Baudžiamoji byla Nr. 2K-243/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.14.9;
1.2.19.4; 2.1.6.2
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Jono
Prapiesčio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant
J. Morkytei,
dalyvaujant
prokurorui G. Danėliui,
gynėjui
advokatui V. Bužinskui,
išteisintajam
G. M.,
išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio,
kuriuo G. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228
straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2005 m. sausio 24 d. veikos), pagal
228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2004 m. rugsėjo 2 d. veikos),
kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartis, kuria
atmestas prokuroro skundas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimus,
G. M. buvo kaltinamas
tuo, kad:
Būdamas valstybės
tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių kontoros antstoliu, siekdamas
turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už valstybės naudai
išieškotas lėšas, 2005 m. sausio 21 d. uždarajai akcinei bendrovei (duomenys
neskelbtini) pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, AB (duomenys
neskelbtini) naudai pagal vykdomąją bylą išieškotus 1 438 999.30
Lt, privalėdamas dalį šios sumos (apie 1 373 000 Lt) pervesti į
Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, kaip išieškotą
iš AB (duomenys neskelbtini) valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr.
0003/04/03267, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas CPK 758
straipsnio 2 dalies reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, išsiųsti
arba pervesti išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo
instrukcijos 109 punkto reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų
iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą
sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje iš
UAB (duomenys neskelbtini) išieškotą 1 438 999,30 Lt sumą
pervedė iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB
bankas „Nord/LB Lietuva“, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią
AB „Ūkio bankas“, sudarydamas terminuoto privataus indėlio sutartį, tokiu būdu
užsitikrindamas 2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip
piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasisavino
didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti
galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką,
diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės
įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Be to, pasisavino jam
patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent, skolininkei UAB (duomenys
neskelbtini) pagal vykdomąją bylą už AB (duomenys neskelbtini) 2005
m. sausio 21 d. pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. LT (duomenys
neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, 1 438 999,30
Lt, šį jam svetimą, dėl užimamų antstolio pareigų patikėtą didelės vertės turtą
pasisavino, 2005 m. sausio 24 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys
neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, pervesdamas į sąskaitą
Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, nurodytai sumai
sudarydamas terminuoto asmeninio indėlio sutartį, taip užsitikrindamas 2589,04
Lt palūkanų gavimą.
Būdamas valstybės
tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių kontoros antstoliu, siekdamas
turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už išieškotojų
naudai išieškotas lėšas, 2004 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas CPK 758 straipsnio 2 dalies reikalavimo
išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, nusiųsti arba pervesti išieškotojui, taip
pat teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos
Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 punkto reikalavimo ne vėliau kaip per 20
dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę
sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, iš
depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas
„Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų kitiems asmenims
priklausančių lėšų likutis, pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini),
esančią AB „Ūkio bankas“, 400 000 Lt, sudarydamas nurodytai sumai terminuoto
asmeninio indėlio sutartį, taip užsitikrindamas 2950,82 Lt palūkanų gavimą. Piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, G. M. pasisavino didelės vertės
svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių
norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo
valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto
asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Be to, pasisavino jam
patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent, 2004 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje mokėjimo
pavedimu Nr. 2151 iš depozitinės sąskaitos (duomenys neskelbtini),
esančios AB bankas „Nord/Lt Lietuva“, kurioje buvo jo, kaip antstolio,
išieškotų, bet nepaskirstytų kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis,
pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“,
400 000 Lt, nurodytai sumai sudarydamas terminuoto asmeninio indėlio sutartį, taip
užsitikrindamas 2950 Lt palūkanų gavimą.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 14 d.
