Administracinė byla Nr. eA-250-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03964-2020-9
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko, Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui CEDROB S. A. dėl nutarimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Foods“ kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VMVT) 2020 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. MĮPN-73 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 300 Eur bauda už Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl pareiškėjo pateiktoje rinkai šaldytoje paukštienoje nustatytų patogeninių mikroorganizmų – Salmonella Enteritidis.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nepagrįstai konstatavo Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Pažymėjo, kad Tarnyba, Nutarime įrodinėdama pareiškėjo kaltę, turėjo pagrįsti, kaip pasireiškė pareiškėjo kaltė dėl taikomos administracinės atsakomybės. Pareiškėjas UAB „Baltic Foods“ jokios produkcijos negamina, ją įsigijo iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) rinkos, į kurią produkciją pateikė sertifikuota ES įmonė CEDROB S. A. Pareiškėjas, nusipirkęs produkciją iš CEDROB S. A., jos niekam nepardavė, visa įsigyta produkcijos partija buvo sandėliuojama ir visa buvo sunaikinta vykdant Tarnybos 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 69SV-643 ,,Dėl produkto tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“, kurio pagrįstumo ir teisėtumo pareiškėjas nekvestionavo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei jokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nei kaltės.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba pareiškėjo sandėlyje buvusios produkcijos netyrė, o rėmėsi pranešimu apie toje pačioje gamintojo produkcijos partijoje nustatytą Salmonella Enteritidis. Taigi, pareiškėjo nuomone, atsakovas net nenustatė (neįrodė) aplinkybės, kad pareiškėjo produkcija buvo netinkama, t. y. paties pažeidimo fakto.
4. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jame Tarnyba tik išvardijo bendro pobūdžio normas, tačiau neįvardijo, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo neteisėti veiksmai ir kaltė. Pareiškėjas padarė prielaidą, jog Tarnyba, bausdama pareiškėją už Lenkijos Respublikos gamintojo veiksmus, siekia, kad pareiškėjas įsigytų produkciją, pavyzdžiui, iš Lietuvos Respublikos gamintojų, o tokia atsakovo veikla reiškia lygiaverčio poveikio priemonių taikymą ir yra šiurkštus Europos Sąjungos teisės pažeidimas.
5. Pareiškėjas, be kita ko, prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikiant šiuos klausimus: 1) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas Nr. 178/2002) ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos?; 2) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto patiekimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugaus produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė?
6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė jame nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
8. Tarnyba atsiliepime pažymėjo, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas įvertinus tą faktą, kad pareiškėjo teikiamoje rinkai šviežioje šaldytoje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai ? Salmonella Enteritidis ir tuo pažeisti Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2073/2005, dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (toliau – ir Reglamentas Nr. 2073/2005) 3 straipsnio 1 dalies, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimai. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, ištyrusi bylos aplinkybes, VMVT Vilniaus departamento pateiktą medžiagą ir kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad UAB „Baltic Foods“ pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir už šio įstatymo pažeidimą, nustačiusi pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad UAB „Baltic Foods“ Maisto įstatymą pažeidė pakartotinai, nutarė Nutarimu UAB „Baltic Foods“ skirti 300 eurų baudą.
9. Tarnyba, atlikdama tyrimą, rėmėsi oficialiu Europos Komisijos skubiu pranešimu, kuris buvo gautas per Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistemą (RASFF), kuriame nurodoma, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus (Tyrimų protokolas Nr. 7994/1-5/19/MŽ) šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S. A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika, aptikta Salmonella Enteritidis. Atsižvelgus į patikrinimo metu nustatytus faktus ir kitą turimą informaciją, Tarnybos Vilniaus departamentas, pirminiam nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikos rinkai platintojui, t. y. UAB „Baltic Foods“, surašė 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 69SV-643 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ (toliau – ir 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas), kuriuo uždraudė tiekti rinkai nesaugią šaldytą viščiukų kulšelių mėsą be odos ir be kaulo, 60 kg, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S.A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika (toliau – ir Produktas).
10. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Reglamentas Nr. 2073/2005, nustatydamas tam tikrų mikroorganizmų mikrobiologinius kriterijus ir įgyvendinimo taisykles, kurių turi laikytis maisto verslo operatoriai, aiškiai nurodo, kad šviežioje paukštienoje Salmonella Enteritidis ir Salmonella Typhymurium negali būti aptikta (Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo I skyriaus 1.28 papunktis). Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnyje, kuriame aptariami bendrieji reikalavimai maisto verslo operatoriams, aiškiai nustatyta, kad maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Todėl maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus. Tarnyba, vadovaudamasi 2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/625 dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri vykdoma siekiant užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos ir augalų apsaugos produktų taisyklių taikymą, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 999/2001, (EB) Nr. 396/2005, (EB) Nr. 1069/2009, (EB) Nr. 1107/2009, (ES) Nr. 1151/2012, (ES) Nr. 652/2014, (ES) 2016/429 ir (ES) 2016/2031, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 ir (EB) Nr. 1099/2009 bei Tarybos direktyvos 98/58/EB, 1999/74/EB, 2007/43/EB, 2008/119/EB ir 2008/120/EB, ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 854/2004 ir (EB) Nr. 882/2004, Tarybos direktyvos 89/608/EEB, 89/662/EEB, 90/425/EEB, 91/496/EEB, 96/23/EB, 96/93/EB ir 97/78/EB bei Tarybos sprendimas 92/438/EEB (Oficialios kontrolės reglamentas) nuostatomis, atlieka oficialią kontrolę, siekdama įvertinti atitikimą maistą ir pašarus reglamentuojantiems teisės aktams. Pagal minėtą reglamentą atliekama oficiali kontrolė nepažeidžia pašarų ir maisto verslo operatorių pirminės teisinės pareigos užtikrinti pašarų ir maisto saugą, kaip apibrėžta Reglamente Nr. 178/2002. Tarnyba turi užtikrinti, kad maisto sritį reglamentuojančiais teisės aktais nustatyti aukšti apsaugos standartai būtų nuolatos palaikomi ir saugomi imantis atitinkamų vykdymo užtikrinimo veiksmų ir kad tokių teisės aktų laikymasis būtų tikrinamas visoje maisto produktų grandinėje vykdant oficialią kontrolę. Tarnyba, vykdydama jai pavestą oficialią kontrolę ir priimdama skundžiamą Nutarimą, tinkamai taikė ES ir nacionalinius teisės aktus, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
11. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo CEDROB S. A. atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
14.1. VMVT Vilniaus departamentas, reaguodamas į 2019 m. gruodžio 5 d. Europos Komisijos Skubų pranešimą Nr. 2019.42752019-12-06, ir jo pagrindu surašytą 2019 m. gruodžio 6 d. VMVT Skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto ir pašarų Nr. 20191206-000 pranešančioji teritorinė VMVT – VMVT, reaguojanti teritorinė VMVT – VMVT Vilniaus departamentas, kuriame nurodoma, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus ir jų pagrindu surašytą Tyrimų protokolą šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S. A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika, aptikta Salmonella Enteritidis, 2019 m. gruodžio 9 d. atliko pirminio nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikoje platintojo UAB „Baltic Foods“ neplaninį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas), kurio metu buvo surašytas Didmeninės prekybos subjekto / sandėlio patikrinimo aktas Nr. 69GMTS-360 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimas atliekamas neplanine tvarka, pagal skubų pranešimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Baltic Foods“ šviežią paukštieną, šaldytą, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S. A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika, įsigijo iš CEDROB S.A., Lenkijos Respublika, 2019 m. lapkričio 27 d. Krovinio važtaraštis Nr. 37041, 2019 m. lapkričio 27 d. Krovinio formavimo dokumentas WZ143574. Produktas laikomas UAB „Žuvies šaldytuvai“ 32 kameroje. Pagal patikrinimo metu pateiktus gavimo dokumentus nustatyta, kad šviežios paukštienos, šaldytos, partija Nr. 325/2/362/19, viso gauta 60 kg, ji buvo gauta su kitomis partijomis, supakuota į vieną paletę, viso gauta – 12 165 kg, 18 palečių. Paukštiena supakuota į paletes blokais po 15 kg, sušaldyti blokai supakuoti į polietileninius maišus, kiekvienas blokas paženklintas etikete. Visa pirmiau nurodyta šviežia paukštiena, šaldyta, partija Nr. 325/2/362/19, laikoma šaldymo patalpoje Nr. 32, rinkoje neišplatinta. Patikrinimo akte pateikta išvada: nustatyta neatitiktis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 2 dalies b punktui, Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui.
14.2. Atsižvelgęs į Patikrinimo akte nustatytus faktus, VMVT Vilniaus departamentas, pirminiam nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikos rinkai platintojui, t. y. UAB „Baltic Foods“, surašė 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 69SV-643 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“, kuriuo uždraudė tiekti rinkai nesaugią šaldytą viščiukų kulšelių mėsą be odos ir be kaulo, 60 kg, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S.A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika, kadangi Produktas neatitinka Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimu įpareigojo UAB „Baltic Foods“ pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir jį sunaikinti. Minėtas sprendimas yra įsigaliojęs, teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. VMVT Vilniaus departamentas tyrimą užbaigė Protokolo surašymu, kuriame konstatavo, kad UAB „Baltic Foods“ pateikė rinkai nesaugų Produktą. Protokole nurodyta, kad UAB „Baltic Foods“ pažeidė Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a ir b punktus, Maisto įstatymo 4 straipsnio dalį ir 2 dalies 1 punktą.
