Civilinė byla Nr. 2A-1532-480/2015

Teisminio proceso Nr.2-69-3-10243-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; 51; 121.18; 121.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 17  d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G., atstovaujamos advokatės Linos Svirinavičienės, ir atsakovės D. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-944/2015 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovėms D. L., E. L., A. L. J. dėl iškeldinimo iš patalpų bei atsakovės D. L. priešieškinį ieškovei R. G. dėl panaudos uzufrukto nustatymo, trečiasis asmuo L. J., išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama iškeldinti atsakoves iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovės naudojasi be teisinio pagrindo. Nurodė, kad atsakovei D. L. per notarų biurą 2013-08-19 buvo išsiųstas reikalavimas išsikelti iš buto, įteiktas 2013-08-22. Atsakovė reikalavimo gera valia neįvykdė. Atsakovė, naudodamasi turtu praėjus 3 mėnesiams po įspėjimo išsikelti, pažeidžia turto savininkės teises. Ieškovė negali naudotis butu savo nuožiūra.

Atsakovė D. L. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti jai ir jos nepilnametėms dukroms A. L. J. ir E. L. panaudos uzufruktą į ieškovei R. G. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad su savo dukra E. L. ir sugyventiniu L. J., kuris yra ieškovės brolis, ginčo bute apsigyveno 2010 m. buto savininkės O. J. (L. J. močiutės) leidimu ir sutikimu. O. J. teigė, kad po jos mirties šis butas liks atsakovės šeimai, jos leidimu butas buvo remontuotas atsakovės ir L. J. asmeninėmis lėšomis. 2010 m. gimė dukra A. L. J.. Mirus O. J., jie ir toliau liko gyventi šiame bute. L. J. dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes turėjo daug skolų, todėl minėtą butą paveldėjo ieškovė R. G.. Tarp buvusios buto savininkės ir jos bei L. J. buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis. Mirus panaudos davėjui, jo teisės ir pareigos pereina jo teisių perėmėjams.