nuosprendžiu G. M. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį,
183 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. sausio 24 d. nusikalstamų veikų), 228 straipsnio
2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugsėjo 2 d. nusikalstamų veikų)
nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo
30 d. nutartimi, prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės
instancijos teisme prokurorui pakeitus kaltinimą, G. M. buvo kaltinamas tuo,
kad:
padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228
straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. būdamas valstybės
tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių kontoros antstoliu, siekdamas
turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti didesnes palūkanas už jam,
kaip antstoliui, patikėtą teisę administruoti išieškotas lėšas, 2005 m. sausio
21 d. UAB (duomenys
neskelbtini) pervedus
į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, AB (duomenys neskelbtini) naudai pagal vykdomąją bylą
išieškotus 1 438 999,30 Lt, privalėdamas dalį šios sumos
(1 373 000 Lt) pervesti į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių
inspekcijos sąskaitą, kaip išieškotus iš AB (duomenys neskelbtini) valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr.
0003/04/03267, pažeisdamas CPK 585 straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią
viršyti antstoliui suteiktus įgalinimus, viršijo jam, kaip antstoliui,
suteiktus įgaliojimus, iš UAB (duomenys
neskelbtini) išieškotą
1 438 999,30 Lt sumą 2005 m. sausio 24 d. pervedęs iš depozitinės
sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB
Lietuva“, į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio
bankas“, joje sudarė terminuoto privataus indėlio sutartį Nr. D011-421426 bei pervedė
minėtas pinigines lėšas iš depozitinės antstolio sąskaitos į privataus indėlio
sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pasisavino jam patikėtą
svetimą didelės vertės turtinę teisę bei užsitikrino 2589,04 Lt palūkanų
gavimą asmeninėn nuosavybėn. Viršijęs įgaliojimus, siekdamas turtinės naudos,
akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų
nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino
antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta
didelė žala valstybės interesams;
padarė nusikalstamas
veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. būdamas
valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių kontoros antstoliu,
siekdamas turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti didesnes palūkanas
už jam, kaip antstoliui, patikėtą teisę administruoti išieškotas lėšas, 2004 m.
rugsėjo 2 d. iš antstolio G. M. depozitinės sąskaitos Nr. LT (duomenys
neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų,
bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą
antstolio depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB
„Ūkio bankas“, 400 000 Lt, sudarydamas nurodytai sumai terminuoto
asmeninio indėlio sutartį Nr. D011-373533, pervedė minėtas pinigines lėšas iš
depozitinės antstolio sąskaitos į privataus indėlio sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini), taip pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtinę
teisę bei užsitikrino 2950,82 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Viršijęs
įgaliojimus, siekdamas turtinės naudos, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą
nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo
valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto
asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Kasaciniu skundu Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30
d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra imperatyvių normų, draudžiančių
antstoliui depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas naudoti savo nuožiūra, t. y.
sudaryti banko indėlio sutartis dėl šių lėšų ir gauti palūkanas. Jo manymu,
pavojingų veikų pripažinimą nusikalstamomis lemia baudžiamasis įstatymas. Kadangi
G. M. buvo inkriminuota nusikaltimų nuosavybei ir tarnybai idealioji sutaptis,
jo veikų neteisėtumas apibrėžiamas skirtinguose norminiuose draudimuose. BK 183
straipsnis numato atsakomybę už kaltininko žinioje esančio ar jam patikėto
turto ar turtinės teisės pasisavinimą, t. y. baudžiamasis įstatymas
tiesiogiai numato draudimą pasisavinti svetimą turtą ar teisę, kuri yra
kaltininko žinioje ar jam patikėta. Prokuroras taip pat nurodo, kad Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876
redakcija) antstolis apibrėžiamas kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam
valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių
konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Ši
sąvoka atitinka valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvoką, numatytą BK
230 straipsnio 3 dalyje. Antstolis turi atitinkamus administracinius įgalinimus
ir baudžiamosios teisės prasme yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Ši
aplinkybė, prokuroro manymu, suponuoja antstolio atsakomybę, remiantis principu
„draudžiama viskas, išskyrus tai, kas yra leista“. Minėta nuostata yra
formalizuota Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje,
kad atlikdamas vykdymo veiksmus antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų.
