Administracinė byla Nr. eA-908-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06679-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.1.1; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Ortopedijos klinika skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Ortopedijos klinika (toliau – ir pareiškėjas, UAB Ortopedijos klinika) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 780 139,34 Lt žalos atlyginimą, 199 265,33 Lt palūkanų, 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo Nr. IX-1873 nustatyta tvarka apskaičiuotas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė sutartį Nr. 229 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ (sutartis sudaryta 2009 metų laikotarpiui), 2010 m. sausio 4 d. – sutartį Nr. 9 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ (sutartis sudaryta 2010 metų laikotarpiui), ir 2011 m. sausio 3 d. – sutartį Nr. 1SUT-2 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ (sutartis sudaryta 2011 metų laikotarpiui). 2009–2011 metų laikotarpiu pareiškėjas tinkamai įvykdė sutartimis nustatytus įsipareigojimus, tačiau atsakovas pilnai neįvykdė įsipareigojimų ir nesumokėjo pareiškėjui ortopedijos techninių priemonių kainos dalies. Tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti, nes pažeidžia taikomų sutarčių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtinto Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) sąlygas ir tuo daro žalą teisėtiems pareiškėjo interesams. Atsakovo pareiškėjui padaryta žala yra 780 139,34 Lt. Palūkanos dėl vėluojančių atsiskaitymų yra 199 265,33 Lt. Sutarčių 4.1 punktas nustato atsakovo įsipareigojimą sumokėti pareiškėjui per 30 dienų nuo sąskaitos ir kompensuotinų priemonių užsakymo vykdymo ataskaitos gavimo dienos. Aprašo 3.2 punktas ir atitinkamo sutarčių sąlygos nustato, kad ataskaitinis laikotarpis atsiskaitymams yra vienas kalendorinis mėnuo. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno apdraustojo ir užsakymo duomenys (kaina, kompensacijos suma ir kt.) buvo įrašomi į informacinę sistemą SVEIDRA, kurios administratoriumi ir vartotoju yra atsakovas, konstatuotina, kad atsakovas kiekvieną kalendorinį mėnesį pagamintų ortopedijos techninių priemonių (toliau – ir OTP) užsakymų vykdymo ataskaitą ir sąskaitą mokėjimui gaudavo kiekvieno tokio mėnesio paskutinę dieną. Vadinasi, sumokėti atsakovas turėjo per 30 dienų pasibaigus kiekvienam kalendoriniam mėnesiui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnis numato skolininko prievolę mokėti įstatymų nustatytas palūkanas. Palūkanos apskaičiuotos 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo Nr. IX-1873 (toliau – ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas) nustatyta tvarka. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4, 5 ir 7 straipsnių, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. V-35 7 straipsnio nuostatos leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto vykdymas ir kontrolė yra atsakovo kompetencija, pareiga ir atsakomybė. Pareiškėjas neturi nei teorinių, nei praktinių galimybių kontroliuoti PSDF biudžeto vykdymą, todėl atsakovo argumentai, kuriais siekiama PSDF biudžeto vykdymo ir kontrolės pareigą priskirti pareiškėjui ir taikyti su tuo siejamą atsakomybę, turi būti atmesti. Taip pat atmestini ir atsakovo argumentai dėl ortopedijos priemonių kainos. Patvirtinęs užsakymą, atsakovas patvirtina ir jo kainą, todėl ginčyti kainą neturi teisės.

