013, Nr. e3K-3-461-695/2018 ir kt.).

Pagal DK 58 straipsnio 5 dalį sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas S. L. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį nuo 2015-07-16 vairuotojo ekspeditoriaus pareigose. Ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius 2020-03-31 priėmė įsakymą „Dėl S. L. atleidimo iš darbo“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi S. L. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31, tuo šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę. Atsakovas S. L. kreipėsi į DGK prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu. DGK 2020-10-12 sprendimu atsakovo S. L. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir: 1) panaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2020-03-31 įsakymą „Dėl S. L. atleidimo iš darbo“; 2) laikė, kad darbo sutartis tarp S. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) nutarė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. L. 3 818,54 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už priverstinę pravaikštą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2020-03-31) iki sprendimo priėmimo dienos (2020-10-12) ir po 47,71 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką nuo 2020-10-13 iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau, kaip už vienus metus; 4) nutarė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. L. 2013,36 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) kompensaciją; 5) priėmė S. L. atsisakymą nuo reikalavimo išieškoti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir šio reikalavimo nagrinėjimą nutraukė. Ieškovas nesutikdamas su nurodytu DGK sprendimu, kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Pažymėtina, kad ieškovas neginčija DGK 2020-10-12 sprendimo dalies, kuria buvo priimtas atsakovo S. L. atsisakymas nuo reikalavimo išieškoti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl ši DGK sprendimo dalis yra įsiteisėjusi (DK 229 straipsnio 2 dalis).  

Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose ieškovas tvirtina, kad atsakovo atleidimo iš darbo priežastis – atsakovo neatvykimas į darbą nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31. Darbo sutartimi šalys susitarė dėl suminės darbo laiko apskaitos ir slenkančio grafiko (S. L. darbo sutarties 5 p.), tačiau byloje nenustatyta, kad darbo organizavimo sąlygos būtų išsamiai reglamentuotos kituose lokaliniuose teisės aktuose. Dėl to sprendžiant dėl atsakovo pareigos atvykti į darbą laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 teismas remiasi faktiškai tarp šalių susiklosčiusia darbo organizavimo praktika. Nagrinėjant bylą teisme ieškovo atstovas A. R. parodė, kad jų įmonėje išankstinės rašytinės formos vairuotojų darbo grafikų nėra ir jokie darbo grafikai nėra viešai skelbiami. Apie tai, kaip reikės dirbti vairuotojai yra informuojami telefonu. Komandiruotės (reiso) eigoje pagal poreikį yra koreguojama, kaip vairuotojui reikės važiuoti. Galiausiai „pagal faktą“ grafike yra suforminamas vairuotojų dirbtas laikas. 2020 metų kovo mėnesio darbo grafikas su atsakovu S. L. nebuvo suderintas. Kaip S. L. dirbs buvo derinama žodžiu. Vairuotojų komandiruotės (reisai) trunka įvairiai, gali būti ir savaitė, gali būti ir pora mėnesių. Grįžę iš komandiruočių vairuotojai ilsisi savo nuožiūra. Faktiškai yra buvę taip, kad vairuotojas ilsisi ir visą mėnesį. Tokio poilsio laikotarpiu vairuotojai neprivalo būti įmonės ofise. Poilsio laikotarpiu įmonės vadybininkai, o kartais ir jis pats skambina vairuotojams ir klausia „kada galėsi važiuoti“. Atsakovas S. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad grįžus iš 6 savaičių trukmės reiso būdavo 3 savaitės poilsio. Jei reise dirbdavo 2 mėnesius, tai poilsis būdavo 1 mėnesis. Poilsio metu vairuotojai neturėjo pareigos būti įmonės ofise. Dėl poilsio po reiso su įmone būdavo derinama žodžiu. Tokią pačią darbo organizavimo praktiką įmonėje savo parodymuose iš esmės nurodė ir liudytojais apklausti A. M. ir G. R.. Taigi, iš pačių šalių bei liudytojų teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, taip pat, iš procesinių bylos dokumentų yra nustatyta, kad pagal susiformavusią darbo organizavimo tvarką įmonės vairuotojai dirba komandiruotėje (reise), o paskui kurį laiką ilsisi namuose. Poilsio laikas priklauso nuo komandiruotėje (reise) išdirbto laiko bei šalių susitarimo. Visi darbai ir užduotys su vairuotojais įmonėje yra derinami telefonu. Vairuotojai, nesant darbdavio iškvietimo, neprivalo būti įmonės ofise, o į darbą vyksta tik pagal darbdavio iškvietimą.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas S. L. 2020-03-12 grįžo iš beveik poros mėnesių trukmės komandiruotės (reiso). Po to, S. L. darbdavio prašymu nuo 2020-03-17 iki 2020-03-20 vyko į du trumpus reisus. Kaip teismo posėdžio metu išsireiškė atsakovas „jo paprašė padėti“. Tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad S. L. tikrai buvo atvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ būstinę būtent 2020-03-23, sukonfliktavo su direktoriumi A. R. ir tą dieną išvažiavo namo, t. y., nedirbo. Toks S. L. elgesys kitais atvejais galimai turėtų darbo pareigų pažeidimo požymių, tačiau šiuo konkrečiu atveju, esant teismo sprendime jau aptartai darbo organizavimo tvarkai įmonėje, teismas nemato pagrindo tokio S. L. elgesio laikyti darbo pareigų pažeidimu. Kad ieškovas atsakovo S. L. 2020-03-23 elgesio taip pat nevertino, kaip darbo pareigų pažeidimo patvirtina tai, kad už S. L. 2020-03-23 elgesį (neišvykimą į reisą) ieškovas jam neskyrė jokių drausminių nuobaudų, ir net nepradėjo jokios drausminės procedūros (pavyzdžiui, neprašė raštu pasiaiškinti dėl įvykio ir pan.). Pagal susiformavusią darbo organizavimo tvarką įmonėje atsakovas buvo grįžęs po beveik 2 mėnesius trukusios komandiruotės užsienyje, todėl turėjo teisę į poilsį, kurio metu neprivalėjo būti įmonės ofise. Atsiradus poreikiui dirbti darbdavys atsakovui turėjo skambinti. Nagrinėjamu atveju susiformavusios darbo organizavimo tvarkos įmonėje nesilaikė pats ieškovas, ką patvirtina toliau sprendime dėstomos aplinkybės. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2020-03-24 surašė raginimą, kuriame nurodyta, kad S. L. 2020-03-24 turėjo būti darbe ir dirbti jam duodamus darbus, tačiau to nepadarė. S. L. buvo raginamas kuo skubiau atvykti į darbą iki 2020-03-31, ir nurodoma, kad priešingu atveju jis bus atleistas iš darbo už pravaikštas. Iš „Lietuvos pašto“ 2020-10-29 rašto matyti, kad S. L. skirtas raginimas (pašto siunta) 2020-03-28 buvo priimta iš siuntėjo, o 2020-03-31 pristatyta į gavėjo gaunamųjų laiškų dėžutę. Šiame pašto rašte nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2020-03-16 iki 2020-05-18 keitėsi siuntų pristatymo tvarka ir registruotosios korespondencijos siuntos buvo pristatomos į gaunamųjų laiškų dėžutę nereikalaujant gavėjo parašo. Atsakovas S. L. aiškina, kad 2020-03-23 A. R. neįvardijo datos, kada jam reikia atvykti į ofisą ir sakė, kad paskambins. Be to, S. L. teigia, kad 2020-03-24 raginimo atvykti į darbą 2020-03-31 išvis negavo. A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 bandė asmeniškai susisiekti su S. L. telefonu, bet neprisiskambino. Liudytojais apklausti ieškovo darbuotojai A. M. ir G. R. nurodė, kad su S. L. po 2020-03-23 nebandė susisiekti ir po to S. L. tik matė. A. M. aiškina, kad matė S. L. įmonėje 2020-04-01, kai atidavė jam medicininę knygutę. G. R. nurodo matęs S. L. įmonės teritorijoje praėjus gal savaitei po 2020-03-23. Pats S. L. teigia, kad į įmonės ofisą atvyko 2020-03-30 ir padavė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Iš liudytojo A. M. teisme duotų parodymų matyti, kad paskutinę raginime nurodytą dieną per pašto siuntų sekimą pamačius, kad atsakovui siunta yra įteikta buvo nedelsiant priimtas įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo direktorius įsakyme nurodant, kad S. L. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31, tuo šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad nei ieškovo atstovas direktorius A. R., nei kiti įmonės atsakingi darbuotojai negalėjo nurodyti dėl kokių priežasčių S. L. neatvyko į darbą nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31.