Prokuroras daro išvadą, kad antstolis gali veikti tik jam suteiktų įgalinimų
ribose, ir mano, jog antstolis G. M. viršijo įgaliojimus, nes atliko
norminiuose aktuose nenumatytus veiksmus, taip piktnaudžiavo savo užimama
padėtimi. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK
320 straipsnio 3 dalį, neanalizavo svarbių jo skundo argumentų, o būtent, kad G.
M. veikose yra visi privalomi inkriminuotų nusikaltimo sudėčių požymiai. Skunde
teigiama, kad antstolio išieškotos lėšos iki jų paskirstymo jam nepriklauso
nuosavybės teise, todėl yra svetimos. Antstolių įstatyme nustatytos antstolio
funkcijos: vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu
konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus
Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti
kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Iš minėto straipsnio 2 dalyje,
nustatančioje paslaugas, kurias antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali
teikti, vartojamų sąvokų „saugoti“, „administruoti“, „tarpininkauti“ prokuroras
daro išvadą, kad turto atžvilgiu antstolis turi tam tikrus įgalinimus, tačiau
nei turtas, nei turtinės teisės ar turtinės prievolės netampa antstolio
nuosavybe. Veikos metu galiojusi Sprendimų vykdymo instrukcija, kuria
vadovavosi antstolis, nenumatė atvejų, kad išieškomos sumos taptų antstolio
nuosavybė. Be to, Civilinio proceso kodekse nėra nuorodų į antstolio nuosavybės
teisę tokioms lėšoms iki jų paskirstymo. Prokuroras pažymi, kad G. M. sąskaitos
pavadinimas yra „advokatų, notarų ir antstolių kontorų klientų lėšos patikėjimo
pagrindais“. Taip pat aptariamų lėšų statusas įvardijamas ir Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvadoje – „kitiems
asmenims priklausančios lėšos“. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos
FNTT specialistė G. Kononenko, Antstolių rūmų valdytoja A. Karužienė
(Astrauskienė) šias lėšas iki jų paskirstymo taip pat įvardijo kaip trečiųjų
asmenų lėšas, kurias antstolis valdo patikėjimo teise. Šią poziciją palaikė ir
liudytojas P. K. Kasatoriaus manymu, minėti argumentai patvirtina, kad lėšos,
esančios depozitinėje sąskaitoje, nėra antstolio nuosavybė, o tai reiškia, kad
turtas jam svetimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas senato nutarimo Nr. 8 4
punkte yra išaiškinęs, kad turtas laikomas svetimu iki to laiko, kol antstolis
jį paskirsto, todėl veikos kvalifikacijai neturi įtakos, ar tos lėšos yra
išieškotojų, kurių sąskaitos nežinomos, ar sustabdytų vykdymų lėšos, ar lėšos
vykdymų, kurių aktai nepatvirtinti teismo. Iki šių lėšų paskirstymo nėra
svarbu, kokia šių lėšų dalis taps vykdymo išlaidomis ar antstolio atlyginimu.