              II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2010-12-22 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas nuo 1993-11-04 iki 2010-12-28 priklausė O. J.. Nuo 2009 m. atsakovė D. L. ir trečiasis asmuo kartu gyveno, apie 2010 m. jie persikraustė į ginčo butą. Trečiasis asmuo, kuris yra ieškovės brolis ir atsakovės dukters A. L. J. tėvas, prieš dukros gimimą ieškojo gyvenamosios vietos. Jis žinojo, kad močiutė O. J. turi butą, kurį nuomoja. Ginčo bute trečiasis asmuo apsigyveno ne vienas, tačiau su faktine šeima, t. y. su atsakove ir jos dukra E. L., po keleto mėnesių gimė dukra A. L. J.. Neginčytinai nustatyta, kad trečiojo asmens giminaičiai žinojo, kad ginčo bute gyvens ne vienas trečiasis asmuo, o su faktine šeima. Kadangi persikraustymo į ginčo butą metu trečiasis asmuo turėjo faktinę šeimą, principinės reikšmės nėra, kuriam iš šeimos narių buvo duotas leidimas, sutikimas, pritarimas apsigyventi ginčo bute. Todėl trečiasis asmuo, o su juo ir jo faktinė šeima ginčo bute apsigyveno teisėtai, žodžiu leidus tuometinei buto savininkei – O. J.. Teismo vertinimu, nors rašytinės sutarties sudaryta nebuvo, tačiau tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip panaudos teisiniai santykiai. Mirus panaudos davėjai ir naująja buto savininke tapus ieškovei, jai pereina panaudos davėjo teisės ir pareigos. Ieškovė, kaip trečiojo asmens sesuo, žinojo, kad šiame bute gyveno brolis su faktine šeima. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitariusios dėl konkretaus termino, todėl šiuo atveju taikytinos CK 6.642 str. normos. Ieškovė turėjo teisę sutartį nutraukti įstatymo nustatyta tvarka, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius. Byloje pateiktas 2013-08-19 pareiškimas, kuriuo ieškovės įgaliotas asmuo įspėjo atsakovę per tris mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos išsikelti su visais priklausančiais daiktais. Terminas nurodytas 2013-08-19 reikalavime suėjo 2013-11-19, tačiau jokių veiksmų ieškovė nesiėmė. Atsakovei siųstame pareiškime nėra nurodytas teisinis pagrindas, kurio pagrindu reikalaujama išsikelti. Teismo vertinimu šiame pareiškime turėjo būti ne ik nustatytas terminas dėl išsikėlimo, tačiau  nurodyta, kad ieškovė nutraukia šalis siejančius teisinius santykius (faktinės panaudos), bei reikalavimai dėl išsikėlimo adresuoti visiems ginčo bute esantiems asmenims. Pateikto pareiškimo dėl išsikėlimo negalima vertinti kaip tinkamo pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl faktinė neterminuota panaudos sutartis tarp šalių iki šiol nėra nutraukta. Prievolinės teisės pagrindu negali būti sukuriama daiktinė teisė, t. y. faktinė panauda ginčo butui, negali būti pagrindas uzufrukto nustatymui ir tokiu būdu suvaržyti buto savininko teises. CK normos nustato galimybę nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimui nustatyti uzufruktą tik tokiam turtui, kuris nuosavybės teise priklauso vienam iš tėvų, svetimam turtui negali būti nustatytas uzufruktas. Teismas konstatavo, kad teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nutraukta panaudos sutartis tarp ieškovės ir atsakovių, todėl šioje stadijoje nėra pagrindo iškeldinti atsakovę su nepilnamečiais vaikais iš ieškovei priklausančio ginčo buto, todėl ieškinys atmestas. Teisės aktai nenumato galimybės nustatyti panaudos uzufruktą prievolinės teisės pagrindu kilusiems teisiniams santykiams, todėl priešieškinio reikalavimas dėl panaudos uzufrukto nustatymo atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. G., atstovaujama advokatės Linos Svirinavičienės, apeliaciniame skunde (2 t. b. l. 4-7) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės R. G. patikslintas ieškinys ir priimti naują sprendimą - ieškovės R. G. patikslintą ieškinį atsakovėms D. L., E. L., A. L. J. dėl iškeldinimo iš patalpų patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas, ginčą spręsdamas vadovaujantis panaudos sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis, neteisingai taikė šias teisės normas, priėmė neteisingą sprendimą. Teismo argumentai, sprendime nustatytos aplinkybės iš esmės prieštarauja teismo sprendimo išvadoms ir sprendimui, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakoves iš ieškovei priklausančio buto. Panaudos santykių faktas nepaneigia turto savininkės teisių į nuosavybę ir jos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ieškovė savo teises gina tinkamai, nepažeisdama atsakovių teisių ir įstatymų, reglamentuojančių panaudos sutarties nutraukimą, reikalavimų. Sprendimu yra pažeistos ieškovės teisės į teisminę gynybą.

2. Teismas neteisingai vertino ieškovės pranešimo (įspėjimo) atsakovei išsikelti iš ieškovei priklausančių patalpų per 3 mėnesius nuo įspėjimo gavimo dienos teisinę reikšmę bei padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje nustatytiems reikšmingiems faktams, civilinio proceso reikalavimams bei teismų praktikai. Įspėjimas pagal turinį ir formą atitinka bendruosius šiems dokumentams keliamus reikalavimus: aiškiai suformuluotas reikalavimo dalykas, nustatytas terminas jam įvykdyti.

3. Teismo argumentai ir teiginys, kad faktinė neterminuota panaudos sutartis tarp šalių iki šiol nėra nutraukta todėl, kad atsakovei D. L. siųstame pareiškime dėl išsikėlimo nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo reikalaujama išsikelti, t. y., nenurodyta, kad ieškovė nutraukia šalis siejančius teisinius faktinės panaudos santykius, yra nepagrįstas, pažeidžiantis teisės normas.