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog ieškovas atleido atsakovą iš darbo už šiukštų darbo pareigų pažeidimą nesilaikydamas DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Pagal kasacinio teismo praktiką tokiu atveju teismas turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui (pvz:, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020). Posėdžio metu teismas siūlė ieškovui teikti įrodymus: 1) kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 31 d. bandė susiekti su atsakovu S. L.; 2) kad dėl atsakovo S. L. padaryto darbo pareigų pažeidimo ieškovui kilo konkrečių neigiamų padarinių; 3) įrodymus, kurie patvirtintų kokias konkrečias darbo funkcijas būtų pavesta atlikti S. L., jei jis būtų atvykęs į darbą 2020 m. kovo 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31 dienomis. Ieškovas pagal minėtus teismo siūlymus įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, pateikė teismui dvi 2020-03-23 krovinio pervežimo sutartis Nr. 20-5664. Ieškovas aiškino, kad tai yra sutartys dėl reiso į kurį 2020-03-23 neišvyko S. L.. Tokiu būdu ieškovas bandė įrodinėti įmonės patirtus nuostolius dėl S. L. neatvykimo į darbą. Teismo posėdžio metu liudytoju apklausus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininką G. R. paaiškėjo, kad G. R. į tą reisą operatyviai išsiuntė kitą savo įmonės vairuotoją ir tokiu būdu įsipareigojimą pagal 2020-03-23 sutartį įvykdė tinkamai. Iš teismui pateiktų 2020-03-23 krovinio pervežimo sutarčių matyti, kad jos turėjo būti įvykdytos tą pačią dieną (t. y., krovinys paimtas iš pakrovimo vietos ir nugabentas į iškrovimo vietą). Imant domėn, kad S. L. iš darbo yra atleistas už tai, kad neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31, ieškovo šiais dokumentais bandomi įrodyti nuostoliai išvis nėra susiję su ginčo esme. Kitų įrodymų pagal teismo siūlymus įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes ieškovas nepateikė. Taigi, ieškovas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog atsakovo neatvykimas į darbą laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 sukėlė ieškovui konkrečias neigiamas pasekmes.

Kaip jau buvo minėta, ieškovas atsakovo neatvykimą į darbą laikotarpiu nuo 2020-03-24 iki 2020-03-31 įvertino, kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors pagal susiformavusią darbo organizavimo tvarką įmonėje atsakovas, net neprivalėjo būti įmonės ofise. Ieškovo teiginiai, kad nuo pat pradžių atsakovas žinojo (turėjo žinoti), jog yra atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą yra atmestini, kadangi išnagrinėjus bylą paaiškėjo, kad atsakovui, net nebuvo pasirašytinai įteiktas ieškovo direktoriaus 2020-03-31 įsakymas dėl atleidimo iš darbo, kaip tą numato DK 65 straipsnio 5 dalis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo taisyklių 73 punktas, nors ieškovo teigimu S. L. po šios datos buvo atvykęs į įmonę. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo elgesys siunčiant raginimą atsakovui buvo itin formalus. Atsakovo atleidimas iš darbo paskutine raginime nurodytą dieną vos gavus duomenų apie pašto siuntos įteikimą rodo, kad ieškovui net nerūpėjo ar atsakovas išvis turės galimybių fiziškai įvykdyti raginimą, t. y., nedelsiant atvykti į darbovietę. Iš to seka pagrįsta išvada, kad ieškovas po 2020-03-23 konflikto su atsakovu išvis nebuvo suinteresuotas toliau tęsti darbo santykių su atsakovu ir 2020-03-24 surašęs raginimą inicijavo atsakovo atleidimą.