14.3. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, vadovaudamasi Maisto įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648 „Dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, 2020 m. lapkričio 13 d. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos posėdyje išnagrinėjo bylą dėl UAB „Baltic Foods“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo pagal Protokolą ir tyrimo medžiagą. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, ištyrusi bylos aplinkybes, VMVT Vilniaus departamento pateiktą medžiagą ir kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad UAB „Baltic Foods“ pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, ir už šio įstatymo pažeidimą, nustačiusi pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Maisto įstatymo 123 straipsnio 4 dalyje (per vienerius metus nuo įsiteisėjusio nutarimo pakartotinai padarė Maisto įstatymo 122 straipsnyje nurodytus pažeidimus), UAB „Baltic Foods“ Nutarimu skyrė 300 Eur baudą.
15. Teismas vertino, jog kadangi VMVT Vilniaus departamentas gavo Europos Komisijos Skubų pranešimą Nr. 2019.4275, prie kurio buvo pridėtas Tyrimų protokolas Nr. 7994/1-5/19/MŽ, iš kurio aiškiai matyti, kad šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. 325/2/362/19, gamintojas CEDROB S. A., Ujadzowek 2A, Ciechanow, Lenkijos Respublika, aptikta Salmonella Enteritidis, todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai visą šios produkcijos partiją laikė nesaugia. Pareiškėjas Tarnybai vykusio patikrinimo metu jokių įrodymų dėl galimo šios produkcijos partijos saugumo nepateikė, todėl Tarnybai nekilus abejonių dėl Produkto nesaugumo, nekilo ir pareiga atlikti papildomą produkcijos partijos įvertinimą. Atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnyba jokių papildomų laboratorinių tyrimų dėl šios produkcijos partijos neatliko pagrįstai.
16. Teismas nustatė, kad VMVT Vilniaus departamentas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kurį priėmė remdamasis paminėtu teisiniu reglamentavimu, uždraudė tiekti rinkai nesaugų Produktą, kadangi Produktas neatitiko Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Taip pat Tarnyba minėtu sprendimu įpareigojo UAB „Baltic Foods“ pašalinti nesaugų Produktą iš rinkos ir jį sunaikinti. Sprendimas yra įsiteisėjęs, teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjo apskųstas nebuvo, todėl teismas vertino, kad ši aplinkybė patvirtina, jog pats pareiškėjas sutiko su minėtame sprendime padaryta išvada, kad Produktas yra nesaugus.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytą faktą, kad UAB „Baltic Foods“ yra suteikta teisė vykdyti gyvūninių maisto produktų šaltąjį sandėliavimą, perpakavimą ir didmeninę prekybą, t. y. pareiškėjas yra maisto verslo operatorius, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, be to, jis tiekia į rinką Produktą, nusprendė, kad jis yra ir atsakingas už jo tiekiamo rinkai Produkto saugą, nors jis to Produkto ir nepagamino. Ginčui aktualus teisinis reglamentavimas patvirtina ir tai, kad pareiškėjas privalo pašalinti iš rinkos maisto produktą, kuris neatitinka maisto saugos reikalavimų.
18. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Nutarimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, pažymėjo, jog Nutarimą priėmė įstatymų įgaliota kompetentinga institucija, Nutarimas priimtas nustačius faktinę ginčo aplinkybę, t. y. kad produkcijoje rasta Salmonella Enteritidis bakterija, Nutarime aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo teisinis reglamentavimas, Nutarimas pagrįstas tyrimo metu surinkta informacija bei dokumentais, todėl vertino, kad Nutarimas priimtas ištyrus visas bylos faktines aplinkybes, tinkamai ir teisingai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo šį Nutarimą panaikinti. Teismas taip pat nurodė, kad Nutarimas priimtas laikantis Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalies, 123 straipsnio 2 dalies ir 125 straipsnio 1 dalies nuostatų, o pareiškėjui paskirta padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumą atitinkanti piniginė bauda.