Tai yra antstoliui svetimas turtas ir toks jo režimas išlieka iki šio turto
paskirstymo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad terminuotas banko indėlis
sukuria kitokį indėlininko ir indėlio santykį, nei patikėjimo teise valdomos
trečiųjų asmenų lėšos. Šia sutartimi bankas iš indėlininko gavęs pinigų sumą
(indėlį) įsipareigoja, praėjus tam tikram laikui, jį grąžinti ir sumokėti už jį
palūkanas (CK 6.892 straipsnio 1 dalis, 6.895 straipsnio 1 dalis). Šiuose
teisiniuose santykiuose dalyvauja tik bankas ir indėlininkas, kuris turi teisę
pareikalauti išmokėti visą ar dalį indėlio, pratęsti indėlio sutarties
galiojimą (CK 6.895 straipsnio 5 dalis). Sudarydamas indėlio sutartį,
indėlininkas disponuoja turtu kaip nuosavybe. Indėlininko mirties atveju
indėlis yra paveldimas, tačiau mirus antstoliui jo paveldėtojai neįgytų teisės
paveldėti išieškotas lėšas, esančias jo depozitinėse sąskaitose. Teismo
posėdžio metu liudytoja P. B. parodė, kad sudarius indėlio sutartį pinigai
perkeliami į indėlio sąskaitą (subsąskaitą). Taigi pirmajame epizode, kaip
teigia prokuroras, banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptariamų
1 500 000 Lt nebuvo, nes jie terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo
indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), o antrajame epizode
indėlio sąskaitos numeris yra (duomenys neskelbtini). Būtent šioje
indėlio sąskaitoje terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo 400 000 Lt,
kurie buvo surinkti ir susikaupė sąskaitoje „Advokatų, notarų ir antstolių
klientų lėšos patikėjimo pagrindais“. Iš liudytojos parodymų matyti, kad nukreipus
išieškojimą į banko sąskaitą, išieškojimas į indėliu laikomas lėšas nebūtų
nukreiptas. Remdamasis minėtais argumentais prokuroras daro išvadą, kad
antstolis su išieškotomis ir jam svetimomis lėšomis pasielgė, kaip su
asmeninėmis, t. y. pakeitė jų teisinį statusą į terminuotą indėlį, taip antstolis
G. M. pasisavino jam patikėtas, svetimas lėšas. Prokuroro įsitikinimu, teismas
neįvertino nei paties terminuoto indėlio sutarties sudarymo fakto, nei teisinių
ir faktinių pasekmių, kurias sukelia terminuoto indėlio sutarties sudarymas,
todėl padarė neteisingas išvadas, jog antstolis pervedinėjo lėšas tarp vienodą
statusą turinčių sąskaitų, dėl to nepagrįstai netaikė baudžiamojo įstatymo.
Kasatorius nepagrįsta laiko apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad G. M.
veiksmai nesukėlė nusikalstamų padarinių, būtinų BK 183 straipsnyje įtvirtinto
nusikaltimo sudėčiai. Jo nuomone, teismas neteisingai įvertino šio nusikaltimo
baigtumo momentą. Antstoliui sudarius indėlio sutartį, nusikalstama veika
laikytina baigta, nes indėliui skirtais pinigais kaltininkas disponuoja kaip
asmeninėmis lėšomis, t. y. iš antstolio banko sąskaitos lėšos perkeliamos į
indėlio sąskaitą. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamu atveju pasekmės – tai
tretiesiems asmenims priklausančio turto sumažėjimas. Nusikaltimo padarymo metu
išieškotų lėšų banko sąskaitoje jau nebuvo, nes jos, kaip indėlis, įneštos į
indėlio sąskaitą. Pardavėjui atsisakius tęsti sandorį, antstolis pinigų
grąžinti negalėtų, nes jo depozitinėje sąskaitoje jų nebuvo. Taigi nusikaltimo
baigtumo momentu buvo padaryta žala, savo dydžiu lygi pasisavintai pinigų
sumai. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas
nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl G. M. tiesioginės tyčios,
pasitenkindamas formaliu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir
įvertinti įrodymai neleidžia teigti, jog G. M. siekė iššvaistyti didelės
vertės turtą. Kasatoriaus nuomone, tinkamai įvertinus nusikaltimo baigtumo
momentą, atskleidžiami ir subjektyvieji veikos požymiai. G. M. suprato, kad
sudaro indėlio sutartį, o indėliui naudoja vykdymo procese išieškotas klientų
lėšas. Jis veikė tiesiogine tyčia, nes norėjo tokios įvykių eigos ir rezultatų,
suvokė, kad, norint gauti didesnes palūkanas, tikslinga lėšas įnešti kaip terminuotą
indėlį.