Atsakovas VLK atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad sutartimis buvo įsipareigojęs atsiskaityti su pareiškėju už apdraustiems pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones tik neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Sutartyse tai buvo nurodyta ir pareiškėjui apie tai buvo žinoma. Tačiau pareiškėjas išdavė apdraustiesiems priemones viršydamas PSDF biudžeto lėšas. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, sutartyse nebuvo nurodyta lėšų suma, nekeičia esminio išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų principo – kompensavimo neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Atsakovas nėra prisiėmęs įsipareigojimų apmokėti visas pareiškėjo pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones. Sutartyse nurodyti tik priemonių kiekiai, kurių, atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negali viršyti, o atsakovas, neviršydamas PSDF biudžete numatytų lėšų, apmoka pareiškėjui. 2011 m. gruodžio 16 d. šalys pasirašė susitarimą 1SUT-724, pagal kurį pareiškėjas sutiko, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. priemonių kompensavimas bus vykdomas tik iš 2011 m. gruodžio 16 d. neišnaudoto likučio 2011 m. skirtų asignavimų išlaidoms kompensuoti. Šis susitarimas atsakovo buvo tinkamai įvykdytas ir pareiškėjui kompensuotos visos ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidos, atsižvelgiant į PSDF biudžeto lėšų likutį. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas pasirašydamas susitarimą sutiko, kad kompensavimas bus vykdomas ne už anksčiausiai pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, bet remiantis susitarime nurodyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėjo, kad 2009–2011 m. PSDF biudžeto lėšos OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti buvo išnaudotos. 2013–2015 metais prognozuojamų PSDF biudžeto rodiklių įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad 2009–2011 m. pagamintų ir išduotų OTP vertė litais finansiniuose dokumentuose pateikiama kaip neapibrėžtieji įsipareigojimai ir, kad pastariesiems 2013 m. numatoma skirti 15 mln. litų, patvirtina, jog tik esant papildomam finansavimui atsakovas gali kompensuoti už 2009–2011 m. pagamintas ir išduotas OTP. Pareiškėjas, žinodamas apie viršytas PSDF biudžeto lėšas ir besikaupiančius neapmokamus užsakymus, galėjo informuoti apdraustuosius apie galimybę įsigyti priemones savo lėšomis. Tai buvo numatyta sutartyse kaip pareiškėjo įsipareigojimas. Pareiškėjas privalėjo vykdyti sutartis kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Atsakovas negali prisiimti atsakomybės už susidariusią neapmokėtų užsakymų sumą, nes tai nėra atsakovo įsiskolinimas. Atsakovas niekada nebuvo ir nėra prisiėmęs įsipareigojimo kompensuoti visas pareiškėjo pagamintas ir išduotas priemones. Tai daroma atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes. Atsakovas atsisakė apmokėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 18 d. sąskaitą KP Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau atsakovas dar kelis kartus atsisakė priimti sąskaitą ir ataskaitą ir grąžino jas pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą. Konkurencijos taryba 2011 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 2S-2 už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktų pažeidimus skyrė pareiškėjui piniginę baudą. Nutarime Konkurencijos taryba konstatavo, kad ortopedijos įmonės susitarė dėl ortopedinių priemonių bazinių kainų. Be to, Konkurencijos taryba nustatė, kad ortopedijos įmonės buvo susitarusios taikyti maksimalias ortopedinių priemonių priemokas. Perskaičiavus kompensuotinas sumas pagal bazinių kainų balo vertes 2009–2011 m. išduotų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidų, kurių apmokėjimas priskiriamas neapibrėžtiems įsipareigojimams, neapibrėžtųjų įsipareigojimų pareiškėjui vertė būtų sumažinta iki 422 582,46 Lt. Taikant deliktinę atsakomybę pareiškėjo nurodytas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas netaikytinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ortopedijos klinika“ skundą patenkino. Teismas priteisė UAB „Ortopedijos klinika“ naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 780 139,34 (225 943,98 Eur) žalos atlyginimo, 199 265,33 Lt (57 711,23 Eur) palūkanų ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatyta tvarka paskaičiuotas palūkanas už priteistą sumą (780 139,34 Lt (225 943,987 Eur)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo vertinimu, jis patyrė dėl VLK neatsiskaitymo pagal tarp šalių sudarytas sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių objektas apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimas pagal užsakymą gaminamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių pagaminimas bei įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir VLK 2008 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 3 d. sudarytos sutartys pagal savo turinį vertintinos kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutartys. Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties samprata ir sudarymo ypatumai yra reglamentuojami CK Šeštos knygos IV dalies šeštajame skirsnyje (CK 6.380 str., 6.382 str.).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Teismas nurodė, kad, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y., ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtinto Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo 2, 3.13 punktu, Aprašo IV skyriaus „Apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis bei jų įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarka“ 23, 24, 25, 26, 27 punktais.