Pagal kasacinio teismo praktiką darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (pvz:, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018 ir kt.). Kaip jau buvo minėta, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs visumą DK 58 straipsnio 5 dalyje numatytų kriterijų, kas nagrinėjamu atveju išvis nebuvo padaryta.

Esant aptartų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad atsakovas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo atleistas teisėtai (DK 214 straipsnio 3 dalis). Taigi, yra pagrindas teismui pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo ieškovo įmonėje neteisėtu dėl ieškovo padarytų reikšmingų ir esminių procedūrinių pažeidimų. DK 218 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat, darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 218 straipsnio 6 dalis numato, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Taigi, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

Teismas įvertinęs tai, kad atsakovas neprašė grąžinti jį į darbą, atsižvelgęs į atleidimo iš darbo aplinkybes, į tai, kad tarp šalių yra kiti ginčai, kurie sprendžiami teismo tvarka, darbdavio išreikštą poziciją, laiko, kad grąžinti darbuotoją į darbą yra netikslinga ir į darbą atsakovo negrąžina. Teismas, pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, taiko DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos priteisimo bei laiko, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis pagal darbo sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą, kuriuo teismas remiasi skaičiuodamas šias sumas, buvo 1002 Eur, o vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 47,71 Eur (DK 231 straipsnio 5 dalis). Teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsakovui iš ieškovo priteisia 12 024 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už 12 mėnesių, kadangi šis įstatyme numatytas terminas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos jau yra suėjęs dėl objektyvių priežasčių. Kadangi atsakovas laikotarpiu nuo 2020-04-02 iki 2020-06-11 dirbo ir gavo 2622,31 Eur draudžiamųjų pajamų, šios pajamos yra išskaičiuojamos iš 12024 Eur sumos. Daugiau aplinkybių, kurios leistų dar labiau sumažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė.

Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atsižvelgia į atsakovo darbo trukmę ieškovo įmonėje, atsakovo kvalifikaciją, užimtų pareigų pobūdį bei įvertina aukščiau teismo sprendime konstatuotus atsakovo atžvilgiu padarytus pažeidimus. Atsakovas dirbo ieškovo įmonėje nuo 2015-07-16, todėl jam teismas priteisia 2 vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, t. y., 2 004 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius).

 Atmetus ieškinį ieškovo patirtos ir dokumentais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Atsakovas naudojosi advokato teisine pagalba, kurios išlaidos yra 500 Eur. Atmetus ieškinį iš ieškovo atsakovui yra priteistinos jo turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos, o į valstybės biudžetą priteistina 11,27 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (Lietuvos Respublikos CPK 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės DGK priimtas sprendimas, išskyrus jo dalį, kuria buvo priimtas S. L. atsisakymas nuo reikalavimo išieškoti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir šio reikalavimo nagrinėjimas nutrauktas, pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 2 punktu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 1 002 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius), nukreipti vykdyti skubiai.

Teismas, remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atmesti.

Pripažinti atsakovo S. L. atleidimą iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. kovo 31 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad 2015 m. liepos 15 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 320 yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui S. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 9401,69 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 2004 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius) kompensaciją bei 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimo dalį dėl atsakovo S. L., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), priteistos 1002 Eur (neatskaičius tenkančius mokėti mokesčius) sumos vykdyti skubiai.

Priteisti iš ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 11,27 Eur pašto išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: bankas „Swedbank“ AB, a. s. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas „DNB“ AB, a. s Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, bankas „SEB“ AB, a. s. Nr. LT05 7044 0600 0788 7175) (įmokos kodas – 5660).

Teismo sprendimui įsiteisėjus Panevėžio I -mosios DGK 2020 m. spalio 12 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-111-18194/2020, išskyrus jo dalį, kuria buvo priimtas S. L. atsisakymas nuo reikalavimo išieškoti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir šio reikalavimo nagrinėjimas nutrauktas, laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose.

Teisėjas                                                                     Raimundas Rakauskas