4. Teismas, pasisakydamas apie atsakovės teises į būstą, visiškai nevertino ir negynė ieškovės pažeistų konstitucinių teisių į jos nuosavybę. Po bylos išnagrinėjimo paaiškėjo naujos aplinkybės, kad 2015-01-19 priimtas Kauno apylinkės teismo įsakymas, kuriuo iš ieškovės yra priteista skola UAB „Būsto valda“ už paslaugas butui, kuriuo iki šiol naudojasi atsakovė. Taip pat pateikiami 2015-02-28 UAB „Būsto valda“ sąskaita, 2015-01-13 UAB „Kauno vandenys“ įspėjimas dėl skolos apmokėjimo, 2015-02-13 AB „Kauno energija“ pranešimas dėl skolos išieškojimo teisminiu keliu, įrodo, kad atsakovė, gyvendama ieškovės bute, nevykdo pareigos išlaikyti turtą, mokėti už jį mokesčius. Atsakovė piktnaudžiauja teise, nevykdo panaudos gavėjo pareigos išlaikyti daiktą, kas yra savarankiškas pagrindas nutraukti neatlygintino naudojimo sutartį prieš terminą.

Atsakovė D. L. apeliaciniame skunde (2 t. b. l. 19-25) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą dalyje dėl priešieškinio reikalavimo atmetimo, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir atsakovės priešieškinį patenkinti pilnai; likusios teismo sprendimo dalies, išskyrus bylinėjimosi išlaidų priteisimą, nekeisti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismo sprendimas prieštarauja bei neatitinka teismo sprendime konstatuotoms faktinėms aplinkybėms bei teismo išvadoms. Teismas pripažino ir konstatavo, kad atsakovės šeima ginčo bute apsigyveno teisėtai panaudos sutarties su O. J. pagrindu, taip pat, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl konkretaus termino, ginčo butas turėjo būti vertinamas kaip šeimos turtas. Teismui konstatavus minėtas aplinkybes, patvirtinus tarp atsakovės šeimos ir buvusios buto savininkės O. J. buvus prievolinius santykius - neterminuotą panaudos sutartį, teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl panaudos uzufrukto nustatymo.

2. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią nustačius, jog atsakovai bute teisėtai apsigyveno kaip savininko šeimos nariai ir bute toliau teisėtai gyvena, negalima laikyti, kad atsakovai pažeidžia savininko nuosavybės teises. Nuosavybės teisės perėjimas kitiems asmenims savaime nepanaikina atsakovų teisių naudotis turtu, kuriuo jie iki buto savininko mirties teisėtai naudojosi. Naujieji savininkai įgijo butą su suvaržymu, t. y. atsakovų teise neterminuotai naudotis šio buto panaudos sutarties pagrindu. Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą nurodė, kad būtina apginti gyvenančio nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Konstatavus, kad tarp šalių yra susiklostę neterminuotos panaudos sutartiniai teisiniai santykiai ir atsižvelgus į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus turėti gyvenamąjį būstą, kaip normaliam vystymuisi būtina garantą, turi būti nustatomas neterminuotas panaudos uzufruktas naudotis savininkui nuosavybės teise priklausančiu butu (CK 4.141 str., 4.147 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2003).

3. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovės neturi kito gyvenamojo ploto, atsakovės tėvai mirę ir nėra artimųjų, galinčių padėti. Nepilnametė A. L. J. nuo gimimo gyvena šiame bute. Nepilnametė dukra E. L. turėjo kitą gyvenamąją vietą tačiau jos neteko atsakovei su šeima persikėlus į ginčo butą ir L. J. su giminėmis užtikrinus, kad šis ginčo butas bus jos nuolatine gyvenamąja vieta neterminuotai. Teismo nustatytas uzufruktas E. L. buvo panaikintas sutinkant L. J., ginčo buto savininkei, žinant L. J. tėvui K. J. bei seseriai R. G..

