Baudžiamoji byla Nr. 2K-120/2011

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                                1.2.4.6.;1.2.26.2.1.; 2.9.12. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

sekretoriaujant J. N.,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjams advokatams Jonui Algimantui Pakarkliui, Arvydui Aleknai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. ir nuteistojo G. N. gynėjo Jono Algimanto Pakarklio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu keturiasdešimt penkioms paroms, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu keturiasdešimčiai parų; pritaikius BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

V. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu keturiasdešimt penkioms paroms, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį administraciniu areštu dvidešimt penkioms paroms; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria nuteistųjų G. N. ir V. N. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

G. N. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 17 val., G. M. M. gyvenamajame name, esančiame Kupiškio r., Skapiškio mstl., (duomenys neskelbtini), veikdami kaip bendrininkų grupė, rankomis ir kojomis suduodami ne mažiau kaip 5 smūgius G. M. M. į galvą, šonus, krūtinę ir nugarą, taip bendrais veiksmais sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami kūno sužalojimus, tyčia nežymiai sutrikdė G. M. M. sveikatą.

G. N. ir V. N. nuteisti ir už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., O. Š. gyvenamojo namo, esančio Kupiškio r., Skapiškio sen., (duomenys neskelbtini), kambaryje, keršydami A. S. už netinkamą elgesį su motina Z. N., veikdami bendrininkų grupe, užpuolė lovoje gulintį girtą ir miegantį nukentėjusį A. S., rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, pilvą, šonus, taip bendrais veiksmais stipriai jį sumušė: padarė poodines kraujosruvas krūtinės ir juosmens dešinėje pusėje bei nugaroje, odos nubrozdinimus nugaroje, kraujosruvas krūtinės dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės V, VI, VII, VIII šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą dešinio momens minkštuosiuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu ir dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimu; tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, galvos smegenų pabrinkimu, plaučių ir krūtinplėvės uždegimu, kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, ascitinio skysčio susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, koma (kliniškai), kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu; dėl to nuo padarytų sužalojimų visumos nukentėjęs A. S. 2009 m. rugsėjo 8 d. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė A. S.

G. N. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 21 val., Kupiškio r., Skapiškio mstl., (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio užpuolė R. L., triukšmaudami ir vartodami necenzūrinius žodžius, visa tai girdint bei dalį veiksmų matant kitiems žmonėms, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, rankomis ir kojomis suduodami R. L. ne mažiau, kaip 6 smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, už kojų nutempdami pargriautą nukentėjusįjį į namo priestatą, bendrais veiksmais padarė kraujosruvas galvos srityje ir nosies kaulų lūžį, t. y. tyčia nesunkiai sutrikdė R. L. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

V. N. taip pat nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš karto po A. S. sumušimo 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., iš O. Š. gyvenamojo namo, esančio Kupiškio r., Skapiškio sen., (duomenys neskelbtini), kambario, pagrobė svetimą O. Š. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8310“, kurio vertė 160 Lt.

Nuteistasis V. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį kaltu dėl A. S. nužudymo ir O. Š. mobiliojo ryšio telefono vagystės, nes byloje nenustatyta, kad darydamas šias veikas jis suvokė pavojingą veikos pobūdį ir veikė tiesiogine tyčia.