Teismas pažymėjo, kad tiek pagal Aprašą, tiek ir pagal tarp ginčo šalių sudarytų sutarčių 5.1 punktą duomenys apie ortopedijos techninių priemonių užsakymus registruojami Ortopedijos informacinėje sistemoje (toliau – ir Ortopedijos IS), vadovaujantis šios sistemos Vartotojo žinynu. Todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali ir Vartotojo vadove įtvirtinta asmens ortopedijos technikos užsakymo įvedimo, registravimo, tvirtinimo/anuliavimo tvarka. Teismas vadovavosi Vartotojo vadovo 1, 7.2, 7.3 dalimis. Teismas teismo sprendime nurodytą teisinį reglamentavimą vertino kartu su tarp ginčo šalių pasirašytų sutarčių sąlygose įtvirtintomis nuostatomis. Teismas, vertindamas ginčo santykių teisinį reguliavimą, visų pirma, pažymėjo, kad tiek SDĮ, tiek Aprašo nuostatos įtvirtina kiekvieno apdraustojo teisę į jam reikalingos ortopedijos techninių priemonių pilną ar dalinį kompensavimą nepriklausomai nuo PSDF biudžeto lėšų kiekio (SDĮ 9 str. 3 d. 4 p., Aprašo 5 p.). Teismas pažymėjo ir tai, kad valstybė, prisiėmusi pareigą kompensuoti apdraustiesiems reikalingos ortopedijos techninių priemonių įsigijimą, teisės aktuose įtvirtino ir tokios pareigos vykdymui reikalingus instrumentus. Teisės aktuose įtvirtinta, kad VLK kartu su pareiga organizuoti apdraustųjų aprūpinimą OTP turi ir pareigą planuoti PSDF biudžeto panaudojimą tokiu būdu, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinto įsipareigojimo aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis tinkamą vykdymą. PSDF biudžeto tvarkymo pareiga Valstybinei ligonių kasai numatyta SDĮ 14 straipsnio 2 dalyje, nurodančioje, kad biudžeto projektą rengia Valstybinė ligonių kasa. Pagal to paties įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą, VLK turi pareigą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka naudoti jai perduotas PSDF biudžeto lėšas. SDĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad PSDF biudžetas per vidutinės trukmės laikotarpį (3 metus) turi būti subalansuotas. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589, 8.1 punkte nurodyta, kad PSDF biudžeto OTP kompensavimo išlaidos apskaičiuojamos atsižvelgiant į planuojamą išmokėti kompensacijų kiekį ir šių priemonių bazines kainas. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad VLK privalo veikti tokiu būdu, kad planuojant ir vykdant PSDF biudžetą būtų pasiekiamas biudžeto balansas. Netinkamas PSDF biudžeto planavimas ir vykdymas laikytinas VLK padarytu teisės aktų pažeidimu, o taip pat ir apdraustųjų bei kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemoje dalyvaujančių įmonių teisių pažeidimu. Kartu tai pripažintina ir neteisėtais veiksmais, su kurių buvimu siejama žalos atlyginimo pareiga. Vertindamas tarp ginčo šalių sudarytose sutartyse ir Apraše įtvirtintą nuostatą, kad apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimui ortopedijos techninėmis priemonėmis skirta lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti negali viršyti bendros PSDF biudžete numatytos metinės ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo sumos, teismas, vadovaudamasis SDĮ, Aprašo ir Vartotojo vadovo aktualiomis nuostatomis, pažymėjo, jog pareiga vykdyti tokią kontrolę (kad nebūtų viršijamas PSDF biudžetas) turi būtent VLK. Atidžiai ir rūpestingai atlikdami šią pareigą VLK darbuotojai privalėjo vertinti kiekvieną nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjo teiktą užsakymą, o matydami, kad priėmus tokį UAB Ortopedijos klinika teikiamą užsakymą bus viršyta PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, privalėjo tokio užsakymo netvirtinti, o patvirtintąjį nedelsdami anuliuoti. Nepaisydami šio imperatyvo VLK darbuotojai patvirtino visus nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjo pateiktus užsakymus. Teismas pažymėjo ir tai, kad VLK ginčo sutartimis prisiėmė pareigą apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį, pateikdama kiekvieno ketvirčio, metų informaciją, per Ortopedijos IS informuoti pareiškėją (darydama atitinkamas žymas Ortopedijos IS) (Sutarčių 4.2.1 p.). O pagal šių sutarčių 5.1 punktą, duomenys apie OTP užsakymus registruojami Ortopedijos IS, vadovaujantis šios sistemos Vartotojo žinynu. Duomenų, kad VLK būtų tinkamai vykdžiusi šią pareigą, byloje nėra.