19. Dėl prašymo kreiptis į ESTT nurodė, kad pagal ESTT ir LVAT praktiką, nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio sprendimo. ESTT yra nurodęs, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis nėra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į ESTT priemonė, ir dėl to vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas SESV 267 straipsnio prasme (ESTT 2006 m. sausio 10 d. sprendimas byloje International Air Transport Association ir kt., C-344/04, p. 28). Nors SESV 267 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nacionalinių teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, pareiga kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo yra imperatyvaus pobūdžio, ši pareiga turi išimčių. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas Teismo sprendimas panašioje ar tokioje pačioje byloje (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Da Costa Schaake NV prieš Administratie der Belastigen, C-28–30/62) (Acte éclairé doktrina); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-283/81) (Acte clair doktrina); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatybes ir vertinti tiek prejudicinio sprendimo poreikį sprendimo priėmimui, tiek ir pateikiamų klausimų reikšmingumą tenka nacionalinio teismo, kuriam tenka atsakomybė už byloje priimamą sprendimą, kompetencijai (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Union royale belge des societes de football ass. prieš Bosman, C-415/93). Taigi sprendimą dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019). Teismas, nustatęs, kad jau yra priimtas Teisingumo Teismo sprendimas panašioje byloje (2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck, C-443/13), konstatavo, kad yra atsakyta į pareiškėjos prašymo klausimą Nr. 2, o klausimas Nr. 1 nėra aktualus nagrinėjamam ginčui ir neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.
III.
20. Pareiškėjas UAB „Baltic Foods” apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutyli aplinkybę, kad esminė administracinės atsakomybės taikymo aplinkybė – neteisėtas veiksmas (nesaugaus maisto produkto tiekimo faktas), šioje byloje atsakovo įrodinėjama ne faktiniais duomenimis, bet taikant Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nesaugaus maisto prezumpciją (prielaidą). Kaip ir bet kuri prielaida, ši reglamente nustatyta prezumpcija gali būti paneigta, atlikus tyrimą. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje numatytos galimybės paneigti prezumpciją ar dėl galimybės taikyti šią prezumpcija administracinės atsakomybės teisiniuose santykiuose nepasisakė. Kadangi atsakovas netyrė pareiškėjo sandėlyje buvusios produkcijos ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sandėlyje buvusi produkcijos partija buvo užkrėsta Salmonella Enteritidis, tai reiškia, kad objektyvioji administracinio nusižengimo pusė nėra nustatyta.
22. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas, įsigijęs produktą iš sertifikuoto ES gamintojo, būtų pažeidęs kokius nors produkto transportavimo ir sandėliavimo reikalavimus, kad jis savo veiksmais ar neveikimu būtų užkrėtęs tą produktą ar kitaip padaręs jį nesaugiu. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas to produkto niekam nepardavė ir, atitinkamai, niekas dėl pareiškėjo įsigyto produkto nesirgo ir nepatyrė kitokios neturtinės ar turtinės žalos. Gavęs atsakovo nurodymą pareiškėjas savo lėšomis sunaikino visą sandėlyje buvusią produkciją. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad jokių padarinių dėl pareiškėjo veiklos neatsirado, tačiau akivaizdu, kad šioje byloje pareiškėjas yra baudžiamas už jam įprastos ir įstatymų leidžiamos ūkinės veiklos vykdymą, ir teismas tai privalėjo įvertinti.
23. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Pagal Konstituciją ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją teismas turi būti nešališkas vertintojas šalių byloje išsakytų argumentų. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas argumentavimas neturi nieko bendro su pareiškėjo argumentais ir šios bylos esme.
24. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
25. Tarnyba nurodo, kad teismas atsižvelgė į teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog VMVT jokių papildomų laboratorinių tyrimų dėl šios produkcijos partijos neturėjo atlikti ir jų neatliko pagrįstai. Taip pat teismas teisingai patvirtino, kad, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjas yra maisto verslo operatorius. Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad sąvoka „maisto tvarkymo subjektas“ atitinka sąvoką „maisto verslo operatorius“ ir vartojama ta pačia reikšme, kaip ši apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Pareiškėjui yra suteikta teisė vykdyti gyvūninių maisto produktų šaltąjį sandėliavimą, perpakavimą ir didmeninę prekybą, be to, jis tiekė į rinką Produktą, todėl yra ir atsakingas už jos tiekiamą rinkai Produkto saugą, nors jis to Produkto ir nepagamino.