4. Teismo išvada dėl negalėjimo nustatyti uzufruktą atsakovės dukrai su kitais šeimos nariais jos promočiutės bute yra nepagrįsta. Esant tęstiniams nuolatinio naudojimosi gyvenamąja patalpa santykiams, kai susitarimai sudaryti tarp buto savininko ir jo artimųjų giminaičių dėl jų nuolatinio gyvenimo savininkui priklausančiame bute, dėl tinkamo ir pastovaus rūpinimosi juo, mokesčių mokėjimo, neprieštaraujant įstatymams, gerai moralei bei papročiams, teisingumo ir protingumo ir sąžiningumo principams, atsižvelgiant į tai, kad šalių susitarimai nebuvo ginčijami, yra galimas uzufrukto (naudojimosi gyvenamąją patalpa teisės) nustatymas.

5. Teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovės nurodytų argumentų, kad nors ieškinys pareikštas R. G., jos vardu visus veiksmus atliko L. J.. Šis asmuo keldina net savo 5-ių metų nepilnametę dukrą į gatvę; tik dėl L. J. turimų skolų jo tėvas K. J. teisę į paveldėjimą perleido dukrai R. G., nors žinojo ir leido savo sūnui su visa šeima gyventi šiame bute teigiant, kad ginčo butas atiteks dukrai L. A. J.; byla užvesta L. J. iniciatyva atsakovei atsisakius perleisti akcijas UAB (duomenys neskelbtini), kurioje L. J. tuo metu buvo vadovas, o atsakovė - pagrindinė ir vienintelė akcininke; L. J. iki dabar teigia, kad jis yra tikrasis ginčo buto savininkas, o butas jo vardu negali būti įregistruotas dėl skolų, ką patvirtina byloje rašytiniai įrodymai; ieškovė nėra niekada buvusi ginčo bute, atsakovėms pradėjus jame gyventi, nemoka mokesčių ir nesidomi butu.

Atsakovė D. L. atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 35-39) prašo R. G. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015-03-19 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, palikti nepakeistą; neprijungti apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Terminas panaudos sutarties nepasibaigęs, ji teismo pagrįstai pripažinta neterminuota. Ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę iš buto sietinas su tuo, kad ieškovė po O. J. mirties tapo ginčo buto savininke. Teismui nesuteikta teisė keisti ieškinio pagrindą, kurį suformulavo pati ieškovė R. G.. Teismo posėdžio metu jos atstovei pripažinus, kad šalis sieja panaudos teisiniai santykiai, kurių ieškovė neprašo nutraukti, apie šių santykių nutraukimą nekalba ir pranešime (įspėjime) dėl išsikėlimo iš buto, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Apeliantė neprašo naujai pateiktų dokumentų prijungti prie nagrinėjamos bylos. Pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą 2015-02-27 dalį dokumentų ieškovė turėjo, tačiau jų teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus prijungti apeliantės pateiktus dokumentus, teismo prašo atsižvelgti į atsakovės argumentus, kad pateikti dokumentai tik paneigia pačios ieškovės teiginius, kad ji kaip turto savininkė moka mokesčius. Iš ginčo buto atsakovę ir savo nepilnametę dukrą keldina ieškovės vardu trečiasis asmuo L. J., su kuriuo pašlijus šeimyniniams santykiams ir buvo gautas ieškovės pareiškimas dėl iškeldinimo. Ieškovės atstovas L. J., pasirašęs R. G. vardu apeliacinį skundą, nors nuo 2013-03-26 turėjo ieškovės įgaliojimą, kuriame jam nurodyta pareiga už savininkę mokėti visus mokesčius, mokėjimus ir t.t., tačiau jis šios pareigos nevykdė. Atsakovės ar L. J. sumokėti mokesčiai už komunalines paslaugas buvo mokami iš bendrų šeimos lėšų.