Teismas konstatavo, kad VLK, organizuodama SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinto įpareigojimo aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis ortopedijos technikos priemonėmis vykdymą, neužtikrindama, jog sutartimis su pareiškėju nebūtų viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, netinkamai vykdė Aprašo 23 punkto nuostatas, nustatančias, kad VLK ir ortopedijos įmonių sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius. Tokiais veiksmais VLK taip pat pažeidė ir tarp ginčo šalių pasirašytų sutarčių nuostatas, įpareigojančias VLK per Ortopedijos IS informuoti pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį. VLK netinkamai vykdė ir SDĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte numatytą pareigą parengti PSDF biudžeto projektą taip, kad būtų tinkamai įvykdytas SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintas įpareigojimas laiku aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis OTP. Visi anksčiau nurodyti motyvai leidžia spręsti, kad VLK veikė ne taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl VLK veiksmai laikytini neteisėtais. Dėl šių neteisėtų veiksmų buvo pažeisti teisėti pareiškėjo lūkesčiai, kad jam tinkamai vykdant sutarčių sąlygas su juo bus tinkamai atsiskaityta, o VLK to nepadarius, pareiškėjas neabejotinai patyrė žalą. Todėl teismas padarė išvadą, kad tarp neteisėtų VLK veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

Teismas nurodė, kad 2008 m., 2010 m., 2011 m. sutartys „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“, kurios, kaip konstatuota šiame sprendime, yra viešosios sutartys, nepatenka į Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytą sutarčių, kurioms šis įstatymas netaikomas, sąrašą, o pagal jo 2 straipsnio 1 dalį komercine sutartimi laikoma ir ūkio subjektų bei viešųjų subjektų sudaryta sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Šioje byloje pripažinus dėl VLK neteisėtų veiksmų pareiškėjui patyrus žalą, yra pagrindas, vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, pareiškėjui priteisti šiame įstatyme nustatyto dydžio palūkanas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, ją taikant kartu su šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo pavėluoto mokėjimo palūkanų normą (t. y. Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, tokios palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos; pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Teismo vertinimu, pareiškėjo atliktas palūkanų paskaičiavimas (2013 m. lapkričio 12 d. pažyma) atitinka faktines aplinkybes dėl sutarties netinkamo vykdymo ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti 199 265,33 Lt palūkanų tenkino. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. vadinamas procesines palūkanas. Teismas, spręsdamas dėl skunde išdėstyto pareiškėjo prašymo priteisti procesines metines palūkanas, pažymėjo, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti turtinę žalą į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 12 d., teisme byla iškelta 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi, todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistinos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatyta tvarka paskaičiuotos palūkanos už priteistą sumą (780 139,34 Lt) nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl VLK atsisakymo apmokėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 18 d sąskaitą KP Nr. (duomenys neskelbtini) teismas pažymėjo, kad ginčas tarp šalių yra kilęs ne iš VLK veiklos (sprendimų) viešojo administravimo srityje, o dėl iš sutartinių santykių kilusios žalos, todėl šiuo atveju taikytinos ne ABTĮ 33 straipsnio nuostatos, o CK 1.125 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties terminus, nuostatos. Teismas nenustatė atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, numatytų CK 6.253 straipsnyje. Todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK, 780 139,34 Lt žalą, 199 265,33 Lt palūkanų ir procesines palūkanas tenkino.

III.

Atsakovas VLK apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VLK sutartimis buvo įsipareigojusi atsiskaityti su pareiškėju už apdraustiesiems pagamintas ir išduotas OTP tik neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Visose sutartyse tai buvo nurodyta ir pareiškėjui tai buvo žinoma. Tačiau pareiškėjas savo rizika išdavė apdraustiesiems OTP, viršydamas PSDF biudžeto lėšas. Tai, kad, kaip pareiškėjas nurodo, sutartyse nebuvo nurodyta lėšų suma, nekeičia esminio OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų principo, nurodyto sutartyse, - kompensavimo neviršijant PSDF biudžeto lėšų. Taip pat tarp atsakovo ir pareiškėjo 2009–2011 m. sudarytose sutartyse yra nurodytas net atskiras skyrius „Kompensavimo dydžio nustatymas“.