Kasatoriaus manymu, pripažindami jį kaltu dėl A. S. nužudymo teismai įrodymus įvertino išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių, nes nepatikrino kitų galimų įvykio versijų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo iškelta versija, kad A. S. galėjo patirti sunkius kūno sužalojimus grumtynių su Z. N. metu, kai kėsinosi ją išžaginti. Šiai versijai patikrinti jis ir jo gynėjas prašė teismo apžiūrėti ir įvertinti suplėšytus, galimai kruvinus Z. N. rūbus, kurie leistų spręsti apie grumtynių intensyvumą, tačiau teismai tokio jų prašymo netenkino. Atmesdamas šį prašymą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis turėjo būti pateiktas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 287 straipsnį bylos nagrinėjimo metu teismas gali atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus 2-5 skirsniuose numatytą veiksmą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo jo gynėjas A. A., o jis, pats nebūdamas teisininkas ir laikydamasis susitarimo su broliu prisiimti motinos kaltę už A. S. sumušimą, nežinodamas, kad rūbai išsaugoti, negalėjo pateikti prašymo dėl papildomų daiktinių įrodymų rinkimo, jų apžiūros ir ekspertizių skyrimo. V. N. pažymi, kad streso būsenoje žmogaus jėga padidėja, todėl net moters suduoti smūgiai galėjo sukelti A. S. sunkius kūno sužalojimus. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. buvo sužalotas rugpjūčio 13 dieną, o mirė tik rugsėjo 8 dieną. Byloje yra duomenų, kad jis sirgo epilepsija. Dėl to A. S. mirties priežasčiai nustatyti buvo būtina skirti kompleksinę medicinos ekspertizę, tačiau tai nebuvo padaryta. Nagrinėdami bylą teismai taip pat netyrė kitos galimos įvykio versijos, kad A. S. galėjo susižaloti kraudamas šieną ar kitoje vietoje. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai įvertino liudytojų G. M. M., I. A., O. Š. parodymus, nes jie prieštaringi, prieštarauja kitiems įrodymams. Iš A. S. medicinos kortelės duomenų matyti, kad A. S. galimai sirgo epilepsija, tačiau liudytojai I. A., A. S. motina O. Š., apklausiami teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad nieko apie A. S. ligą nežinojo. Netinkamai teismai įvertino ir jo teiginį, kad melagingus parodymus davė norėdamas prisiimti kaltę už motiną, nes jo teiginio visiškai nepatikrino. Padarydami šį pažeidimą teismai taip pat pažeidė rungimosi principą, kuris įpareigoja teismą būti aktyviam, proceso teisingumo principą, pagal kurį kiekvienas kaltinamasis turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad kai kurios nuosprendžio ir nutarties išvados yra klaidingos, nagrinėjant bylą nustatyti prieštaravimai tarp jį kaltinančių ir teisinančių įrodymų yra nepašalinti, todėl tikslinga grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistojo G. N. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti minėtus nuosprendį bei nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Gynėjas nurodo, kad esminės A. S. nužudymo aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, nes nenustatyta, kokią įtaką priežastinio ryšio plėtojimosi eigai turėjo A. S. sveikatos būklė. Iš medicinos dokumentų matyti, kad A. S. buvo ligotas, jo organizmas labai silpnas, tuo tarpu šie duomenys teismo medicinos tyrimą atlikusiam ekspertui nebuvo žinomi. Nagrinėję bylą teismai buvo šališki, nes išsamiai neištyrė gynybai naudingų versijų, kad A. S. galėjo mirti nuo sužalojimų, kuriuos patyrė kėsindamasis išžaginti Z. N., kad galėjo susižaloti krisdamas nuo šieno. Nagrinėjusių bylą teismų šališkumą atskleidžia ir tai, kad įrodymais jie pripažino tik kaltinimui palankius duomenis, skirtingai vertino dvi vienodas įrodymų požiūriu situacijas. Antai, nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad A. S. mirė nuo V. N. ir G. N. smūgių, teismas padarė išvadą, kad A. S. mirė būtent dėl šios priežasties. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad smūgius A. S. gindamasi nuo kėsinimosi išžaginti sudavė ir Z. N., tačiau teismai jos parodymus atmetė, motyvuodami tuo, kad nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jos ir A. S. grumtynes. Gynėjo nuomone, G. N. už A. S. nužudymą paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes jis apibūdinamas teigiamai, nėra baustas administracine tvarka, yra jauno amžiaus, nusikaltimas padarytas ginant motinos seksualinio apsisprendimo laisvę, kaip tai suprato pats G. N. G. N. neigiamai apibūdina tik policijos pareigūnas R. K., tačiau jis nenurodo jokių konkrečių savo teiginius pagrindžiančių duomenų.

Gynėjo manymu, policija atlikdama ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus G. M. M. sveikatos sutrikdymo, nesant BPK 409 straipsnyje numatytų aplinkybių, iš esmės pažeidė BPK 407 straipsnio taisykles. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog G. M. M. būtų pasinaudojęs savo teisėmis pradėti privataus kaltinimo bylų procesą. Pagal BK 55 straipsnį už nežymų G. M. M. sveikatos sutrikdymą G. N. turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau teismas, nenurodydamas tokio sprendimo motyvų, skyrė jam laisvės atėmimo bausmę.