Ieškovė R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 41-42) prašo atsakovės D. L. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės skunde nurodyti argumentai ir faktinės aplinkybės nesudaro nei vieno civiliniame kodekse nurodyto pagrindo uzufrukto nustatymui. Apeliantės teiginiai ir nuomonė, kad butas vertintinas kaip šeimos butas, yra neteisingi. Atsakovės teiginius apie jos tinkamą rūpinimąsi turtu ir mokesčių už jį mokėjimą paneigia prie ieškovės apeliacinio skundo pateikti rašytiniai įrodymai apie įsiskolinimus už naudojamą būstą. Aplinkybė, kad atsakovė su nepilnamečiais vaikais gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, nesudaro pagrindo reikalauti jai ir jos nepilnamečiams vaikams reikalauti panaudos uzufrukto teisės į šį butą. Atsakovės nurodoma Aukščiausiojo Teismo praktika kitose civilinėse bylose negali būti taikoma šioje byloje, nes šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra kitos, nei skunde nurodytose nutartyse. Uzufruktas negali būti nustatomas į trečiųjų asmenų turtą. Pareigą išlaikyti vaikus ir juos aprūpinti gyvenamuoju būstu turi tėvai, bet ne kiti asmenys. Atsakovė, siekdama toliau neatlygintinai gyventi ieškovės bute, iš esmės siekia ne užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, bet nepabloginti savo finansinės padėties, nepagrįstai suvaržant ieškovės turtines teises.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, šalių apeliacinius skundus, atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Apeliantė – ieškovė R. G. kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 2015 m. sausio 19 d. teismo įsakymą, kuriuo iš jos UAB „Būsto valda“ priteista 163,70 Eur skola, UAB „Būsto valda“ sąskaitą už 2015 m. vasario mėn. suteiktas paslaugas, UAB „Kauno vandenys“ 2015 m. sausio 13 d. įspėjimą dėl skolos apmokėjimo, UAB „Creditum“ pranešimą dėl išieškojimo teisminiu keliu (t. 2, b. l. 7 – 11). CPK 314 straipsnyje įtvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme, išskyrus, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė (ieškovė) nenurodė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti teikiami nauji įrodymai, taip pat nepagrindė priežasčių, dėl ko minėti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijai įvertinus nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą ir nusprendus, kad šių įrodymų pakanka išvadoms apie skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą padaryti, atsisakytina prie bylos prijungti apeliantės teikiamus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).

Ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl pareiškimo (įspėjimo išsikelti iš buto) turinio bei panaudos uzufrukto nenustatymo pagrįstumo.

Bylos duomenimis ieškovei R. G. nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau –ginčo butas), kuris jai atiteko po O. J. mirties pagal 2010 m. gruodžio 22 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2752. Neginčijamai nustatyta, kad apie 2010 m. trečiasis asmuo L. J., o su juo ir jo faktinė šeima, t. y. atsakovė D. L., jos nepilnametė dukra E. L., bei greitai gimsiantis kūdikis (A. L. J., gim. (duomenys neskelbtini)), ginčo bute apsigyveno teisėtai, žodžiu leidus tuometinei buto savininkei – O. J.. Trečiojo asmens giminaičiai, taigi ir jo sesuo – ieškovė R. G., žinojo, kad ginčo bute gyvens ne vienas trečiasis asmuo, o su faktine šeima. Pačiai atsakovei nuo apsigyvenimo momento niekas nereiškė jokių pretenzijų, reikalavimų, nenurodė jokių sąlygų dėl apsigyvenimo ir pan. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors rašytinės sutarties sudaryta nebuvo, tačiau tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip panaudos teisiniai santykiai.

Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje pateiktą panaudos sutarties sampratą, neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. CK 6.636 straipsnis numato panaudos gavėjui pareigą išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.643 straipsnio 1 dalyje numatyta panaudos davėjo teisė daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų, dar iki ginčo buto paveldėjimo, apie tuometinės buto savininkės  O. J. žodinį leidimą ginčo bute gyventi trečiajam asmeniui L. J., o su juo ir jo faktinei šeimai, žinojo trečiojo asmens giminaičiai, taigi ir jo sesuo – ieškovė R. G., todėl laikytina, kad ieškovė žinojo ir negalėjo nežinoti apie susiklosčiusius panaudos teisinius santykius. Ieškovei kaip naujajai ginčo buto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą. Todėl norėdama nutraukti panaudos sutartį ir iškeldinti atsakoves, ieškovė privalėjo nutraukti sutartį įstatymo numatyta tvarka.

Panaudos sutarties nutraukimo tvarka, numatyta CK, priklauso nuo sutarties pobūdžio, t. y. ar sutartis sudaryta atitinkamam terminui (terminuota), ar neterminuota. Kadangi nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių neįrodinėjo, jog ginčo panaudos sutartis buvo terminuota, todėl laikytina, kad tarp ankstesniosios savininkės ir faktinės L. J. šeimos, o tuo pačiu ir atsakovės, sudaryta žodinė buto panaudos sutartis buvo neterminuota ir toks šios sutarties teisinis reguliavimas perėjo ieškovei.

CK 6.642 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

Nagrinėjamu atveju byloje pateiktas 2013 m. rugpjūčio 19  d. per notarų biurą perduodamas pareiškimas (t. 1, b. l. 7), kuriuo ieškovės įgaliotas asmuo (t. y. byloje trečiasis asmuo L. J.) įspėjo atsakovę per tris mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos išsikelti su visais priklausančiais daiktais. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad šį pranešimą buvo gavusi, dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad minėtame pareiškime turėjo būti nurodytas ne tik terminas dėl išsikėlimo, tačiau taip pat nurodytas teisinis pagrindas, kurio pagrindu reikalaujama išsikelti, kad ieškovė nutraukia šalis siejusius teisinius santykius (faktinės panaudos) bei reikalavimai dėl išsikėlimo adresuoti visiems ginčo bute esantiems asmenims, pateikto pareiškimo dėl išsikėlimo nevertino kaip tinkamo pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl laikė, kad faktinė neterminuota panaudos sutartis tarp šalių iki šiol nėra nutraukta ir šioje stadijoje nėra pagrindo iškeldinti atsakovę su nepilnamečiais vaikais iš ieškovei priklausančio ginčo buto ir ieškinį atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės pranešimo (įspėjimo) atsakovei išsikelti iš ieškovei priklausančių patalpų per 3 mėnesius nuo įspėjimo gavimo dienos teisinę reikšmę bei padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje nustatytiems reikšmingiems faktams, civilinio proceso reikalavimams bei teismų praktikai. Įspėjimas pagal turinį ir formą atitinka bendruosius šiems dokumentams keliamus reikalavimus: aiškiai suformuluotas reikalavimo dalykas, nustatytas terminas jam įvykdyti, o teismo argumentas, kad faktinė neterminuota panaudos sutartis tarp šalių iki šiol nėra nutraukta todėl, kad atsakovei D. L. siųstame pareiškime dėl išsikėlimo nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo reikalaujama išsikelti, t. y., nenurodyta, kad ieškovė nutraukia šalis siejančius teisinius faktinės panaudos santykius, yra nepagrįstas, pažeidžiantis teisės normas. Vertindama šiuos apeliantės (ieškovės) teiginius bendrame nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija iš esmės jiems pritaria.

Kaip jau minėta, neterminuota neatlygintinė panaudos sutartis gali būti nutraukta bet kuriuo momentu, bet kurios šalies iniciatyva, įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius. Įspėjimas ir termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys turto panaudos sutartį. Praktikoje dažniausiai toks įspėjimas siunčiamas registruotu laišku, perduodamas per notarą, kaip yra nagrinėjamu atveju, kadangi pasirinkus tokią įspėjimo formą lengviausia įrodyti, kad įspėjimas buvo įteiktas atitinkamu laiku. Tačiau įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir gražinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį. Nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė tame, kad atsakovė turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Ne tik 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimas, kurio gavimą patvirtino atsakovė, bet ir pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį 2014 m. birželio 2 d., taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovės valią nutraukti panaudos sutartį, todėl laikytina, kad atsakovė jau daugiau nei prieš vienerius metus yra informuota apie ieškovės valią nutraukti sutartį, atitinkamai laikytina, kad ir CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutraukiant panaudos sutartį yra įvykdyti.