26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde klaidingai supranta jam taikytos administracinės atsakomybės teisinius pagrindus. Pareiškėjas klaidingai mano, kad jam buvo taikyta administracinė atsakomybė. Administracinė atsakomybė yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, taikoma administracinio proceso teisės normų nustatyta tvarka administracinius teisės pažeidimus padariusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, skiriant jiems įstatymų numatytas administracines nuobaudas, kuriomis siekiama užtikrinti teisinę tvarką įgyvendinant valstybinį valdymą. Administracinė atsakomybė atsiranda padarius administracinį nusižengimą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas administracinis sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirta 300 Eur bauda už Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, o ne pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir Administracinių nusižengimų kodeksas), todėl, priėmus minėtą administracinį sprendimą, ginčas tarp pareiškėjo ir Tarnybos yra ginčas, kylantis iš administracinių teisinių santykių, kuriuos sprendžia atitinkami administraciniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), o administracinių nusižengimų bylas ar dėl jų kilusius ginčus sprendžia atitinkami apylinkių ar apygardų teismai.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2020 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. MĮPN-73, kuriuo pareiškėjui paskirta 300 Eur bauda už Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamame Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas, nesilaikydamas Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a ir b punktų, Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų, pateikė rinkai nesaugų Produktą, kuriame nustatyta Salmonella Enteritidis, ir tuo pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.
28. Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, pareiškėjo patikrinimas atliktas gavus skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto ir pašarų, kuriame nurodyta, kad šaldytoje paukštienoje iš Lenkijos aptikta Salmonella Enteritidis. Tikrinimo metu nustatyta, kad skubiame pranešime nurodyta šaldyta paukštiena, gauta iš CEDROB S. A., laikoma UAB „Žuvies šaldytuvai“ šaldymo patalpoje, rinkoje neišplatinta. 2019 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 69SV-643 Vilniaus VMVT uždraudė nesaugų Produktą tiekti rinkai ir įpareigojo nesaugų Produktą pašalinti iš rinkos bei sunaikinti.
29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai visą šios produkcijos partiją laikė nesaugia, pareiškėjas Tarnybai vykusio patikrinimo metu jokių įrodymų dėl galimo produkcijos partijos saugumo nepateikė, pareiškėjas tiekia į rinką Produktą, todėl yra atsakingas už tiekiamo rinkai Produkto saugą, nors jis to Produkto ir nepagamino.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, norėdamas nubausti asmenį už nesaugaus produkto tiekimą į rinką, atsakovas privalo nustatyti visas nacionalinėje teisėje nustatytas administracinės atsakomybės sąlygas, ir tai padaryti ne remdamasis prezumpcija, bet faktiniais duomenimis, įskaitant pas pareiškėją buvusios produkcijos tyrimais, kurių atsakovas neatliko. Pasak pareiškėjo, atsakovas gali remtis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje numatyta prezumpcija, atlikdamas maisto kontrolės funkciją, t. y. uždrausdamas produkto prekybą, įpareigodamas jį sunaikinti (2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo turinys), nes visuomenės sveikata pateisina tokios prezumpcijos nustatymą ir taikymą, tačiau ne taikydamas administracinę atsakomybę. Pareiškėjas teigia, kad įsigijo Produktą iš sertifikuoto ES gamintojo, kurio turimas sertifikatas patvirtina, kad gamintojas savo veikloje užtikrina ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus, ir jo į ES rinką tiekiama produkcija yra saugi. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidęs kokius nors produkto transportavimo ir sandėliavimo reikalavimus, kad jis savo veiksmais ar neveikimu būtų užkrėtęs tą produktą ar kitaip padaręs jį nesaugų. Pareiškėjo teigimu, administracinė atsakomybė be asmens kaltės yra negalima, o pareiškėjo veikoje nėra kaltės. Be to, iš asmens negalima reikalauti neįmanomų dalykų.
31. Išplėstinė teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
V.