2. Teismas sprendimą priėmė pagrinde vadovaudamasis Ortopedijos informacinės sistemos Vartotojo vadovo nuostatomis, o ne Aprašo ar sutarties nuostatomis. Vartotojo vadovas nėra teisės aktas. Tai techninio-instrukcinio pobūdžio leidinys, padedantis dirbti su Ortopedijos IS, jame nėra nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. bendro pobūdžio elgesio taisyklės, darančios įtaką subjektų teisėms ir pareigoms.

3. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų teismo išvadą, kad VLK netinkamai planavo ar vykdė PSDF biudžetą. VLK kasmet suplanuodavo lėšų poreikį reikalingą OTP kompensuoti ir šias lėšas panaudodavo (byloje pridėtos PSDF biudžeto vykdymo ataskaitos). Valstybės kontrolė kasmet tikrindama PSDF biudžeto vykdymą nėra konstatavusi, kad VLK blogai planuotų ar vykdytų PSDF biudžetą. Teismas nevertino įmonės veiksmų, kad ji turėjo gaminti OTP neviršydama PSDF biudžeto lėšų, jog įmonė suvesdavo užsakymus žinodama, kad lėšos yra pasibaigusios. Taip pat teismas nevertino sutarčių sąlygos, kad įmonė įsipareigoja nereikšti pretenzijų, jei priemones gamina savo rizika viršydama PSDF biudžeto lėšas.

4. Teismas nagrinėdamas užsakymo patvirtinimo reikšmę neanalizavo Aprašo nuostatų. OTP užsakymo patvirtinimas Ortopedijos IS nėra ir negali būti aiškinamas ir suprantamas kaip VLK įsipareigojimas visais atvejais sumokėti pareiškėjui už visas pagamintas ir išduotas pacientams OTP. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad PSDF biudžetas viršytas. Pareiškėjas nei savo skunde, nei teismo posėdyje neneigė to, kad tiek pagal 2009 m., 2010 m., 2011 m. sutarčių sąlygas, tiek pagal Apraše nustatytą teisinį reguliavimą kompensavimas iš PSDF biudžeto lėšų už OTP pagaminimą ir pritaikymą buvo siejamas su tuo, jog neturi būti viršijamos metinės visoms apdraustųjų aprūpinime OTP dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos. Taigi neginčijant šios esminės aplinkybės, pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

5. Priimant teismo sprendimą visiškai nebuvo vertintas atsakovo pateiktas 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo ir VLK pasirašytas susitarimas 1SUT-724 dėl VLK ir pareiškėjo 2011 m. sausio 6 d. sutarties 1SUT-2 pakeitimo, kuriuo šalys pakeitė sutarties 5.6 punktą, nustatantį, kad ortopedijos įmonė iki einamojo mėnesio 10 dienos pateikia VLK išrašytą sąskaitą už anksčiausiai pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, Ortopedijos IS duomenimis kompensuotinų priemonių užsakymų ataskaitą bei praėjusį mėnesį priimtų priemonių užsakymų ataskaitą. Minėtu susitarimu buvo pakeistas 2011  m. sausio 3 d. sutarties 1SUT-2 dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP pakeitimo 5.5 punktas. Minėtu susitarimu 1SUT-724 pareiškėjas pats sutiko, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. OTP kompensavimas bus vykdomas tik iš 2011 m. gruodžio 16 d. neišnaudoto likučio 2011 m. skirtų asignavimų OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Vadovaujantis šiuo susitarimu įmonei buvo apmokėta 2011 m. gruodžio 20 d. sąskaita KP Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 82 165, 42 Lt. Taigi minėtas VLK ir pareiškėjo 2011 m. gruodžio 16 d. susitarimas 1SUT-724 VLK buvo tinkamai įvykdytas ir pareiškėjui kompensuotos visos sutartos OTP gamybos ir pritaikymo išlaidos, atsižvelgiant į PSDF biudžeto lėšų likutį.

6. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė konkrečios teisės normos, kurią, jo nuomone, pažeidė VLK ir dėl kurios nevykdymo buvo padaryta žala pareiškėjui, o teismas aiškindamas pažeidimą netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir nepagrindė visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Atsakovo nuomone, neįrodant visų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas negalėjo tenkinti pareiškėjo skundo dėl žalos. Pareiškėjo reikalavimai priteisti žalą, kilusią neva dėl neteisėtų VLK veiksmų, yra nepagrįsti.

7. Teismas teigia, kad VLK nevykdė sutartyse nurodyto įsipareigojimo per sutartyse nustatytą terminą apmokėti išrašytas sąskaitas. Tokia išrašyta ir neapmokėta sąskaita byloje minima tik viena, ji išrašyta 2011 m. spalio 31 d., KP Nr. (duomenys neskelbtini), ją pateikė pareiškėjas ir ji išrašyta 17 780, 35 Lt sumai. Taigi teismas teigdamas, kad VLK nevykdė įsipareigojimo apmokėti pareiškėjo sąskaitas, galėjo priteisti nebent tokį žalos dydį, koks nurodytas minėtoje sąskaitoje, nes kitų neapmokėtų sąskaitų pateikta nebuvo. Tą pagrindžia ir atsakovo rašytiniai įrodymai byloje, kad kiekvienais metais įmonė gaudavo lėšų iš PSDF biudžeto, tai svarbu akcentuoti, nes analizuojant pareiškėjo pateiktus duomenis gali susidaryti įspūdis, kad jiems apskritai nebuvo mokėta.

8. Teismas tenkindamas skundą nepagrįstai pritaikė ir palūkanų skaičiavimą pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teismo sprendime pateiktas palūkanų skaičiavimas negali būti taikomas, nes, esant deliktinei atsakomybei, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas negali būti taikomas (LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-390/2012).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti pilnai; priteisti pareiškėjui iš atsakovo 16 940 Lt (4 906,16 EUR) atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad PSDF biudžeto vykdymas ir kontrolė yra atsakovo kompetencija, pareiga bei atsakomybė. Pareiškėjas neturi jokių nei teorinių, nei praktinių galimybių kontroliuoti PSDF biudžeto vykdymą, todėl visi atsakovo argumentai, kuriais siekiama PSDF biudžeto vykdymo ir kontrolės pareigą priskirti pareiškėjui ir taikyti su tuo siejamą atsakomybę, turi būti atmesti. Vienintelė priežastis, kodėl pareiškėjas negavo pajamų, t. y. patyrė žalą, yra atsakovo mokėjimo prievolės nevykdymas. Tai yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių. Atsakovas savo argumentus grindžia LVAT išnagrinėta administracine byla Nr. A858-390/2012, tačiau paminėtoje byloje yra skirtingos aplinkybės nei šioje. Pažymi, kad pareiškėjas yra privatus juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą ar kitaip vadinamą komercinę veiklą, gaminantis ortopedines priemones ir parduodantis jas už atlyginimą. Pareiškėjo sutartis su atsakovu yra įprastinio komercinio pobūdžio, jokių kitokių tikslų pareiškėjas šia sutartimi neįgyvendina. Todėl teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – žalos atlyginimas, palūkanos bei procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus pareiškėjo pateiktus reikalavimus, bet atsakovas (apeliantas) su tokiu sprendimu nesutinka, dėl ko ir pateikė apeliacinį skundą.

Būtina pažymėti, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos, tačiau viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nustačius šią sąlygą būtina pasisakyti ir dėl kitų privalomų viešosios atsakomybės elementų: žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą sutiktina, jog buvo aptartas atsakovo (apelianto) veiksmų neteisėtumas. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad VLK netinkamai vykdė Aprašo 23 punkto nuostatas, pažeidė 2008-2011 metų sutarčių nuostatas, įpareigojančias VLK informuoti pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius ir jų likutį, netinkamai vykdė SDĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punktą. Įvardyto reguliavimo nesilaikymas pripažintas VLK neteisėtais veiksmais bei priimtas sprendimas tenkinti skundo reikalavimus.

Tačiau, kaip jau buvo pažymėta aukščiau, siekiant žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos trys organiškai tarp savęs susijusios viešosios atsakomybės sąlygos (elementai).