Nustatyta, jog atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais tebegyvena ginčo patalpose ir po to, kai jai tapo žinoma apie ieškovės valią sutartį nutraukti. Dėl to ieškovė kaip patalpų savininkė įgijo teisę reikalauti iškeldinti atsakovę kartu su nepilnamečiais vaikais iš patalpų CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju, kai atsakovė gavusi pradinį ieškinį dėl iškeldinimo atsiliepime į jį nurodė, kad tuo atveju, jei teismas ir patenkins ieškovės ieškinį, jos su dviem nepilnamečiais vaikais keldinimas iš ginčo buto privalo būti atidėtas, bei prašė įtraukti Vaiko teisių apsaugos skyrių, ieškovei pareiškus patikslintą ieškinį, kuriame prašoma iškeldinti atsakovę kartu su nepilnamečiais vaikais, atsakovė pareiškė priešieškinį dėl panaudos uzufrukto nustatymo jos nepilnamečiams vaikams į ginčo butą, o pirmosios instancijos teismui šį jos reikalavimą atmetus pateikė apeliacinį skundą, leidžia spręsti, kad atsakovei buvo aišku ir suprantama, jog ginčo butą ji turi atlaisvinti kartu su nepilnamečiais vaikais. Teisėjų kolegija pastebi, kad kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nėra sprendžiami trečiojo asmens L. J. ir atsakovės D. L. tarpusavio santykiai, jų tarpusavio finansiniai klausimai, todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad nors ieškinys pareikštas R. G., jos vardu visus veiksmus atliko L. J., byloje nesant duomenų, jog ieškovės įgaliotinio L. J. atliktiems veiksmas (pareiškimo per notarų biurą padavimas, apeliacinio skundo kartu su advokate padavimas) prieštaravo pati ieškovė ar tai neatitiko jos valios, vertintina kaip teisiškai nereikšminga. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas dėl atsakovės kartu su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo tenkintinas. Todėl naikintina skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo, ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinant (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iš ginčo buto keldinama kartu su dviem pilnamečiais vaikais, kitų gyvenamųjų patalpų neturi, kolegijos nuomone tikslinga sprendimą dėl iškeldinimo atidėti 3 mėnesiams, ko iš esmės ji ir buvo prašiusi atsiliepime į pradinį ieškinį (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime konstatavo, kad svetimam turtui, kuris nuosavybės teise nepriklauso tėvams, negali būti nustatytas uzufruktas, o atsižvelgiant į tai, atsakovės priešieškinio reikalavimą nustatyti panaudos uzufruktą atmetė kaip nepagrįstą. Su tokiu bylos aplinkybių vertinimu bei priimtu sprendimu atsakovė nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl negalėjimo nustatyti uzufruktą atsakovės dukrai su kitais šeimos nariais jos promočiutės bute yra nepagrįsta; jog konstatavus, kad tarp šalių yra susiklostę neterminuotos panaudos sutartiniai teisiniai santykiai ir atsižvelgus į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus turėti gyvenamąjį būstą, kaip normaliam  vystymuisi būtina garantą, turi būti nustatomas neterminuotas panaudos uzufruktas naudotis savininkui nuosavybės teise priklausančiu butu (CK 4.141 str., 4.147 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2003). Teisėjų kolegija su tokiu atsakovės (apeliantės) situacijos vertinimu nesutinka. Kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2003 (priimtoje civilinėje byloje 2003 m spalio 15 d., J. S., A. S. v. J. P.), kuria remiasi atsakovė, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nes nagrinėjamu atveju ginčo butas, į kurį prašomą nustatyti panaudos uzufruktą dviem atsakovės nepilnamečiams vaikams, nuosavybės teise niekada nepriklausė nei vienam iš jų tėvų, o atsakovė, nesant CK pateiktos šeimos nario sąvokos, CK 6.588 straipsnio 2 dalies, 3.229 straipsnio prasme pagal faktines bylos aplinkybes nelaikytina buvusios savininkės šeimos nariu, kai išnagrinėtoje byloje butas atsakovės sutuoktiniui ir