Gynėjas pažymi, kad G. N. buvo nuteistas už tai, kad sumušdamas R. L. veikė bendrininkų grupe, ši jo veika buvo kvalifikuota kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimui yra būtina, kad būtų bent du vykdytojai, tuo tarpu byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad smūgius R. L. sudavė tik G. N., todėl bendrininkavimo požymis inkriminuotas nepagrįstai. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad G. N., mušdamas R. L., veikė dėl asmeninių paskatų. Teismų praktikoje ir doktrinoje yra pripažįstama, kad konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje rodo, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet kitas įstatymo saugomas vertybes, todėl G. N. veika turėtų būti kvalifikuota tik pagal vieną straipsnį. Už nesunkų R. L. sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą G. N. buvo paskirtas administracinis areštas, nors baudžiamojoje byloje administracinės nuobaudos negali būti skiriamos.

Nuteistojo V. N. ir nuteistojo G. N. gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.

 

            Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

 

            Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nes nepatikrino kitų galimų įvykio versijų, nesiaiškino, kokią įtaką priežastinio ryšio plėtojimosi eigai turėjo A. S. sveikatos būklė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas apie A. S. mėginimą išžaginti Z. N., tarp jų įvykusias grumtynes, A. S. ir Z. N. patirtus sužalojimus apklausė nukentėjusiuosius O. Š., G. M. M., R. L., liudytojus Z. N., K. N., S. N., kaltinamuosius V. N. bei G. N. Be to, teismas iškvietė ir papildomai apie išžaginimo tyrimą bei Z. N. patirtus sužalojimus apklausė liudytojus policijos pareigūnus R. K., R. Č., Z. R., E. Š. Norėdamas patikslinti, ar A. S. galėjo patirti mirtį sukėlusius sužalojimus grumtynių su Z. N. metu atsitrenkdamas į krosnį ar panašiomis aplinkybėmis, teismas iškvietė ir apklausė teismo medicinos specialistą G. S. Be to, teismas apklausė teismo medicinos specialistą dėl to, ar A. S. galėjo patirti mirtį sukėlusius sužalojimus krisdamas nuo šieno, išreikalavo A. S. medicinos kortelę ir apklausdamas teismo medicinos specialistą aiškinosi, kokią įtaką A. S. mirčiai turėjo jo sveikatos būklė iki sumušimo. Apskųstuose sprendimuose įvertindami byloje surinktus įrodymus, jų visetą, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, teismai detaliai ir motyvuotai aptarė, kodėl atmeta įvykio versijas, kad A. S. galėjo mirti nuo sužalojimų, kuriuos patyrė krisdamas nuo šieno ar kėsindamasis išžaginti Z. N., paaiškino, kodėl A. S. sveikatos būklė iki sužalojimų neturėjo įtakos jo mirčiai. Dėl to aplinkybė, kad neatliktas Z. N. rūbų poėmis, jie neapžiūrėti ir neištirti turint tikslą nustatyti grumtynių tarp jos ir A. S. požymius, nesuteikia pagrindo teigti, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Visa tai leidžia teigti, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos ir patikimai nustatytos, o kasatorių teiginiai yra nepagrįsti.

Nuteistasis V. N. nepagrįstai teigia, kad buvo netinkamai įvertinti jo paaiškinimai dėl parodymų keitimo motyvų, pažeisti rungimosi ir teisingo proceso principai, nes teismui ištyrus ir motyvuotai atmetus įvykio versiją, kad A. S. mirtinus sužalojimus patyrė kėsindamasis išžaginti Z. N., kartu buvo patikrintas ir V. N. teiginys apie tai, kad jis davė melagingus parodymus norėdamas prisiimti kaltę už motiną. Įvertindamas nukentėjusiosios O. Š. ir liudytojo I. A. parodymus kaip patikimus teismas atsižvelgė į tai, kad juos patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų visetas, todėl įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

            Nuteistojo G. N. gynėjas deklaratyviai teigia, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes įrodymais pripažino tik kaltinimui palankius duomenis. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai pripažino įrodymais tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek juos teisinančius įrodymus, rėmėsi jais darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą teismas pripažino patikimais kaltinimui palankius įrodymus, o nuteistųjų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui, nesuteikia pagrindo teigti, kad teisinantys įrodymai nebuvo pripažinti įrodymais byloje.

            Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo pažeidimas – besąlygiška vada panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui nustatyti nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Teismų praktikoje šio principo esmė – teismas, nagrinėjantis bylą, negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Taip pat šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių, negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šioje byloje nuteistojo G. N. gynėjas kasaciniame skunde nepateikė duomenų, patvirtinančių paminėtų aplinkybių buvimą. Gynėjo įvardytos kaip vienodos įrodymų požiūriu situacijos, yra skirtingos, nes skiriasi  dėl jų surinktas įrodymų visetas.

 

            Dėl BPK 407 straipsnio taikymo

 

Nuteistojo G. N. gynėjas teigia, kad policija, atlikdama ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus G. M. M. sveikatos sutrikdymo, iš esmės pažeidė BPK 407 straipsnio taisykles. Iš BPK 407 straipsnio 1 dalies, be kita ko, matyti, kad ikiteisminis tyrimas bylose dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, neatliekamas, nebent yra pagrindai, nustatyti BPK 409 straipsnyje. Bylos duomenimis, BPK 409 straipsnyje numatytų pagrindų nenustatyta. Dėl to policija, atlikdama ikiteisminį tyrimą dėl G. M. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 407 straipsnio taisykles. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nukentėjusysis G. M. M. su pareiškimu kreipėsi į policiją prašydamas nubausti jį sumušusius asmenis, jog dėl šio kaltinimo byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kuris, susipažinęs su byla, perdavė ją nagrinėti teisiamajame posėdyje ir bylą išnagrinėjo bei priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal teismų praktiką bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant prokuroro reikalavimo, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas ir dėl to gali būti priimtas sprendimas, jei to reikalauja nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas ir, laikantis BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimo, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nenusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų kvalifikuota kaip viena iš numatytų BPK 407 straipsnio 1 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-375/2008, Teismų praktika Nr. 30). Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų nukentėjusiojo G. M. M. parodymų matyti, kad kaltinamieji jo neatsiprašė, jis pageidavo, jog kaltininkai būtų nubausti (T. 3, b. l. 180), todėl darytina išvada, kad su kaltinamaisiais susitaikyti jis atsisakė. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tęsdamas bylos nagrinėjimą ir pripažinęs V. N. ir G. N. kaltais dėl G. M. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo esminio BPK pažeidimo nepadarė.

 

            Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 4 dalies taikymo

 

            Nuteistasis V. N. nepagrįstai teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl A. S. nužudymo, O. Š. mobiliojo ryšio telefono vagystės, nenustatė, kad darydamas šias veikas jis suvokė pavojingą veikos pobūdį ir veikė tiesiogine tyčia.

Kolegija pažymi, kad išvada apie veikos subjektyvius požymius yra daroma ne tik pagal subjektyvius kaltininko pareiškimus, bet ir pagal byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. N., veikdamas su broliu G. N., smūgiavo į tokias gyvybiškai svarbias nukentėjusio kūno vietas, kaip galva, pilvas, sudavė ne mažiau kaip dešimt stiprių smūgių rankomis ir kojomis, apie tai byloja nukentėjusio A. S. šonkaulių lūžiai, kraujosruva dešinio momens minkštuose audiniuose, todėl jis, kolegijos nuomone, darydamas veiką suprato, kad kelia pavojų ne tik nukentėjusio A. S. sveikatai, bet ir gyvybei, taip pat numatė, kad dėl jo veikos nukentėjusiam ne tik gali būti sutrikdyta sveikata, bet ir atimta gyvybė. Kitaip nei teigia V. N., teismas nustatė, kad tikslo nužudyti A. S. V. N. neturėjo, todėl jis veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia. Kolegijos nuomone, ši išvada atitinka faktines bylos aplinkybes ir kaltę reglamentuojančias baudžiamosios teisės normas, todėl nesutikti su ja nėra pagrindo. Byloje surinktais įrodymais taip pat nustatyta, kad po A. S. sumušimo V. N. paėmė O. Š. mobiliojo ryšio telefoną, parsinešė namo ir atidavė jį tik atvykus policijos pareigūnams, nors iš telefone įvestų kontaktų ir kitų aplinkybių buvo aiškiai matyti, kad telefonas priklauso kitam asmeniui. Dėl to, kolegijos manymu, pagrįsta teismų išvada, kad V. N. suvokė, jog kėsinasi į nuosavybę, numatė, kad dėl jo veikos kitas asmuo patirs turtinės žalos, ir tokių padarinių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

 

            Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo

 

            BK 25 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad smūgius nukentėjusiesiems G. M. M., A. S. ir R. L. tuo pačiu metu būdami įvykio vietoje sudavė tiek V. N., tiek G. N., dėl jų bendrų veiksmų šiems asmenims buvo padaryti atitinkamai nežymus sveikatos sutrikdymas, atimta gyvybė ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl išnagrinėję bylą teismai pagrįstai pripažino, kad V. N. ir G. N. darydami nusikaltimus veikė bendrai, abu buvo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe.