Jei dėl neteisėtų veiksmų aptarimo ir nekyla jokių abejonių, tai analizuojant pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti dėl įvykusio priežastinio ryšio, kaip viešosios atsakomybės sąlygos (elemento), aptarimo bei analizės skundžiamame sprendime. Iš principo pastarojo elemento vertinimas nebuvo atliktas, t. y. pakankamai neanalizuota, ar buvo priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktų veiksmų ir kilusių pasekmių (žalos). Apsiribota konstatavimu, jog dėl įvardytų neteisėtų veiksmų buvo pažeisti teisėti pareiškėjo lūkesčiai, kad jam tinkamai vykdant sutarčių sąlygas su juo bus tinkamai atsiskaityta, o VLK to nepadarius, pareiškėjas neabejotinai patyrė žalą. Todėl ir buvo padaryta išvada, kad tarp neteisėtų VLK veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas aiškus priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti, ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu). Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pastarasis momentas vis dėlto nebuvo pagrįstas.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.

Taigi, pasisakant dėl trečiojo viešosios atsakomybės elemento, pastebėtina, jog žalos atsiradimas, kildintas ir iš 2008-2011 sutarčių netinkamo vykdymo, bet nieko neužsiminta bei nevertinta dėl to, kad, pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 31 d. sutarties Nr. 229 2.2 punkte buvo įtvirtinta, jog „kompensuojama neviršijant metinės visoms apdraustųjų aprūpinime priemonėmis dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklausius skirtos PSDF biudžeto sumos“. Šia nuostata lyg ir suponuojama, kad kompensuojama tik tiek, kiek numatyta PSDF lėšų biudžete, o visa kita ne. Analogiškos nuostatos iš esmės buvo įtvirtintos ir 2010 m. sausio 4 d. sutartyje Nr. 9 (2.1 p.), 2011 m. sausio 3 d. sutartyje Nr. 1SUT-2 (2.1 p.). Taigi kyla klausimas, ar pareiškėjas, kaip verslininkas, būdamas pakankamai atidus bei rūpestingas, galėjo sužinoti apie pasibaigusį kompensavimo fondą bei savarankiškai neprisiėmė visos ar dalies atsakomybės dėl galimų nuostolių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime (administracinė byla Nr. A62-1119/2011) yra nurodžiusi, kad asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai, o verslo ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant.

Konstatavimas, kad pagal pareiškėjo pateiktą 2013 m. lapkričio 12 d. pažymą, sudarytą iš „Sveidra“ duomenų, pareiškėjui nekompensuota suma sudaro 780139,34 Lt, kuri ir priteistina – abstraktus bei akivaizdžiai teisiškai nepakankamas.

Be kita ko, visiškai sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nebuvo vertintas ir atsakovo pateiktas 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo ir VLK pasirašytas susitarimas 1SUT-724 dėl VLK ir pareiškėjo 2011 m. sausio 6 d. sutarties 1SUT-2 pakeitimo, kuriuo šalys pakeitė sutarties 5.6 punktą, nustatantį, kad ortopedijos įmonė iki einamojo mėnesio 10 dienos pateikia VLK išrašytą sąskaitą už anksčiausiai pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, Ortopedijos IS duomenimis kompensuotinų priemonių užsakymų ataskaitą bei praėjusį mėnesį priimtų priemonių užsakymų ataskaitą. Nieko iš pirmosios instancijos teismo pusės nepasisakyta ir dėl to, kad susitarimu 1SUT-724 pareiškėjas sutiko, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. OTP kompensavimas bus vykdomas tik iš 2011 m. gruodžio 16 d. neišnaudoto likučio 2011 m. skirtų asignavimų OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti, o vadovaujantis šiuo susitarimu įmonei buvo apmokėta 2011 m. gruodžio 20 d. sąskaita KP Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 82 165, 42 Lt.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad administracinė byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai. Stokojama argumentacijos priežastinio ryšio pagrindimui, o žalos dydžio aspektu išlieka neaptartų daug teisinių momentų. Tuo tarpu administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Taigi tvirtintina, jog gautoje patikrinti administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to nebuvo visapusiškai bei objektyviai ištirti, įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, o tai lemia pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą ir bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priimtiną sprendimą įtvirtina ir jau pirmiau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta analogiško pobūdžio byla (administracinė byla Nr. A662-460/2014; Teismų įstatymo 33 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.