32. Maisto įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1491 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Ar su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos yra saugūs, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1935/2004 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais kriterijais.“
33. Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta: „Maistas ir su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus: 1) maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus.“
34. Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Maisto tvarkymo subjektai ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojai ar tiekėjai privalo pateikti į rinką saugų maistą ir su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas.“
35. Maisto įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtinta: „Pateikimas į rinką – kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje.“
36. Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta: „Maisto tvarkymo subjektas – ši sąvoka atitinka sąvoką „maisto verslo operatorius“ ir vartojama ta pačia reikšme, kaip ši apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002.“
37. Maisto įstatymo 122 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nustačiusi šio įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų sauga, maisto tvarkymo subjektui ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojui arba tiekėjui pritaikiusi rinkos ribojimo priemones, skiria baudas.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams arba tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriama nuo 144 iki 1 448 eurų bauda.“
38. Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta: „2) „maisto verslas“ – tai pelno siekianti arba nesiekianti viešoji ar privati įmonė, vykdanti bet kokią su visais maisto gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapais susijusią veiklą; 3) „maisto verslo operatorius“ – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, atsakingi už tai, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų;“
39. Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje pažymėta: „8) „pateikimas į rinką“ – tai maisto arba pašarų laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos.“
40. Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nesaugus maistas į rinką nepateikiamas.“ To paties straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta: „Maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti.“ To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi.“
41. Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.“
42. Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Tuo tikslu maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus.“
43. Reglamento Nr. 2073/2005 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Patvirtindami arba tikrindami, ar teisingai veikia RVASVT principais ir geros higienos praktika paremtos procedūros, maisto verslo operatoriai atlieka tyrimus atitinkamai pagal I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Maisto verslo operatoriai nusprendžia, koks mėginių dažnumas yra tinkamas, išskyrus tuos atvejus, kai I priede numatytas konkretus mėginių ėmimo dažnumas; o tokiu atveju mėginiai imami ne rečiau kaip numatyta I priede. Maisto verslo operatoriai priima šį sprendimą savo procedūrų, paremtų RVASVT principais ir geros higienos praktika, kontekste, atsižvelgdami į nurodymus dėl maisto produktų naudojimo. Mėginių ėmimo dažnumą galima suderinti su maisto bendrovių pobūdžiu ir dydžiu su sąlyga, kad nenukentės maisto produktų sauga.“
44. Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus „Maisto saugos kriterijai“ 1.28 punkte maisto kategorijai „šviežia paukštiena“ (šis kriterijus taikomas šviežiai paukštienai iš veislinių Gallus gallus rūšies paukščių pulkų, vištų dedeklių, broilerių ir veislinių bei mėsinių kalakutų pulkų) taikomas reikalavimas – Salmonella Typhimurium, Salmonella Enteritidis, taikomos ribos – neaptikta 25 gramuose, kriterijaus taikymo etapas ? produktai, pateikti į rinką jų tinkamumo vartoti laikotarpiu.
45. 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės (toliau – ir Reglamentas Nr. 2160/2003) II priedo E dalies 1 punkte nurodyta: „Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. šviežia I priede išvardytų naminių paukščių mėsa turi atitikti Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytą atitinkamą mikrobiologinį kriterijų.“
46. Europos Komisijos pranešime dėl rekomendacinio dokumento dėl maisto saugos vadybos sistemų, apimančių privalomąsias programas (PP) ir RVASVT principais grindžiamas procedūras, taikymo ir jo supaprastinimo (lankstumo) kai kuriose maisto tvarkymo įmonėse (2016/C 278/01) yra pateiktos atitinkamos Europos Komisijos rekomendacijos.
47. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime byloje Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck, C‑443/13 nurodė, jog Reglamento Nr. 2160/2003 II priedo E dalies 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šio reglamento I priede išvardytų naminių paukščių šviežia mėsa turi atitikti Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytą mikrobiologinį kriterijų visais platinimo etapais, įskaitant mažmeninės prekybos etapą (30 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „nors Reglamente Nr. 2073/2005 nustatyti mikrobiologiniai kriterijai, kuriuos turi atitikti maisto produktai visais maisto tiekimo grandinės etapais, šiame reglamente nėra nuostatų, susijusių su maisto verslo operatorių atsakomybės tvarka. Šiuo klausimu reikia remtis Reglamentu Nr. 178/2002. Šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog maisto verslo operatoriai visais su jų kontroliuojamu verslu susijusiais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais užtikrina, kad maisto produktai atitiktų su jų veikla susijusių teisės aktų, reglamentuojančių maisto produktus, reikalavimus.“ (33, 34 punktai). Remdamasis nurodytais motyvais Teisingumo Teisingumas darė išvadą, kad Sąjungos teisė, ypač reglamentai Nr. 178/2002 ir 2073/2005, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš esmės nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį maisto verslo operatoriui, kuris veikia tik platinimo etapu, kad pateiktų maisto produktą rinkai, taikoma sankcija už Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodyto mikrobiologinio kriterijaus nesilaikymą (36 punktas). Teisingumo Teismas šiame sprendime taip pat pažymėjo, kad, „net darant prielaidą, jog sankcijų sistema pagrindinėje byloje yra atsakomybės be kaltės sistema, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokia sistema savaime nėra neproporcinga siekiamiems tikslams, jeigu šia sistema siekiama skatinti nurodytus asmenis laikytis reglamento nuostatų ir jeigu siekiama bendrojo intereso tikslų, kuriais galima pateisinti tokios sistemos nustatymą (žr. Sprendimo Urb?n, EU:C:2012:64, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).“ (42 punktas).
VI.