Kasacinis skundas tenkintinas
Dėl antstolio statuso
Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas priimtą
sprendimą, konstatavo, kad nėra imperatyvių taisyklių, draudžiančių antstoliui
depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervesti į indėlio sąskaitą, su banku
sudaryti terminuotą indėlio sutartį ir gauti palūkanas. Kolegijos nuomone, darant
tokią išvadą, neatsižvelgta į antstolio procesinę veiklą reglamentuojančias
teisės normas ir neišsiaiškintas jo teisinis statusas. Sprendžiant
baudžiamosios atsakomybės už inkriminuotas nusikalstamas veikas klausimą,
antstolio veiklai taikytas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“
sukliudė teismui išsiaiškinti aplinkybes, ar antstolis, sudarydamas terminuotas
indėlio sutartis, veikė jam suteiktų įgalinimų ribose. To nepadaręs teismas
neteisingai taikė bei aiškino baudžiamąjį įstatymą ir pilnai neatsakė į
apeliacinio skundo argumentus, kaip reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje.
Pagal Antstolių įstatymą antstolis – tai valstybės
įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių
aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas
funkcijas. Antstolis gali teikti šiame įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai
netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (2 straipsnio 1 dalis). Ši sąvoka
parodo, kad antstolis savo veikloje privalo vengti viešo ir privataus interesų
konflikto. Antstolio funkcijas ir kitą veiklą nustato Antstolių įstatymas, kurio
21 straipsnyje nustatyta, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus
vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes,
teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus fiziniams ir juridiniams
asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka teikti šiuo Įstatymu numatytas
paslaugas. Pagal CPK 634 straipsnį teismo sprendimų, nutarčių, nutarimų, kiek
tai susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, kitų vykdomųjų dokumentų
vykdymas priskiriami prie antstolio atliekamų procesinių veiksmų. Antstolių
įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje pabrėžta, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų
pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, antstolis atsako kaip
valstybės pareigūnas. Kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, neturi
viršyti jam suteiktų įgalinimų, nurodyta CPK 585 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 7
d. nutartimi išaiškino, kad antstolio atliekamų procesinių veiksmų, susijusių
su vykdomųjų dokumentų vykdymu, negalima pripažinti privačių paslaugų teikimu (civilinė
byla Nr. 3K-3-377/2005). Tai teisingumo vykdymą užtikrinančios institucijos
procesinė veikla. Taigi, teisės normų sisteminė analizė leidžia konstatuoti,
kad antstolis, vykdydamas teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus,
privalo veikti tik jam suteiktų įgalinimų ribose ir neturi teisės atlikti tų
veiksmų, kurių nenumato jo veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės
aktai. Tokia antstolio teisinio statuso samprata atitinka valstybės tarnautojui
prilyginamo asmens sąvoką, numatytą BK 230 straipsnio 3 dalyje.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
Prokuroras, pareikšdamas išteisintajam G. M.
kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nebuvo nuoseklus. Pradinis kaltinimas
suformuluotas, kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, tačiau
apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis pakeistas į turtinės teisės
administruoti lėšas pasisavinimą. Iš prašymo pakeisti kaltinimą (T. 4,
b. l. 98) matyti, kad prokuroras kaltinimą pakeitė, vadovaudamasis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 9
punkte pateiktu išaiškinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeisdamas kaltinimą, neatsižvelgė į
baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas taisykles, apibrėžiančias apeliacinio
skundo nagrinėjimo ribas. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas privalo patikrinti
bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas. Nagrinėjamu atveju prokuroro
apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti kaltinamajame akte
išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo
teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir
2 dalyse nustatyta tvarka. Nepaisant prokuroro pozicijos nenuoseklumo,
apeliacinės instancijos teismas svarstė išteisintajam inkriminuotas svetimo
turto ir turtinės teisės pasisavinimo aplinkybes. Vis dėlto padaręs išvadą apie
apeliacinio skundo nepagrįstumą, teismas neatsižvelgė į antstolio veiklos
įgalinimų ribas ir neatkreipė dėmesio į antstolio depozitinėje sąskaitoje ir
indėlių sąskaitose esančių lėšų, kurios buvo terminuoto indėlio sutarties dalykas,
skirtingą teisinį režimą.