 

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

 

            G. N. gynėjas nepagrįstai teigia, kad G. N. veika sumušant R. L. turėtų būti kvalifikuota tik pagal vieną BK straipsnį, o ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies sutaptį, nes pagal teismų praktiką ir doktriną, kai darant tokią veiką vyrauja asmeninės paskatos  ji negali būti kvalifikuota iš sutapties su BK 284 straipsnio 1 dalimi. Kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodyti jokie šio nusikaltimo padarymo motyvai, o teismų praktikoje pažymėta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių, o ne tik chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-652/2007, Teismų praktika Nr. 28), todėl aplinkybė, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog G. N. suduodamas smūgius R. L. veikė dėl asmeninių paskatų, neužkerta kelio veiką kvalifikuoti kaip BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį. Pažymėtina, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu tokia veika akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad G. N. veikdamas su V. N. rankomis sudavė smūgius R. L. viešoje vietoje – namo kieme. Atlikdami šiuos įžūlius veiksmus, jie triukšmavo, vartojo necenzūrinius žodžius, taip savo veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams. Dėl to buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kaimynystėje gyvenančių žmonių ramybė buvo sutrikdyta, jie buvo suglumę. Padarydami veiką, kaltininkai veikė tiesiogine tyčia, nes viešoje vietoje triukšmaudami, vartodami necenzūrinius žodžius, naudodami fizinį smurtą, jie suvokė, kad tokie jų veiksmai kelią pavojų viešajai tvarkai, numatė, kad dėl to realiai bus sutrikdyta visuomenės ramybė ir tvarka, bei to siekė. Visa tai leidžia teigti, kad G. N. veika tinkamai kvalifikuota kaip BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies sutaptis.

 

Dėl G. N. paskirtos bausmės

 

            G. N. gynėjas nepagrįstai teigia, kad jo ginamajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismas atsižvelgė į kasatoriaus skunde pagrįstai nurodomas aplinkybes, nustatytą kaltininko atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir jas tinkamai įvertino paskirdamas bausmes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesutiko su gynėjo teiginiais, kad G. N. anksčiau nebaustas administracine tvarka, apibūdinamas teigiamai, ir nurodė pagrįstus tokio vertinimo argumentus. Už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė. G. N. už šį nusikaltimą buvo paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad G. N. už A. S. nužudymą paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

            Pagal BK 55 straipsnį pirmą kartą teisiamam asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o nutaręs skirti laisvės atėmimo bausmę turi šį sprendimą motyvuoti. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties motyvų visumos matyti, kad nors G. N. teisiamas pirmą kartą, tačiau teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę atsižvelgdamas į tai, kad jis teisiamas ne už vieną, bet už kelis nusikaltimus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismas paskirdamas G. N. laisvės atėmimo bausmę pažeidė BK 55 straipsnio reikalavimus.

            Kasatorius nurodo, kad teismas G. N. už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskyrė administracinio arešto bausmes, t. y. paskyrė bausmes, nenumatytas baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad administracinės nuobaudos negali būti skiriamos už nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų padarymą, tačiau šiuo atveju, kolegijos nuomone, įvyko rašybos klaida, kai BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatyta arešto bausmė per klaidą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įvardyta administracinio arešto bausme. Išvadą apie tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kad nuteistiesiems skiriamos bausmės, savo dydžiu artimos sankcijoje nustatytam vidurkiui.

            Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, neperžengiant kasacinio skundo ribų, skundžiami nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistojo V. N. ir nuteistojo G. N. gynėjo kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai:                                                                                                           Benediktas Stakauskas

 

 

                                                                                                                       Tomas Šeškauskas

 

 

      Josifas Tomaševičius