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas negalėjo remtis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nesaugaus maisto prezumpcija, nes administracinėje atsakomybėje, kaip ir baudžiamojoje atsakomybėje, teisės pažeidimai nėra nustatomi pagal prezumpcijas. Pasak pareiškėjo, atsakovas gali remtis Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prezumpcija, uždrausdamas produkto prekybą ir įpareigodamas jį sunaikinti, tačiau ne taikydamas administracinę atsakomybę.
49. Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, nagrinėjamu atveju Salmonella Enteritidis buvo aptikta Lenkijoje, o pareiškėjo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas šaldymo patalpoje laiko iš Lenkijos gamintojo įsigytą tos pačios partijos paukštieną. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad Salmonella Enteritidis užkrėsta paukštiena yra nesaugus maistas, tačiau pareiškėjas teigia, kad, sprendžiant dėl baudos skyrimo pareiškėjui, nepagrįstai buvo pritaikyta Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta prezumpcija. Pasak pareiškėjo, atsakovas turėjo atlikti pas pareiškėją buvusios produkcijos tyrimus.
50. Kaip minėta, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog: „Į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais.“ Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta: „Jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi.“
51. Iš išdėstyto teisinio reguliavimo nuostatų matyti, kad maisto saugumo kriterijai yra nustatyti, inter alia, Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnyje, į kurį nukreipia ir Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai taikė minėtą Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Pažymėtina, kad nei Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnyje, nustatančiame minėtus kriterijus, nei Maisto įstatyme, kuriame įtvirtinta atsakomybė už nesaugaus maisto pateikimą į rinką, nėra nurodyta, kad ši prezumpcija gali būti taikoma tik uždraudžiant pateikti nesaugų maistą į rinką ar įpareigojant nesaugų maistą sunaikinti, ar kad minėta prezumpcija negali būti taikoma, kai skiriamos sankcijos už nesaugaus maisto pateikimą į rinką.
52. Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta galimybė išsamiai įvertinti likusiąją partijos, siuntos ar krovinio dalį, ir, neradus įrodymų, kad ji yra nesaugi, paneigti prielaidą, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybai, gavus pranešimą apie nesaugų maistą, nekilo pareiga atlikti papildomus išsamius tyrimus, kad būtų galima laikyti, jog tos pačios partijos paukštiena yra nesaugi (t. y. nurodytos galimybės paneigti prezumpciją įgyvendinimas nėra būtina prezumpcijos taikymo sąlyga), tačiau minėta galimybe paneigti nurodytą prezumpciją galėjo pasinaudoti pareiškėjas, siekdamas įrodyti, jog pareiškėjo turima paukštiena, kuri buvo dalis partijos, kurioje Lenkijoje buvo nustatyta Salmonella Enteritidis, yra saugus maistas. Taigi pareiškėjo argumentas, jog atsakovas nepagrįstai taikė Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją, atmetamas kaip nepagrįstas.
VII.
53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Administracinių nusižengimų kodeksu, teigdamas, kad kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis, ir nesant kaltės negalima administracinė atsakomybė. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo realios galimybės elgtis kitaip, nei jis elgėsi iki atsakovo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo „Dėl produkto tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ priėmimo, t. y. numanyti tų aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau, be to, pareiškėjas įgyvendino jam atsakovo nurodyme nustatytą reikalavimą, o tai reiškia kaltės pareiškėjo veikoje nebuvimą.
54. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Administracinių nusižengimų kodeksas nėra tiesiogiai taikytinas nagrinėjamoje byloje, kadangi, kaip pažymėta Administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalyje, pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo. Kaip minėta, taikytinos redakcijos Maisto įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog „Maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams arba tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriama nuo 144 iki 1 448 eurų bauda.“ Taigi nagrinėjamu atveju pažeidimo, už kurį buvo nubaustas pažeidėjas nagrinėjamoje byloje, sudėtį reglamentuoja Maisto įstatymas, o atskirus jo požymius, kaip nurodyta Maisto įstatyme, detalizuoja atitinkami ES reglamentai.
55. Kaip minėta, Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta: „Maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Tuo tikslu maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus.“ Reglamento Nr. 2073/2005 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Patvirtindami arba tikrindami, ar teisingai veikia RVASVT principais ir geros higienos praktika paremtos procedūros, maisto verslo operatoriai atlieka tyrimus atitinkamai pagal I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Maisto verslo operatoriai nusprendžia, koks mėginių dažnumas yra tinkamas, išskyrus tuos atvejus, kai I priede numatytas konkretus mėginių ėmimo dažnumas; o tokiu atveju mėginiai imami ne rečiau kaip numatyta I priede. Maisto verslo operatoriai priima šį sprendimą savo procedūrų, paremtų RVASVT principais ir geros higienos praktika, kontekste, atsižvelgdami į nurodymus dėl maisto produktų naudojimo. Mėginių ėmimo dažnumą galima suderinti su maisto bendrovių pobūdžiu ir dydžiu su sąlyga, kad nenukentės maisto produktų sauga.“ Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.“ Taigi nurodytose reglamentų nuostatose yra įtvirtintos maisto tvarkymo subjektų pareigos užtikrinti jų į rinką teikiamo maisto saugumą ir tikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.