BK 183 straipsnyje numatyto
nusikaltimo esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje
turtą ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu ir taip
padaro žalą turto savininkui. Nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas
(turtinė teisė), bet tik kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje. Šiuo atveju
turimi galvoje ypatingi kaltininko įgaliojimai turtui ar turtinei teisei
atžvilgiu, kurie yra teisiškai apibrėžti. Lietuvos Respublikos antstolių
įstatymo 41 straipsnio 2 dalis numato, kad teisės aktų nustatyta tvarka
antstolis turi atskirą depozitinę sąskaitą (sąskaitas) bei kitų sąskaitų.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad antstolio depozitinėje
sąskaitoje esančios lėšos priklauso tretiesiems asmenims. Toks teiginys
atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 2002
m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, 7 skyriaus „Išieškotų piniginių lėšų
apskaita, paskirstymas ir išmokėjimas“ taisykles, kuriose atskleista
depozitinės sąskaitos paskirtis. Šioje instrukcijoje numatyta, kad į depozitinę
sąskaitą įskaičiuojamos pagal vykdomuosius dokumentus iš skolininko išieškotos
sumos, įmokomos ir joje apskaitomos išieškotojo įmokėtos ar iš skolininko
išieškotos vykdymo išlaidos, taip pat kitos faktinės išlaidos, kurias
antstolis, vykdydamas antstolio funkcijas, privalo sumokėti tretiesiems
asmenims, be to, iš šioje sąskaitoje esančių lėšų antstolis taip pat
atsiskaičiuoja sau atlyginimą. Vadinasi, depozitinėje sąskaitoje esančias ir
tretiesiems asmenims priklausančias lėšas antstolis valdo patikėjimo teise.
Nors antstolis turi tam tikrus įgalinimus, susijusius su turtu, tačiau nei
turtas, nei turtinės teisės netampa antstolio nuosavybė, todėl jam yra
svetimos. CK 6.953 straipsnio 1 dalis įpareigoja patikėtinį jam patikėtą turtą
valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens interesais.
Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės
teisės – savininku ir toliau lieka patikėtojas (CK 6.953 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 1998 m. gruodžio
22 d. nutarimo
Nr. 8 „Dėl
teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose“ 4 punkte yra išaiškinta, kad turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso
nuosavybės teise. Tai reiškia, kad antstoliui patikėtas turtas yra svetimas ir
toks jo režimas išlieka iki šio turto paskirstymo. Nagrinėjamu atveju piniginės
lėšos į antstolio depozitinę sąskaitą buvo pervestos, siekiant grąžinti
susidariusias skolas išieškotojams, t. y. tam, kad antstolis teisės normų
nustatyta tvarka atliktų procesinius vykdymo veiksmus.
Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje analizuojant objektyviuosius svetimo turto
pasisavinimo požymius, nebuvo atkreiptas dėmesys į kaltinime nurodytą antstolio
sąskaitose buvusių lėšų teisinio režimo pasikeitimą. Teismo išvada, kad „depozitinė
sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB bankas „Nord/LB Lietuva“,
ir sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB „Ūkio bankas“, kurioje
buvo sudarytos terminuoto indėlio sutartys, yra viena ir ta pati banko indėlio
sutartis“, nepakankama, paneigiant kaltinimą dėl antstolio įgaliojimų
viršijimo. Tam buvo būtina nustatyti, ar antstolio depozitinėje sąskaitoje
esančių piniginių lėšų teisinis režimas skiriasi nuo lėšų, kurios yra
terminuotų indėlių sutarčių, sudarytų tarp antstolio G. M. ir AB „Ūkio bankas“ dalykas,
teisinio režimo.