nepilnamečio vaiko tėvui buvo padovanotas, vėliau šis jį perleido savo motinai, o ieškovams jis buvo perleistas pirkimo – sutarties pagrindu ir atsakovai bute teisėtai apsigyveno kaip buto savininko šeimos nariai, todėl ir minėtoje nutartyje pateikti teisės išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos  27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės dalyvės turi pripažinti vaiko teisę turėti jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi reikalingas gyvenimo sąlygas. Konvencijos 27 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina valstybių narių pareigą, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti; 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tėvams tenka didžiausia atsakomybė už vaikui vystytis būtinų sąlygų sudarymą, nustatytos pareigos vaiko tėvams užtikrinti pirmiau aptartas vaiko teises ir interesus, o valstybėms narėms pareiga padėti tėvams šias pareigas tinkamai įgyvendinti. Vaiko teisių pagrindų įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga vaiko tėvams, kitiems teisėtiems vaiko atstovams, valstybei ir vietos savivaldos institucijoms užtikrinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, o pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Taigi, tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, tiek Vaiko teisių pagrindų įstatymo pirmiau aptartos nuostatos nenustato valstybei pareigos ir (ar) teisės minėtais teisės aktais įtvirtintų pareigų vaikams perkelti kitiems privatiems asmenims, kurie nėra vaiko tėvai, globėjai ar socialines paslaugas teikiantys asmenys. Dėl to pirmiau aptartų teisės aktų nuostatos nesudaro pagrindo suabsoliutinti nepilnamečių vaikų turinčios motinos  teisių kitų privačių asmenų atžvilgiu, reikalauti panaudos uzufrukto teisės į šiems asmenims priklausantį būstą. Tiek Vaiko teisių pagrindų įstatymo 11 ir 13 straipsnių, tiek CK 3.155 ir 3.165 straipsnių nuostatos sukuria tėvams pareigą rūpintis nepilnamečių vaikų būstu, ši tėvų pareiga yra asmeninė ir negali būti perkelta kitiems privatiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abu nepilnamečiai vaikai turi abu tėvus, nors ir gyvenančius skyrium, kuriems ir tenka pareiga aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu (CK 3.192 str.).

Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Kadangi šioje byloje ieškovės apeliacinis skundas, o taip pat ir jos ieškinio reikalavimas, tenkintinas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, ir jos priteistinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Iš atsakovės ieškovei priteistinas 41,70 Eur (arba 144 Lt) žyminis mokestis, sumokėtas paduodant ieškinį (t. 1, b. l. 5) bei 41 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 15), o taip pat 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo surašymą  (t. 2, b. l. 12, 13), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ((CPK 93 str. 1 d. ir 5 d., CPK 88 str. 1 d. 5 p.  ir 4 d., CPK 98 str., Rekomendacijų (nauja red. nuo 2015-03-20) 8.10 p.). Iš viso iš atsakovės ieškovei priteistina  282,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl atsakovės su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ieškinį tenkinant. Iškeldinti D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), su nepilnamečiais vaikais E. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. L. J., gim. (duomenys neskelbtini), su visu joms priklausančiu turtu ir manta, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priverstinį sprendimo vykdymą dėl D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), su nepilnamečiais vaikais E. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. L. J., gim. (duomenys neskelbtini), iškeldinimo atidėti trims mėnesiams, t. y. iki 2015 m. spalio 17 d.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                Galina Blaževič

Albina Rimdeikaitė

Arvydas Žibas