56. Iš išdėstyto teisinio reguliavimo nuostatų matyti, kad maisto verslo operatorius privalo imtis tokių priemonių, kurių visuma užtikrintų, kad jo į rinką teikiamas maistas būtų saugus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad neturėjo realios galimybės elgtis kitaip ir numatyti tų aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau (t. y. kad konkretus maistas buvo nesaugus), turėtų pagrįsti, jog pareiškėjui nebuvo įmanoma patikrinti, ar konkretus jo teikiamas į rinką maistas yra saugus ar kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ėmėsi reikiamų priemonių, kad užtikrintų jo į rinką teikiamo maisto saugumą (pavyzdžiui, atliko konkretaus maisto tyrimus, buvo gavęs tyrimų rezultatus iš tiekėjo ar ėmėsi kitų konkrečiu atveju tinkamų ir pakankamų priemonių). Vis dėlto nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių argumentų ir įrodymų nepateikė. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien maisto pirkimas iš sertifikuoto tiekėjo nėra pakankama priemonė, siekiant įgyvendinti pareigą teikti į rinką saugų maistą. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo realios galimybės elgtis kitaip nei elgėsi iki atsakovo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo priėmimo bei kad, kaip teigia pareiškėjas, jis negalėjo numanyti tų aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau, atmestini kaip nepagrįsti.
57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas savo veiksmais taiko lygiaverčio poveikio priemones, versdamas maisto tvarkymo operatorius pirkti produkciją tik iš su atsakovu bendradarbiaujančių gamintojų bei nesudaryti tiems gamintojams konkurencijos Lietuvoje, prekiaujant pigesne lenkiška paukštiena, o pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė ir netenkino su tuo susijusių procesinio pobūdžio prašymų dėl įrodymų išreikalavimo iš pareiškėjo.
58. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovo veiksmai prilygsta lygiaverčio poveikio priemonėms, šiuos teiginius grindžia prielaidomis, tačiau nepateikia juos pagrindžiančių įrodymų. Kaip minėta, Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi, o Maisto įstatymo 122 straipsnyje yra įtvirtinta atsakomybė maisto tvarkymo subjektams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad jis nėra maisto tvarkymo subjektas, kuriam taikytinos nurodytos nacionalinės ir ES teisės normos, reglamentuojančios maisto tvarkymo subjektų pareigas ir atsakomybę. Pareiškėjas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašė teismą įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie didžiausiems nacionaliniams paukštienos gamintojams AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ skirtas baudas už Salmonella Infantis tipo bakterijas į rinką patiektoje šviežioje paukštienoje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta informacija apie AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ skirtas baudas už Salmonella Infantis tipo bakterijas į rinką patiektoje šviežioje paukštienoje nepagrįstų, kad sankcijos nurodytiems gamintojams buvo taikytos ar netaikytos dėl pareiškėjo nurodytų tikslų (nesudaryti gamintojams konkurencijos Lietuvoje), ir kad Nutarimas prilygsta lygiaverčio poveikio priemonei, todėl, nors tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiktų argumentų dėl lygiaverčio poveikio priemonių, yra pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas, vis dėlto šis trūkumas nagrinėjamu atveju neturėjo reikšmės teisingam administracinės bylos išsprendimui, todėl nelaikytinas pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.
59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Administracinių nusižengimų kodekso 19 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių atsiranda šiame kodekse numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui.“ Kaip minėta, Administracinių nusižengimų kodeksas nėra šioje byloje taikytinas teisės aktas, byloje susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Maisto įstatymas ir atitinkami ES reglamentai, atvejai, kai maisto tvarkymo subjektas neatsako už nesaugaus maisto pateikimą į rinką, yra nurodyti Maisto įstatymo 123 straipsnyje, todėl pareiškėjo argumentas, jog šioje byloje turėtų būti taikoma Administracinių nusižengimų kodekso teisės norma, nustatanti atvejį, kai asmuo neatsako pagal šį kodeksą, atmetamas kaip nepagrįstas.
60. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas
Rytis Krasauskas
Virginija Volskienė