Iš terminuotojo indėlio sutarčių Nr. D011-421426,
DO11-373533 (T. 4, b. l. 106, 107) (toliau – Sutartys) matyti, kad šie
sandoriai sukūrė kitokius teisinius santykius nei patikėtinio santykiai su jam
patikėtomis lėšomis. Pagal banko sąskaitos sutartis (T. 2, b. l. 35-37, t. 4,
b. l. 108) depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas kliento nurodymu bankas
nedelsiant privalo pervesti ar išmokėti kitiems asmenims. Tuo tarpu terminuoto
indėlio sutartimi bankas, iš indėlininko G. M. gavęs pinigų sumą (indėlį), jį
įsipareigojo grąžinti, praėjus sutartyje numatytam terminui, sumokant už indėlį
palūkanas (Sutarčių 2, 3 punktai). Norėdamas atsiimti indėlį, prieš sueinant
sutartyje nustatytam terminui, indėlininkas apie ketinimą bankui privalo
pranešti prieš 15 dienų (Sutarčių 24 punktas). Kai indėlis išmokamas,
nepasibaigus sutartyje nustatytam terminui, sutartimi numatytos palūkanos
nemokamos (Sutarčių 18 punktas). Sutarties galiojimo laikotarpiui indėlininkas
įsipareigojo indėlio nenaudoti mokėjimams (Sutarčių 8 punktas). Darytina
išvada, kad terminuoto indėlio sutartis, kaip sandoris, yra antstolio G. M. ir
AB „Ūkio bankas“ valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam
rezultatui pasiekti. Tai patvirtina faktą, kad G. M. disponavo jam patikėtomis
trečiųjų asmenų lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal terminuotojo indėlio
sutartis indėlio sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 106,
107) pakito tretiesiems asmenims priklausiusių lėšų teisinis režimas, per
sutartyse nustatytą laiką nebuvo galima atlikti mokėjimo funkcijos ir už šiose
sąskaitose laikomas lėšas bankas antstoliui G. M. mokėjo palūkanas, teismas
privalėjo atskleisti tikrąjį G. M., kaip sandorio dalyvio, valios turinį: ar
terminuotojo indėlio sutarties sudarymas, siekiant palūkanų, buvo susijęs su
vykdymo procesu; ar tokios sutarties sudarymą numatė antstolio veiklą
reglamentuojantys teisės aktai; kokių tikslų, sudarydamas terminuotojo indėlio
sutartį, siekė G. M.; kieno interesais veikė; ar siekė pasisavinti kaltinime
nurodytą didelės vertės svetimą turtą, ar tik ketino depozitinėje sąskaitoje
laikomas lėšas panaudoti kaip priemonę palūkanoms gauti, o po to jas sugrąžinti
į pradinį režimą. Teismo procesiniame sprendime taip pat nebuvo atsižvelgta į
tai, kad turtine žala yra laikomas ne tik asmens turto netekimas arba
sužalojimas, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų galėjęs gauti, jeigu
nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso
4.18 straipsnyje pajamos apibrėžiamos kaip pinigai ir kitos materialinės
vertybės, gaunamos naudojant daiktą civilinėje apyvartoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neįvertino
terminuoto indėlio sutarčių sudarymo fakto ir teisinių bei faktinių pasekmių,
kurias jos sukėlė. Tai galėjo nulemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Dėl BK 228 straipsnio taikymo
BK
XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai
ir viešiesiems interesams“ nustatyta atsakomybė už veikas, kurių vykdytojai –
specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba
jiems prilyginti asmenys. BK 230 straipsnyje nurodyta, kad valstybės
tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, - valstybės politikai,
viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą
bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar
įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms
prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi
administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas. Kadangi
antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų
dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir
kitas įstatymų nustatytas funkcijas, t. y. jis turi atitinkamus
administracinius įgalinimus, baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės
tarnautojui prilygintu asmeniu.
BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už
valstybės tarnautojo ar jam prilyginto
asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl
to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis
ar fizinis asmuo.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip
valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties,
įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų
panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų
viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam
prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų
viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai,
priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti
reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir
kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais
atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip
nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip
kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos
interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir
iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės
institucijos ir pačios valstybės autoritetas.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas savo procesiniuose sprendimuose akcentavo, kad antstolis G. M. atliko veiksmus, kurių nedraudžia jokios imperatyvios teisės normos, todėl veikė teisėtai. Vis dėlto, kaip jau buvo anksčiau paminėta, antstolio veikla yra susijusi su CPK nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymu. Tai procesinė veikla, reglamentuojama proceso teisės normų, kitų teisės aktų. Kolegija akcentuoja, kad antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja teismo taikytas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Tai reiškia, kad antstolis gali veikti tik jam suteiktų įgalinimų ribose, atlikti tik teisės aktų nustatytus veiksmus ir už juos gauti atlyginimą, kurio tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kolegijos manymu, teismas neanalizavo, ar tai, kad antstolis, siekdamas gauti palūkanas, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, atliko norminiuose aktuose nenumatytus veiksmus, nelemia jo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veikos neteisėtumo, ar jam patikėtų lėšų panaudojimas ne patikėtojo, o savo interesams tenkinti, neviršija antstoliui suteiktų įgaliojimų.
Apeliacinės instancijos nutartyje neginčijama, kad G. M. savo veiksmais įvykdė tam tikrus finansinius pažeidimus, tačiau nurodoma, jog padaryti finansiniai pažeidimai negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, nes jie nesukėlė būtinų pasekmių – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kolegija sutinka su teiginiu, kad didelės žalos požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, tačiau mano, kad teismas tinkamai neįvertino šio piktnaudžiavimui būtino požymio, neatkreipė dėmesio į tai, kad minėtu nusikaltimu gali būti padaroma ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia ne tik valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis, bet ir (arba) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Jei turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, tai kitokio pobūdžio žala yra laikoma fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Neabejotinai neturinę žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą. Vis dėlto ją galima nustatyti, atsižvelgiant į vertinamąjį atsiradusių pasekmių aspektą bei konkrečias bylos aplinkybes – kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, veikų skaičius, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. Įvertinus pažeistų objektų reikšmingumą, nustatomas padarytos žalos dydis. Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004; 2K-512/2004). Nagrinėjamu atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad piktnaudžiavimu tarnyba buvo kaltinamas antstolis, t. y. asmuo, kuriam keliami itin aukšti ne tik profesiniai, bet ir etiniai reikalavimai. Pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnį antstoliu gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja antstolį, vykdant vykdomuosius dokumentus, imtis tik teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlikdamas vykdymo veiksmus antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų. Kolegijos nuomone, teismai apsiribodami teiginiais, kad G. M. veiksmai negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, nes nesukėlė būtinų pasekmių, nepalietė svarbių su šiuo nusikaltimo sudėties objektyviuoju požymiu susijusių aspektų. Nebuvo aiškintasi, ar asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, veiksmai, kuriais nesilaikyta teisės normomis nustatytų įgaliojimų, diskreditavo pareigūno ar jam prilyginto asmens vardą, neįvertinta jų įtaka institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetui ir prestižui.
Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine
padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį iškyla, jei veika
padaroma tyčia. Nors antstolis G. M. dėl jam inkriminuotų veikų kaltu
neprisipažino, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai
yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne
vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą
veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta
bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis.
Kolegija konstatuoja,
kad teismas visapusiškai neatskleidė veikų objektyviųjų požymių ir išteisintojo
G. M. kaltės turinio. Tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas
neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų
įrodymų. Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies,
nustatančios, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, esminis
pažeidimas. Šis pažeidimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Kartu
yra pagrindas tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į kai
kuriuos apeliacinio skundo argumentus ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintą reikalavimą, kad byla patikrinama tiek, kiek to prašoma
apeliaciniame skunde. Nurodytus BPK normų pažeidimus kolegija pripažįsta
esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei
priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir
laiko pakankamu pagrindu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o
bylą iš naujo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d.
nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Pranas
Kuconis
Jonas
Prapiestis
Benediktas Stakauskas